Politikai ir aukštieji valdininkai yra linkę pasibėdavoti dėl to, jog neva mūsų žiniasklaidoje vyrauja blogųjų naujienų kultas, kai viešinama čia, kaip jie sako, tik skandalai ir trūkumai, o tai, kas pozityvu, rodo mūsų iškovojimus – nutylima. Tarsi būtų taip, kad gėris jau drasko akis, o žurnalistai to nepastebi.
Kas be ko, geros žinios iš pasaulio stiprina dvasia, prideda pasitikėjimo savimi ir aplinkybėmis, tačiau vis tik kyla abejonės – ar žurnalistikai tinka užkrauti psichoterapines funkcijas? Jeigu prisimenate, buvo prieita net iki to, kad politikai parengė įstatymo projektą, įpareigojantį žiniasklaidos priemones skelbti ne mažiau nei 50% gerųjų naujienų teikiamame informacijos sraute. Tačiau nesunku pastebėti ir tai, kad žinia apie tokių užmanymų gyvybingumą tarp politikų – yra labai bloga naujiena, nes rodo aukštą kretinizmo išvešėjimo laipsnį tam tikrose sferose.
Justinas Marcinkevičius savo dramose kalba apie baltąjį ir juodąjį metraštininkus. Tačiau, kaip atrodo, būtų didelė klaida ir neteisybė žurnalistą prilyginti metraštininkui, neutraliam stebėtojui, įvykių fiksuotojui. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, žurnalistas yra dalyvis, taigi ne stebėtojas iš užribio, o vienas iš pagrindinių gyvenimo dramos personažų. Nors ir labai nudėvėtas, bet teisingas yra posakis, kad žurnalistas visų pirma yra sarginis demokratijos šuo. Jeigu toks zoologinis palyginimas užgauna kieno nors jautrią klausą, galima tą patį persakyti dar ir kitaip: žurnalistas yra kovotojas, pirmutinės falangos karys. Klausiate: su kokiu priešu kaunasi toks karys? Jausdamas baisų nepatogumą dėl to, kad čia tuoj pat pražysiu pompastiškumo žiedais, vis tik negaliu nepasakyti, kad žurnalistas yra kovotojas prieš blogį, todėl jo veikloje dominuoja žinios apie blogio raišką (ar kovotojas prieš gėrį pagal atvirkštinės proporcijos dėsnį turėtų daugiau kalbėti apie gėrį – to nežinau).
Kaip visi gerai suprantame, pranešimai apie blogio raišką, tiksli tokių apraiškų fiksacija yra mirtinas žurnalistų ginklas, kertantis blogį iš pašaknų. Reikalas tas, kad blogis nėra savarankiška kūrybinė gyvenimo jėga, tai ypač akivaizdžiai iliustruoja tas faktas, jog blogis paprastai slepia savo veidą po gėrio kauke. Sugebantis nuplėšti gėrio kaukę nuo blogio veido, išviešinantis užkulisius žurnalistas yra blogio naikintojas jau vien dėl to, jog blogis be apsauginės gėrio kaukės neturi jokių egzistencinių syvų išsilaikyti, taigi yra linkęs skaidytis, nykti, yra priverstas apleisti aikštelę.
Tačiau čia leiskite atlikti mintinį eksperimentą, paeksperimentuoti su savo sąmonę, klausiant savęs – ką visų pirma paminėčiau, jeigu reikėtų staiga, daug negudragalviaujant nurodyti gerų dalykų iš mūsų padangės pavyzdžius, kas visų pirma gali sušildyti sielą Lietuvos piliečiui šį niūrų gruodžio pradžios rytą? Šio eksperimento sąlygą – paminėti reikės tuos gerų dalykų pavyzdžius, kurie visų pirma ateina į galvą, nebandant nustatyti čia kokios nors hierarchijos, loginės sekos, juolab nesiekiant jokio paminėtų dalykų teorinio įprasminimo.
Tikriausiai visame pasaulyje nėra nieko panašaus nė iš tolo, kas dedasi prieš kiekvienas „Žalgirio“ Eurolygos rungtynes naujose Kauno sporto rūmuose, kai daugiatūkstantinė susirinkusių palaikyti savo komandą žmonių minia užgieda Lietuvos himną. Pabandykite įsižiūrėti – kokie įkvėpti tų žmonių veidai! Tokio dalyko nebūtų įmanoma dirbtinai suorganizuoti net už pačius didžiausius pinigus.
Žurnalistika
Mes dažnai išsakome piktus atsiliepimus apie medicinos paslaugų kokybę Lietuvoje, kartas nuo karto pakeiksnojame gydytojus. Šių eilučių autorius taip pat yra prisakęs daug tulžingų žodžių apie medikus, regis, ne be pagrindo. Tačiau dabar noriu papasakoti truputėlį kitokio pobūdžio istoriją. Viena lietuviška jaunų žmonių šeima emigravo į Didžiąją Britaniją, čia svetimos šalies didmiestyje jauni žmonės jau buvo suleidę šaknis, tarsi ir nesiruošė grįžti į gimtinę. Tačiau užklupo baisi bėda, jauna moteris, tik pagimdžiusi sūnų, susirgo žaibiška, labai agresyvia kraujo vėžio forma. Nežiūrint to, jog Anglijos didmiesčių moderniose klinikose dirba geriausi pasaulyje specialistai, jaunoji mama gydytis su kūdikėliu ir vyru grįžo į Lietuvą. Gydymas buvo labai sunkus, komplikuotas, bet sėkmingas, tačiau mane džiugina dar ir tai, kad niekas šiai ligoniukei nepriminė fakto, jog ji buvo pasirinkusi gyventi kitur, niekas neužgavo širdies. Neatsirado nė vieno niekšingo pseudoteisuolio. Didžiuojuosi tokia savo Tėvyne.
Didžiuojuosi savo šalies bendrapiliečiais, kurie mūru stojo už šeimą, Lietuvoje prasidėjus pačiam klaikiausiam per visą nepriklausomybės laikotarpį žmonių užpuolimui, kėsinantis barnevernetiniu pagrindu atimti vaikus iš tėvų (tai buvo baisiau net už kriminalinių gaujų siautėjimą nepriklausomybės pradžioje). Nesąmonės toliau tiražuojamos, kai aukšti valdininkai sako, jog atskiri nesusipratimai bus pašalinti, tęsiant ir intensyvinant vaikų teisių apsaugos darbuotojų mokymus. Tačiau, kaip atrodo, pažanga šioje sferoje pasimatys tik tada, kai bus suprasta, jog atėjo laikas „atmokyti“ tokius darbuotojus, kai bus siekiama padėti jiems išgarinti savo sąmonę nuo nuodingo barnevernetinio tvaiko. Tikiuosi sulaukti tokių laikų, kai Barnevernet Lietuvoje oficialiai bus pavadinta nusikalstama organizacija, o jos vardo minėjimas bus prilygintas sąmonę tvirkinančiam komunizmo ir nacizmo simbolių demonstravimui (neatsitiktinai šių dienų vaiko teisių apsaugos simboline figūra tapo nacizmo simboliais užsižaidęs žmogus). Kaip atrodo bent man, Barnevernet ideologijos populiarintojai turi būti teisiami, nenumatant jokio senaties termino.
Pastarųjų dienų geroji naujiena yra tai, kad iš ministrų postų buvo išspirti Liana Ruokytė-Jonsson ir Kęstutis Navickas. Seniai apie tai svajojau, daug esu prirašęs apie gėdą ir reputacinę katastrofą, kurią užtraukė Lietuvai šių žmonių paskyrimas ministrais. Tikriausiai niekas iki pasaulio pabaigos taip ir nesupras to, iš kokio kanalizacijos vamzdžio buvo ištraukti ir paskirti į aukštus postus šie žmonės. Lietuvoje nėra nė vienos kultūrinę veiklą plėtojančios organizacijos, kuri nebūtų pasirašiusi po raštais, reikalaujančiais atstatydinti iš Kultūros ministro posto šią nekompetentingą ir labai primityvią moteriškaitę. Net ir aš, kaip matote, nelabai kultūringas žmogelis, esu paskelbęs viešą laišką, prašydamas Ruokytę-Jonsson atsistatydinti. Kultūros ir aplinkos apsaugos sferoms šių žmonių buvimas ministrais yra prarastas laikas.
Net ir atsistatydinti jie nesugebėjo neapsišikdami, ta proga praleidę progą patylėti, prabliuvę apie premjero Sauliau Skvernelio blogą vadovavimą. Žinoma, apie S. Skvernelį kiekvienas yra laisvas turėti savo nuomonę, tačiau atstatydinti ministrai savo nuomonę pareiškė pačiu netinkamiausiu metu, pademonstruodami refleksijos trūkumą, prilygstanti invalidumui, ir savo menkystės kompleksus.
Visai kitą išsivystymo pavyzdį parodė švietimo ministrė Jurgita Petrauskienė, kuri atleidimo iš posto proga padėkojo premjerui už kūrybingą bendradarbiavimą.
Būna dienų, kai (pasakysiu banalybę) širdis dainuoja, kai, Friedricho Nietzsches žodžiais tariant, atsidaro visos būties skrynios ir tau ne juokais atrodo, kad teisus yra satyrinio romano herojus, sakantis, kad viskas tik į gerą šiame geriausiame iš geriausių pasaulių. Tada verta įsižnybti, pasitikrinant ar nesapnuoji.
Tikriausiai nereikėjo, bet vis tik pateiksiu pavyzdį iš savo asmeninės patirties. Prieš keletą metų sužinojau blogą naujieną, kad sergu prostatos vėžiu, tyrimai rodė, kad liga stipriai pasistūmėjusi. Geroji žinia yra ta, kad gydimas radioaktyviu švitinimu buvo sėkmingas, liga buvo sustabdyta. Tolesni tyrimai rodė visišką pasveikimą, gydytojas yra net pasakęs, kad geresnių tyrimų rezultatų iš principo negali būti. Tačiau toliau sekę privalomi pasitikrinimai sirgusiam vėžiu žmogumi rodė, kad tyrimo rezultatai, pasiekę gerumo ribą, toliau nesustabdomai gerėja septynmyliais žingsniais. Dabar yra taip, kad beveik neturiu kur dėtis nuo tokio gerumo.
Kartais jaučiu panikos priartėjimą, bylojantį apie tai, jog ne prieš gerą toks gėris. Bandau įsižnybti!
Štai ir ne tik kalendorinės, bet ir tikrosios žiemos pranašas – lengvas sniegutis. Jis nubalina stogus ir žemę, po baltu nuometu paslepia purvą ir šiukšles, atšviežina jausmus ir atgaivina viltis, kad apsivalysime, vėl viskas bus gerai, kad judėsime į priekį. Juk netrukus ir diena pradės ilgėti…
Dar prieš kelis dešimtmečius į Lietuvą atkeliaudavo štai tokios žiemos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O vis tik – keletas miestiečio lapkritinių pabambėjimų. Šįkart jų tik du.
