Šauktukas
Patekus į Lietuvą su Rusijoje registruotu automobiliu, vairuotojui, kuris nevyksta Kaliningrado tranzitu, grės automobilio konfiskacija, sako užsienio reikalų viceministrė Jovita Neliupšienė. Taip ji komentavo atnaujintą Europos Komisijos (EK) išaiškinimą, draudžiantį į Europos Sąjungą (ES) net laikinai įvežti automobilius iš Rusijos.
„Kiekvienas, kuris kerta sieną, ar tai būtų Rusijos pilietis, ar ES pilietis, vykstantis su Rusijoje registruotais (automobilio – ELTA) numeriais, jeigu jis neturi pagrindžiančių dokumentų, kad jis važiuoja Kaliningrado tranzitu, jis turi būti perspėtas, kad įvažiavus jo automobilis bus konfiskuotas“, – LRT televizijai pirmadienį akcentavo J. Neliupšienė.
„Šiuo metu Rusijos piliečiai gali kirsti sieną tik, jeigu jie turi tokią teisę, autobusu arba pėsčiomis“, – pabrėžė ji.
Kaip ELTA skelbė anksčiau, penktadienį atnaujintuose EK išaiškinimuose nurodoma, kad į ES teritoriją net laikinai negalima įvežti automobilių ar kitų sankcijose numatytų asmeninių daiktų, pavyzdžiui, fotoaparatų, nešiojamųjų kompiuterių, telefonų, cigarečių, skutimosi priemonių, šampūno, muilo ir kitų prekių.
Svarbiausias klausimas
Prezidentas Gitanas Nausėda tvirtina, kad Europos Komisija, skirtingai nuo kai kurių, mėginančių aiškinti kitaip, turi diskreciją ir teisę aiškinti sankcijų įgyvendinimo mechanizmą, tame tarpe ir dėl Kaliningrado tranzito. Pasak jo, iš pradžių Kaliningrado tranzito istorijoje nebuvo pilno paaiškinimo, kai sankcijos dar realiai nebuvo įsigaliojusios, tačiau kai atėjo įsigaliojimo momentas, paaiškinimas buvo pateiktas.
„Tikrai mes pasakėme savo nuomonę Europos Komisijai – kaip matome dalykus. Į mūsų nuomonę buvo atsižvelgta, sprendimas priimtas. Tiesą sakant, nebelabai suprantu, kodėl šį klausimą reikia kelti vėl ir vėl“, – trečiadienį interviu Delfi televizijai teigė G. Nausėda.
„Bendrame sankcijų mechanizme pagal savo svarbą ir svorį šitas klausimas yra kažkelintos eilės ir jis visiškai neturi jokios įtakos vienokiai ar kitokiai situacijai su Putino režimu“, – pridūrė jis.
Anot šalies vadovo, šiandien matoma, kad Putino režimas, net ir degindamas dujas tuščiai į orą bei šildydamas Rusijos padangę, vis tiek pakankamai daug uždirba iš dujų todėl, kad dujų kaina yra išaugusi 10 kartų.
„Tai pagal savo svarbą tikrai yra dalykas, kuris turi kelti mums visiems didelį galvos skausmą. Ką daryti su šiuo režimu – nes mūsų sankcijos, kad ir kokios griežtos jos bebūtų, turi tik dalinį poveikį šiam režimui“, – sakė prezidentas.
ELTA primena, kad birželio 17 d. įsigaliojus ES sankcijoms, Lietuva apribojo plieno bei juodųjų metalų tranzitą į Kaliningradą. Kaip tvirtina atsakingos institucijos, šis Lietuvos valdžios institucijų draudimas sankcionuotas prekes gabenti į Kaliningradą yra grįstas ES sankcijomis, numatytomis dar pavasarį. Tuo metu Rusija tranzito į Kaliningradą sustabdymą laikė neteisėtu ir beprecedenčiu bei pagrasino atsaku, turėsiančiu poveikį visiems Lietuvos gyventojams.
Tačiau liepos 10 d., nepaisant Rusijos grasinimų, įsigaliojo ES sankcijų pakete numatytas draudimas neleisti iš Rusijos per ES teritoriją gabenti cementą, alkoholį ir įvairias prabangos prekes. Šiuo sprendimu, cementas ir alkoholis taip pat tranzitu per ES teritoriją negalės pasiekti Kaliningrado srities. Kaip aiškino už sprendimą atsakingi valdančiųjų politikai, draudimas buvo grįstas ES sankcijomis, numatytomis dar pavasarį.
Rusija į tokius įvestus apribojimus sureagavo reikšdama pasipiktinimą ir net grasinimus Lietuvai. Savo ruožtu EK ir kai kurios ES valstybės išsakė nuomonę, kad tranzitui per Lietuvą europinės sankcijos neturėtų būti taikomos. Diplomatiniuose koridoriuose kalbėta, kad toks sprendimas padės deeskaluoti ir taip įtemptą situaciją regione.
Tačiau Lietuvos Vyriausybė ir toliau laikėsi pozicijos, kad skelbti naujų EK gairių nereikia, nes jos tik dar labiau paskatins Rusijos agresyvų elgesį. Be to, valdantieji tikino, kad dar pavasarį buvo gavę EK išaiškinimą, jog draudimas įvežti sankcionuotas prekes apima ir jų tranzitą per Lietuvą.
Vis tik EK liepos viduryje paskelbė gaires, pagal kurias leido Rusijai geležinkeliais per ES teritoriją gabenti sankcionuotas prekes į Kaliningradą, tačiau tranzitas bus galimas tik tokiu atveju, jei šios prekės nebus naudojamos kariniams tikslams.
EK nurodė, kad Rusiją ir Kaliningradą skirianti Lietuva galės blokuoti tik dvejopo naudojimo prekių tranzitą, tačiau dabar Rusija per jos teritoriją galės gabenti kitas sankcionuotas prekes, įskaitant metalą. Nepaisant to, tranzitas automobilių keliais lieka draudžiamas.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis ir ELTA žurnalistas Benas brunalas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr. Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis sako, kad pasigenda turinio jam interpeliaciją inicijuojančios opozicijos argumentuose. Interviu Naujienų agentūrai ELTA ministras tvirtino, kad jam apskritai sunku suprasti jį nuolatos kritikuojančių oponentų nuomonę: tiek dėl Kaliningrado tranzito, tiek dėl Vyriausybės vykdomos politikos Kinijos ir Taivano atžvilgiu.
„Aš manau, kad opozicija turi labai didelę problemą negalėdama pasakyti, kurioje pusėje ji yra“, – interviu metu sakė G. Landsbergis.
Ministras nelinkęs priimti kritikos ir dėl Kiniją vėl siutinusių jo komentarų JAV Atstovų Rūmų pirmininkei Nancy Pelosi atvykus vizito į Taivaną. Kodėl apie vykusį JAV politikės vizitą palankiai viešai neatsiliepė kitų ES narių diplomatijos vadovai, tvirtina G. Landsbergis, reikėtų klausti jų pačių. Tuo tarpu iš Kinijos propagandinių kanalų vėl pasigirdusių grasinimų Lietuvai, akcentuoja ministras, sureikšminti nereikėtų.
„Kokias sankcijas, kam? Įmonėms, kurios dirba su Taivanu? Kokiu būdu? Juk Lietuva yra išimta iš Kinijos prekybos sistemos. Tai kaip tu dar kažką sankcionuosi? Antrą kartą?“, – Kinijos komunistų partijos leidinyje „Global Times“ surašytais grasinimais stebėjosi G. Landsbergis.
Galiausiai tai, kad sankcijos Lietuvai jau įvestos, leidžia suprasti politikas, yra veiksnys, leidžiantis Lietuvai „jausti“ teisę pasisakyti apie į Taivaną vykstančius Vakarų valstybių politikus. G. Landsbergis leido suprasti, kad konfliktą su Kinija sukėlęs Taivaniečių atstovybės pavadinimo klausimas veikiausiai yra „padėtas į stalčių“ ir kad planų atidaryti Lietuvos atstovybę Taivane neturėtų stabdyti nesiliaujantys Pekino grasinimai bei kilusi geopolitinė įtampa.
Ir nors pokyčių pradėtoje minti diplomatijos kryptyje tikėtis nereikėtų, jau artimiausiu metu, patvirtino G. Landsbergis, Užsienio reikalų ministerija kaip reikiant atsinaujins. Lietuvos diplomatijos vadovas patvirtino, kad jo komandą papildys ne tik nauji viceministrai, bet ir naujas politikos direktorius. Tiesa, didesnių permainų viceministrų kuruojamose srityse nebus. G. Landsbergio teigimu, viceministras Mantas Adomėnas su jam pavestomis funkcijomis susitvarko tinkamai.
Tuo tarpu Ingridą Šimonytę nuo pirmadienio premjerės pareigose pavaduojantis G. Landsbergis didesnių pertvarkų Vyriausybės lygmeniu nežada. Pasak jo, opozicija priekaištus atskiriems ministrams, kaip ir užsienio politikos atveju, žeria be jokio turinio.
„Pasakyti, kad reikia ministrą interpeliuoti gali ir Skvernelis, ir Žemaitaitis, ir net Petras Gražulis gali pasakyti, kad reikia kažką interpeliuoti. Tai yra paprasta, aišku, tai pats paprasčiausias uždavinys. Tai žemiausiai kabantis vaisius. Jį nusiraškyti didelės išminties nereikia“, – sako G. Landsbergis.
Interviu metu politikas dar kartą patikino, kad konservatorių partijai vadovauja paskutinę kadenciją ir neslėpė jau matantis į jo vietą pretenduojančius kolegas.
„Aš matau, kad rikiuojamasi, nepaisant to, kad nemažai laiko yra likę iki rinkimų“, – sako TS-LKD pirmininkas.
– Opozicija nesiliauja jums kelti klausimus dėl darbo vadovaujant Užsienio reikalų ministerijai. Ar jums pačiam viskas aišku dėl to, ką darote ir kas iš viso to išeina?
– Man atrodo, kad svarbiausia savo darbą vertinti pagal tai, ar tu atsakai į užduodamus klausimus. Ir klausimas dažnai yra formuluojamas taip – ar prisiimi atsakomybę. Jeigu tu gebi atsakyti, kas yra tavo atsakomybė ir ką tu padarei, kad rinkėjų, premjerės ar Seimo patikėtą atsakomybę realizuotum, tada dirbi teisingai. Bet man regis, kad didesnė problema yra tai, kad opozicijai yra sudėtingiau suformuluoti atsakomybės aprėptį, kaip jie matytų, kokia atsakomybė turėtų būti.
– Konkretizuokim. Jūsų kėdę drebino ir tebedrebina kelios konkrečios istorijos: Kaliningrado tranzito klausimas, o šiek tiek anksčiau Baltarusijos trąšų keliavimo per Lietuvą klausimas. Iš jūsų perspektyvos žiūrint, ar jūs sau pakankamai aiškiai atsakėte į visus kilusius klausimus ir ar aiškiai atsakėte kitiems į klausimus, kuriuos kėlė ir opozicija, ir apskritai dalyviai viešojoje erdvėje?
– Aš manau, kad reikia atskirti keletą dalykų. Viešojoje erdvėje klausimas buvo labai paprastas: kas čia atsitiko. Bet šie klausimai yra labai skirtingi – tiek Baltarusijos trąšų, tiek rusiškų prekių tranzito per ES teritoriją klausimas. Tai savo principu skirtingi klausimai. Vienas yra europinis klausimas, susijęs daugiau su ES kompetencija prekybos srityje. Kitas klausimas buvo grynai politinis – tai mūsų santykio su strateginiais partneriais klausimas. Visuomenė dažnai išgirdusi skandalą – bent jau taip pajunti – nustemba: kur yra problemos ašis, kas tokio atsitiko. Man atrodo, kad tai būtų bet kuriam politikui uždavinys atsakyti, paaiškinti, kas atsitiko, o galbūt skandalo apskritai nėra.
