Volodymyras Zelenskis. EPA-ELTA nuotr.
Kyjivas, rugpjūčio 7 d. (Ukrinform-ELTA). Rusija iki karo pabaigos liks be laivų, jei ir toliau atakuos Ukrainos uostus.
Kaip praneša „Ukrinform“, Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis tai pareiškė interviu Lotynų Amerikos žiniasklaidai.
Kaip pažymėjo V. Zelenskis, Maskva užblokavo Juodąją jūrą, ypač Ukrainos teritorinius vandenis. Todėl Ukraina dabar turi įrodyti, kad turi teisę importuoti ir eksportuoti prekes savo teritoriniuose vandenyse.
„Jei Rusija ir toliau dominuos Juodojoje jūroje ir ją blokuos, naudodama raketas, tai Ukraina darys tą patį, o tai yra teisingas mūsų galimybių gynimas. Jei jie ir toliau šaudys, tai, nors mes neturime tiek daug ginklų, iki karo pabaigos jie gali likti be laivų. Būtent tai norime jiems parodyti“, – pabrėžė prezidentas.
Anot jo, dabar okupantai rusai negali laimėti, todėl nori įstumti Ukrainą į aklavietę, naudodami ginklus ir smurtą. „Ukraina tikrai reaguos į bet kokius išpuolius prieš civilius gyventojus ir grūdų koridorius“, – pareiškė V. Zelenskis.
Prezidentas pabrėžė, kad Maskva bando vykdyti Juodosios ir Azovo jūrų kolonizacijos politiką, bet ji neturi teisės spręsti, ką Ukraina gali gaminti ir eksportuoti.
Kaip anksčiau pranešė „Ukrinform“, Rusija smogiamaisiais bepiločiais orlaiviais atakavo pietinius Odesos srities rajonus. Dėl Rusijos kariuomenės atakų kilo gaisrai uostų ir pramoninės infrastruktūros objektuose, nukentėjo elevatorius.
Pažymima, kad dronai buvo paleisti iš Azovo jūros per Juodąją jūrą.
Pietų operatyvinės karinės vadovybės atstovai pridūrė, kad priešas specialiai mėgina sunaikinti Dunojaus uostų infrastruktūrą, atakuodamas elevatorius ir grūdų saugyklas.
Jake Sullivanas. Patarėjas nacionalinio saugumo klausimais. EPA – ELTA foto
Kyjivas, liepos 16 d. (Ukrinform-ELTA). Jei Rusijos valdžia nepratęs Juodosios jūros grūdų gabenimo Juodąją jūra sandorio, Rusijai tai atneš milžiniškų diplomatinių nuostolių. Tai sakė JAV patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Jacobas Sullivanas televizijos kanalo CBS News laidoje „Face the Nation“.
„Gali būti, kad Rusija iš [grūdų sandorio] pasitrauks, gali būti, kad toliau jo laikysis. Jei ji iš tikrųjų pasitrauks, likęs pasaulis pažiūrės į tai ir sakys, kad Rusija nesilaiko savo pažado užtikrinti, kad pasaulio pietuose esančios valstybės ir Afrikos bei Lotynų Amerikos bei Azijos šalys galėtų gauti joms reikalingo maisto už prieinamą kainą. Ir manau, kad ateityje tai Rusijai kainuos atneš milžiniškos diplomatinės žalos. Taigi Vladimirui Putinui reikės pasirinkti“, – sakė jis.
J. Sullivanas taip pat pridūrė, kad šiuo klausimu JAV ir toliau bendradarbiauja su Ukrainos valdžia. „Esame pasirengę bet kokiam scenarijui ir dėl to glaudžiai bendradarbiaujame su ukrainiečiais“, – sakė jis.
Juodosios jūros grūdų susitarimas buvo sudarytas 2022 m. liepos mėn. Šiuo tikslu buvo pasirašyti du dokumentai, iš kurių vieną pasirašė JT, Turkija ir Ukraina, kitą – JT, Turkija ir Rusija. V. Putinas ne kartą grasino nepratęsti susitarimo, reikalaudamas panaikinti sankcijas ir kliūtis Rusijos eksportui.
Europos Komisija padeda Jungtinėms Tautoms ir Turkijai stengtis pratęsti susitarimą ir yra pasirengusi „išnagrinėti visus sprendimus“, ketvirtadienį, liepos 13 d., sakė ES atstovas.
Šiuo metu pagrindinis Maskvos reikalavimas – atkurti „Rosselkhozbank“ prieigą prie tarptautinių mokėjimų sistemos SWIFT, iš kurios ES 2022 metų birželį pašalino Rusiją dėl pastarosios invazijos į Ukrainą. Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas. EPA-ELTA nuotr.
ES svarsto galimybę prie SWIFT prijungti „Rosselkhozbank“ dukterinę įmonę, kad būtų galima vykdyti grūdų ir trąšų sandorius.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas sakė, kad JT generalinis sekretorius Antonio Guterresas šią savaitę išsiuntė laišką Putinui.
Laiške A. Guterresas pasiūlė Maskvai pratęsti susitarimą keliems mėnesiams, suteikiant ES laiko prijungti „Rosselkhozbank“ dukterinę įmonę prie SWIFT.
Bepilotė stebėjimo skraidyklė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kyjivas, kovo 17 d. (ELTA). JAV svarsto tolesnių žvalgybos operacijų naudojant dronus virš Juodosios jūros tikslingumą. Tai penktadienį pranešė portalas „rbc.ua“, remdamasis CNN.
Rusams numušus bepilotę skraidyklę „MQ-9 Reaper“, amerikiečiai nenutraukė dronų skrydžių virš Juodosios jūros, bet dabar kruopščiai parenka jų maršrutus ir stengiasi sumažinti eskalacijos su Rusija riziką, sakoma pranešime.
JAV kariškiai lygina misijų naudojant bepiločius orlaivius pliusus ir minusus. Be to, pažymima pranešime, Jungtinės Valstijos turi ir alternatyvių priemonių žvalgybos duomenims rinkti, pavyzdžiui, palydovų šnipų.
Antradienį Rusijos naikintuvas „Su-27“ numušė JAV droną „MQ-9 Reaper“, kuris vykdė žvalgybos misiją tarptautinėje oro erdvėje virš Juodosios jūros.
Rusai teigia neturį nieko bendra su bepilotės skraidyklės kritimu.
Maskva. Kremlius. EPA – ELTA nuotr.
Maskva, kovo 15 d. (ELTA). Praėjus dienai po JAV drono sudužimo virš Juodosios jūros, Rusijai parūpo jo nuolaužos. Bus mėginama ištraukti nuolaužas, pareiškė Rusijos Saugumo tarybos sekretorius Nikolajus Patruševas, kurį cituoja agentūra „Reuters“.
„Nežinau, ar mums pavyks, ar ne“, – kalbėjo pareigūnas. Bet Rusija esą bet kokiu atveju mėgins. JAV prieš tai pareiškė, kad drono galimai nebus įmanoma ištraukti.
Rusijos pareiškimas gali dar labiau padidinti įtampą tarp JAV ir Rusijos.
Sudužęs dronas yra „MQ-9 Reaper“ tipo bepilotė skraidyklė. JAV duomenimis, ji skrido tarptautinėje oro erdvėje. Antradienį droną perėmė du rusų naikintuvai. Vienas jų kliudė žvalgybinio drono propelerį. Po susidūrimo droną teko numušti, pareiškė JAV kariškiai.
Vašingtonas kalbėjo apie „nesaugius ir neprofesionalius Rusijos pusės veiksmus“.
Ankara, kovo 12 d. (ELTA). Turkijos gynybos ministras Hulusis Akaras teigia manantis, kad susitarimas dėl Ukrainos grūdų eksporto Juodąja jūra bus pratęstas. Priešingu atveju jo galiojimas baigsis kovo 18 dieną, praneša agentūra „Reuters“.
