Šiaurės Korėjoje surengtas karinis paradas. EPA-ELTA nuotr.
Pchenjanas, liepos 28 d. (AFP-ELTA). Šiaurės Korėjoje 70-ųjų Korėjos karo paliaubų susitarimo metinių proga surengtas didelis karinis paradas, kurio metu, be kita ko, buvo pademonstruoti nauji dronai ir tarpžemyninės balistinės raketos, galinčios nešti branduolines galvutes, penktadienį pranešė valstybinė žiniasklaida.
Liepos 27-ąją, kuomet buvo pasirašytas paliaubų susitarimas, kuris 1953 m. padėjo nutraukti karo veiksmus, Pchenjanas vadina Pergalės diena.
Kaip teigiama, paradą gyvai stebėjo Šiaurės Korėjos vadovas Kim Jong Unas ir į šalį atvykusios aukšto rango Rusijos bei Kinijos delegacijos. Palydovinės nuotraukos padėjo patvirtinti, kad Šiaurės Korėjoje iš tiesų būta karinio parado.
Valstybinė naujienų agentūra KCNA skelbė, kad šis paradas „įeis į mūsų istoriją kaip didingas politinis karinis festivalis, kuris pademonstravo nepajudinamą 10 mln. karių ryžtą sukurti naują Kim Jong Uno eros legendą“. Naujienų agentūra kalbėjo apie tariamą susirinkusių žmonių „entuziazmą ir džiaugsmą“, kai parado metu buvo parodyta ginkluotė. Šiaurės Korėjoje surengtas karinis paradas. EPA-ELTA nuotrauka
Norvičo universiteto politikos mokslų profesorius Yangmo Ku sakė naujienų agentūrai AFP, kad vienas iš naujojo parado tikslų yra patvirtinti „Kim Jong Uno valdymo legitimumą ir vidinį susivienijimą šiuo ekonominių iššūkių kupinu laikotarpiu“. Profesoriaus teigimu, Pchenjanas taip pat bando pasiųsti JAV ir jų sąjungininkėms ženklą, kad esant stipresniems ryšiams su Rusija ir Kinija Šiaurės Korėja yra pasirengusi atremti savo priešų keliamas strategines grėsmes. Specialistas kartu užsiminė apie naują Šaltąjį karą Korėjos pusiasalyje ir paragino imtis veiksmų įtampai numalšinti.
Kazachstano vėliava šalies žemėlapyje
Nur Sultanas, balandžio 28 d. (AFP-ELTA). Kazachstanas perspėjo Kremliui palankų televizijos laidų vedėją, kad šis taps šalyje nepageidaujamas, po to, kai išsakė priešišką tiradą šaliai dėl jos tariamo nutolimo nuo Maskvos prasidėjus karui Ukrainoje.
Turtingiausia Centrinės Azijos šalis Kazachstanas turi sausumos sieną su Rusija, joje gyvena gausi etninių rusų mažuma, o sausio mėnesį šalies valdžia buvo priversta pasitelkti Rusijos vadovaujamo bloko karius, kad numalšintų beprecedenčius neramumus.
Tačiau 19 mln. gyventojų turinti šalis išliko neutrali Ukrainos atžvilgiu ir sušvelnino sovietų pergalės prieš nacistinę Vokietiją dienos minėjimą, kuris Rusijos vadovui Vladimirui Putinui turi didelę simbolinę reikšmę.
Kazachstano užsienio reikalų ministerijos trečiadienį vakare išplatintame pareiškime teigiama, kad Rusijos laidų vedėjo, kino režisieriaus ir „Russia Today“ vyriausiosios redaktorės Margaritos Simonian vyro Tigrano Keosajano komentarai „nuodija gerų kaimyninių santykių atmosferą“ tarp abiejų šalių.
„Manau, kad jis bus įtrauktas į asmenų, nepageidaujamų Kazachstane, sąrašą“, – pareiškime cituojamas užsienio reikalų ministerijos atstovas žiniasklaidai Aibekas Smadijarovas. Tigranas Keosajanas
T. Keosajanas savo „YouTube“ kanale paskelbtame vaizdo įraše kvestionavo buvusių sovietinių šalių, įskaitant sąjungininką Kazachstaną, reakciją į invaziją į Ukrainą.
„Rimtai pagalvokite“
„Kazachai, broliai. Kas čia per nedėkingumas?“ – klausė T. Keosajanas dėl žinios, kad Kazachstanas atsisakė rengti kasmetinį karinį paradą per gegužės 9-osios šventę.
„Atidžiai pažvelkite į Ukrainą, rimtai pagalvokite“, – sakė jis.
„Jei manote, kad ir toliau galite būti tokie klastingi kvailiai ir nebus jokių pasekmių, klystate“, – sakė T. Keosajanas, o paskui pridūrė: „Traukinys išvyksta. Jūs vis dar galite įlipti į traukinį. Į paskutinį vagoną“.
Kazachstano užsienio reikalų ministerija pareiškė, kad šie komentarai „naudingi Kazachstano ir Rusijos strateginės partnerystės priešininkams“.
Margarita Simonian
Ketvirtadienį AFP nepavyko susisiekti su ministerija ir sužinoti, ar T. Keosajanas jau įtrauktas į juodąjį sąrašą.
T. Keosajano pasisakymas atkartoja jo žmonos komentarus, kuri suabejojo, kodėl Rusija „gelbėjo“ Kazachstaną sutikdama atsiųsti tai, ką Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija (KSSO) pavadino „taikdariais“, sausio mėnesį šalyje vykusiems kruviniems politiniams neramumams malšinti.
M. Simonian vasario 22 dienos „Facebook“ žinutė buvo reakcija į Kazachstano užsienio reikalų ministro Muchtaro Tleuberdi teiginį, kad Kazachstanas nesvarsto galimybės sekti Maskvos pavyzdžiu ir pripažinti dviejų separatistinių darinių rytų Ukrainoje nepriklausomybę.
Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio teigimu, artėjant gegužės 9-ajai, kai Rusijoje įprasta paminėti pergalę Antrajame pasauliniame kare, Vakarai privalo būti pasiruošę galimoms Kremliaus provokacijoms. Dėl šios priežasties, akcentuoja jis, būtina kalbėti apie griežtesnes sankcijas ir didesnę paramą prieš Kremliaus karą kovojančiai Ukrainai.
„Artėjant gegužės 9-ajai, jis (V. Putinas – ELTA) vienaip ar kitaip surengs savo paradą, net jei jis bus ant Mariupolio ar kito miesto pelenų.
Todėl mes privalome pirmiausia būti pasiruošę psichologiškai, o antra, privalome ruoštis naujoms sankcijomis ir dar didesnei pagalbai Ukrainai. Nors su Vakarų parama ukrainiečių lauke buvo keletas pergalių, kol kas dar niekas nelaimėta“, – antradienį vakare „Deutsche Welle“ (DW) kalbėjo G. Landsbergis.
Ministras dar kartą pažymėjo, kad Kremliaus sukeltą karą Ukrainoje galima užbaigti tik nugalėjus putinizmą. Kitu atveju, akcentuoja jis, gali laukti „ilga geopolitinė žiema“.
„Pasaulis niekaip negrįš į bent kokį normalumą, kol jame vis dar egzistuoja putinizmas. Kalbu ne tik apie lyderį, kuris išlaiko sistemą, ne tik apie jo sukeltą karą prieš Ukrainą. Kai tai baigsis, nereiškia, kad pasaulis sugrįš į normalumą, todėl turime būti pasiruošę ilgai geopolitinei žiemai“, – pridūrė ministras.
ELTA primena, kad Europos Komisijai (EK) antradienį pasiūlius naują sankcijų Rusijai paketą, kuris apimtų anglių importo draudimą ir neleistų Rusijos laivams įplaukti į Europos uostus, G. Landsbergis teigė nusivylęs, kad siūlomame sankcijų pakete neatsirado draudimo naftos importui iš Rusijos.
Taip pat EK siūlo išplėsti asmenų sąrašą, kuriems taikomos sankcijos, bei sankcijas dar keturiems svarbiems Rusijos bankams, įskaitant antrą pagal dydį šios šalies banką VTB.
Karinis paradas Kijeve. EPA – ELTA nuotr.
Ukraina kariniu paradu pažymi 30-ąsias nepriklausomybės nuo Sovietų Sąjungos metines.
„Esame jauna šalis, turinti 1 000 metų istoriją“, – antradienį savo kalboje Kijevo Nepriklausomybės aikštėje sakė prezidentas Volodymyras Zelenskis.
Vėliau apie 5 000 karių žygiavo pro šalies vadovus ir užsienio svečius. Be kita ko parade buvo pristatyti tankai, artilerija ir naujausios raketų technologijos. Taip pat buvo demonstruojami koviniai bepiločiai orlaiviai.
Sraigtasparniai, naikintuvai ir didžiausias pasaulyje lėktuvas „Mriya“ („Svajonė“) taip pat praskrido virš sostinės centro. Virš miesto centro skrido ir lenkų bei slovakų naikintuvai ir sraigtasparniai.
