Vilniaus Katedros aikštėje įžiebta siurreali Kalėdų eglė. Sauliaus Žiūros nuotr.
Vilniaus Katedros aikštėje šeštadienio vakarą įžiebta pagrindinė šalies Kalėdų eglė. Šiemet ji – lyg siurrealistinis paveikslas, kurio transformacijos įtraukia ir pasakoja savitą kalėdinę istoriją, atveria viduje slypinčią staigmeną. Atidžiai įsižiūrėję pamatys, kad sujungus nuo centrinės eglės dalies žaismingai atitrūkusias keturkampes dalis, galima išvysti dar vieną 12 m skersmens eglės figūrą.
„Šios eglės idėją nešiojausi keletą metų, tik ji laukė tinkamo meto išsiskleisti ir būti pristatyta. Įvairiose srityse ryškiomis transformacijomis pažymėti šie metai kiek primena prieš šimtą metų kilusį siurrealizmą. Nejučiomis jis lėmė kūrybinius procesus ir pažadino norą keisti sostinės eglės formą bei sukurti nenuspėjamą, šiuolaikišką ir tuo pačiu autentišką kalėdinės eglės instaliaciją. Šių metų eglė kitokia nei jos pirmtakės – ji transformavosi ir „išėjo“ už savo ribų. Eglės koncepcija atspindi šiuolaikinių technologijų progresą, pokyčius visuomenėje, žmonių skirtumus, judėjimą, miestų gyvenimą ir plėtrą, išryškina Vilnių kaip šiuolaikišką ir dinamišką miestą“, – sostinės savivaldybės pranešime cituojamas „Švenčių studijos“ atstovas, Kalėdų eglės autorius Dominykas Koncevičius.
Kalėdų eglė Katedros aikštėje – moderni 26 m pločio ir 24 m aukščio spalvinga kompozicija. Metalo konstrukcijų instaliaciją gaubia net 6000 natūralių kvepiančių eglišakių, kurias puošia beveik 4 km dinamiškai spalvas keičiančių RGB girliandų, 800 vnt. sidabro spalvos žaisliukų bei 150 kvadratinių metrų spindinčių veidrodžių.
25 skirtingų sričių specialistų komanda beveik pusmetį ieškojo šios neįprastos eglės techninių sprendimų, ruošėsi gamybai. O pats eglės kompozicijos montavimas, kuriuo rūpinosi 10 žmonių, užtruko apie dvi savaites. Vilniaus Katedros aikštėje įžiebta siurreali Kalėdų eglė. Sauliaus Žiūros nuotr.
Vilniaus Kalėdų eglę įžiebė ir vilniečius ir miesto svečius pasveikino Vilniaus meras Remigijus Šimašius.
Vilniaus Kalėdų eglė stebina ne tik išore – ne mažiau įspūdingas ir jos vidus, pažymima Vilniaus savivaldybės pranešime. Eglės konstrukcijų išdėstymas atveria kelias veidrodžiais spindinčias erdves, o instaliacijos viduje laukia staigmena, kuri yra visiškai priešinga išorės įvaizdžiui. Čia pasitinka klasikinė, senovinėmis puošmenomis išdabinta gyva eglutė, kuri sukuria jaukią Kalėdų namuose atmosferą. Lyg kelionėje laiku perkelia į praėjusį šimtmetį, primeną senąsias tradicijas.
Prie sostinės Kalėdų eglės apšvietimo šiais metais prisideda kavos gamintoja „Paulig“ kartu su atsinaujinančios energetikos įmone „Green Genius“, kurie jau ketvirtus metus Lietuvoje įgyvendina tvarios energijos iniciatyvą: iš didžiųjų sostinės verslo ir prekybos centrų renkami kavos tirščiai biodujų jėgainėje perdirbami į aplinkai draugišką elektros energiją. Sostinės Kalėdų eglei apšviesti visu šventiniu laikotarpiu prireiks daugiau nei 21 t, arba daugiau nei 2,1 mln. kavos puodelių, tirščių, kurie bus paversti tvaria elektra.
Kalėdų eglė stebins ir šventinę nuotaiką kurs iki pat sausio 7 d. Antroji eglė gruodžio 5 d. nušvis ir Rotušės aikštėje.
Per FB kalnus ir pakalnes lyg krepšinio kamuolys nusirito žinia: Lietuvos jaunimas – vienas iš apolitiškiausių (o gal net – pats apolitiškiausias) Europoje.
