2017-ųjų gegužės 27 d. Alytaus 2-osios vidurinės mokyklos (dabar – Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazija) 1957-ųjų metų laidos a ir b klasių draugai kviečiami į susitikimą.
Prieš 60 metų išskridome iš jaukaus lizdo šalia gražiausio pasaulyje Miesto sodo, kuriame dešimtys mokytojų mus kantriai, su meile mokė ir auklėjo. Žemai lenkiamės Jiems. Deja, beveik visi jau išėję ir mūsų susitikime nedalyvaus. Pernai atsisveikinome su mokytoju chemiku Julium Pranevičium, istorike ir klasės auklėtoja Maryte Viselgaite. Alytaus kapinėse pušyne ilsisi prancūzų kalbos mokytoja ir klasės auklėtoja Veronika Rėklaitienė, o Kauno kapinėse – lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Danutė Krištopaitė, su kuria man teko bendrauti iki pat jos mirties. Šio susitikimo organizatorė Liucija Petrauskaitė-Snarskienė prašė papasakoti apie mūsų mokytoją, vėliau – vertėją, redaktorę, Rašytojų sąjungos narę, Jono Basanavičiaus premijos laureatę. Jeigu galėsiu susitikime dalyvauti, būtinai papasakosiu.
Daug metų ir daug kartų teko bendrauti su klasės auklėtoja Rėklaitiene, kaip sakoma, išlydėjusia mus į gyvenimą. Bet juk metai, praleisti mokykloje, irgi buvo tikrų tikriausias gyvenimas, kupinas vilčių ir svajonių, nepaisant skurdo ir tautinės priespaudos.
Atvažiavęs į gimtąjį Alytų, gatvėje dažnai jau nesutinku nė vieno pažįstamo, net kažkada matyto alytiškio. Užtat miesto kapinėse jų daug – ir mokytojų, ir mokinių, ir gatvės draugų, pažįstamų, artimųjų. Visada sustoju prie mokytojo ir poeto Anzelmo Matučio, biologijos mokytojos Nekrašienės kapų. Čia ilsisi turbūt pirmoji seniai mus palikusi klasės draugė Aldona Kunigonytė, Irena Sarnickaitė, Eduardas Žaliukas. Vytautas Nedzinskas taip pat buvo mano klasės draugas, kurio knygas apie Žuvinto paukštukus teko leisti „Minties“ leidykloje.
Būtent čia, kapinėse, beveik visas Alytus, su kuriuo atsisveikinau prieš šešis dešimtmečius, 1957-aisiais.
Esame karo vaikai, mūsų kūdikystė prabėgo griaudžiant patrankoms, Vidzgiryje aidint fašistų šūviams, o vaikystė – baimėje, kad į Sibirą neišvežtų komunistai. Stovėjome eilėse prie duonos parduotuvės, mokytis teko prie žvakių šviesos, be sąsiuvinių, be knygų. Pradžioje sąsiuvinius siūdavome iš buhalterinių vienoje pusėje prirašytų lapų. Ir vis dėlto, poeto Marcelijaus Martinaičio žodžiais tariant, mes gyvenome, tėvų ir mokytojų skatinami, siekėme mokslo žinių, o vyresnėse klasėse – jau ir pirmosios meilės.
Turbūt nedaug mokyklą baigusiųjų taip ilgai kas penkeri metai susirenka prisiminti nepakartojamos jaunystės, pastovėti prie išėjusiųjų mokytojų ir mokyklos draugų kapų, nusifotografuoti klasėje, kurioje ir suolai, ir lenta jau ne tie.
O mes, iš Alytaus 2-osios vidurinės „a“ ir „b“ klasių vis dar (60 metų!) nepamirštame kelio į mokyklą prie gražiausio pasaulyje Miesto sodo, anais laikais labai judraus, menančio mūsų pasimatymus, estradoje skambėjusius valsus ir tango…
————————-
Čia pateikiu kelias nuotraukas iš susitikimo prieš penkerius metus, kai mus savo dainomis linksmino žavusis Stasys Liupkevičius, kai dar turėjome „a“ klasės auklėtoją Viselgaitę, kai dar gyvas buvo klasės draugas gydytojas Algimantas Kriščiūnas.
—————————-
Man brangios seniausios mokyklos laikų nuotraukos. Štai jauna moteris stovi šalia grupelės mergaičių su kasytėmis ir plikagalvių berniukų. Visi jie kelio į šviesą pradžioje. Pirmokėliai. Mūsų tėvai ir mokytojai suprato, kad atėjimas į mokyklą – reikšmingas žingsnis žmogaus gyvenime, nelengvo kelio pati pradžia, ir nuotraukoje užfiksavo tą pradžią ilgam atsiminimui. Fotografų tada buvo mažai, vienas kitas. Gaila, nieko nežinau apie pirmąją mano mokytoją, net pavardės. Užtat žinau, kad nuotraukos dešinėje šalia manęs plikagalvio stovi plikagalvis Jonas Jakučionis, su kuriuo 11-ojoje b klasėje buvome suolo draugai, daug bendravome studijų laikais, vienas kitą prisimename iki šiol.
———————-
Kita man labai brangi nuotrauka: didelė grupė vaikų po pirmosios Komunijos. Priekyje sėdi kunigas Žilinskas. Tada jau buvome išmokyti persižegnoti, sukalbėti „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“, žinojome Dešimt Dievo įsakymų… Su tais berniukais ir mergaitėmis vėliau teko mokytis pradžios mokykloje, paskui – 1-ojoje vidurinėje, o su kai kuriomis mergaitėmis – 2-ojoje, kai nuo 1954 metų rugsėjo buvo pereita prie bendro berniukų ir mergaičių mokymo.