Tuo tarpu opozicijos uždavinys yra šiek tiek sudėtingesnis. Dėl to kad jie, bent jau mano akimis žiūrint, retai suformuluoja, ką patys darytų, kaip jie patys tą atsakomybę realizuotų.
– Jei pabandyčiau opozicijos lūpomis pakalbėti… Pirmuoju atveju – trąšų tranzito klausimu – opozicija, regis, ragino valdančiuosius atsakyti už savo žodžius, kad jei jau strateginiai partneriai sankcionavo „Belaruskalij“, tai to ir reikėtų laikytis, nepraleisti, nepražiūrėti. Tuo tarpu antruoju atveju – dėl Kaliningrado tranzito – galbūt labiau raginta nedaryti greitų sprendimų, akcentuota, kad tik aiškiai, tik sinchronizavus visas detales su ES struktūromis, galima daryti veiksmus.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
– Jūs grakščiai padėjote opozicijai suformuluoti. Tačiau (klausant opozicijos – ELTA) būna, kad mes pasimetame. Pavyzdžiui, vienas iš opozicijos lyderių Saulius Skvernelis paskutiniu klausimu dėl tranzito lyg ir kalbėjo apie tai, kad tranzitas turėtų vykti, vėliau, kad jis neturėtų vykti, Kur kas būtų paprasčiau, jei opozicija labai aiškiai formuluotų savo koncepciją. Tai, kad nesupranta ar nežino iki galo, tai yra suprantama ir dėl to mes atsakinėjame per spaudą, ir aš pats buvau frakcijoje, bandydamas atsakyti į klausimus. Opozicijos vienas iš principų yra turėti savo nuomonę – ką jūs darytumėte tokioje situacijoje. Jeigu jūs sakote, kad vienu atveju reikia sinchronizuotis su partneriais. Teisingai, aš pritariu šiam teiginiui. Manau, kad sinchronizacija su partneriais yra reikalinga. Tačiau mes neturime pamiršti, – ką aš kalbėjau gruodžio mėnesį, – kad mes esame teisės viršenybės valstybė, valstybė, kuri nenutraukia sutarčių neturėdama tam įstatyminio pagrindo. Valstybė, kuri daro veiksmus, kurie atlaikytų teismą, teismo procesus, kad sprendimai būtų sinchronizuoti su ES įstatymų baze. Tai yra sudėtingi procesai, apie kuriuos stengiamės komunikuoti. Jeigu yra geresnių pasiūlymų, kaip tą padaryti – efektyviau, greičiau, tai galbūt būtų galima į tai įsiklausyti. Bet mes dažnai to pasigendame.
Dabar dėl paskutinio įvykio (Kaliningrado tranzito – ELTA). Čia yra painiava, nes turbūt nėra pakankamai drąsos… Tas pats Saulius Skvernelis, ir tai gali tik iš užuominų pajusti, kai jis yra pasakęs sykį, kad jis turbūt pasisakytų už visą tranzitą per Lietuvą, gal net išskirtinius Lietuvos įsipareigojimus Rusijai, kad tas koridorius būtų padarytas.
– Jūs tikrai girdėjote tai iš Skvernelio?
– Aš girdžiu konotacijas… Vieną kartą aš net paprašiau tai aiškiai pasakyti. Jei tai yra jo nuomonė, tada mes galime labai aiškiai diferencijuoti, kas kokioje pusėje stovi. Vienas žmogus mano, kad tai yra Lietuvos prievolė, kitas žmogus mano, kad ne. Tada mes bandome tas savo pozicijas mums prieinamais instrumentais ginti.
– Pabandykite reflektyviai pasižiūrėti į ankstesnių laikų Lietuvos užsienio politiką. Ar būdavo taip, bent jau pastarąjį dešimtmetį, kad taip kaip dabar kirstųsi opozicijos ir valdančiųjų pozicijos. Jūs sakote, kad Skvenelio nuostatose įžvelgiate tam tikras konotacijas, tuo tarpu pats Skvernelis sakys, kad jūs vien dėl efektingumo pasirinkote ne itin tinkamus ir apgalvotus sprendimus itin jautriose srityse.
– Aš tik pakartosiu, kad jūs aiškiau formuluojate, nei tai daro mūsų opozicija. Ir tai yra problema. Ne jūsų problema, jūs darote savo darbą ir darote jį gerai. Opozicija dažnais atvejais norėtų pasakyti dalykus, bet jie to padaryti nedrįsta. Jeigu jie palaiko lengvesnes ir paprastesnes sankcijas ir norėtų mažiau sankcijų Rusijai, jie nedrįsta to pasakyti Lietuvoje. Ir tai yra priežastis, kodėl jie pyksta. Jų kritikos ašis yra tai, kad jie norėtų, jog sankcijos Rusijai būtų taikomos mažesne apimtimi ir kad Lietuva tai prisiimtų ant savo pečių. Bet tą pasakyti Lietuvoje, vykstant karui Ukrainoje, matyt, gali būti žalinga. Dėl to yra bandoma kaip unguriams išvinguriuoti nesuformuluojant tiksliai aiškios savo pozicijos. Bet man atrodo, kad sąžiningumo vardan būtų gerai, jog opozicija aiškiai pasakytų, kokioje pozicijoje jie yra.
Pavyzdžiui, kai kurie mūsų koalicijos partneriai ganėtinai aiškiai pasako – netgi labai grubiai – kad jie pasisakytų net už rusiškos geležinkelių vėžės išrinkimą. Siūlo tokius radikalius veiksmus. Bet tada gali identifikuoti, su kuo tu diskutuoji, ir gali pasakyti, kad, mano nuomone, mums svarbių ir mus ginančių ES taisyklių nesilaikymas Lietuvai yra žalingas. Tada ir rinkėjui aiški žinutė, ir politinei bendruomenei aiški žinutė, kad vieno politiko nuomonė yra tokia, o kito politiko – kita.
– Jei sunku suprasti vieniems kitų argumentus, gal trūksta tarpininko?
– Galiu pasakyti keletą dalykų, atsakydamas į ankstesnį klausimą. Niekada negyvenome tokios geopolitinės įtampos laikais kaip dabar. Tiesą sakant, šiandien yra ypatinga diena. Lygiai prieš dvejus metus Baltarusijoje vyko rinkimai. Ir tai, ko gero, didžiausias geopolitinis sukrėtimas buvusios (Vyriausybės – ELTA) kadencijoje. Jei mes pagalvotume apie visą buvusią kadenciją… Jos pačioje kadencijos pabaigoje įvyko Baltarusijoje rinkimai, kurie baigėsi Sviatlanos Cichanouskojos atvykimu į Lietuvą. Nebuvo iššūkio. Visi sutariame, kad Rusija yra pavojinga valstybė, visi sutarėme, kad Amerika yra mūsų pagrindinis gynybos ir saugumo partneris (…).
– Bet kai kuriuos nesutarimus įnešė būtent dešiniųjų Vyriausybės politika. Pavyzdžiui, Kinijos atžvilgiu. Galima hipotetiškai mąstyti, kad jei ne ši Vyriausybė, atidariusi Taivaniečių atstovybę, konkrečiai Lietuvai frontas ten, toli rytuose, nebūtų atsidaręs. Aš vėl grįžtu prie to, ką kalba opozicija. Vienas iš jos kritikos aspektų yra tai, kad jūs vedate politiką, kuri labiau efektinga, o ne efektyvi, kad štai Taivaniečių atstovybės atidarymas buvo perteklinis žingsnis, sukūręs daugiau problemų nei naudos. Kad rezultatas buvo tik tas, kad Lietuva buvo garsiai tarptautinėje arenoje aptarinėjama, o jūs pats pakrikštytas „drakonų žudiku“.
– Man atrodo, kad ir čia mes pametame tam tikrus aspektus. Aš padalinčiau atsakymą į dvi dalis. Pirmoji dalis yra tai, kad mes gyvename geopolitinio perversmo laiku. Ir faktas, kad prisitaikyti prie to užtrunka laiko. Aš manau, kad opozicija turi labai didelę problemą negalėdama pasakyti, kurioje pusėje ji yra. Kinijai demonstruojant agresiją prieš Taivaną, ignoruoti, užsimerkti, nematyti, kad mums tai nerūpi. Galbūt… Bet man tai primena pavojingą žaidimą, ypač iš valstybės, kuri priklauso nuo teisės viršenybės principo.
– Jūs sakote, kad anksčiau ar vėliau būtų tekę į šią upę įbristi?
Gabrielius Landsbergis. Foto by Dainiaus Labutis (ELTA).
– Jeigu tu gini principą – tai nuoseklu tą principą ginti nepriklausomai nuo to, kur tu esi geografiškai. Prieš partnerius reikia lygiai tą patį pasakyti. Jeigu mums svarbu, kad Vakarai nepamirštų Baltarusijos, būtų atsakingi gindami Ukrainą ir iki galo nuoseklūs… Japonija, Australija ir kitos valstybės sako: jūs siekiate mūsų dėmesio Ukrainai tai, ar jūs teikiate dėmesį mūsų regionui? Mano nuomone, nebėra geografinio skirtumo, nebėra regioninių problemų – jos yra globalios. Arba globali tvarka išsisaugo, arba ji suyra. Lietuvos saugumas nuo to priklauso. Antrojo atsakymo pusė yra šiek tiek komiška. Suprantame, kad dažnas kritikas, dažnas oponentas kritikuoja dažnai asmenį, o ne politikos turinį. Bandžiau skaityti kai kurių opozicijos atstovų pastabas… Ir aš norėčiau iš opozicijos atstovų matyti turinį. Bet toks jausmas, kad jiems svarbiau pavardė ar galimybė kalbėti apie pavardę ir asmenį, jį pamenkinti ar kažkaip pašaipiai apie jį atsiliepti. Ir tai užmuša visą turinio principą. Efektingumas… Tai vis tiek yra ad hominem pokalbis.
– Kodėl ad hominem? Pavyzdžiui, Kinijos atveju juk kritika jums pasigirdo dėl to, kad šiuo klausimu pastabas reiškiate itin garsiai. Pažiūrėkime kontekstą. Įvyko JAV Atstovų Rūmų pirmininkės Nancy Pelosi vizitas Taivane. O tarptautinėje spaudoje būtent jus išskyrė kaip praktiškai vienintelį diplomatijos vadovą iš ES valstybių, kuris labai aiškiai tviterio žinute parėmė aukštos pareigūnės vizitą. Ir čia opozicija kelia klausimą, kodėl Lietuva turėtų išsiskirti iš šiek tiek tylesnės Vakarų bendruomenės.
– Dabar mes galime kalbėti apie turinį. Jeigu kalbame konkrečiai apie šio klausimo turinį, aš manau, kad kiekvienas turi užduoti sau klausimą: kodėl netgi mūsų diskusijoje daugiau dėmesio vienam pareiškimui, kuris, tiesą sakant, neturėtų būti kažkaip reikšmingas. Jis yra akivaizdus. Mano mintis yra ta, kad ponios Pelosi atvykimas į Taivaną palieka praviras duris kitiems atvykti. Priešingai, jeigu jis nevyksta, ko gero, šis laukas užsidaro.
– Bet kodėl kiti užsienio reikalų ministrai nesidalino panašiomis žinutėmis tviteryje.
