Lietuvos jaunimas

Aktualijos

Popiežius Pranciškus jaunimui: pasipriešinkime individualizmui. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Šventasis Tėvas susirinkusius Katedros aikštėje ragino nebijoti klysti, sakydamas, kad nereikia bijoti būti pargriautam likimo – svarbiausia atsikelti.

„Nepasiduokite pagundai susitelkti į save pačius, žiūrėdami tik savo pilvo. Pagunda tapti savanaudžiais ar paviršutiniškais žmonėmis yra skausmas, sunkumas ir trumpalaikė sėkmė. Tai, kas įvyksta kitam – įvyksta ir man. Kartokime tai. Pasipriešinkime individualizmui, kuris daro mus egocentriškus ir pasipūtusius“, – kreipdamasis į jaunimą sakė Šventasis Tėvas.

Pontifikas ragino mažiau laiko skirti sau, dažniau rūpintis aplinkiniais ir pamiršti veidrodžius. „Negražus gyvenimas stovint prieš veidrodį. Gražus jis su kitais – su šeima, su draugais, kovojant kartu su tauta. Taip gyvenimas tampa gražus“, – Katedros aikštėje susirinkusiesiems sakė pontifikas.

Popiežius Pranciškus savo kalboje daug laiko skyrė kalbai apie tautos šaknų išsaugojimo svarbą. Jis jaunimui sakė, kad tikroji žmogaus tapatybė kuriasi einant koja kojon su kitu žmogumi, kartu kovojant ir rūpinantis.

Dideliam minios džiaugsmui, popiežius paklausė, kuri krepšinio komanda geresnė – Kauno „Žalgiris“ ar Vilniaus „Rytas“. Į ovacijomis ir juoku pasitiktą Šventojo Tėvo klausimą šis atsakė pats: „nesvarbu, kuri pirma, nesvarbu, koks rezultatas. Svarbu, kad Viešpats su mumis ir tampa paspirtimi gyvenime padėti kitiems.“

Petro įpėdinis priminė jaunimui Lietuvos bėdas – emigraciją, didelį savižudybių skaičių ir psichologines problemas. „Jūs, jaunime, galite atliepti šiuos iššūkius, susitikdami vieni su kitais. Jėzus kviečia mus rizikuoti susitikti akis į akį. Stengtis nėra paprasta“, – ragino popiežius Pranciškus.

Popiežius Pranciškus atvyko į Katedros aikštę Vilniuje pasveikinti su juo susitikti atvykusių dešimčių tūkstančių jaunų žmonių. Iš papamobilio tikinčiuosius laiminantį pontifiką susirinkusieji pasitiko entuziastingais šūksniais, mojuodami vėliavomis.

Emocionalioje kalboje, pontifikas ragino nepabijoti jaunus žmones dalyvauti švelnumo revoliucijoje. Pasak popiežiaus, gyvenimą dažnai įsivaizduojame nelyg spektaklį ar žaidimą – turintį aiškią pradžią ir pabaigą.

„Tačiau gyvenimas, jo laikas matuojamas kitaip. Gyvenimo tempai, gyvenimo laikas suderintas su Dievo ritmu. Kartais skubama, kartais vėluojama, kartais išbandomi kiti keliai. Atrodo, neryžtingumas veikti kyla iš baimės, kad ta uždanga tuoj nusileis. Tačiau gyvenimas yra nuolatinis ėjimas, ieškant krypties“, – sakė popiežius Pranciškus.

Lietuvos jaunimas laukia Popiežiaus Pranciškaus. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Tačiau pontifikas perspėjo jaunimą – nesunku ėjimą pirmyn supainioti su paklydimu labirintuose, tuščiu ėjimu ratu aplink save, nerandant pirmyn vedančio kelio. „Prašau jūsų, nesileiskite įviliojami į labirintą, iš kurio sunku išeiti“, – kreipėsi į jaunimą popiežius.

Šventais Tėvas susirinkusius ragino nepamiršti savo tauto šaknų ir istorijos, bendrauti su senoliais, kurie gali jaunus žmones labai daug ko išmokyti. „Tegul jie jums papasakoja apie jūsų tautos šaknis – džiaugsmą, kančias, vertybes ir išgyvenimus. Pasiekdami savo šaknis, jūs tęsite savo tautos istoriją. Jei norite būti laisva, didžia tauta – semkitės atminties iš šaknų ir perduokite jas ateičiai“, – kreipimąsi užbaigė popiežius Pranciškus.

