Aleksejus Navalnas – puikios nuotaikos. EPA – ELTA foto
Maskva, birželio 4 d. (AFP-ELTA). Kalinamas Kremliaus kritikas Aleksejus Navalnas sekmadienį sakė, kad per trečiąjį savo gimtadienį už grotų yra geros nuotaikos, nepaisant sugriežtintų kalėjimo sąlygų ir dar vieno perkėlimo į ankštą vienutę.
Būtent šią dieną Rusijos miestuose, įskaitant Maskvą ir Sankt Peterburgą, policija suėmė mažiausiai 45 žmones, dalyvavusius demonstracijose už A. Navalną, praneša nevyriausybinė organizacija „OVD-Info“.
A.Navalno komanda teigia, kad kalėjime jis yra persekiojamas ir laikomas „karceryje“ už nedidelius nusižengimus. Pasak jo šalininkų, valdžia bando „palaužti jį dvasiškai“.
Rusijos prezidento Vladimiro Putino nesutaikinamas priešininkas sakė per savo 47-ąjį gimtadienį pabudęs karceryje, o socialinėje žiniasklaidoje paskelbtoje žinutėje pridūrė, kad tai jau 16-as kartas, kai jis yra įkišamas į tokią vienutę.
„Gimtadienio rytą reikia būti sąžiningam su savimi, todėl užduodu sau klausimą: ar tikrai esu geros nuotaikos, ar tik verčiu save taip jaustis?“
„Mano atsakymas toks: tikrai esu geros nuotaikos. Pripažinkime, žinoma, norėčiau, kad užuot pabudęs šioje pragaro skylėje, galėčiau pusryčiauti su savo šeima, sulaukti vaikų bučinukų į skruostą, išpakuoti dovanas… Bet gyvenimas veikia taip, kad socialinė pažanga ir šviesesnė ateitis gali būti pasiekta tik tuo atveju, jei tam tikras skaičius žmonių yra pasirengę mokėti kainą už savo teisę turėti įsitikinimus.“
Po Maskvos karinės kampanijos Ukrainoje valdžios institucijos Rusijoje ėmėsi griežtai riboti laisves: nepriklausoma žiniasklaida uždaryta, o dauguma pagrindinių opozicijos veikėjų atsidūrė už grotų arba tremtyje.
Savo žinutėje A. Navalnas teigė tikįs, kad „ateis diena, kai kalbėti tiesą ir ginti teisingumą Rusijoje taps įprasta ir visiškai nepavojinga“.
A.Navalnas, anksčiau organizavęs masinius protestus prieš Kremlių, atlieka devynerių metų laisvės atėmimo bausmę dėl svetimo turto pasisavinimo ir kitų kaltinimų.
Jis tapo žinomas visame pasaulyje po to, kai vos išgyveno apnuodytas sovietų sukurta nervus paralyžiuojančia medžiaga „Novičiok“, – dėl šio incidento opozicijos politikas kaltina Kremlių.
Jis buvo sulaikytas 2021 metų sausį, kai grįžo iš Vokietijos, kur gydėsi po apnuodijimo.
A. Navalnas jau daugiau kaip dvejus metus kali griežtomis sąlygomis pagarsėjusioje kolonijoje netoli Vladimiro miesto, esančio maždaug už 200 km nuo Maskvos ir bendrauja su visuomene bei siunčia žinutes per savo advokatų komandą. Užsienyje Rusijos prezidento Vladimiro Putino kritikas laikomas politiniu kaliniu.
A.Navalno laukia naujas teismo procesas dėl kaltinimų ekstremizmu, ir jam gresia dar 35-eri laisvės atėmimo metai. Anot paties A. Navalno, valdžia siekia, kad jis liktų kalėjime iki gyvos galvos.
Alexei Navalny. EPA – ELTA nuotr.
Maskva, sausio 9 d. (AFP-ELTA). Įkalintas Rusijos opozicijos politikas Aleksejus Navalnas pirmadienį pranešė, kad Naujuosius metus pasitiko karceryje.
Garsiausias Rusijoje prezidento Vladimiro Putino kritikas A. Navalnas atlieka devynerių metų įkalinimo bausmę dėl kaltinimų, kuriuos vadina politiškai motyvuotais. „Vis dėlto praėjusiais metais man pavyko užsidirbti 10-ąjį terminą karceryje“, – socialiniuose tinkluose sakė A. Navalnas.
Jis teigė buvęs apkaltintas tuo, kad rytą nusiprausė veidą anksčiau nei numato taisyklės ir buvo perkeltas į pataisos kamerą maksimaliam 15 parų terminui.