Iškilmingame parade taip pat dalyvavo kitų kaimyninių šalių ir NATO šalių, tokių kaip Danija, Kanada ir JAV, karių delegacijos. Keletas pakrančių apsaugos greitaeigių katerių praskriejo pro miesto centrą Dniepro upe.
Pietų Ukrainos Odesos uostamiestyje vyko jūrų laivyno paradas, kuriame dalyvavo daugiau nei 20 laivų.
Prieš prasidedant paradui Kijeve, tylos minute buvo pagerbti kariai, žuvę per karą Rytų Ukrainoje. Oficialiais duomenimis, vien nuo šių metų pradžios kare žuvo apie 50 Ukrainos karių.
Nuo 2014 metų kovose su Rusijos remiamais separatistais Donbaso regione žuvo daugiau nei 13 tūkst. žmonių, tarp jų ir civilių. Taikos planas sustabdytas.
Karinis paradas Maskvoje. EPA – ELTA nuotr.
Rusijai sekmadienį minint 76-ąsias pergalės Antrajame pasauliniame kare metines, šalies prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė, kad Rusija „tvirtai“ gins nacionalinius interesus ir pasmerkė „rusofobijos“ sugrįžimą.
„Rusija nuosekliai gina tarptautinę teisę. Kartu mes tvirtai ginsime savo nacionalinius interesus, kad užtikrintume savo žmonių saugumą“, – tūkstančiams Raudonojoje aikštėje susirinkusių kariškių ir veteranų sakė V. Putinas.
V. Putinas žada „tvirtai“ ginti šalies interesus. EPA-ELTA nuotr.
Prezidentas kalbėjo kasmetinio Pergalės dienos karinio parado pradžioje, kurio metu Maskvos gatvėmis rieda karinė technika.
Valstybinė naujienų agentūra RIA skelbė, kad sekmadienio parade Rusijos sostinėje Maskvoje dalyvaus per 12 tūkst. kariškių, taip pat 190 karinės technikos vienetų ir 76 naikintuvai bei sraigtasparniai.
Pergalės dienos paradai, kurie po Sovietų Sąjungos griūties 1991 metais tapo kasmetiniu renginiu, sekmadienį taip pat vyksta dešimtyje kitų Rusijos miestų.
Karinis paradas Maskvoje. EPA – ELTA nuotr.
Maskvoje buvo sulaikyta protestų grupės „Pussy Riot“ narė, penktadienį pranešė grupė.
Veronika Nikulšina apkaltinta nepaklusus policijos įsakymams, jos advokatas penktadienį sakė naujienų agentūrai „RIA Novosti“. „Veronika buvo nugabenta į policijos nuovadą“, – teigė advokatas.
Remiantis žiniasklaidos pranešimais, aktyvistė tikina, jog jos suėmimas yra susijęs su filmavimu vienam filmui, kuris turėjo įvykti penktadienį. Valdžia greičiausiai manė, kad jos pasirodymas bus politinis.
Penktadienį Maskvoje vyko karinio parado paminėti Antrojo pasaulinio karo metines generalinė repeticija. „Pussy Riot“ grupė yra ne kartą sukėlusi sumaištį, imdamasi protesto veiksmų.
Vos prieš šešis mėnesius V. Nikulšinai buvo paskirta bauda, jai ir dar vienai grupės narei iškėlus vaivorykštės vėliavas ant Rusijos valdžios pastatų.
Šiaurės Korėjoje surengtas didžiulis karinis paradas. EPA-ELTA nuotr.
Nepaisydama koronaviruso apribojimų, Šiaurės Korėja, kaip manoma, šeštadienio rytą surengė didžiulį karinį paradą, pranešė Pietų Korėjos kariuomenė.
„Anksti šįryt rasta įrodymų, kad Kim Il Sungo aikštėje vyko plataus masto karinis paradas, kuriame būta (karinės) technikos ir daugybės žmonių“, – sakoma Seulo štabų vadovų pranešime.
Jie pridūrė, kad „renginį atidžiai stebėjo“ Pietų Korėjos ir JAV žvalgybos agentūros.
Šis paradas yra šalies valdančiosios Darbininkų partijos 75-ųjų metinių minėjimo dalis.
Tokio pobūdžio renginiuose įprastai žygiuoja tūkstančiai karių, kuriems iš paskos seka virtinė šarvuotų transporto priemonių ir tankų. Kulminacija tampa raketų demonstravimas.
Šiuos renginius atidžiai stebi stebėtojai, ieškodami įžvalgų apie šalies ginklų kūrimo procesus.
Iki ankstyvos popietės valstybinis transliuotojas KCNA nebuvo paskelbęs nuotraukų iš galimai vykusio parado.
Tačiau tarnyba „NK News“ citavo kelis šaltinius, kurie teigė ankstų šeštadienio rytą girdėję skrendančių lėktuvų, bepiločių skraidyklių ir sunkiosios technikos garsų.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas antradienį paskelbė, kad dėl koronaviruso pandemijos atidėtas Pergalės dienos karinis paradas bus surengtas šiemet birželį.
Karinis paradas, skirtas paminėti 75-ąsias Sovietų Sąjungos pergalės prieš hitlerinę Vokietiją metines, turėjo vykti dar gegužės 9-ąją. Tačiau, siekiant pažaboti naujojo koronaviruso plitimą, paradą buvo nuspręsta atidėti ir surengti vėliau šiais metais.
Prezidentas nurodė gynybos ministrui Sergejui Šoigu pradėti pasiruošimą šiam renginiui, vyksiančiam birželio 24 d.
Rusija kasmet gegužės 9-ąją švenčia Pergalės dieną, surengdama didžiulį karinį paradą. Šiųmetis paradas buvo laikomas svarbiausiu metų politiniu įvykiu Rusijoje, į kurį buvo pakviesti pasaulio lyderiai ir veteranai iš visos Rusijos.
Rusijoje koronaviruso plitimo situacija pamažu stabilizuojasi. Antradienį šalis pranešė, kad per parą buvo patvirtinta 8 915 naujų infekcijos atvejų. Bendras užsikrėtusiųjų skaičius Rusijoje siekia 362 342.
Publicistas Leonas Jurša, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Pergalės Didžiajame tėvynės kare 75-metį mininčioje Rusijoje oficialiai paskelbta, kad karas nusinešė 26,6 milijono žmonių gyvybių, veikiančioji armija neteko 8,6 milijono karių. Kare žuvo 20 milijonų vyrų ir 6,5 milijono moterų.
Chrenas težino, kaip laimėjome
Gegužės 9 d. Rusijos vyriausybės laikraštis „Rosijskaja gazeta” parašė, kad tiksliam žuvusiųjų skaičiui nustatyti prireikė dešimtmečių. Daugiau kaip du milijonai karių žuvo vaduodami Lenkiją, dar 1 milijonas – Čekoslovakiją ir Vengriją, daugiau kaip 300 tūkstančių – imdami Berlyną. Beveik 14 milijonų piliečių žuvo okupuotose teritorijose… Jeigu nieko daugiau nežinotume, vis viena iš karto kristų į akis, nekalbant apie visa kita: kiek daug vyrų – ne karių… Maskvoje vienas teatrų parodė spektaklio „Linksmasis kareivis” pagal to paties pavadinimo rašytojo, karo dalyvio Viktoro Astafjevo apysaką vaizdo įrašą. Pastatymo meno vadovas Sergejus Bezrukovas pasakė juos norėjus parodyti, kas iš tikrųjų nugalėjo – „paprasti rusų kareiviai, kurių, deja, neskaičiavo (не считали)”.
1987 metų pabaigoje Viktoras Astafjevas laiške tyrėjų nenustatytam karvedžiui rašė: „O kiek pragaišinote liaudies kare? Žinote juk ir pamenate. Baisu pasakyti tikrą skaičių, tiesa? Jį paskelbus, vietoj paradinės kepurės reikėtų dėtis vienuolio ašutinę, Pergalės dieną klauptis ant kelių vidury Rusijos ir maldauti žmonių atleidimo už nevykusiai laimėtą karą, kuriame priešus užvertė lavonais, paskandino rusų kraujyje.”
Sovietų Sąjungoje ir Rusijoje pagarsėjęs aktorius Jevgenijus Vestnikas Didžiojo tėvynės karo metais tarnavo artilerijoje (tėvą sušaudė 1937 metais, motiną ištrėmė, pats augo „liaudies priešų” vaikams skirtame internate). Dvi dešimtys metų po karo jam pasitaikė keliauti vienu traukiniu su Sovietų Sąjungos maršalu Semionu Timošenka (šis karo išvakarėse ir jo pradžioje buvo SSRS liaudies komisaras, dvejus pirmuosius karo metus vadovavo įvairiems frontams – tai buvo Raudonosios armijos triuškinimo laikotarpis). Maršalas pakvietė aktorių į kupė, kur neapsieita be konjako ir karo prisiminimų. Nuo vaišių įdrąsėjęs aktorius paklausė: „Drauge maršale, o juk vokiečiai buvo daug stipresni už mus. Kaip gi išėjo, kad vis dėlto karą laimėjome mes?” Maršalas, tais metais – Sovietinio karo veteranų komiteto pirmininkas, gurkštelėjo konjako, patylėjo ir atsakė: „O velniai žino”. Taip pasigirdo (А хрен его знает) TV kanalo „Kultura” laidą žiūrėjusiam rašytojui Vladimirui Čunichinui, parašiusiam ne vieną knygą apie Sovietų Sąjungai katastrofiškai susiklosčiusią karo su vokiečiais pradžią.
