Vokietijos vėliava. Slaptai.lt nuotr. Žinomas Vokietijos karo istorikas Sönke Neitzelis sako nemanąs, kad 2008 m. Bukarešte vykusiame NATO viršūnių susitikime buvo padaryta istorinė klaida, kai Ukrainai nebuvo pasiūlytas narystės Aljanse planas. Pasak jo, vokiečių politikai padarė dideles klaidas jau po šio sprendimo – kai leido Putinui patikėti, jog Vakarai yra silpni.
„Manau, Bukarešte Angela Merkel priėmė teisingą sprendimą, tačiau buvo didelė klaida nepasirengti blogiausiam scenarijui. Tuomet vokiečiai bandė vykdyti nuraminimo, ekonominių svertų, prekybos ir t. t. politiką, tačiau jie nepasirengė atvejui, kas nutiktų, jei tai nepavyktų. Jie tapo dar labiau priklausomi nuo rusų. Didelė klaida. Ir jie leido Bundesverui, savo kariuomenei, visiškai sunykti. Ir, žinoma, tai buvo signalas Putinui, leidžiantis jam patikėti, kad Vakarai yra silpni“, – Vilniaus NATO viršūnių susitikimo išvakarėse išskirtiniame interviu Eltai sakė S. Neitzelis.
Kalbėdamas apie jau po kelių dienų Vilniuje vyksiantį NATO viršūnių susitikimą, istorikas mano, kad Ukrainos veikiausiai laukia „varginančios“ Vakarų politikų paruoštos deklaracijos ir patikinimai dėl tolesnės paramos tęsiantis karui su Rusija. Didžiosios Vakarų valstybės, jo įsitikinimu, aiškesnės narystės statuso tikrai nepalaikys.
„Reikia užduoti klausimą – ar Vakarų valstybės mirs už Ukrainą? Ir dabar galite pasakyti – vokiečiai tikrai ne. Nemanau, kad ir prancūzai, italai, ispanai ar britai. Žinoma, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje yra kitaip“, – teigė istorikas, pateikdamas jau antrus metus besitęsiančio karo baigties scenarijus.
– Kokią istorinę vertę prognozuojate NATO viršūnių susitikimui Vilniuje?
– Šis NATO viršūnių susitikimas ypatingas tuo, kad vyksta karo metu. Šiuo požiūriu jį prilyginčiau praėjusių metų susitikimui Madride. Tačiau dabar jis, žinoma, turi didesnį politinį sprogstamąjį užtaisą, nes pagrindinis klausimas bus, kaip spręsti Ukrainos stojimo į NATO klausimą. Mano nuomone, tai nebus nuspręsta. Tačiau bus labai įdomu pamatyti, kokia bus parinkta formuluotė. Turėsime pažengti toliau nei per 2008 m. Bukarešto viršūnių susitikimą, kuomet vokiečiai ir prancūzai vetavo sprendimą. Dabar politiškai svarbiausias klausimas – kokius signalus siųsti Ukrainai ir kokios frakcijos yra Aljanse. NATO viršūnių susitikimai krizių metu visada buvo kažkuo ypatingi, pavyzdžiui, Kubos raketų krizės metu arba prisiminkime dvigubos eigos (double track) NATO sprendimą 1979 m. Tačiau šiandien turime visiškai kitokią situaciją. Todėl nesakyčiau, kad šis viršūnių susitikimas yra pats svarbiausias kada nors įvykęs, tačiau jis išskirtinis, nes gyvename ypatingais laikais.
– Balandžio mėnesį Lietuvos parlamentas priėmė rezoliuciją, kurioje raginama oficialiai pakviesti Ukrainą prisijungti prie Aljanso, „kai tik sąlygos leis“. Kokių realių vilčių gali turėti Ukraina?
– Ukraina negali tikėtis, kad dabar tikrai bus pradėtas stojimo procesas arba kad jam bus pritarta, kaip tai buvo padaryta Suomijos ir Švedijos atveju. Bus kažkokia varginanti deklaracija, kad Ukraina yra Vakarų bendruomenės dalis, kad mes su ja solidarizuojamės ir kad remsime ją kovoje su Rusija. Ir tikriausiai bus kažkokia ateities perspektyva. Galbūt kažkas panašaus į tai, kad Ukraina taps NATO nare, bet tik tada, kai bus išspręstos problemos. O tada visiems aišku, kad per artimiausius kelerius metus to tikriausiai nebus. Taip pat aišku, kodėl Baltijos šalys ir Lenkija tuo labai suinteresuotos.
Tačiau tai nėra valstybės, kurios pirmiausia kariniu požiūriu būtų lemiamos kare su Rusija, tai galiausiai yra Jungtinės Valstijos. Jungtinės Valstijos nėra suinteresuotos eskalavimu. Jos tai parodė ir per karą. Jos masiškai rėmė Ukrainą, tačiau nesiėmė visų veiksmų. Ir vokiečiai, kaip ir 2008 m., to nepalaikys. Reikia užduoti klausimą – ar Vakarų valstybės mirs už Ukrainą? Ir dabar galite pasakyti – vokiečiai tikrai ne. Nemanau, kad ir prancūzai, italai, ispanai ar britai. Žinoma, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje yra kitaip. Vakarų valstybės darys viską, kad pačios nekovotų dėl Ukrainos, nes nėra tokio noro. Manau, kad pasiekus kažkokią taiką bus sukurtos garantijų formos, panašios į tas, kurias turime Izraelyje ar Taivane. Bus kažkas panašaus į abipusės pagalbos įsipareigojimus dvišaliu lygmeniu. Kai karas Ukrainoje vieną dieną baigsis, Ukrainos kariuomenė turės būti apginkluota taip, kad galėtų apsiginti nuo Rusijos puolimo. Taigi ji taps partnere, saugumo partnere, bet artimiausioje ateityje netaps NATO nare. A. Merkel ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.
– Viešai diskutuojama, kas yra prasmingiau ir galiausiai mažiau kainuoja: ar modernizuoti Ukrainą taip, kad Rusija jos nebepultų, ar priimti ją į NATO. Ar nebūtų saugiau, jei tokia didelė ir kovai pasirengusi šalis būtų kontroliuojama Aljanso?
– Manau, kad de facto jie jau turi kontrolę. Galbūt ne vokiečiai, bet amerikiečiai. Be amerikiečių šiame kare nieko nevyksta. Ir ukrainiečiams aišku, kad jei amerikiečiai pasakys, kad mes jūsų daugiau neremsime, Ukrainoje užges šviesa. JAV gali labai aiškiai pasakyti: jeigu mes jums tieksime ginklus, tai tokios yra mūsų sąlygos. Jei jas pažeisite, mes daugiau to nebedarysime. Nežinome, kas buvo sutarta, bet Ukraina yra priklausoma nuo Vakarų. Be Vakarų Ukraina nebeegzistuoja. Ir būtų absoliučiai kvaila, jei jie dabar peržengtų tam tikras raudonas linijas. Jei dabar britai pristatys Ukrainai sparnuotąsias raketas „Storm Shadow“, man visiškai aišku, kad jie susitars dėl taikinių, prieš kuriuos jos bus panaudotos. Todėl man neatrodo toks įtikinamas argumentas: mes tiekiame ginklus, bet net nežinome, kas su jais vyksta. Ukraina yra priklausoma nuo ginkluotės tiekimo. Jei Zelenskis padarytų Faux pas, jam būtų dar sunkiau.
– Kelių pastarųjų savaičių įvykius galima apibūdinti kaip eskalacijos spiralę. Rusijos branduolinių ginklų perdavimas Baltarusijai tikriausiai yra atsakas į būsimą naikintuvų F-16 perdavimą Ukrainai. Kas dar gali įvykti, kur yra paskutinė raudona linija, kad konfliktas neperaugtų į Rusijos karą su NATO?
– Raudonoji linija yra labai aiški – NATO sausumos pajėgų, NATO lėktuvų su savo pilotais ar laivų, kitaip tariant, NATO šalių karių tiesioginiai kovos veiksmai prieš Rusijos karius. Žvalgyba, parama, planavimas, bet kokios rūšies ginklų, išskyrus masinio naikinimo ginklus, tiekimas šios linijos neperžengia. Tai galima palyginti ir su kitais karais. Prisiminkime Korėjos karą. Ten buvo raudonos linijos iš sovietų pusės. Rusų pilotai Šiaurės Korėjos naikintuvais neskraidė virš Jalu upės. Tai galima matyti ir Vietnamo kare. Arba prisiminkime Izraelio karus prieš arabų valstybes 1967 ir 1973 m. Dabar riba yra aiški – Vakarų karių panaudojimas mūšio lauke Ukrainoje, tačiau nemanau, kad taip nutiks.
– Ką manote apie Ukrainos kontrpuolimą? Ar jis jau įsibėgėjo?
– Ukrainiečiai turi apie dvylika brigadų, kurias gali panaudoti puolimui. Dabar šios pajėgos dislokuotos ne visos. O koks yra Ukrainos planas – surengti didelį puolimą, prasiveržti viename taške ar tiesiog apsičiupinėti keliuose taškuose, suklaidinti rusus, pulti čia, paskui tuo pasinaudoti, kad būtų perskirstyti rezervai, o tada smogti kitur – viso to nežinome. Kol kas matome padidėjusį kovinį aktyvumą, bet Ukrainos pajėgos kol kas neturi persvaros. Ar dabar visos pajėgos vėl bus sutelktos į židinį, rizikuojant viskuo, mes nežinome. Mes nematome Ukrainos generalinio štabo kortų.
– Tačiau Kachovkos užtvankos susprogdinimas rodo Rusijos reakciją į kontrpuolimą?
– Tiesą sakant, man neaiški šio sprogdinimo prasmė. Turime potvynį į pietvakarius nuo Zaporožės abiejose upės pusėse. Ir tai būtų prasminga kariniu požiūriu Rusijai tik tuo atveju, jei tikimasi, kad Ukraina surengs puolimą per Dnieprą. Bet puolimas per Dnieprą man nuo pat pradžių buvo labai mažai tikėtina taktika. Vargu ar Kyjivas būtų planavęs veržtis per Dnieprą į Rusijos teritoriją tarp Zaporožės ir Chersono, t. y. Krymo kryptimi, nes tada upė atsidurtų ukrainiečiams už nugaros. Dniepras yra viena didžiausių upių Europoje, todėl ukrainiečių puolimo atveju visada yra tikimybė, kad rusai tiltus sunaikins sparnuotosiomis raketomis. Taigi akivaizdžiausia puolimo vieta yra sausumos tiltas tarp Zaporožės ir Ugledaro, kur dabar taip pat vyksta intensyvūs mūšiai. Pašiepiamas Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas bei JAV ir Vokietijos vadovai
– Kaip Ukrainos kontrpuolimo sėkmė ar nesėkmė gali paveikti NATO viršūnių susitikimo sprendimus?