Tarpininkaujant Turkijai ir Jungtinėms Tautoms (JT), susitarimas buvo pasiektas praėjusią liepą. Jis turi garantuoti, kad, nepaisant Rusijos invazijos į Ukrainą, ukrainietiški grūdai ir toliau galėtų pasiekti pasaulio rinką.
Taip norima užkirsti kelią globaliai maisto produktų krizei. Rusija ir Ukraina yra vienas svarbiausių grūdų eksportuotojų pasaulyje. Susitarimas kartą lapkritį jau buvo pratęstas. Tačiau dabar Rusija signalizavo, kad pakartotiniam susitarimui pritars tik tuomet, kai bus panaikinti ribojimai ir jos pačios eksportui.
Maskvos duomenimis, pirmadienį Ženevoj vyks naujas derybų ratas tarp Rusijos delegacijos ir JT atstovų.
Prezidentas G. Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
Penktadienį prezidentas Gitanas Nausėda išvyksta į Ankarą, kur susitiks su Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu, praneša Prezidentūra.
Numatomame dvišaliame susitikime, Vilniaus ir Ankaros vadovai aptars Baltijos ir Juodosios jūros regionų saugumo klausimus, pasirengimą artėjančiam NATO viršūnių susitikimui. Taip pat bus skiriama dėmesio Lietuvos ir Turkijos politinių bei ekonominių santykių raidos perspektyvoms. R. T. Erdoganas. Turkijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Šalies vadovas ketvirtadienį vykusios spaudos konferencijos metu užsiminė, kad artimiausiu metu – iki pat sostinėje vyksiančio NATO viršūnių susitikimo – jis ketina aplankyti eilės valstybių vadovus ir aptarti artėjantį Aljanso suvažiavimą bei paramos Ukrainai klausimus.
„Aš ketinu išnaudoti artimiausius mėnesius intensyviems vizitams Vakarų Europos – ir ne tik – ir kitose NATO valstybių sostinėse. Susitikti ypatingai su tomis valstybėmis, kurios gal laikosi šiek tiek kitokio požiūrio minėtais klausimais ir pamėginti suprasti geriau jų argumentus, pateikti mūsų matymą ir mūsų argumentus“, – kalbėjo G. Nausėda.
ELTA primena, kad Turkija kol kas blokuoja Suomijos ir Švedijos paraiškas prisijungti prie NATO Aljanso. Ankara kaltina Švediją dėl saugaus prieglobsčio asmenims, kuriuos Turkija laiko „teroristais“, suteikimo.
Tačiau Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu pareiškė, kad Suomijos narystę Turkija vertina palankiai.
„Galime atskirti Švedijos ir Suomijos narystės procesą“, – sakė jis.
Mevlüt ÇAVUŞOĞLU. Turkijos užsienio reikalų ministras
Mevlüt Çavuşoğlu, Turkijos Užsienio reikalų ministras
Teisėta, tvari ir teisinga taika gali būti pasiekta pasitelkus diplomatiją.
Mes gyvename eroje, kuriai būdingas netikrumas, krizės ir konfliktai, keliantys grėsmę taikai bei stabilumui visame pasaulyje. Pasibaigus Šaltajam karui, o ypač per pastaruosius du dešimtmečius, iškilo daugybė naujų grėsmių ne tik Europai, bet ir visai tarptautinei sistemai.
Ar vis dar turime pakankamai laiko pasimokyti iš istorijos ir pakoreguoti savo politiką bei strategijas, kad sukurtume taikią ateitį? O gal jau per vėlu?
Tarptautinio lygmens struktūros yra ginčijamos kasdien. Vėl kyla diskusijos apie didžiųjų valstybių konkurenciją ir tarptautinės sistemos iššūkius. Hibridinių ir kibernetinių grėsmių iškilimas atvedė mus į naują tikrovę, kur karo ir taikos taisyklės yra perrašytos. Pilkųjų zonų, kurias galima apibrėžti kaip nei karo, nei taikos, yra daugybė.
Grėsmių daugikliai, tokie kaip klimato kaita, aprūpinimo maistu problemos, kibernetinės grėsmės ir migracija, iškelia žmonių saugumo svarbą. Turkija yra pačiame regiono, kuriame šie pokyčių ir krizių procesai yra labai jaučiami, centre.
Šioje sudėtingoje lygtyje per pastaruosius dvejus metus patyrėme ir vis dar patiriame du naujus didelius sukrėtimus: koronaviruso pandemiją ir Rusijos karą Ukrainoje.
Pandemija dar kartą priminė atsparumo ir solidarumo svarbą. Per trumpą laiką ji paveikė visą pasaulį ir dar labiau paspartino pastaruoju metu pastebėtas pagrindines neigiamas tarptautinių santykių tendencijas.
Dar tik atsigaudami po neigiamų pandemijos padarinių, tikėdamiesi ir melsdami šviesesnės ateities, išvydome prasidėjusį karą, kuris pažymėjo geopolitikos sugrįžimą. Europos širdis išgyvena didžiausią krizę nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.
Turkijos kariai
Turkija giliai jaučia visus šio karo, prasidėjusio tarp mūsų dviejų svarbių kaimynų Juodojoje jūroje, padarinius. Nuo pat pradžių Turkija rėmė Ukrainos teritorinį vientisumą ir suverenitetą jos tarptautiniu mastu pripažintose sienose ir teikė visapusę humanitarinę ir politinę paramą. Saugumas ir stabilumas Juodosios jūros baseine dešimtmečius buvo vienas svarbiausių mūsų prioritetų.
Juodoji jūra, apsupta šešių pajūrio valstybių, yra strategiškai svarbi uždara jūra. Turėdama ilgiausią Juodosios jūros pakrantę ir Turkijos sąsiaurius, jungiančius Juodąją jūrą su kitais pasaulio vandenynais ir jūromis, Turkija turi įvairių interesų regione. Ji visada rėmė ir stengėsi išlaikyti taiką ir stabilumą regione.
Nuo pat pradžių Turkija kvalifikavo Rusijos agresiją kaip „karą“ ir atitinkamai aktyvavo Montrė konvencijos 19-tąjį straipsnį.
Tai reiškė Turkijos sąsiaurių uždarymą Rusijos Federacijos ir Ukrainos kariniams laivams. Nors nekariaujančioms šalims šis sprendimas įtakos nedaro, Turkija taip pat patarė visoms valstybėms nesiųsti karo laivų per Turkijos sąsiaurius. Šia politika buvo siekiama neleisti Juodajai jūrai virsti karinės konfrontacijos zona, ir ji pasiteisino.
Be to, negailėjome pastangų padėti užbaigti karą Ukrainoje. Tarpininkaudami mes surengėme Ukrainos ir Rusijos derybas Antalijoje ir Stambule. Žinodami iššūkius, kuriuos kelia augančios energijos kainos, kylanti infliacija ir gresianti maisto krizė, kilusi dėl karo Ukrainoje, suvaidinome pagrindinį vaidmenį paspartinant JT planą dėl saugaus Ukrainos grūdų eksporto per Juodąją jūrą. Liepos 22 d. Stambule pasiektas Ukrainos grūdų eksporto susitarimas yra pasauliniu mastu vertinamas istorinis pasiekimas.
Operacija vykdoma iš Jungtinio koordinavimo centro Stambule, dalyvaujant Turkijai, Ukrainai, Rusijai ir JT. Nuoširdžiai tikimės, kad abi pusės laikysis šio susitarimo žodžio ir dvasios ir kad ši iniciatyva taip pat prisidės prie prasmingo dialogo tarp šalių atnaujinimo siekiant teisingos taikos.