– Reikėtų jų paklausti. Man atrodo, kad šiandien dėmesys tviterio žinutei didesnis negu tam, kad mes šiandien turime agresyviausius Kinijos veiksmus aplink Taivaną. Aš nematau diskusijos apie tai, kokia turėtų būti Vakarų reakcija į tai, kad vyksta apšaudymai, kad sala buvo 3 dienas blokuojama, parodant, kad ji gali būti užblokuota. Tai turėtų ekonomines pasekmes visam pasauliui.
– Bet jūs ne tik tviterio žinute dalinotės. Pirmadienį britų dienraštyje „The Telegraph“ buvo publikuotas jūsų straipsnis, kuriame jūs tarsi išplėtėte šią žinutę. Paraginote pasiųsti stiprų ir aiškų signalą, kad laisvas pasaulis – cituoju: „negali leisti ir neleis, kad Taivanas taptų antra Ukraina“. Ši žinute šiek tiek primena Vokietijos užsienio reikalų ministrės Baerbok pasisakymą, susilaukusį aštraus Pekino dėmesio, esą negerbiamas Vienos Kinijos principas.
– Jūs pats priminėte, kad mes nesame vieni.
–Taip, bet šiuo atveju svarbu ir tai, kad Baerbok susilaukė kritikos iš Pekino, esą ji kvestionuoja vienos Kinijos politiką. Ir iškart po to – jūsų žinutė, straipsnis. Gali kai kas pamanyti, kad tik tam, kad dar paaštrintumėte situaciją arba parodytumėte, kad mums Kinijos priekaištai nelabai svarbūs. Kad nebijome to niršulio, kurį Pekinas per savo propagandinius kanalus perneša.
– Tai, kad komentarai dėl Taivano bus kritikuojami per propagandinius Kinijos kanalus, buvo faktas. Man atrodo, kad svarbesnis klausimas yra tai – kokia alternatyva.
– Galbūt būtų siūlančių balansavimą?
– Balansuoti ką?
– Pavyzdžiui, ieškoti balanso toje pačioje komunikacijoje ir stengtis, – nenoriu atsistoti opozicijos atstovo vietoje, – bet galbūt ji šioje vietoje galėtų sakyti, jog reikia į šį klausimą žiūrėti pragmatiškai, nebeaštrinti situacijos pasisakymais. Juk pastarasis jūsų įrašas socialiniame tinkle sukėlė svarstymus apie galimas Kinijos reakcijas. Pavyzdžiui, Pekino propagandinis leidinys „Global Times“ rašė apie dar griežtesnes sankcijas Lietuvai, kad reikia jas taikyti įmonėms, kurios bendrauja su Taivanu.
– Lietuvai jau yra pritaikytos sankcijos. Su visa pagarba, bet išsirašė tai („Global Times“ žinutę – ELTA) visi. Žiniasklaidai patiko. Aš suprantu, kad atitikmuo būtų tokios pat žiniasklaidos priemonės. Bet dabar tai yra visiškai propagandinis valstybės leidinys, nieko bendro neturintis su savarankiška žiniasklaida. Įvesti sankcijas… Kokias sankcijas galima įvesti Lietuvai, jei Lietuvai sankcijos yra pritaikytos, dėl kurių mes net bylinėjamės Pasaulio prekybos organizacijoje. Dar kartą sankcionuoti tas pačias įmones? Kas nors galėtų iškelti šį klausimą, bent jau įsidėdamas minėtą tekstą. Įsidėti tekstą kritiškai. Kokias sankcijas, kam? Įmonėms, kurios dirba su Taivanu? Kokiu būdu? Juk Lietuva yra išimta iš Kinijos prekybos sistemos. Tai kaip tu dar kažką sankcionuosi? Antrą kartą?
– Tad dėl to nebelieka paskatos susilaikyti nuo pasisakymų?
– Kinija, tiesą sakant, panaikino prielaidas. Jos reakcija (dėl Taivaniečių atstovybės atidarymo – ELTA) buvo tiek toli siekianti, kad ji savo ruožtu panaikina instrumentus diferencijuoti reakcijas. Viskas. Lietuva sankcionuota. Už vieną pavadinimą. Tai dabar Lietuva jaučia, kad turi teisę pasakyti, pavyzdžiu, kad taip kaip ir anksčiau parlamento nariai turėjo teisę vykti ir turi teisę vykti (į Taivaną – ELTA). Taip vyko anksčiau, taip, mano supratimu, turėtų vykti ir toliau, ir to keisti nereikėtų.
– Ir dar grįžtant prie Pelosi vizito ir jūsų žinutės, kurią, kaip aš suprantu, galima pavadinti pasveikinimu: štai aukšta JAV pareigūnė įžengė, nepasidavė spaudimui ir paliko, kaip sakote, praviras duris kitiems. Taigi pats sprendimas jūsų vaizduojamas kaip teigiamas. Tarsi jis būtų teigiamas ir Lietuvai.
Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
– Ne tiek Lietuvai ar kažkam. Yra pirmiausiai keli dalykai… Mano vertinimu, tai yra observacija, tai yra pastebėjimas. Tiesiog. Kinija nori siaurinti bendradarbiavimo erdvę su Taivanu. Ji nori tai siaurinti ir apriboti. Jie tai vadina vienos Kinijos principu ir visi kiti turi paklusti tam vienos Kinijos principui: JAV, Lietuva, ES. Jos turi paklusti. Mūsų, Vakarų valstybių vertinimu, mes turime suformuluotą vienos Kinijos politiką. Ir vienos Kinijos politika nėra sulaužyta nei Lietuvos veiksmais, nei JAV veiksmais. Niekas neneigia taikaus abiem pusėms tinkamo susivienijimo ar kitokių dalykų. Tik aš niekaip nematau taikos, kai yra blokuojama sala ir raketomis apšaudomi teritoriniai vandenys. Tai yra netaiku.
– Jei pabandytume apibendrinti. Po Nency Pelosi vizito, jeigu galima taip pasakyti, Lietuvoje saugumo atsirado daugiau ar mažiau? Turint galvoje, kad įtampa aplink Taivaną padidėjo.
– Mes pirmiausiai turime sau užsiduoti klausimą, ar nuolaidžiavimo politika atneša daugiau saugumo, ar ne. Jeigu į klausimą atsakote… jei opozicijai atrodytų, pavyzdžiui, kad nuolaidžiavimas veikia, bet, matyt, tada mes būtume išvengę Antrojo pasaulinio karo. Man atrodo, kad svarbus yra tam tikrų principų gynimas, kuris parodo, kad visgi sutartų raudonų linijų peržengimas neturėtų būti toleruojamas. Reikia raudonas linijas ginti.
– Rudenį ketinama atidaryti Lietuvos atstovybę Taivane. Žvelgiant į dabartinę įtampą aplink Taivano salą, niekas nesikeičia dėl šio siekio? Suprantant, kad ir į šį žingsnį Pekinas netruks paleisti savo propagandą.
– Jeigu mes sakytume, kad mūsų veiksmus veikia propagandinių žiniasklaidos priemonių straipsniai..
.
– Ne tik straipsniai, bet ir dvišalė įtampa…
– Mano klausimas yra toks: ar yra pažeidžiama tai, kas buvo anksčiau. Nėra pažeidžiama – buvo daroma. Tai jeigu mes apsispręstume daryti kitaip, stabdyti tokius veiksmus, tai mes keistume status quo, tai mes prisidėtume prie to, kad Taivano saugumas mažėja, pripažintume, kad Kinija turi teisę agresyviais veiksmais atgrasyti valstybes nuo ekonominio, kultūrinio bendradarbiavimo su Taivanu.
– Ar tas pats galioja ir planuojamam Lietuvos Seimo pirmininkės vizitui? Nereikėtų jo organizuoti taip, kad būtų atsižvelgiama į tai, kas vyksta?
– Kaip aš suprantu, ji turi kvietimą, palaiko ryšius su žmonėmis, kurie yra tą kvietimą išsiuntę. Ieško tinkamo meto… Parlamentarų vizitai, nepriklausomai nuo jų lygio, jie yra tradicijos dalis.
– URK pirmininkė regis užsiminė, kad galbūt ir kažkuris ministras iš Lietuvos galėtų važiuoti. Ar yra tokia tikimybė?
– Tokių planų nėra, kiek žinau, nė vienoje ministerijoje tokių planų nėra. Vykstama viceministro lygiu ir, aš manau, tokios tradicijos galima laikytis.
– Apibendrinkime šią temą – kokia yra šiuo metu Lietuvos ir Kinijos santykių padėtis?
– Aš manau, kad mums reikia orientuotis ne į tai, kur mūsų santykiai su Kinija yra… Kinija pati pasirinko turėti tokius santykius, kokius dabar turi su Lietuva dėl sau suprantamu priežasčių. Aš manau, kad didžiausias Lietuvos pasiekimas šiandien yra stiprėjantys santykiai su Indijos ir Ramiojo vandenyno valstybėmis (…).
– O su prezidentu kalbatės apie Kinijos politiką?
– Kiek žinau, prezidentas planuoja vizitus į Indijos ir Ramiojo vandenyno valstybes. Tikiuosi, kad pavyks juos suderinti ir ateityje jie materializuosis.
– O dėl pačios politikos Kinijos atžvilgiu. Juk buvo išsiskyrusios nuomonės dėl atstovybės pavadinimo.
– Tikrai kalbamės. Tik tiek, kad dabar šio klausimo nebuvo… Kitaip tariant, nėra dabar ką išspręsti. Mes norime dabar pasinaudoti galimybėmis, kurios atsidarė, naujomis partnerystėmis, naujais kanalais. Reikia tai maksimaliai sustiprinti.
– Būtent Taivaniečių atstovybės pavadinimo patikslinimas buvo diskutuojamas. Ar šis klausimas jau padėtas į stalčių?
– Klausimas yra daugiau ar mažiau baigtas.
– Persikelkime į kitą temą – Ukraina. Sakėte, kad ketinate važiuoti į Odesą. Prieš kurį laiką, pasauliui nerimaujant dėl Rusijos karo sustojusio grūdų tiekimo iš Ukrainos, jūs pakankamai aktyviai kėlėte klausimą, ką reikėtų daryti. Jūs siūlėte, kad reikia aprūpinti Ukrainą ginklais, kad ji pati galėtų užsitikrinti saugius koridorius bei sutelkti tarptautinę koaliciją, kuri įgalintų atblokuoti uostą ir padaryti koridorių, saugų gabenamiems kroviniams. Tačiau viskas pasibaigė tuo, kad buvo pasirašytos sutartys su Rusija, Jungtinėmis Tautomis bei Turkija ir atskirai atitinkamai su Ukraina. Ar tvarus šis sprendimas? Nes, kaip aš suprantu, jis šiek tiek skiriasi nuo pirminės jūsų vizijos.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. URM nuotr.
– Aš manau, kad šis susitarimas nebūtų pasirašytas, jeigu Ukraina nebūtų aprūpinta ginklais. Tiesą sakant, tai, ką siūlėme nuo pat pradžių, nuo pirmųjų dienų, kai pradėjome kelti klausimą dėl gresiančios grūdų krizės, tai mano nuostata visada buvo tokia pati: arba turime suteikti tinkamą ginkluotę, arba jeigu negalime duoti reikiamų ginklų, tai patys turime būti su tais ginklais ir atgrasyti rusus nuo galimo Odesos puolimo. Mano žiniomis, ukrainiečiai dabar yra pajėgūs apginti atidarytus koridorius. Tikrai nemanau, kad daug yra tikinčių, kad dokumentas, kurį pasirašė rusai, apsaugotų Odesą, jeigu Odesos nesaugotų Himars ar kitokios raketos.