– Kontrpuolimu galima daryti politinį spaudimą NATO šalims, laikantis moto: žiūrėkite, mes puolame, bet jei jūs mums parūpintumėte daugiau ginklų, mes būtume daug sėkmingesni. Susitikimas Vilniuje yra aktualus sprendžiant klausimą, kas bus ateityje, kas bus rudenį, kas bus kitais metais. Ar darysime didesnį spaudimą Europos ginklų, artilerijos gamybai? Ar vis dar yra šalių, kurios ir toliau įsipareigoja teikti tolesnę pagalbą, ar bus naikintuvų aljansas, kada jie bus pristatyti? Iš tikrųjų tai yra susitikimas, kuriame kalbama apie ateitį, o ne tiesiogiai apie įvykius, kuriuos dabar matome Ukrainoje.
– Jau minėjote, kad šiame susitikime Vokietija ir Prancūzija, kaip ir 2008 m. Bukarešte, vėl stabdys Ukrainos perspektyvas NATO. Koks dabar būtų pasaulis, jei Vokietija ir Prancūzija tada nebūtų sudariusios šių kliūčių Ukrainai ir Gruzijai?
– Jei Ukrainos priėmimo į NATO procesas būtų buvęs pradėtas 2008 m., manau, kad Rusija netrukus būtų įsiveržusi į Ukrainą. Vargu ar Maskva būtų su tuo susitaikiusi. O 2008 m. Ukrainos karinė būklė buvo labai bloga. Rusijai būtų buvę daug lengviau kariniu požiūriu eliminuoti Ukrainą 2008 nei 2014 m. Keturiolika metų iki 2022-ųjų JK ir JAV išnaudojo Ukrainos pajėgoms apmokyti ir aprūpinti. Ir reikia pasakyti, kad NATO pabudo iš gilaus miego tik 2014 m., kai Rusija aneksavo Krymą ir pradėjo karą Donbase. Todėl manau, kad Bukarešte Angela Merkel priėmė teisingą sprendimą, tačiau manau, kad buvo didelė klaida nepasirengti blogiausiam scenarijui. Tuomet vokiečiai bandė vykdyti nuraminimo, ekonominių svertų, prekybos ir t. t. politiką, tačiau jie nepasirengė atvejui, kas nutiktų, jei tai nepavyktų. Jie tapo dar labiau priklausomi nuo rusų. Didelė klaida. Ir jie leido Bundesverui, savo kariuomenei, visiškai sunykti. Ir, žinoma, tai buvo signalas Putinui, nes leido jam patikėti, kad Vakarai yra silpni. Ir tai, mano nuomone, yra grubi klaida, kurią padarė Angela Merkel, Frankas-Walteris Steinmeieris, Sigmaras Gabrielis ir visi kiti.
– Kokie sprendimai dėl Europos saugumo turėtų būti priimti šiame NATO viršūnių susitikime? Ypač dėl rytinio flango?
– Jei iš tiesų pasieksime tai, ką nusprendėme Madride, t. y. Vokietija iki 2025 m. NATO greitojo reagavimo pajėgoms suteiks 30 000 parengtų karių, daug kas jau bus pasiekta. Rusijos kariuomenė patyrė didelių nuostolių, tačiau viduje iš tikrųjų manoma, kad per 5–7 metus ji sugebės kompensuoti nuostolius. O jos karinės oro pajėgos, karinis jūrų laivynas ir kibernetiniai pajėgumai beveik nenukentėjo. Taigi manyti, kad Rusija niekada neatsistos ant kojų, yra iliuzija. NATO aukščiausiojo lygio susitikimas Vilniuje iš tikrųjų nėra skirtas tam, kad būtų atremtas tiesioginis Lietuvos, Latvijos ar Estijos užpuolimas. Jis skirtas klausimui, kaip mes stipriname savo gynybinius pajėgumus. O sustiprintos priešakinės pajėgos Lietuvoje, žinoma, yra politinis signalas, tačiau kariniu požiūriu jos nieko neatgraso.
– Lietuva su ypatingu lūkesčiu žvelgia į Vokietiją. Vokietijos krašto apsaugos ministras Borisas Pistoriusas kiek netikėtai viešėdamas Lietuvoje pasakė, kad Vokietija pasirengusi dislokuoti savo karių brigadą. Anksčiau būta prieštaringų pasisakymų. Kaip vertinate ginčą? Ar ji būtinai turi būti čia dislokuota?
Šis meškinas, papuoštas Vokietijos ir Lietuvos vėliavomis, stovi prie Vokietijos ambasados būstinės Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
– Labai gerai suprantu lietuvių argumentus. Ir sakau, kad mes, vokiečiai, iš tikrųjų neturime jokių moralinių argumentų, kad ši brigada nebūtų dislokuota Lietuvoje. Kodėl? Todėl, kad Šaltojo karo metais amerikiečiai, kanadiečiai ir britai buvo dislokuoti tiesiogiai Vokietijos Federacinėje Respublikoje (VFR), pasienyje su Rytų Vokietija. VFR tai buvo nepaprastai svarbu. O Lietuva dabar yra tokioje pačioje padėtyje, kaip senoji Bonos Respublika. Taigi toks yra moralinis argumentas. Tačiau, žinoma, turime pažvelgti į tai operatyviai. Kiek žinau, NATO nereikalauja dislokuoti šios brigados Lietuvoje, nes nori maksimalaus lankstumo. Jei teisingai žinau, yra keturi galimi rusų puolimo scenarijai. Taip pat yra scenarijai pagal schemą „link Moldovos, link Rumunijos“. Tuomet ši brigada atsidurtų netinkamoje vietoje. Dabar gynybos ministras Borisas Pistoriusas netikėtai pažadėjo, kad Vokietija į Lietuvą atsiųs brigadą, nors anksčiau buvo kalbama tik apie išplėstinę vadavietę. Tai buvo svarbus signalas. Klausimas, ar Vokietija sugebės tai įvykdyti, iš kur bus siunčiami kariai ir ar reikės dėl to uždaryti kokias nors kitas vietas.
– Vokietijos vaidmuo šiame kare taip pat svarbus, todėl dažnai atkreipiamas dėmesys į jūsų šalies sprendimus. Kaip jūs, kaip vokietis ir istorikas, vertinate kritiką dėl pernelyg neryžtingo ginklų tiekimo ir stringančio garsiai pažadėto istorinio lūžio taško „Zeitenwende“?
– Nuo pat pradžių, dar prieš prasidedant karui, buvau didelis ginklų tiekimo Ukrainai šalininkas ir visada sakiau, kad tai vyksta per lėtai, kad to yra per mažai. Visada kritikavau neryžtingumą. Tačiau reikia pažvelgti ir į tai, iš kur ateina vokiečiai. Prisiminkime Miuncheno saugumo konferenciją 2022 m. vasarį, prieš prasidedant karui, Annalena Baerbock (Vokietijos užsienio reikalų ministrė – red. past.) pasakė: „Mes, vokiečiai, negalime tiekti ginklų dėl istorinių priežasčių.“ Tada prasideda karas. Ir mes vis dėlto tiekiame ginklus, kovinius tankus ir kt. Mes, vokiečiai, jau nuėjome ilgą kelią. Pažiūrėkime, kaip pasikeitė diskursas Vokietijoje – staiga žalieji tapo didžiausiais ginklų tiekimo šalininkais.
O prieš tai mes diskutavome apie penkių bepiločių lėktuvų apginklavimą Vokietijoje ir socialdemokratai tai atmetė. Buvome visiškai neracionalūs, visiškai emocingoje diskusijoje, „Pepės Ilgakojinės pasaulyje“. Pagal moto: mums karas neegzistuoja, mes už taiką. Visi yra už taiką. Dar mes, vokiečiai, neišvengiame savo istorijos. Mes turime tokią istoriją, kokią turime. Mano kritika yra ta, kad Vokietijos saugumo politika iš esmės nepasikeitė, nes vokiečiai visada buvo NATO konvojaus viduryje arba gale. Taigi, taip, jei kiti tiekia ginklus, mes taip pat tai darome. Tačiau mes nesame tie, kurie tai inicijuoja. Mes nesame tie, kurie tai organizuoja, kurie dabar sako: tankų koalicija, štai kaip tai daroma. Visada dalyvauja amerikiečiai. Mano nuomone, tai neįtikėtinai daug pasako apie Europą, jei Europos NATO šalys nedrįsta pristatyti 90 kovinių tankų be amerikiečių dalyvavimo. 450 milijonų europiečių nedrįsta pristatyti 90 tankų. Ką tai sako apie 5-ąjį straipsnį? Vadinasi, mes pristatome tankus, rusai dėl to mus užpuola, o amerikiečiai mūsų negina dėl 90 tankų? Manau, kad toks suvokimas yra absurdiškas. Tačiau tai daug ką byloja ne tik apie vokiečius, kuriuos labai daug kas mėgsta gėdinti. Turiu omenyje ir kitas šalis. Be kita ko, lenkai – jie kartais labai garsiai išsižioja, bet jų pačių tankų pristatymai būna gana kuklūs. Taigi tai taip pat yra Europos problema.
– Grįžkime prie visuomenės pokyčių. Jūs jau sakėte, kad vokiečiai nėra pasirengę siųsti savo karių į Ukrainą. Bet ar jie pasirengę siųsti savo karius į rytinį flangą, Lietuvą?
– Pasiruošę. Turime 180 000 Bundesvero vyrų ir moterų. Ir jeigu NATO vyriausiasis vadas pasakys, kad siunčiame diviziją į Lenkiją, į Lietuvą ar bet kur kitur, manau, kad tai bus priimtina. Būtų kitaip, jei, pavyzdžiui, vėl įvestume šaukimą į kariuomenę. O kol kas vokietis sako: tai karas, mes turime juos palaikyti, bet prašom be manęs. Vokietijoje žmonės nesijaučia esantys kare. Jų socialinė tikrovė yra ne karas, o šildymo siurbliai, infliacija ir pan. Tokia yra socialinė tikrovė. Beveik niekas niekada nėra buvęs Ukrainoje, nepažįsta tos šalies, nekalba ta kalba. Taigi tai toli.
– Šio karo metu esate ypatingai geidžiamas interviu partneris. Anksčiau jūsų ekspertizės sulaukdavo ir kritikos, kaip per daug militaristinės ir isteriškos. Tokius priekaištus iš Vakarų anksčiau buvome įpratę girdėti ir mes – lietuviai, Baltijos šalys, Lenkija ir kt. Ar dabar jūs ir mes galime jaustis išteisinti? Ir ko Europa gali iš to pasimokyti?