I pabambėjimas
Lapkritis baigėsi mokytojų sukilimu. Dešimtys jų okupavo ŠMM rūmus, protestuodami prieš netikusią švietimo reformą ir „trijų krepšelių“ idėją, kuri netenkina pedagogų.
Miegmaišiai, picos, uždaryti tualetai, grasinimai policija, nuovargis ir kantrybė. Atėjo savaitgalis. Būrelis mokytojų nesitraukia. Ministrė ir ministerijos klerkai poilsiauja ir ramiai geria rytinę kavą: juk savaitgalis…
Taigi, jėgos nelygios. Šalyje streikuoja 73 ugdymo įstaigos – apie 3 proc. visų bendrojo lavinimo mokyklų, iš viso apie 1600 pedagogų iš visų 45 tūkst. dirbančių. Trys savaitės nemokomi mokiniai, o jų maždaug 16 tūkstančių. Netrukus kalėdinės atostogos. Nuo gruodžio 22 iki sausio 2-os, o gal dar ilgiau, valstybės įstaigų klerkai ir mokiniai išeis šventinių atostogų. Darbas apmirs ne tik ŠMM, bet ir Seime bei Vyriausybėje. Protesto ateitis miglota.
Abiejų šalių derybininkai kaltina vieni kitus nepagrįstomis ambicijomis ir reikalavimais. Vieniems netinka rugsėjį įvestas etatinis mokytojų apmokėjimo modelis, kiti gi tvirtina, kad protestuotojų reikalavimai pernelyg išpūsti ir nerealūs. Lietuvos švietimo darbuotojų profsąjungos vadovas Andrius Navickas reikalauja padidinti mokytojų atlyginimus penktadaliu, ministrė Jurgita Petrauskienė atkerta, kad iš karto daugiau kaip 200 mln. eurų sumos biudžete neįmanoma rasti, ją galima numatyti tik kitų metų biudžete, kuris bus tvirtinamas Seime tik prieš šv. Kalėdas. Vadinasi, teigia ŠMM vadovai, mokytojų atlyginimų pakėlimas nukeliamas iki 2020 m.
Prie Seimo – mokytojų protesto akcija. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Tai netenkina mokytojų. Nesusikalbėjimas tęsiasi. Visa bėda, kad streikuojantys mokytojai neturi didelės paramos visuomenėje. Daugeliui žmonių apskritai neaiški reformos esmė ir kodėl ji suvedama į mokytojų atlyginimų didinimą. Nedirbantiems šioje srityje nesuprantama mokytojų apmokėjimo („trijų krepšelių“) esmė. Kai veidaknygėje to paklausiau žinomo filosofo, rašytojo ir edukologo Liutauro Degėsio, jis pasiūlė atskirti reformą ir apmokėjimą. „Su „reforma” etatinis atlyginimas neturi nieko bendro. Tai buvo nevykęs, techniškai neapskaičiuotas bandymas imituoti mokytojų atlyginimų kėlimą… manau, kad daug efektyviau būtų buvę – nesupriešinant mokytojų, kai vieniems prideda, kitiems atima – visiems įvesti etato normą, standartą – pavyzdžiui, 18 pamokų – etatas, ir sumažinti mokinių skaičių klasėje – automatiškai atsirastų daugiau klasių, daugiau darbo vietų, daugiau etatų, ir mokytojai galėtų uždirbti daugiau. Ir problema paprasta – pinigų net nereikėtų daugiau, reikėtų tik nebandyti taupyti švietimo sąskaita, nes tikrai neaišku, kur švietimo pinigai. Nes: jeigu švietimui skiriama 2 procentai nuo BVP, o BVP padidėjo, o mokyklų skaičius sumažėjo, tai likusioms mokykloms turėjo likti daugiau. Klausimas: kur pinigai?“, – svarstė garsus edukologas (atsiprašau, kad šį jo pasažą be leidimo kopijuoju iš viešosios žiniasklaidos).
Tad iš tiesų: kur pinigai?
Tarp pedagogų irgi nėra visiško sutarimo. Pagaliau įsikišo ir Prezidentė. Penktadienį ji pareiškė: „Kaktomuša tarp Vyriausybės ir švietimo profesinių sąjungų užsitęsė per ilgai, o padėtis tampa nekontroliuojama. Vyriausybė kartu su profesinėmis sąjungomis turi užtikrini, kad moksleiviai kuo greičiau galėtų grįžti į klases, – sakė šalies vadovė. – Tokiomis aplinkybėmis tolesnis ministrės darbas kelia abejonių“, – pridūrė ji.
Iš tiesų, pertvarkos švietimo sistemoje, atrodo, ne pagal liaunus ministrės pečius. Tačiau ji nuduoda nesuprantanti Prezidentės užuominos ir nemano, kad reikia trauktis. O čia – savaitgaliai, šventės, atostogos… Laikymasis įsikibus ministrės kėdės, nesuprantama baimė bendrauti su streikuojančiais, nenoras įtikinti Premjerą, kad tam tikras nuolaidas daryti būtina, – štai tos asmeninės politikės ir „profesionalės“ ambicijos, kurios trukdo „minkštųjų“ derybų su protestuotojais eigai.
Beje, ar S. Skvernelis ir Seimo švietimo ir mokslo komiteto nariai, ypač jos pirmininkas E. Jovaiša, o gal ir pats parlamento vadovas gali užsukti į apgultą ministeriją? Klausimas daugiau negu retorinis.
II pabumbėjimas
Ar jūsų niekada neaplankė toks palyginimas: kaip siejasi Adolfo Ramanausko – Vanago tragedija su lapkričio 25 d. įvykdyta nauja Rusijos agresija Kerčės sąsiauryje? Lyg ir jokio ryšio…
A. Ramanauskas-Vanagas pripažintas Lietuvos valstybės vadovu. Eltos nuotr.
Kai perskaičiau mėnesio pabaigoje plačiai pristatytą istoriko Arvydo Anušausko knygą „Aš esu Vanagas“, pirmas buvo ne gedėjimo, gailesčio ir užuojautos aukai ir artimiesiems jausmas, bet įkyri mintis, kad sovietiniai paniekos, prievartos ir kitos tautos pavergimo metodai gajūs ir šiandien.
Koks nepaprastai platus buvo pokarinio meto sovietinių struktūrų parengtas kiekvieno Lietuvos žmogaus sekimo ir žeminimo tinklas! NKVD ir KGB nesitaikstė su priemonėmis, ištekliais ir būdais. Nei sekamojo amžius, nei lytis, nei padėtis visuomenėje A. Sniečkaus bendrams nebuvo kliūtis. Net partizanų vado dukrelei, kelerių metų Auksutei („дочь бандглаваря Раманаускаса Ауксуте“ – užrašas po mažametės nuotrauka) buvo sudaryta byla.
Sučiupti A. Ramanauską – Vanagą N. Dušanskio vadovaujami smogikai parengė begalę planų, sukūrė neįtikėtinai platų agentų tinklą, ir partizanas vienoj vietoj suklupo: artimiausias jo bičiulis, klasės draugas nuo 1941 m., užsimaskavęs KGB agentas A. Urbonas jį išdavė, ir atsargumą praradęs kovotojas 1956 m. spalio 12 d. buvo suimtas bei išvežtas į KGB įgaliotinio Kaune P. Raslano kabinetą…
Pastebėjote: A. Ramanauskas – Vanagas buvo sekamas ir sučiuptas beveik vien lietuvių ir jų pagalbininkų pastangomis. Rusiškų pavardžių A. Anušausko tyrime kur kas mažiau. Tad ar verta stebėtis, kad nemažam būriui tautiečių iki šiol kabinamos žydšaudžių etiketės…
Rusija įkalino devynis Ukrainos jūreivius. EPA-ELTA nuotr.
Taigi, pokario atėjūnų panieka tautos vertybėms, laisvei ir kovai prieš okupantus atsispindi ir šiandienos įvykiuose. Pagal 2003 m. gruodį pasirašytą Ukrainos ir Rusijos sutartį „Dėl bendradarbiavimo naudojantis Azovo jūra ir Kerčės sąsiauriu“ bet kokie Ukrainos laivai – ir prekybiniai, ir kariniai – turi teisę plaukioti numatytose zonose. Po Krymo aneksijos niekas sutarties neanuliavo. Tai kodėl po 15 metų Rusijos karinė armada staiga apšaudo Ukrainos laivus, užblokuoja sąsiaurį ir sulaiko 21 ukrainiečių jūreivį? Dabar jie tardomi garsiojoje Lubiankoje ir „Matroskaja tyšina“, kur anais laikais NKVD kankinimų mašiną yra išgyvenęs ne vienas ukrainietis, rusas, lietuvis…
Klasta, panieka kitai tautai, laisvės ir apsisprendimo paniekinimas gyvas ir šiandien. Argi lietuvių tautos genocidas, ar tremtys ir kalėjimai, ar šiuolaikinė įžūli agresija prieš Ukrainą – ne to paties „kagėbistinio“ krūmo raudonos uogos? Mes niekur toli nenužengėm. Teroristinė valstybė peri savo vaikus ir jiems iškart į rankas įbruka peilį.
Ketvirtadienio rytą prie Seimo susirinkę streikuojančius mokytojus palaikantys mokiniai po vidurdienio užtvindė Švietimo ir mokslo ministerijos prieigas.
Kaip sakė moksleiviai, jie atėjo susitikti su švietimo ir mokslo ministre bei palaikyti profsąjungų, kurios derasi dėl geresnių mokytojų darbo sąlygų.
„Dabar švietimo ir mokslo ministrė atsisėdo kalbėtis su profsąjungomis, labai įtempta situacija, todėl jūs dabar dainuokit, melskitės ir prašykit, kad išsispręstų problema ir mes rytoj grįžtume į mokyklą“, – mokiniams sakė Elektrėnų Versmės gimnazijos mokytoja Elvyra Kasperavičienė.
Mokiniai mokytojus žodžius palydėjo palaikymo šūksniais.
„Turi klausimų J. Petrauskienei? Ateik!“ Taip mokiniai feisbuke buvo kviečiami į taikų mitingą „Mums rūpi“.
Prie Švietimo ir mokslo ministerijos susirinkusius mokytojus ten pasitiko ir už paramą padėkojo nakvojusiųjų ministerijoje atstovai.
Susitikti su mokiniais išėjo viceministras Gražvydas Kazakevičius.
Švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Andrius Navickas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Reikalaujame mažiau nei mums priklauso. Taip po derybų su Švietimo ir mokslo ministerija bei Vyriausybės atstovais, kurios visą ketvirtadienį vyko Švietimo ir mokslo ministerijoje, teigė Švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Andrius Navickas.
Kaip pabrėžė profsąjungos atstovas, derybos pakankamai klampios, bet tam tikrų susitarimų pavyko pasiekti. Jie bus sukonkretinti po pertraukos, ketvirtadienio vakarą.
