Iškilminga Karaimų metų minėjimo ceremonija. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė, dalyvavusi Lietuvos karaimų metų minėjimo renginyje, pabrėžė amžius besitęsiančią taikią ir kuriančią tautų bendrystę.
„Lietuvos karaimai jau 625-erius metus yra sudėtinė Lietuvos dalis, suteikianti jai unikalų atspalvį. Lietuvos karaimų istorija – svarbus taikaus ir praturtinančio sambūvio daugiakultūrinėje visuomenėje liudijimas. Karaimai puoselėja per tūkstantmečius susiklosčiusią savo kultūrą, kartu gebėdami taikiai ir pagarbiai sugyventi su visais kitais. Labai džiaugiuosi, kad nepriklausomybės atkūrimas reikšmingai prisidėjo ir prie karaimų tautinio atgimimo.
Susitelkusi bendruomenė, semdamasi stiprybės iš savo unikalaus kultūrinio paveldo, kartu drąsiai žengė į europietišką Lietuvą”, – sakė premjerė.
Savo sveikinimo kalboje premjerė priminė, jog karaimai yra buvę LDK valdovų patarėjais, vertėjais, patikėtiniais, taip prisidėdami prie istorijos, kuria visi šiandien didžiuojamės ir laikome sava. Ši bendrystė tęsiasi ir moderniojoje, šių dienų Lietuvoje, matant gausą mokslo žmonių ir iškilių visuomenės veikėjų, kilusių iš karaimų bendruomenės.
Taip pat ministrė pirmininkė atkreipė dėmesį, jog kitąmet Lietuva minės 700-ąsias Gedimino laiškų, kuriais į kraštą kviesti įvairių tikėjimų amatininkai, prekeiviai ir riteriai, metines, šiuo kvietimu užtikrinant jiems palankias veiklos sąlygas ir tikėjimo išpažinimo laisvę.
„Šie laiškai yra simbolinis atskaitos taškas, tarsi daugiatautės ir kultūriškai įvairios valstybės pradžia. Todėl esu tikra, kad nei šiemet minimi karaimų, nei kitų tautinių bendrijų metai iš tikrųjų Lietuvoje niekada nesibaigs, nes ir toliau liksime atvira, daugiatautė valstybė, kurioje gyvenančios tautos petys petin ją kurs ir puoselės”, – sakė premjerė I. Šimonytė.
Karaimai – tiurkų kilmės tauta, išpažįstanti karaimų tikėjimą, kurio pagrindą sudaro Senasis Testamentas. Skaičiuojama, kad šiai bendruomenei Lietuvoje save priskiria arti kelių šimtų asmenų. Nors etniniai tiurkų kilmės karaimai dar gyvena Lenkijoje, Ukrainoje ir Rusijoje, Lietuva laikoma vienintele vieta, kur į UNESCO nykstančių kalbų sąvadą įtraukta karaimų kalba tebevartojama gyvai.
Valdovų krėslai. Trakų pilis. Slaptai.lt nuotr.
Ateinančių 2022 metų kalendoriuje numatytas 14 istorinių datų ir asmenybių pagerbimas.
Nueinančiais 2021 metais tokių progų buvo šiek tiek mažiau – 11.
Seimo sprendimu, 2022 metai paskelbti Lietuvos valstybės konstitucijos, Lietuvos universitetų, Jaunimo, Krepšinio, Gyvūnų gerovės, „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“, Sūduvos, Lietuvos karaimų, Savanorystės metais.
2022 metai taip pat bus Romo Kalantos, Ievos Simonaitytės, Pranciškaus Skorinos, Jono Meko, monsinjoro Kazimiero Vasiliausko metais.
Šių metų gegužę Seimas priėmė rekordinį skaičių – net 13 nutarimų, kuriais siekiama paminėti 2022 metų šias svarbias istorines sukaktis, nusipelniusias asmenybes. Sprendimą dėl 2022-ųjų metų paskelbimo Lietuvos karaimų metais Seimas yra priėmęs pernai gruodžio 23 d.