Vokiečių kareivis ant Leopard šarvų. Slaptai.lt foto
– Kokią išvadą galime padaryti: po 1990 m. Vakarų europiečiai 30 metų regėjo pasaulį pro rožinius akinius. Tai buvo iliuzija, kad pasaulis taps panašus į ES: nebebus karų, ginčai bus sprendžiami tik per jurisdikciją, o taiką ir tarpusavio ryšius sukursime per prekybą ir kultūrinius mainus. Tačiau pasaulis toks netapo. Kinai, indai, brazilai ir pietų afrikiečiai sako: tai jūsų taisyklės, o ne mūsų. Matote, kiek daug valstybių nedalyvauja sankcijose. Mes, europiečiai, galime propaguoti savo vertybes, bet taip pat turime būti pajėgūs užtikrinti saugumą bent jau savo periferijoje. Taigi, tai Ukraina, tai Viduržemio jūros regionas, bet net tiek mes negalime suvaldyti. Europa turi pajudėti iš vietos. Bet, mano nuomone, ji to nepadarys, nes tų kalbų, kad „mes, europiečiai, turime pagaliau atsistoti ant kojų“, nebegaliu klausytis. Nuo Lietuvos iki Portugalijos yra labai skirtingi požiūriai į pasaulį. Akivaizdu, jog europiečiai turi didelių problemų, ir tai lemia, kad į Vidurio ir Rytų Europos gyventojų nuogąstavimus dėl saugumo nežiūrima rimtai. Didelis klausimas, ar mes iš tikrųjų ko nors iš to pasimokysime. Vokiečiai turi fenomenaliai menką supratimą apie Vidurio Rytų Europą. Dabar kyla klausimas, ar Europa išgirs šūvį, sprogimą? Esu labai skeptiškas šiuo klausimu. Vokietijoje gynybos ministras, kuris, mano nuomone, yra labai geras, gali sukelti kultūrinius pokyčius Bundesvere, kurie taip pat persiduos visuomenei. Dėl to esu nusiteikęs optimistiškai. Bet ar Europa, kaip vienetas, išmoks būti stipresnė, ar Europa atliks namų darbus ir taps labiau nepriklausoma saugumo politikos srityje, aš tuo netikiu.
– Kaip prognozuojate šio karo baigtį?
– Manau, kad šio karo baigtis dar yra atvira. O tai taip pat reiškia, kad Ukraina šį karą gali pralaimėti, ir mes neturėtume ignoruoti šios galimybės. Manau, kad esame linkę nuvertinti rusus, ir verčiau patarčiau mums, vakariečiams, juos pervertinti, o ne nuvertinti. Geriau suteikti daugiau saugumo, daugiau ginklų. Tiesiog norėčiau, kad parama Ukrainai būtų tiekiama sparčiau, taip pat norėčiau didesnio tempo ir čia, Vokietijoje. Kalbama ne apie ginkluotę, o apie tai, kad tai, ką turime, būtų tikrai operatyvu. Tai viskas, apie ką kalbama. Šaltojo karo metais, kai Federacinė Respublika buvo mažesnė, vokiečiai turėjo 12 divizijų; dabar kalbama apie trijų divizijų sukūrimą iki 2032 metų. Dabar yra tik viena. Taigi tai daug mažesnis mastas, bet mes turime tai suvaldyti. Tai nepaprastai svarbu visiems, ypač mūsų Vidurio Rytų Europos partneriams. Galiausiai, jei Lietuvą užpuls Rusija, šios vokiečių divizijos atliks lemiamą vaidmenį ginant ir išlaisvinant Lietuvą. Taigi mes laikomės duoto žodžio. Nežinome, kaip viskas baigsis, bet turime atlikti namų darbus, nes gali būti ir taip, kad Ukraina, jei jos pakankamai nepalaikysime, pralaimės šį karą.
– Ką reiškia pralaimėti? Ar Ukraina nustos egzistuoti, ar bus jos sienos?
– Gali būti, kad Ukraina nebegalės ilgiau ištverti šio karo, kad ji vis dėlto bus užvaldyta. Gali būti, kad kur nors Ukrainos vakaruose išsilaikys tik neužimta teritorija, bet Ukrainos valstybė, kokią mes ją pažįstame šiandien, žlugs, nebebus gyvybinga, turėsime milijonus pabėgėlių, nes žmonės nenorės gyventi Rusijos valdžioje. Manau, kad toks scenarijus galimas. Negalime visada teigti, kad Ukraina laimės arba neturi pralaimėti. Bet yra ne tik klausimas, kiek teritorijos ji gali atsiimti, nes viskas gali pasisukti ir kitaip. Karai gali baigtis kitaip, kontrpuolimai gali žlugti, Ukraina gali pritrūkti karių, galbūt mes, europiečiai, nebenorėsime tiekti amunicijos. Tokia galimybė išlieka, todėl turime sustiprinti savo paramą. Vėliavos. Prieš NATO viršūnių susitikimą Vilniuje. Slaptai.lt foto
– Kiek dėmesio šiam karui bus skiriama ateities istorijos vadovėliuose?
– Neįmanoma taip pažvelgti į ateitį. Tai priklausys nuo to, ar tai bus nedidelis epizodas, dvejų metų karas, kuris baigsis. O gal tai pasaulinio karo pradžia, jei po dvejų metų Taivane kils JAV ir Kinijos karas, kuris peraugs į pasaulinį konfliktą. Antrasis pasaulinis karas prasidėjo Vokietijai užpuolus Lenkiją, tarsi lokalus žemyno karas, bet po dvejų metų jis apėmė visą Žemės rutulį. Mes nežinome, kas artėja. Ar tai kažko pradžia, ar tik epizodas. Tikėkimės, kad karas greitai baigsis, bent jau paliaubomis, kad pavyks suvaldyti šiuos karus, kad tai netaps pasaulinių konfliktų centrų susiliejimu.
Vladimirą Putiną pajuokiantis plakatas Ukrainoje. EPA – ELTA foto
Kyjivas, gegužės 12 d. (Ukrinform-ELTA). Ukrainos valdžios institucijos nori užbaigti dabartinį Rusijos sukeltą karą iki žiemos. Kaip praneša „Ukrinform“, tai interviu naujienų agentūrai „Report“ pareiškė Ukrainos Nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sekretorius Oleksijus Danilovas.
„Iki žiemos norime visiškai užbaigti karą“, – tvirtino pareigūnas.
Atsakydamas į klausimą, ar karo veiksmai baigsis visapusiškai atkūrus Ukrainos teritorinį vientisumą, įskaitant okupuoto Krymo išlaisvinimą, O. Danilovas nurodė: „Turime bendrą planą išvaduoti visas mūsų teritorijas iš mus užpuolusių teroristų. Vienintelis klausimas yra susijęs su laiku.“
Nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sekretorius pabrėžė, kad Ukraina kausis „tiek, kiek reikės“.
Kaip jau rašė „Ukrinform“, gegužės 11 d. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis nurodė, kad Kyjivui dar reikia šiek tiek laiko pasiruošti kontrpuolimui prieš įsiveržusias Rusijos karines pajėgas, laukiant papildomos Vakarų paramos.
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas. Slaptai.lt nuotr.
Prieš metus daug kam netikint kruvinas psichopatas V. Putinas pradėjo agresiją prieš niekam negrasinusią Ukrainą. Jis ir jo pasiųsta orda žudė vaikučius, senutes, motinas, dukras, tėvus, sūnus ir kankino, kankino, kankino… o dar griovė ir toliau griauna, ko pats nesukūrė.
Ką šis išprotėjęs sėbras bevapėtų pats, o tikriausiai antrininkų lūpomis, nes yra bailys, niekas jau juo nebetiki ir nebetikės. O jei tokių esama, tai jie patys kuoktelėję. Koks sveiko proto ir visiškai empatijos nepraradęs žmogus gali patikėti, kad kažkas tai siekia užkariauti Rusiją. Bent jau ne NATO. Ir ne todėl, kad esu NATO valstybės atstovas, rašantis šias eilutes. Ne, NATO nesivels į karą dėl dviejų gan aiškių priežasčių. Pirma, ji ne tam sukurta, kad kažką užkariautų, o antra, tai nemaža dalis jos narių taip gerai gyvena, kad supranta jog karas to gyvenimo nepagerins, o pabloginti gali. Tai gan pragmatiški ir gan žmogiški argumentai. Kam kariauti, jeigu savo gyvenimą gali pagerinti prekiaujant. Ir neliaupsinant savęs, kokie mes geručiai tiesiog vadovaujantis sveiko proto logika ir bendražmogiška empatija netikiu, kad NATO tarpe atsirastų tokių, kurie siektų sukelti trečią pasaulinį, o tai reiškia neišvengiamai branduolinį karą. O tai jau kelias į Armgedoną, tai yra į niekur…
Nežinau pasaulyje normalaus žmogaus, ne išsigimėlio, kuris logiškai galėtų pateisinti šį Putino ir jo banditų pradėtą karą. Kam jis jiems reikalingas? Ir kokia jiems iš to nauda? Atsakymas – niekam ir naudos jokios. O visokios sapalionės apie imperijos ar SSRS atkūrimą – tai tik sapalionės, nes visų pirma tai nerealu, o antra, ką tuo jie laimėtų. Juk šiandieninė Rusija pasaulyje viena iš potencialiai turtingiausių šalių. Ji turi 1/6 mūsų planetos sausumos ploto, o savo žemėse beveik visą Mendelėjavo lentelę. Jie gyvena ant pasakiškų turtų. Šį teiginį patvirtina ir Rusijos milijardierių skaičius bei jų pasakiški suvogti turtai. Tik prieš penketą metų viešai buvo skelbta, kad iš Rusijos išvogta ne mažiau 5 trilijonų dolerių turto. Manome, kad ženkliai daugiau. Tačiau Rusija nesugeba žmogiškai tvarkytis savo kieme. Jie tiesiog blogi šeimininkai. Ir nors Rusijoje yra kapitalizmas, bet, deja, jis veikia pačia savo šlykščiausia forma, tai yra – kas galingesnis, tas ir turtingesnis.
Ukrainos žvalgyba: Putinas turi mažiausiai tris antrininkus. EPA-ELTA nuotrauka
Joje pilnai įteisintas kriminalinio pasaulio mentalitetas. ,,Pachanas” (tai, vagių žargonu, jų vyresnysis) žino, ką daro, ,,šestiorkos” (tai pachano valios vykdytojai), be svarstymų vykdo jo paliepimus. Priimant šį naratyvą už pagrindą, galima surasti vienintelį teisingą atsakymą, kam V. Putinui karas. Jis jam reikalingas, kad surastų paaiškinimą liaudžiai, t.y. sukurti mistinį priešą, kad Rusiją kažkas nori užpulti ir sunaikinti. O tai pas juos suprantama gyvuliškai primityviai, jie mus visus išžudys. Tada geriau žudykime mes. Ir tai V. Putinas daro iš baimės, kad beteisė ir pusbadžiu gyvenanti liaudis vis tik gali pradėti mąstyti, o kodėl Rusijoje tiek daug milijardierių, o mes vos pragyvename. Taip jis elgiasi iš baimės. Jis bijo ne NATO. Jis bijo paprastų rusų. Jei nebijotų, jis informacijos iš pasaulio nebūtų aklinai užblokavęs.