Šis konfliktas kelia daug politinių, ekonominių ir saugumo iššūkių ne tik Europai, bet ir tarptautinei bendruomenei. Vis dar tikime, kad teisėta, tvari ir teisinga taika gali būti pasiekta pasitelkus diplomatiją. Šiuo tikslu esame pasiryžę ir toliau dėti pastangas atnaujinti diplomatinį ryšį tarp Rusijos ir Ukrainos.
ES išorės ir vidaus iššūkiai sukėlė diskusijas apie Europos integracijos ateitį. Kaip ES vadovai pabrėžė Versalio viršūnių susitikime kovo 11 d., karas yra „tektoninis poslinkis Europos istorijoje“.
Akivaizdu, kad dabar yra tinkamas laikas diskutuoti apie Europos saugumo architektūros ateitį.
Turkijos vėliava
Suomijos ir Švedijos paraiškos narystei NATO, Vokietijos gynybos išlaidų padidinimas, Šveicarijos požiūris į neutralumą, „Europos geopolitinės/politinės bendrijos“ debatai, Ukrainai ir Moldovai suteiktas kandidatės statusas bei naujoji NATO strateginė koncepcija yra vieni iš svarbiausių pastarojo meto įvykių šiame kontekste.
Mūsų tikėjimas žmonijos gebėjimu kurti geresnę ateitį išlieka toks pat tvirtas, kaip ir mūsų užsienio politikos principai ir tikslai. Įsikūrę nepastovaus regiono viduryje, žinome, kad kelias link taikaus rytojaus nėra sklandus; bet mūsų ketinimai aiškūs, o ryžtas nuoširdus ir stiprus.
Turkija yra unikalioje, Rytus ir Vakarus jungiančioje, pozicijoje. Taigi abiejose srityse turime daug interesų ir pareigų.
Pastaruosius 70 metų Turkija buvo tvirta NATO sąjungininkė ir mano, kad transatlantinė jungtis yra gyvybiškai svarbi taikai ir saugumui. Turkija ir toliau laikosi savo įsipareigojimo siekti narystės ES ir laikosi konstruktyvios politikos, kuria siekia plėtoti bendradarbiavimą ir dialogą visose srityse. Jei ES nori būti pasaulinė veikėja, ypač atsižvelgiant į šiandieninę nestabilią geopolitinę aplinką, ji turi rasti būdų ir priemonių prisiimti savo pareigas ir vykdyti savo įsipareigojimus, taip pat ir Turkijos atžvilgiu.
Sugrįžtant prie klausimo, ar ne per vėlu kurti taikią ateitį, mūsų atsakymas yra aiškus: niekada nėra per vėlu. Tačiau dabar reikalingos visų šalių ryžtingos ir nuoširdžios pastangos, jei norime ateities kartoms palikti geresnį pasaulį
Stengiantis įveikti pastarųjų įvykių keliamus iššūkius, mums reikia realistiškų vertinimų, politikos ir sprendimų. Negalime sau leisti karo ir vis dar turime priemonių taikai sukurti. Turkija dirbo ir toliau sunkiai dirbs, kad pasiektų tą taiką.
Michailas Podoliakas. EPA – ELTA foto
Kyjivas, rugpjūčio 16 d. (ELTA). Ukrainos prezidento patarėjas Mychailo Podoliakas pareiškė, kad antradienio rytą Rusijos okupuotame Kryme nugriaudėję sprogimai yra šiuo metu vykdomos pusiasalio demilitarizacijos dalis, praneša agentūra „Ukrinform“.
„Rytas netoli Džankojaus prasidėjo sprogimais. Primenu: normaliai valstybei priklausančio Krymo esmė – Juodoji jūra, kalnai, poilsis ir turizmas, o rusų okupuoto Krymo esmė – sandėlių sprogimai ir okupantams bei vagims kylanti didelė mirties rizika. Vyksta demilitarizacija“, – savo „Twitter“ paskyroje parašė M. Podoliakas. Sprogimai – Kryme. Stop kadras
Ankstų antradienio rytą Krymo Džankojaus rajone nugriaudėjo keli sprogimai. Nors Rusijos gynybos ministerija vėliau pareiškė, kad toje teritorijoje viename Maskvos pajėgoms priklausančių sandėlių įsiplieskė gaisras ir dėl to detonavo ten laikyti sprogmenys, manoma, jog prieš šį objektą buvo surengta Ukrainos kariuomenės ataka.
Britų žvalgyba
Londonas, gegužės 29 d. (dpa-ELTA). Rusija kuria išgalvotus pasakojimus apie karą Ukrainoje, kad sudrumstų protą visuomenei ir neleistų jai teisingai suvokti, kas vyksta, aiškina britų žvalgyba.
Maskva „pademonstravo, kad yra pasirengusi pasinaudoti pasauline aprūpinimo maistu problema, kad pasiektų savo politinių tikslų, o tada pateikti save kaip racionalią veikėją ir kaltinti Vakarus dėl bet kokios nesėkmės“, – kasdien atnaujinamoje žvalgybos ataskaitoje apie Ukrainą sekmadienį teigė Jungtinės Karalystės gynybos ministerija.
Ministerija kaip pavyzdį pateikė incidentą, kai Rusija prieš kelias dienas paragino Ukrainą išminuoti Odesos uostą Juodojoje jūroje, kad galėtų saugiai praplaukti maistą gabenantys laivai. Tačiau grūdų eksportą iš Ukrainos uostų blokuoja pati Rusija.
Pasak Londono, šis incidentas vyko pagal „kertinį šiuolaikinės Rusijos informacinės strategijos principą: pateikti alternatyvius pasakojimus, kad ir neįtikinamus, siekiant apsunkinti auditorijos supratimą“.
Nuo vasario 24 dienos, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, JK gynybos ministerija reguliariai skelbia naujausią žvalgybos informaciją apie padėtį. Maskva kaltina Londoną vykdant tikslinę dezinformacijos kampaniją.
Vladimiras Putinas. Grobonies dantys. EPA – ELTA foto
Berlynas, gegužės 22 d. (dpa-ELTA). Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas sąmoningai siekia sukelti badą Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje, teigia buvęs Vokietijos ambasadorius Rusijoje.
Kremliaus tikslas yra destabilizuoti Europą sukeliant didžiulį pabėgėlių antplūdį, sekmadienio laikraščio „Tagesspiegel“ redakcijai sakė Rüdigeris von Fritschas.
„Putino idėja tokia, kad žlugus grūdų tiekimui badaujantys žmonės bėgs iš šių regionų ir bandys patekti į Europą, kaip milijonai sirų, bėgusių nuo karo baisumų“, – sakė jis. Štai kodėl Rusija trukdo Ukrainai eksportuoti grūdus ir bombarduoja grūdų silosus, sakė R. von Fritschas.
„Su naujais pabėgėlių srautais jis nori destabilizuoti Europą ir sukurti politinį spaudimą, kad Vakarų valstybės atsisakytų savo griežtos pozicijos prieš Rusiją“, – aiškino R. von Fritschas, pridūręs, kad tai yra V. Putino „naujas hibridinis karas“. Šis naujas karo būdas apima nekarines priemones, tokias kaip kibernetinės atakos ar dezinformacijos kampanijos.
Ukraina yra viena didžiausių grūdų gamintojų pasaulyje. Tačiau eksportas per jos jūrų uostus dėl karo sustojo. Vokietijos vyriausybės teigimu, Rusija neleidžia Ukrainai eksportuoti 20 mln. tonų grūdų, daugiausia į Šiaurės Afriką ir Aziją, didžioji jų dalis blokuojama Odesos uoste.
Fregata Admirolas Makarovas
Maskva, gegužės 6 d. (dpa-ELTA). Pasak Ukrainos žiniasklaidos, Juodojoje jūroje liepsnoja Rusijos fregata, į kurią pataikė Ukrainos raketa, tačiau Maskva nepatvirtino incidento, o Kyjivas – tik netiesiogiai.