„Taigi mano planai prašmatniai sutikti Naujuosius metus buvo sužlugdyti“, – ironizavo A. Navalnas ir pridūrė, kad šiai progai turėjo maišelį bulvių traškučių ir žuvies konservų.
Jis sakė Naujųjų metų išvakarėse miegojęs kameroje, kurioje buvo su dviem kitais kaliniais: vienas „staugė ir rėkė“, o kitą A. Navalnas apibūdino kaip neturintį higienos įgūdžių.
A.Navalnas buvo suimtas 2021 m. sausį, kai grįžo iš Vokietijos, kur gydėsi po apnuodijimo, dėl kurio vos nemirė, dėl to jis kaltina Kremlių.
46 metų A. Navalnas iš pradžių buvo nuteistas kalėti pustrečių metų dėl senų kaltinimų sukčiavimu, bet įkalinimo laikas buvo pratęstas iki devynerių metų, kai jis buvo pripažintas kaltas pasisavinęs jo politinėms organizacijoms paaukotus pinigus. Nuo tada, kai buvo sulaikytas, jis bendrauja su visuomene ir siunčia žinutes per savo teisininkų komandą.
Aleksejus Navalnas. EPA – ELTA nuotr.
Maskva, rugsėjo 23 d. (dpa-ELTA). Įkalintas Rusijos opozicijos lyderis Aleksejus Navalnas vėl pasiųstas į karcerį už tai, kad kritikavo prezidento Vladimiro Putino dalinę rezervistų mobilizaciją karui Ukrainoje.
Tai jau penktas kartas, kai A. Navalnas pasiunčiamas į kalėjimo izoliatorių, šiuokart – 12-ai dienų. Visai neseniai jis ten buvo uždarytas 15 dienų. „Tai, ką sakiau apie mobilizaciją, nepatiko – taigi tu, Navalnai, gausi 12 dienų!“, – sakė A. Navalnas per teismo posėdį penktadienį, pranešė nepriklausomas leidinys „Mediazona“.
Trečiadienį vykusiame posėdyje 46 metų A. Navalnas apkaltino V. Putiną siunčiat daugybę žmonių į „mėsmalę“, kad galėtų tęsti savo „neteisėtą karą“ Ukrainoje.
Šiuo metu A. Navalnas laikomas 6-ojoje pataisos darbų kolonijoje Melechove, maždaug už 260 kilometrų į šiaurės rytus nuo Maskvos, ypač atšiauriomis kalėjimo sąlygomis. Jis kalinamas nuo 2021 metų. A. Navalnas laikomas politiniu kaliniu, Rusijos teismui anksčiau šiais metais palikus galioti jam paskirtą devynerių metų laisvės atėmimo bausmę už tariamą sukčiavimą. Laikoma, kad Rusijos teismai yra kontroliuojami Kremliaus, o žmogaus teisių aktyvistai smerkia nepagrįstus jų sprendimus.
2020 m. rugpjūtį A. Navalnas vos išgyveno mėginimą nunuodyti jį chemine medžiaga „Novičiok“, dėl to jis kaltina V. Putiną.
Genocido aukų muziejus Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Etatiniai Lietuvos istorijos mitų griovėjai neįsiklausė į Prezidento Gitano Nausėdos žodžius, pasakytus po to, kai Vilniaus meras Remigijus Šimašius liepė nuimti Generolo Vėtros atminimo lentą: „Sprendimas neišmintingas, sukiršinęs visuomenę“.
Neįvardyta Lietuvos „akademinė istorikų bendruomenė“ suabejojo, ar pelnytai Vilniaus centre, ant buvusios KGB būstinės sienų, iškaltos kai kurių šio pastato rūsiuose nužudytų žmonių pavardės. Bet užrašai įrėžti taip giliai, kad, norint juos ištrinti, teks apgadinti rūmus, kuriuose įsikūrusios valstybės įstaigos.
Taupė šovinius
1944 – 1947 metais Vilniaus NKVD (vėliau – KGB) kalėjime sovietai nužudė 767 žmones. 2000-aisiais dailininkas Gitenis Umbrasas ant pastatą puošiančių granito plokščių iškirto beveik 200 aukų vardus, pavardes ir nuorodas, kada suimtieji partizanai, dvasininkai, mokytojai ir pasiturintys ūkininkai, kuriems, Kremliaus nuomone, tremtis į Sibirą buvo per švelni bausmė, gimė ir buvo sušaudyti. Bet dar dažniau – užmušti kirvio kirčiu į pakaušį ar kūjo smūgiu į smilkinį, nes sovietai taupė šovinius.
