Jūratė Laučiūtė. Lietuviška dilema: Lietuva ir Lenkija Europoje, ar Lenkija Lietuvoje?


Print
Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Vasario 16-sios Aktu atkurtosios Lietuvos valstybės šimtmečio jubiliejiniai renginiai bent kuriam laikui prislopino dirbtinai sureikšminamų smulkių skandaliukų bruzdesį ir paskatino, nusukus nosį nuo savo virtuvėse verdamų košių smarvės, iškišti ją į platųjį pasaulį. Juolab, kad tas pasaulis įvairių aukštų ir dar aukštesnių svečių pavidalu pats apsireiškė Lietuvoje.

Ilgiausiai Lietuvoje viešėjo Lenkijos prezidentas A.Duda, todėl (ir ne tik todėl) didžiausias žiniasklaidos dėmesys teko būtent šitam svečiui.

Bendras oficialių šią viešnagę komentuojančių oficialių valstybės pareigūnų bei jiems palankios žiniasklaidos tonas – malonus ar netgi entuziastingas.

Pasak prezidentės vyriausiojo patarėjo Nerijaus Aleksiejūno,  šio vizito dėka Lietuvos ir Lenkijos santykiai „įgyja naują pagreitį“, kuriuo šalis turėtų pasinaudoti, pavyzdžiui, siekdama įgyvendinti eilę projektų.

Prezidentės patarėjas turėjo galvoje būtent Lietuvai svarbius projektus, kurių įgyvendinimui Lenkijos pozicija gali turėti lemiamą reikšmę. Tarp jų – energetinei Lietuvos nepriklausomybei svarbi elektros tinklų sinchronizacija.

Bet esama ir tokių projektų, kurie vienodai svarbūs abiems šalims, pavyzdžiui, bendra pozicija dėl mūsų regionui opios NATO reformos.

Pagaliau, pablogėjus Lenkijos santykiams su Briuseliu, Berlynu ir Paryžiumi, kuriems nepatinka per didelis Lenkijos savarankiškumas, mūsų ambicingajai kaimynei atsirado poreikis turėti kuo daugiau sąjungininkų, todėl geri santykiai su Lietuva, bent jau šiuo momentu, Lenkijai itin pageidautini.

Vadinasi, išties atsirado reali galimybė Lenkijos ir Lietuvos santykiuose atverti naują puslapį, kurio eilutes abi šalys rašytų kartu, kaip lygiateisės partnerės, o ne kaip viena – kaltinančioji ir reikalaujančioji, o kita – nuolaidžiaujančioji ir besiteisinančioji, kaip buvo iki šiol.

Kaip kaimynės naudojasi šia galimybe?

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Lenkijos Prezidentu Andrzejumi Duda.

Prezidento A. Dudos veiksmai ir žodžiai tiesiog pasigėrėtini: jis pasakė viską, kas galėtų įtikinti nervingus lietuvius, jog Lenkijos pusė atėjo su palmių (o gal – alyvų?) šakele, simbolizuojančia taiką. Tuo jis netgi sukėlė primityviausių, nacionalistiškai nusiteikusių Lietuvos lenkų (tokių, kaip Renata Cytacka) nepasitenkinimą. Ne tokie primityvūs, pavyzdžiui, Valdemaras Tomaševskis, ragina savo komandą prezidento A. Dudos pareiškimuose įžvelgti pozityvą. O „pozityvo“ tikrai esama, nes prezidentas A. Duda neužmiršo išdėstyti visų jau įsisenėjusių lenkų pretenzijų žemės grąžinimo, švietimo bei kitais etninės kultūros klausimais, kurie visgi tebėra kaip buvę Lietuvos vidaus politikos klausimai ir kuriuos reguliuoti kitai valstybei mažų mažiausia netaktiška.

O ką – Lietuvos pusė?

Prezidentė D. Grybauskaitė, be abejonės, žaidžia vienoje lygoje su Lenkijos prezidentu kaip lygiavertis partneris. Jokių išankstinių asmeninių įsipareigojimų, jokių pažadų, kurie pastatytų į dviprasmišką padėtį mūsų vyriausybę – tautos išrinktųjų politikų protingų ir neprotingų pažadų vykdytoją, – nieko, dėl ko jai, kaip valstybės vadovei, galimai ignoravusiai savo valstybės interesus, galėtų priekaištauti dabarties ir ateities kartos. Kartu ji pademonstravo, kad išgirdo kaimyninės šalies prezidento geranoriška dvasia išsakytus pageidavimus (šiandien dar galima juos įvardinti kaip pageidavimus, o ne ultimatumus) bei išreiškė nusiteikimą imtis  konkrečių žingsnių. Prie pastarųjų būtų galima priskirti ketinimą atgaivinti Lietuvos ir Lenkijos švietimo komisiją, kad būtų galima greičiau išspręsti kylančias tautinių mažumų švietimo problemas.