Odesoje įsikūręs tinklalapis Dumskaja.net penktadienį pranešė, kad prie Gyvačių salos užsidegė serijos „Project 11356 Burevestnik“ laivas, kai į jį pataikė iš Ukrainos teritorijos paleista raketa „Neptūnas“.
Nors Ukraina incidento nepatvirtino, šalies kariuomenės generalinis štabas padidino nuo Kremliaus invazijos pradžios sunaikintų Rusijos laivų skaičių iki 11. Dumskaja.net pasidalino palydovinėmis nuotraukomis, kuriose užfiksuotas degantis laivas, tačiau to nebuvo įmanoma nepriklausomai patvirtinti.
„Burevestnik“ yra palyginti naujo tipo laivas, Rusijos laivyną papildęs tik 2016 metais. Manoma, kad šiuo metu Juodojoje jūroje yra trys tokie laivai.
Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Maskva, lapkričio 18 d. (AFP-ELTA). Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ketvirtadienį pareiškė, kad Vakarai „eskaluoja“ Ukrainos konfliktą rengdami pratybas Juodojoje jūroje ir skraidindami bombonešius prie Rusijos sienų. Tuo metu JAV kaltina Maskvą dėl karių telkimo netoli Ukrainos.
„(Mūsų) Vakarų partneriai eskaluoja situaciją tiekdami Kijevui mirtinus modernius ginklus ir vykdydami provokuojančius karinius manevrus Juodojoje jūroje“, – sakė V. Putinas. Kalbėdamas Užsienio reikalų ministerijai jis teigė, kad Vakarų bombonešiai skraido „už 20 km nuo mūsų sienos“.
NATO vadovybė baiminasi, kad Rusija išnaudos dujotiekį „Nord Stream 2“ ne vien ekonominėms, bet ir karinėms reikmėms.
Šią mintį Joahimas Krauzė išguldė šveicariškame leidinyje Neue Zürcher Zeitung. Priminsime – Joahimas Krauzė yra Saugumo politikos instituto prie Kilio universiteto direktorius.
Vokietijos valdžia visą laiką tvirtino, kad „Nord Stream 2“ tėra ekonominis projektas, kuris nebus naudojamas nei politinio šantažo, nei kariniams uždaviniams.
Kad „Nord Stream 2“ nėra grynai komercinis projektas, byloja Ukrainos karinių ekspertų išvados. Štai Ukrainos žurnale „Juodosios jūros saugumas“ buvo paskelbtas trijų karinių ekspertų Michailo Gončaro, Andrejaus Ryženko ir Bogdano Ustimenko straipsnis, kuriame analizuojama, kaip Rusijos Federacijos ginkluotosios pajėgos išnaudos šį dujotiekį. Ogi šis dujotiekis bus nuo pradžios iki pabaigos prikimštas specialios įrangos, kuri leis Rusijai sekti visus Baltijos jūroje plaukiojančius karinius NATO laivus, įskaitant ir povandeninius. Tai vadinama akustine žvalgyba, kuri galimo konflikto metu – labai svarbi.
Karikatūra: Merkel ir Putino tandemas
Beje, akustinę žvalgybą Rusija panašiai naudoja ir Juodojoje jūroje. Užsiimti akyla karinių laivų stebėsena Rusijai padeda būtent Juodojoje jūroje esantys civiliai objektai, prikaišioti jautrių daviklių. Todėl straipsnio autoriai įsitikinę, jog ta pati istorija pasikartos Baltijos jūroje. „Nord Stream 2“ dujotiekio pagalba Rusija viską žinos apie Baltijos jūroje esančius karinius laivus. Galės ne tik juos stebėti, bet, kilus konfliktui, bus pajėgi sutraukyti ryšius tarp NATO laivų bei NATO vadovybės Monse, bent jau jiems – ženkliai pakekti.
Taigi „Nord Stream 2“, kurį palaiko Vokietija, tėra puikiai užmaskuota karinė Rusijos operacija, labai sustiprinanti Rusijos karinio jūrų laivyno pajėgumus Baltijos jūroje. Autoriai neabejoja: „Nord Stream 2“ jau dabar prikaišiotas slaptų itin jautrių daviklių, kurių pagalba įmanoma ne tik aptikti, bet ir išvesti iš rikiuotės itin modernius submarinus. NATO karo laivai Baltijos jūroje – tarsi ant Rusijos delno. Rusija juos mato. NATO laivai rusiškų karo laivų visų nemato arba pajėgūs pastebėti kur kas vėliau, nei derėtų norint išlikti gyviems.
Slaptai.lt prierašas: už tai turėtume dėkoti Vokietijos valdžiai ir asmeniškai Vokietijos kanclerei Angelai Merkel.
Jungtinės Karalystės gynybos ministerija trečiadienį paneigė Rusijos vyriausybės tvirtinimą, kad Juodojoje jūroje buvo paleisti įspėjamieji šūviai į JK karališkojo jūrų laivyno laivą.
„Į „HMS Defender“ nepaleista jokių įspėjamųjų šūvių. Karališkojo jūrų laivyno laivas paprasčiausiai plaukia per Ukrainos teritorinius vandenis, viskas vyksta pagal tarptautinę teisę“, – pranešė ministerija.
Benas Chodžesas: JAV atsargos generolas – leitenantas, 2014-2017-aisiais metais vadovavęs Amerikos karinėms pajėgoms Europoje. Štai šis JAV aukšto rango karininkas baiminasi, kad dar rugsėjo mėnesį Rusija vėl bandys pulti Ukrainą. Būtent taip: generolas B.Chodžesas įtaria, kad dar šių metų rudenį Kremlius gali atnaujinti karinius išpuolius prieš Ukrainą.
Remiantis generolo B.Chodžeso prognozėmis, jei Rusija pultų, tai puolimas apimtų Juodosios jūros pakrantę nuo Odesos iki Keržės. Dar tiksliau tariant, dabar Rusijos taikinys būtų Chersono sritis.
Įsiveržimą pridengtų Rusijos karinės pratybos „Kaukazas – 2020“, kurias Kremlius ruošiasi surengti šių metų rudenį Pietinėje karinėje apygardoje. Taigi šių pratybų metu prie Ukrainos sienų oficialiai ir viešai bus sutelkta skaitlinga rusų kariuomenė.
Oficialus pretekstas įsiveržti taptų neva humanitarinis poreikis aprūpinti Krymą vandeniu. Iki Krymo okupacijos vanduo į šį pusiasalį buvo tiekiamas iš Dniepro upės. Iš Ukrainos į Krymą Šiaurės-Krymo kanalu atkeliaudavo iki 85 proc. reikiamo vandens. 2014-aisiais metais okupavus Krymą, Ukraina šį kanalą užblokavo. Ir nuo tol Krymui nuolat trūksta vandens. Nors oficialusis Kremlius tvirtina, kad Krymo pusiasalio nebekamuoja, vaizdžiai tariant, troškulys, nes Rusijos Vyriausybė surado alternatyvų, tačiau tai nėra tiesa. Krymas neturi tiek vandens, kiek jam reikėtų.
Žodžiu, Rusija turi formalų pretekstą puolimui – siekdami išvengti humanitarinės katastrofos Kryme buvome priversti atakuoti…
Pratybos „Kaukazas“ – rimta karinė operacija. Pratybos „Kaukazas“ apima Adygėją, Dagestaną, Ingušetiją, Kabardino-Balkariją, Karačajevo-Čerkesiją, Čečėniją, Armėniją, Krasnodaro ir Stavropolio kraštus, o taip pat – Sevastopolį. Šių pratybų štabas dažniausiai įsikurdavo Rostove prie Dono.
Tokio pobūdžio pratybos buvo surengtos du sykius – 2012 ir 2016 metais. Paskutinį kartą jose dalyvavo 12,5 tūkst. Rusijos armijos kariškių.