NKVD banditai
Dabar į Gedimino prospektą ir Lukiškių aikštę pasisukusiame pastate yra įsikūręs Okupacijų ir laisvės kovų muziejus, dalis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC), Lietuvos ypatingasis archyvas, Lietuvos apeliacinis ir Vilniaus apygardos teismai.
Budrūs darbuotojai
LGGRTC generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė sako, kad kai kurias pavardes teks nugramdyti. Budrūs LGGRTC darbuotojai savarankiškai, net neinformavę savo viršininkės, ištyrė ir pranešė žiniasklaidai, kad prieš 20 metų buvusio KGB kankinimų centro cokolinis aukštas, keliais laipteliais žemiau grindinio, lietuviška Raudų siena kaip Jeruzalėje paverstas skubotai. Penki ar šeši ant užsienio turistų dažnai fotografuojamo fasado įamžinti asmenys neverti tokios garbės – vieni Lietuvos partizanų būriuose kovojo labai trumpai arba tik galvojo prisidėti prie „miškinių“, o vokiečių pagalbinėje policijoje per Antrąjį pasaulinį karą tarnavo daug ilgiau, iš kitų hitlerininkai 1941 m. rekvizavo arklį su vežimu nužudytų žydų turtui pergabenti.
Kas dar užklius?
Bet ir tie „susitepusieji“ buvo nukankinti Vilniaus NKVD kalėjime, paskui užkasti Tuskulėnų dvaro parke. Ir pagal pirmykščių žmonių paprotinę teisę, ir pagal romėniškuosius ar viduramžių įstatymus, netgi pagal šiuolaikines Jungtinių Tautų konvencijas NKVD nukankinti asmenys po egzekucijų iškart tapo aukomis, nes iš jų sovietai atėmė teisę gintis sąžiningame teisme. Nesvarbu, ką budeliai prirašė nužudytųjų bylose, kuriomis šiandien vadovaujasi „demaskuotojai“.
Tuskulėnai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
NKVD kalėjime 1946 m. lapkričio 18 d. buvo nušautas ir Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius. Gal ir jo pavardę uolieji Lietuvos istorijos tamsiųjų dėmių valytojai pareikalaus nuo sienos pašalinti? 1944 m. rudenį vyskupas V. Borisevičius laimino „hitlerininkų parankinius“, anot Rusijos užsienio reikalų ministerijos informacijos ir spaudos departamento, – Tėvynės apsaugos rinktinės savanorius, kurie 1944 m. spalio mėnesį bandė sustabdyti rusų tankus Žemaitijoje. Iš lauko riedulių sumūryta piramidė sovietų okupacijos aukoms atminti prie buvusios KGB rezidencijos gal irgi būtų užkliuvusi, bet dažais arba anglių gabalėliais užrašytus tremtinių tėviškių pavadinimus ir negrįžusiųjų iš Sibiro pavardes per ketvirtį amžiaus lietūs nuplovė, saulė išblukino (paminklas pastatytas 1994 m.).
Amerikos pavyzdys
Ant Vašingtono Vietnamo karo memorialo, kurį bandė mėgdžioti Lukiškių bunkerio projektuotojas Andrius Labašauskas, pagrindinio paminklo, 75 metrų ilgio ir 3 metrų aukščio sienos iš juodojo marmuro, iškaltos 58 320 amerikiečių kareivių ir civilių pavardės. 1955-1975 metais jie žuvo Pietryčių Azijoje.
Kai kurie po mirties pagerbti kareiviai per Vietnamo karą tarnavo leitenanto Viljamo Kolio (William Calley) vadovaujamame pėstininkų būryje. 1968 m. kovo 16 d. Pietų Vietnamo Milajaus kaime (sovietų Lietuvos žiniasklaida jį vadino Songmiu) būrio kariai nužudė 347 žmones (valstiečius, jų žmonas ir vaikus). Amerikiečiai keršijo už savo draugus, žuvusius per komunistų partizanų pasalas, netekusius kojų, rankų nuo priešų klastingai paslėptų minų. Leitenantas V. Kolis buvo nuteistas už karo nusikaltimą, tačiau niekam Amerikoje nešautų į galvą darkyti Vietnamo memorialo sienos, uždažyti, išskusti dalį įrašų. Karas baigėsi, Vietnamas stengiasi, kad praeities košmarai netrukdytų pelningai prekiauti su Amerika, o amerikiečių turistai išleistų kuo daugiau dolerių egzotiškoje šalyje, apie kurią dažnai pasakojo jų tėvai, Vietnamo karo veteranai.