Tada logiškas klausimas, o kodėl Vakarų valstybės, turinčios superines technologijas, nesugeba pralaužti Putino informacinės blokados. Ir lai nesiaiškina, kad tam trūksta techninių galimybių. Kaip SSRS ,,glušino“ radijo balsus iš anapus, o mes vis tiek bent dalį jų girdėjome. Tik objektyvią informaciją Rusijai ir jos liaudžiai privalo teikti pirma tie, kurie gerai supranta ruso mentalitetą, ir, antra, tie teikėjai jokiu būdu neturi būti taip vadinamo praeito šimtmečio 90-jų metų demokratai. Būtent juos Rusijos liaudis ir tapatina su šalies išvogimu. Ir, deja, tiesos dėliai privalome pripažinti, kad tai žiauri TIESA. Prie Boriso Jelcino Rusija ne tik išsivadavo iš SSRS, bet ji buvo išvogta ir tapo nematytai korumpuota. Būtent tada tam buvo pramintas kelias, kuriuo eidamas V. Putinas ir sukūrė vagių valstybę.
Kalbant apie mūsų kai kurių politikų ir pareigūnų veiksmus ir reagavimą, matosi visiškas to, kas įvyko ir vyksta Rusijoje, neišmanymas. Atrodytų paprastas pasakymas –Rusiją reikia sunaikinti. Iš pirmo žvilgsnio ir jausmų sukeltų vaizdų iš to, ką jie daro Ukrainoje, paveiktas mūsų protas ir visa esybė tam pritaria. Tačiau susimąsčius pradedi suprasti, kad toks sakymas – tai pylimas vandens ant Putino malūno. Nes jis Rusijos liaudžiai tą patį vis kartoja: NATO nori Rusiją sunaikinti. Mūsiškiai sakydami, kad Ukraina ir mes laimėsime tik tada, kai Rusija bus sunaikinta, kartojame jo mantrą. Ir praktiškai jam pritariame.
Vladimiras Putinas. Grobonies dantys. EPA – ELTA foto
Mes privalome kalbėti tik apie Ukrainos pergalę ir apie tai, kad šis karas nereikalingas Rusijai. O kaip gyvens Rusija po Ukrainos pergalės – tai nuspręs Rusijos žmones. Tai atitiktų mūsų demokratinę orientaciją.
Manau, mūsiškiai labai mėgstantys sureikšminti ekonominių sankcijų Rusijai reikšmę, šiomis dienomis (truputį atšalus) gavo gero šalto dušo. Tai turėjo atsitikti, kai buvo paskelbta, kad Rusijos ekonomika praeitais metais susitraukė tik 2,2%, bei TVF prognozės, kad kitais metais gali net truputį ūgtelėti. Tai įvyko ne tik dėl Rusijos energetikos išteklių ir jų kainų, bet ir dėl pačio kapitalizmo prigimties. O jame žmonės pirmiausia vertina pinigą ir, jei atsiranda galimybė užsidirbti, jie tai ir daro. Tai amoralu. Sutinku. Tačiau žmones taip elgtis skatina įgimtas gobšumo jausmas. O sąžinės graužatį, jei tokia pas ką atsiranda, galima nuraminti, kartais iš tų uždirbtų pinigų kažkiek paaukojant Ukrainai remti. Skamba ciniškai, bet, deja, tai realybė.
Lygiai taip pat ciniškai elgiasi ir nemaža dalis Vakarų politikų vis žadėdami ir neduodami ginkluotės, arba duodami jos tiek, kad net už juos gėda darosi. Ta pati pasaka be galo ir su Rusijos oligarchų turto bei lėšų užšaldymu ir konfiskavimu. Pradžioje vyko keletas parodomųjų akcijų demonstruojant jachtų areštus, o kiek vėliau ir visai nurimo. Dabar jau girdime, kad tų taip garsiai ištriūbintų 300 milijardų išvis nerandama. Tai tie gan gąsdinantys pavyzdžiai, kurie Vakarų vieningumą ir rimtą atsaką kruvinam agresoriui per dažnai paverčia farsu. Juk visiems turi būti aišku, kad ukrainiečiai, kokie didvyriški jie bebūtų, patys vieni prieš šią lai nudriskėlių, bet gan skaitlingą ordą atsilaikys sunkiai.
O jei jie neatsilaikys mes būsime sekantys. Todėl gal laikas baigti plepalus, o rimtai užsiimti darbais. Tik klausimas ar turime tą sugebančių?
Daktaras Algimantas Matulevičius – LRP pirmininko pavaduotojas, buvęs LR Vyriausybės ministras ir Seimo NSGK pirmininkas
Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.
Paryžius, vasario 19 d. (dpa-ELTA). Rusijos ir Ukrainos karą galima užbaigti tik derybomis, pareiškė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas.
„Noriu, kad Rusija pralaimėtų Ukrainoje, ir noriu, kad Ukraina sugebėtų apginti savo pozicijas, tačiau esu įsitikinęs, kad galiausiai [konflikto] pabaigos karinėmis priemonėmis pasiekti nepavyks“, – interviu transliuotojui „France Inter“ ir laikraščiams „Le Figaro“ bei „Le Journal du Dimanche“ sakė E. Macronas.
„Nė viena pusė negali visiškai nugalėti, – sakė E. Macronas. – Nes mobilizacijos poveikis nėra toks didelis, kaip tikėtasi, ir turi pajėgumų ribas.“
E. Macronas pakartojo, kad dabar Ukrainai būtinas karinis puolimas, idant Rusija grįžtų prie derybų stalo. Tačiau jis nemano, kad Rusiją reikėtų pulti jos pačios žemėje, kaip kai kas siūlo. „Pirmiausia šie stebėtojai nori sutriuškinti Rusiją. Tokios pozicijos Prancūzija niekada nesilaikė ir niekada nesilaikys.“
Prancūzijos prezidentas išsakė abejonių dėl galimybės, jog Rusijos viduje bus daromas didelis spaudimas siekiant nutraukti konfliktą.
„Ar mes nuoširdžiai manome, kad Rusijos pilietinė visuomenė po daugelio sąstingio bei konfliktų metų ras demokratinį sprendimą? Tikrai to norėčiau, bet nelabai tuo netikiu“, – teigė E. Macronas.
Prancūzijos lyderis taip pat pažymėjo, kad bet kokia alternatyva Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui dabartinėje situacijoje jam atrodo blogesnė.
Per pastaruosius keletą mėnesių peržiūrėjau dar kelias dešimtis išsamių video interviu, kaip, kur ir kodėl krypsta Ukrainos gynyba. Tarp tų, su kurių nuomone susipažinau, – Markas Feiginas, Aleksejus Arestovičius, Michailas Podoliakas, Julija Latynina, Gary Tabachas, Andrėjus Ilarionovas, Jurijus Švecas, Andrėjus Piontkovskis, Sergejus Aleksašenko, Dmitrijus Gordonas, Olegas Ždanovas, Borisas Pinkus, Jurijus Felštinskis…
Beje, JAV gyvenančio istoriko J.Felštinskio pastabų klausiausi vos prieš savaitę Vilniuje, kai Lietuvos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje jį, pristatantį į lietuvių kalbą išverstą knygą „Trečiasis pasaulinis karas“, kamantinėjo žurnalistas Vidmantas Valiušaitis.
Žodžiu, sugaišau dešimtis valandų, youtube.com erdvėje klausydamasis komentarų ginkluotės tiekimo Ukrainai tema. Atvirai kalbant, nesigailiu tiek daug dėmesio skyręs šiai problemai. Ji – labai svarbi. Greičiausiai – pati svarbiausia. Tik nuo ginklų gausos ir modernumo priklauso, ar Kremlius bus pažabotas (drąsos, profesionalumo, ištvermės, Tėvynės meilės ukrainiečių kariai turi užtektinai).
Todėl dar sykį brėžiu savąsias išvadas, ar tikrai Vakarai užtektinai gabena į Ukrainą sunkiosios, puolamosios ginkluotės?
Andrejus Ilarionovas – ukrainietiškoje laidoje Ukraina 24
Ir vėl priverstas būti pesimistu. Išvados – liūdnos. Įtikinamesnės, svaresnės šių eilučių autoriui pasirodė nuomonės tų, kurie įsitikinę, jog Vakarai atseikėja Kijevui tik tiek, jog šis nežlugtų. O sunkiosios puolamosios ginkluotės, kuri leistų Ukrainai pereiti į rimtą kontrpuolimą ir per keletą mėnesių išvyti okupantus iš visų savo žemių, įskaitant Krymą, – vis dar tabu. Pavyzdžiui, Prancūzija, Vokietija elgiasi skūpiai todėl, kad jų karinių miestelių angarai pustuščiai, mat ankstesnės Berlyno ir Paryžiaus valdžios nusikalstamai nesirūpino savo saugumu. O štai JAV prezidento Joe Bideno administracija net nepajustų, jei Ukrainai duotų tiek, kiek reikia, nes Amerikos garažuose, angaruose, dykumose po tentais – užtektinai puolamųjų ginklų. Perduoti Ukrainai ne 40, bet 400 vienetų Himars – vieni juokai. Nes Amerika jų turi tūkstančius. Taip pat ir atidavusi ukrainiečiams 400 moderniausių tankų Amerikos kariuomenė nepajustų nuostolių (tai – G. Tabacho pastabos). Deja, šiandieninė JAV prezidento administracija neskuba. Kodėl?
Vienoje iš paskutiniųjų oficialaus Ukrainos atstovo A. Arestovičiaus komentare nuskambėjo štai toks palyginimas: ukrainiečiams kol kas tiekiami artilerijos įrenginiai, iš kurių paleisti sviediniai teskrieja apie 100 kilometrų, kai iš Rusijos ginklų paleistos raketos lekia apie 2 tūkst. kilometrų. Žodžiu, Ukrainai tiekiami vakarietiški sviediniai, kurie net dvidešimt kartų silpnesni už rusiškus pajėgumus! Leiskite ironiškai pasiteirauti, kaip ukrainiečiai laimės karą, jei skirtumai – tokie drastiški?
Todėl šių eilučių autoriui neapsiverčia liežuvis ištarti: „oficialusis Vašingtonas rimtai padeda Ukrainai“. Greičiau norėtųsi pasakyti: „J. Bideno administracija tyčiojasi iš Ukrainos“.