(Kai kas aiškina, kad tą kasdien vartojamą ne visiškai delikatų žodį (хрен) reikia rašyti didžiąja raide – esą tai senovės slavų išminties dievo vardas; minėtas posakis vartojamas, kai slapta įvykio prasmė neįkandama paprastam mirtingajam.)
Žinoma, maršalas turėjo galvoje ne Chreną. Timošenka, aiškina Čunichinas, taip atsakė todėl, kad tuometės ideologijos rėmuose nebuvo kito atsakymo – negi nuoširdžiame pokalbyje pliaukšti apie kolektyvinę komunistų partijos išmintį, atvedusią didvyrišką liaudį į pergalę. Pasak šio rašytojo, visaip komentuojant šį maršalo atsakymą (kaip antai: maršalų ir generolų bukumo liudijimas) pamirštamas pats klausėjas. Jaunesnysis leitenantas Vestnikas matė sovietinę kariuomenę iš vidaus, galėjo palyginti su vokiečių, bet ir praėjus dvidešimt metų buvęs frontininkas tebieškojo atsakymo į jį kankinantį klausimą. Nepadėjo ir pokalbis su maršalu…
Sovietinių karių skulptūra, kadaise stovėjusi ant Žaliojo tilto. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Čurichinas 2011 metais išleistoje knygoje („Когда нас в бой пошлёт товарищ Сталин…”) aiškina, kad ir dabar tūlas atsakytų panašiai, kaip senas maršalas, aišku, turėjęs savo nuomonę. Čurichinas irgi turi savo nuomonę: SSRS buvo tada ne šiaip silpnesnė už Vokietiją, ji buvo daug silpnesnė.
Pasak jo, stebėtina ne tai, kad 1941 metais įvyko katastrofa. Stebėtina, kad vis dėlto Raudonoji armija atsilaikė. Teisybę sakant, neturėjo atsilaikyti. Ant plaukelio viskas kabėjo, bet atsilaikė. Tai atsitiko, šio rašytojo galva – ir dar daugelyje galvų tas pats, todėl, kad kaip tik visaip smerkiamas Molotovo ir Ribentropo paktas ir buvo tas plaukelis: suteikė Sovietų Sąjungai 20 mėnesių taikos laikotarpį, per kurį pavyko (ne be to paties Timošenkos pastangų) labiau apsiginkluoti ir bent kiek įgusti pėstininkams šaudyti, o vadams – vadovauti…
2015 metais baigto leisti 12-os tomų enciklopedinio veikalo „Didžiojo tėvynės karo 1941-1945 m. istorija” autoriai rašo negalėję nutylėti to, kad per visą visą pokario metą pasaulinėje istoriografijoje buvo iškreipiami Didžiojo tėvynės karo įvykiai, jų klastojimas įgavo neregėtą mastą.
Todėl šiame veikale autoriai ėmėsi svarbaus uždavinio: apginti istorinę tiesą apie karą. Ir vis dėlto 1-ajame tome jie pripažįsta: „Kad ir kas būtų sakoma, tiesa yra ta, kad pergalės kaina galėjo būti ir ne tokia aukšta.”
Nespėjo užsėti aerodromų…
Sovietinių laikų istorikai arba nutylėdavo Raudonajai armijai katastrofiškai susiklosčiusią karo pradžią, arba aiškindavo – kaip tai daro minėtas rašytojas ir kiti – esą daug stipresnis priešininkas klastingai užpuolė taikingą šalį etc. Iš tikrųjų karo išvakarėse iki galo nemobilizuotoje Raudonojoje armijoje buvo 5 774 tūkstančiai karių – daugiau negu Vokietijos su sąjungininkais – 4 307 tūkstančiai.
Viktoro Suvorovo – Rezuno trilogija apie sovietų imperijos grobuoniškumą
1992 metais pasirodė veikalas „1941 metai – pamokos ir išvados” (1941 год — уроки и выводы), tiesa, su žyma „Tarnybiniam naudojimui”. Matyti, jį pradėjo rašyti Gorbačiovui valdant („Sovietų Sąjunga, vykdydama savo taikingą politiką…”), o baigė po SSSR žlugimo („kas iš esmės buvo Hitlerio galutinis tikslas jo sukurstytame kare”). Gynybos ministerijos suburta karo istorikų grupė turėjo paneigti neperseniausiai išėjusiose Viktoro Suvorovo knygoje („Ледокол”) paskleistą „kliedesį”, kad SSSR rengėsi užpulti Vokietiją, bet Hitleris aplenkė Staliną; autoriai piktinosi: „išeina SSRS lygiai su Vokietija atsakinga už Antrojo pasaulinio karo kilimą!”
Viktoras Suvurovas – Rezunas. Gordonua.com nuotr.
Šios knygos autoriai priėjo prie išvados, kad priešininkas užklupo RKKA nepasirengusią netikėtam puolimui – jo laukta ne anksčiau kaip liepos mėnesio antroje pusėje (iš tikrųjų – Gynybos liaudies komisaro 1941 m. birželio 19 d. įsakymo viename punktų skaitome: iki liepos 1 d. užsėti visus pasienio aerodromus žole). Viena Generalinio štabo planavimo klaidų (pabraukta pačių autorių) yra ta, kad „ginkluotųjų pajėgų strateginio paskleidimo ir operatyvinių kariuomenės grupuočių išdėstymo Vakarų strategine kryptimi sampratoje vyravo puolamieji tikslai„. Praktiškai neliko ribos tarp kovinių veiksmų pagal sienos priedangos planą ir pirmųjų didelių operacijų (kovinių veiksmų perkėlimo į priešininko teritoriją).
Greičiausiai jau nesužinosime, ar Stalinas ketino kokia nors išprovokuota dingstimi (kaip ją sumanė Suomijai pulti) smogti Vokietijai, bet akivaizdu, kad per dvi savaites nuo karo pradžios turėjo būti mobilizuotas ir visiškai pasirengęs koviniams veiksmams kariuomenės pirmasis strateginis ešelonas, smogtas triuškinamas smūgis ir toliau puolama priešininko teritorijoje – Varšuvos, Liublino, Krokuvos kryptimis. Hitleris užpuolė tuo metu, kai šimtai sąstatų su kariais iš vidaus karinių apygardų (ten nuo gegužės vidurio mokymų priedanga papildomai sutelkė 755 tūkstančius prievolininkų) ir visa kita karui būtina teberiedėjo į vakarus. Birželio 22 d. pasienį buvo pasiekę 83 ešelonai, o 455 sąstatus karas užklupo kelyje.
Viktoro Rezuno – Suvorovo knygos apie Antrąjį pasaulinį karą – jo priežastis, eigą ir pasekmes. Slaptai.lt nuotr.
Kuro, šaudmenų, ginklų atsargos sandėliai, taip pat aerodromai atsidūrė visiškai prie pat valstybinės sienos irgi dėl to paties: „vyravo puolamieji tikslai”. Tai dar 1988 metais pripažino generolas pulkininkas Genadijus Pastuchovskis (po kelerių metų bus pskirtas Užnugario ir transporto karo akademijos viršininku) straipsnyje apie tai, kodėl karo pradžioje Raudonosios armijos užnugario tarnybą ištiko suirutė: operatyvinio užnugario paskleidimas kariuomenei užėmus strateginę gynybą ar traukiantis nebuvo numatytas; agresijos atveju pasienio frontai turėjo veržtis į priešininko teritorijos gilumą. Vien Pietryčių fronte traukiantis susprogdino 1933 vagonus šaudmenų ir sunaikino daugiau kaip 38 tūkstančius tonų kuro; praėjus dviem karo savaitėms, apie 200 sandėlių atsidūrė vokiečių rankose. Priešininkas bombardavo aerodromus su nepakilusiais lėktuvais.