Vieni priėmė šią informaciją kaip seniai lauktą ir savaime aiškų faktą. Atseit, to buvo galima tikėtis, smunkant švietimo ir kultūros lygiui. Kiti pasipiktino, kad štai ir vėl kažkam (kam?) prisireikė žeminti lietuvius…
Būti žeminamam, aišku, niekam nepatinka. Matyt, dėl to mokyklose jau seniai draudžiama viešai skelbti moksleivių ir net studentų mokymosi individualius rezultatus, negalima jų pasiekimų lyginti su kitų klasės draugų ar kurso draugų pasiekimais. Tad suprantama, kad tokiose dirbtinėse, moralinio šiltnamio sąlygose brandinamiems žmogučiams gali nepatikti, kai viešai paskelbiama, jog lietuviai daugiausia žudosi, daugiausia išgeria, gauna mažiausias pensijas, ir pan. Bet tarptautinėms reitingais ir visokiomis apklausomis užsiimančioms institucijoms mažiausiai rūpi mūsų lietuviškos ambicijos, ir jos skelbia įvairius duomenis kada joms į galvą ateina. Mums belieka visa tai kažkaip sugromuliuoti…
Tad pradėkime nuo klausimo: gali ar negali mūsų šalyje, mūsų valstybėje išaugti apolitiškas jaunimas? Ar yra sukurta tokia kultūrinė, vertybinė aplinka, kurioje apolitiškas, be principų ir be vertybių jaunas žmogus atrodytų lyg krepšininkas, išbėgęs į aikštę be apatinės sportinės aprangos dalies ir būtų pasitiktas sirgalių smerkiančiu švilpimu?
Įtariu, kad į tokį klausimą dauguma atsakytų neigiamai: ne, nesukurta. Kita vertus, toli gražu ne visi sirgaliai švilpimu pasitiktų pusnuogį krepšininką… Nes juk esame dresiruojami būti pakančiais, tolerantiškais ir pan. net ir tuomet, kai individo laisvė tapatinama su vulgariu palaidumu.
Vadinasi, Lietuvoje yra visos sąlygos augti ir gerai jaustis apolitiškam jaunimui. Tokiam, kurio „širdis – krepšinio kamuolys“!
Pacitavau užknisti baigiančią reklamą, kurioje jauni vyrai lyg į kartuves žygiuojančiųjų veidais skelbia kažkokias nuo smegenų atšokančias frazes. Ir tarp jų šitą: „Mano širdis – krepšinio kamuolys“.
Jokiu būdu nenoriu šaipytis iš šią frazę įgarsinančio žmogaus. Jis tiesiog kartoja žodžius, kuriuos jam į lūpas įdėjo (ir už kuriuos užmokėjo) reklamos davėjas, užsakovas. Ko gero, tai pastarųjų galvos tuščios, lyg krepšinio ar futbolo kamuoliai, neapsunkintos nė vienos svaresnės mintelės…
O mes, savo ruožtu, nepyksim juk ant papūgos, jei ji pasitiks šūkiu “Žiūrėkit, atėjo idiotas, idiotas, idiotas“… Man tik įdomu, ar įgarsintojas taip pat klusniai kartotų: „Mano širdis – diskas“, „Mano širdis – plaukimo baseinas“, „Mano širdis – pačiūžos“ ir kitas panašias su sportu susietas nesąmones? Nesąmones ta prasme, kad širdyje ėmė ir apgyvendino sportinį inventorių…
Tais metais, kai aš gimiau, kitame Europos pakraštyje garsus rašytojas, grafas kilme ir lakūnas profesija, parašė įstabius žodžius: „Kol mano civilizacija rėmėsi Dievu, ji išlaikė šį pasiaukojimo supratimą, pagal kurį žmogaus širdis yra Dievo buveinė (! – J.L.). Humanizmas paniekino pagrindinį pasiaukojimo vaidmenį: jis pasišovė išsergėti Žmogų žodžiais, o ne veiksmais. /… Neturėdami veiksmingo metodo, mes nusiritome nuo Žmonijos, kuri rėmėsi žmogumi, iki to skruzdėlyno, kuris remiasi individų suma“.
Nors rašyta buvo seniai ir toli, man, dėka mamos ir kitų vadinamaisiais „Smetonos laikais“ ugdytų mokytojų, dar pasisekė užgriebti trupinius tos krikščioniškos civilizacijos, kuri, pasak grafo – lakūno, „vis dar švietė mums jau blėstančia savo šviesa ir gelbėjo mus prieš mūsų pačių valią“. Todėl mane vis dar šokiruoja širdis, kurioje – ne Dievas, o sporto inventorius.
Tik, deja, dauguma europiečių, įžengę į XXI amžių, ne tik nebenori būti išgelbėti, bet ir viešai išsižadėjo krikščionybės kultūroje ir Dievo – širdyje.
Jei kas norėtų prieštarauti, kad ne, išsižadėjo ne visi, priminsiu, jog ir Lietuvoje dauguma rinkėjų savo laisva valia išsirinko tokį Seimą, kuris sutartinai balsavo už naują ES Konstitucijos projektą, kuriame nieko nebeturėjo likti nei iš krikščioniškos kultūros, nei iš valstybinio suvereniteto. Šias užmačias sustabdė tik tos šalys, kuriose savo nuomonę, nepritariančią brukamam Konstitucijos projektui, išreiškė ne parlamentas, ne siauras kolaboruojančių politikų ratelis, bet visuotinis referendumas… Ir nors tos šalys negarsėja religingumu, ištikimybe krikščionybės idealams, pasirodo, krikščioniškos civilizacijos įžiebta šviesa ten vis dar tebespingsi.
O pas mus? Kad ir kokiomis gražiausiomis šviesomis tviskėtų Kalėdine egle vadinamasis kūgis ar konusas Lietuvos sostinėje, pataikūniškai apgaubiantis prekybininkų kioskelių paradą, tikrąją Kalėdų šviesą jis primena ne daugiau, kaip krepšinio kamuolys – širdį.