Garry Tabax
Bet taip viešai kritikuoti J. Bideno – nepatartina. Dar senukas supyks, ir Ukraina nebesulauks jokios pagalbos. Juk gegužės 9-ąją pasirašytą įstatymą dėl lendlizo Baltųjų rūmų šeimininkas įžūliai numuilino. Lendlizu, kuris suteikia prezidentui teisę Ukrainai skubiai teikti pačios naujausios ir galingiausios ginkluotės be apribojimų (A. Ilarionovo pastaba), senolis J. Bidenas dar nė sykio nepasinaudojo. Šiuo kanalu Ukrainai neperduota ginklų nė už vieną dolerį (A. Ilarionovo tvuirtinimas).
Tad kodėl Vašingtonas pastaruosius keletą mėnesių apgaudinėjo tarptautinę bendruomenę, esą ginklai tuoj tuoj ims plaukti į Ukrainą taip sparčiai, kad ukrainiečių kariai bus priversti sušukti: „ačiū, jau užtenka, jau visko turime, ko reikia pergalei“?
Esama kelių versijų. Viena iš jų – Joe Bidenas asmeniškai nekenčia Ukrainos, kurioje, regis, ne itin sėkmingai verslą kūrė jo sūnus. Kokia antroji? Šiandieninis Vašingtonas nenori Rusijos pralaimėjimo, nes, žlugus Kremliui, subyrėtų visa iki šiol konstruota tarptautinių santykių politika: senuosius žaidėjus pakeistų naujieji. Tiksliau tariant, įpratęs derėtis su Maskva nuo šiol Vašingtonas, o taip pat – Paryžius bei Berlynas, būtų priversti derinti savo pozicijas su Ukraina, kurios iki 2022-ųjų karo nelaikė rimta valstybe.
Trečioji versija štai tokia: J. Bidenas paniškai bijo, jog, įstumtas į kampą, Rusijos diktatorius Vladimiras Putinas panaudos atominį ginklą. Todėl ir trypčioja vietoje, baimindamasis Trečiojo pasaulinio atominio karo.
Jurij Felštinskij. Slaptai.lt foto
Man regis, trečioji versija – pati įtikinamiausia ir pavojingiausia. Jei sukriošusį Leonidą Brežnevą primenantis J.Bidenas baiminasi Kremliaus atominio šantažo, vadinasi, Baltijos šalys … nėra saugios. J.Bideno teatrališki pareiškimai, esą JAV gins kiekvieną NATO centimetrą, – nieko neverti. Užteks sumaniusiam Lietuvą, Latviją ir Estiją okupuoti V. Putinui (ar jį pakeisiančiam žmogui) viešai pagrūmoti masinio naikinimo ginklais, ir J.Bidenas bei jo bendraminčiai nusileis Kremliui. Negi dėl trijų mažyčių valstybėlių prie Baltijos jūros amerikiečiai velsis į atominį karą su didžiąja Rusija?
Kokia tuomet išeitis? Vienintelė išeitis – liaukimės bijoję V.Putino šantažų. Jei norime taikos, ramybės, teisingumo, gerbūvio, privalu sutriuškinti Rusijos kariauną be skrupulų. Jei elgsimės drąsiai, ryžtingai, žiauriai, V. Putinas pabūgs. Jei trypčiosime vietoj ar net trauksimės atgalios, V. Putinas dar labiau įžūlės. Štai vienintelis tikras kelias, vienintelis rimtas receptas. Rusijai jau užtektinai paaukota. V.Putino apetitas tik auga. Jei jis dabar nebus įtikinamai sustabdytas, ilgainiui Kremlius pareikalaus ne tik Lenkijos, ne tik Baltijos šalių, bet galbūt ir Aliaskos. Ką tada darys J.Bidenas?
Tiesa, Prancūzija, Vokietija, JAV vis dažniau ir garsiau apgailestauja, jog anksčiau nepastebėjo, koks pavojingas, klastingas ir žiaurius V.Putinas. Net prisipažįsta, kokia teisi buvo Lietuva, senų seniausiai perspėjusi Pasaulį apie Rusijos keliamus pavojus. Tik aš kažkodėl netikiu Vakarų nuoširdžia atgaila (patikėsiu tik tuomet, kai bent jau viešai bus pasmerkta Angela Merkel ir jos visi satelitai Paryžiuje). Mat kalbos per daug dažnai skirdavosi nuo konkrečių darbų. Toji vokiečių brigada, kuri jau dislokuota ar dar tik bus dislokuota Lietuvoje, – labai gerai. Bet ar jos vadovybė, Rusijos kariaunai priartėjus prie Lietuvos, nesulauks Berlyno įsakymo kuo skubiau bėgt namo, nes išsigimėlis V. Putinas pagrūmojo atominiu piršteliu?
Net į amerikiečių karius žiūriu rezervuotai, kol JAV prezidentauja J.Bidenas, 2022-ųjų vasario mėnesį kvietęs Ukrainos prezidentą Volodymirą Zelenskį su šeima sprukt į Ameriką – palikti Ukrainą likimo valiai.
Joe Bidenui sukako 80 metų. EPA – ELTA foto
Jūs klausiate, kokiais kariais tuomet pasitikiu? Kur kas ramiau jausčiausi, jei Lietuvoje būtų dislokuoti … ukrainiečių kariai. Taip, būtent taip – šiandien pasitikiu tik ukrainiečių kariais. Jie drąsiai, ištikimai, sumaniai nuo Rusijos invazijos gina visą Vakarų pasaulį. Ukraina realiai gina JAV, NATO ir Europos Sąjungą. Tuo tarpu JAV, NATO ir ES, deja, kol kas tik simboliškai talkina ukrainiečiams.
Jei norime padėti mus nuo Rusijos okupacijos saugantiems ukrainiečių kariams, privalome viešai, triukšmingai, atvirai rėžti JAV administracijai į akis: jei neduodate Ukrainai rimtų ginklų – nusižengiate padorumui, sąžiningumui, teisingumui. Pone J. Bidenai, jūs nusikalstamai vilkinsite karą, jei artimiausiu metu nepadovanosite Ukrainai užtektinai sunkiųjų tankų, sunkiųjų artilerijos įrenginių, toliašaudžių sviedinių, moderniausių naikintuvų, oro gynybos sistemų.
Rusijos policijos kordonai. EPA-ELTA nuotr.
Kyjivas, lapkričio 4 d. (ELTA). Rusijos valdžia ruošiasi masinėms nepaklusnumo akcijoms Vladivostoke, kurios gali kilti dėl vietos gyventojų pasipriešinimo mobilizacijai Primorės krašto teritorijoje.
Tai penktadienį pranešė Ukrainos gynybos ministerijos Vyriausioji žvalgybos valdyba, kuria remiasi „Interfax-Ukraine“.
„RF Primorės krašto Vladivostoko miesto valdžia ruošiasi galimoms masinio nepaklusnumo akcijoms. Šie būgštavimai susiję su ryžtingu vietos gyventojų pasipriešinimu mobilizacijai regiono teritorijoje“, – sakoma pranešime.
Gautomis žiniomis, vietos policija ir specialiosios tarnybos planuoja priemones, kuriomis bus siekiama užkirsti kelią galimoms nepaklusnumo akcijoms ir stiprinti policinį režimą regione. Pavyzdžiui, numatyta patikrinti, kaip veikia Vladivostoko įstaigų ir organizacijų vaizdo stebėjimo sistemos, ir suteikti nuotolinę prieigą prie jų teisėsaugos institucijų atstovams.
„Planuojama, kad artimiausiais mėnesiais net valdžios sankcionuotuose renginiuose bus naudojami metalo detektoriai“, – pažymėjo Ukrainos žvalgybos pareigūnai.
Pasak jų, didžioji dalis Primorės krašto gyventojų nepritaria Rusijos armijos įsiveržimui į Ukrainą ir mobilizacijos priemonėms regiono teritorijoje. „To priežastis – didelis etninių ukrainiečių skaičius regione ir Rusijos nuostoliai vykstant karo veiksmams“, – apibendrino jie.
Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis akcentuoja, kad vienintelis kelias sustabdyti Rusijos prezidento Vladimiro Putino pradėtą genocidą yra jį stabdyti ginklais, o ne žodžiais.
„Vienintelis kelias sustabdyti V. Putino genocidą yra stabdyti jį tol, kol jis sustos. Su daugiau ginklų, o ne žodžių“, – savo tviterio paskyroje rašo G. Landsbergis.
ELTA primena, kad Ukrainos prezidentūra pirmadienį pranešė apie smūgius „daugeliui“ Ukrainos miestų – praėjus dienai, kai Maskva apkaltino Kyjivą dėl sprogimo ant Krymą su Rusija jungiančio tilto.
Per Rusijos raketų atakas Kyjive žuvo mažiausiai penki žmonės, 12 buvo sužeisti, pranešė pareigūnai.
Olafas Scholzas. EPA-ELTA nuotrauka
Berlynas, rugsėjo 13 d. (dpa-AFP-ELTA). Vokietijos kancleris Olafas Scholzas pareikalavo, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas diplomatiniu būdu išspręstų Rusijos invazijos į Ukrainą problemą ir nutrauktų ugnį, pranešė kanclerio biuras.
Pirmą kartą po kelių savaičių pertraukos jie vėl 90 minučių kalbėjosi telefonu.
Pasak kanclerio atstovo spaudai Steffeno Hebestreito, O. Scholzas „paragino“ V. Putiną „kuo greičiau rasti diplomatinį sprendimą, grindžiamą paliaubomis, visišku Rusijos pajėgų išvedimu ir pagarba Ukrainos teritoriniam vientisumui bei suverenitetui“.
Kancleris taip pat paragino V. Putiną laikytis susitarimo, kuris leidžia eksportuoti grūdus iš Ukrainos ir kurį Rusija ne kartą kritikavo.
O. Scholzas sakė V. Putinui „nediskredituoti ir toliau visapusiškai įgyvendinti“ susitarimą dėl grūdų, atsižvelgiant į įtemptą padėtį pasaulinėje maisto rinkoje.
Pokalbio metu Vokietijos kancleris iškėlė didžiausios Europoje Zaporižios atominės elektrinės saugumo klausimą, šiai pastarosiomis savaitėmis tapus kovų židiniu.
Vokietijos lyderis pareikalavo V. Putino „vengti bet kokios eskalacijos ir visiškai įgyvendinti Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) rekomenduojamas priemones“.
Po vizito elektrinėje anksčiau šį mėnesį TATENA paragino aplink ją nustatyti saugumo zoną.
