Michailas Podoliakas. EPA – ELTA foto
Kyjivas, lapkričio 20 d. (AFP-ELTA). Vakarų bandymai įtikinti Ukrainą derėtis su Maskva po virtinės svarbių karinių Kyjivo pergalių skamba „keistai“ ir prilygsta prašymui, kad ji kapituliuotų, naujienų agentūrai AFP sakė svarbiausias Ukrainos prezidento biuro patarėjas.
„Turint iniciatyvą mūšio lauke, mažumėlę keista sulaukti tokių pasiūlymų: „Vis tiek negalėsite visko padaryti karinėmis priemonėmis, turite derėtis“, – sakė Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio patarėjas Mychailo Podoliakas. Tai reikštų, kad šalis, „atgaunanti savo teritorijas, turi pasiduoti pralaiminčiai šaliai“, pridūrė jis per interviu AFP savo biure prezidentūros pastate Kyjive.
Neseniai JAV žiniasklaida pranešė, kad kai kurie aukšto rango pareigūnai ėmė raginti Ukrainą pamąstyti apie derybas. Jas V. Zelenskis atmeta, kol Rusija neišvedė savo pajėgų iš visos Ukrainos teritorijos. Kol kas tai vienintelė Ukrainos keliama išankstinė sąlyga. „Turi būti abipusis pripažinimas, kad karinė pergalė tikriausiai (…) negali būti pasiekta karinėmis priemonėmis“, – anksčiau šį mėnesį sakė JAV generolas Markas Milley, įžvelgęs „galimybę derėtis“.
Derėtis „nėra prasmės“
Pasak M. Podoliako, Maskva nepateikė Kyjivui „jokio tiesioginio pasiūlymo“ dėl taikos derybų, pirmenybę teikdama perduoti tai per tarpininkus ir netgi kelia paliaubų galimybę.
Kyjivas tokias kalbas laiko tik Kremliaus laviravimu siekiant laimėti atokvėpį mūšio lauke ir parengti naują puolimą. „Rusija nenori derybų. Rusija vykdo komunikacijos kampaniją, vadinamą „derybomis”, – sakė Ukrainos prezidento patarėjas. „Jai tiesiog reikia išlošti laiko, kad apmokytų mobilizuotas pajėgas, surastų papildomų ginklų ir sustiprintų savo pozicijas”, – perspėjo jis. Vladimiras Putinas. Išsigimėlis
Nepaisant didelių Rusijos karinių pralaimėjimų pastarosiomis savaitėmis, įskaitant Ukrainos atkovotą svarbiausią pietinį Chersono miestą, prezidentas Vladimiras Putinas vis dar mano, kad „gali sunaikinti Ukrainą, tai jo manija“, su juo derėtis „nėra prasmės“, tvirtino M. Podoliakas.
Jo teigimu, Vakarai negali spausti Ukrainos sėsti prie derybų stalo. „Mūsų partneriai vis dar mano, kad galima grįžti į prieškarinį laikotarpį, kad Rusija dar gali būti patikima partnerė“.
Pasak M. Podoliako, Rusijos atsitraukimas nuo Kyjivo kovą, vėliau iš Charkivo srities šiaurės rytuose rugsėjį, Chersono išvadavimas šį mėnesį žymi „esminį“ lūžio tašką kare. Po virtinės karinių pergalių toliau kontrpuolimą vykdanti Ukraina „negali sau leisti jokių pertraukų“, nepaisant dar labiau situaciją sunkinančio žiemos šalčio ir sniego. „Šiandien net nedidelė pauzė tik didina Ukrainos patiriamus nuostolius“, – sakė pareigūnas.
Ilgesnio nuotolio raketos
Maskva jau kelias savaites apšaudo šalies energetikos infrastruktūrą, paskandindama milijonus namų į tamsą. Zaporižios regionas pietų Ukrainoje ir Luhansko rytuose dabar yra „pagrindinės kryptys“ armijai, sakė M.Podoliakas, bet nenorėjo spėlioti apie galimybę surengti karinę operaciją siekiant atkovoti Krymo pusiasalį, Maskvos aneksuotą 2014 metais.