A. Navicko teigimu, reikalavimo 20 proc. didinti algas mokytojams profsąjunga neatsisako, o argumentai, neva dabar, kai biudžetas patvirtintas, tiesiog neįmanoma rasti tam reikalingų 130 mln. eurų – niekiniai.
„Mes dar prieš biudžeto svarstymą šį reikalavimą pasiekėme, tačiau Vyriausybė jį ignoravo“, – sakė A. Navickas, pabrėždamas, kad tai vienas pagrindinių LŠDPS reikalavimų, kuriems, mokytojų įgaliojimais, jis negali nusileisti.
Pasak LŠDPS pirmininko, Lietuvos švietimui skiriama tik 4,2 proc. nuo BVP, kai turi būti skiriama 6 proc. „Mes ir taip reikalaujame mažiau nei mums priklauso“, – pakartojo A. Navickas.
Po daugiau nei 6 valandas trukusių derybų su švietimo profsąjungomis švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė sakė, kad aptarė visus pasiūlymus, kurie buvo pateikti, taip pat LŠDPS siūlymus.
„Noriu pasidžiaugti, kad vyksta konstruktyvus dialogas, kiekvienas siūlymas ir aptariamas ir argumentuojamas. Dabar padarėme pertrauką, nes dėl dalies siūlymų jau esame radę sutarimus, todėl norime tai surašyti. Dėl tam tikrų siūlymų nuomonės išsiskyrė, todėl skirtingų profsąjungų vadovai nori pasitarti su atstovaujamais mokytojais. Po to grįšime kalbėtis toliau, nes bendras sutarimas – išeiti šiandien sutarus ir pasakius mokytojams, kad galime rasti sprendimus, kad grįžtame į ugdymo procesą“, – sakė J. Petrauskienė.
Paklausta dėl reikalavimų penktadaliu didinti mokytojų algas nuo sausio, kurio neišsižada LŠDPS, J. Petrauskienė sakė, kad aptarta kiek įmanoma paskaičiuoti, kiek valstybės investicijų reikalauja kai kurie keliami reikalavimai.
Švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Vien pono A. Navicko pristatyti reikalavimai, kurie nėra tiesiogiai susiję su etatinio darbo apmokėjimo įvedimu, pareikalautų gerokai per 200 mln. eurų. Puikiai suprantame, kad vienu mostu tokios galimybės nėra, bet taip pat kalbamės apie kitus sprendimus, kurie realiai ir šiandien fiksuoti kolektyvinėje darbo sutartyje, kaip kad peržiūrėti ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo mokytojų apmokėjimo sistemą“, – sakė ministrė.
Kaip pabrėžė J. Petrauskienė, nerealu per dešimtmečius susidariusias švietimo problemas neatsakingai spręsti vienu sprendimu, be to, tai užkirstų galimybę įgyvendinti antrą etatinio darbo apmokėjimo sistemos etapo įgyvendinimą, kuriam biudžete papildomai numatyti 49 mln. eurų.
2019 metais tikrai didės atlyginimai mokytojams, nes jau dabar numatytos papildomos lėšos, kurios leis atlyginimus padidinti apie 10 proc., bet ne 20 proc., kaip reikalaujama. Taip po ketvirtadienio derybų su mokytojų profsąjungomis teigė premjero patarėjas Skirmantas Malinauskas.
Pasak jo, 2019 metais švietimas – viena iš prioritetinių sričių, antra pagal dydį, kuriai 185 mln. eurų papildomai didėja finansavimas, 49 mln. papildomai įliejami etatiniam mokytojų darbo apmokėjimui. Tai ir sudaro prielaidas mokytojų atlyginimams nuo kitų metų rugsėjo kilti apie 10 procentų.
Kaip pripažino S. Malinauskas, problema – ypač maži mokytojų atlyginimai. „Tuo išsiskiriame iš visos Europos Sąjungos, todėl apie papildomas finansines priemones pedagogams galime kalbėti nuo 2020 metų. Šiuo metu, kai Seime tvirtinamas valstybės biudžetas, kalbėti apie papildomus 130 mln. eurų mokytojų atlyginimams didinti – nerealu. To tiesiog neįmanoma įgyvendinti ir profesinės sąjungos, atrodo, tai supranta“, – sakė S. Malinauskas.
Pasak jo, iš 18 siūlymų, kurie buvo aptariami su profsąjungomis Švietimo ir mokslo ministerijoje, dalis bus įgyvendinta, patobulintos tvarkos, skaičiavimai, sprendžiamos kitos ypač didelių išteklių nekeliančios problemos, kurias kėlė mokytojai.
Kaip pabrėžė premjero patarėjas, dalį reikalavimų, dėl kurių derėjosi švietimo darbuotojų profsąjungos, galima įgyvendinti iš minėtų 185 mln., kurie papildomai numatyti švietimui kitąmet.
S. Malinausko nuomone, masiniams streikams nėra priežasties, derybos su profsąjungomis vyksta, tad tikimasi, kad streikai neplis.
Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Eugenijus Jovaiša sakė derybose matąs norą susitarti ir kuo greičiau grąžinti vaikus į mokyklą, užbaigti streiką.
„Matau norą ieškoti sprendimų, kurie nėra lengvi. Džiugu matyti, kad neatmetamas etatinis mokytojų darbo užmokestis, tik norime jį patobulinti. Tai labai svarbu, nes reiškia, kad pripažįstama valstybės vykdoma etatinio darbo apmokėjimo reforma. Ieškom būdų, kaip surasti pinigų profsąjungų išsakomoms jautriausioms vietoms, nepaisant unikaliai didelių lėšų, investuotų į švietimą“, – sakė E. Jovaiša.
Viena iš spręstinų problemų parlamentaras vadino atlyginimus pradinių klasių mokytojams, kurie bendrajame etatinio mokytojų darbo apmokėjimo kontekste patiria skriaudą.
„Mes tai suprantame, bet suprantame ir tai, kad darydami milžiniškas reformas turime pasirinkti prioritetus. Apgailestaudami turime pasakyti, kad tie prioritetai kartais padaro skriaudą“, – sakė E. Jovaiša.
Išeidamas iš pasitarimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas prašė profsąjungų pakviesti mokytojus nebevargti, grįžti namo, nes dialogas vyksta.
Maždaug trys dešimtys pedagogų, trečiadienį nesulaukę realių derybų su ministre, naktį liko Švietimo ir mokslo ministerijoje. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
ELTA primena, kad ŠMM derybose su profsąjungomis siūlymą nuo sausio 1 dienos mokytojų pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientus didinti 20 proc. finansų viceministras Darius Sadeckas vadino nerealiu.
„Kaip paskaičiavo Finansų ministerija, tam, kad reikalaujamu procentu būtų pakeltos darbuotojų algos nuo sausio, reikėtų 130 mln. eurų. „Tai finansiškai nepakeliama šiuo metu“, – sakė D. Sadeckas.
Lietuvos švietimo darbuotojų profsąjungos vadovas A. Navickas žurnalistams leido suprasti, kad profsąjungos dėl to linkusios į derybas. „Lauksim raštiško pasiūlymo, ką jie siūlys, ar išvis neįmanoma padidinti mokytojų atlyginimus, ar jie nebus didinami niekada. Kiek įmanoma didinti atlyginimus, jei įmanoma tai padaryti, ir kada. Gal siūlymai mus patenkins. Lauksime Vyriausybės raštiško pasiūlymo”, – pakartojo LŠDPS pirmininkas.
Kaip skelbė ELTA, švietimo ir mokslo ministrės derybos su mokytojų profsąjungomis, kurios prasidėjo ketvirtadienio rytą, dalyvauja ir premjero patarėja Unė Kaunaitė.
Susitikime dalyvauja visų mokytojų profsąjungų vadovai. Ministerijoje miegoję mokytojai piktinasi, kad į derybas įleidžiami tik profsąjungų vadovai.
Pasak švietimo ir mokslo ministrės patarėjos Gabrielės Vasiliauskaitės, iš visų profsąjungų buvo atsiųsti pasiūlymai, kurie ir aptarti susitikime.
Prie mokytojų streiko prisijungė ir moksleiviai, kurie nuo 11 valandos rinkosi į akciją prie Seimo, o vidurdienį atėjo palaikyti mokytojų prie Švietimo ir mokslo ministerijos.
Įtampa dėl mokytojų streiko kyla: streikuojantys mokytojai galvoja nebegrįžti į mokyklą. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Atmosfera tarp streikuojančių mokytojų ir valdžios kaista. Etatinio darbo apmokėjimo tvarka nepatenkintų streikuojančių mokytojų atstovai teigia, kad Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) imituoja ir vilkina derybas, o dalis mokytojų, nematančių pažangos, galvoja, ar apskritai po streiko grįžti į pedagoginį darbą.
Galiausiai streikuojantys mokytojai bei juos remiantys mokinių tėvai ir patys moksleiviai sako esą pasiryžę eiti į ŠMM ir iš jos nesitraukti tol, kol nebus patenkinti jų keliami reikalavimai.
Ministrė Jurgita Petrauskienė žaidžia vaikų ir mokytojų likimais, sako streiką organizuojančios Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) pirmininkas Andrius Navickas.
Po trečiadienį vykusio Seimo Švietimo ir mokslo komiteto posėdžio, kuriame dalyvavo J. Petrauskienė ir iš įvairių Lietuvos miestų atvykę mokytojai, A. Navickas neslėpė nepasitenkinimo ministrės dalintais pažadais bei žengtais žingsniais reaguojant į protestuojančių pedagogų keliamus reikalavimus. Pasak jo, ministerija vis dar neįsiklauso į protestuojančių profsąjungų reikalavimus.
„Akivaizdu, kad bandoma susitarti ir atsižvelgti į tas profesines sąjungas, kurios neatstovauja mokytojams (..) Ir tada jie susitaria dėl dalykų, kurie esminės įtakos mokytojams neturi“, – po posėdžio žurnalistams aiškino A. Navickas. Jis griežtai atmetė ŠMM reiškiamus priekaištus mokytojų streiką organizuojančiai profsąjungai, kad ši derybose su ministerija taip ir nepateikė konkrečių pasiūlymų.
„Mūsų siūlymai yra pateikti prieš metus ir aš trečiadienį tą patį pakartojau, bet, deja, nė vienas mūsų siūlymų nepateko į pasiūlymų protokolą, o buvo paimti tie pasiūlymai, kurie nėra visiškai esminiai – būtent iš tų profesinių sąjungų, kurios nuolat bendradarbiauja ir slapta tariasi su ministre“, – aiškino A. Navickas.
Pasak jo, ministerija sąmoningai derybas veda su streike nedalyvaujančiomis ir ugdymo proceso nenutraukusiomis profsąjungomis.
„Turite tartis su tais, kurie yra sustabdę ugdymo procesą“, – kreipdamasis į J. Petrauskienę pabrėžė A. Navickas.
