Jūratė Laučiūtė. Nesiklaupti prieš niekšybę!


Print
Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Sujudino, sukrutino visuomenę Laisvės premijos laureatės, vienuolės Nijolės Sadūnaitės kalba, nuaidėjusi iš Seimo tribūnos sausio 12-tą dieną.

Vieniems kalba pasirodė kontraversiška, ne vietoje pasakyta ir ne apie „tai“ pakalbėta. Kiti gina ir sesers Nijolės teisę kalbėti apie tai, kas jai rūpi ar skauda, ir pačią pasirinktą temą: priminti vadinamąją „Garliavos bylą“ bei nuo visuomenės slepiamą Deimantės Kedytės likimą.

Šito mūsų mūsų visuomenę suskaldžiusio skaudulio galėjo nebūti, jei valstybinės institucijos, pareigūnai, būtų profesionaliai, t. y. – pagal Konstituciją, pagal įstatymą ir įsiklausę į sąžinės balsą, – atlikę savo pareigas. Tačiau akis badė pareigūnų – vykdytojų aklas paklusnumas tiems, kurie davė atitinkamus nurodymus, spjovę ir į demokratiją, ir į demokratinės visuomenės teisę žinoti, matyti, išgirsti tiesą. 

Sesuo Nijolė Sadūnaitė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Po tokios totalios ir agresyvios propagandinės kampanijos, į kurią anuomet buvo įtrauktos plačiausios teisėsaugos ir žiniasklaidos priemonės, nukreiptos formuoti Kedžių kaip nusikaltėlių klano įvaizdį, sunku net mėginti formuluoti kažkokią „objektyvesnę“ poziciją, juolab, kad prabėgo jau keleri metai… Bet pro rūpestingai kuriamą paslaptingumo uždangą visgi prasmuko keletas epizodų, kurie neleidžia patikėti oficialia, valdžios brukama versija ir prisidėti prie to choro, kuris šiandien priekaištauja seseriai Nijolei.

Pirmas epizodas: tai tiesiogiai TV transliuota D. Kedytės atėmimo iš tetos ir senelių scena, kuri tiek teprimena demokratinę ir teisinę valstybę, kaip ir NKVD, ir KGB apsilankymai naktį SSSR piliečių namuose, išsivežant šeimos galvą ar visą šeimą į saugumo rūsius… Tam, kas tą sceną matė, sunku patikėti, kad būtent „už tokią Lietuvą mes kovojome“…

Tą klaikią prievartos sceną mačiau ir aš, todėl atvirai pareiškiu, jog premjeras, sakydamas, kad viskas, ką pasakė N. Sadūnaitė, „neatitinka tikrovės. Nė viename žodyje nėra tiesos“ – arba pats klysta, nežinodamas tos „tikrovės“, arba ciniškai meluoja, tikėdamas, jog bet kuriuo atveju, net ir meluodamas, jis būtų ką tik „pašertų“ prokurorų išteisintas.

Antras veiksmas, kuris verčia abejoti Garliavos proceso skaidrumu bei objektyvumu – tai teismo sprendimai, diskredituojantys žinomą mokslininkę, habilituotą biomedicinos mokslų daktarę gydytoją onkologę, humanistę ir doriausią žmogų Laimą Bloznelytę – Plėšnienę, bet iš tikrųjų diskreditavę pačius „teisininkus“.

Beje, tai būtų ne pirmas teisininkų – teisėjų, prokurorų – savidiskreditacijos aktas. Galima prisiminti prieš porą metų plačiai nuskambėjusią mokytojo matematiko, Kauno technologijos universiteto gimnazijos įsteigėjo ir ilgamečio jos direktoriaus Bronislovo Burgio bylą, kai vienos gimnazijos taisykles pažeidusios ir už tai iš gimnazijos ragintos pasitraukti moksleivės tėvai iškėlė direktoriui bylą už neva jų dukters persekiojimą ir  t.t. ir t.t.  Įdomi šio proceso eiga: Kauno apylinkės teismas pripažino direktorių kaltu ir nuteisė; Kauno apygardos teismas šį sprendimą atšaukė, pripažinęs direktorių nekaltu. Tačiau Kauno apylinkės teismo prokuratūra nepasidavė, išteisinamąjį sprendimą apskundė LR Aukščiausiajam teismui, bet, savo ir ją spaudusių asmenų gėdai, galiausiai pralaimėjo, „galutinai ir neskundžiamai“.

Šiuo atveju teisybė triumfavo, bet labai sunkiai, o neteisybė sulaužė mokytojo karjerą, laimei, nepalaužusi jo paties. Buvęs gimnazijos vadovas neslėpė, kad dėl įvykio patyrė patyčias ir iš žiniasklaidos, ir iš teisėsaugos. Tačiau – „Už tikrus dalykus reikia mokėti krauju… Negalima atsiklaupti prieš niekšybę“, – teisme kalbėjo nusipelnęs pedagogas.

Lietuviškoji Temidė. Slaptai.lt nuotr.

Atrodo, klauptis prieš niekšybę norinčių nėra taip daug, kaip klupdančiai valdžiai norėtųsi. Sausio 14-sios popietę Valdovų rūmuose įvyko renginys, skirtas pagerbti naująją laisvės premijos laureatę sesę Nijolę. Salė, skirta trims šimtams žmonių, nebegalėjo sutalpinti  norinčių, kurių susirinko keliskart daugiau.

Pasak FB savo įspūdžiais iš šio renginio pasidalijusio Andriaus Navicko, tvyrojo ypatingai skaidri atmosfera, kuri skatino „kalbėti apie tas pamokas, kurias Dievas mums siunčia per sesę Nijolę“. Todėl ir pats A. Navickas padėkojo sesei Nijolei „su visais jos spygliais“, be kurių ji „nebūtų tokia tikra“.

O visuomenei svarbu išgirsti, kad vis dar atsiranda žmonių, kurie neprarado noro bei sugebėjimo mokytis. Todėl teisus mokytojas (prisiminkime: nėra buvusių mokytojų, kaip nėra ir buvusių kagėbistų) Bronislovas Burgis, teigdamas, jog, renkantis skirtingus būdus, įvairias priemones kovai su neteisybe, melu, šmeižtu, negalima daryti vieno: atsiklaupti prieš niekšybę…

2018.01.16; 06:00