Jūratė Laučiūtė. Kieno galva – krepšinio kamuolys?


Print
Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Per FB kalnus ir pakalnes lyg krepšinio kamuolys nusirito žinia: Lietuvos jaunimas – vienas iš apolitiškiausių (o gal net – pats apolitiškiausias) Europoje.

Vieni priėmė šią informaciją kaip seniai lauktą ir savaime aiškų faktą. Atseit, to buvo galima tikėtis, smunkant švietimo ir kultūros lygiui. Kiti pasipiktino, kad štai ir vėl kažkam (kam?) prisireikė žeminti lietuvius…

Būti žeminamam, aišku, niekam nepatinka. Matyt, dėl to mokyklose jau seniai draudžiama viešai skelbti moksleivių ir net studentų mokymosi individualius rezultatus, negalima jų pasiekimų lyginti su kitų klasės draugų ar kurso draugų pasiekimais. Tad suprantama, kad tokiose dirbtinėse, moralinio šiltnamio sąlygose brandinamiems žmogučiams gali nepatikti, kai viešai paskelbiama, jog lietuviai daugiausia žudosi, daugiausia išgeria, gauna mažiausias pensijas, ir pan. Bet tarptautinėms reitingais ir visokiomis apklausomis užsiimančioms institucijoms mažiausiai rūpi mūsų lietuviškos ambicijos, ir jos skelbia įvairius duomenis kada joms į galvą ateina. Mums belieka visa tai kažkaip sugromuliuoti…

Tad pradėkime nuo klausimo: gali ar negali mūsų šalyje, mūsų valstybėje išaugti apolitiškas jaunimas? Ar yra sukurta tokia kultūrinė, vertybinė aplinka, kurioje apolitiškas, be principų ir be vertybių jaunas žmogus atrodytų lyg krepšininkas, išbėgęs į aikštę be apatinės sportinės aprangos dalies ir būtų pasitiktas sirgalių smerkiančiu švilpimu?

Įtariu, kad į tokį klausimą dauguma atsakytų neigiamai: ne, nesukurta. Kita vertus, toli gražu ne visi sirgaliai švilpimu pasitiktų pusnuogį krepšininką… Nes juk esame dresiruojami būti pakančiais, tolerantiškais ir pan. net ir tuomet, kai individo laisvė tapatinama su vulgariu palaidumu.

Vadinasi, Lietuvoje yra visos sąlygos augti ir gerai jaustis apolitiškam jaunimui. Tokiam, kurio „širdis – krepšinio kamuolys“!

Pacitavau užknisti baigiančią reklamą, kurioje jauni vyrai lyg į kartuves žygiuojančiųjų veidais skelbia kažkokias nuo smegenų atšokančias frazes. Ir tarp jų šitą: „Mano širdis – krepšinio kamuolys“.

Jokiu būdu nenoriu šaipytis iš šią frazę įgarsinančio žmogaus. Jis tiesiog kartoja žodžius, kuriuos jam į lūpas įdėjo (ir už kuriuos užmokėjo) reklamos davėjas, užsakovas. Ko gero, tai pastarųjų galvos tuščios, lyg krepšinio ar futbolo kamuoliai, neapsunkintos nė vienos svaresnės mintelės…

O mes, savo ruožtu, nepyksim juk ant papūgos, jei ji pasitiks šūkiu “Žiūrėkit, atėjo idiotas, idiotas, idiotas“… Man tik įdomu, ar  įgarsintojas taip pat klusniai kartotų: „Mano širdis – diskas“, „Mano širdis – plaukimo baseinas“, „Mano širdis – pačiūžos“ ir kitas panašias su sportu susietas nesąmones? Nesąmones ta prasme, kad širdyje ėmė ir apgyvendino sportinį inventorių…

Tais metais, kai aš gimiau, kitame Europos pakraštyje garsus rašytojas, grafas kilme ir lakūnas profesija, parašė įstabius žodžius: „Kol mano civilizacija rėmėsi Dievu, ji išlaikė šį pasiaukojimo supratimą, pagal kurį žmogaus širdis yra Dievo buveinė (! – J.L.). Humanizmas paniekino pagrindinį pasiaukojimo vaidmenį: jis pasišovė išsergėti Žmogų žodžiais, o ne veiksmais. /… Neturėdami veiksmingo metodo, mes nusiritome nuo Žmonijos, kuri rėmėsi žmogumi, iki to skruzdėlyno, kuris remiasi individų suma“.

Nors rašyta buvo seniai ir toli, man, dėka mamos ir kitų vadinamaisiais „Smetonos laikais“ ugdytų mokytojų, dar pasisekė užgriebti trupinius tos krikščioniškos civilizacijos, kuri, pasak grafo – lakūno, „vis dar švietė mums jau blėstančia savo šviesa ir gelbėjo mus prieš mūsų pačių valią“. Todėl mane vis dar šokiruoja širdis, kurioje – ne Dievas, o sporto inventorius.

Tik, deja, dauguma europiečių, įžengę į XXI amžių, ne tik nebenori būti išgelbėti, bet ir viešai išsižadėjo krikščionybės kultūroje ir Dievo – širdyje.

Jei kas norėtų prieštarauti, kad ne, išsižadėjo ne visi, priminsiu, jog ir Lietuvoje dauguma rinkėjų savo laisva valia išsirinko tokį Seimą, kuris sutartinai balsavo už naują ES Konstitucijos projektą, kuriame nieko nebeturėjo likti nei iš krikščioniškos kultūros, nei iš valstybinio suvereniteto. Šias užmačias sustabdė tik tos šalys, kuriose savo nuomonę, nepritariančią brukamam Konstitucijos projektui, išreiškė ne parlamentas, ne siauras kolaboruojančių politikų ratelis, bet visuotinis referendumas… Ir nors tos šalys negarsėja religingumu, ištikimybe krikščionybės idealams, pasirodo, krikščioniškos civilizacijos įžiebta šviesa ten vis dar tebespingsi.

O pas mus? Kad ir kokiomis gražiausiomis šviesomis tviskėtų Kalėdine egle vadinamasis kūgis ar konusas Lietuvos sostinėje, pataikūniškai apgaubiantis prekybininkų kioskelių paradą, tikrąją Kalėdų šviesą jis primena ne daugiau, kaip krepšinio kamuolys – širdį.

2017.12.12; 03:50