Vladimiras Putinas. Viešojoje erdvėje gausu tokių videomontažų
Ukrainos valdžia ragina Vakarus didinti ginklų tiekimą, o tai „labai svarbu“ žiemą“, pridūrė M. Podoliakas. Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Rishi Sunakas, šeštadienį pirmą kartą atvykęs į Kyjivą, pasiūlė naują didelį oro gynybos paketą, įskaitant 125 priešlėktuvinius pabūklus. „Mums vis dar reikia 150–200 tankų, maždaug 300 šarvuočių“, šimto artilerijos sistemų, 50–70 daugkartinio raketų paleidimo sistemų, įskaitant grėsmingas amerikietiškas HIMARS, kurių Ukraina kelias jau turi, taip pat „10–15 priešlėktuvinių gynybos sistemų dangui uždaryti“, vardijo M. Podoliakas.
Jis taip pat paminėjo JAV ATACMS raketas, galinčias nuskrieti 300 kilometrų. Šiuo metu Ukrainos turimos ginkluotės nuotolis vos viršija 80 kilometrų. M. Podoliako teigimu, tokios raketos „priartintų karo pabaigą“, nes leistų Ukrainai „sunaikinti didelius Rusijos karinius sandėlius“, esančius toli okupuotose teritorijose ir šiuo metu nepasiekiamus.
Kyjivui „nereikia“ pulti karinių taikinių Rusijoje, sakė patarėjas. „Karas baigsis, kai atgausime savo sienų kontrolę ir kai Rusija bijos Ukrainos“, – sakė jis.
Ukrainos kariai pasaloje
Kyjivas, balandžio 17 d. (AFP-ELTA). Ukrainos ministras pirmininkas Denysas Šmyhalis sekmadienį pareiškė, kad strategiškai svarbus Mariupolio uostamiestis nekrito. Jis pridūrė, kad apsupti kariai, ginantys miestą nuo Rusijos okupantų, „kovos iki galo“.
Premjeras ABC laidai „This Week“ taip pareiškė praėjus kelioms valandoms po to, kai baigėsi Rusijos duotas ultimatumas pasiduoti kovotojams, įsitvirtinusiems vietinės plieno gamyklos požemiuose.
„Miestas vis dar neperimtas. Jame vis dar yra mūsų karinės pajėgos, mūsų kariai. Jie kovos iki galo“, – sakė D. Šmyhalis.
Armėnijos opozicija šaukia, kad premjeras Nikolas Pašinianas atsistatydintų iki vidurnakčio. EPA-ELTA nuotr.
Armėnijos opozicijos aktyvistai, reikalaujantys, kad šalies ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas atsistatydintų, penktadienio rytą paralyžiavo Jerevano metro darbą. Tai pranešė metropoliteno spaudos tarnyba.
„Po 9 val. Jerevano metro traukinių eismas buvo paralyžiuotas. Metro stotyse vyksta nepaklusnumo akcija“, – sakoma pranešime.
Pats Armėnijos ministras pirmininkas N. Pašinianas ne kartą pareiškė neketinąs atsistatydinti.
Armėnijos opozicija mano, jog jo ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo lapkričio 9 d. pasirašytas bendras pareiškimas dėl visiško karo veiksmų nutraukimo Kalnų Karabache iš esmės yra kapituliacija. Opozicijos atstovai taip pat laiko premjerą atsakingu už šalies ekonomines ir socialines problemas.
Armėnijos prezidentas Armenas Sarkisianas, kreipdamasis į tautą, paragino surengti pirmalaikius parlamento rinkimus, o iki jų perduoti valdžią nacionalinės santarvės vyriausybei.
Čia primenama, kad naujai išrinktas šalies prezidentas dar rugsėjo pradžioje žadėjo Seimo rudens sesijoje pateikti vietos savivaldos įstatymo pataisas, „kurios nustatytų, kad savivaldybės kabindamos, nukabindamos ar keisdamos atminimo lenteles privalo laikytis Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų kriterijų“, bet dabar jau tokios tvarkos reglamentavimo įstatymo projekto pateikimo iniciatyvos teisę perduoda Kultūros ministerijai.