Pasak B.Chodžeso, Vladimiras Putinas, šį rudenį puldamas Ukrainą, siektų trijų jam svarbių uždavinių. Pirma – aprūpinti Krymą vandeniu. Antra – Rusija norėtų Ukrainą visiškai atkirsti nuo Juodosios jūros. Trečias uždavinys – destabilizuoti Ukrainą ir Europą iš vidaus.
Generolas B.Chodžesas pabrėžia, kad Ameriką Ukrainos reikalai nūnai mažai bedomina. Iki JAV prezidento rinkimų oficialusis Vašingtonas nieko rimto nedarytų, jei Rusijos kariauna įsiveržtų į Ukrainą.
Žirgo skulptūra Vaizgakiemio kaime. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuviams praeities didybę –Vytauto Didžiojo laikus ir žygius iki Juodosios jūros – primena žemaitukai, kurie buvo žinomi jau VI-VII a. Kunigaikščių Oginskių XIX a. pastangomis atgaivinta nacionalinė veislė saugoma valstybės.
Azerbaidžaniečiai didžiuojasi nacionaliniu simboliu – Karabacho veislės žirgais. Pasak senovės tiurkų legendos, jie į žemę nužengė su saulės spinduliais: suprask, buvo siųsti Dievo, o kita vertus, sąsaja su saule paaiškina auksinę kailio spalvą. Tačiau tikrovė kartais pranoksta senovines legendas.
Nacionalinė veislė – tautos tapatybės dalis
Mūsų laikais arklių skaičius mažėja – antai 2019-ųjų pradžioje Lietuvoje jų iš viso buvo registruota apie 15 tūkst. (iš jų veislinių apie pusė), kai dar 2015-aisiais buvo daugiau nei 18 tūkst. Tačiau arklininkystei išnykimas negresia. Arkliai tarnauja pramogai bei sportui, o augintojams tai verslas ir pomėgis viename.
Tautos atmintyje dar gyvas požiūris į arklį kaip žmogaus draugą, apie ką pasakoja pasakos, dainos, primena istoriniu požiūriu nesena lietuvio kario ir artojo praeitis. Neatsitiktinai arklys pavaizduotas tautos herbe. Tai tautos identiteto, savasties dalis. Iki šiol Lietuvoje svetima ir nepriimtina Azijos šalyse paplitusi tradicija arklieną vartoti maistui.
Turime net keturias nacionalines veisles: žemaitukų (dviejų genotipų), Lietuvos sunkiųjų, trakėnų senojo genotipo, o pati jauniausia, oficialiai pripažinta 2017 m., yra Lietuvos jojamųjų žirgų veislė.
Pati seniausia yra žemaitukų veislė. Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija ją pripažino saugotina ir įtraukė į Pasaulio žemės ūkio gyvūnų katalogą. Veislės išsaugojimu rūpinasi Žemaitukų arklių augintojų asociacija, Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių apsaugos koordinavimo centras. Valstybė teikia paramą nykstančios veislės išsaugojimui: žemaitukų populiacijoje mažiau nei 800 (sudaro dešimtadalį visų veislinių arklių), o stambiųjų žemaitukų – apie 500 individų (apie 8 proc. visų veislinių arklių).
Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje. 2017-ieji. Slaptai.lt nuotr.Arklys – vienas gražiausių gyvūnų pasaulyje. Slaptai.lt nuotr.
Veislės vardą galima sieti su žemaičiams būdingu būdo bruožu – užsispyrimu, ištverme. Tuo buvo įsitikinta ir mūsų laikais: minint Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejų grupė raitelių 2010-ųjų rudenį surengė žygį žemaitukais iki Juodosios jūros. Per 40 dienų su šiais ištvermingais neaukšto ūgio žirgais buvo aplankyta daugiau nei dvidešimt Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorinių objektų. Apie tai išleista knyga, sukurtas filmas, kuris buvo demonstruotas ne tik Lietuvoje, bet ir Baltarusijoje, Ukrainoje, kitur.
Tačiau pirmiausia žemaitukų veislės vardas nurodo etninį regioną, kuriame buvo sukurta – Žemaitija. Tai savitas kraštas su savo tarme, istorija bei papročiais. Nepriklausomoje Lietuvoje žemaitiškumo patriotai netgi įsteigė Žemaičio pasą. Priklausomybę etniniam regionui patvirtinantį dokumentą įsigijo daugiau nei trys tūkstančiai Žemaitijos patriotų. Savitumas padeda populiarinti turtingą kraštą, pritraukia daugiau turistų.
Žemaitija yra vienas labiausiai lietuviškų regionų. Sudėtinga būtų net įsivaizduoti situaciją, kad kam nors šautų į galvą mintis jį atplėšti nuo Lietuvos ir tvirtintų, jog visa, kas yra tose teritorijose sukurta, nėra Lietuvos paveldas.
Karabachai – kas jie?
Mūsų šalies arklių veisėjams ši Azerbaidžano veislė, sukurta Kalnų Karabacho regione, yra nežinoma. Kaip ir lietuviams žemaitukai, azerbaidžaniečiams tai nacionalinis šalies simbolis. Veislė reta– populiacijoje mažiau nei tūkstantis grynakraujų arklių.
Įdomu, kad Lietuvoje vis dėlto turime vieną Karabachą! Tokiu vardu įregistruotas 2008 m. gimęs Lietuvos jojamasis. Tiesa, su tikraisiais karabachais jis nieko bendra neturi, tik vardą.
Karabacho žirgai
Karabachai yra aborigeninė rytietiško tipo veislė, nepakeičiama kalnuotose vietovėse bei karo žygiuose. Tyrėjai tvirtina, jog ji yra seniausia Azijoje ir Kaukaze, siekia netgi Manos karalystės (X–VII a. pr.m.e., dab. Vakarų Azerbaidžano teritorijoje) ir vėlesnių valstybių, kurios buvo Azerbaidžano pirmtakės, laikus.
Kaukaze ir už jos ribų garsėję arkliai buvo Rusijos imperijos kariuomenės priešakinėse kavalerijos linijose 1812 m. mūšiuose su Napoleono armija, per 1826 m. Rusijos ir Irano karą, taip pat Pirmąjį pasaulinį karą.
Jie greiti ir vikrūs, kalnų sąlygomis per valandą įveikia iki 10 km, o rekordinis veržlumas – 1 km per minutę ir 9 sekundes (2004 m. rekordas). Kalnuotoje vietovėje jie nepralenkiami. Atsargūs, kartu ir drąsūs, paklusnūs ir atsidavę šeimininkui, nepailstantys ilguose žygiuose. Tai dar ne visas gerųjų savybių sąrašas. O kur dar išvaizda – palyginti neaukšti (aukštis ties gogu iki 150 cm), raumeningi, gilios plačios krūtinės, tvirtų kojų, grakštūs, išdidžios laikysenos. Ne veltui tautosakoje lyginami su gazelėmis, džeiranais!
Unikalus išskirtinis bruožas yra auksinė kailio spalva. Yra ir kitų spalvų: bėrų, kaštoninių, būna tamsiai pilkų ar pilkų obuolmušų, kitokio plauko arklių.
Sakoma, kad senovės tiurkai gimdavo ant arklio, ant jo visą gyvenimą praleisdavo, balne ir mirdavo. Taigi nė kiek neperdėtas posakis, kad geras žirgas yra vertas aukso. Raitelis savo arkliu rūpindavosi labiau nei savimi, esą žygyje žirgą lepindavo ne žole, o razinomis.
Laiko dulkes nupūtus
Moksliniai tyrimai padeda labiau suprasti dalykus, jų priežastis. Senos arklininkystės tradicijos kužda, kad būtent tuose kraštuose yra vienas iš gyvulininkystės vystymosi centrų.