——————————
Labai veikli buvo jauna lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Danutė Krištopaitė: 2-ojoje vidurinėje ji vadovavo jaunųjų literatų būreliui, režisavo vaidinimus, rengė turistinius žygius. Čia matome kelias nuotraukas iš pėsčiųjų žygio į Nemunaitį ir jo apylinkes, kuriame dalyvavo jos auklėjamosios 10-os klasės mergaitės ir kelios devintokės. Aš ir Valdas Janulevičius buvome pakviesti kaip fotografai.
Krištopaitė pasirūpino, kad į 2-ąją vidurinę atvyktų jaunas poetas Justinas Marcinkevičius su žmona Genovaite, kuris Žaliojoje skaitė ištraukas iš poemos „Dvidešimtas pavasaris“, buvo susitikęs su Alytaus rajono jaunaisiais literatais. Miesto sodo pakraštyje su juo nusifotografavome.
Negaliu nutylėti fakto. Tada dirbau ‚Minties“ leidykloje. Netikėtai į kabinetą įėjo Krištopaitė, tuo metu – „Vagos“ leidyklos redaktorė. Pasikalbėjome apie šį, apie tą, ir staiga ji sako: „Atleisk man, Vytautai… Visi atleiskite“. „Už ką“? – nustebęs klausiu. „Už tai, kad melavau“. Omenyje ji turėjo literatūros pamokas, kai reikėjo sakyti netiesą apie rašytojus, apie literatūrą. Visi mokytojai privalėjo daugiau mažiau mums meluoti, bet atsiprašė tik ji.
Jaunystėje Krištopaitė labai norėjo būti (ir buvo) panaši į poetę Salomėją Nėrį. Kartą ji dalyvavo patyrusio mokytojo poeto Anzelmo Matučio pamokoje. „Sėdžiu paskutiniame suole, – po daugelio metų pasakojo man Krištopaitė, – o mokiniai vis atsisuka į mane, žvilgčioja. Gal kas ne taip, gal aš išsipaišinusi?“ Kitą dieną Matutis jai paaiškinęs to susidomėjimo priežastį. Vaikai jo klausinėję: „Mokytojau, vakar pas mus buvo atėjusi poetė Salomėja Nėris?“
——————–
Istorikas Sigitas Jegelevičius mokėsi 1-ojoje vidurinėje mokykloje, ją baigė, aš – 1-ojoje ir 2-ojoje. Vienerius metus (7-ojoje klasėje) mes mokėmės kartu, atvyko jis iš Nemunaičio. Mūsų bičiulystė prasidėjo ne mokykloje, o po daugelio metų, kai jis sudarinėjo moksleivių atsiminimų knygelę, skirtą Alytaus gimnazijos 90-mečiui – „Kelio pradžia“ (Vilnius, 2009). Daviau jam nemažą pluoštą atsiminimų apie 1-osios ir 2-osios vidurinių mokyklų mokytojus ir mokinius („Sugrįžimas į ten, kur negrįžtama“), o paskui iki jo išėjimo susirašinėjome internetiniais laiškais (dabar saugomais Vilniaus universiteto rankraštyne), dalyvaudavome kai kuriuose renginiuose Seime, knygų pristatymuose.
———————
Žinojau, kad serga mirtina liga. Parašydavo apie nemalonias procedūras, blogą savijautą. Vienoje Vilniaus knygų mugėje jis vadovavo pažangaus rusų istoriko Marko Solonino knygos pristatymui. Tuo metu jį nufotografavau šelmiškai besišypsantį. Po renginio jam ir sakau: „Atrodei labai žvalus ir sveikas kaip ridikas“. „Stengiausi, kad niekas nepastebėtų mano negalios. Grįžęs namo subliūkštu“.
Jo sudarytą „Kelio pradžią“ (su Aldonos Aliulytės-Motiekaitienės, Sigito Jegelevičiaus, Rūtos Stefos Juškaitytės-Jegelevičienės, Romualdo Maksimavičiaus, Albinos Marcinkevičiūtės, Juanos (Inos) Milinavičiūtės, Liucijos Petrauskaitės-Snarskienės, Albinos Skačkauskaitės-Žilinskienės, Juozapo Arvydo Virbalio, Vytauto Visocko atsiminimais) grupelė išeivių iš 2-osios vidurinės įteikėme Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijai.
———————
Mūsų a ir b klasėse buvo mažai vaikinų. Ypač pastarojoje. Mindaugas Bajerčius, Jonas Jakučionis, Algirdas Marcinonis, Eduardas Žaliukas, aš – ir viskas. Gaila, neturiu Edvardo portretinės nuotraukos. Jis ir Algirdas (Algis) nė karto nedalyvavo mūsų klasių susitikimuose. Gal vienas nenorėjo, kitas ir dabar nenori, kad prabėgę dešimtmečiai užgožtų jau tik atmintyje, tik nuotraukose išsaugotą nepakartojamą jaunystę?
————————
Šias fotografijas ir tekstą skelbiu vildamasis, kad į susitikimą prie fontano ateis ne tik Algis, bet ir daug kitų išeivių iš Alytaus 2-osios vidurinės a ir b klasių. Kai artėja kelio pabaiga, malonu pažvelgti į jo pradžią.
Vytauto Visocko nuotr.
2017-03-30