Be jokios abejones, raktinis šio naujienos žodis yra „atsitraukia“, dėl kurio įcentrinimo antraštėje gali susidaryti įspūdis, kad čia pranešama apie kažkokią prezidento Gitano Nausėdos kapituliaciją, pralaimėjimą, nusileidimą prieš didesnį charakterio tvirtumą parodžiusį oponentą. Tarkime, turėjęs gerų norų sutramdyti tokių nusmukusių herojų kaip Remigijus Šimašius savivaliavimą, dabar prezidentas, suvokęs tikrąjį nomenklatūrinio pasipriešinimo lygį, neria į krūmus, palikęs dorotis su šia situacija žemesnio rango institucijoms labiau formalizuoti būtu.
Kas be ko, prezidentas jau yra pademonstravęs savo elegantišką sugebėjimą nusileisti nesitraukiančiam nuo tiltelio užsispyrėliui oponentui ir kitose situacijose. Tačiau šįkart ženkime mažiausio pasipriešinimo keliu, keldami mums jaukesnę versiją, kad oportunisto kelią prezidentas dabar renkasi ne visiškai savo laisvu noru, o greičiau dėl manevro būtinybės, atsižvelgdamas į sparčiai politinės išminties resursus kaupiančių patarėjų perspėjimus neiššaukti pernelyg anksti ugnies į save, vengti viešo susideginimo ant laužo.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.
Tarkime, tai yra tik didžiojo pasakojimo apie tai, kad kaltas ne prezidentas, o jo aplinka, nauja variacija. Kita vertus, iš tiesų nesunku įsivaizduoti, kad gero prezidentui, o taip pat sau to paties linkintys J.E. artimiausios svitos patarėjai ir padėjėjai pratinasi prie minties, kad, vengiant tiesioginės kaktomušos su naujosios nomenklatūros pajėgomis, reikia atpalaiduoti savosios mimikrijos sugebėjimus supanašėti su ta nomenklatūrine aplinka, kai, žiūrėk, neilgai trukus pats užsiaugini naujosios nomenklatūros personažo neperšaunamus žvynus ir geriau pradedi suprasti žaidimo pagal nusistovėjusias taisykles prasmę.
Nomenklatūrinės kaukės yra patogios dėvėjimui dar ir dėl to, kad tokiu būdu lengvai išmokstama visą pasaulį matyti kaukės akimis.
Be visa ko kito, noriu priminti dar ir tai, kad andai prezidentas G.Nausėda labai karštai kvietė visas suinteresuotas puses užmegzti tarpusavio dialogą istorijos politikos kebliausiais klausimais, o pastaruoju metu, kaip atrodo, toks anojo užsidegimas ženkliai atvėso, pastebimai nuslopo, kažkur pradingo… Kaip atrodo bent man, čia ir slypi visa, ne tokia dramatiška kaip ką tik apmestoji, bet labiau tikėtina G.Nausėdos vadinamojo atsitraukimo paslaptis. Pamėginkime įsivaizduoti, kad prezidentas G. Nausėda galop viską suprato iki galo: joks dialogas čia neįmanomas iš principo, norime to, ar nenorime!
Dialogo neįmanomumo supratimas yra svarbus dalykas dialogo teorijos plėtotei. Išryškindami kraštutinio nesusikalbėjimo zonas, išmokstame atpažinti tuos ribinius atvejus, kai puoselėti tuščių iliuzijų neapsimoka, su dar didesniu užsidegimu vertindami turiningo bendravimo galimybes, kai, nežiūrint užstojančių nesutarimų, dialogo perspektyvos vis tik yra daugiau ar mažiau tikėtinos, gali prasikalti kaip daigelis net pro išdžiūvusią žemę.
Vadinamojoje priešpriešoje dėl atminimų lentų joks dialogas neįmanomas iš principo, nes mūsų oponentai pasirinko jėgos, klastočių, melo kelią, kartas nuo karto pačiais nešvankiausiais būdais siekdami priversti kitaip manantį atsitraukti!
Nieko tokio, žmonijai yra tekę prisiimti daugybę iššūkių, gal kam nors iš mūsų pavyks atlaikyti taip pat ir ne-dialogo laikmečio išbandymus.