„Aikštėje tvyro rimties nuotaika – žmonės susimąstę, tačiau nusiteikę linksmai. Gausu įvairiausių tautybių žmonių – vien greta manęs stovi vokiečiai, italai ir lenkai“, – Eltai sakė Katedros aikštėje popiežiaus Pranciškaus laukianti Giedrė.

Jaunimo atstovai specialiai popiežiaus vizitui skyrė giesmę „Kristus Jėzus – mano viltis“. Ji buvo pasirinkta po balandį skelbto teminės giesmės konkurso, kurio metu buvo renkamasi iš septyniolikos kūrinių. Giesmė buvo dainuojama keliomis kalbomis į ką Petro įpėdinis atkreipė dėmesį – išgirdęs giesmę anglų kalba, popiežius Pranciškus pradėjo šypsotis.

Šeštadienį į susitikimą su popiežiumi Pranciškumi susirinkęs jaunimas užpildė ne tik Vilniaus Katedros aikštę, bet ir jos prieigas.

„Prie Katedros labai daug žmonių – gausu šeimų su vaikais, kurie pontifiką išvysti bando pasilipę ant kėdžių. Nuotaika labai pakili. Popiežius Pranciškus važiuodamas šypsojosi, dėl to susirinkusieji tapo tik dar labiau laimingesni“, – džiaugėsi Katedros aikštėje į Šventojo Tėvo susitikimą su jaunimu atvykusi Inesa.

Dar vasarą į šį susitikimą internetu išdalyta apie 30 tūkst. nemokamų kvietimų. Tai vienintelis Vatikano valstybės vadovo susitikimas su katalikiškuoju jaunimu Baltijos šalyse.

Aikštėje įrengtos dvi scenos. Viena skirta Šventajam Tėvui ir jo palydai, kita – jaunimo programai. Pastaroji papuošta votais ir gėlėmis – padėkos bei maldos ženklais. Šventajam Tėvui skirtoje scenoje pastatytas Dievo Gailestingumo paveikslo originalas, nutapytas pagal šv. Faustinos Vilniuje patirtas vizijas. Šio paveikslo kopijos išplitusios visame pasaulyje.

Susitikimą veda šeši jauni žmonės: kunigas, sesė vienuolė, šokio mokytoja, teisininkas ir du aktoriai. Susitikimo programa aktuali ir įdomi tiek paaugliui, tiek studentui ar jaunai šeimai.

Laukiant popiežiaus Pranciškaus skamba liudijimai, paliestos savižudybės ir depresijos, smurto šeimoje, priklausomybių temos. Taip pat dalijamasi lytiškumo, savivertės ir tapatybės paieškų, patyčių klausimais.

Šokėjai ir muzikantai atspindi istorijas, tad kiekvienas liudijimas lydimas meninio kūrinio.

Susirinkusius Katedros aikštėje ir prie Aušros Vartų suvienijo Gailestingumo vainikėlio malda, kuri skambėjo lietuvių, lenkų, latvių, rusų ir anglų kalbomis.

Ekrane buvo rodomas Gailestingumo paveikslas, sudarytas iš daugybės žmonių portretų, surinktų iš viso pasaulio. Vilnius yra Gailestingumo miestas ir garbingo Svečio atvykimo proga padovanojo šią maldą visoms pasaulio tautoms.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.23; 08:00

Politinės intrigosSkaitomiausios

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Prieš kelias dešimtis metų išpopuliarėjo kirgizų rašytojo Čingizo Aitmatovo knygoje „Ilga kaip šimtmečiai diena“ pavartotas žodis mankurtas. Žodis virto terminu, kuriuo pavadinamas žmogus, neatsimenantis savo ir kitų tautų istorinės praeities, patirties, praradęs istorinę perspektyvą ir gebąs gyventi tik šia diena.

Dar anksčiau civilizuotam pasauliui šiurpą kėlė Kinijos chunveibinai – mažai mokytų, bet agresyvių ir politiškai angažuotų jaunuolių bei paauglių būriai, dalyvavę Mao sukeltoje vadinamojoje kultūrinėje revoliucijoje. Pikantiškas momentas: „kultūrinę revoliuciją“ vykdė mažiausiai kultūros uostę gyventojų sluoksniai, fanatiškai atsidavę „didžiajam vadui“.