– Ar jūsų požiūriu Lietuva savo diplomatija prisidėjo prie šios situacijos?
– Norėčiau tikėti, kad taip. Kitiems turbūt būtų lengviau vertinti. Labai stengiausi akcentuoti tai, kad reikia aprūpinti ukrainiečius ir sukurti pakankamą svertą jų rankose, kad jie turėtų derybinę jėgą. Ir tai yra puikiausiais pavyzdys ateičiai: jei ukrainiečiai turi ginklų ir geba atstumti rusus tolyn, ką jie padarė Gyvačių saloje, apskritai visos Juodosios jūros regione… Tai galios ir kitur.
– Zaporožės atominė elektrinė, kuri rusų atakuojama… Ką Vakarai gali dėl to padaryti. Nes dabar, atrodo, kad tik stebime ir viliamės, kad neatsitiktų baisiausia.
– Matyt, įvairūs Vakarų įsitraukimo scenarijai jau buvo aptarti pačioje karo pradžioje. Kol kas nematau noro ir apetito keisti šias nuostatas. Ar galėtų būti jos peržiūrėtos? Turbūt reikėtų ant stalo padėti keletą labai svarbių klausimų. Vienas iš jų, kas atsitiktų elektrinės atominio sprogimo, atominės avarijos atveju ir ar tai keistų esamą Vakarų nuostatą. Pavyzdžiui, ar turėtų būti kažkokios taikdarių pajėgos, skirtos tik atominių objektų saugojimui. Po avarijos, greičiausiai, bus jau per vėlu ką nors svarstyti. Būtume visi jau nukentėję. Bet ar tai (Vakarų sprendimai dėl atominių elektrinių Ukrainoje apsaugos – ELTA) yra įmanoma? Yra įmanoma kaip ir viskas, jei pradedi svarstyti ir diskutuoti, kaip tai atrodytų.
– Bet pasiklausius visgi Vakarų struktūrai priklausančių organizacijų kaip Amnesty International išvadų apie situaciją Ukrainoje, galima kelti klausimą, ar iš tikrųjų yra pakankami valios suprasti ir matyti, kas iš tikrųjų vyksta.
– Gėdinga. Tikrai gėdinga. Tai tokia skepetaitė pridengti Rusijos karui. Jeigu yra padorumo šioje organizacijoje ar tarp ten dirbančių žmonių, tai jie turėtų atsiriboti nuo šitų išvadų, nes tai paliks dėmę ir ateičiai. Labai apmaudu, kad šiai organizacijai, kuria daug kas pasaulyje kliovėsi, reputacinė dėmė išliks ilgam.
Aš tik dar dėl Zaporožės pasakysiu. Jeigu nesusigeneruoja apetitas prisiimti atsakomybę už tai, kas būtų tiesioginis visos Europos gamtos iššūkis… Tai mes turime toliau ginkluoti Ukrainą. Ir čia turime didelių iššūkių. Mes matome, kad (Ukrainai padedant kare – ELTA) JAV lyderiauja. Bet juk klausimas yra Europai. Visgi tai yra mūsų kontinentas, tai pirmiausiai mūsų iššūkis… Dienos pabaigoje, kai karas bus baigtas, bus suskaičiuota, kas kiek padarė, kas kiek Himars, artilerijos pabūklų Caesar ar Panzer haubicų yra pateikęs.
– Lietuvos aktualijos. Seime daug kalbama apie poreikį keisti, atšviežinti Vyriausybę… Nors ką ten su tokiais kukliais žodžiais… Kalbama, kad jau iš esmės reikėtų perkonstruoti Vyriausybės sudėtį. Nepaisant to Vyriausybėje nuotaikos dėl šio klausimo atsiremia į status quo, premjerė atsisako pokyčių. Bet gal Užsienio reikalų ministerijoje kažkas bręsta? Viceministru buvo Pranckevičius, jį pakeitė Karoblis, kuris pasirinko postą ES delegacijoje. Ar galime laukti įdomių naujienų artimiausiu metu dėl URM?
– Tikėtina, kad taip. Akivaizdu, kad ministerija turi turėti visą komplektą viceministrų vien dėl savo sandaros ir darbo principų. Tikiuosi, kad greitu metu apie galimą atsinaujinimą turėsiu galimybę pranešti.
– Kiek masyvus bus tas atsinaujinimas, pasipildymas?
– Jis gali būti plačiau siekiantis.
– Paklausiu taip: ar kalba sukasi tik apie viceministrus, ar ir apie kitas pareigybes? Pavyzdžiui, nėra žmogaus politikos direktoriaus pareigybėje. Be to, nežinau ar sutapimas, bet iškilus Kaliningrado tranzito klausimui atsisveikinote ir su atstove spaudai. Tai – kaip suprantu – laukia kandidatai ir į šias pareigybes?
– Taip. Tiesiog noriu paaiškinti, kad prieš pradedant darbą Užsienio reikalų ministerijoje, kaip ir daugelyje kitų institucijų, yra reikalingi suderinimai su kitomis institucijomis. Su VSD, su STT ir kol tie suderinimai nėra baigti, tol paprastai nėra anonsuojami komandos pokyčiai. Taip pat turiu siekį pranešti apie visą sukomplektuotą atsinaujinusią komandą.
– Atsinaujins tik komanda ar įvyks ir tam tikrų jau esamų viceministrų prerogatyvų perskirstymas? Tarkime, toks pavyzdys: viceministras Mantas Adomėnas, kuris viešojoje erdvėje yra susilaukęs tam tikros kritikos, klausimai kelti ir politiniuose kuluaruose. Ar jo kuruojami sektoriai – sankcijos, Rytų partnerystė – ar viskas su tuo yra tinkama. Būtent šio konkretaus viceministro atžvilgiu… Taigi ar galima laukti kažkokių prerogatyvų perskirstymo?
– Aš manau, kad kartais yra daugiau komunikacinių iššūkių. Sankcijos ministerijos viduje yra europinis klausimas. Kartais taip atsitinka, kad viceministrai pakomunikuoja ar pakomentuoja ir ne iš savo srities išeinančius klausimus, ir nebūtinai visada žino paskutinę informaciją. Tai, sakyčiau, yra daugiau komunikacinis iššūkis nei darbinis. Aš turiu pasitikėjimą dabar dirbančiais viceministrais, jie dirba gerai, tikrai sunkiomis aplinkybėmis, nes neatrodė pradedant dirbti, kad turėsime tiek daug geopolitinių iššūkių, kuriuos atlaikant reikės ir toliau prisidėti prie diplomatinės tarnybos transformacijos, pritaikant ją iššūkių laikotarpiui. Manau, kad tą sugebame visai neblogai padaryti.
– Tai apibendrinkim šį klausimą. Kiek naujų veidų turėtume laukti? Trijų– keturių?
– Sutarkime taip, kad tikiuosi greitai paskelbti visą komandą
.
– Dar vienas panašus klausimas, susijęs su Užsienio reikalų komitetu. Ko gero, nebeturėsime šiam komitetui vadovaujančios Laimos Andrikienės. Ir dėl to viešojoje erdvėje jau svarstoma: kas perims tą karštą kėdę, kuri jau pareikalavo politikų rotacijos. Kaip ten bebūtų, bet ponas Pavilionis įvardinamas kaip vienas iš galimų kandidatų. Jūsų požiūriu, buvęs URK pirmininkas Pavilionis, dėl ginčų ir nesutarimų partijos viduje atsisakęs šio posto, ar gali vėl į jį sugrįžti?
– Aš neatmetu jokių variantų. Tikrai turime labai gebančių ir gabių politikų, išmanančių. Bet neatmesčiau ir pono Pavilionio galimybių užimti šį postą, neatmesčiau lygiai taip pat, kad gali būti ateinantys ir nauji žmonės į URK, kurie galbūt taip pat būtų tinkami užimti šią poziciją. Diskusija pirmiausiai vyksta frakcijoje, o tada turi sulaukti koalicijos partnerių pritarimo, nes reikalingas balsavimas tiek komitete, tiek ir po to Seimo salėje. Tad kol kas tikrai nematau, kad reikėtų užbrėžti kažkokius brūkšnius, kad vienas ar kitas asmuo negalėtų kandidatuoti.
– Kaip ir kalbėjome, klausimų kyla dėl Vyriausybės sudėties. Jūs dabar laikinai einantis premjero pareigas, pavaduojate atostogų išėjusią Šimonytę. Galbūt kol premjerė atostogauja, yra puiki proga pakeisti kelis ministrus. Ne taip seniai premjerė sakė, kad ji nemato tokio poreikio ir preteksto. Gal ir ateityje bus siekiama esamą Vyriausybės sudėtį išlaikyti. Jūs gal kitą nuomonę turite, visgi esate vedančios partijos galva. Lietuvos URM vadovas Gabrielius Landsbergis ir Turkijos URM vadovas Mevlütas Çavuşoğlu. URM.lt nuotr.
– Aš pasikliauju premjerės nuostatomis. Aš manau, kad ji tikrai puikiai vadovauja Vyriausybei. Neturiu nė mažiausios abejonės tuo. Nematau ir frakcijoje kokių nors keliamų klausimų. Priešingai, tik didžiulis palaikymas. Man atrodo, kad principų, kuriuos premjerė iškėlė formuodama Vyriausybę, yra laikomasi: dėl skaidrumo, dėl atskaitomybės ir kitų klausimų. Tai, kad opozicija siekia kelti klausimus ir interpeliuoti ministrus… Matau procesą: ryte – aplinkos, o vakare – energetikos, užvakar – užsienio reikalų ministras. Atrodo, kad tokią ruletę suka…
– Ir tai visgi kažką pasako apie Vyriausybę ar visgi labiau apie opoziciją?
– Subjektyviai, bet šiek tiek daugiau sako apie opoziciją. Nes kaip ir pradžioje kalbėjome, aš dažnai pasigendu opozicijos pasisakymų turinio. Pasakyti, kad reikia ministrą interpeliuoti gali ir Skvernelis, ir Žemaitaitis, ir net Petras Gražulis gali pasakyti, kad reikia kažką interpeliuoti. Tai yra paprasta, aišku, tai pats paprasčiausias uždavinys. Tai žemiausiai kabantis vaisius. Jį nusiraškyti didelės išminties nereikia.
– Bet jūsų nuomone, žvelgiant į ypač įtemptose situacijose esančius ministrus, nesvarbu ar jie sulaukė interpeliacijos vėzdo ar ne, bet jie susilaukia labai daug kritikos. Dėl tos pačios rekordinės infliacijos, energetikos kainų ir tiekėjo „Perlo Energijos“ nesėkmės šioje srityje, galiausiai sugrįžti grasina ir pandemija… Matyt, galima dar vardinti. Jūsų požiūriu, ar su šiomis krizėmis, kurios pirmiausiai paliečia eilinį žmogų, Vyriausybė bei konkretūs ministrai susitvarko tinkamai?
– Aš manau, kad taip. Mes pokalbio pradžioje kalbėjome apie atsakomybę. Ar ministras prisiima atsakomybę darydamas tai, ką jis mano esant geriausia padaryti. Tai patikrinti galima labai nesudėtingai. Ar turi opozicija geresnį pasiūlymą.