ELTA primena, kokias istorines sukaktis minėsime 2022 metais.
2022 metais sukanka 50 metų nuo R. Kalantos žūties, 125 metai, kai gimė rašytoja I. Simonaitytė, 500 metų, kai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo išspausdinta pirmoji knyga – Pranciškaus Skorinos „Mažoji kelionių knygelė“, Vilniuje buvo įkurta pirmoji Rytų Europoje spaustuvė, 100 metų, kai gimė avangardinio kino kūrėjas ir kino kritikas, rašytojas ir poetas Jonas Mekas. Valdovo karūna. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2022 metais sukanka 100 metų, kai 1922 metais buvo priimta Lietuvos valstybės konstitucija – pirmoji moderni, nuolatinė, demokratinio turinio Lietuvos Respublikos Konstitucija.
1922 m. vasario 16 d. Kaune buvo įsteigtas Lietuvos universitetas, kuriame pirmą kartą buvo pradėtos universitetinės studijos lietuvių kalba ir kuris suvaidino reikšmingą vaidmenį plėtojant universitetinį aukštąjį mokslą visoje Lietuvoje.
2022 m. bus minimos Lietuvos jaunimui svarbios sukaktys: Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos trisdešimtmečio ir Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos penkiasdešimtmečio įsteigimo jubiliejai.
2022 metais sukaks 100 metų Lietuvos krepšiniui, prasidėjusiam 1922 m. vykusiomis pirmosiomis varžybomis bei tais pačiais metais surengtomis Lietuvos moterų krepšinio pirmenybėmis.
Kautynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2022 metais „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, pradėta leisti 1972 metų kovo 19 dieną, minės 50-ies metų jubiliejų.
1422 m. rugsėjo 27 d. pasirašius Melno taikos sutartį, Sūduvos kraštas visam laikui buvo prijungtas prie Lietuvos, o 2022 m. bus švenčiamas Sūduvos susigrąžinimo 600-metis.
2022 metais sukanka 625 metai nuo didžiojo kunigaikščio Vytauto kvietimo karaimams įsikurti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
2022 m. balandžio 9 d. sukanka 100 metų, kai gimė politinis kalinys ir tremtinys, pirmasis atkurtos arkikatedros bazilikos klebonas, žinomas visuomenės veikėjas monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas.
2021-aisiais metais paminėta 11 svarbių šaliai datų
ELTA primena, kad Seimas yra paskelbęs 2021 metus Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado, Lietuvos totorių istorijos ir kultūros, Lietuvai pagražinti draugijos bei Archyvų metais. Prie Valdovų rūmų – viduramžių kariūnai. Slaptai.lt nuotr.
2021-uosius Seimas skyrė pagerbti Lietuvai nusipelniusias istorines asmenybes.
Nueinantys 2021-ieji metai yra Lietuvos ir Lenkijos karo vado Jono Karolio Chodkevičiaus, partizano Juozo Lukšos-Daumanto, kardinolo Vincento Sladkevičiaus, skulptoriaus Juozo Zikaro, poeto Vytauto Mačernio, mokslininkų Jurgio Ambroziejaus Pabrėžos ir Marijos Gimbutienės metais.
Lietuvos karaimai. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija užregistravo siūlymą 2022 metus paskelbti Lietuvos karaimų metais. Komisija siūlo įvertinti tai, kad Lietuvos karaimų bendruomenė yra Lietuvos istorijos ir kultūros dalis ir, pažymint Lietuvos karaimų istorijos ir kultūros 625 metų jubiliejų, 2022 metus paskelbti Lietuvos karaimų metais.
Kultūriniai karaimų ypatumai, kalba, papročiai, žodinis ir materialusis paveldas tebėra gyvi ir sudaro Lietuvos karaimų kultūros pamatą, kaimiškos tapatybės esmę. Nepaisant ypač mažo dabartinės Lietuvos karaimų bendruomenės skaitlingumo (iš viso apie 230 asmenų), ji sugebėjo iki šiol išsaugoti tas pačias protėvių per 600 metų puoselėtas unikalumo vertybes.