Klausimėlis: kodėl Vasario 16-sios išvakarėse prisiminiau šias sąvokas, keliančias vien tik nemalonias asociacijas?

Todėl, kad jas priminė pastarųjų metų ir net savaičių procesai Lietuvos visuomenėje, o ypač švietimo sferoje.

Daugiau nei prieš penketą metų mokytoja Virgilija Černiauskienė, trisdešimtį metų dėstanti istoriją, pilietinį ugdymą, šokiravo skaitančiąją visuomenę karčia išvada: „Lietuvos mokyklose auginami mankurtai“.  

Mokytoja savo išvadą parėmė platesniu komentaru: „Kažkodėl į Lietuvą taip ir neatėjo supratimas, kad svarbiausia yra savas kraštas, o ne tai, ką darė akmens amžiaus žmonės, amerikiečiai ar aborigenai. Aišku, ir tai reikia žinoti, bet jei nežinai, kas buvo Antanas Smetona, kada vyko Žalgirio mūšis arba kas atkūrė Nepriklausomybę, tai kokia nauda iš kitų žinių? O vaikai dažnai to nežino. Ir visi kaltina mokytojus, kurie ir taip verčiasi per galvą, kad tik ko nors išmokytų“.

Virgilijos Černiauskienės nuomone, mokyklų programose Lietuvos istorijai skiriamas nepakankamas dėmesys. Pasaulio istorijos įvykiai turėtų būti integruojami į Lietuvos istoriją, o ne atvirkščiai, kaip dabar.

Kaltinantį pirštą pedagogė nukreipia ir į moksleivių tėvus: „Tėvai užsiėmė bizniais arba geria. Šeimose vaikai jau seniai neugdomi. Jiems tik duodama pinigų, kad netrukdytų tėvų. Taip jie išmokomi, kad svarbiausia yra pinigai. Dėl to kalti ne mokytojai, o tėvai. Vaikų galvos užverstos kompiuteriniais žaidimais, filmais. Jiems nesvarbi Lietuva. Jie nori emigruoti ir galvoja, kad užsienyje jų laukia rojus. Taip ir nyksta mūsų tauta, o Švietimo ir mokslo ministerija, atrodo, nieko nemato.“ 

Vasario 16-osios laužai Vilniuje. 2013-ieji. Vytauto Visocko nuotr.

Ar kas nors pasikeitė nuo to laiko? Jei pasikeitė, tai tik į blogąją pusę. Vilniaus universitete, pavyzdžiui, nebeliko Lietuvos istorijos, Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros katedrų: jos visos „integruotos“ į aptakesnius darinius. O švietimo ministerija, savo ruožtu taip pakoregavo Lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, kad moksleiviai jį išlaikyti gali ir visai neskaitydami lietuvių autorių kūrinių.

2017 metų gegužės paskutinį šeštadienį Vilniaus įgulos karininkų ramovėje vyko konferencija „Mokykla be patriotizmo – jaunimas be vertybių – Lietuva be ateities“. Joje profesorius Vytautas Radžvilas skaitė pranešimą aštriu pavadinimu: „Lietuvos jaunimo mankurtinimas: priežastys ir padariniai“.

Apibūdindamas realią padėtį, V. Radžvilas pateikė apklausos rezultatus: 90 proc. mūsų mokinių pasiruošę pirma proga kur nors emigruoti, o tai reiškia, kad „Lietuvos ir ypač jaunosios kartos ištautinimas ir išvalstybinimas (o tai ir yra mankurtinimas – J.L.) praktiškai pasiekė katastrofinį lygį“.

Profesoriaus nuomone tokią situaciją galėjo pagimdyti radikaliojo liberalizmo propaguojamas individualizmo aukštinimas, kas savaime neigia tautą, neįsivaizduojamą be bendruomeniškumo. Kai neigiama tauta, faktiškai yra sutraukomi žmonių socialiniai ryšiai, o visuomenė paverčiama tik šia diena gyvenančių ir tik savo interesais besirūpinančių individų mechanine sankaupa. Pasak V. Radžvilo, taip siekiama sukurti sovietinio stiliaus visuomenę. Tai – klajoklių visuomenė, neprisirišusi prie savo šalies, nejaučianti įsipareigojimų tautai, negalvojanti apie savo valstybę (! – J.L.)