Žinoma, kratos, kurios buvo atiktos buvusio JAV prezidento Donaldo Trampo rezidencijoje „Mar-a-Lage“ Floridoje, – keistokos. Neturint užtektinai informacijos keblu brėžti griežtas išvadas, tačiau vis tik atrodo, kad sprendimas pasižvalgyti privačioje D.Trampo rezidencijoje – tendencingas, dirbtinokas. Įspūdį susidariau štai kokį: šiandieninis JAV prezidentas ir jo komanda visomis išgalėmis mėgina sukompromituoti savo konkurentą. Jų valia. Bet ar D.Trampui žeriami vis nauji įtarimai tebedaro įspūdį? Kiek buvo kaltinimų ir korupcija, ir tarnavimu Kremliui? Niekas nepasitvirtino. Atėjęs valdžion D.Trampas priverčia Aljanso nares padidinti išlaidas gynybai net 85 milijardais JAV dolerių, paskelbia sankcijas dujotiekiui „Nord Stream 2“, – ir jis vis tiek vadinamas Rusijos agentu? Tie priekaištai, jog D.Trampas kvietė amerikiečius smurtauti Kapitolijuje, – vėl dirbtinoki. D.Trampas nekvietė smurtauti. Jis ragino protestuoti. Demokratinėje visuomenėje protestuoti galima.
Dabar štai metami įtarimai, jog D.Trumpas nederamai elgiasi su visiškai slapta informacija. Dėl kratų „Mar-a-lago“ rezidencijoje štai kas pasakytina – pasitraukiantys prezidentai turi teisę išsivežti su savimi net dokumentus su antspaudais „visiškai slaptai“, nes kadenciją baigiantiems vadovams suteikta teisė slaptus dokumentus išslaptinti. Antra, kodėl anksesniųjų JAV prezidentų ir kandidatų į prezidentus Federalinis Tyrimų biuras (FTB) savo dėmesiu nevargino? Nevargino net Hilary Klinton, kuri drastiškai pasielgė su tūkstančiais slaptų laiškų savo kompiuteryje.
Kita svarbi tema – beviltiška paskutinioji J.Bideno kalba, kurioje jis D.Trampą ir jo šalininkus įvardino kaip demokratijai kenkiančius, demokratijai pavojų keliančius žmones. Tokiais atvejais visuomet prisimenu patarlę: „juokiasi puodas, kad katilas juodas“. Taigi – visi demagogai ir diktatoriai tvirtina mylintys demokratiją labiau nei save. Jie antidemokratiškumu kaltina visus aplinkui, tik ne save pačius.
Joe Bidenas šluostosi akis nosinaite. EPA – ELTA foto
Dabar atėjo metas papasakoti, kokį įspūdį paliko JAV gyvenančio ekonomisto Andrėjaus Ilarionovo interviu, duotas Morari.live televizijai (Moldova, Kišiniovas). Buvęs Vladimiro Putino ekonomikos patarėjas A.Ilarionovas maždaug pusantros valandos atsakinėjo į žurnalistės Nataljos Morari klausimus viešbutyje Gregory Kišiniove. Kas labiausiai krito į akis? A.Ilarionovas atkreipė dėmesį į, jo manymu, svarbią detalę – kada Vladimiras Putinas užpuolė Ukrainą? Ogi kai į valdžią atėjo garbaus amžiaus sulaukęs Džo. Taip, šiam karui Kremliaus diktatorius ruošėsi senokai – dvidešimt metų. Jį pradėti planavo bet kokia kaina. Ir vis tik Baltuosiuose rūmuose šeimininkaujant D.Trampui Ukraina nebuvo užpulta. Karą pradėjo tuomet, kai D.Trampą pakeitė J.Bidenas.
Atsitiktinumas? Sutapimai? A.Ilarionovas mano, jog V.Putinas bet kokiu atveju būtų bandęs užimti Kijevą, bet itin patogi situacija tokiam išpuoliui susidarė būtent tuomet, kai į valdžią JAV atėjo J.Bidenas. Pasak A.Ilarionovo, Barakas Obama ir Džo Baidenas – labai prasti JAV prezidentai. Jie kreipia Ameriką visai kita kryptimi. Jie prievartauja Ameriką atsisakyti savo rolės, kurią ji buvo prisiėmusi visus pastaruosius dešimtmečius – ginti demokratiją, tradicines vertybes, silpnesniuosius.
Pavyzdžiui, JAV prezidentas Antrojo pasaulinio karo metu priėmė principinę nuostatą, jog Vašingtonas negali leist, kad žūtų Didžioji Britanija. Nors didžioji dalis JAV piliečių anuomet balsavo už tai, kad Amerika nesikištų į tarptautinius reikalus. Iškalbinga ir toji Amerikos deklaracija, kuria Vašingtonas pareiškė, jog niekad nepripažins 1940-aisiais įvykdytos Baltijos šalių okupacijos.
O štai ar Barako Obamos laikais buvo deklaracijų, esą Amerika niekad nepripažins Krymo okupacijos? Ar J.Bidenas per pusantrų metų ištarė bent žodį, jog Krymas niekad nebus pripažintas Rusijos teritorija?
Donaldas Trumpas. EPA-ELTA nuotr.
A.Ilarionovas atkrepia dėmesį, kaip J.Bidenas šių metų rugpjūtį pasveikino Ukrainą su Nepriklausomybės diena. Pasveikinti – pasveikino. Tačiau nedalyvavo Krymo samite, kuriame dalyvavo, beje, 60 pasaulio šalių. Beje, J.Bidenas ne tik nedalyvavo, bet niekur niekaip aiškiai ir konkrečiai nepasmerkė Krymo okupacijos. O ir sveikindamas Ukrainos prezidentą Volodymirą Zelenskį su Nepriklausomybės diena ne viską paminėjo. Liaupsino demokratiją, ekonominę gerovę, gyrė kovą su korupcija, tačiau apie Ukrainos teritorinį vientisumą – nė mur mur. V.Zelenskis specialiai prašė, jog J.Bidenas tartų bent keletą žodžių dėl teritorinio vientisumo, bet J.Bidenas nereagavo.
Sakykim, šių metų gegužės 31-ąją laikraštyje „The New York Times“ buvo paskelbtas J.Bideno straipsnis, kuriame daug dėmesio skiriama Ukainai. Bet Ukrainos teritoriniam vientisumui – nė menkiausio dėmesio.
A.Ilarionovas, duodamas interviu Moldovos televizija, pabrėžė, jog Ukraina galėjo išvengti karo, jei J.Bidenas būtų elgęsis kiečiau. Štai D.Trampas, kurį daug kas kritikavo palankumu Kremliui, ne sykį pareiškė V.Putinui: „pulsi Kijevą, mes atakuosime Maskvą“. Šie D.Trampo perspėjimai, pasak A.Ilarionovo, užfiksuoti. Tokie perspėjimai ištarti ne sykį. Ir Rusija 2017 – 2020-aisiais, kai Baltaruosiuose rūmuose šeimininkavo D.Trampas, elgėsi užtektinai santūriai, atsargiai.
Moldovos televizijos žurnaistė N.Morari pastebėjo, jog A.Ilarionovas po tokių pastabų gali būti apkaltintas specialiai besistengiantis Kijevą sukiršinti su Vašingtonu. A.Ilarionovas atsakė, kad tuo metu, kai D.Trampas buvo valdžioje, jis apie šį JAV prezidentą prirašė dešimtis išsamių straipsnių, ir visi, išskyrus vieną, buvo kritiški. Bet dabar, prabėgus keleriems metams (D.Trampo valdžioje jau nėra beveik dvejis metus), ima ryškėti, kas yra kas. Dabar jau akivaizdu, kokią politiką įgyvendina J.Bidenas. Taip, Amerika padeda Ukrainai ir padės ateityje. Toji pagalba – reikšminga, svarbi. Be jos Ukrainai būtų labai labai sunku išsilaikyti. Bet toji pagalba – santūri. Kol kas Ukrainai padedama tik tiek, kad ji nepražūtų, išsilaikytų. Pergalei, juolab įtikinamai pergalei, šito neužtenka. Pasak A.Ilarionovo, jei lyginsime, kiek Ukrainai talkina Estija ir kiek ginkluotės duoda JAV, skaičiuodami šių šalių BVP, gyventojų skaitlingumą, kariuomenių dydžius, tai matysime, jog estai padeda Ukrainai beveik šimtą kartų daugiau nei JAV.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. EPA – ELTA foto
Tad A.Ilarionovas ragina vertinti skaičius, faktus, konkrečius palyginimus, o ne jausmingus, propagandinius, proginius pareiškimus. Jei politikas savo kalboje kiekviename sakinyje kartoja žodį „demokratija“, tai dar nereiškia, kad jis – demokratas, kad jis trokšta demokratijos, pats elgiasi demokratiškai.
A.Ilarionovo žodžiais tariant, Ukrainai dar gali tekt kariaut kelerius metus – iki pat 2025-ųjų. Nes ši JAV administracija neskuba padėt Ukrainai taip, kaip derėtų jai padėt. Beje, gerokai anskčiau A.Ilarionovas yra viešai sakęs, jog Rusija puls Krymą, bet tuomet juo niekas netikėjo, jį vadino provokatoriumi, neva siekiančiu sukiršinti draugiškas rusų ir ukrainiečių tautas…
Žodžiu, situacija – sudėtinga. Kuo ilgiau tęsis karas, tuo didesnis pavojus, jog Vakarų dėmesys Ukrainai ims mažėti.
Prieš keletą dienų turėjau pokalbį su valstybinėje įstaigoje dirbančiu pažįstamu inteligentu, manančiu, jog NATO neprivalo padėti Ukrainai, nes ukrainiečiai nepriklauso nei Aljansui, nei Europos Sąjungai. O jei kolektyviniai Vakarai vis tik talkina ukrainiečiams, tai šie privalo džiaugtis tuo, ką gauna. Kalbant griežtai, Kijevas neturi nė menkiausios teisės piktintis, esą per mažai sulaukia HIMARSŲ, habicų ar tankų.
Ginčijomės dėl Ukrainos viename iš Pilaitės rajono miškelių. Čia visuomet gausu žmonių – bėgikų, motinų su mažais vaikais, išėjusių grynu oru pakvėpuoti senjorų. Tačiau tą popietę – nė gyvos dvasios. Kaip tik tada iš proskynos išniro gausus būrys agresyviai nusiteikusių paauglių. Jie iškart puolė kabinėtis prie mano pašnekovo, nes šis mažesnio ūgio, akivaizdžiai silpniau sudėtas. Susiklostė pavojinga situacija. Laimė, padaužos nesiryžo peržengti ribos. Pasitenkino tuo, jog kaulino cigarečių, tardė, kiek dabar valandų, kurioje pusėje – miestas.
Kai piktai nusiteikę nepilnamečiai pradingo už medžių kamienų, pašnekovas ėmė džiūgauti, kaip vis tik „mes juos šauniai pravijome“. Tada ištariau žodžius, kurie jį nustebino. Paaiškinau: tavęs nebūčiau gynęs, nes ne prie manęs, prie tavęs jie kabinėjosi…
Kaip, kodėl, ar tikrai? – išpūtė akis iš nuostabos pašnekovas?
Tuomet dar konkrečiau kalbėjau: ko tu nori iš manęs, mes juk neturime pasirašę jokių gynybinių sutarčių.