Karaimų unikalumas, kaip teigiama Seimo pranešime, turi ypatingą vertę bendros Lietuvos kultūros kontekste, nes tik Lietuvoje (ir daugiau niekur pasaulyje) dar tebevartojama karaimų kalba, priklausanti tiurkų kalbų kipčiakų kalbų šeimai, yra išlikę folkloro, tebevartojamos karaimiškos patarlės ir idiomos. Lietuvos karaimų gatvė Vilniuje. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Deja, pasaulyje vykstantys globaliniai procesai neišvengiamai užgožia negausių tautinių grupių pastangas išsaugoti savo unikalumą ir savitumą.
Komisija, suprasdama būtinybę išsaugoti ir visuomenei parodyti svarbiausias karaimų kultūros savybes, jas aktualizuoti, įprasminti, nutarimo projekte siūlo 2022 metus paskelbti Lietuvos karaimų metais ir įpareigoti Vyriausybę iki 2021 m. spalio 1 d. parengti Lietuvos karaimų metų programą.
Lietuvos politinė partija, pasivadinusi Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA), skelbiasi atstovaujanti tautinių mažumų interesams, todėl pretenzingai kišasi į LR Tautinių mažumų įstatymo pakeitimą.
Tokią galimybę jai suteikia įstatymo leidėjo klaidingai ir klaidinamai traktuojamos sąvokos ir toliau su Lenkija pasirašomi įvairūs dvišaliai susitarimai tautinių mažumų klausimu.
Paskelbtame Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatymo pakeitimo įstatymo projekte (Žin., 1989, Nr. 34-485; 1991, Nr. 4-117) vartojamos sąvokos:
Tautinė (etninė) mažuma – grupė asmenų, gyvenančių Lietuvos Respublikoje bei laisva valia pasirinkusių priklausomybę ne lietuvių, o kitai tautai ar kuriai nors etninei grupei.
Asmuo, priklausantis tautinei (etninei) mažumai – asmuo, laisva valia pasirinkęs priklausomybę kuriai nors tautinei mažumai ar etninei grupei ir siekiantis išsaugoti savo tautos ar etninės grupės kultūrą – kalbą, tradicijas, papročius, tautinę ar etninę savimonę.
Deja, projekto rengėjai neatsižvelgė į tai, jog taip manipuliuojama sąvokų ir visiškai skirtingų jų sampratų bei taikymo sričių painiava (t. y., kai šalies piliečių tautinės, religinės ar kt. sudėties statistinio tyrimo rezultatai nepagrįstai peršami ten, kur turi būti remiamasi tik mažųjų tautų samprata, kokia ji taikoma Žmogaus teisių bei įvairiose mokslų, o taip pat žmonijos ir jos tautų raidos kultūrinio paveldo apsaugos srityse, visų pirma, kai kalbama apie jau nykstančias ar prie to artėjančias tautas).
Lietuvių niekas negali apkaltinti tolerancijos stoka. VI-oji Tautų mugė – 2014. Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pagal Europos Konvenciją bei Chartiją tautinė mažuma valstybėje yra tautinė-etninė grupė, neturinti pasaulyje savo tautinės valstybės (Lietuvoje – totoriai, karaimai ir kt.), arba dėl įvairių istorinių priežasčių su savo etnine[1] teritorija prijungtos prie kitos valstybės. Tad tautinės-etninės grupės, turinčios savo tautinę valstybę už valstybės ribų, kitose valstybėse gali būti laikomos nebent tautinėmis bendrijomis (Lietuvoje – rusai, lenkai, žydai, vokiečiai, ukrainiečiai ir kt.).