Profesoriaus įsitikinimu, „yra milžiniškas skirtumas /…/ mokyti mokykloje pradinuką, suvokiant, kad tu ugdai Lietuvos pilietį, arba suteikti jam tam tikrų žinių, net nesukant galvos, ar tas žinias jis panaudos Lenkijoje, Prancūzijoje, Amerikoje ar kažkur labai toli nuo Lietuvos“.

Šitie žodžiai pažadino mano prisiminimus apie maždaug prieš šešetą metų vienoje rajono gimnazijoje vykusį pedagogų kolektyvo susitikimą su rajono savivaldybės administracija bei rajono savivaldybės Tarybos švietimo komiteto nariais. Pedagogai išsakė daug priekaištų dėl keblios situacijos, į kurią papuolė gimnazijos bendruomenė dėl mažėjančio moksleivių skaičiaus gimnazijoje ir dėl to mažėjančių pedagogų krūvių.

Kai kurie priekaištai buvo teisingi, o su kai kuriais sutikti nesinorėjo. Juk mokinių skaudžiai sumažėjo visose rajono mokyklose, kaip ir visoje Lietuvoje dėl masine tampančios emigracijos, ir  rajono valdžia dėl to tiek pat kalta, kaip ir dėl nesiliaujančio lietaus… Tačiau pedagogai nieko nenorėjo girdėti apie objektyvias priežastis ir nedrąsiai išsakomus politikų siūlymus patiems kritiškiau peržvelgti išsikeliamus uždavinius, tikslus bei pasirenkamas priemones jiems pasiekti.

Tuomet aš paklausiau, kam pedagogai ruošia savo mokinius: ar kad taptų darbo jėga kitoms šalims, ar kad būtų savo šalies patriotai ir kurtų savo ateitį Lietuvoje? Į tai man buvo oriai atsakyta, kad pagrindinis pedagogų uždavinys – suteikti moksleiviams kuo tvirtesnes, išsamesnes žinias, o tada jau jie, moksleiviai, patys spręsią, kur ir kaip jas panaudoti.

„Atsakymas neteisingas“, – atsiliepiau į tai ir, kaip aiškėja dabar, buvau teisi. Moksleiviai – ne robotai, kuriuos privalu prikimšti žinių, faktų bei tam tikrų operacijų įgūdžių, tačiau auklėjimas, asmenybės ugdymas lieka tuščiais žodžiais, nes vienintelis ir viešpataujantis prioritetas – moksleivių laisvė mokytojų autoriteto sąskaita. O tai jau – tiesus kelias į nesėtų XXI amžiaus chunveibinų naują derlių.

Prieš porą metų rajone nuskambėjo vieno, dabar jau buvusio gimnazisto mėginimas praturtėti valstybės sąskaita, o štai prieš keletą dienų būrelis jaunimo sujudino rajono bendruomenę netikėtai pasipriešinę švęsti valstybės atkūrimo reikšmingą jubiliejų taip, kaip jiems buvo pasiūlyta… O gal liepta?

Šiaip ar taip, jaunuolių protestą ir pasipiktinimą didžia dalimi bus išprovokavę suaugusiųjų – gal pedagogų, gal moksleivių tėvų ar senelių – veiksmai ir žodžiai, todėl jie nepriėmė to, ką sugalvojo „suaugusieji“ ir tikino, kad būtų sugalvoję kažką geresnio, bet, varge, jų nuomonės niekas nepaklausė…

Įdomu, iš kur šiandien jauni žmonės sužinojo, kad juos varo į „paradą“, nors meras visą miesto ir rajono bendruomenę pakvietė į eiseną?… Prisiminimais apie „paradus“ su jais galėjo pasidalinti tik tie, kurie panašius „paradus“ organizavo arba buvo verčiami juose dalyvauti. Maža to, „prisiminimai“ buvo tendencingi, klaidinantys. Mat, sovietmečiu nedalyvavimas demonstracijoje arba eisenoje grėsė baudomis ir net represijomis. Studentams, pavyzdžiui, mėnesiui nuimdavo stipendijas, o dirbančiuosius užtampydavo po profsąjungų ar valdžios institucijas.

O kokiomis represijomis buvo „grasinama“ dabar? Ir apskritai – ar buvo grasinama?