Žinoma, dėstydamas šias mintis ironizavau. Bet mano kolega, regis, suprato maniškius argumentus, kodėl NATO … privalo ginti Ukrainą tarsi save pačią.
Aleksejus Arestovičius. Markas Feiginas. Videointerviu
Taigi padėtis Ukrainos fronte – įtemta. Egzistuoja dvi kardinaliai priešingos pozicijos. Vieni įsitikinę, jog NATO šalys siunčia Ukrainai užtektinai rimtos ginkluotės, tad narsūs, profesionalūs ukrainiečių kariai dar iki pirmųjų žiemos šalčių išvys Rusijos karines gaujas iš savo žemių (Ukrainos prezidento patarėjas kariniams reikalams Oleksijus Arestovičius). Kiti baiminasi, jog Vakarai tiekia Ukrainai per mažai ginklų, todėl Ukraina pajėgi tik gintis, ir karas gerokai užsitęs. Tokios nuomonės laikosi, sakykim, į Vakarus pasitraukęs ekonomistas Andrėjus Ilarionovas, JAV karininkas Gari Tabaxas. Galų gale, į kokią lentyną dėsime laišką tų kelių dešimčių JAV karininkų, politikų, kurie reikalauja sustiprinti Ukrainai tiesiamą pagalbos ranką?
Klausiate, kokia mano nuomonė? Ginklų tiekimo tema karo metu – per daug sudėtinga diskusija, kad būtų galima drąsiai atsakyti į visus klausimus. Galbūt Ukraina ir jos sąjungininkai specialiai slepia tikruosius duomenis, jog supainiotų Kremliaus planus? Gal viskas – labai gerai, tik mes šito nežinome? Santūrusis O.Arestovičius savo videokomentaruose dažnokai pergyvena, jog Ukrainos kariuomenei verkiant trūksta vos kelių dešimčių rimtų toliašaudžių artilerijos pabūklų, bet jis vis tiek nusiteikęs optimistiškai. Tarsi būtų tikras, jog reikalingos ginkluotės artimiausiomis dienomis turės užtektinai.
Kijevo centre – eksponatu po atviru dangumi tapęs pamuštas rusų armijos tankas
Jei taip – džiugu. Bet kur pradingusi lendlizo tema? Ko vertas amerikietiškasis lendlizas, jei šių metų gegužės 9-ąją JAV prezidento pasirašytas, jis vis dar neveikia? Gausu aiškintojų (Vakaruose gyvenantis buvęs KGB karininkas Jurijus Švecas), jog lendlizas negali įsigalioti nuo pat pasirašymo dienos. Esą reikia atkreipti dėmesį, kaip veikia amerikietiški įstatymai. Kiti šaukia, jog pasiteisinimai dėl neprasidėjusių naujųjų finansinių metų – melas, apgaulė. Tretieji įtaria, jog ginklų tiekimo Ukrainai tempai susiję su vidinėmis priešrinkiminėmis intrigomis Vašingtone. JAV prezidentas Joe Bidenas norįs paleisti lendlizo konvejerį taip ir tada, kad būtų garantuotos jo asmeninės ir jo partijos pergalės rinkimuose.
Mano asmenine nuomone, tiek policijos, tiek greitosios medicinos pagalbos, tiek ugniagesių ekipažai į avarijos vietą privalo atlėkti kuo greičiau. Jei policininkai, medikai ir ugniagesiai teatskuba po keturių valandų, – tuomet iš tokių pagalbų jokios naudos. Tokiais atvejais nepriimtini jokie pasiteisinimai.
Vienintelė išeitis iš dviprasmiškų situacijų – kalbėti atvirai, be užuolankų. Mane žavi Ukrainos politikai, įskaitant prezidentą Volodymirą Zelenskį, kurie drąsiai taria aštresnį žodį, aštresnį palyginimo. Vakarų politikai per stipriai susipančiojo vadinamojo politkorektiškumo mazgais. Politkorektiškumas patogiausias ne tiems, kurie trokšta tiesos ir teisingumo, o politikams, siekiantiems išvengti nepatogių klausimų.
Lačinas. Dialog.UA. Twitter com
Praėjusią savaitę Azerbaidžanas susigrąžino dar vieną Karabacho regiono miestą – Lačiną. Azerbaidžanas elgiasi lygiai taip pat, kaip ir Ukraina. Jis vaduoja savo žemes nuo okupacijų. Tik vienu atveju agresorius – Rusija, kitu atveju – Armėnija. Lietuvos URM vadovas Gabrielius Landsbergis bei Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda turėjo puikią progą pasveikinti teisingu keliu einantį Azerbaidžaną. Bet peržiūrėjęs oficialius šių valstybinių įstaigų pranešimus jokių Azerbaidžanui nusiųstų sveikinimų neaptikau.
Klaipėdoje viešėjo vienas galingiausių JAV karo laivų. Labai džiaugiausi. Kai toks laivas prisišvartavęs Klaipėdos uoste, Lietuva saugi kaip niekad. Vašingtono sprendimas šitaip pademonstruoti paramą Lietuvai – kas gali būti maloniau? Bet JAV gyvenantis atsargos karininkas G.Tabaxas nusistebėjo: karas – prie Juodosios jūros, o amerikiečiai savo galingiausią karo laivą, kuriam nėra lygių pasaulyje, siunčia ne prie Ukrainos krantų, bet Baltijos jūron, kur nėra jokių karų.
Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.
Šiandien savo dienoraštyje surašiau nusistebėjimą net Popiežiumi Pranciškumi, kuris savo dėmesiu pagerbė „nekaltą karo auką Marją Duginą“ (Maskvoje susprogdinta Kremliaus ideologo Aleksandro Dugino duktė; ją greičiausiai nužudė į Vladimiro Putino intrigas įsivėlusios Rusijos specialiosios tarnybos) ir pamiršo (nepanorėjo?) užjausti Ukrainoje žuvusių tikrų tikro karo aukų – vaikų, motinų, laisvės karių.
Draugas.org
Prisimindamas argumentus, jog Šventasis Tėvas turi teisę reikšti savo nuomonę, tuo pačiu prisimenu, kad Lietuvos užsienio reikalų ministerija taip pat turi teisių. Viena iš jos privilegijų – iškviesti ant kilimėlio Vilniuje reziduojančius Vatikano atstovus ir pareikšti griežtą protestą, nes Popiežius Pranciškus jau nebe pirmą sykį dviprasmiškais pareiškimais stoja agresoriaus pusėn, ignoruodamas auką.
Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS.org
Pamuštas rusų okupantų tankas. EPA – ELTA foto
Kyjivas, rugpjūčio 24 d. (ELTA). Per pusmetį, praėjusį nuo Rusijos agresijos pradžios, Ukrainos gamtai padaryta žala pasiekė 395 mlrd. grivinų (10,74 mlrd. eurų).
Tai trečiadienį pranešė portalas „rbc.ua“, remdamasis Ukrainos aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių ministerija.
Pasak žinybos atstovų, per šešis karo mėnesius užfiksuoti daugiau kaip 2 tūkst. aplinkai padarytos žalos faktų.
Dėl oro taršos Ukrainos patirti nuostoliai sudaro 176 mlrd. grivinų (4,79 mlrd. eurų), dėl vandens taršos – 106,3 mlrd. grivinų (2,89 mlrd. eurų), dėl dirvožemio taršos – 8,8 mlrd. grivinų (0,24 mlrd. eurų).
„Nuo Rusijos plataus masto įsiveržimo į Ukrainą pradžios mes fiksuojame visus okupantų nusikaltimus aplinkai, kad ateityje priverstume juos padengti visą ukrainiečių tautai padarytą žalą“, – sakoma ministerijos pranešime.
Michailas Podoliakas. EPA – ELTA foto
Kyjivas, rugpjūčio 7 d. (ELTA). Rusija planuoja pusmečiui įšaldyti karą, kad galėtų sutelkti daugiau kareivių ir ginkluotės. Be to, Kremlius tikisi, kad Vakarai pavargs remti Ukrainą.
Tai interviu Vokietijos leidiniui „Tagesspiegel“ pareiškė Ukrainos prezidento biuro vadovo patarėjas Michailas Podoliakas.
„Jeigu Vakarai pavargs nuo karo, tai Rusija vėl smogs visa jėga“, – įspėjo jis.
Pasak M. Podoliako, Ukraina turi pereiti į kontrpuolimą, kad išvaduotų daugiau teritorijų, ypač šalies pietuose, o tam reikia daugiau ginkluotės.
„Kuo daugiau ir kuo greičiau mes gausime sunkiosios ginkluotės, tuo greičiau galėsime užbaigti šį karą“, – teigė jis.
M. Podoliakas taip pat pabrėžė, kad Ukrainai pergalė kare prieš Rusiją bus visų tarptautinės bendrijos pripažintų teritorijų susigrąžinimas.
Ukrainos pirmoji ponia Olena Zelenska. EPA – ELTA foto
Vašingtonas, liepos 20 d. (AFP-ELTA). Ukrainos pirmoji ponia trečiadienį emocingai kreipėsi į JAV įstatymų leidėjus, prašydama daugiau ginklų kovai su Rusijos okupantais ir sakydama, kad kalba milijonų tėvų, bijančių dėl savo vaikų, vardu.
Imdama pavyzdį iš savo vyro prezidento Volodymyro Zelenskio, kuris virtualiai pasirodęs JAV Kongrese rodė sukrečiančius vaizdus, asmeniškai atvykusi Olena Zelenska rodė besišypsančių vaikų, kuriuos nužudė ar suluošino Rusija, nuotraukas.
Tarp jų buvo Lizos Dmitrijevos, Dauno sindromą turinčios keturmetės mergaitės mamos darytas vaizdo įrašas, kuriame matyti laimingas vaikas vežimėlyje likus valandai iki jos žūties per Rusijos smūgį Vinycioje praėjusią savaitę.
„Norime, kad kiekvienas tėvas ir kiekviena motina galėtų pasakyti savo vaikui: „Eik ramiai miegoti, daugiau nebus jokių oro antskrydžių, jokių raketų smūgių“. Argi tai per daug?“ – klausė O. Zelenska. Ukrainos pirmoji ponia: „Sustabdykime šį terorą“. EPA-ELTA nuotr.
Pradėjusi daugiau rodytis viešai po to, kai nuo karo pradžios vasario 24 dieną ji daugiausia slėpėsi, ji pripažino, kad pirmajai poniai neįprasta prašyti ginklų, bet sakė, kad tai gyvybiškai svarbu.
Ukrainai reikia oro gynybos sistemų, „kad raketos nežudytų vaikų vežimėliuose“, – sakė ji.
„Padėkite mums sustabdyti šį terorą prieš ukrainiečius“, – prašė ji.
Ji priminė Rugsėjo 11-osios teroro aktus ir JAV Nepriklausomybės deklaracijos raginimą visiems žmonėms džiaugtis „gyvenimu, laisve ir laimės siekimu”.