– Blinkevičiūtė kalba jau kelis mėnesius, gal net ilgiau. Tiek pat laiko tveriasi už galvos, kodėl Vyriausybė neįsiklauso į jos pasiūlymus dėl lengvatų maisto produktams, gūžčioja pečiais, kodėl ministrų kabinetas nepasikviečia į darbo grupę savo nuomonę turinčios opozicijos atstovų…
– Aš suprantu… Darbo grupė tai nėra pasiūlymas infliacijai spręsti. Tai yra priemonė bendradarbiauti su opozicija ir, manau, kad į tai bus atsižvelgiama. Be to, buvo susitarimas, kaip ta grupė galėtų veikti. Opozicija nelabai norėjo to susitarimo laikytis. Man atrodo, kad ir p. Blinkevičiūtei buvo puikiai atsakyta, kad didelė dalis jos priemonių, tiesą sakant, yra tas pats vanduo ant infliacijos malūno.
– Lingės šie vaizdingi žodžiai.
– Taip. Labai aiškiai ir paprastai paaiškino. Kitas pavyzdys, Lenkija, kuri sumažinusi visus PVM ir pritaikiusi gausybę lengvatų, kurios kainuoja didžiulius pinigus, kuriuos dabar jau reikėtų skolintis už didėjančias palūkanas (nebe nulines palūkas). Lenkija šiame kontekste turi augančią infliaciją.
– Jūs vėl sakote, kad opozicija neturi turinio…
– Aš ir manau, kad tai yra didžioji bėda. Reikia kritiškumo sau patiems. Tiesą sakant, aš noriu pripažinti ir tą reikia matyti, kad kai kuriais atvejais opozicija suformuluoja užduotį. Ypač žmonės iš Skvernelio aplinkos, kurie yra ir vykdomosios valdžios darbo patirties neseniai turėję. Todėl pasiūlymai ateina. O tada jau galima diskutuoti, galima nesutikti ir likti skirtingose pusėse. Kita vertus, didelė bėda yra ta, kad opozicijos kritika čia vėl susiformuluoja į tai, kad man nepatinka šis ar kitas ministras.
–Jūs kažkada, kai kūrėsi Skvernelio partija, sakėte, kad lipdomas politinis darinys dėl pernelyg įvairios susirinkusios kompanijos neturi perspektyvų. Matome reitingus, o ir jūs pats dabar sakote, kad jie opozicijoje kone konstruktyviausiai sugeba ryškinti problemas. Gal atsiimate savo žodžius?
Azerbaidžano Didžiojo Medžliso pirmininkė Sahiba Gafarova ir Lietuvos UR ministras Gabrielius Landsbergis. URM nuotr.
– Nebūtinai vienas ar kitas dalykas paneigia. Kaip ir kiekviena besiformuojanti politinė jėga ji pirmiausiai turi įrodyti bei įtikinti visuomenę savo darbu, kad ji galės padaryti. Iš politinių jėgų, kurios susiformuoja be aiškios ideologinės sąsajos… Mes dabar matome, kur yra „valstiečiai“. Buvo surinkta didelė grupė žmonių… Ar jiems pavyko – jūs geriau vertinkite, bet, kad jie nebėra tie „valstiečiai“, kurie susirinko 2016 m. – tai yra faktas. „Valstiečių“ lyderis net iš Seimo išėjo, didžioji frakcijos dalis yra subyrėjusi, yra net įkūrėjų, kurie išėjo iš frakcijos.
– Artėja Seimo rinkimai ir, kaip suprantu, jūsų, kaip TS–LKD pirmininko, kadencijos pabaiga.
– Taip.
– Regis, esate sakęs, kad nebesieksite dar vienos kadencijos.
– Nebesieksiu.
– Ar matote, kas galėtų jus, kuris laiko vadeles ir aria konservatorių vagą, pakeisti?
– Aš matau, kad rikiuojamasi, nepaisant to, kad nemažai laiko yra likę iki rinkimų. Bet taip jau atsitinka, kad nujaučiant vieno etapo pabaigą yra ieškoma ir žiūrima, kas galėtų būti kitas. Aš, tiesą sakant, tokių žmonių matau, kurie tikrai galės dalyvauti.
– Ar atsiras toks, kuriam, ko gero, 2024–2025 metais, galėsite ranką ant peties padėjęs visiems pasakyti: štai šis žmogus…
– Aš tikrai dalyvausiu rinkimuose kaip rinkėjas ir neabejoju, kad turėsiu iš ko išsirinkti.
– Jūs sakote, kad jau dabar galimi kandidatai rikiuojasi. Tai labai abstraktu. Ar išryškintumėte konkrečius veidus. Viešojoje erdvėje šis klausimas keliamas. Kažkur šmėstelėjusi buvo Anušausko pavardė. Kiti atsako, kad be Gabrieliaus nebėra ryškesnių žmonių.
– Oi ne… Aš manau, kad ir tas pats ponas Anušauskas, kuris sunkiu valstybei metu vadovauja labai svarbiai sričiai… Mūsų partijai tai labai svarbi sritis. Tai reikia įvertinti. Neatmesčiau, kad atrastas populiarumas ir visuomenės palaikymas gali realizuotis ir į stiprų palaikymą mūsų partijoje. Neatmesčiau, kad ir vadinamasis mūsų krikdemų flangas taip pat.. Jau dabar aišku, kad jis turi ryškių ir matomų lyderių… Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis Tbilisyje. URM nuotr.
– Gali būti, kad partijos vadovybės vėliava šį kartą atiteks krikdeminiam sparnui?
– Mes esame partija, kuri puoselėja savo demokratines tradicijas. Mūšiai partijos viduje buvo legendiniai. Tai tikros demokratijos išraiška. Nesuvaidintos, neparinktos, jokių patepimų, perdavimų ir t.t. Žmonės mato, ką jie gali pasiūlyti partijai…
– Bet juk daug kritikos sulaukė paskutiniai konservatorių rinkimai, kuriuose jus perrinktas pirmininku.
– Paskutiniai vyko išskirtinėmis sąlygomis. Taip lėmė aplinkybės, jos taip susiklostė. Bet partija su tuo sutiko, iš išorės daugiau buvo kritikos.
Aurelijus Veryga. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos narys Aurelijus Veryga mano, kad interpeliaciją užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui reikėtų vertinti ne tik Kaliningrado tranzito kontekste, nes tai, pasak jo, ne pirma ministro klaida. Visgi Seimo narys teigia, kad šansų, jog G. Landsbergis bus pakeistas, praktiškai nėra, nes, pasak parlamentaro, premjerė Ingrida Šimonytė yra užsispyrusi nekeisti nei vieno Ministrų Kabineto nario.
„Matyt, reikėtų pažiūrėti į kontekstą. Jeigu mes G. Landsbergio interpeliaciją vertinsime tik Kaliningrado tranzito kontekste, tai galbūt čia mūsų priešai rytuose gali kažkokias propagandines žinutes susukti ar panašiai. Bet aš noriu priminti, kad tai yra ne pirmas kartas. Ir istorijų, susijusių su užsienio politika, jau yra buvusių ne viena“, – „Žinių radijui“ teigė A. Veryga.
Seimo narys tikina, kad prie didžiųjų G. Landsbergio klaidų galima priskirti ir „Belaruskalij“ trąšų tranzito istoriją, ir sprendimus susijusius su Taivano atstovybės Lietuvoje įkūrimu.
„Tai aš tikrai nesakyčiau, kad pagrindinė priežastis, dėl ko reikia interpeliuoti šį ministrą, yra Kaliningrado tranzito klausimas, nes tai yra savotiška nesėkmių sistema, visa grandinė, ir panašu, kad ministras nesusitvarko“, – pabrėžė jis.
Tačiau A. Veryga pripažįsta, kad šansų atstatydinti G. Landsbergį praktiškai nėra.
„Kalbame apie partijos lyderį. Ir tikėtis, kad interpeliacija pavyks, dar turbūt mažiau šansų negu kai kalbame apie kažką, kas yra net ne partijos narys ir gal net dar blogiau dirba. Tai jeigu ten interpeliacijos nevyksta, čia ji turi labai menkus šansus arba beveik jokių. Bet atsakyti į klausimus ministras privalės atvykti“, – sakė parlamentaras.
Opozicijos atstovas kritikuoja ir premjerės sprendimą nekeisti Ministrų Kabineto sudėties. Pasak jo, tai pavojingas reiškinys, kuris duoda savotišką indulgenciją ministrams daryti ką nori.
Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Nebus jokios politinės atsakomybės, nes panašu, kad premjerė, matyt, yra iškėlusi tam tikrą ultimatumą valdantiesiems (…), kad jeigu krenta bent vienas ministras, tai patys ir vadovaukite Vyriausybei. Tai toks labai trumparegiškas, mano manymu, supratimas“, – pabrėžė jis.
Prezidentūra kritiškai vertina priekaištus, kurie, dažniausiai taikant į dešiniųjų Vyriausybę, pasipylė Europos Komisijai (EK) pateikus išaiškinimą dėl sankcijų Kaliningrado tranzitui. Prezidento vyriausiasis patarėjas Kęstutis Budrys skeptiškai vertina ir opozicijoje brandinamą idėją rudenį kelti interpeliacijos užsienio reikalų ministrui G. Landsbergiui klausimą. Pasak jo, tai yra vienas iš liūdnesnių momentų vertinant, kaip Kaliningrado tranzito istoriją saviems tikslams išnaudojo politikai.
ELTA primena, kad birželio 17 d. įsigaliojus ES sankcijoms, Lietuva apribojo plieno bei juodųjų metalų tranzitą į Kaliningradą. Kaip tvirtino atsakingos institucijos, šis Lietuvos valdžios institucijų draudimas sankcionuotas prekes gabenti į Kaliningradą paremtas ES sankcijomis, numatytomis dar pavasarį. Tuo metu Rusija tranzito į Kaliningradą sustabdymą laikė neteisėtu ir beprecedenčiu.
Tačiau, nepaisant Rusijos grasinimų, nuo liepos 10 d. įsigaliojo ES sankcijų pakete numatytas draudimas neleisti iš Rusijos per ES teritoriją gabenti cementą, alkoholį ir įvairias prabangos prekes. Šiuo sprendimu, cementas ir alkoholis taip pat tranzitu per ES teritoriją negali pasiekti Kaliningrado srities. Kaip aiškino už sprendimą atsakingi valdančiųjų politikai, draudimas buvo grįstas ES sankcijomis, numatytomis dar pavasarį. Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Slaptai.lt foto
Vis tik liepos 13 d. EK paskelbė gaires, pagal kurias leido Rusijai geležinkeliais per ES teritoriją gabenti sankcionuotas prekes į Kaliningradą, tačiau tranzitas galimas tik tokiu atveju, jei šios prekės nėra naudojamos kariniams tikslams.
EK nurodė, kad Rusiją ir Kaliningradą skirianti Lietuva gali blokuoti tik dvejopo naudojimo prekių tranzitą, tačiau dabar Rusija per jos teritoriją gali gabenti kitas sankcionuotas prekes, įskaitant metalą. Nepaisant to, tranzitas automobilių keliais lieka draudžiamas.
Paulius Saudargas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Valdantiesiems konservatoriams priklausantis Seimo vicepirmininkas Paulius Saudargas sako, kad sumaištį į Lietuvos politinį gyvenimą įnešusioje Kaliningrado tranzito istorijoje pralaimėjo ne Vilnius, bet Briuselis, Berlynas ir Vašingtonas. Todėl, neatmeta tikimybės parlamentaras, opozicijos brandinama interpeliacijos užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui iniciatyva gali ir išblėsti.
„Sprendžiame ne mes vieni. Jeigu laikysime tai kas atsitiko, kad tai yra demokratinio pasaulio pralaimėjimas prieš nedemokratinį pasaulį, kad tai yra apraiška nuolaidžiavimo politikos, neeskalavimo, didžiųjų valstybių minkštesnės politikos apraiška… Tai įgalina laikytis (minties – ELTA), kad tai yra Briuselio pralaimėjimas, kad tai yra Berlyno ar Vašingtono pralaimėjimas, bet ne Vilniaus pralaimėjimas. Lietuva daro tai, ką ji gali padaryti“, – „Žinių radijui“ sakė P. Saudargas.