Deja, D. Grybauskaitės pirmtakai prezidentai A. Brazauskas ir V. Adamkus tokiu delikatumu užsienio politikos klausimuose nepasižymėjo; pakanka prisiminti, kaip Brazauskas dosnia ranka dalijo latviams Lietuvos teritorijos gabalus, o Adamkus kaip su savo kiemo žolynais tvarkėsi su lietuvių kalbos garsynu ir raidynu, pažadėdamas atverti jį lenkams ir tuo įklampinęs Lietuvą į sunkiai sprendžiamą būtinybę išblaivinti lenkus nuo nepagrįstųpretenzijų svaigulio.

Beje, Lietuvos lenkai išties gali turėti švietimo problemų: juk jei ŠMM ne tik neišsprendžia jau susikaupusių švietimo problemų lietuviškose mokyklose, bet jas dar labiau supainioja, menka tikimybė, kad problemų neatsirado ir kitų tautinių bendruomenių mokyklose, ir jas visas reikia spręsti.

Tačiau prie tokių dalykinių problemų nepriskirtina teisė asmens dokumentuose rašyti vardą ir pavardę nelietuviškais rašmenimis. Tai – ne švietimo, ne mažumos ir daugumos teisių virvės traukimas į vieną ar kitą pusę, o valstybės kultūros politikos problema, jos prioritetų patikra. Tai – atsakymas į klausimą, kam atstovauja valstybė ir jos valdžia: valstybę kuriančiai, jos laisvę apgynusiai daugumai, ar tos daugumos laisvei, orumui ir savarankiškumui nuolat grėsmę keliančių kaimyninių tautų diasporoms, tų tautų agresijos pasėkoje atsidūrusioms Lietuvoje.

Gal kam nors nemaloniai ausį rėžė Lenkijos prezidento žodžiai apie tai, kad Lietuvos lenkų ne tik tėvai, bet ir protėviai gimė čia, Lietuvoje. Žinoma, apmaudu, kad prezidentas patikliai kartoja tokias, atsiprašau, nesąmones, kurias skleidžia žmonės, nenorintys, kad normalizuotųsi Lietuvos ir Lenkijos santykiai.

Tačiau jei svečiui neprivalu susigaudyti (nors būtų labai gražu) Lietuvoje šiandien gyvenančių etnosų, tautinių bendruomenių  istorijos niuansuose, tai  juos žinoti ir mokėti kaip savo biografiją privalo kiekvienas Lietuvos politikas, valdininkas, žurnalistas, postringaujantis šia jautria tema. Būtent jiems privalu žinoti, kada, kokiu būdu Lietuvoje atsirado lenkai, rusai, baltarusiai, žydai, latviai ar kiniečiai, ir dar privalu žinoti, kad niekas, joks liberalas ir joks fašistas negali pakeisti istorijos ar ją ignoruoti, mėginant reguliuojant konfliktuojančių tautų, etnosų tarpusavio santykius.

Daugiau kaip tūkstantmetį Lietuvoje karta iš kartos gimė tik lietuviai. Ir tik vėlyvaisiais viduramžiais, Lietuvos valdovams dėl politinių ar asmeninių ambicijų atvėrus kelius į Lietuvą tam tikroms tautinėms grupėms (karaimams, totoriams, žydams, ir tik daug vėliau – lenkams…), čia atsirado karta kartą keičiančios kitataučių bendruomenės. Ir daugumos tų, kurie šiandien save laiko lenkais, protėviai buvo ne lenkai, o būtent lietuviai, sulenkėję dėl želigovskininkų vykdytos agresyvios lenkinimo politikos.

Akademikas Zigmas Zinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.

Apie tai jau seniai rašė  ką tik amžinybėn išlydėtas akademikas Zigmas Zinkevičius, savo išvadas pagrindęs rimtais, kruopščiai surinktais etnolingvistiniais faktais. Todėl kiekvienas Lenkijos politikas, norėdamas pagrįsti lenkų diasporos teises į išskirtinę padėtį Lietuvoje ir dėl to apeliuojantis į lenkų bendruomenės Lietuvoje neva gimusius protėvių protėvius, demonstruoja, deja, bendrojo išsilavinimo stoką, atleistiną nebent „valstiečiams“.