„Jei mes norime kalbėti dėl streiko nutraukimo ir ugdymo proceso atkūrimo, tai jūs turite suprasti, dėl ko sustojo ugdymo procesas. Juk yra pateikti aiškūs reikalavimai“, – kalbėjo jis.
LŠDPS lyderio teigimu, esama situacija yra labai sudėtinga, nes pažangos nematantys streikuojantys mokytojai galvoja apskritai nebegrįžti į mokyklą.
„Mokytojai, išgirdę nelabai konstruktyvius pasiūlymus, svarsto, ar apskritai verta grįžti į mokyklą, jei problemos nebus sprendžiamos. Ir Seimas, ir Vyriausybė turi suprasti, kad situacija yra labai sudėtinga“, – aiškino A. Navickas.
Jis pabrėžė, kad, nepaisant to, jog J. Petrauskienės trečiadienio dienotvarkėje nėra numatytas susitikimas su streiką organizuojančia profsąjunga, LŠDPS vis tiek eis į ministeriją tikėdamasi derybų. A. Navickas vilkinimu pavadino J. Petrauskienės kvietimą streikuojančių mokytojų keliamus klausimus aptarti ketvirtadienį.
„Mes girdime vis rytoj ir rytoj, mes girdime po dviejų savaičių, po trijų savaičių. Kodėl ne šiandien spręsti?“, – retoriškai klausė LŠDPS pirmininkas. Pasak jo, delsdama derėtis su streikuojančiais mokytojais J. Petrauskienė žaidžia vaikų likimais.
„Matome, kad ministrė vilkina derybas. Bet ji žaidžia vaikais, vaikų likimais, mokytojų likimais. Tai yra labai negražus elgesys. Ministrė buvo informuota iš anksto apie tai, kad mes ateisime derėtis“, – apibendrino A. Navickas. Profsąjungos lyderio teigimu, nuėję į ministeriją jie, nepasiekę tenkinančio susitarimo, niekur iš jos nesitrauks.
„Mes einame į ministeriją ir iš jos nežadame išeiti, kol nesutarsime. Tai jeigu mes šiandien nesutarsime, tai mes ir rytoj būsime ministerijoje“, – pabrėžė A. Navickas.
Tuo tarpu ŠMM tvirtina, kad streikuojančios profsąjungos siekis derėtis trečiadienį yra nesuderintas ir neatitinka J. Petrauskienės dienotvarkės. Pasak ministerijos atstovų, apie savo ketinimus trečiadienį atvykti į ŠMM protestuojanti profsąjunga pranešė trečiadienio išvakarėse. Ministerija galutinai dėl to, kaip tobulinti etatinio darbo užmokesčio įgyvendinimą, tikisi susitarti ketvirtadienį. Pasak jų, susitikime turėtų dalyvauti daugiau mokytojams atstovaujančių profsąjungų.
Streikuojantys mokytojai galvoja nebegrįžti į mokyklą. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
LŠDPS primena streiko reikalavimus: mokytojo etatą turėtų sudaryti 36 valandos, iš kurių ne daugiau kaip 18 kontaktinių valandų; mokytojo etatas gali būti dalinamas tik išlaikant tą pačią kontaktinių ir nekontaktinių valandų skaičiaus proporciją; valandos etatui skaičiuojamos ne metams, o savaitei; turi būti parengta pedagoginių ir nepedagoginių darbuotojų darbo užmokesčio kėlimo programa, o nuo 2019 m. sausio 1 d. jų pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientus didinti 20 proc.; ikimokyklinių ir priešmokyklinių įstaigų pedagogų etate turėtų būti ne mažiau kaip šešios nekontaktinės valandos; įsipareigoti mažinti vaikų/mokinių skaičių grupėse/klasėse.
Įtampa dėl mokytojų streiko kyla: streikuojantys mokytojai galvoja nebegrįžti į mokyklą. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Streikuojančių mokytojų ir premjero Sauliaus Skvernelio vertinimai dar kartą radikaliai išsiskyrė. Premjeras streiką organizuojančią Lietuvos švietimo darbuotojų profesinę sąjungą (LŠDPS) kaltina tuo pačiu, kuo šios sąjungos lyderis Andrius Navickas kaltina Vyriausybę – verčiant kentėti dėl streiko mokytis negalinčius vaikus ir jų tėvus.
S. Skvernelis po Vyriausybės posėdžio teigė, kad streikuojančiai profsąjungai nerūpi nei vaikai, nei tėvai. Premjeras taip pat sukritikavo ir vienos mokytojos, trečiadienį dalyvavusios Seimo Švietimo ir mokslo komiteto posėdyje, eilėmis išsakytą prašymą Švietimo ir mokslo ministerijai (ŠMM), kad ši įsiklausytų į mokytojų patiriamus sunkumus. Premjeras tai įvardino nekonstruktyviu elgesiu ir leido suprasti, kad pats netiki, jog konstruktyvus dialogas su streikuojančia profsąjunga yra lengvai pasiekiamas.
„Matome, kad (streikuojantiems mokytojams. – ELTA) nei vaikai, nei tėvai nėra vertybė. Dar daugiau, jeigu į konkrečius siūlymus yra deklamuojamos eilės, eilėraščiai, kai paklausiama, tai turbūt konstruktyvumo surasti bus sunku“, – sakė S. Skvernelis ir ragino grįžti prie ugdymo proceso atnaujinimo. Tačiau, pabrėžė premjeras,
Vyriausybė nėra linkusi derėtis tik su streiką organizuojančia profsąjunga. Pasak S. Skvernelio, bus kalbamasi su visomis, prie streiko neprisijungusiomis profsąjungomis. Vyriausybės vadovas akcentavo, kad ministerija yra pasiryžusi įsiklausyti į pedagogų reikalavimus, tačiau, premjero nuomone, pasirinktas dalies pedagogų kelias streikuoti yra netinkamas.
„Su nė viena atskirai (profsąjunga. – ELTA) nebus deramasi, noriu taip pat pabrėžti, kad vienos profesinių sąjungų (LŠDPS. – ELTA) pasirinkta protesto forma iš tikrųjų kenkia ugdymo procesui, todėl kenčia vaikai, kenčia tėvai. Labai gaila, kad tokia forma yra pasirinkta. Yra siūlomas dialogas, yra siūloma sukonkretinti, ką konkrečiai norima keisti. Tikrai galiu pabrėžti, kad nepriklausomai, kas bus švietimo ministras ar ministrė, nuo reformų Vyriausybė nesitrauks, jos bus toliau įgyvendinamos, ir tos reformos bus ir finansuojamos, ir, esminis dalykas, mes esame linkę girdėti ir derėtis kartu su visa bendruomene, bet neužsiimti tokia forma, kokia šiandien, deja, yra“, – kalbėjo S. Skvernelis.
Įtampa dėl mokytojų streiko kyla: streikuojantys mokytojai galvoja nebegrįžti į mokyklą. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Galiausiai S. Skvernelis pabrėžė, kad streikuojantys mokytojai neturėtų laukti valstybės pinigų, kompensuojant už streiko metu praleistas valandas.
„Taip pat noriu paminėti, kad streiko metu valandos nebus apmokėtos valstybės“, – sakė premjeras. Pasak S. Skvernelio, tai turės padaryti pačios profsąjungos.
Tuo tarpu LŠDPS trečiadienio rytą Seime kalbėjo priešingai. A. Navickas teigė, kad švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė žaidžia vaikų ir mokytojų likimais. Po Seimo Švietimo ir mokslo komiteto posėdžio, kuriame dalyvavo J. Petrauskienė ir iš įvairių Lietuvos miestų atvykę mokytojai, A. Navickas neslėpė nepasitenkinimo ministrės dalintais pažadais bei žengtais žingsniais, reaguojant į protestuojančių pedagogų keliamus reikalavimus. Pasak jo, ministerija vis dar neįsiklauso į protestuojančių profsąjungų reikalavimus.
„Akivaizdu, kad bandoma susitarti ir atsižvelgti į tas profesines sąjungas, kurios neatstovauja mokytojams (..) Ir tada jie susitaria dėl dalykų, kurie esminės įtakos mokytojams neturi“, – aiškino A. Navickas.
Pasak jo, ministerija sąmoningai derybas nori vesti su streike nedalyvaujančiomis ir ugdymo proceso nenutraukusiomis profsąjungomis.
„Turite tartis su tais, kurie yra sustabdę ugdymo procesą“, – kreipdamasis į J. Petrauskienę pabrėžė A. Navickas.
„Jei mes norime kalbėti dėl streiko nutraukimo ir ugdymo proceso atkūrimo, tai jūs turite suprasti, dėl ko sustojo ugdymo procesas. Juk yra pateikti aiškūs reikalavimai“, – kalbėjo LŠDPS lyderis.
LŠDPS primena streiko reikalavimus: mokytojo etatą turėtų sudaryti 36 valandos, iš kurių ne daugiau kaip 18 kontaktinių valandų; mokytojo etatas gali būti dalinamas tik išlaikant tą pačią kontaktinių ir nekontaktinių valandų skaičiaus proporciją; valandos etatui skaičiuojamos ne metams, o savaitei; turi būti parengta pedagoginių ir nepedagoginių darbuotojų darbo užmokesčio kėlimo programa, o nuo 2019 m. sausio 1 d. jų pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientus didinti 20 proc.; ikimokyklinių ir priešmokyklinių įstaigų pedagogų etate turėtų būti ne mažiau kaip šešios nekontaktinės valandos; įsipareigoti mažinti vaikų/mokinių skaičių grupėse/klasėse.
Šiemet Mokytojo diena man buvo itin įspūdinga, nes ją praleidau kartu su pačiais laimingiausiais Lietuvoje pedagogais: Kretingos Pranciškonų gimnazijos pedagogų bendruomene.
Kodėl pačia laimingiausia?
Taip jau atsitiko, kad su tos gimnazijos bendruomene šiemet pasitikau ir Rugsėjo 1-ją. Negalėjau nejausti nerimo, įtampos, gal ir nepasitenkinimo, kuris tada vyravo ir toje, ir kitose rajono mokyklų bendruomenėse. Nerimą pedagogams kėlė neaiški, nesubalansuota, deramai nesureguliuota pedagogų darbo apmokėjimo reforma, kuri netapo aiškesnė ir prasidėjus mokslo metams.
Mokytojų dienos išvakarėse, rugsėjo 4-ją, Kretingos rajono pedagogus rajono valdžia sukvietė į bendrą šventę, kurioje netrūko sveikinimų, geriausių, labiausiai nusipelniusių mokytojų apdovanojimų, paįvairinamų koncertiniais numeriais. Šventėje pristigo … pačių pedagogų. Gal jie taip reiškė savo protestą prieš „valdišką šventę“?