Nutrauktų diplomatinius santykius
Varšuva iškart nutrauktų diplomatinius santykius su Lietuva, jeigu mūsų valdžia paprašytų pataisyti užrašus ant karinės organizacijos „Armia Krajowa“ (AK), kuri kadaise atkakliai priešinosi Lenkiją okupavusiems hitlerininkams ir išlaisvinusiems sovietams, kovotojų paminklų. AK nariai Lenkijoje – didvyriai, o Vilnijoje – lietuviškų kaimų degintojai.
Karaliaučiaus krašto Įsručio miestą sovietų generolo Ivano Černiachovskio garbei Maskva 1946 m. pavadino Černiachovsku. Mažojoje Lietuvoje nebeliko lietuvininkų, kai Rytų Prūsiją 1944-1945 metais pervažiavo Raudonosios armijos 3-iojo Baltarusijos fronto vado I. Černiachovskio tankai, skubėdami išvaduoti Europą nuo rudojo maro. I. Černiachovskio paminklas iki šiol stovėtų Vilniaus Vinco Kudirkos (sovietų laikais – I. Černiachovskio) aikštėje, jeigu 1993 m. rusai patys jo nebūtų išsivežę kartu su generolo palaikais.
Neatitinka istorinės tiesos
Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
2017 m. Biržų r. savivaldybės administracija Nemunėlio Radviliškio sovietų kareivių kapuose pastatė informacines lenteles, kad rusiški įrašai ant paminklų „Amžina šlovė kritusiems didvyriams, išvadavusiems Biržus“ yra „ideologizuoti ir neatitinka istorinės tiesos“. Bet Rusijos ambasada Vilniuje pagrasino teismais, buvęs Biržų r. meras Valdemaras Valkiūnas uždraudė pykdyti Kremlių, o kitos mūsų savivaldybės apskritai linkusios leisti rusų diplomatams šeimininkauti „Lietuvos Respublikos kultūros paveldo objektuose“ (raudonarmiečių kapinėse) kaip savo namuose.
Sovietinių represijų simbolis
Tačiau nėra to blogo, kuris neišeitų į gera. Triukšmas dėl įrašų ant buvusio Vilniaus KGB kalėjimo sienos paskatino Lietuvos visuomenę labiau pasidomėti šiuo sovietinių represijų simboliu.
1899 m. iškilusiuose rūmuose iki 1915 metų nuosprendžius neklusniems lietuvių inteligentams skelbė Rusijos imperijos Vilniaus gubernijos teismas. 1915–1918 metais į pastatą įsikraustė kaizerinės Vokietijos okupacinės valdžios įstaigos. 1918 m. lapkritį–gruodį čia duris atvėrė atkurtos Lietuvos kariuomenės savanorių šaukimo punktas ir Vilniaus miesto komendantūra.
1919 m. sausį–balandį pastate patogiai įsitaisė bolševikinės Vinco Mickevičiaus-Kapsuko vyriausybės liaudies komisarai, kapitalistus į kartuves siuntė revoliucinio tribunolo teisėjai.
Sklido aimanos
Kai lenkai, sulaužę 1920 m. spalio 7 d. Suvalkų sutartį, užgrobė pietryčių Lietuvą, iki 1939 metų rūmuose posėdžiavo Lenkijos teismai.
Nuo 1940 m. rudens pastate girdėjosi garsūs SSRS Vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) tardytojų keiksmai ir sklido prislopintos suimtųjų aimanos. Pusrūsyje įrengtas NKVD Vilniaus valdybos kalėjimas.
1941-1944 metais – Vokietijos slaptosios policijos (Gestapo) ir Trečiojo reicho valstybės saugumo tarnybos (SD) būstinė. Tuos laikus primena daugiausia lenkiški kalinių įrašai ant kamerų sienų.
1944-1991 metais – NKVD, NKGB, MGB, KGB Lietuvos SSR padalinys ir vidaus kalėjimas, 1959 m. pavadintas tardymo izoliatoriumi.
Turi gerus mokytojus
Po karo nešildomame Vilniaus NKVD kalėjimo karceryje suimtieji buvo laikomi tik su apatiniais drabužiais, gaudavo vos 200–300 g duonos per parą ir pusę litro vandens. Miegoti buvo leidžiama tik 5 val., pasivaikščioti nevesdavo. Karceriu buvo baudžiami kalėjimo taisyklių nesilaikantys kaliniai, pavyzdžiui, mėginantys nusnausti dieną, su kitais suimtaisiais bandę bendrauti stuksendami į sieną Morzės abėcėlę.