Tačiau jei tokias nesąmones kartoja ir skleidžia (ar jomis tiki) Lietuvos politikas ar kuris nors pusmokslis jo patarėjas, tai toks žmogus ne tik demonstruoja žemą bendrosios bei politinės kultūros lygį, bet ir nusipelno įtarimo išduodantis savo tautos – Lietuvos valstybės kūrėjos – interesus.

Kažkoks savo tautos istorijos bei valstybės prioritetuose menkai tenusituokiantis pilietis pasidalijo tokia „įžvalga“: „Juk demokratija stipri ne tada, kai visiems sukinėjamos rankos,  o tada, kai mažuma, nepriklausomai nuo daugumos, turi savo teises. Todėl tiesiog privalome išspręsti savo šalies kitataučių problemas“.

Būtų gražu, jei tas teiginys nebūtų demagogija. Nes nebūna mažumų, nepriklausomų nuo daugumos. Tik gali skirtis jų  buvimo mažumoje priežastys, kurios nulemia ir jų teisių ypatumus.

Vienos tautos tampa mažumomis, jas prievarta okupavus, inkorporavus į kitos valstybės sudėtį. Taip savo laiku ir lietuviai, ir lenkai, ir estai, suomiai ir kt. buvo tapę mažumomis Rusijos imperijos sudėtyje. Tokiu atveju joms ir kitoms į jas panašioms tautinėms mažumoms nėra kitos išeities, kaip visomis įmanomomis priemonėmis siekti sau lygių teisių su daugumos ar, kitaip sakant, imperijos titulinės tautos teisėmis, net jei imperija persikrikštijo, pasivadino sąjunga, unija, federacija ar kt. Arba – siekti visiškos laisvės ir nepriklausomybės, kuriant savo valstybę.

Kitu atveju mažumos atsiranda didesnės tautos ir jos valstybės sudėtyje migracijos keliu, o migracijos priežastys būna skirtingos, ekonominės ar/arba politinės, kai bėgama nuo persekiojimų ar kai kolonijinės politikos pasėkoje į tautinės mažumos teritoriją  įkeliamos didelės grupės kitų tautų, pirmiausia – titulinės tautos atstovų. Dėl pastarosios priežasties vadinamuosiuose Rytprūsiuose, Latvijoje, Estijoje atsirado vokiečiai, visose buvusios SSSR respublikose rusai, o Lietuvoje – ir tam tikras skaičius lenkų.

Ar galima abiem atvejais dėti lygybės ženklą tarp daugumos įsipareigojimų mažumoms bei mažumų pretenzijų daugumoms?

Taip, liberaliai nusiteikę politikai ragina nesigilinti į istoriją, nesigilinti į priežastis bei pasekmes ir dėti lygybės ženklą tarp prievartautojų ir aukų teisių. Maža to, netgi stengiasi  politinių manipuliacijų ir demagoginių spekuliacijų pagalba sukurti tokius teisinius precedentus, kurie lygybę tarp aukų ir agresorių padarytų teisėta.

Bet ar tai bus teisinga?

Gal pagaliau išgirskime profesorių Vytautą Landsbergį: „Jei leidi tėvynę niekinti, tai ko tu vertas, vargšas lietuvi?“

Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Kol kas Lietuvos ir Lenkijos santykiai yra sustoję ties riba, skiriančia situaciją „Lietuvos lenkai“ nuo situacijos „Lenkija Lietuvoje“. Tačiau ta riba išnyks, jei tik, tenkinant būtent lenkų, o ne visų kitų Lietuvoje gyvenančių etninių bendruomenių norus, sutiksime su reikalavimais įsivesti į savo raidyną papildomas, lietuvių kalbai visiškai nereikalingas raides, dokumentuose rašyti vardus/pavardes svetimomis kalbomis bei lietuviškus vietovardžius dalyje Lietuvos pervadinti lenkiškais.

O jei Lietuvos politikai vis dar nesupranta, kieno interesus – savo titulinės tautos, ar mažumų – jie privalo ginti pirmoje eilėje, tegu mokosi iš kitų valstybių. Ir štai čia geriausias mokytojas būtų Lenkija. Kaip, beje, ir Izraelis. Tai valstybės, kurios pavyzdingai atstovauja ir gina interesus  būtent savo tautos, tos tautos, kurios vardu vadinama valstybė, net ir tais atvejais, kai toks beatodairiškas gynimas pažeidžia kitų, suverenių tautų teises…

2018.02.23; 03:00