Tačiau Rugsėjo 5-ją Pranciškonų gimnazijoje pedagogų nestigo. Noriu tikėti, kad bendruomenė nuoširdžiai šventė savo šventę. O laimingiausia gimnazija Lietuvoje ją pavadinau mažiausiai dėl poros priežasčių.
Pirmiausia, todėl, kad šiemet Lietuvą aplankė popiežius, pasirinkęs to paties, kaip ir gimnazija, šventojo Pranciškaus vardą.
Ir dar todėl, kad popiežius atvežė atsakymus į eilę klausimų, kurie jau ne vienerius metus kankina visą mūsų visuomenę, o pedagogus – ypatingai. O juk jei atsakymų nežino pedagogai, kuo jie gali dalintis su savo ugdytiniais?
Kokie tai klausimai? Ogi – pamatiniai: kas mes? Kas sudaro mūsų tapatybės esmę? Vardan ko gyvename? Ko ir kokiu būdu siekiame savo tikslų?
Kažkada panašius klausimus kėlė poetas Vytautas Mačernis, kurį citavo moksleiviai, sveikindami savo mokytojus: „Mes nežinome, KAM, bet gyventi/Kurt ir juoktis pasauly – puiku/…/ Mes nežinom, KODĖL, bet darbuotis/per šešias įtempimo dienas/tenka mums./…/Mes nežinome KAIP, KUO BŪDU…“.
Ar norime išlikt lietuviais? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nežinojo poetas, nežinome ir mes šiandien. Bet popiežius Pranciškus žino, ir atvežė šias žinias mums.
Brangiausias turtas, pasak popiežiaus, yra „kiekviena tapatybė, suvokiama kaip priklausymas tautai“.
Tautai! Ne tautų bendrijai, ne valstybių sąjungai, net jei ta sąjunga labai moderni, labai demokratiška, garantuojanti saugumą (bent jau dauguma mūsų taip suvokia ES…).
Lankydamasis Baltijos šalyse, popiežius Pranciškus ne kartą pasidžiaugė, kad mes, Baltijos tautos, turime „tvirtą tapatybę. Tapatybę, kuri susiformavo kančioje, kovoje už jos išsaugojimą, kultūroje“.
Kažkodėl man atrodo, kad popiežius, kalbėdamas apie kultūrą, kuri padeda formuoti tapatybę, tikrai neturėjo galvoje „Eurovizijos“ ir į ją panašių globalių šou…
Popiežius Pranciškus mato, supranta ir, aišku, savaip vertina tuos globalizacijos, tautų niveliavimo procesus, kurie vykdomi ES vardu. Ne veltui jis labai tiksliai formuluoja klausimą: „Ką daryti, kad apsaugotume tapatybę“?
Ir taip pat tiksliai, aiškiai atsako: „Sugrįžti prie šaknų“.
Šis sugrįžimo „prie šaknų“ siužetas buvo pakartotas dar ne kartą popiežiaus kelionės po Baltijos šalis metu. Ir reikia būti arba labai labai jaunu liberalu-konservatoriumi, arba Lietuvos švietimo ar užsienio reikalų ministru, kad raginimą „grįžti prie šaknų“ interpretuotum kaip būtinybę plėtoti europietišką tapatybę.
Grįžimas prie šaknų nėra lengvas procesas, juolab, kad visa ES viršūnėlė kartu su jai nuolankiais kai kurių (ir Lietuvos) valstybių lyderiais daro viską, kad tos šaknys būtų kuo greičiau pakirstos. Tai suprasdamas, popiežius Pranciškus ne kartą prisiminė ir priminė tas kančias, tas kovas, kurias teko išgyventi Baltijos tautoms, saugant savąją tautinę tapatybę. Jo nuomone, būtent „kova, siekiant išsaugoti savo tapatybę, padaro žmones stiprius.“
Ar mes išties stiprūs? Tik gyvenimas gali atsakyti į šį klausimą… Gyvenimas ir … mūsų Mokytojai.
Būtent Mokytojams, jiems pirmiausia skirtas šis popiežiaus Pranciškaus priesakas: „Tapatybė yra priklausymo tautai dalis, o priklausymą tautai reikia perteikti, šaknis reikia perduoti naujoms kartoms UGDYMU ir DIALOGU…“ (paryškinta mano – J.L.).
Štai kodėl laiminga galėtų (ir turėtų) būti Kretingos Pranciškonų gimnazijos bendruomenė: jai nereikia blaškytis, ieškant, renkantis autoritetą, kuriuo vertėtų sekti. Ji apsisprendė senokai, pasirinkdama Pranciškaus vardą, o Kristaus vietininkas žemėje, aplankęs Lietuvą istoriniais jai metais, šio pasirinkimo prasmę bei vertę dar paryškino ir sutvirtino.
Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likt. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Neabejoju, kad Pranciškonų gimnazijos bendruomenė popiežiaus Pranciškaus patarimus suprato ir jais vadovausis kasdienėje praktikoje.
O kaip kitų gimnazijų, mokyklų bendruomenės? O kaip mūsų valdžia valdžiukė?
Atrodo, ji, valdžia, arba nesiklausė, arba nieko nesuprato…
Dar nespėjo ištirpti Popiežių skraidinusio lėktuvo takas danguje, kaip spalio 2 d. užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė ir Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Ričardas Malinauskas pasirašė tarpinstitucinio bendradarbiavimo švietimo ir ugdymo Europos Sąjungos klausimais deklaraciją. Kaip rašoma pranešime spaudai, „šiuo žingsniu siekiama suvienyti institucijų pajėgas skatinant su Europos Sąjunga susijusių temų integravimą į mokyklų programas.“
Deklaracijoje skelbiama, jog ši tarpinstitucinio bendradarbiavimo platforma įkuriama siekiant „stiprinti“ „europinę tapatybę“ (?!! – J.L.) bei „gerinti švietimo ir ugdymo apie ES padėtį Lietuvoje, gerinti mokinių ir jaunimo žinias apie ES veikimą ir gebėjimus naudotis ES teikiamomis galimybėmis“.
Įsitikinote patys: popiežius šiedviem ponam ir poniai – ne autoritetas. Jie tebesvaitėja, kaip svaitėjo ir iki popiežiaus Pranciškaus vizito, apie „europinę tapatybę“. Jiems nė motais, kad mūsų mokyklas baigę mokiniai nebemoka be klaidų lietuviškai nei rašyti, nei kalbėti, kad apie Lietuvos istoriją turi itin miglotą supratimą, bet, eikvojant taip sunkiai iš biudžeto išsunktus milijonus, jiems bus kemšamos „žinios“ apie ES, kaip savo laiku sovietinėse mokyklose būdavo brukamos kassavaitinės „politvalandėlės“, „gerinančios mokinių ir jaunimo žinias apie ES“, – oi, atsiprašau, – apie SSSR „veikimą“.
Beje, anuomet tam pačiam tautinės tapatybės išplovimo tikslui dar buvo sukurtas ir mokslinio komunizmo kursas, bet neabejoju, jog neilgai trukus panašus kursas, liaupsinantis ES, pasieks mūsų mokyklas. Ar tai blogai?
Jei kalbėtume vien apie labai reikalingas, doru, veikliu žmogum tapti padedančias žinias, – pirmyn! Tačiau šiuo atveju susiduriame su brukama „gryna ideologija“. Ir tai negali nekelti priešiškos reakcijos, jau vien dėl to, kad tie patys „euroentuziastai“ aršiai priešinasi bet kokiems siūlymams mokyklose stiprinti tautinį auklėjimą, patriotizmo ugdymą, didinti naujausios Lietuvos istorijai skiriamų valandų skaičių, kad plačiau, detaliau būtų galima išdėstyti moksleiviams žinias apie partizaninį judėjimą, jo didvyrius. Atseit, tų ponų nuomone, patriotizmo mokyti ir išmokyti negalima.
O „europatriotizmo“, išeitų, galima?
Popiežius Pranciškus. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
O gal ir šiuo atveju priežastis tūno ne kokioje nors „meilėje“, o šeimininko ir protingos paskirties nerandančių pinigų įsisavinime?
Na, o mes, eiliniai lietuviai, švaria galva, neužteršta valdžia ir karjeros troškimais, dar kartą prisiminkime, ką apie mūsų šalis žurnalistams sakė popiežius Pranciškus jau lėktuve, grįždamas į Romą: „Svarbu pasigilinti į dar vieną toms šalims būdingą reiškinį – jūs savo darbe į tai pasigilindami nuveiktumėte gerą darbą – tai kultūros, tapatybės ir tikėjimo perdavimo reiškinys. Paprastai tai perduodavę seneliai, nes tėvai dirbo, tėtis ir mama turėjo dirbti, o be to, buvo pajungti partijai, sovietų atveju, arba turėjo paklusti nacizmui. Ugdymas buvo ateistinis. Tačiau sugebėjo perduoti tikėjimą ir kultūrą. Tais laikais, kai Lietuvoje buvo uždrausta lietuvių kalba, kai ji buvo pašalinta iš mokyklų, buvo prižiūrima, kokias maldaknyges žmonės atsineša į katalikų ar liuteronų pamaldas – lietuvių, rusų ar vokiečių kalba. Daug žmonių, visa karta tuo laikotarpiu, išmoko gimtąją kalbą iš senelių – jie išmokė juos skaityti ir rašyti gimtąja kalba. Būtų gražu, kad jūs parengtumėte laidų apie tikėjimo ir kultūros perdavimą sunkiais diktatūrų ir persekiojimų laikais. Nebuvo lengva perduoti tas vertybes, nes valdžia kontroliavo viešąją erdvę.“
Bet juk ir dabar, kaip matome, nelengva perduoti tas vertybes!… Juk ir dabar valdžia kontroliuoja viską, kas tik patenka į jos priklausomybės lauką.
Kas gi atsitiko?
Atrodo, kad valdžią ne šiemet ir net ne prieš dešimtį metų būsim atidavę tiems patiems, kurie nieko kito ir nemoka, tik nurodinėti bei kontroliuoti…
Dažnas, paklaustas, kas yra valstybė, atsakys: „Valstybė – tautos namai“. Ir taip pat dažnas susivoks, jog kalba metaforiškai.
Viena, namas – tai apčiuopiamas, tūrį ir formą turintis pastatas, o valstybė – abstrakti struktūra.
Antra, abu, pastatas ir struktūra, renčiami iš skirtingų medžiagų. Pastatui reikalingi rąstai, plytos, cementas ir krūva visokių kitokių medžiaginių statybinių detalių. Valstybę gi struktūruojame iš gyvų žmonių.
Trečia, skiriasi įrankiai, instrumentai, kurių pagalba yra statomas namas ar valstybė. Iki šiol vargu ar kam būtų atėję į galvą „statyti“ valstybę kirvių, kaltų, grąžtų ar ekskavatorių pagalba.