Todėl, tvirtino politikas, nebūtų nieko keisto, jei ir opozicija atsitrauktų nuo idėjos rudenį surengti interpeliaciją G. Landsbergiui. Tuo labiau, leido suprasti konservatorius, kad iš pačios opozicijos jis neišgirdęs konkrečių klausimų ministrui.
„Aš negirdėjau opozicijos atstovų, kad mums reikėjo pasielgti taip ir taip, o buvo pasielgta kitaip. Pamąstymai, kad gali visada būtų geriau – tai yra tam tikros svajonės, kad būtų kitaip. Bet realybėje yra tokia ir, man atrodo, Prezidentūra pakankamai nepalankiai vertina interpeliaciją, kiek mes matėme prezidento patarėjo komentarus. Rudenį matysime, ar bus tas klausimas toliau keliamas ir kokiu kampu“, – teigė politikas.
„Galbūt opozicija matydama tą situaciją ir atsitrauks“, – pridūrė P. Saudargas.
Prezidentūra kritiškai vertina priekaištus, kurie, dažniausiai taikant į dešiniųjų Vyriausybę, pasipylė Europos Komisijai (EK) pateikus išaiškinimą dėl sankcijų Kaliningrado tranzitui. Prezidento vyriausiasis patarėjas Kęstutis Budrys skeptiškai vertina ir opozicijoje brandinamą idėją rudenį kelti interpeliacijos užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui klausimą. Pasak jo, tai yra vienas iš liūdnesnių momentų vertinant, kaip Kaliningrado tranzito istoriją saviems tikslams išnaudojo politikai. Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
„Man tai buvo vienas iš liūdnesnių elementų visoje temoje diskutuojant, nes tikrai buvo daug aspektų, į kuriuos turėjome kreipti dėmesį ir išlukštenti. Kalbantis ir už uždarų durų, ir kitur“, – „Žinių radijui“ antradienį sakė K. Budrys.
ELTA primena, kad birželio 17 d. įsigaliojus ES sankcijoms, Lietuva apribojo plieno bei juodųjų metalų tranzitą į Kaliningradą. Kaip tvirtino atsakingos institucijos, šis Lietuvos valdžios institucijų draudimas sankcionuotas prekes gabenti į Kaliningradą paremtas ES sankcijomis, numatytomis dar pavasarį. Tuo metu Rusija tranzito į Kaliningradą sustabdymą laikė neteisėtu ir beprecedenčiu.
Tačiau, nepaisant Rusijos grasinimų, nuo liepos 10 d. įsigaliojo ES sankcijų pakete numatytas draudimas neleisti iš Rusijos per ES teritoriją gabenti cementą, alkoholį ir įvairias prabangos prekes. Šiuo sprendimu, cementas ir alkoholis taip pat tranzitu per ES teritoriją negali pasiekti Kaliningrado srities. Kaip aiškino už sprendimą atsakingi valdančiųjų politikai, draudimas buvo grįstas ES sankcijomis, numatytomis dar pavasarį.
Geležinkelis. Slaptai.lt nuotr.
Vis tik liepos 13 d. EK paskelbė gaires, pagal kurias leido Rusijai geležinkeliais per ES teritoriją gabenti sankcionuotas prekes į Kaliningradą, tačiau tranzitas galimas tik tokiu atveju, jei šios prekės nėra naudojamos kariniams tikslams.
EK nurodė, kad Rusiją ir Kaliningradą skirianti Lietuva gali blokuoti tik dvejopo naudojimo prekių tranzitą, tačiau dabar Rusija per jos teritoriją gali gabenti kitas sankcionuotas prekes, įskaitant metalą. Nepaisant to, tranzitas automobilių keliais lieka draudžiamas.
Seimo opozicijos atstovas Eugenijus Gentvilas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Liberalų sąjūdžio frakcijos Seime seniūnas Eugenijus Gentvilas piktinasi Europos Komisijos (EK) paskelbtomis gairėmis, pagal kurias Rusijai geležinkeliais per ES teritoriją leidžiama gabenti sankcionuotas prekes į Kaliningradą, jei šios prekės nebus naudojamos kariniams tikslams.
Jo teigimu, EK, išgirdusi Kremliaus šantažą, ignoruoja mažųjų šalių partnerių interesus.
„Manau, kad EK, išgirdusi Putino šantažą, įsitempė kaip styga ir nebe pirmą kartą kalba, kad nereikia pažeminti Rusijos, leidžiame Putinui išsaugoti veidą. Tik Rusija pasidrasko, europiečiai sustingsta, o tai nėra principinga ar netgi sakyčiau perdėtai pragmatiška kai kurių Europos šalių, kurios turi nedidelę įtaką Europos Komisijoje, pozicija“, – Eltai teigė E. Gentvilas.
„Taip gaunasi, kad, ignoruodami mažųjų narių, pavyzdžiui, Lietuvos nacionalinius interesus, sušvelnindami tranzito reglamentavimą, jie atiduoda Lietuvą Rusijos prekių tranzito koridoriui“, – pridūrė jis.
E. Gentvilo nuomone, jei iki šiol Lietuva laikėsi principinės pozicijos ir aiškiai deklaravo, kad draudimas sankcionuotas prekes gabenti į Kaliningradą privalo būti įgyvendintas, tokiu atveju, anot jo, būtina dar kartą kreiptis į EK.
„Nežinau, ką prezidentas EVT yra pasakęs, ar ką yra pasakęs ministras Landsbergis, bet jei jie nėra davę tokio leidimo, Lietuva turi kreiptis į EK ir EVT bei klausti, kas čia darosi. Tačiau tą galima daryti tik tuo atveju, jei mes laikėmės principingos pozicijos iki tol. O jei tik linksėjome galva, sudėtinga kažką beklausinėti“, – svarstė E. Gentvilas.
Be to, E. Gentvilas nepanoro komentuoti opozicijos keliamos idėjos dėl Kaliningrado krizės kelti klausimą dėl užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio interpeliacijos.
„Aš nežinau kas kokios pozicijos laikėsi, taip pat aš nesu opozicijos patarėjas, kad patarinėčiau ar daryti, ar nedaryti interpeliacijos. Kartais jie ir tuščioje vietoje gali sugalvoti tą daryti, tai čia aš nekomentuosiu“, – teigė E. Gentvilas.
Lietuvos geležinkelių stotis Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
ELTA primena, kad birželio 17 d. įsigaliojus ES sankcijoms, Lietuva apribojo plieno bei juodųjų metalų tranzitą į Kaliningradą. Kaip tvirtina atsakingos institucijos, šis Lietuvos valdžios institucijų draudimas sankcionuotas prekes gabenti į Kaliningradą yra grįstas ES sankcijomis, numatytomis dar pavasarį. Tuo metu Rusija tranzito į Kaliningradą sustabdymą laiko neteisėtu ir beprecedenčiu bei pagrasino atsaku, turėsiančiu poveikį visiems Lietuvos gyventojams.
Sekmadienį įsigaliojo ES sankcijų pakete numatytas draudimas nuo liepos 10 d. neleisti iš Rusijos per ES teritoriją gabenti cementą, alkoholį ir įvairias prabangos prekes. Šiuo sprendimu, cementas ir alkoholis taip pat tranzitu per ES teritoriją negalės pasiekti Kaliningrado srities.
Nuo rugpjūčio 10 d. taip pat turi įsigalioti kitų prekių – anglies ir kito kietojo iškastinio kuro gabenimo iš Rusijos per ES teritoriją – draudimas, žiemą bus uždrausta ES šalimis gabenti rusišką naftą.
Geležinkelis. Slaptai.lt nuotr.
Klausimas, kaip reikėtų išeiti iš Kaliningrado tranzito krizės, sukėlė trintis tarp Lietuvos politikų. Panašu, kad gresiant gauti Europos Komisijos išaiškinimą, jog sankcionuotos rusiškos prekės turi turėti galimybę vėl judėti laisvai tranzitu per Lietuvą, sutariama tik dėl vieno – kilusios situacijos neapibrėžtumas yra pavojingas.
Opozicijoje dirbantis ekspremjeras Saulius Skvernelis kritikuoja Ingridos Šimonytės Vyriausybę, esą ši toliau tęsia „bravūrišką“ užsienio politiką. Jo teigimu, tai, kaip Lietuva pritaikė ES sankcijas tranzitu į Kaliningrado sritį gabenamai rusiškai produkcijai, buvo „išsišokimas“ ir, suprask, neteisinga įvestų sankcijų interpretacija.
Išsiskyrė ir dviejų Lietuvos prezidentų nuomonės. Kadenciją baigusiai prezidentei Daliai Grybauskaitei pažymėjus, kad argumentus dėl Kaliningrado tranzito Lietuva turėjo išsakyti dar praėjusią savaitę vykusios Europos Vadovų Tarybos (EVT) metu, dabartinis šalies vadovas Gitanas Nausėda pareiškė: D. Grybauskaitė kalba nežinodama situacijos ir remiasi išgalvotais argumentais.
„EVT nepriima sprendimų dėl sankcijų taikymo, ir tai turėtų būti gerai žinoma buvusiai prezidentei“, – žurnalistams Madride tvirtino G. Nausėda, vėliau pažymėdamas, kad už sankcijų taikymą yra atsakinga Vyriausybė.
V. Mitalas: prezidentas turėtų būti ne tik užsirašinėtojas EVT, bet ir aktyvus žaidėjas
Prezidentui G. Nausėdai klausimų turi ir valdančiųjų atstovai. Vienas iš Seimo vicepirmininkų Vytautas Mitalas teigia pasigendąs žinių apie G. Nausėdos dalyvavimo Europos Vadovų Tarybose rezultatus. Tiksliau tariant – kaip šiame formate G. Nausėdai pavyko kelti Lietuvos interesų klausimą dėl aptariamos Kaliningrado tranzito problemos. Laisvės partijos atstovo teigimu, nors prezidentas ir tvirtina, kad ne EVT priima sprendimus dėl sankcijų taikymo, būtent ES narių lyderiai, akcentuoja jis, gali ir turi sudėti visus taškus dėl kilusių klausimų.
Lietuvos Seimas. Slaptai.lt nuotr.
„Dabar prezidentas dalina darbus Vyriausybei. Ir tai yra nei naujiena, nei turėtų kažkuo stebinti. Man tik kyla klausimas, ar pats prezidentas prisiima pakankamai darbų, kad Europos Vadovų Taryboje būtų ne tik užsirašinėtojas to, kas vyksta, bet ir aktyvus žaidėjas, formuojant koalicijas dėl svarbių klausimų, kurių Lietuvai reikia. Girdėjome, kad prezidentas su Olafu Scholzu kalbėjosi dėl brigados dislokavimo pajėgų Lietuvoje… Įdomu būtų, kad prezidentas paaiškintų, ar to pokalbio metu buvo labai aiškiai ištransliuota Lietuvos pozicija dėl sankcijų ir ką Vokietijos kancleris į tai atsakė“, – Eltai sakė „laisvietis“.
„Aš, kaip ir kiekvienas Lietuvos pilietis, norėčiau gauti aiškesnę ir tikslesnę informaciją apie tai, kas vyksta. Ši situacija priklauso nuo to, kas iš tikrųjų ir kokios kalbos vyko EVT“, – teigė V. Mitalas.