Maršalas Konstantinas Rokosovskis savo prisiminimuose („Kareivio pareigą” pirmą kartą išleido 1969 metais smarkiai apkarpytą ir tik po daugelio metų išbraukta buvo grąžinta) rašė, kad tuoj po Vokietijos užpuolimo jis, mechanizuoto korpuso vadas, atplėšęs ypatingo slaptumo operatyvinį paketą, rado visiškai parengtam koviniam junginiui skirtą direktyvą. Tuo tarpu korpusas buvo dar tik formuojamas, be kovinės technikos ir transporto. Ir nieko apie tai, kas darytina, priešininkui užpuolus tokioje padėtyje. „Apie ką galvojo tie, kurie kūrė tokias direktyvas ir dėjo jas į operatyvinius paketus, saugomus po devyniomis spynomis? – klausė autorius 1969 metų leidime išbrauktoje atsiminimų dalyje. – Juk jų nurodymai buvo aiškiai neįvykdomi. Ir jie tai žinojo, bet vis viena rašė nurodymus, esu tikras, tam, kad pasiteisintų ateityje, mes, žiūrėkite, buvome įsakę tokiems ir tokiems junginiams „ryžtingai” veikti. Jiems buvo nė motais, kad toks įsakymas – tai mechanizuoto korpuso siuntimas sunaikinimui. Nelygiuose mūšiuose krito geriausi tankistai, kautynėse pasiaukojamai vykdydami pėstininkų užduotis.”
Tą pačią birželio 22-ąją RKKA vadovybė pasiuntė keturių frontų karo taryboms direktyvą su įsakymu „smogti galingą atsakomąjį smūgį” ir baigiantis birželio 24-ajai užimti Suvalkų ir Liublino rajonus. Deja, apgailestauja vienas pradžioje minėtam rašytojui artimas autorius, kontrpuolimas Gardino rajone nieko iš esmės nepakeitė, nors „sovietiniai kareiviai nenumaldomai troško nugalėti priešą” (vokiečių akimis, šis kontrpuolimas buvo „didelis taktinis pralaimėjimas”, kainavęs RKKA daugiau kaip 100 tankų).
Vokiečių generolo Franco Halderio, sausumos kariuomenės generalinio štabo viršininko (iki 1942-ųjų rudens, kai Hitleris dėl nesutarimų atstatydino jį iš pareigų) Antrojo pasaulinio karo metais rašytame dienoraštyje apie pirmąją karo su SSRS dieną randame parašyta: vokiečių kariuomenės puolimas užklupo priešininką nepasirengusį. Taktikos požiūriu priešininko kovinė rikiuotė nebuvo pritaikyta gynybai. Priešas traukiasi padrikai, operatyvinio traukimosi požymių nematyti nė ženklo, labai tikėtina, kad tokio atsitraukimo galimybė tiesiog nebuvo svarstoma.
Tankų taranai ir žmonių lavinos
Kitas Vermachto generolas, Fridrichas fon Melentinas, vadovavęs Rytų fronte tankų korpuso štabui, parašė kelias knygas apie tankų kautynes, jos buvo išleistos ir Rusijoje, viena jų leidyklos sumanytu pavadinimu „Šarvuotas vermachto kumštis”. Vokietijos-SSRS karo pradžioje kaip tik galingi tankų junginių „pleištai” skrodė Raudonosios gynybines linijas, smelkėsi į gilumą, kol galiausiai viskas baigdavosi ištisų divizijų apsupimu – „katilu” ir šimtų tūkstančių RKKA karių pasidavimu į nelaisvę. 1941-ųjų liepos viduryje iš 170 Raudonosios armijos divizijų, stojusių prieš Vermachtą, 28 buvo visiškai sutriuškintos (iš jų 24 – Vakarų fronte), 70 divizijų neteko daugiau kaip pusės karių ir technikos. 1941 metų pabaigoje beveik ištirpo visas RKKA pirmasis strateginis ešelonas. Vokiečių nelaisvėje atsidūrė apie 3,9 milijono sovietinių karių. Vermachto nuostoliai: apie 100 tūkstančių nukautų, sužeistų ir dingusių be žinios.
1941-ųjų rugsėjį, 76-tą karo dieną, generolas Halderis rašo, kad viename fronto bare „priešininkas vėl pradėjo įnirtingas atakas praėjusio karo dideliems mūšiams būdingu stiliumi”. Vermachto vadai ryžtingai atsisakė Pirmajame pasauliniame kare, kuriame patys dalyvavo, vokiečių generolų taikytos taktikos, kai puolimo metu veržiamasi iki pat priešininko apkasų ir tada imama darbuotis durtuvais. Pagal naują taktiką puolamas priešininkas turi būti naikinamas iš atstumo – vos atsidūrus pozicijoje, iš kurios galima pataikyti; Vermachto pėstininkas dabar pagrįstai buvo vadinamas šauliu.
Tam pačiam generolui Melentinui anksčiau teko planuoti ir Vermachto pėstininkų veiksmus, tad išnarstė ir „rusų” pėstininkų taktiką, kurią paskui aprašė daug plačiau nei jo viršininkas. Jis tikino, kad rusai visada niekino mirtį, bet komunistinis režimas dar labiau sustiprino šį bruožą. Rusų koviniams veiksmams būdinga tai, kad vadai siunčia į mūšį, ypač puolime, daug gyvosios jėgos ir technikos, ir nesitraukia: du kartus nepavykus atakai, kuri dažnai būna neapgalvota, puolama ir trečią, ir ketvirtą kartą, nežiūrint patirtų nuostolių, su tuo pačiu užsispyrimu ir šaltakraujiškumu. Iki pat karo pabaigos rusai, nepaisydami didelių nuostuolių, siuntė į puolimą pėstininkus beveik glaustomis eilėmis ir turėdami jėgos persvarą pasiekė didelių pergalių.
Karinis paradas Maskvoje
Labai gausios rusų divizijos paprastai puldavo siauru frontu, kareiviai prieš gynybos barą išdygdavo kaip iš po žemių ir atrodydavo neįmanoma sulaikyti atslenkančią laviną. Gynybos ugnimi padarytos spragos būdavo kaip mat užtaisomos; viena po kitos risdavosi pėstininkų bangos ir tik žmonių ištekliams išsekus galima buvo tikėtis jų atoslūgio. Bet tada rusai dažniausiai nesitraukdavo ir vėl verždavosi į priekį. Jie pakeisdavo savo nukraujavusius dalinius neįtikėtinu greitumu. Tokioms atakoms atremti labiau reikalinga buvo ne ginklo galia, o nervų stiprybė… Tiesa, generolo nuomone, rusai darė vieną taktinę klaidą, kurios taip ir neįstengė atsikratyti net patyrę žiaurias pamokas. Jiems rodėsi labai svarbu užimti aukštumas. Jie mušėsi dėl kiekvienos aukštumos su didžiausiu atkaklumu, nors rodėsi tam nesant nė menkiausios taktinės būtinybės. Bet jie vis viena šturmuodavo ir patirdavo didelius nuostolius.
Savų bijojo labiau nei priešų
Vokiečių generolas tokią nuomonę susidarė žvelgdamas per žiūronus iš savo štabo stebėjimo punkto. Patiems Raudonosios armijos eiliniams ir sežantams atrodė kitaip. Menotyros profesorius iš tuomečio Leningrado Nikolajus Nikulinas atsiminimus apie karą parašė 1975 metų rudenį, atostogaudamas „kurortiniame Baltijos jūros miestelyje” – per savaitę išklojo ant popieriaus viską, kas buvo pritvinkę širdyje. Rankraštis daugiau kaip 30 metų pragulėjo autoriaus rašomojo stalo stalčiuje, jis neketino jos teikti spaudai nė subyrėjus Sovietų Sąjungai, bet jį skaičiusieji vis dėlto prikalbėjo… 2007 metais leidyklos „Ermitažas” (profesorius kaip tik šiame pagarsėjusiame meno muziejuje ir darbavosi) Sant Peterburge išleista knyga „Atsiminimai apie karą” susilaukė dar kelių leidimų. Ermitažo direktorius Michailas Piotrovskis pratarmėje rašė: „Knyga rūsti ir baisi. Skaityti ją skaudu. Skaudu todėl, kad joje labai nemaloni tiesa”.
Smersh
Nikulinas, žygyje nuo Leningrado iki Berlyno keturis kartus sužeistas ir, jo paties žodžiais, per stebuklą išlikęs gyvas, rašo žvelgiantis ne iš viršaus, generolų varpinės, iš kur viskas matyti, o iš apačios – ką mato kareivis, šliaužiantis ant pilvo fronto purvynu. Kare, rašo, visu akivaizdumu pasimatė bolševikų santvarkos niekšiškumas. Štai pavyzdys. Iš aukštųjų sferų ateina įsakymas: užimti aukštumą. Pulkas šturmuoja ją savaitė po savaitės, kasdien netekdamas daugybės žmonių. Tačiau gretos vis papildomos, žmonių užtenka. O tarp jų ir sutinę distrofikai iš Leningrado, kuriems gydytojai nurodę gulėti lovoje, ir keturiolikamečiai, kuriuos dar anksti šaukti į kariuomenę. „Pirmy-y-yn!!!”, ir viskas. Galiausiai kuris kareivis ar leitenantas, būrio vadas, ar rečiau kapitonas, kuopos vadas, visu tuo pasibaisėjęs, neišlaiko: „Negalima galabyti žmonių! Ten, aukštumoje, betonas, mūsų 76 mm patrankėlė jo nepramuš!” Tuoj sukrunta politinis vadovas, SMERŠ’as („Mirtis šnipams!” – 1943 metais įsteigtos trys kontržvalgybinės represinės organizacijos, pavaldžios Gynybos, Karinio jūrų laivyno ir Vidus reikalų komisariatams). Visada atsiranda kurie paliudys: „Taip, kareivių akivaizdoje suabejojo dėl mūsų pergalės.” Tuoj pat iš anksto atspausdintame lape, kur tereikia įrašyti pavardę, brūkštelėjama: „Sušaudyti rikiuotės akivaizdoje!” arba „Pasiųsti į bausmės batalioną!” Ir vėl: „Pirmy-y-yn!!!”