Archeologiniai tyrimai Mugano lygumoje, kuri yra Karabacho vakaruose, Arakso ir Kurano upių slėnyje, atskleidžia įdomių dalykų. Čia buvusioje senovinėje gyvenvietėje, pavadintoje Alikomektepu, rasti 6-7 tūkst. metų senumo arklių kaulai! Ši teritorija buvo viena iš tų, kuriose anksčiausiai žmonijos istorijoje prijaukintas arklys.
Dėl to, kada buvo prijaukintas laukinis arklys, yra kelios teorijos. Pagal ankstesnę versiją, tai buvo dabartinio Kazachstano teritorija, o pagal naujausius tyrimus, patvirtintus DNR tyrimais, seniausia žinoma naminio arklio palaikų radavietė yra dabartinės Baškirijos teritorijoje, tyrimai patvirtino amžių – VII-VI tūkst. m. pr. m. e. Mokslininkai sutaria, kad Eurazijos stepėse naminis arklys prijaukintas gerokai anksčiau nei pateko į pietines teritorijas. II tūkst. m. pr. m. e. lūžis, lėmęs žmonijos pažangą, jau buvo visur įvykęs.
Alikomektepo gyvenvietė nėra vienintelė, kurioje aptikta priešistorinės arklininkystės Azerbaidžane įrodymų…
Vėlesni amžiai pasakoja apie tai, kad žmogus į arklį žvelgė su pagarba, jis tapo netgi tam tikru kulto objektu. Tai patvirtina pilkapių tyrimai. Azerbaidžaniečių protėviai oguzai– tiurkų gentys, iki IX a. gyvenusios Centrinės Azijos ir Mongolijos stepėse – ant kapo statydavo arklio iškamšą, taip nusilenkdami gyvūnui, nuo kurio daug priklausė žmogaus gerovė.
Karabacho žirgai – pašto ženkluose
Ilgainiui paplito senovinius oguzų laidojimo papročius primenančios iki mūsų dienų išlikusios zoomorfinės akmeninės antkapinės skulptūros. Jos aptinkamos Pietų Kaukaze, Rytų Turkijoje, Irano šiaurėje.
Arklį, aviną, kartais kitokį gyvūną vaizduojančios figūros ganėtinai didelio dydžio, kai kurios ant pjedestalo. Jos stilizuotos, yra ir meniškų, dažnai su arabiškais užrašais, reljefiniais buitinių scenų vaizdais. Daugiausia tokių išlikusių antkapinių paminklų datuojama XIII-XIX a.
Arklio skulptūros buvo statomos ypač pagerbiant kovos lauke žuvusius karius. Figūros vaizduojamos pabalnotos, ant tokių paminklų buvo iškalami ne tik užrašai, bet ir velionio ginklai – lankas, strėlės, kardas, skydas, dėtuvė ir kt.
Zoomorfinių skulptūrų ištakos siekia laikus iki islamo (VII a. pr.m.e.). VIII a. dabartinio Azerbaidžano teritorijas užkariavus arabams, vaizduoti gyvas būtybes buvo uždrausta. Vis dėlto laidojimo tradicija nebuvo pamiršta. Įpusėjus IX a., kai arabų viešpatavimas susilpnėjo, šariato draudimai pamažu buvo įveikti, liaudies kūryboje vėl atgijo gyvūnų vaizdavimas.
Arklys iki nesenų laikų buvo neatsiejamas nuo buities, pagrindinė susiekimo priemonė gyventojams, kurie vertėsi klajokline gyvulininkyste. Vasarą avys ganytos kalnų pievose, o žiemai su kaimenėmis grįžtama į žemumas. Arklio motyvas atpažįstamas azerbaidžaniečių kilimų raštuose, ant namų apyvokos daiktų, papuošalų, ginklų. Laikyta, kad šio gyvūno kaukolė turi magiškų savybių, o jo figūrėlė naudota kaip amuletas apsaugai nuo ligų ir piktosios dvasios.
Veislė, išpuoselėta Karabacho chanate
Azerbaidžano teritorijoje veisiamų arklių pavadinimas keitėsi kartu su valstybių virsmu. Nuo viduramžių juos imta vadinti karabachais.
Kavalerija lėmė tiurkų genčių stiprybę jau VI-V a. pr. m. e. Arklininkystė buvo taip išvystyta, kad kasmet į valdovų arklides patekdavo ne mažiau kaip 20 tūkst. rinktinių arklių.
Dar vienas pašto ženklas, kuriame pavaizduotas Karabacho veislės žirgas
Esama duomenų, kad XV a. tiurkų genčių konfederacinę imperiją Ak-Kojunlu sudaręs valdovas Uzun-Hasan (1423-1478) galėjo surinkti mažiausiai 300 tūkst. raitelių kariuomenę, o prireikus ir dar daugiau.
Karabacho regionas išsiskiria puikiomis sąlygomis arklininkystei – geriausiomis ganyklomis ir sodria žole. Arklių veisimo tradicijos čia sustiprėjo XVII a., tačiau išties suklestėjo XVIII-XIX a., kai įsikūrė Karabacho chanatas, o arklių veislė buvo iš esmės pagerinta. Karabacho chanatas pagarsėjo kaip geriausių Užkaukazėje arklių veisimo centras.
Karabachais jodinėjo bekai ir kunigaikščiai, juos vertino Pietų Kaukaze, Mažojoje Azijoje, Persijoje, Rusijoje. Dažnai jie kaip persiški buvo dovanojami ar tapdavo karo trofėjumi. Iki pat XIX a. pabaigos šie arkliai buvo Kaukazo grožis ir pasididžiavimas. Karabachą turėjo ir paskutinis Rusijos caras Nikolajus.
Karabacho chanatas įsikūrė 1747 m., kai susilpnėjo ir susiskaidė Sefevidų imperija. Panah Ali pasiskelbė nepriklausomu chanu. Arklininkystės centras pradėtas kurti užvaldžius nužudyto Irano valdovo Nadir Šacho žirgyną, veisimui atrinkus geriausią eržilą Maimun.
Aistringas žirgininkas taip pat buvo Panah Ali Chano sūnus Ibrahim Chalilas, kuris chanatą pradėjo valdyti 1761-aisiais. Valdovo arklidėse gausėjo grynakraujų žirgų. Jas papildė ir trofėjai. Taip 1797 m. chanui atiteko Šušoje nužudyto Persijos šacho Aha Mohamedo grynakraujai arkliai, tarp jų vertingas eržilas Harif. Garsėjo ir jo palikuonis Karny-Ertych. Teigiama, kad Karabacho chanas valdė 3-4 tūkst. arklių, tarp kurių vyravo karabachai. Dukart per metus buvo rengiamos lenktynės, o nugalėtojai raiteliai bei žirgai būdavo apdovanojami. Tebrizo ir Teherano turguose chano arkliai turėjo didelę paklausą.
Tačiau su XIX a. pradžia atėjo blogos permainos. 1805 m. Karabacho chanatą aneksavo Rusija. 1806 m. buvo nužudytas Ibrahim-chanas. O jo sūnus Mahdikoli Chanas Džavanširas nebuvo arklių mėgėjas. Geriausius žirgus išdovanojęs patikėtiniams, 1822 m. jis pabėgo į Persiją. Žinia apie Karabacho žirgus jau buvo pasiekusi Europą. Britai taip pat pasinaudojo proga, iš chano įsigijo 60 kumelių.
Karabacho veislės mustangai
Didelė žala regiono arklininkystei padaryta dėl persų antpuolio 1826 m. Vis dėlto veislė išliko, jos laukė dar vienas pakilimas. Prie to daug prisidėjo paskutinio Karabacho chano Mahdikoli duktė Churšidbanu Natavan (1832-1897). Skirtingai nei tėvas, ji puoselėjo arklininkystę, populiarino karabachus. Išsilavinusi, kelias Rytų kalbas mokėjusi moteris organizavo literatūrinį sambūrį ir pati kūrė eiles azerbaidžaniečių bei persų kalbomis. Natavan buvo ištekėjusi už Karabacho chanato valdytojo generolo majoro Chasai-chano Ucmijevo.