Nuomonės išsiskiria ir valdančiųjų gretose
Išsiskyrusios nuomonės dėl Kaliningrado tranzito ryškėja ne tik jau įprastu tapusiame politiniame Prezidentūros ir valdančiųjų fronte.
Vertinant esamą situaciją – o tiksliau galimus šios krizės scenarijus – ryškėja ir skirtys valdančiųjų stovykloje. Dalis valdančiųjų net pagalvoti sau neleidžia, kad Lietuva galėtų atsitraukti nuo ES sankcijų taikymo kai kuriems į Kaliningradą gabenamiems produktams. Jei tokį žingsnį Vilnių įpareigotų padaryti Europos Komisija – tai būtų „rankų išsukinėjimas“ Lietuvai, teigė dalis valdančiųjų atstovų.
„Aš tikiu, kad ši Vyriausybė nesuteiks malonumo Kremliui ir Kremliaus draugams Europos Sąjungoje ir Briuselyje – o jų yra, mes tą žinome – kad Lietuva vienintelė iš ES valstybių būtų Komisijos funkcionierių pripažinta kaip turinti kitokį suvereniteto lygį santykiuose su Rusija“, – Eltai savaitės pradžioje teigė konservatoriams priklausantis parlamentaras ir buvęs užsienio reikalų ministras Audronis Ažubalis.
„Aš netikiu, kad šita Vyriausybė bandytų taip padaryti, aš netikiu, kad taip būtų pasielgta“, – akcentavo politikas.
Būtą ir daugiau politikų, kurie savo pasisakymais leido suprasti, kad Lietuva turėtų pasirinkimą net tuo atveju, jei EK atsiųstų naujas gaires dėl sankcionuotų prekių tranzito.
Tačiau užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis šią savaitę tvirtino, kad net sulaukusi nemaloniai skambančių žinių iš Europos Komisijos, „Lietuva neturi teisinės kompetencijos kaip nors vetuoti papildomą išaiškinimą.“
Užkulisiuose panašiai kalba ir daugiau valdančiųjų: Lietuva – jei jau Vokietijos spaudžiama EK nurodytų išimtis rusiškų prekių tranzitui – į barnius su ES struktūromis nesileistų ir Vengrijos pramintu keliu nesektų. Tektų sukąsti dantis, galbūt kreiptis išaiškinimo į europinį teismą, bet galimybė atverti politinį konfliktą – neįsivaizduojama ir atmetama. Ir tokia pozicija nevisiškai dera su karingiau nusiteikusiais parlamentarais, raginančiais į visą situaciją pažiūrėti principingiau ir pakovoti už įsitikinimus.
Tai, kad tiek viešuose pasisakymuose, tiek valdžios užkulisiuose tvyro ganėtinai skirtingas susidūrimo su „nepageidaujamu scenarijumi“ įsivaizdavimas, V. Mitalas nesureikšmina.
„Taip gali atitikti dėl to, kad situacija dinamiška ir greitai keičiasi, ir ne visada tą nuomonę pavyksta iki galo suvienodinti“, – svarstė parlamentaras. Pasak jo, kilusioje situacijoje svarbiausia „nedžiazuoti“. Europa. Slaptai.lt nuotr.
„Dėl visų klausimų Lietuva turi siekti absoliučiai bendros pozicijos su ES. Džiazavimas šioje vietoje būtų neatsakingas“, – sakė politikas, pernelyg nesileisdamas į detales aptariant nelaukiamą, bet pakankamai tikėtiną scenarijų, kai EK atsiunčia Lietuvai naujas gaires dėl rusiškų prekių tranzito.
„Aš tikiuosi, kad Lietuva daro viską, kad nuo viso sankcijų plano mes nenukryptume, ir kad Olafo Scholzo pareiškimai taip ir liks pozicija spaudai“, – apibendrino V. Mitalas.
Lūkesčius, kad „viskas bus gerai“, dėliojo ir konservatorių frakcijos Seime seniūnė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė. Politikė apskritai nesiryžo situacijos komentuoti, pažymėdama, kad pats klausimas per jautrus, kad būtų galima narplioti dar neišsipildžiusius scenarijus.
„Tai yra labai svarbus klausimas ir visi svarstymai įvairių scenarijų, man atrodo, neprideda kažkokių pozityvių dalykų“, – sakė ji.
„Jeigu bus kažkokie patikslinimai, tai tada ir bus prasminga įvertinti. Aš pasitikiu Vyriausybe, kuri ir vykdo konsultacijas“, – teigė politikė.
Briuselyje po penkias paras vykusių diskusijų baigėsi paskutinis derybų dėl ES daugiametės finansinės perspektyvos ir Europos gaivinimo ir atsparumo fondo, skirto kovai su koronaviruso pandemijos pasekmėmis, etapas.
Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda, vadovavęs Lietuvos derybų delegacijai, pažymėjo, kad ES daugiametis biudžetas įgalins įgyvendinti Gerovės valstybės raidos kelią, sakoma Prezidento komunikacijos grupės pranešime.
„Derybose siekiau, kad inovacijų ir žalinimo tikslų įgyvendinimui būtų užtikrintas tinkamas ES finansavimas tiek iš tradicinėmis politikomis vadinamų sanglaudos ir žemės ūkio politikų, tiek iš naujai kuriamo ES Gaivinimo ir atsparumo instrumento“, – sakė prezidentas.
Palyginti su praėjusia, šioje finansinėje perspektyvoje, 2021-2027 metams Lietuvai pavyko išsiderėti 1,7 mlrd. eurų daugiau, o bendra ES lėšų Lietuvai skiriama suma siekia 14,5 mlrd. eurų. Už kiekvieną įmokėtą eurą į ES biudžetą Lietuvai sugrįš 4 eurai ES paramos. „Tai yra unikali galimybė Lietuvai investuoti lėšas į valstybės modernizaciją ir mūsų visų ateitį“, – sakė G. Nausėda.
Derybose dėl ES Daugiametės finansinės perspektyvos Lietuva pagrindinį dėmesį skyrė Sanglaudos ir žemės ūkio politikos finansavimui. Sanglaudos politikos įgyvendinimui Lietuvai skirta 6,2 mlrd. eurų. „Ypač svarbu pažymėti, kad atsižvelgta į mūsų nuosekliai keltą klausimą dėl Lietuvos gyventojų skaičiaus sumažėjimo įtakos šalies ekonomikos raidai“, – teigė prezidentas.
Žemės ūkio finansavimui bus skirta iš viso 5 mlrd. eurų. Prezidentas pabrėžė, kad gera žinia yra tai, kad, palyginti su ankstesne finansine perspektyva, skirta daugiau kaip 400 mln. eurų tiesioginėms išmokoms. Tai leis sparčiau užtikrinti vienodas konkurencines sąlygas Lietuvos ūkininkams ES vidaus rinkoje.
ES skyrė 490 mln. eurų Ignalinos AE uždarymo projektui, o Kaliningrado specialiosios tranzito schemos įgyvendinimui – 189 mln. eurų finansavimą.
Šalies vadovas pabrėžė, kad ES biudžete „Rail Baltica“ vystymui suteikta papildoma 1,4 mlrd. eurų suma. Lietuvos pastangomis išlaikytas dėmesys kariniam mobilumui, kuriam skirtas 1,5 mlrd. eurų finansavimas.
Lietuvos prezidentas sakė, kad ES šalių narių vadovai sutarė dėl bendro ES atsako į pandemijos sukeltą sveikatos, socialinę bei ekonomikos krizę. Šiam tikslui kuriamas ES Gaivinimo ir atsparumo fondas, kuriame Lietuvai skirta 2,4 mlrd. eurų. Šios lėšos bus naudojamos ekonomikos atsigavimui, struktūrinių reformų įgyvendinimui, inovacijoms, skaitmeninimui, žaliosios Lietuvos kursui. Kovai su klimato kaita iš Teisingo perėjimo fondo numatyta 243 mln. eurų tiems regionams, kurie susidurs su didžiausiais šioje srityje iššūkiais.
Šalies vadovas pažymėjo, kad prireikus Lietuva taip pat galėtų pasiskolinti iš Gaivinimo ir atsparumo fondo iki 4,7 proc. nuo Lietuvos bendrojo nacionalinio produkto arba 2,2 mlrd. eurų reformoms įgyvendinti.
Prezidentas teigė, kad pasibaigus deryboms laukia naujas svarbus etapas – ES lėšų skaidrus ir efektyvus investavimas, kuris kurtų aukštesnę pridėtinę vertę Lietuvos žmonėms.
Prezidentas dalyvauja Europos Vadovų Tarybos posėdyje. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda teigia, kad Lietuvos pozicija derybose dėl Daugiametės finansinės programos (DFP) ir Europos gaivinimo fondo gerėja.
„Lietuvos pasiūlymai gerėja. Palyginti su liepos 10 diena, liepos 18 dienos pasiūlymas jau yra 386 mln. eurų mums palankesnis. Jis skirstosi į kelias sritis. Žemės ūkio parama didėja, didėja parama Kaliningrado tranzito schemai. Manau, mes dar ne tik išsaugosime depopuliacijos argumentą, kuris yra Sanglaudos fondų sudėtinė dalis, bet ir sieksime, reikalausime jį padidinti. Kaip ir sieksime padidinti tiesiogines išmokas mūsų žemdirbiams“, – sakė jis.
Kita vertus prezidentas atkreipė dėmesį, kad bendras ES biudžetas šiuo metu nedidėja ir DFP sumažėjo penkiais milijardais eurų.
„Nepaisant to, tokiame ribotame krepšelyje mes randame galimybių įtikinti mūsų partnerius, kad Lietuvos santykinė padėtis gali ir privalo būti pagerinta“, –teigė jis.
„Dedamos pastangos siekti rezultato to negali neigti. Nors kartais pastangos būna labai kontraversiškos ir kai kada vienos šalys padėtyje tų, kurie prieštarauja po to pakeičia jas kitos valstybės. Aš manau, kad judame teisinga linkme. Tikrai noriu padėkoti EVT pirmininkui Šarliui Mišeliui bei visai jo komandai. Jie siekia mus suartinti, jie siekia išsiskiriančias nuomones, kiek galima labiau padaryti panašesnėmis ir manau, mes rezultatą turėsime“, – sakė jis.
Prezidentas teigia, kad Lietuva turi investuoti lėšas į svarbiausias sritis, kaip skaitmenizacija, ekonomikos žalinimas.
„Aš tikrai pasisakau, kad privalome pasiruošti. Privalome atidirbti visus savo mechanizmus taip, kad lėšos nebūtų švaistomos neproduktyvioms sritims. Manau, kad kuo pranašesni sanglaudos fondai, ar DFP paketas, čia mes jau turime nemenkos patirties. Jeigu pirmoje finansinėje perspektyvoje mes turėjome nemažai priekaištų ES fondų panaudotojams ir kad lėšos nebuvo nukreiptos į tas sritis, kurios nebuvo pačios perspektyviausios. Vis dėlto niekas negalėtų nuneigti, kad pastaraisiais metais, mes tikrai padarėme ryškią pažangą, juk tai rodo ir mūsų konvergencijos rodikliai, kad šiuos pinigus gebame naudoti efektyviai“, – sakė jis.
G. Nausėda dalyvauja Europos Vadovų Tarybos (EVT) sesijoje Briuselyje. Tai pirmasis Europos Sąjungos lyderių fizinis susitikimas po pandemijos proveržio. Sesija skirta deryboms dėl Daugiametės finansinės programos ir Europos gaivinimo fondo, suformuoto, siekiant greito valstybių narių ekonominio ir socialinio atsigavimo po COVID-19 viruso sukeltos krizės.