„Kariuomenė ėjo į ataką, – rašo Nikolajus Nikulinas, – genama siaubo. Siaubą kėlė susitikimas su vokiečiais, su jų kulkosvaidžiais ir tankais, su ugnine bombų ir artilerijos mėsmale. Ne mažesnį siaubą kėlė nenumaldoma grėsmė būti savų sušaudytam.” Sušaudymus vykdė prieš mūšį – griebdavo kokius suvargėlius arba kas nereikalinga leptelėjo, arba pirmus pasitaikiusius dezertyrus, kurių niekada netrūko, išrikiuodavo diviziją „П” raide ir be kalbų pribaigdavo nelaimėlius. Todėl kareivis NKVD ir komisarų bijojo labiau negu vokiečių. Puolime, jeigu pasuksi atgal, gausi užtvaros būrio (заградотряд) kulką. Šie būriai, būdavo, iš kulkosvaidžių šienaute šienaudavo be įsakymo atsitraukiančius pulkus. „Baimė vertė kareivius eiti į į mirtį.”
Nikulinas prisimena: 1941-ųjų sausyje atsiuntė papildymą iš Sibiro – penkis šimtus 17-18 metų jaunuolių. Augaloti, stiprūs vyrukai, slidininkai, kraujas su pienu. Visi naujais puskailiniais, veltiniais. Komjaunuoliai. Visi su automatais. Veržiasi į mūšį. O čia kaip tik atsirado puolančiųjų kelyje vokiečių atsparos punktas – kaimelis ant kalvos vidury laukų. Iš namų telikę akmens pamatai – už jų daug kulkosvadžių ir minosvadžių. Įveikti septynių šimtų metrų užsnigtą plynę niekaip neįmanoma – viskas apšaudoma. Puolimas įstrigo. Ir tada girtas generolas įsako slidininkams: „Pirmyn!! Užimti kaimą!” Ir batalionas, šaukdamas „Urrrааааа!!!” pasileido lauku. Apie du šimtus metrų nušliuožė slididininkai, o po dešimt minučių ant sniego gulėjo vieni lavonai. Negrįžo nei vienas…
Nikolajus Nikulinas lankėsi Vokietijoje, Bavarijoje, kur pabuvojo svečiuose pas tuose pačiuose mūšiuose prie Leningrado dalyvavusį Erviną. Šis su feldmaršalo fon Manšteino divizija, užkariavusia Sevastopolį, 1942-ųjų vasarą atvyko prie Leningrado. Buvo įsakyta žūtbūt užimti miestą. Neišdegė. Žiauriuose kautynėse padėjo galvas sovietų 2-oji armija, tačiau ir vokiečių gyvų išliko nedaug. Artilerijos stebėtojas Ervinas tada darė tą patį, ką ir ir artileristas seržantas Nikolajus: šaudė iš patrankų arba gynėsi nuo puolančiųjų kulkosvaidžių ugnimi… Svečiui iš Rusijos susidarė įspūdis, kad šeimininkas širdies gilumoje tebeniekina rusus. „Kas per keista tauta? – kalbėjo vokietis buvusiam priešininkui. – Mes priklojome jų dviejų metrų aukščio rietuves. O jie vis lenda ir lenda po kulkomis, ropščiasi per lavonus, mes mušame, mušame, o jie vis lenda ir lenda…” Ponas Ervinas prisiminė kautynes Kurše, kur jis su kitais pateko į nelaisvę ir po to trejus metus vertė maumedžius Sibiro taigoje: „Kartą rusai didelėmis pajėgomis pakilo į ataką. Mes juos pasitikome sutartina kulkosvaidžių ir prieštankinių pabūklų ugnimi. Likę gyvi ėmė trauktis. O tada iš rusų tranšėjų smogė dešimtys kulkosvaidžių ir prieštankinių pabūklų. Mes matėme, kaip niekieno juostoje blaškėsi ir žuvo minios jūsų nuo siaubo pamišusių kareivių!”
Profesorius Nikolajus Nikulinas gal vis dėlto tikėjosi, kad kada nors tautiečiai perskaitys jo prisiminimus. „Didžiojo Stalino neslėgė nei sąžinė, nei moralė, nei tikėjimas ir jis sukūrė tokią pačią didžią partiją, kuri ištvirkino visą šalį ir pamynė kitamintystę. Todėl radosi ir toks požiūris į žmones.” Vieną kartą seržantas netyčia nuklausė kautynėse dalyvaujančio šaulių bataliono vado ir komisaro pokalbį: „Dar dvi dieneles pakariausime, paklosime likusiuosius ir keliausime į užnugarį performavimui. Tada tai pagyvensime!” O kiek sykių girdėjo pasakant panašiai į vieno generolo žodžius: „Pamanykite, žmonės! Žmonės – tai dulkės!”
Patys sušaudė 15 divizijų
Rinkinyje „Nuslėptoji karo tiesa” (1992) nurodoma, kad 1941-ųjų vasarą buvo respresuota 30 aukštų karo vadų (po Stalino mirties juos reabilitavo) ir nežinia kiek vidutinės ir žemesniosios grandies. Teisininko Viačeslavo Zviagincevo knygoje „Karas ant Temidės svarstyklių” (Война на весах Фемиды) sakoma oficialiai skelbiamą karo metų teismų statistiką visiškai neatitinkant tikrojo to meto vaizdo. Autoriaus skaičiavimu, nuo 1941 m. birželio 22 d. iki 1942 m. liepos 21 d. buvo suimta 107 aukšti vadai: vienas maršalas, 72 generolai, 6 admirolai, likusieji – divizijų ir kiti vadai. Iš jų 45 žmones (34 generolus) nuteisė mirties bausme, 10 žmonių mirė kalėjime. Ir tai dar ne visi – kai kuriuos suėmė prieš karą ir nuteisė karo metu. Dar vieno autoriaus duomenimis, represuota iš viso 54 generolai ir admirolai, 48 sušaudė, 6 mirė kalinami. Tai sudarė apie 12 % sovietinio generaliteto netekčių per visą karą.
Profesorius „Karo prisiminimuose” anaiptol nesutirštino spalvų. Antai Pietvakarių fronto politinės propagandos valdybos viršininko pranešime sakoma: 1941-ųjų vasarą, nuo birželio 29 d. iki liepos 1 d., sulaikyta ir grąžinta į frontą iki 5 000 kareivių, pabėgusių iš 6-to šaulių korpuso, ypatingasis skyrius sušaudė 100 dezertyrų. Vienoje divizijų mūšio metų 80 prievolininkų iš vakarinių Ukrainos SSR sričių atsisakė šaudyti – visi jie sušaudyti rikiuotės akivaizdoje. Kitas dokumentas. Leningrado fronto ypatingojo skyriaus Vyriausiosios būstinės atstovui Klementijui Vorošilovui rašoma, kad 1942 metų gegužės-gruodžio mėnesiais apkaltinus šnipinėjimu, išdavikiškais ketinimais, kenkimu, dezertyravimu ir luošinimusi suimta beveik 4 tūkstančiai kareivių ir karininkų, iš kurių 1538 žmonės nuteisti aukščiausiąja bausme.
1941-ųjų rugpjūčio pradžioje Vyriausioji būstinė išleido įsaką (vėliau vadintą „Nė žingsnio atgal!”): vadus ir politinių darbuotojus, kurie mūšio metu nusiplėšia skiriamuosius ženklus, pabėga į užnugarį ar pasiduoda į nelaisvę, laikyti piktybiniais dezertyrais, jų šeimos turi būti suimtos kaip sulaužusiųjų priesaiką ir išdavusių savo tėvynę šeimos. Įpareigoti visus aukštesniuosius vadus ir komisarus šaudyti vietoje tokius dezertyrus… Kiekvienas karo karys, nepriklausomai nuo jo tarnybinės padėties, privalo pareikalauti iš viršininko, kad apsuptyje būtina muštis ( драться) iki paskutiniųjų, o jeigu toks viršininkas ir dalis raudonarmiečių linksta pasiduoti į nelaisvę – naikinti juos visomis priemonėmis, antžeminėmis ir oro, o iš pasidavusių į nelaisvę raudonarmiečių šeimų atimti valstybines pašalpas ir paramą.