Taip buvo iki šiol. Bet dabartinė valstiečių, žaliųjų ir dar nebežinia kokių (nes keičiasi vos ne kas pusmetį…) prie jų prisišliejusių politinių grupuočių vyriausybė posakį „Valstybė – tautos namai“ supranta valstietiškai tiesmukai, be jokių ten abstrakčių poezijų. Tad ir poška kirviai, džerška pjūklai, pjaustantys gyvąją visuomenės struktūrą, vyriausybei ėmusis veiksmų, kuriuos ji vadina reforma, o nuo aukštosios politikos tolėliau esantys tikrieji statybininkai vadintų remontu, renovacija.
Bet dabartinė vyriausybė tuo ir skiriasi nuo visų buvusiųjų, kad neskiria sparnuotosios poezijos nuo sunkiasvorės realybės, valstybės nuo namo, žmogaus nuo rąsto/plytos. Todėl ją teisingiau būtų vadinti ne vyriausybe, o statybos trestu.
Kažkas, gal premjeras, gal kokio Seimo komiteto pirmininkas davė nurodymą reformuoti arba renovuoti visą tą namelį – ir dūzgia tresto statybininkai, burzgia statybinė technika, griaudama, rausdama ir niokodama visa, kas painiojasi po kojų, kas trukdo kuo greičiau įvykdyti valstybinį užsakymą.
Sugalvojo vyriausias statybininkas reformuoti mokytojų darbo apmokėjimo sistemą – ir skuba buldozeriai, šluodami iš statybų aikštelės visa, kas ten stovėjo iki tol.
Kaip liudija mokytoja Rūta Andriuškevičienė, „Mokyklų naikinimas, gryninimas, o ir krepšelio politika sukūrė tokią atmosferą, kad pedagogai nebepajėgūs vieningai pasipriešinti absurdui /…./, nors ant jų galvų griūte griūva ŠMM ministrės Jurgitos Petrauskienės sprendimai. Paskutinis iš tų sprendimų paskelbtas vasarą: nuo rugsėjo pirmosios – etatinio apmokėjimo modelis. Negirdėta praktika: be pilotinio bandymo, be metodinių pasitarimų, be bendruomenės paruošimo. Sveikam, ne tik profesiniam, protui nesuvokiamas elgesys. Eksperimentas, nubraukiantis metų metus ruoštą ir jau veikusią kvalifikacinę apmokėjimo sistemą“.
Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Nubraukti nubraukė, bet ar naujasis statinys pajėgs funkcionuoti?
Sugalvojo statybos tresto sveikatos poskyrio vyriausias statybininkas sveikai maitinti mūsų visų (o ne savo paties) vaikus – ir užvirė košę. Tik skirtingai nuo visokių avižinių, bulvių ar grikių košių, šitoji praktiškai nevalgoma.
Dabar kiekvieną darbo dieną tą valandą, kai mokyklose yra ilgosios pertraukos metas, miestų ir miestelių gatvėmis žygiuoja būriai didesnių ir mažesnių moksleivių, kažką įnirtingai kramsnojančių, o neretas dar ir glėbyje nešasi labai nesveikai atrodančių bandelių, dešrelių, kebabų šūsnį. Paklausti, iš kur ir kur žygiuoja, moksleiviai mielai paaiškina: „Pietaujame. Mokyklos valgykloje neskanu“.
Niekas nesako, kad bloga yra rūpintis mūsų vaikų sveikata. Bloga – rūpintis blogai ar kvailai.
Niekas negiria mūsų tautinės virtuvės su cepelinais, spirgais (beje, labai skanu…), kad labai sveika, neteigia, kad tradiciniai, biurokratiniai džiūvėsėliuose pavolioti traškūs kepsniukai – būtent tas patiekalas, kuris padės mūsų vaikams augti sveikais, gražiais, protingais. Bet ar kas apgalvojo, paskaičiavo, kaip atsilieps sveikatai toks prievartinis visų vaikų su skirtingais skoniais, įpročiais bei poreikiais sodinimas ant visiems vienodos beskonės, bet – gal būt!? („gal būt“ todėl, kad po mėginimo vaikus nuo sviesto persodinti ant margarino dietos aš visai nebepasitikiu sveikatos ministro nusimanymu tame, kas yra sveikas maistas) – sveikos dietos?
Jei kas pamėgino savo vienintelei atžalėlei staiga, per vieną dieną pakeisti įprastinį meniu, žino, kad tai beveik neįmanoma. Geriausiu atveju, ilgai ilgai įkalbinėjant, įtikinėjant, pažadant mainais už kiekvieną suvalgytą kąsnį nupirkti tą ir tą, nusivežti ten ir ten, gal ir užtektų kelių savaičių pastangų.
Bet kad taip staiga pavyktų „nusveikatinti” visą nuolat kokiam nors maistui pasirengusį paauglių kolektyvą?
Gal mokyklą kažkas supainiojo su konclageriu, kur išbadėję žmonės kimšo viską, ką tik jiems davė?
Baigiasi rugsėjis. Jau beveik mėnesį tęsiasi moksleivių protesto žygiai į artimiausias kebabines ir kitus nesveiko maisto „taškus“, ir galo jiems nesimato… Kiek „nesveikų“ produktų nusėdo moksleivių skrandžiuose, kraujyje, galiausiai – smegenyse?
Čia net nebetinka pagarsėjusi buvusio Rusijos premjero Viktoro Černomyrdino frazė: „Norėjome kaip geriau, gavosi kaip visada“. Mūsuoju atveju „gavosi“ net blogiau, nes tai, ką dabar mokiniai suvalgo greito maisto užeigose ir užbėgose, dar nesveikiau, nei ankstesnis maistas mokyklų valgyklose.
Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Tenka konstatuoti, kad sveikatos ministras pasirodė ne tik menkai nusituokiantis sveikame maiste, bet dar menkiau nusituokiantis ir jo specialybei artimesnėje srityje, kaip psichologija. Jis užmiršo, o gal nė nežinojo, kad žmonės, skirtingai nuo rąstų ir plytų, yra apdovanoti sąmone, emocijomis ir net protu… Ignoravo tokį reiškinį, kaip masių ar visuomenės psichologija, ir tai, kad politikams su ja reikia skaitytis nė kiek ne mažiau, kaip valstiečiams su orais, su įvairiais klimato reiškiniais!
Ar kas paskaičiavo, kaip brukama naujovė atsilieps moksleivių psichinei savijautai, nuotaikai, o gal ir fizinei sveikatai, nes juk ne visi pagal vienodą modelį yra nulipdyti? Kaip ją vertins tėvai?
Ar apskritai bent viena šios vyriausybės institucija, imdamasi reformų, svarstė, skaičiavo ir apskaičiavo diegiamų pokyčių poveikį visuomenės savijautai, požiūriui į naujoves ir galų gale – reformų rezultatui?
Tokio pobūdžio tyrimus paprastai atlieka psichologai.
Prisimenu, jog pirmoji demokratinės Rusijos Federacijos reformatorių vyriausybė, vadovaujama Jegoro Gaidaro (tikiuosi, tą pavardę galiu minėti, nebijodama būti apšaukta įtakos agentu?) į savo sudėtį įtraukė vieną žinomiausių to meto psichologų Leonidą Gozmaną, ir jis dirbo joje visą laiką, kol gyvavo šis ministrų kabinetas.
LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Kai Gaidaro vyriausybė buvo atstatydinta, L. Gozmaną pakvietė į JAV skaityti paskaitų apie emocionalių santykių psichologiją, politinę psichologiją (!!!) ir psichologinę Sovietų Sąjungos istoriją (įdomu, ar Lietuvoje turime bent vieną psichologą, skaitantį paskaitas apie atkurtos Lietuvos Respublikos politinę psichologiją ir psichologinę valstybės istoriją? Būtinai atvykčiau pasiklausyti…)
Beje, ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, teikdama pasiūlymus dėl kainų reguliavimo, ragina atkreipti dėmesį į pasirenkamų priemonių įvertinimą bei pasekmių numatymą.
Ar išgirs jos raginimą miškus kertantys medkirčiai-valstiečiai? Ar pamatys jie galų gale, kad iš po jų reformų kirvių lekia ne skiedros, o gyvi žmonės?
Valstiečių ir žaliųjų arba, kaip jie save įvardino, profesionalų vyriausybė įsibėgėjo ir panašu, kad ramiai sau plauks per reformų ledynus ne 100, o 1000 dienų.
Titaniko žūtis. Ar Lietuva nėra panaši į skęstantį Titaniką?
Atrodo, kad tai jau suvokė Respublikos prezidentė 100-adienio vyriausybės pasiekimus savo metiniame pranešime Seime pavadindama chaotiškų reformų manijos laiku, nors naujos krypties ir neparodė, vyriausybės nekompetenciją pradeda suvokti elektoratas – smunka valdančiųjų reitingai sociologinėse apklausose, suvokia tai ir netgi vienas kitas profesionalas dabartinėje vyriausybėje.
Kur plaukiame ir kada skęsime?
Klausimas, kur plaukia ir kada nuskęs Valstiečių ir žaliųjų reformų ledlaužis, kuriuo plaukti, nepaisant pradinių nesėkmių, valdantiesiems palinkėjo Respublikos vadovė, ne retorinis. Kol kas reformų kryptis nežinoma, o šių chaotiškų reformų laiką padauginus iš 10, maždaug ir turėtume datą, o jei paaiškės „Litaniko“ maršrutas, – tai ir vietą, kur įvyks katastrofa. Kad tokia grėsmė reali – požymių yra. Respublikos vadovė dabartinėms valdančiųjų reformoms priskiria kompetencijos (proto) stoką, tačiau nepaisant šio trūkumo, siūlo reformuoti dar ryžtingiau. Daugiau reformų, daugiau ir beprotybės, tad kažkur abi grafiko kreivės turėtų susitikti, o tada ir išnirs ledkalnis, kurio ten neturėjo būti, nieks jo nelaukė, nestebėjo ir šiam susidūrimui nesiruošė. 1000 dienų ramybės, be pagrįstos ir nepagrįstos kritikos, reikalavimų, pasiūlymų ir pageidavimų, bent jau leistų „Litanikui“ po 1000 dienų nuskęsti gražiai, grojant orkestrui, džentelmenams pasiaukojančiai gelbstint savo damas.
Tiems, kurie patikėjo, kad valstybės laivas valdomas tikrų profesionalų ir palaikomas rekordinio keleivių skaičiaus yra absoliučiai saugus, derėtų leisti ramiai snausti prabangiose kajutėse, o didžiausiems entuziastams netrukdyti knaisiotis po pačius ledlaužio vidurius žemiau vaterlinijos, kad po susidūrimo su ledkalniu nuskęstų visa ši istorija drauge su jos kūrėjais į mitologines senojo lietuvių tikėjimo anapusinio pasaulio gelmes.