Be to, paaiškėjo, kad ne visiems rajono pedagogams atkurtos savarankiškos Lietuvos valstybės šimtmečio jubiliejus yra šventė, kad jiems tai – „juodas“ darbas, už kurį jie norėtų gauti papildomą atlyginimą, ir panašu, kad tą savo neigiamą nusiteikimą jie bus kažkaip perdavę ir savo ugdytiniams. Apie tai liudija terminai: rajono meras Kretingos bendruomenę pakvietė į eiseną, o jaunimo laiške kalbama apie „paradą“.

Išeitų, jog buvę ar esami moksleiviai iki šiol taip ir nesužinojo, kad eisena ir paradas yra anaiptol ne tas pats, nes skiriasi jų intencijos? Ir per visus mokykloje praleistus metus neatsirado pedagogo ar kito vyresnio žmogaus, kuris jiems tai būtų įtaigiai paaiškinęs?

Prisiminkime, kas yra eisena. Tai – pati seniausia vieša, taiki tam tikros žmonių bendruomenės ar grupės bendrų pažiūrų, bendrų tikslų išraiška, savotiškas ritualas, kurio metu žmonės organizuotai eina pėsčiomis tam tikra kryptimi, dažnai nešant kokius nors simbolius (portretus, šūkius, gėles…), vėliavas ir kt. bei palydint muzika, dainomis.

Manoma, kad pirmosios eisenos, kaip religinių ritualų dalis, vyko senovės Asirijoje, Babilonijoje, Graikijoje. Eisenas mini ir Biblija. Čia, pavyzdžiui, rašoma, jog giedanti žmonių eisena lydėjo Sandoros skrynią į Dovydo miestą….

Eisenos ypač išpopuliarėjo Romos imperijoje, tapo savotiška imperatoriaus rūmų tradicija: imperatorius viešumoje pasirodydavo tik eisenoje, kuri gavo procesijos pavadinimą. Kai krikščionybė buvo įteisinta kaip valstybinė religija, ji perėmė ir procesijų tradiciją, tik svarbiausio asmens vietą vietoje imperatoriau sužėmė Tas, kurį garbino krikščionys: Švenčiausiajame Sakramente esantis Kristus.

Procesijų, kaip bažnytinių eisenų tradicija gyva ir šiandien, ir joje ypatingas vaidmuo tenka bendruomenei. Bendruomenės dalyvavimas tiek procesijoje, tiek pasaulietiškoje eisenoje parodo, kiek toji bendruomenė yra gyva, kokiose srityse ji veikia, kokios jos vertybės. To paties, kiek aš galiu spręsti, buvo siekiama ir merui pakvietus į  eiseną miesto ir rajono bendruomenę kartu su jaunimu, moksleiviais, gimnazistais. Nes eisena – veiksmu paversta mūsų meilė Tėvynei, mūsų pagarba tautai ir jos atkurtajai valstybei.

Užupis, Maidanas ir Vasario 16-oji. Slaptai.lt nuotr.

Galima suprasti jaunimo pasipiktinimą, kad, ruošiantis šventei, nebuvo tartasi su jais. Bet net ir teisingas priekaištas nenubraukia eisenos prasmės ir reikalingumo. Nes kokiu kitu būdu ir kokioje erdvėje būtų galima paliudyti gausios, amžiumi, pomėgiais, finansinėmis galimybėmis itin nevienalytės bendruomenės vienybę, pagerbiant savo valstybės šventę? Joks koncertas ar kita dar gražesnė akcija, pakišta po pastoge, negalėtų aprėpti tokio didelio žmonių skaičiaus.

O štai paradas neša savyje kitokią žinią. Dažniausiai tai – galios (pavyzdžiui, karinės) arba agresyvus tariamos gausos (homoseksualų bei kitų seksualinių mažumų) demonstracija, siekiant emociškai paveikti žiūrovus ar žioplius…

Todėl belieka tik užjausti tuos moksleivius, jaunus žmones, kurie, kaip rašė Žemaitė, „neturėjo geros motynos“, mūsų atveju – išmintingo patarėjo ir auklėtojo, kuris būtų sugebėjęs paaiškinti jiems, ką lietuvių tautai reiškia Vasario 16-sios Aktas ir tuo Aktu atkurtoji valstybė. Ir kuris būtų pajėgęs jaunajai kartai įskiepyti asmeninės atsakomybės prieš valstybę ir tautą įgūdžius.

2018.02.11; 06:35

Gordijo mazgas

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Per FB kalnus ir pakalnes lyg krepšinio kamuolys nusirito žinia: Lietuvos jaunimas – vienas iš apolitiškiausių (o gal net – pats apolitiškiausias) Europoje.