Buvę KGB rūmai Vilniaus centre. Slaptai.lt nuotr.
Dar baisiau buvo vadinamuosiuose vandens karceriuose. Kaliniai stovėdavo lediniame vandenyje (žiemą – ant ledo) arba stengdavosi kaip akrobatai išsilaikyti ant paaukštinimo. Vos užsnūdę griūdavo į vandenį.
Šeštajame dešimtmetyje, sovietų režimo „atšilimo“ laikais, kai teisine valstybe apsimetusi Sovietų Sąjunga bandė gauti iš Vakarų paskolų ir nusipirkti Jungtinėse Valstijose grūdų, vandens karceriai uždaryti. Viename įrengtas medicinos kabinetas, kitame – kalėjimo biblioteka.
Daugelis kamerų kalėjimo dokumentuose vadinamos vienutėmis, tačiau pokario metais jose būdavo sugrūsta iki 15 žmonių. 1944–1947 metais kamerose nebuvo jokių baldų – gultų, lovų ar spintelių. Suimtieji miegodavo atsirėmę į sieną arba ant grindų, pasitiesę kokį drabužį, jei turėdavo. Grindys dažniausiai buvo cementinės. Vadinamoji pirmoji kamera perdažyta net 18 kartų, norint paslėpti kalinių paliktus įrašus. Šiandieniniai gatvių pavadinimų keitėjai ir atminimo lentų naikintojai turi gerus mokytojus.
Lietuvių netektys – statistika?
Pasiklausius tų anoniminių istorikų, kurie nori padailinti KGB pastato sieną, atrodo, tarsi lietuvių genocido nė nebuvo. Ukrainiečių, kuriuos Maskva 1932–1933 metais numarino badu, „holodomoras“, masinės armėnų žudynės 1914–1923 metais turkų valdomosiose teritorijose, jau nekalbant apie holokaustą – išskirtinės, unikalios tragedijos, o XX a. ne kartą okupuotų, naikintų, tremtų lietuvių netektys – statistika. Net buvęs Genocido aukų muziejus politiškai korektiškai pernai pervadintas Okupacijų ir laisvės kovų muziejumi.
KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones
Mat iš Sibiro buvo galima grįžti, o Baltarusijos Červenėje, Maskvos Butyrkų kalėjime nužudytiems Lietuvos karininkams, ministrams, žurnalistams, kunigams pagal Jungtinių Tautų „tarptautinį mokslinį“ apibrėžimą netinka genocido aukų sąvoka.
Popiežius Pranciškus, pernai meldęsis buvusio Vilniaus KGB tardymo izoliatoriaus kamerose, praėjusį šeštadienį užmovė kardinolo žiedą Kauno arkivyskupui emeritui, politiniam kaliniui, tremtiniui Sigitui Tamkevičiui, kuris ne kartą išbandė kietus KGB kalėjimo gultus.
Žurnalas “Der Spiegel”spausdina straipsnį, pasakojantį apie sąlygas, kuriomis buvo laikomi mažamečiai nusikaltėliai pačioje didžiausioje Amerikos pataisos įstaigoje, įsikūrusioje Marianos mieste Floridos valstijoje. Tai Artūro Dozje mokykla, veikusi 1900 – 2011 metais.
„Iš pradžių į mokyklą, jau pirmaisiais gyvavimo metais pelniusią ne pačią geriausią reputaciją, perauklėjimui buvo siunčiame mažamečiai žudikai ir vagys, vėliau įstaigoje atsidurdavo ir našlaičiai bei nuo tėvų pabėgę vaikai, – pasakoja Anna Lena Rot ir Birger Menke. – Auklėtojai dešimtmečiais žemino, mušė ir prievartavo vaikus. Grotuotose kamerose mažuosius „kalinius“ prirakindavo prie sienų grandinėmis”.
Šio straipsnio tikslas yra parodyti, kad Adelė Dirsytė Sibiro konclageryje “neišprotėjo”, bet sovietų valdžios tardytojų buvo specialiai palaužta.
Būdamas pavojuje žmogus instinktyviai jaučia baimę ir nori jo išvengti. Tai natūralu.
Kartais tokią baimę kėlę išgyvenimai sukelia sutrikimą, kad net ir praėjus pavojui, vien jį prisiminus, asmuo pajunta panašią baimę ar net paniką. Ta reakcija yra jausminis sukrėtimas dėl potrauminės įtampos. Toks sutrikimas nėra “išprotėjimas”, bet ankstesnės patirties sukelta pasikartojanti trauminė reakcija.