Todėl šių tautybių piliečiams taikytini nebent Tautinių bendrijųįstatai, o ne Tautinių mažumų įstatymas. Taigi čia nereikia painioti sąvokų „tautinė mažuma“ ir „tautinė bendrija“, nes jos skirtingos, reiškiančios du skirtingos istorinės kilmės bei priežasties tautinius darinius. Juolab, kad toks lengvabūdiškas žaidimas jomis gultų dideliais, bet nepagrįstais įsipareigojimais ir per sunkia našta mažos tautos ir mažos valstybės biudžetui. Kita vertus, toks jokiomis įpareigojančiomis tarptautinėmis sutartimis ar deklaracijomis nepagrįstas privilegijos pripažinimas automatiškai reikštų absurdišką, istorinės tiesos neatitinkantį nesamos kaltės prisiėmimą, jog Lietuva yra dalies esamų teritorijų okupantė, prijungusi svetimas etnines žemes.
Mūsų LR Konstitucija teisingai mini ne tautines mažumas Lietuvoje, bet tautines bendrijas. Labai gaila, kad šių sąvokų bei skirtingų jų sampratų neskiria mūsų politikai su žiniasklaida, klaidingai teigdami, jog Lietuvoje gyvena „tautinės mažumos“, kurioms neva nėra užtikrinamos tam tikros, „pasauliniu mastu pripažintos“ teisės. Jie klysta, (sąmoningai?) klaidina ir ignoruoja Konstituciją! Tačiau Lietuvoje to net negali būti, nes čia ne Ispanija (katalonai, baskai) ar Turkija (kurdai), kur nuo seno gyvena tautinės mažumos, savo laiku nesukūrusios savo valstybių ir šiandien įeinančios į kitų valstybių teritorinę sudėtį.
Taigi, patys klaidingai vartodami terminiją, klaidiname savo ir kitus ES valstybių piliečius, tokiu būdu lyg norėdami sumenkinti lietuvių valstybinės kalbos statusą, iškraipyti Lietuvos istoriją, Konstituciją bei užsitraukti nepagrįstus įsipareigojimus, ir ne tik įteisinti jau dabar patiriamas niekuo nepagrįstas didžiules išlaidas, bet atverti vartus vis didesniems reikalavimams ir šantažui. Tuo naudojasi priešiškos Lietuvai jėgos, primesdamos ES rekomendacijas(!), taikomas, siekiant išsaugoti tautines mažumas, bet ne kitataučių bendrijas, ne jų diasporas (kad ir kokiais keliais šalyje atsidūrusias).
Paradoksas: LR Konstitucijoje tautinių mažumų nėra, o tautinių mažumų įstatymas buvo sukurptas, siekiama svarstyti jo pakeitimus. Trumpai tariant, LLRA veikėjai vis dar vedžioja aplink pirštą, kurio nėra, žiniasklaidą, Seimą, Vyriausybę, prezidentus.
Maža to, mes įsteigėme ne Tautinių bendrijų, bet Tautinių mažumų departamentą, tuo tiesiog prašydindamiesi, kad LLRA mus ir toliau terorizuotų, atitraukdama dėmesį ir lėšas nuo realių, skubiai spręstinų šalies problemų, ir tuo savo elektoratui įrodinėdama savo veiklos žūtbūtinumą.
Algimantas Zolubas, šios analizės autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Civilizuotas pasaulis, vertindamas mažąsias, nykstančias tautas bei saugodamas jas, kaip unikalios tautinės kultūros reliktą nuo išnykimo, joms taiko tautinių mažumų įstatymus. Tautinėms bendrijoms toks įstatymas netaikomas, jų kultūrinio paveldo (pvz., kalbos) išnykimui joks pavojus negresia, nes yra to paveldo saugotojos – tautinės valstybės už tos valstybės, kurioje gyvena ši diaspora, ribų.
Tiek tautinių mažumų, tiek tautinių bendrijų nariai, jei jie yra Lietuvos piliečiai, yra lietuviai (lietuvių pilietinės tautos atstovai), nors ir yra kitokios tautinės kilmės, todėl jie privalo laikytis Lietuvos įstatymų, neturėtų naudotis jokiomis privilegijomis, tuo ne tik skurdindami šalies biudžetą, bet ir mažindami valstybės galimybę atlikti šios šalies kamieninės tautos kultūrinio paveldo saugotojos ir puosėlėtojos pareigą (vengti to įpareigoja ir Chartija, ir Konvencija!).