Kunigaikštienės Natavan Ucmijevos žirgai buvo demonstruojami tarptautinėse parodose (1867, 1869, 1882), kiekvieną kartą sulaukė aukštų įvertinimų. Eržilas Aljetmiaz 1867 m. žemės ūkio parodoje Maskvoje pelnė auksą.
Puikiais žigais galėjo didžiuotis ne tik Ucsmijevai. XIX a. viduryje arklius augino daugelis Karabacho bekų, laikė po 20-50 kumelių. Neatsitiktinai Šušos miesto herbą papuošė Karabacho arklys – Šušoje buvo netgi vienuolika žirgynų, kuriuose laikyta 250 eržilų ir 1450 kumelių.
XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje arklininkystė Karabache vėl patyrė nuosmukį. Veislė nebetenkino kavalerijos poreikių, įtakos turėjo prasisėjęs pilietinis karas. Grynaveislius karabachus imta kergti su neveisliniais arkliais, todėl veislė prarado dalį būdingų savybių, arkliai susmulkėjo.
Tačiau ištisus amžius karabachai Kaukaze buvo lyderiai. Jų reikšmė plačiam arealui prilygo anglų grynakraujams Europoje. Karabachai padėjo sukurti kitą Azerbaidžano nacionalinę arklių veislę – delibazo. XIX a. karabachų kraujo įlieta Rusijos Pietų, kai kurių Vakarų Europos (Lenkijos, Prancūzijos, Anglijos), jojamiesiems arkliams.
Teko gelbėti dar kartą
Prie karabachų išsaugojimo teko prisidėti kiekvienai kartai. Po Karabacho chanų ir jų palikuonių arklių veislė buvo gelbėjama dar du kartus: XX a. viduryje ir mūsų laikais. Istorinės aplinkybės iš esmės skyrėsi, vis dėlto abu kartus karabachų išlikimui grėsmė kilo dėl karo veiksmų.
Po Pirmojo ir Antrojo pasaulinių kartų populiacija ir veislės grynumas buvo ypač sumenkęs. Tačiau dar buvo patyrusių arklininkų. Nacionalinis išdidumas skatino imtis atkuriamojo darbo.
Iš rajonų, kur buvo paplitę karabachai, buvo atrinka 60 individų, vėliau atlikta dar viena rūpestinga atranka. Taip 1949 m. iš veislės likučių suformuota banda: 27 labiau tipiškos kumelės ir vienas per stebuklą išlikęs eržilas, vardu Sultan. Žirgynui buvo parinkta vieta Agdamo rajono apylinkėse, ten, kur savo laiku buvo chano žirgynai. Ilgus dešimtmečius kaip tik Agdamas tapo karabachų veisimo centru, o šis arklys – rajono simboliu.
Kryptingas selekcinis darbas, dalyvavimas parodose bei varžybose lėmė, kad apie 1970 m. arklininkystė vėl suklestėjo.
Atkurtos veislės žirgas Zamanas buvo padovanotas Anglijos karalienei Elžbietai II.
Nacionalinis azerbaidžaniečių žaidimas, kuriam reikalingi Karabacho veislės ristūnai
Nutiko taip. Tuometis SSRS vadovas Nikita Chruščiovas, rengdamasis vizito į Angliją, pamanė, jog geriausia dovana karalienei, kuri garsėjo kaip aistringa jojikė, yra išskirtinis žirgas. Taigi 1956 m. eržilas atkeliavo į karališkąsias arklides. Vėliau jis taip pat buvo naudojamas veislei gerinti ne tik Anglijoje, bet ir Prancūzijoje, Vokietijoje.
Įdomu, kad praėjus 60 metų, minint karalienės Elžbietos 90 metų jubiliejų, Vindzoro rūmuose buvo demonstruojamas Azerbaidžano raitelių su Karabacho veislės žirgais akrobatinis šou.
Karabacho žirgų palikuonių Europoje yra ir daugiau. Sovietų Sąjungos laikais arkliai buvo siunčiami į Maskvą, iš ten toliau į užsienį. Taip 1980 m. aukcione nemažai azerbaidžanietiškų arklių įsigijo pirkėjai iš Vokietijos, Olandijos, Šveicarijos, Italijos, Prancūzijos ir kt.
Tačiau prasidėjus Armėnijos ir Azerbaidžano kariniam konfliktui, kai Kalnų Karabachas buvo okupuotas, dar kartą iškilo pavojus prarasti veislę.
Armėnų ginkluoti vyrai mėgino užgrobti karabachus. Laimei, nepavyko. Žirgynas buvo sugriautas, tačiau bandą augintojams pavyko išgelbėti. Arkliai buvo paslėpti kitame kaime, vėliau pervaryti į saugią vietą.
Nacionalinei vertybei ir vietinio genofondo pagrindui reikėjo rasti naujus namus.
Pradžioje arkliai buvo įkurdinti Eupalacho rajone, bet paaiškėjo, kad tenykštės gamtos sąlygos jiems nėra tinkamos, dėl to kumelės išsimesdavo. 1994 m. banda buvo perkelta į Agdžabedino rajoną, čia įkurtas valstybinis žirgynas „Karabachų arklininkystės kompleksas“.
Veislės išsaugojimui sukurta teisinė aplinka, suteikta materialinė techninė parama. 2018 m. pastatytas 35,5 ha teritoriją užimantis modernus kompleksas. Atliekami moksliniai tyrimai: žirgynas yra pavaldus Gyvulininkystės mokslinių tyrimų institutui.
Ilgą laiką įstatymu buvo uždrausta į užsienį parduoti karabachus. Tik 2019 m. liepą pranešta, kad po ilgos pertraukos ryžtamasi vėl padėti ribotą karabachų bei dilbazų eksportą: į Vokietiją, Prancūziją, Didžiąją Britaniją. Per metus planuojama parduoti apie 25 žirgus. Valstybiniame žirgyne 245 Karabacho veislės arkliai.
Azerbaidžane auginama apie 65 tūkst. arklių, iš jų grynakraujai karabachai sudaro apie penktadalį. Jie veisiami dviejuose valstybiniuose bei privačiuose ūkiuose, iš viso yra apie 20 nacionalinę veislę palaikančių įmonių, dalis jų veikia Baku.
Perspėja apie mėginimus klastoti istoriją
Azerbaidžaniečių raitelis
Azerbaidžano autorinių teisių agentūra perspėja apie mėginimus klastoti istoriją ir pretenzijas, reiškiamas į nacionalinį kultūros paveldą – tai, kad Armėnijos masinės informacijos priemonėse skleidžiami klaidinantys samprotavimai apie karabachus.
Pasirodo pranešimų, esą vadinamajame Arcache (okupuota Azerbaidžano Rytinio Karabacho teritorija) tariamai atgaivinta Karabacho jojamųjų arklių veisimo tradicija. Diegiama mintis, jog karabachai yra armėnų arkliai. Armėnija 2005-aisiais išleido pašto ženklą, skirtą Karabacho arkliui. Nesunku atpažinti, kad tai yra tas pats eržilas Aljetmiaz, kuris buvo užaugintas chano dukters Natan ir 1867 m. parodoje įvertintas aukso medaliu. Po plačiai žinoma nuotrauka yra patvirtinantis užrašas, kad tai žirgas Aljetmiaz iš kunigaikštienės Ucmijevos žirgyno.