Vieni priėmė šią informaciją kaip seniai lauktą ir savaime aiškų faktą. Atseit, to buvo galima tikėtis, smunkant švietimo ir kultūros lygiui. Kiti pasipiktino, kad štai ir vėl kažkam (kam?) prisireikė žeminti lietuvius…

Būti žeminamam, aišku, niekam nepatinka. Matyt, dėl to mokyklose jau seniai draudžiama viešai skelbti moksleivių ir net studentų mokymosi individualius rezultatus, negalima jų pasiekimų lyginti su kitų klasės draugų ar kurso draugų pasiekimais. Tad suprantama, kad tokiose dirbtinėse, moralinio šiltnamio sąlygose brandinamiems žmogučiams gali nepatikti, kai viešai paskelbiama, jog lietuviai daugiausia žudosi, daugiausia išgeria, gauna mažiausias pensijas, ir pan. Bet tarptautinėms reitingais ir visokiomis apklausomis užsiimančioms institucijoms mažiausiai rūpi mūsų lietuviškos ambicijos, ir jos skelbia įvairius duomenis kada joms į galvą ateina. Mums belieka visa tai kažkaip sugromuliuoti…

Tad pradėkime nuo klausimo: gali ar negali mūsų šalyje, mūsų valstybėje išaugti apolitiškas jaunimas? Ar yra sukurta tokia kultūrinė, vertybinė aplinka, kurioje apolitiškas, be principų ir be vertybių jaunas žmogus atrodytų lyg krepšininkas, išbėgęs į aikštę be apatinės sportinės aprangos dalies ir būtų pasitiktas sirgalių smerkiančiu švilpimu?

Įtariu, kad į tokį klausimą dauguma atsakytų neigiamai: ne, nesukurta. Kita vertus, toli gražu ne visi sirgaliai švilpimu pasitiktų pusnuogį krepšininką… Nes juk esame dresiruojami būti pakančiais, tolerantiškais ir pan. net ir tuomet, kai individo laisvė tapatinama su vulgariu palaidumu.

Vadinasi, Lietuvoje yra visos sąlygos augti ir gerai jaustis apolitiškam jaunimui. Tokiam, kurio „širdis – krepšinio kamuolys“!

Pacitavau užknisti baigiančią reklamą, kurioje jauni vyrai lyg į kartuves žygiuojančiųjų veidais skelbia kažkokias nuo smegenų atšokančias frazes. Ir tarp jų šitą: „Mano širdis – krepšinio kamuolys“.

Jokiu būdu nenoriu šaipytis iš šią frazę įgarsinančio žmogaus. Jis tiesiog kartoja žodžius, kuriuos jam į lūpas įdėjo (ir už kuriuos užmokėjo) reklamos davėjas, užsakovas. Ko gero, tai pastarųjų galvos tuščios, lyg krepšinio ar futbolo kamuoliai, neapsunkintos nė vienos svaresnės mintelės…

O mes, savo ruožtu, nepyksim juk ant papūgos, jei ji pasitiks šūkiu “Žiūrėkit, atėjo idiotas, idiotas, idiotas“… Man tik įdomu, ar  įgarsintojas taip pat klusniai kartotų: „Mano širdis – diskas“, „Mano širdis – plaukimo baseinas“, „Mano širdis – pačiūžos“ ir kitas panašias su sportu susietas nesąmones? Nesąmones ta prasme, kad širdyje ėmė ir apgyvendino sportinį inventorių…

Tais metais, kai aš gimiau, kitame Europos pakraštyje garsus rašytojas, grafas kilme ir lakūnas profesija, parašė įstabius žodžius: „Kol mano civilizacija rėmėsi Dievu, ji išlaikė šį pasiaukojimo supratimą, pagal kurį žmogaus širdis yra Dievo buveinė (! – J.L.). Humanizmas paniekino pagrindinį pasiaukojimo vaidmenį: jis pasišovė išsergėti Žmogų žodžiais, o ne veiksmais. /… Neturėdami veiksmingo metodo, mes nusiritome nuo Žmonijos, kuri rėmėsi žmogumi, iki to skruzdėlyno, kuris remiasi individų suma“.