Lietuvos lenkų pretenzijos sau taikyti Tautinių mažumų įstatymą ir tuo pelnyti išskirtines privilegijas yra absurdiškas nesusipratimas. Šiandien Lietuva kitataučiams visos šalies sąskaita daro tokias išimtis švietimo ir ugdymo srityje, kokių sau neleidžia didžiulio biudžeto valstybės. Senos demokratijos šalyse tautinės mokyklos tik savaitgalinės ir tik privačios. Darbo dienomis visi moksleiviai lanko mokyklas valstybine kalba, kadangi jie turi lygias su kitais piliečiais teises būti informuoti, t. y., valstybės pareiga juos taip edukuoti, kad jie nesijaustų atskirti, diskriminuojami, kad suprastų visą valstybėje cirkuliuojančią informaciją, būtų lygiomis teisėmis integruoti į šalies gyvenimą. Tai turėtų suvokti ir įsisąmoninti įstatymų leidėjai ir vykdytojai. Deja, tebėra kitaip.
Tautinės bendrijos nori įstatymo, kuris įtvirtintų jiems mažumų teises, tautinių bendrijų kalbos vartojimą viešajame gyvenime. Tautinių mažumų įstatymo projektas Seimui pateiktas praėjusią kadenciją, tačiau jis nepasiekė priėmimo stadijos. Parlamente ne kartą registruoti ir skirtingi įstatymų projektai, įteisinantys nelietuviškų pavardžių rašybą asmens dokumentuose. LLR akcijos skatinama lenkų tautinė bendrija, save neteisėtai įsivardijanti tautine mažuma, tarsi smaugiama kelia šurmulį Lietuvoje ir Lenkijoje. Tam rimtų motyvų ji neturi, todėl panašu, kad siekia autonomijos Rusijos ar Lenkijos sudėtyje.
Lenkų bendruomenė Lietuvoje sudaro vieną procentą visos pasaulinės lenkų diasporos. Beveik dvidešimt procentų visų už Lenkijos ribų esančių lenkiškų mokyklų yra Lietuvoje, ir visos jos čia yra valstybinės! JAV gyvena 10 milijonų lenkų, Vokietijoje – 2 milijonai, Brazilijoje – 1,8 milijono, Prancūzijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje po 1 milijoną, Didžiojoje Britanijoje apie 500 tūkst., o Lietuvoje ir Rusijoje – po apie 300 tūkst. lenkų. Lenkų ugdomąja kalba Lietuvoje yra 121 mokykla, Čekijoje – 36 mokyklos, Latvijoje – 5 mokyklos, Ukrainoje ir Baltarusijoje po 2 mokyklas. Visose kitose valstybėse lenkai lanko arba sekmadienines lenkų mokyklas arba mokosi lenkų kalbos kaip dalyko.
Taigi, Lietuva, kurioje gyvena 40 kartų mažiau lenkų negu JAV, išlaiko didžiausią pasaulyje lenkiškų mokyklų, kuriose visi dalykai dėstomi lenkiškai, tinklą. JAV ar Vokietijos mokesčių mokėtojai tokios prabangos sau neleidžia. Mokyklų, kur visi dalykai būtų dėstomi tautinės mažumos kalba nėra ir pačioje Lenkijoje. Reikia pabrėžti, kad visose (taip pat ir privačiose) Lenkijos mokyklose istorija ir geografija dėstoma tik lenkiškai ir tik pagal Lenkijos aprobuotą programą.