Bėda tik ta, kad katastrofos stebėtojai nebūsime tik tokiu atveju, jei „Litaniko“ išvykoje nedalyvausime laiku susikrovę lagaminus ir išsinešdinę į senąjį žemyną. O jei pasiliksime, turime prisiminti, kad skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas. 1000 dienų dabartinei vyriausybei reikia, geriau gal ir nebus, bet tikrai nebus blogiau. Humanistiniu požiūriu, kiekvienam žmogui, net jei jis būtų vyriausybės vadovas ar Seimo narys, reikia suteikti galimybę suvokti, kad vadovauja ne policijos komisariatui, ne avis gano ir ne žaliai dažo reprezentacinių pievučių žolynus už Europos sąjungos Sanglaudos fondo aplinkai skiriamus pinigėlius.
Budistinis ritualas: reformos, reformos…
Kad valdančiųjų suvokimo procesą stimuliuotume, turime kalbėti: prezidentė sakyti kalbas, ekspertai teikti išvadas, analitikai – įžvalgas, žurnalistai – „loti“ ir t.t. Tačiau, net ir šiuo atveju, tik kalbant, o ne darant, derėtų susitarti dėl terminologijos. Sąvokų ir jų reikšmių skirsnis yra kiekvieno įstatymo pradžioje, turi jis būti ir viešųjų asmenų oro ir kinkų drebinimo retorikoje apibrėžtas ir vienodai suprantamas. Kitaip subyrėsime nesusikalbėjimo chaose kaip senovės babiloniečiai ir apie 2,83 mln. Lietuvos piliečių, taip ir nesulaukusių tikrojo pranašo, liks tik prisiminimai bei archainės kalbos bereikšmių žodžių rinkiniai, kalbininkų saugomi pasaulinio voratinklio skaitmeninių duomenų bazės užkaboriuose. Valdžios galvos eteryje monotoniškai dudenančios mantrą – „Om mani padme hum“, būtų nieko blogo, ji nieko nereiškia, bet tokia ir yra jos prasmė kelyje į nušvitimą. Tačiau šiuo metu esminė Lietuvos Respublikos Gyvenimo įstatymo sąvoka, nuo kurios reikėtų pradėti, yra mantra „Reformos“. Tik ši mantra turi ir reikšmę, ir daugiau nei vieną visiškai skirtingas reikšmės interpretacijas.
Kiek vyksta, ir kiek būtų gana?
Piliečiui iš šalies, Lietuva turėtų pasirodyti labai dinamiškai besikeičianti šalis, nes joje nuolat kas nors reformuojama. Kinų baisiausias palinkėjimas žmogui – gyventi permainų laikotarpiu – tampa savaimine vertybe ir pagrindiniu mūsų valstybę ir jos piliečių būklę charakterizuojančiu rodikliu. Kiek jų vyksta šiuo metu, kur jos veda, kam reikalingos ir kodėl po jų turėtumėme gyventi gerai?
Gyvemimas Lietuvoje tikrai labai brangus. Slaptai.lt nuotr.
Visą savaitę (vieną iš daugelio Lietuvoje, niekuo ypatingai neišsiskiriančią nuo buvusių prieš tai ir tos, kuri prasidės rytoj), vyko apie 20 reformų. Daugiausia kalbama apie švietimo reformą, bet svarbios ir kitos – jau svarstoma finansų ministro Viliaus Šapokas pristatyta mokesčių reforma; Aplinkos ministras Kęstutis Navickas reformuoja urėdijas; tebevyksta diskusijos dėl alkoholio prieinamumą mažinančių reformų inicijuotų Sveikatos ministerijos, o su alkoholio pramone susijęs verslas ar iš jo reklamavimo gyvenantys popso kūrėjai skaičiuoja praradimus; nuo liepos 1 d. įsigalioja darbo kodekso pakeitimai, reformuojantys darbdavių ir darbuotojų santykius; teismų reforma, anot prezidentės, užbaigta, bet dabar prasideda šios reformos pasekmių etapas, optimizuojama veikla, atleidžiami pertekliniai darbuotojai; panaikinus PVM lengvatą bemaž 2/3 Lietuvos piliečių turės kažkaip reformuoti savo veiklą, taupyti, o 250 tūkst. piliečių, kurių pajamos ypač menkos, planuoti savo laiką pašalpų gavimo procedūroms, kurios nėra nei paprastos, nei greit atliekamos; visos šalies piliečiai vis dar jaučia euro įvedimo – pinigų reformos pasekmes, o jei pažvelgtume į regionus, lokalias reformas, tarkim, Valkininkų vaikų sanatorijos likvidavimą optimizuojant sveikatos paslaugų tinklą ir „reformuojant“ Valkininkų kaimelio šviesesnių perspektyvų viltis, – reformų skaičių galėtume drąsiai dauginti iš 10.
Prie visų reformų dar būtinai reikėtų pridėti valstybės valdymo aparato reformavimą, tradiciškai vykstantį pasikeitus valdžioms, nes šis procesas dar ir dabar nėra pasibaigęs, naikinamas vienas kitas departamentas ar skyrius ir kuriamas naujas, kitaip pavadintas ir t.t. Taigi, pagrįsti, kad gyvename reformų laikotarpiu, argumentų daugiau nei pakankamai.
Reformos – reikšmingos. O jei kelti klausimą, kodėl į Lietuvą kaip neskubėjo, taip neskuba ir niekada neskubės investicijos, atsakymas būtų labai paprastas – investuoti ir kurti verslą šalyje, prisitaikyti ir prie esamos, ir prie nenuspėjamomis kryptimis besikeičiančios situacijos rizikinga ir sudėtinga, o kalbant verslui suprantama vertybine terminologija – nepelninga. Neapsimoka, jei pasaulyje yra panašaus išsivystymo šalių, kur viskas daugiau mažiau stabilu, geriau ar blogiau, bet prisitaikymo kaštai prie situacijos būna vienkartiniai, o ne nuolatinė išlaidų eilutė biudžete.
Kodėl Lietuvoje daromos reformos?
Atmetus Atgimimo laikotarpį, kai bemaž visus sovietinius įstatymus reikėjo keisti į nacionalinius, ir stojimo į Europos Sąjungą laikotarpį, kai nacionalinius įstatymus reikėjo keisti į europinius, kitų reformų tikslai ir priežastys dažniausiai buvo ir yra dvi: finansinių krizių laikotarpiu ženkliai sumažėjus pinigų, tenka mažinti išlaidas, atleisti darbuotojus ir visi šie taupymai bei mažinimai pavadinami reformomis. Kita reformų priežastis ir tikslas – politinio lojalumo stimuliavimas. Pasikeitus polinei valdžiai į valstybines įmones, valdymo institucijas, pradedant ministerijomis, baigiant joms pavaldžiomis biudžetinėmis įstaigomis, naudingų, rinkimus laimėjusiai politinei jėgai nusipelniusių ar tiesiog „reikalingų žmonių“ įdarbinimas, o dėlto reikalingas ir ten dirbančių žmonių atleidimas, taip pat pavadintas reformavimo terminu.
Visą šį procesą, pavadintą reformomis, įtikinamiau galima pristatyti visuomenei bei paprasčiau atleisti darbuotojus, nereikia vertinti jų kompetencijos, sugebėjimų, darbo efektyvumo, pakanka tiesiog reformuoti padalinį ir tuo remiantis visiems darbuotojams įteikti atleidimo lapelius. Su didesniais ar mažesniais šalutiniais veiksniais, šios dvi reformų priežastys, drauge ar atskirtai, bet visada turinčios labai aiškius tikslus egzistavo ir egzistuoja bemaž visose vykdytose ir vykdomose reformose.
Politinio lojalumo stimuliavimas
Pavyzdžių apstu, tarkim, dar Aplinkos ministerijai vadovaujant Valentinui Mazuroniui buvo panaikintas Gamtos apsaugos departamentas. Turint galvoj, kad pati Aplinkos ministerija kūrėsi ant Gamtos apsaugos ministerijos kamieno lipdant kitas veiklų šakas (prijungtos Miškų bei Statybos ir urbanistikos ministerijos), kad gamtai ministerijoje nebeliko net departamento statuso, atrodė, kaip lengva beprotybė. Tačiau beprotybė įvyko, vandens faunos apsauga užsiimantis skyrius tapo Gamtos apsaugos skyriumi, kuris ilgainiui darbuotojų skaičiumi pranoko buvusį departamentą. Dabartinėje Aplinkos ministerijos sandaroje atsirado Gamtos apsaugos ir miškų departamentas, tarsi gamtos tebūtų tik miškuose, o laukuose būtų tik agrokultūra, miestuose – tik urbanistika, o vandenys visai pamiršti, kadangi neaiškios substancijos užpildytose lygiose plynėse ypatingų turtų nesimato.
Matyt, reformatorių nuomone, prasmės iš tų vandenų būtų, nebent juos perdavus Susisiekimo ministerijai, kuri užuot ploninus žemės transporto kelių dangas, galėtų užsiimti vandens transporto kelių gilinimu. Vanduo ir smėlis Aplinkos ministerijoje išlieka, tačiau tokią reformos vertę ir paskirtį, atmetus politinio lojalumo stimuliavimo kriterijų, suvokti paprasčiausiai neįmanoma. O jei šį argumentą – naujas pavadinimas, naujos pareigos, naujas žmogus – laikyti pagrindiniu reformos tikslu ir jau toliau ieškoti kokios nors prasmės – reforma pradeda dėliotis į nuoseklią priežasčių – pasekmių grandinę. Tai tik vienas iš pavyzdžių, kiekvienas ilgiau (išmokęs prisitaikyti prie reformų) valdymo struktūrose išdirbęs valdininkas, galėtų papasakoti, kiek kartų jis buvo „politiškai reformuotas“.
Taupymas – pinigų įsisavinimas
Ko gero labiau nei politinio lojalumo stimuliavimo sąlygotos reformos, lėmusios tik periodišką postų persidalijimą bei nuolatinę įtampą dėl darbų laikinumo eiliniams biudžetinių įstaigų tarnautojams, reformavimo sąvokos reikšmę pakeitė, o tiksliau ją diskreditavo, „taupymo reformos“.
Geriausiai ją atskleidžia 1998 m. Rusijos krizės metu Andriaus Kubiliaus vyriausybės vykdytas taupymo vajus, kai 20 proc. buvo mažinamos biudžeto išlaidos. Šių reformų pasekmės ritasi iki šių dienų ne dėl finansinių pokyčių, bet dėl to, kad tuo metu susiformavo reformavimo kriterijai, reikšmės, principai, kryptys, lėmę ir vėliau vykdytų reformų tendencijas. Tąsyk, jėgos ir drąsos užteko, intelektualinio potencialo galbūt irgi buvo, bet vykdant „reformą“ apsiribota pradinėse mokyklos klasėse įgytomis žiniomis.