Ukrainos pirmoji ponia kreipėsi į JAV Kongresą: „Sustabdykime šį terorą“. EPA-ELTA nuotr.
Kitą savaitę JAV įstatymų leidėjai išeis atostogų ir „tai yra normalu“, – sakė ji. – Būtent šio normalumo mes dabar netekome. Ar mano sūnus rudenį galės grįžti į mokyklą? Nežinau, kaip ir milijonai motinų Ukrainoje“.
Tiek JAV prezidentas Joe Bidenas, su kuriuo ji susitiko antradienį, tiek JAV Kongresas entuziastingai vertina ginklų tiekimą Ukrainai ir gegužės mėnesį patvirtino 40 mlrd. dolerių paketą.
Tačiau Rusijos pajėgoms žengiant į rytus, Ukraina siekia užsitikrinti pastovesnį ginklų srautą, įskaitant ir ilgesnio nuotolio tiksliųjų raketų.
JAV įstatymų leidėjai plojo O. Zelenskai, kai ji dėkojo už pagalbą ir sakė: „Kol Rusija žudo, Amerika gelbsti“.
Kinijos karys. Youtube.com
Pekinas, birželio 12 d. (AFP-ELTA). Kinija, pasak gynybos ministro Wei Fenghe, „iki galo“ kovos prieš Taivano nepriklausomybę. „Kovosime bet kokia kaina ir kovosime iki galo“, – sakė jis sekmadienį saugumo konferencijoje Singapūre. Kinija esą neturi kito pasirinkimo.
„Tiems, kas siekia Taivano nepriklausomybės, kad suskaldytų Kiniją, tikrai nesibaigs gerai, – kalbėjo ministras. – Niekas niekada neturėtų nuvertinti Kinijos ginkluotųjų pajėgų ryžto ginti teritorinį vientisumą“.
Jau penktadienį Wei Fenghe susitikime su JAV gynybos sekretoriumi Lloydu Austino pagrasino karu, jei Taivanas paskelbs nepriklausomybę. „Jei kas nors išdrįs atskirti Taivaną nuo Kinijos, kinų kariuomenė tikrai nedels pradėti karą – kiek tai bekainuotų“, – anot atstovo, sakė ministras.
Taivanas, savarankiškai valdoma demokratinė sala, gyvena nuolatiniame Kinijos invazijos pavojuje. Pekinas salą laiko savo teritorija ir yra pažadėjęs vieną dieną ją užgrobti, prireikus – ir jėga.
Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.
Vatikanas, birželio 12 d. (dpa-ELTA). Popiežius Pranciškus paragino gyventojus neleisti, kad karas Ukrainoje taptų normalumu.
„Prašau, nepripraskime prie šios tragiškos realybės. Melskimės ir kovokime už taiką“, – sakė jis sekmadienį šv. Petro aikštėje susirinkusiems tikintiesiems po tradicinės Viešpaties Angelo mados.
Katalikų bažnyčios vadovas teigė toliau galvojąs apie nuo karo kenčiančius ukrainiečius. „Tegul bėgantis laikas neatšaldo mūsų skausmo ir mūsų nerimo dėl šių kankinamų žmonių“, – ragino 85-erių pontifikas.
Jis kartu atsiprašė žmonių Kongo Demokratinėje Respublikoje ir su ja besiribojančiame Pietų Sudane už atšauktą kelionę.
Popiežius dėl kojos problemų atidėjo liepos pradžioje ten planuotą viešnagę. „Dėl to prašau atleidimo“, – sakė popiežius. Jis teigė tikįs, kad su Dievo ir medikų pagalba kuo greičiau galės ten apsilankyti. „Esame tuo tikri“, – pažymėjo Pranciškus.
JAV artilerijos sistemos „Paladin“. Vyr. srž. sp. Ievos Budzeikaitės nuotr.
Kyjivas, birželio 9 d. (AFP-ELTA). Vakarų tiekiama tolimojo nuotolio artilerija suteiktų Ukrainai ugnies jėgą, kurios jai reikia, kad per kelias dienas atmuštų Rusijos pajėgas ir užimtų Sjeverodonecką, ketvirtadienį pareiškė Ukrainos regiono pareigūnas.
„Kai tik turėsime tolimojo nuotolio artileriją, kad galėtume rengti dvikovas su Rusijos artilerija, mūsų specialiosios pajėgos galės išvalyti miestą per dvi ar tris dienas“, – sakoma Luhansko srities gubernatoriaus Sergijaus Haidajaus interviu, išplatintame jo oficialiuose socialinės žiniasklaidos kanaluose.
Siekdamos užimti didelę dalį Rytų Ukrainos, Maskvos pajėgos sutelkė savo ugnies jėgą strategiškai svarbiame pramonės centre. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis vėlai trečiadienį apibūdino mūšį kaip „vieną sunkiausių“ nuo karo pradžios.
Haubicos. Št. srž. A. Stonio nuotr.
S. Haidajus ketvirtadienį sakė, kad Ukrainos pajėgos mieste tebėra „labai motyvuotos“ ir kad „visi laikosi savo pozicijose“. „Rusijos artilerija nuolat apšaudo ukrainiečių kontroliuojamas teritorijas“, – pridūrė jis.
Nepaisydamos Rusijos lyderio Vladimiro Putino perspėjimų, JAV ir Didžioji Britanija paskelbė suteiksiančios Kyjivui ilgojo nuotolio tikslios artilerijos baterijas.
Ukrainos prezidentūra pranešė, kad visa Luhansko sritis nuolat atakuojama iš minosvaidžių, artilerijos ir raketomis. Ji pranešė, kad keturi žmonės žuvo ir dar penki buvo sužeisti per Rusijos aviacijos smūgį Toškivkos kaimui maždaug už 25 kilometrų į pietus nuo Sjeverodonecko.
Ukrainos miestai po Rusijos bombardavimų. EPA – ELTA nuotr.
Kyjivas, birželio 4 d. (ELTA). Ukrainos prezidento administracija prognozuoja, kad Rusijos karas dar gali trukti iki pusmečio. „Tai dar gali užtrukti 2-6 mėnesius“, – interviu rusų opoziciniam portalui „Meduza“ sakė Ukrainos prezidento patarėjas Mychailas Podoliakas.
Galiausiai, anot jo, daug priklausys nuo to, kaip keisi nuotaika Europos, Ukrainos ir Rusijos visuomenėse. Derybos galimos tik tada, kai pasikeis situacija mūšio lauke ir Rusija nesijaus galinti diktuoti sąlygas, sakė M. Podoliakas. Jis dar kartą įspėjo dėl teritorinių nuolaidų Rusijai. Tai esą neužbaigs karo. „Nes Rusijos Federacijos principas yra – ir tai ponas Putinas ne kartą sakė – kad jau vien tik Ukrainos valstybingumo egzistavimas yra žalingas“, – pažymėjo M. Podoliakas.
JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas. EPA – ELTA foto
Briuselis, birželio 1 d. (AFP-ELTA). JAV valstybės sekretorius Antony`is Blinkenas trečiadienį pareiškė, kad Ukraina pažadėjo nenaudoti naujų ilgojo nuotolio raketų smogti į Rusijos teritoriją, bei perspėjo apie „daug mėnesių“ truksiantį konfliktą.
„Ukrainiečiai mus patikino, kad nenaudos šių sistemų prieš taikinius Rusijos teritorijoje“, – per bendrą spaudos konferenciją su NATO generaliniu sekretoriumi Jensu Stoltenbergu sakė A. Blinkenas. „Tarp Ukrainos ir JAV yra stiprus pasitikėjimo ryšys, taip pat ir su mūsų sąjungininkais ir partneriais“, – sakė jis.
Jungtinės Valstijos antradienį pranešė, kad aprūpins Ukrainą pažangiomis raketų sistemomis, įskaitant daugkartinio paleidimo raketų sistemą „Himars“, galinčią vienu metu paleisti kelias tiksliai valdomas raketas. Prezidentas Joe Bidenas pareiškė, kad JAV nepalaikys atakų Rusijos viduje, nes tai gali greitai peraugti į didesnį Vašingtono ir Maskvos konfliktą.
A. Blinkenas sakė, kad Jungtinės Valstijos ginkluoja Ukrainą atsižvelgdamos į tai, kad laukia ilgas konfliktas. „Geriausiu dabartiniu mūsų vertinimu, laukia dar daug mėnesių truksiantis konfliktas“, – sakė A. Blinkenas. „Tai galėtų baigtis jau rytoj, jei Rusija nuspręstų nutraukti agresiją. Šiuo metu nematome jokių to ženklų“, – sakė jis. „Kol tai tęsis, norime įsitikinti, kad Ukraina turi viską, ko reikia apsiginti, ir garantuoti, kad Rusija jaustų stiprų spaudimą iš kuo daugiau šalių, kad agresija būtų nutraukta“, – sakė jis.
A. Blinkenas atmetė teiginius, kad Jungtinėms Valstijoms gresia eskalacija su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, vasarį įsiveržusiu į Ukrainą nepaisant pakartotinių Vakarų įspėjimų. „Ukrainą puola Rusija, o ne atvirkščiai“, – sakė A. Blinkenas. „Paprasčiau tariant, geriausias būdas išvengti eskalacijos yra Rusijai sustabdyti agresiją ir karą, kurį ji pradėjo. Visiškai jos galioje tai padaryti“.
Griuvėsiai po Rusijos kariuomenės apšaudymų Ukrainoje. EPA – ELTA foto
Ženeva, gegužės 6 d. (ELTA). Nuo Rusijos įsiveržimo pradžios Ukrainoje žuvo 3 309 civiliai, o dar 3 493 buvo sužeisti. Tai penktadienį pranešė Jungtinių Tautų vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biuras (OHCHR).
Tarp žuvusiųjų – 1 194 vyrai, 761 moteris, 73 mergaitės, 88 berniukai, taip pat 73 vaikai ir 1 120 suaugusiųjų, kurių lytis kol kas nežinoma.
Be to, sužeisti 452 vyrai, 352 moterys, 75 mergaitės, 86 berniukai, taip pat 169 vaikai ir 2 359 suaugusieji, kurių lytis kol kas nežinoma.
OHCHR pažymi, kad daugumos mirčių ir sužeidimų priežastis buvo didelio naikinamojo ploto šaudmenų ir sprogmenų naudojimas, įskaitant apšaudymą sunkiosios artilerijos pabūklais ir reaktyvinėmis salvinės ugnies sistemomis, taip pat raketų ir aviacijos smūgius.
OHCHR nuomone, tikrieji skaičiai yra kur kas didesni, kadangi informacija iš vietų, kur tęsiasi intensyvūs karo veiksmai, vėluoja, o daugelį ataskaitų vis dar reikia patvirtinti.