Ambasadorius E. Bajarūnas (dešinėje) įteikė skiriamųjų raštų kopijas Rusijos užsienio reikalų pirmajam viceministrui. URM nuotr.
Paskirtasis Lietuvos ambasadorius Eitvydas Bajarūnas antradienį įteikė skiriamųjų raštų kopijas Rusijos Federacijos užsienio reikalų pirmajam viceministrui Vladimirui Titovui ir pradėjo formaliai eiti Lietuvos ambasadoriaus šioje šalyje pareigas.
Po ceremonijos vyko ambasadorius E. Bajarūno ir V. Titovo dvišalis susitikimas, kuriame buvo išsakytos šalių pozicijos tarptautiniais klausimais ir dvišalių santykių vertinimai, sakoma Užsienio reikalų ministerijos (URM) pranešime.
E. Bajarūnas pabrėžė, kad tarpusavio pasitikėjimas ir lygiateisiškumas yra svarbiausi santykius tarp valstybių apsprendžiantys veiksniai. Lietuvos pusė pasiryžusi dirbti sprendžiant abipusiai naudingus dvišalės dienotvarkės klausimus.
Susitikime akcentuotas pasienio bendradarbiavimas su Kaliningrado sritimi ir sėkmingas Kaliningrado tranzito schemos įgyvendinimas, ekonominis ir kultūrinis bendradarbiavimas, bendradarbiavimas švietimo srityje, bendros istorikų komisijos veikla. Pokalbio metu taip pat buvo pažymėta, kad 2020-aisiais metais žymimos dvi abiejų valstybių tarpusavio santykiams svarbios datos – Lietuvos ir Rusijos taikos sutarties pasirašymo ir Lietuvos diplomatinės atstovybės įkūrimo Rusijoje šimtmečiai.
Eitvydas Bajarūnas – aštuntasis Lietuvos Respublikos ambasadorius Rusijos Federacijoje po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais.
Penktadienį oficialaus darbo vizito į Lietuvą atvyksta už vidaus reikalus atsakinga Europos Komisijos narė Ylva Johansson.
Y. Johansson susitiks su prezidentu Gitanu Nausėda ir aptars naująjį ES migracijos paktą, taip pat ES išorės sienų apsaugos, specialiosios Kaliningrado tranzito schemos finansavimo klausimus ir galimybę Lietuvoje steigti ES civilinės saugos centrą „rescEU“.
Susitikimuose su užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi ir su vidaus reikalų ministre Rita Tamašuniene Europos Komisijos narė aptars naująjį ES migracijos paktą, ES išorės sienų apsaugos, specialiosios Kaliningrado tranzito schemos finansavimo, kovos su dezinformacija, piliečių teisių ir laisvo asmenų judėjimo po „Brexit‘o“ klausimus, taip pat galimybę Lietuvoje steigti ES civilinės saugos centrą „rescEU“.
Vizito Briuselyje metu prezidentas Gitanas Nausėda susitiko su Europos Komisijos nariu Johannesu Hahnu, atsakingu už daugiametę finansinę programą ir biudžeto planavimą. Šalies vadovas per susitikimą su J. Hahnu aptarė Suomijos, pirmininkaujančios ES, pateiktą naujos ES Daugiametės finansinės perspektyvos projektą.
Prezidentas pabrėžė, kad naujasis biudžeto projektas Lietuvai nėra priimtinas, o numatytas drastiškas finansavimo mažinimas sanglaudos politikai (Lietuvos atveju – 27 proc.) gali turėti neigiamų pasekmių, įgyvendinant kovos su klimato kaita tikslus, skelbia Prezidentūra.
Šalies vadovas atskirai nurodė, kad Lietuva neigiamai vertina numatomą lėtesnį negu žadėta tiesioginių išmokų Lietuvos žemdirbiams augimą, ypač turint omenyje tai, kad kai kurių kitų valstybių narių ūkininkai gauna net tris kartus didesnes išmokas. Prezidentas pabrėžė, kad Lietuva siekia pilnos tiesioginių išmokų konvergencijos 2027 m., pradedant ją nuo dar 2013 m. Europos vadovų sutarto minimalaus išmokų lygio – 196 eurų už hektarą.
Prezidentas atkreipė Europos Komisijos nario J. Hahno dėmesį į būtinybę užtikrinti tinkamą finansavimą Ignalinos AE ir Kaliningrado specialiajai tranzito programai. Diskutuojant apie inovacijų finansavimo programą „Horizon“, G. Nausėda išsakė lūkestį, kad vienodos galimybės būtų garantuojamos visoms ES šalims.
Premjeras Saulius Skvernelis, Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir VSD vadovas Darius Jauniškis. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Artėjant Vasario 16-sios šventei Rusija irgi „pasveikino“ Lietuvą. Vienoje Rusijos TV propagandinėje laidoje, dalyvaujant gausiam žinomų Rusijos politinių veikėjų būriui, Lietuvos adresu buvo išpilta tiek paplavų bei melo, kad, dingojas, mūsų šiuo metu atostogaujančiam premjerui Sauliui Skverneliui kaipmat turėtų dingti noras megzti glaudžius kontaktus su šia šalimi.
Ar kada prablaivės premjero galva?
Lietuva iš trijų Pribaltikos valstybių labiausiai yra rusofobiška šalis. Jie vis loja ir loja. Dabar jie nori vėl su mumis suartėti. O ar mes to norime? Kokia iš jų nauda? Štai latviai turi Rigas Balzams. Geras gėrimas. Estai – Vanna Talinn. Irgi geras. O lietuviai… Na, pas juos linksmos merginos… chi-chi, chi – chi… Pamenu, dar jaunystėje, tais gerais tarybiniais laikais, kai studijavau Maskvos universitete, dažnai važiuodavome į Lietuvą mergaičių…
Po šių dabar jau akademiko žodžių, regis, net truputį susigėdo (greičiausiai apsimetė) laidos vedėjas: na, na, baikite šitaip, čia rimta laida…
Ar mes norėsime draugauti? Štai jų premjeras Svernelis, regis, ir Grybauskaitė buvo pareiškusi, bet vėliau kiek atsitraukė (koks saldus melas…), nori gerinti santykius, – klausia kitas politologijos profesorius.
Taip, mes galėtume pagalvoti, bet sąlygos turi būti griežtos: NATO kariuomenė turi būti patraukta 300 kilometrų atstumu nuo Lietuvos, Lietuva turi atsisakyti bet kokių pretenzijų dėl esą žalos kompensavimo už jų susigalvotą okupaciją, ir jokio lojimo! Ir t. t., ir t. t.
Ir čia tik kelios sparnuotos akivaizdaus tyčiojimosi iš mūsų šalies mizanscenos.
Premjero Sauliaus Skvernelio praėjusį mėnesį viešai išsakyta mintis, jog būtina su Rusija užmegzti kontaktus sukėlė, švelniai tariant, daugelio Lietuvos politikų nuostabą. Gal vienas aukščiausių Lietuvos vadovų nori keisti šalies užsienio politikos kryptį? – klausė vieni. O gal tiesiog elementariai nesusigaudo politikoje ir nežino, kokį kursą Rusijos atžvilgiu jau ne vienerius metus yra nusibrėžusi Lietuva?
„Esame unikali ES valstybė, neturėdami jokių, pabrėžiu – absoliučiai jokių, kontaktų su valstybe, nors kitos valstybės, tos pačios kaimyninės valstybės, labai aktyviai darbuojasi ekonominiais klausimais“, – teigė S. Skvernelis. Vėliau patikslino turėjęs galvoje politinius kontaktus. „Rusija geriausiai supranta ne tylos politiką“.
Blogiau negali būti – šis pasisakymas nebuvo derintas nei su prezidentūra, nei su užsienio reikalų ministerija. O juk būtent šios dvi šalies institucijos formuoja užsienio politiką.
Tiek prezidentė Dalia Grybauskaitė, tiek užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius reagavo adekvačiai – jokių prielaidų politinio bendradarbiavimo atkūrimui nėra, kol Rusija vykdo agresyvią politiką. Po L. Linkevičiaus gan diskretiško komentaro, premjeras gan arogantiškai pareiškė, jog Linkevičius vis dar yra ministrų kabineto narys; suprask, turi besąlygiškai pritarti viršininkui.
Dar vėliau S. Svernelis patikslino, kad tam tikrus energetikos ir žemės ūkio klausimus galėtų spręsti savo veiklą atkūrusi Lietuvos-Rusijos Tarpvyriausybinė komisija. Bet konkrečių klausimų, kuriuos dvišalė komisija spręstų geriau nei Europos Sąjungos lygmeniu, jam įvardinti nepavyko.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – melagių melagis.
Skaitytojui reikia priminti, kad toks Lietuvos ir Rusijos tarpvyriausybinės komisijos susitikimas paskutinį kartą įvyko 2011 metais. Po metų Rusija tokio susitikimo atsisakė. Dar po metų susitikimas buvo atšauktas, Rusijai pateikus absurdiškus reikalavimus. Rusija deryboms pasiūlė Kaliningrado tranzito klausimą, reikalaudama, kad pasienyje nebūtų tikrinami rusiški traukiniai. Manoma, kad dalis jų į Kaliningrado sritį gabendavo karius ir karinę techniką, ir tai norėta nuslėpti. Buvo bandoma užkirsti kelią ir energetinei Lietuvos nepriklausomybei.
Taip pat Rusija Lietuvos reikalavo atsisakyti strategiškai svarbių energetinės politikos žingsnių, susijusių su vadinamuoju Trečiuoju energetikos paketu ir LNG suskystintųjų dujų terminalu.
2014-aisiais Rusijai okupavus Krymą ir pradėjus karą Rytų Ukrainoje santykiai galutinai buvo įšaldyti.
Ir štai tokiame politiniame kontekste iškelta premjero „bendradarbiavimo“ idėja verčia suklusti: ar jau prasidėjo S. Skvernelio prezidentinė rinkimų kampanija, o gal yra ir gilesnių priežasčių?
Lietuva ne vienerius metus įrodinėjo Vakarams, jog Rusija dar nėra atsisakiusi savo imperinių ambicijų. Prireikė laiko, kol jie patikėjo ir patys pamatė tikrąjį Rusijos veidą.
Dabar patys norime tai paneigti?
Beje, dar nenutilus šventiniams Vasario 16-sios aidams, kai kuriuose Lietuvos portaluose bei „Lietuvos ryto“ televizijos laidose prasidėjo Dalios Grybauskaitės puolimas. Lygioje vietoje. Tai ji esą uzurpavo šventinius renginius, tai kažką į ausį pašnibždėjo Nijolei Sadūnaitei, tai apskritai kažkaip nesuprantamai elgiasi…
Galima visaip pagalvoti. Bet, regis, kol šitaip elgsis vieni aukščiausių mūsų šalies pareigūnų, sulauksime dar ne vienos kreivos ir ironiškos Putino apologetų šypsenėlės.
Rusija siekia diskredituoti mūsų Ignalinos atominės elektrinės uždarymą, o taip pat pasinaudoti mūsų infrastruktūra savo atominei elektrinei, statomai Kaliningrade, teigė Seimo narys Rokas Žilinskas LTV laidoje „Įžvalgos“, kurią veda Virginijus Savukynas.
– Pradėkime nuo energetinio saugumo arba energetinės nepriklausomybės. Kas tai yra? Kaip galėtumėte paaiškinti tas sąvokas?
– Vertėtų pradėtų nuo seniai, it poteriai, išmoktos tezės. Mes esame visiškai priklausomi nuo vienintelio išorinio energijos išteklių šaltinio. Niekam ne paslaptis, kas tas vienintelis tiekėjas.