Pietvakarių fronto vado įsakyme rašoma apie šio fronto karinio prokuroro pateiktus duomenis, liudijančius kai kurių dalinių vadus viršijant valdžią, savavališkai sušaudant, smurtaujant; neretai tai daroma būnant neblaiviems raudonarmiečių ir vietinių gyventojų akivaizdoje (nurodomi konkretūs atsitikimai). Šie ir kiti piktinantys faktai nustatyti jau po to, kai Gynybos komisaras Stalinas 1941-ųjų rudenį išleido įsakymą dėl piknaudžiavimo represijomis.
Stalinas
1995 metais justicijos generolas pulkininkas Anatolijus Muranovas (buvęs SSRS teisingumo ministerijos karo tribunolų valdybos viršininkas) paskelbė straipsnį apie karo prokurorų veiklą Didžiojo tėvynės karo metais („Деятельность органов военной юстиции в годы Великой Отечественной войны”) su tokiais duomenimis: karo metais tribunolai nuteisė 2 530 663 žmones už karinius, kriminalinius ir kontrrevoliucinius nusikaltimus; iš jų mirties bausmė skirta 284 344 teisiamiesiems; sušaudė 157 593 žmones… Skaitytojams buvo ko nustebti: sunaikinta vos ne 15 divizijų! Knygos autorius nurodo, kad daugiausia neteisėtų nuosprendžių buvo paskelbta kontrrevoliucinės propagandos ir agitacijos bylose. 1941-ųjų rudenį teisingumo komisariato vyriausiosios karinių tribunolų valdybos viršininkas ir RKKA vyriausiasis prokuroras išleido direktyvą, kurioje perspėjama: nepagrįstai keliamos bylos paėmusiems rastus fašistinius atsišaukimus, jeigu nenustatytas tų asmenų piktvališkumas.
(Antihitlerinės koalicijos statistika: britų karo tribunolas nuteisė myriop 40 karių, prancūzų – 102, amerikiečių – 146; per penkerius karo metus vokiečių karo tribunolu nuosprendžiais mirties bausme nubausta 7810 žmonės.)
„Pergalės maršalą” vadino „Mėsininku”
Apie maršalą Jurijų Žukovą (Liaudies maršalas, Maršalas kareivis, Pergalės maršalas) jo gerbėjai sako, kad buvo griežtas, bet teisingas. Negailėjo kitų, bet ir savęs negailėjo. Kentėjo nuo Stalino 46-aisiais ir nuo Chruščiovo 57-aisiais, nes šie, girdi, negalėjo pakęsti nepriklausomo ir ryžingo maršalo, ginančio prieš valdovus tikruosius liaudies interesus.
Žukovas
Pats Žukovas 1944-ųjų vasaros pabaigoje viename pranešimų į Būstinę svarstė, kaip tvarkyti armiją po karo, rašė, kad vadas turi būti išsilavinęs žmogus (культурным человеком). „Teisybę sakant, dėl mūsų kadrų išsilavinimo ir kultūros stokos mes labai dažnai patirdavome didelių technikos ir gyvosios jėgos nuostolių, nepasiekę galimos sėkmės.” Gal dabar jis manė kitaip, negu 1941 metų rudenį, kai vadovaudamas Leningrado frontui, šifruotame įsakyme 1941 m. rugsėjo 28 d. grasino griežtesnėmis bausmėmis nei kiek anksčiau Stalinas įsakyme „Nė žingsnio atgal”: išaiškinti visai asmeninei sudėčiai, kad visų pasidavusių į nelaisvę šeimos bus sušaudytos ir sugrįžę iš nelaisvės jie taip pat bus sušaudyti?
1943-ųjų rudenį, Raudonajai armijai ėmus trūkti pajėgų įveikti Dnepro upei, vadai pradėjo telkti vietinius gyventojus. O uniforma, ginklai? Tikinama, maršalas Žukovas supykęs: dar aprengti ir apginkluoti juos (хохлов)? „Visi jie išdavikai! Kuo daugiau Dnepre nuskandinsime, tuo mažiau po karo į Sibirą reikės siųsti.” Čia ir kitur pasitelktieji buvo vadinami „juodašvarkiais”, nes vilkėjo panešiotais švarkais ar šimtasiūlėmis, ginklą turėjo kas kelintas. Kam jiems uniforma, juk daugelis žus pirmosios atakos metu! Ukrainos tyrėjai teigia, kad vykstant mūšiams Ukrainos teritorijoje į Raudonąją armiją mobilizavo 900 tūkstančių „vienkartinių kareivių”. Vienu jų pabuvusio ukrainiečių rašytojo Anatolijaus Dimarovo atsiminimais, „juodašvarkiams” prieš puolant įsitvirtinusius vokiečius davė po pusplytę – gal priešininkas pamanys, kad puolančiųjų rankose granatos ir eikvos šovinius; iš 500 nuėjusių į ataką gyvų liko penkiolika… Ukrainoje lankęsi vokiečiai karo veteranai pasakojo gailėjęsi miniomis prieš juos varomų paauglių ir šaudę jiems į kojas…
Tarp karo atsiminimų autorių, be maršalų, generolų ir kitų, randame ir vairuotojo prisiminimus. Tiesa, tai maršalo Žukovo asmeninis vairuotojas Aleksandras Bučičius, kuriam 66 puslapiuose išguldyti ką matė ir patyrė pakeliui į Berlyną padėjo istorijos profesorius („170 000 километров с Г.К.Жуковым”). Vairuotojas pasakoja maršalą prieš Varšuvos šturmą įsakius vadams ir politiniams darbuotojams: visas užduotis vykdyti su mažiausiais nuostoliais, branginti kiekvieną žmogų. Dar keli puslapiai, ir vairuotojas pasakoja apie patį šturmą.
Keistai prasidėjo puolimas – artilerinis parengimas netruko ir pusės valandos. Tada pakilo „ypatingasis ešelonas” – daugiausia pėstininkai. Galingi tankai tebestovėjo sutelkimo rajonuose. Viskas klostėsi ne taip kaip įprasta, bet pergalė buvo neįtikėtina. Priežastys išaiškėjo vėliau ir autoriui pasirodė būtina apie jas pasakyti, nes ši operacija patvirtino sovietinius vadus savo gebėjimais pranokstant vokiečių generolus. Kodėl toks trumpas buvo artilerijos parengimas? Maršalas Žukovas sutaupė sviedinių, kurie netrukus labai pravertė. Kodėl pirmoji pakilo „karo lauko karalienė” – pėstininkija? Maršalas išsaugojo tankus, kurie prasiveržė „nemirtingųjų pėstininkų” padarytais „koridoriais”…
Mūšis dėl Berlyno 1945 metais
Oficialieji istorikai seniai sielojasi, kad vis mėginama (tų mėginimų įtartinai daug ir galima įtarti vykstant suplanuotai kampanijai) „sovietų (rusų) vykdomų kovos veiksmų strategiją ir taktiką susieti su nereikalingomis ir nepateisinamomis aukomis”. Esą rusų generolų buvo viena taktika: pergalė bet kokia kaina. Blogiausia, kaip kartais taip rašoma net mokykliniuose istorijos vadovėliuose, kurių autoriai ištisus mūšius paverčia beprasmio kraujo praliejimo pavyzdžiais ir aiškina, kad to galima buvo išvengti. Vienas iš tokių neteisingai aprašomų mūšių vyko Berlyno prieigose 1945-ųjų balandžio viduryje – tai tris paras trukęs maršalo Georgijaus Žukovo vadovaujamas Zelevo aukštumų šturmas. Esą tai buvo net ne operacija, o puolimas kaktomuša, „mėsininkui” Žukovui žengiant per savo kareivių lavonus aplenkti kitus generolus ir pelnyti nugalėtojo laurus. Ir atsiranda, deja, tuo patikinčių. Tuo tarpu, aiškina tie istorikai, tai buvo nestandartinis maršalo sprendimas, supainiojęs visas Vermachto generolų kortas. Šis šturmas atitraukė pagrindines vokiečių kariuomenės jėgas ir leido viso labo per tris dienas sutriuškinti vokiečius. Tai, kad Raudonoji armija Zelevo aukštumose prarado apie 25 000 karių, nereiškia visus juos žuvus – apie 70% buvo sužeisti ir vėliau grįžo į rikiuotę.
…Zelevo auštumų šturme (visaip jis vadinamas, taip pat ir” beprotišku”) dalyvavaujančio bataliono vadas mėgino priešintis įsakymui vėl pulti. Esą vokiečių ugnies sistema nenuslopinta ir artilerijai vertėtų dar padirbėti. Jam prigrasino sušaudymu, jeigu tuoj pat neįsakys valdiniams pulti. Po kelių atakų iš 800 karių rikiuotėje liko ne daugiau kaip šimtas. Kai bataliono likučiai jau rengėsi trauktis, šaudymas netikėtai nutrūko. Bataliono vadas su keliais kariais įsiveržė į betono lizdą. Kulkosvaidininko padėjėją nušovė. Paties kulkosvaidininko nelietė: jis pamišo, regėdamas prieš save lavonų kalną…
Minske švenčiama Pergalės diena. EPA – ELTA nuotr.