Tarkim, kaip buvo reformuojama (20 proc. mažinamas finansavimas) sveikatos sistema. Kai sveikatos įstaigos gavo potvarkį 20 proc. sumažinti savo išlaidas, bet negavo tokiam radikaliam perversmui profesionaliai paruošti ir įvykdyti reikalingo finansavimo (priešingai – lėšos atimtos), viskas vyko labai natūraliu būdu. Ligoninės medicininis personalas rinkosi du kelius: pasitikintys savo žiniomis, jaunesni gydytojai, perleido medicinos reikalų skaičiavimą ūkio skyriams, o patys krovėsi lagaminus, nes užsienyje šių paslaugų reikėjo, už papildomą darbą buvo mokama, o juo labiau, pinigai neatimami.
Ar mes kada nors būsime tokie laimingi – kaip šios merginos? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O tie, kurie lagaminų nesikrovė ir skaičiavo patys – tikslą sau suformulavo labai aiškų – surasti būdą, kaip susigrąžinti tuos atimtus 20 proc. ir sukurti sistemą, kad daugiau toks akibrokštas neištiktų. Tokiu būdu Konstitucijoje įtvirtintą „nemokomo gydymo“ normą vis labiau keitė tai šen, tai ten mokamos medicinos paslaugos, kurios po truputį, bet nuolatos didėja ir iki šios dienos. Smulkus kyšininkavimas, puikiai pažystamas medicinos sektoriuje dar nuo sovietinių laikų ir tikrai ne paslaptis daugeliui Seimo narių, pagal profesiją gydytojams, iš dalies, atsiradus tik mokamoms paslaugoms, legalizuotas, tačiau neišnyko.
Juk sovietiniais laikais jo „nebuvo“, „nebuvo“ jo ir 1998 m., „nėra“ jo ir dabar. Kadangi iš niekur kitur nei iš medicininių paslaugų vartotojų tokių sumų nuolat nepaimsi, tad šiuo paprasčiausiu keliu ir nueita – galutinis rezultatas, sudėjus naujas mokamas paslaugas ir „neoficialius“ atlygius – ligonis, medicinos paslaugų vartotojas mokėjo vis daugiau ir daugiau, jam mažiau pinigų liko kitoms, socialinėms, kultūrinėms, buitinėms, maitinimosi ir t.t. reikmėms.
Panašu, kad artėja laikas, kai konstitucijoje įtvirtintą nemokamą medicininę pagalbą tegaus tik visiškai sveikas žmogus, o jei susirgs, prasidės ir mokėjimai: už reikalingus ligai nustatyti, o ne bendruosius tyrimus, tvarsčius operacijoms, savalaikę, o ne kada „prieis eilė“ diagnostiką, vaistus ligoninėje ir t.t.
Ši reforma atskleidžia ir vieną esminių visų tolimesnių reformų bruožą – reformos papildomai nekainuoja, reiškia ir kompetencijos joms nereikia. Kaip 1998 m., kai reformų vykdytojams buvo ne tik nemokama, bet pinigai už darbą atimami ir jie skubėjo kuo greičiau juos susigrąžinti iš vartotojų, dabar jau nebedaroma, atsiranda netgi finansavimas, jei tam randama lėšų ES struktūrinių fondų eilutėse. Tačiau esmė išlieka. Reformos – laisvalaikio pramoga, hobis, kad jos būtų įvykdytos, reikia jėgos ir drąsos, o proto – kiek Dievas davė.
Vertybinių reformų langas
Ar buvo 3-oji reformų priežastis, siekis sukuri efektyviau veikiančią, valstybės piliečiams naudingą sistemą? Reikia pripažinti, kad tokių pastangų tikrai yra ir buvo, tačiau šios intencijos taip tampriai persipynę su dviem pirmosiomis, kad jas ignoruojant, reformų tikslai ir kryptys tampa nesuvokiami, tad ir belieka reformas pavadinti „chaotiškomis“.
Esminė bėda ta, kad Lietuva turėjo labai trumpą, net dviejų metų netrukusį, vertybinių reformų periodą. Realiai vertybinės reformos vyko 1990–1992 m. Tuomet drąsos ir ryžto buvo su kaupu, jėgos irgi užteko, tik proto – vargu. Vyravo, ypač ekonominėse ir socialinėse srityse, elementari beprotystė, sąmoningai ar nesąmoningai paslėpta po laisvės, tautiškumo, nepriklausomybės vertybinėmis kategorijomis. Jau ir nekalbant apie primityvų grobstymą „vertybininkams“ – reformatoriams atsidūrus prie valstybės išlaidų ir pajamų bankelio ir pirmą kartą gyvenime išvydus pinigų prikrautas seifų lentynas. Ryžtingi, drąsūs reformatoriai, jausdami tautiškai nusiteikusios visuomenės palaikymo jėgą, pamatę pinigus, labai dažnai pamiršdavo, kad jie tėra tik monetarinės politikos vykdymo priemonė. Kai šią priemonę prilygindavo tik daiktų ar paslaugų vertei – tai ir kildavo pagundos tuos pinigėlius išleisti, pasiimti, palikti, paslėpti, perdėti į kitą skrynutę, ar paprasčiausiai daugiau šių vertingų popierėlių atsispausdinti – elementaru, kadangi jie popieriniai.
Tiesiog per neįtikėtinai trumpą laiką „vertybininkams“ pavyko sukelti chaosą žemės ūkyje ar, tarkim, sudaryti sąlygas pradanginti kelis šimtus po kelis ir keliasdešimt mln. dolerių kainavusius laivus – bemaž visą Lietuvos jūrinį laivyną. Iš esmės, todėl ir šio vertybinio periodo reformų pasekmės buvo tokios, kad jau po poros metų į valdžią grįžo ta pati sovietinė nomenklatūra, kuri, tik jau pragmatiškiau, vykdė sau naudingas „stabilizavimo reformas“, jei kas dar atsimena, su ilguoju stabilizatoriumi priešakyje.
Vertybėmis pagrįstų reformų langas šalies gyvenime buvo trumpas, ekonominiu ir socialiniu atžvilgiu, pražūtingas. Žmogaus laisvės ir nacionalinės vertybės tapo tik lakmuso popierėliais, kuriais skubiai pradedama dangstytis, jei kas nors tą laiką bando prisiminti ne iš šviesiosios pusės. O kito vertybinio periodo Lietuvos reformavimo istorijoje jau ir nebuvo. Stojimą į ES pavertėme įstatymų suderinimo rutina, o į ES įstojus ir pradėjus gauti europines lėšas, reformas susiaurinome iki savitikslės pinigų įsisavinimo funkcijos.
Svarbu ne kokybė, bet terminai
Ar ne panašiai yra ir šiuo metu? Valstiečių ir žaliųjų politiniam junginiui, kaip ir pirmiesiems reformatoriams, gerų norų, entuziazmo ir jėgos užtenka, o štai proto ir sąžinės, vargu bau. Vieni iš jų tikrai sąžinę turi, kiti turi ir proto, bet kad jis sutilptų viename, o tiksliau bent jų tų keleto politinių lyderių asmenyse, kurie priima sprendimus, kol kas nematyti, o kaip juos integruoti – niekas recepto nepasiūlė. Sprendžiant iš prezidentinio pranešimo turinio Seime, nežino receptų ir šalies vadovė.
Lietuva kartais primena šį trapų guminį plaustą – ar išplauksime? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Atskirai paminėtinos šveitimo reformos peripetijos. Tik spėjo prezidentė ketvirtadienį pradėtą švietimo reformą išdėti į šuns dienas, jau pirmadienį Švietimo ir mokslo komiteto Seime vadovas Eugenijus Jovaiša, net nepadaręs korektiškumo pauzės, tėškė ant stalo „Bendrojo ugdymo mokyklos kaitos gairių“ paketą, kuriose siūlo, anot specialistų, siekti tikslų, kurie jau senai pasiekti arba kurių ir be gairių siekiama – tai netgi numato ne kažkokios gairės, bet jau dabar galiojantys įstatymai.
Taip pat E. Jovaiša siūlo įkurti Ugdymo tyrimų ir inovacijų centrą, nors šiuo metu analogiškas centras (Ugdymo plėtotės centras) visai nuosekliai ir konstruktyviai veikia. Atmetus politinio lojalumo stimuliavimo kriterijų, tokie sumanymai tampa nesuvokiami. O štai šiuo kriterijumi remiantis, pasiūlymas net labai logiškas – vietoj Ugdymo plėtotės centro direktoriaus bus Ugdymo tyrimų ir inovacijų centro direktorius, tik jau kitas, ir nuo piramidės viršūnės žemyn, dirbs tą patį ir tiek pat, tik jau šiek tiek kiti žmonės.
Nuo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko neatsiliko ir Švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė jau trečiadienį surengusi spaudos konferenciją ir paaiškinusi, kas ir kada bus reformuojama. Išvada tokia, kad šveitimo reforma po prezidentės kritikos ne tik kad nepristabdyta, siekiant susivokti, iš kur tas chaosas kyla, bet tik pagreitėjo.
Panašiai procesai vystosi ir kitose valstybės valdymo srityse. O tai reiškia, kad artimiausias 1000 dienų bus tęsiamos ir vykdomos naujos reformos, kurių turinys ir kryptis nesiskirs nuo tų, kurias jau pamatėme per pirmąjį 100 vyriausybės darbo dienų. Grėsmė valdantiesiems, kad valstybės piliečiai ištvers ne daugiau nei 1000 dienų trukmės chaotiškų pokyčių periodą, reali.
30 metų reformų apkasuose
Ar 2019 m. rugsėjo 10 d., dabartinės vyriausybės darbo 1000-adienį, išties „Litanikas“ susitiks su ledkalniu, paliksime spręsti pranašams ir astrologams, tačiau pats laikas tuomet bus įdomus – ką tik bus įvykę nauji prezidento (-ės) rinkimai ir senosios vyriausybės narių darbas bus išties rimtai revizuojamas, nepaisant, ar naujuoju šalies vadovu (-e) taptų pranašas, pragmatikas ar politikas.
Artės ir dar viena sukaktis – 30 metų politinio lojalumo stimuliavimu ir taupymu – pinigų įsisavinimu motyvuotų reformų Lietuvoje jubiliejus. Laikas, kuriame gyvename, yra reformų laikas. Ir jei ieškoti analogiškų periodų Lietuvos istorijoje – tai būtų tris dešimtmečius trukęs Abiejų tautų (Lietuvos ir Lenkijos) karas su Švedija (1600 –1629 m.). Panašumų, tarkim, gyventojų skaičiaus mažėjimas, karo ir dabartinių reformų sėkmės, nesėkmės, priežastys, rezultatai ir t.t., žymiai daugiau nei 22 m. trukęs tarpukario Lietuvos laikotarpis. Protekcionizmo, pinigų grobstymo bei švaistymo 1918 – 1940 m. Lietuvoje irgi buvo, tačiau bemaž visos reformos turėjo vertybinį kriterijų, nes politikai – krašto valdytojai suvokė, kad ne reformuoja, o kuria Lietuvos valstybę.