Lietuvoje lenkų ugdomąja kalba šiuo metu mokosi 15 tūkst. moksleivių. Valstybės biudžeto projekte buvo skelbiama, kad 2010 metams mokinio krepšelio lėšos (iš to mokamos algos mokytojams, keliama kvalifikacija ir t.t.) vienam mokiniui – 3310 litų. Lenkakalbėms mokykloms šis krepšelis yra 15 proc. didesnis. Taigi, vienam lenkų mokyklos mokiniui jis bus lygus 3806 litų. Dar Lietuva skiria vadinamas aplinkos lėšas, tai yra mokyklos išlaikymui, apšildymui, valymui. Vienam mokiniui vidutiniškai sunaudojama 1500 litų aplinkos lėšų. Taigi, viso vienam mokiniui lenkų ugdomąja kalba reikėtų 5306 litų metams. Visiems 15 tūkst. moksleiviams lenkų ugdomąja kalba lenkiškų mokyklų išlaikymui Lietuva per metus sumoka 80 milijonų litų. Taigi, ko negali sau leisti Vokietija, JAV ar Lenkija, tai sugeba atlikti Lietuva. Bet ar nenukenčia dėl to mokyklos su dėstomąja valstybine (lietuvių) kalba? Beje, Lietuva dar finansuoja ir lietuviškas mokyklas Lenkijoje. Taigi – privilegijos, prabanga lenkams – lietuviškų mokyklų sąskaita (beje, nusižengiant Konvencijai ir Chartijai, perspėjančioms, kad visos privilegijos mažumoms tik tada skiriamos, jei tuo nebus daroma žala kamieninei tautai).
Gal Lietuva kaip nors pažeidžia lenkų tautinės bendrijos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją? Žinotina, kad ne visos valstybės apsiėmė vykdyti Chartijoje išvardytas rekomendacinio pobūdžio priemones (jos net nėra privalomos!). Kai kurios apsiribojo tik tuo, kad dokumente pripažino kažką esant tautine mažuma, tačiau nieko jų atžvilgiu neįsipareigojo. Lietuva iki šiol iš ES priekaištų dėl tautinių bendrijų ar mažumų teisių ribojimo neturėjo.
Tautinių mažumų sąvoka atsirado ne kaip pramoga iš dyko buvimo, ne kad būtų proga atsirasti papildomoms privilegijoms ar politiniams postams, kurie iš idėjų trūkumo, neišsilavinimo, asocialumo gali net ir separatizmo kryptimi pakreipti kitatautės bendruomenės raidą, o tam, kad
a) gelbėtų nykstančias tautas bei kalbas (visų pirma senąsias, nemutavusias);
b) būtų sumažinta priežasčių nacionaliniams konfliktams dėl po II pasaulinio karo perbraižytų valstybių sienų ir dėl to ne vienoje vietoje dalis tautos ir dalis jos etninės teritorijos „prisiūta” prie kaimynų teritorijos. Lietuvoje tautinės mažumos (karaimai, totoriai ir kt.) yra globojami, iš jų pusės pretenzijų Lietuvos valstybei negirdėti.
Jei jau Lenkija save mums pristato pavyzdžiu, tai ir daryti reikia taip, kaip Lenkijoje bei kt. Vakarų šalyse: įstatyme išvardijama, kas konkrečiai laikomas tautine mažuma ir turi teisę į valstybės biudžetui pakeliamas privilegijas (išvardijama, kokias konkrečiai). Dabar tas lėšas 25 metus eikvojo ne tie kam priklausė, nors už tuos pinigus ir totoriai, ir karaimai galėjo jau daug dėl savęs padaryti!
2017.03.19; 06:44
[1] Teritorija laikoma tautos etnine teritorija, kai mokslo įrodyta, jog ši tauta yra joje čiabuvė, pirmtakė, šeimininkė, kurią rado vėliau čia atklydusios tautos. Jog ji pirmoji čia įsikūrė kaip etnosas su savo unikalia (t. y., nuo kitų skirtinga) kalba, kultūra, tradicijomis, pasaulio samprata. Visos kitos tautos čia atsirado vėliau, dėl pačių įvairiausių priežasčių, taip pat ir dėl kolonizacijos bei okupacijų.
Kalbėdami apie Lietuvoje nuo seno gyvenančių tautų kultūrą, dažniausiai apsiribojame keliais jų materialinio paveldo objektais, kurie gerai matomi ir eksponuojami.
O karaimų nacionalinis patiekalas kybynas jau beveik tapo lietuvišku, nors tokiu pavidalu, kokiu parduodamas gatvėje ar kioskuose, nė iš tolo negali būti vadinamas kybynu…