Tūkstančiai baltarusių nepabūgo šalyje plintančio koronaviruso ir šeštadienį Minske susirinko stebėti Pergalės dienos paradą, skirtą pažymėti 75-ąsias Antrojo pasaulinio karo pabaigos Europoje metines, praneša dpa. Minskas. Gegužės 9 diena. EPA – ELTA nuotr.
Kreipdamasis į tautą Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka pareiškė, kad „karo tragedija yra nepalyginama su jokiomis šiandienos negandomis.“
Anksčiau jis ragino baltarusius dirbti kaip įprasta ir nepasiduoti „koronaviruso psichozei“.
Parade dalyvavo apie 3 000 karių, dešimtys lėktuvų ir daugiau nei 150 karinės technikos vienetų, įskaitant Antrojo pasaulinio karo laikų tankus T-34.
Aliaksandras Lukašenka. EPA – ELTA nuotr.
Nepaisydami pastarosiomis savaitėmis itin išaugusio koronaviruso atvejų skaičiaus šalyje, tūkstančiai baltarusių šeštadienį Minske rinksis į Pergalės dienos paradą, žymintį 75-ąsias Antrojo pasaulinio karo pabaigos Europoje metines, praneša dpa.
Prezidentas Aliaksandras Lukašenka, valdantis Baltarusiją ilgiau nei ketvirtį amžiaus, teigė, kad žmonių nerimas dėl koronaviruso pandemijos yra tarsi psichozė.
Parade dalyvaus daugiau nei 3 000 karių, 185 karinės technikos vienetai ir 42 lėktuvai.
Dešimtys milijonų žmonių žuvo Sovietų Sąjungoje per Antrąjį pasaulinį kartą, o pergalė prieš nacistinę Vokietiją tebelieka svarbiu nacionalinio pasididžiavimo šaltiniu tiek Rusijoje, tiek Baltarusijoje.
Maskvoje šįmet buvo planuotas dar didesnis paradas, kuriame dalyvauti turėjo Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ir Kinijos vadovas Xi Jinpingas. Tačiau jį teko atidėti neribotam laikui dėl koronaviruso pandemijos protrūkio.
Rusijoje registruota 188 000 koronaviruso atvejų, o Baltarusijoje – 20 000, nors pastarosios gyventojų skaičius apie 15 kartų mažesnis.
Rusijos prezidento Vladimiro Putino atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas anksčiau šią savaitę išreiškė susirūpinimą, kad Baltarusija, artimiausia Rusijos sąjungininkė, ruošėsi surengti karinį paradą siaučiant pandemijai.
D. Peskovas vylėsi, kad po to infekuotų žmonių skaičius neišaugs drastiškai.
Tuo metu A. Lukašenka mano, kad atšaukus paradą būtų parodyta nepagarba žuvusiesiems.
„Jie žuvo už mus, kad ir kaip tai beskambėtų. Negalime tiesiog imti ir atšaukti paradą“, – Baltarusijos prezidentas šią savaitę sakė šalies žiniasklaidai.
Anksčiau jis teigė, kad pandemijos sukelta ekonominė krizė turės kur kas liūdnesnių pasekmių nei koronavirusas.
„Daugiau žmonių mirs dėl nedarbo ir bado nei dėl koronaviruso“, – A. Lukašenka pareiškė kovo mėnesį.
L. Linkevičius ir V. Makėjus. URM nuotr.
Lietuva išsiuntė Baltarusijai notą, kurioje kaimyninė šalis raginama teikti pirmenybę darbų statomoje Astravo atominėje elektrinėje saugai. Kartu, informuoja Užsienio reikalų ministerija, Baltarusija paprašyta dėl plintančio koronaviruso atsižvelgti į visas Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas.
„Kaimyninė šalis raginama teikti pirmenybę saugai, o ne statybų grafikui ir nekelti grėsmės nei savo, nei kitų šalių gyventojams. Atitinkamai konstruktyvus žingsnis šia kryptimi, kurio tikisi Lietuva ir Europos Sąjunga, būtų sustabdyti paleidimo darbus ir skubiai organizuoti Baltarusijos nacionalinio veiksmų plano dėl Baltarusijos AE streso testų rekomendacijų įgyvendinimo oficialią ES ekspertų peržiūrą bei nedelsiant priimti tarptautinių ekspertų grupę proceso monitoringui užtikrinti“, – rašoma Užsienio reikalų ministerijos (URM) išplatintame pranešime spaudai.
Kaip informuoja URM, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius trečiadienį kalbėjo telefonu su Baltarusijos užsienio reikalų ministru Vladimiru Makėjumi dėl Baltarusijos paskelbtos informacijos apie atvežtą branduolinį kurą į Astrave statomą atominę elektrinę. Pokalbis įvyko L. Linkevičiaus iniciatyva. Ne – Astravo atominei elektrinei. Slaptai.lt nuotr.
„Dar kartą akcentavau, kad tarptautinių institucijų rekomendacijos susijusios su elektrinės saugumu privalo būti įgyvendintos iki elektrinės darbo pradžios. Tad raginame Baltarusiją nekrauti branduolinio kuro, kol nebus įgyvendintos visos tarptautinių ekspertų pateiktos rekomendacijos. Sutarėme visais šiais klausimais nuolat konsultuotis“, – pranešime cituojamas L. Linkevičius.
Pasak ministro, nerimą kelia ir situacija dėl šalyje plintančios pandemijos.
„Su nerimu stebime situaciją dėl koronaviruso plitimo. Primygtinai raginame atsižvelgti į visas Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas – ir dėl karantino įvedimo, ir dėl planuojamo Gegužės 9-osios parado Minske. Be to, Baltarusija prašo finansinių institucijų paramos kovojant su COVID-19, todėl tas lėšas būtent šiam tikslui būtina ir tinkamai panaudoti. Tai svarbu ne tik Baltarusijos piliečiams, tai svarbu ir viso regiono koronaviruso pandemijos suvaldymui“, – sakė L. Linkevičius.
Gegužės 6 d. duomenimis, Baltarusijoje per paskutinę parą nustatyti 905 nauji COVID-19 atvejai.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis nevyks į gegužės 9-osios paradą Minske. Tai trečiadienį pranešė valstybės vadovo biuro atstovai.
„Ukrainoje – karantinas. Prezidentas kol kas nerengia vizitų į užsienį“, – sakė jie „Laisvės radijui“.
Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka gegužės 5 d. pakvietė kitų valstybių vadovus atvykti į Pergalės paradą Minske. Jis pabrėžė, jog tikisi, kad atvažiuos „bent jau buvusios Sovietų Sąjungos“ šalių lyderiai.
Anksčiau, gegužės 3 d., A. Lukašenka pareiškė, jog Pergalės 75-osioms metinėms skirtas karinis paradas turi Baltarusijai didelę ideologinę ir emocinę reikšmę, todėl jis negali būti atšauktas net ir kilus koronaviruso pandemijai.
Kaimyninės Baltarusijos lyderiui Aliaksandrui Lukašenkai teigiant, kad koronaviruso pandemija nėra pakankama priežastis atšaukti gegužės 9 dieną planuojamą karinį paradą, minėsiantį Antrojo pasaulinio karo pabaigos Vakarų Europoje 75-ąsias metines, Lietuvos Prezidentūra tvirtina, jog kiekvienos valstybės vadovai patys turi priimti sprendimus ir prisiimti atsakomybę už pandemijos suvaldymą.
Prezidento Gitano Nausėdos vyriausiasis patarėjas Simonas Krėpšta teigia, kad šiuo atveju, įvertinusi rizikas dėl koronaviruso, Lietuva gali reaguoti sprendžiant, ar atverti sienas kaimyninėms valstybėms, ar ne.
„Kiekviena valstybė, jos vadovai geriausiai žino situaciją ir mato skaičius. Jie turėtų priimti sprendimus ir atsakomybę už sprendimus, valdant šį virusą. Ką Lietuva gali šiuo metu padaryti – ji sprendžia, kaip atverti sienas ir su kuriomis valstybėmis tą padaryti. Šiuo atveju galime stebėti, kaip vystosi viruso situacija įvairiose valstybėse ir priimti sprendimus atveriant sienas pagal tai, kokios yra rizikos kiekvienoje užsienio valstybėje“, – „Žinių radijui“ antradienį kalbėjo S. Krėpšta.
Tuo tarpu Rusija vieną svarbiausių planuotų politinių įvykių – karinį paradą – dėl koronaviruso pandemijos atidėjo.
Rusija atideda didelį karinį paradą, skirtą 75-osioms Sovietų Sąjungos pergalės prieš hitlerinę Vokietiją metinėms. To priežastis – koronaviruso pandemija, ketvirtadienį pranešė prezidentas Vladimiras Putinas, kurį cituoja agentūra „Interfax“.
Rusijai gegužės 9-ąją planuotas paradas buvo svarbiausias metų politinis įvykis.