Turkijos ir Rusijos prezidentai trečiadienį iškilmingai atidarė „TurkStream“ gamtinių dujų vamzdyną. Ceremonijos metu valstybių vadovai džiaugėsi šalių bendradarbiavimu.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė, kad pastarasis projektas svarbus ne tik Turkijai ar Rusijai, bet ir kitoms šalims, esą „TurkStream“ pagerins Europos energetinio saugumo situaciją.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, dujotiekį pavadinęs „istorinės reikšmės projektu“, teigė, kad šiuo vamzdynu Turkiją galės pasiekti 15,75 milijardo kubinių metrų gamtinių dujų.
„Neleidome, kad išsiskiriančios nuomonės užkirstų kelią pasiekti (abiem šalims) bendrą interesą“, – pasidžiaugęs dėl artimų Ankaros ir Maskvos ryšių, sakė R. T. Erdoganas.
R. T. Erdoganas, V. Putinas, Serbijos prezidentas Aleksandras Vučičius ir Bulgarijos premjeras Boiko Borisovas ant pakylos pasuko vožtuvą, simbolizuojantį „TurkStream“ dujotiekio atidarymą.
Vamzdynas driekiasi 930 km po Juodąja jūra. „TurkStream“ projektas sustiprino energetinius Ankaros ir Maskvos ryšius, kiek anksčiau šios šalys taip pat praplėtė bendradarbiavimą gynybos srityje, Turkijai įsigijus Rusijos priešraketinių gynybos sistemų, praneša „Reuters“.
Rusija ir Turkija taip pat derina pajėgų dislokavimą Šiaurės Vakarų Sirijoje, nors šalys remia skirtingas Sirijos konflikto puses ir kovoja dėl įtakos Libijoje.
Sekmadienį dujų operatorius „Bulgartransgaz“ pranešė, kad Rusija jau pradėjo vamzdynu tiekti dujas Europai. Dujotiekio terminalas yra netoli Turkijos Kijikojo kaimo, maždaug 20 km nuo sienos su Bulgarija.
Praėjusį mėnesį JAV Senatas patvirtino gynybos įstatymą, kuriuo su „TurkStream“ ir „Nord Stream 2“ dujotiekiais susijusioms įmonėms pritaikomos sankcijos, siekiant „kovoti su Rusijos agresija“.
Važiuodamas traukiniu ilgiausiu Rusijos tiltu, prezidentas Vladimiras Putinas atidarė geležinkelio liniją į Juodosios jūros Krymo pusiasalį.
Valstybinė televizija pirmadienį per tiesioginę transliaciją pradžioje rodė, kaip V. Putinas stovi šalia traukinio mašinisto. „Pirmyn“, – tarė jis.
Vėliau prezidentas, traukiniui riedant 19 km ilgo tiltu, su darbininkais vagone gėrė kavą. Rusija, nepaisydama tarptautinių protestų, Ukrainai priklausantį Krymo pusiasalį aneksavo 2014-aisiais.
V. Putinas į traukinį įlipo Kerčėjė Kryme ir netrukus išlipo Rusijos Tumano pusiasalyje. „Tai didelis įvykis“, – sakė jis geležinkelio stotyje. Milijonai žmonių esą taip ateityje galės pasiekti Krymą.
Ginčytino tilto dalį, skirtą automobiliams, V. Putinas atidarė jau pernai. Po daugiau kaip ketverius metus trukusių bėgių tiesimo darbų dabar juo riedės ir traukiniai.
Ukraina, kuriai tarptautinės teisės požiūriu Krymas priklauso, taip pat ES ir JAV protestavo prieš tilto tiesimą. 19 km tiltas Kerčės sąsiauryje – tarp Juodosios ir Azovo jūrų – yra ilgiausias Rusijoje ir Europoje. Jo statybos kaštai siekė 228 mlrd. rublių (3,3 mlrd. eurų).
Ukrainos slaptoji tarnyba SBU
Rusija Kryme, Sevastopolio mieste, sulaikė rusę moterį, kurią įtaria išdavyste dėl, kaip manoma, karinių paslapčių atskleidimo Ukrainai, penktadienį pranešė Federalinė saugumo tarnyba, skelbia „Reuters“.
Rusija Krymą aneksavo 2014 metais, Kijevas ir Vakarai šią teritoriją laiko Ukrainos dalimi. Maskva išleido daug pinigų Krymo integravimui į šalies teritoriją.
Federalinė saugumo tarnyba neįvardijo moters, tačiau pareiškime skelbė: „Ji buvo įdarbinta Ukrainos specialiųjų tarnybų ir tikslingai rinko įslaptintą karinę informaciją, vadovaujama Ukrainos gynybos ministerijos pagrindinės žvalgybos valdybos“.
Kijevas kol kas nepateikė jokio su sulaikymu susijusio komentaro.
„Moteris buvo Sevastopolyje įsikūrusio Rusijos Juodosios jūros karinio laivyno civilė darbuotoja”, – Rusijos naujienų agentūra RIA citavo įstatymų leidėją Dmitrijų Beliką.
Jei Rusijos teismas moterį pripažintų kalta, jei grėstų iki 20 metų kalėjimo, tai jau mažiausiai antras žmogus šį mėnesį, Rusijoje sulaikytas dėl šnipinėjimo Ukrainai.
Lapkričio 20 d. Federalinė saugumo tarnyba teigė Rostovo regione sulaikiusi Rusijos tarnautoją dėl įtarimų šnipinėjimu ir karinės informacijos tiekimu Ukrainai.
Išdavystės ir šnipinėjimo atvejais informacija dažnai būna įslaptinta, tad sulaikymų detalės nebūna visiškai atskleidžiamos.
Po Rusijos ir Ukrainos karinių laivų konfrontacijos NATO ketina dar labiau stiprinti savo buvimą Juodojoje jūroje. Aljanso užsienio reikalų ministrai šią savaitę Vašingtone nuspręs dėl „naujų priemonių padėties vertinimui gerinti“, pirmadienį pareiškė generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas. Tarp jų bus daugiau pratybų regione, NATO laivų apsilankymai uostuose, Ukrainos ir Gruzijos pakrančių apsaugos ir karinio laivyno apmokymas bei aktyvesnis pasikeitimas informacija su abiem šalimis partnerėmis.
Rusijos pakrančių apsauga lapkričio pabaigoje sąsiauryje tarp Juodosios ir Azovo jūrų apšaudė ir sulaikė tris ukrainiečių karinius laivus. Keli Ukrainos jūreiviai buvo sužeisti, 24 įgulų nariai suimti.
NATO trečiadienį ir ketvirtadienį minės 70-ąsias įkūrimo metines. Tada posėdžiaus ir Aljanso užsienio reikalų ministrai.
J. Stoltenbergas pirmadienį dar kartą paragino Rusiją atiduoti Ukrainos laivus ir paleisti įgulas. Jis, be to, atkreipė dėmesį į tai, kad NATO laivai jau gerokai padidino savo buvimą Juodojoje jūroje. 2017-aisiais jie čia plaukiojo 80 dienų, o pernai jau 120.
J. Stoltenbergas taip pat patvirtino, kad NATO ketina skirti 260 mln. dolerių (231,4 mln. eurų) bazei Lenkijoje įsteigti. Tai yra Varšuvos ir Vašingtono susitarimas, anot kurio, bazė Povidze bus skirta JAV kariuomenės ginkluotei, amunicijai ir šarvuočiams laikyti.
Pasak NATO vadovo, investicija yra dalis Aljanso strategijos paspartinti savo dalinių perdislokavimą ir stiprinimą. Iš viso Aljansas per praėjusius ketverius metus 2,3 mlrd. dolerių investavo į planus didinti perdislokavimo pajėgumus.
Nuo Ukrainos konflikto ir Rusijos įvykdytos Krymo pusiasalio aneksijos NATO sustiprino savo karinį buvimą Rytų Europoje. 2017-aisiais Aljansas trijose Baltijos šalyse bei Lenkijoje dislokavo 4 000 kareivių. Vokietija perėmė vadovavimą batalionui Lietuvoje.