Nors rašyta buvo seniai ir toli, man, dėka mamos ir kitų vadinamaisiais „Smetonos laikais“ ugdytų mokytojų, dar pasisekė užgriebti trupinius tos krikščioniškos civilizacijos, kuri, pasak grafo – lakūno, „vis dar švietė mums jau blėstančia savo šviesa ir gelbėjo mus prieš mūsų pačių valią“. Todėl mane vis dar šokiruoja širdis, kurioje – ne Dievas, o sporto inventorius.

Tik, deja, dauguma europiečių, įžengę į XXI amžių, ne tik nebenori būti išgelbėti, bet ir viešai išsižadėjo krikščionybės kultūroje ir Dievo – širdyje.

Jei kas norėtų prieštarauti, kad ne, išsižadėjo ne visi, priminsiu, jog ir Lietuvoje dauguma rinkėjų savo laisva valia išsirinko tokį Seimą, kuris sutartinai balsavo už naują ES Konstitucijos projektą, kuriame nieko nebeturėjo likti nei iš krikščioniškos kultūros, nei iš valstybinio suvereniteto. Šias užmačias sustabdė tik tos šalys, kuriose savo nuomonę, nepritariančią brukamam Konstitucijos projektui, išreiškė ne parlamentas, ne siauras kolaboruojančių politikų ratelis, bet visuotinis referendumas… Ir nors tos šalys negarsėja religingumu, ištikimybe krikščionybės idealams, pasirodo, krikščioniškos civilizacijos įžiebta šviesa ten vis dar tebespingsi.

O pas mus? Kad ir kokiomis gražiausiomis šviesomis tviskėtų Kalėdine egle vadinamasis kūgis ar konusas Lietuvos sostinėje, pataikūniškai apgaubiantis prekybininkų kioskelių paradą, tikrąją Kalėdų šviesą jis primena ne daugiau, kaip krepšinio kamuolys – širdį.

2017.12.12; 03:50

Trumposios naujienos

Baigėsi devintasis nacionalinis projektas „Moksleiviai – į Vyriausybę“. Visą savaitę 30 gabių šalies abiturientų lankėsi Vyriausybėje, iš arti stebėjo šalies valdymo mechanizmą, bendravo su ministerijų ir Vyriausybės kanceliarijos atstovais. Projekto metu abiturientai turėjo galimybę susitikti su Ministru Pirmininku Sauliumi Skverneliu ir padiskutuoti emigracijos, pabėgėlių, karinių grėsmių temomis bei kitais klausimais.

Šiemet projekto „Moksleiviai – į Vyriausybę“ pagrindinė tema buvo emigracija. Projekto uždarymo renginyje „šešėliniais ministrais“ trumpam tapę abiturientai surengė diskusiją, kurios metu aiškinosi, kaip spręsti emigracijos problemas.

Jaunuoliai pabrėžė, kad norint sumažinti emigraciją kartu turi dirbti valdžia, žiniasklaida ir nevyriausybinės organizacijos. Moksleiviai pateikė siūlymus, kurie, jų manymu, padarytų gyvenimą Lietuvoje patrauklesnį. Anot „šešėlinių ministrų“, reikėtų didesnį dėmesį skirti švietimui, reformuoti „Sodrą“, įteisinti dvigubą pilietybę ir tos pačios lyties partnerystę.

Vadinamuosius „šešėlinius ministrus“ sveikino Vyriausybės kanclerė Milda Dargužaitė.

„Labai tikiuosi, kad kai kurie iš jūsų vis tik pasirinks ateiti dirbti valstybės labui, nes tikrai to reikia. Ir tikiuosi, kad jūs tą darysite ne dėl to, kad įdomu būti ministru, kad būsite svarbūs ir jus visi pažinos, bet dėl to, kad jums rūpi, jūs norite kažką pakeisti. Mes to ir tikimės iš jaunosios kartos – kad ateitų kuo daugiau žmonių, kuriems labai rūpi“, – kalbėjo Vyriausybės kanclerė.

Skaičiuojama, kad per pastarąjį dešimtmetį jaunimo Lietuvoje sumažėjo beveik 32 proc. (2008 m. Lietuvoje gyveno 810 tūkst. jaunų žmonių, 2017 m. pradžioje – 554 tūkst.). Emigracija – viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl Lietuvoje mažėja jaunų žmonių populiacija. 2016 m. iš Lietuvos emigravo 19 tūkst. 15-29 m. amžiaus jaunų žmonių – jie sudarė beveik pusę visų emigrantų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.26; 00:01