Žinia, mažo vaiko naivumas yra mielas mūsų gyvenimo mažmožis, o prezidentinis naivumas yra didingas, netelpantis įprastoje gradacijoje reiškinys. Tokiu prezidentinio naivumo didingu reiškiniu esu linkęs visų pirma laikyti prezidento Valdo Adamkaus iniciatyvą įkurti Lietuvoje Tarptautinę nacių ir sovietų režimų nusikaltimų tyrimų komisiją, kurioje raktinės veiklos pozicijos nuo pat pradžių yra atiduodamos žydų tautybės asmenimis.
Niekas neabejoja, kad žydų tautybės tyrėjai yra išskirtinai įžvalgūs žmonės, tačiau, kaip atrodo bent man, iš anksto turėjo būti aišku, kad mažiausiai čia žydams rūpės tiesa, jiems pasiryžus, kaip buvo galima spėti iš anksto, tiesą visados paaukoti dėl savo specifinių žydiškų interesų tenkinimo, o ypač hipertrofuotos, dažnai prasilenkiančios su tiesa, moralinės satisfakcijos įgyvendinimo. Toks yra šios talentingos tautos žmonių instinktas, ypač prasikišantis aptarto pavyzdžio situacijose.
Veidrodis. Slaptai.lt nuotr.
O gal atsitraukimas nėra jau toks blogas dalykas, siekiant pergrupuoti jėgas arba, tarkime, planuojant prailginti įsibėgėjimo atkarpą dėl geresnio šuolio į priekį? Kaip atrodo bent man, atsitraukimas – visados yra pernelyg didelė prabanga, kai atsilikimo pavojus mūsų laikais kyla net tik truputėlį uždelsus.
Alisa Veidrodžių karalystėje, klausia Karalienė, kodėl bėgdamos į priekį, skriedamos beveik oru anos liko toje pačioje vietoje, po tuo pačiu medžiu.
„Mūsų šalyje, – vis dar gaudydama dvasią žiopčiojo Alisa, – paprastai patenki į kokią nors kitą vietą, jei taip ilgai bėgi“.
„Lėta šalis! – atsakė Karalienė. – Čia reikia bėgti kiek įkabini, kad išsilaikytum toje pačioje vietoje. O jei nori patekti kur nors kitur, reikia bėgti mažiausiai dvigubai greičiau negu mudvi“. (Luisas Kerolis. Alisa stebuklų šalyje ir veidrodžių karalystėje. „Vyturys“, 1991).
Vladimiras Putinas sugebėjo įbauginti Vakarus branduoliniu ginklu ir privertė žaisti pagal savas taisykles. Angelos Merkel ir Fransua Olando vizitas į Maskvą privertė prisiminti 1938 metus, kai Prancūzijos ministras pirmininkas Edvardas Daladjė ir Britanijos premjeras, agresoriaus nuraminimo politikos šalininkas Nevilas Čemberlenas iš pradžių palenkė Čekoslovakijos prezidentą Edvardą Benešą priimti kapituliacijos sąlygas, o paskui nuskrido pranešti rezultatų Hitleriui.
Įvykiai Ukrainoje klostosi maždaug pagal tokį pat scenarijų. Telefoninėse ir raštiškose derybose į Putino reikalavimus dėl konflikto Donbase sureguliavimo Vakarų lyderiai atsižvelgė ir su juo suderino. Olando ir Merkel uždavinys buvo įtikinti Petro Porošenką, kad tai siūlymas, „kurio negalima atsisakyti“.
Dvi dienas dalyvavau Pasaulio Lietuvių Bendruomenės XIV Seimo posėdžiuose. Norėjau iš arčiau pamatyti ir išgirsti žmones, kurie ne Lietuvoje gyvena Lietuva, stengiasi išlikti lietuviais, lietuviais išauginti savo vaikus ir vaikaičius, visokeriopai padeda toli esančiai savo Tėvynei.
Dažnai pagalvoju: kokia šiandien būtų Lietuva, jeigu karo pabaigoje inteligentija nebūtų pabėgusi į Vakarus, o būtų atsidūrusi Sibire, kaip jos dalis ten atsidūrė 1940-aisiais ir 1941-aisiais? Ne iš PLB Seimo nario Rimanto Dirvonio žinau, ką Amerikos lietuviai darė, kad neišnyktume iš pasaulio žemėlapio, taptume laisvi.