Rizika dėl viruso neleido pasirengti paradui, sakė V. Putinas. Tačiau jis esą įvyks dar šiais metais. Data kol kas nenustatyta. V. Putinas taip pat atšaukė visus kitus masinius renginius gegužės 9 dieną.
75-ųjų Antrojo pasaulinio karo pabaigos metinių proga Maskvoje buvo laukiama svečių iš daugelio pasaulio šalių. Planuotas didžiausias paradas Rusijos istorijoje.
Paradas Raudonojoje aikštėje laikomas ir branduolinės Rusijos galios demonstravimu. Jį kasmet stebi šimtai tūkstančių žmonių.
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ragina Europos Sąjungos valstybių atstovus nevykti į Pergalės dienos minėjimą Maskvoje gegužės 9 dieną. Pasak jo, Rusija mėgsta simbolius, todėl, akcentuoja ministras, Kremliaus pasiekta pergalė Antrajame pasauliniame kare, bus pasitelkta įprasminti ir dabartinę Rusijos karinę politiką.
„Rusija mėgsta simbolius. Gegužės mėnesį vyksiantis paradas Maskvoje – ne vien pergalės II-ajame pasauliniame kare iškilmės. Juo taip pat siekiama pažymėti šiuo metu vykdomos Rusijos karo politikos pergales”, – teigia L. Linkevičius Užsienio reikalų ministerijos išplatintame pranešime.
Neformalioje ES užsienio reikalų ministrų diskusijoje L. Linkevičius pabrėžė, kad šiuo metu nėra prielaidų keisti ES politikos Rusijos atžvilgiu. Kaip teigė Lietuvos diplomatijos vadovas, Rusija ir toliau nekeičia savo užsienio politikos, toliau kišasi į kaimyninių ir kitų valstybių reikalus, o pastaruoju metu jos elgesys tapo dar agresyvesnis.
„Rusija demonstruoja savo galybę ne tik regione, bet ir pasaulyje. Vakarai negali kliautis partneryste su Rusija, nes ši ne dalyvauja sprendžiant konfliktus, o juos kuria. Kalbame ne tik apie Sakartvelą ar Ukrainą, bet ir apie Idlibą Sirijoje, apie eskalaciją Libijoje”, – sakė L. Linkevičius.
Jis taip pat pabrėžė, kad ES santykius su Rusija ir toliau privalo grįsti penkiais principais, dėl kurių buvo sutarta 2016 metais ir kurie dar kartą ES valstybių narių patvirtinti 2018-aisiais.
Ketvirtadienį L. Linkevičius dalyvavo neformaliame ES užsienio reikalų ministrų susitikime (Gymnich) Zagrebe, kuriame daugiausiai dėmesio skirta bendrai ES politikai Rusijos atžvilgiu.
ELTA primena, kad 2015 metais Vakarų valstybių lyderiai atmetė kvietimus dalyvauti 70-ųjų pergalės metinių minėjime Maskvoje. Tai lėmė Rusijos vykdyta agresija Ukrainoje.
Lapkričio 23-ioji – Lietuvos kariuomenės diena. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) foto.
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda Kariuomenės dienos proga pasveikino šalies, sąjungininkų ir partnerių karius. Vilniaus Katedros aikštėje įvyko iškilminga Lietuvos karinių pajėgų rikiuotė ir paradas, kuriuose taip pat dalyvavo krašto apsaugos savanorių pajėgų ir Šaulių sąjungos būriai, Lietuvoje dislokuotų NATO Priešakinių pajėgų kovinės grupės padaliniai iš JAV, Norvegijos, Nyderlandų, Vokietijos, Belgijos ir bendros Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos brigados kariai.
Šalies vadovo teigimu, šiemet sveikindami prieš 101 metus atkurtą šalies kariuomenę, joje matome profesionalumo, ryžto bei pasiaukojimo pavyzdį. Šią dieną 1918 m. Lietuvos valstybės Ministro Pirmininko Augustino Valdemaro įsakymu pradėtas formuoti pirmasis pulkas.
Prezidentas pabrėžė, kad mūsų protėviai, atkūrę Lietuvos valstybę ir ją apgynę, mus moko atkaklumo ir įkvepia naujiems žygdarbiams. Jų istorija primena, kad privalome net ir taikos metu darbuotis, stiprindami savo šalies saugumą ir ruošdamiesi ateities iššūkiams.
„Šiandien jūs galite pasigirti esą kur kas stipresni, negu kuokomis ir kitais primityviais ginklais ginkluoti mūsų 1863-1864-ųjų metų sukilėliai, kuriuos vakar palydėjome amžinojo poilsio. Šiandien jūs esate mobili, šiuolaikinė, geriausiais ginklais apginkluota mūsų kariuomenė, galinti nugalėti bet kokį priešą. Tačiau geriausias mūšis yra tas, kurio priešas net nenori pradėti. Kelkite sau aukščiausius reikalavimus, būkite karšti savo tėvynės patriotai, kad agresorius net nenorėtų sutrikdyti taikaus mūsų gyvenimo ir taikaus žmonių darbo“, – į karius kreipdamasis sakė Prezidentas.
Karinis paradas Vilniuje. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotrauka
Šalies vadovas pasidžiaugė, kad šiandien Lietuvos kariuomenė ne tik mokosi iš kitų, geriausią patirtį ir ginkluotę turinčių užsienio šalių kariuomenių, bet ir pati tampa patikimu partneriu ir pavyzdžiu. Sveikindamas karius su Kariuomenės diena Prezidentas palinkėjo jiems kelti profesionalumą ir auginti kovinę dvasią, nes Tėvynės meilės jiems linkėti nebereikia – jis žinąs, kad ji užtrikrintai radusi vietą jų širdyse.
Prezidentas Gitanas Nausėda yra Vyriausiasis Lietuvos ginkluotojų pajėgų vadas.
Informacijos šaltinis – Prezidento komunikacijos grupė
Rusijai ketvirtadienį minint 74-ąsias pergalės Antrajame pasauliniame kare metines, prezidentas Vladimiras Putinas sakė, kad Rusija toliau stiprins savo ginkluotąsias pajėgas, informuoja naujienų agentūra AP.
Tuo pačiu Rusijos prezidentas sakė, kad Rusija yra atvira bendradarbiavimui su visais, kurie yra pasiruošę priešintis terorizmui, nacizmui ir ekstremizmui.
Prezidentas sakė kalbą tūkstančiams karių ir veteranų, susirinkusių Raudonojoje aikštėje, kasmetinio karinio parado pradžioje.
Parade, skirtame paminėti 74-ąsias pergalės prieš nacistinę Vokietiją Antrajame pasauliniame kare metines, dalyvavo 13 tūkst. kariškių ir daugybė įvairios karinės įrangos.
Pirmadienį vakare Lietuvos kariuomenės vado kvietimu oficialaus vizito į Lietuvą atvyko Lenkijos kariuomenės vadas generolas leitenantas Rajmundas Andrzejczakas ir jį lydinti delegacija. Vizitu siekiama stiprinti Lietuvos ir Lenkijos karinį bendradarbiavimą bei regiono saugumą.
Pagal pranešimą, antradienį svečias bus iškilmingai sutiktas prie Krašto apsaugos ministerijos, susitiks su krašto apsaugos ministru Raimundu Karobliu, Lietuvos kariuomenės vadu gen. ltn. Jonu Vytautu Žuku ir kitais kariuomenės atstovais.
Oficialiuose susitikimuose bus diskutuojama apie NATO ir Europos Sąjungos saugumo stiprinimo iniciatyvas, JAV karių buvimą regione, paramą Ukrainai, bendras karines pratybas, regiono oro gynybos užtikrinimą, karinį mobilumą, šalių pasirengimą kolektyvinei gynybai ir trišalės (Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos) brigados plėtojimą.
Lietuvos kariuomenės atstovai svečius iš Lenkijos ketina supažindinti su šalies gynybos planavimo procesu, karinių pajėgumų plėtojimo prioritetais ir planais, informacinės erdvės analize ir Krašto apsaugos savanorių pajėgomis.
Po oficialių susitikimų Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių vadai vyks į Antakalnio kapines, kur gen. ltn. R. Andrzejczakas padės gėlių prie žuvusiems už Tėvynę Lietuvos kariams skirto memorialo ir lenkų karių atminimui skirto paminklinio kryžiaus.
Trečiadienį Lenkijos kariuomenės vadas Šiauliuose, Lietuvos karinių oro pajėgų Aviacijos bazėje, aplankys NATO oro policijos misiją Baltijos šalyse vykdančius Lenkijos karius.
NATO oro policijos misiją Baltijos šalyse iš Šiauliuose esančios aviacijos bazės nuo šių metų pradžios vykdo keturi lenkų naikintuvai F-16 „Fighting Falcon“. Lenkai šioje misijoje yra vieni aktyviausių – dabartinė keturių mėnesių trukmės misija Lietuvoje jiems yra aštuntoji. Planuojama, kad pajėgumus šiai misijai lenkai skirs ir kitąmet.
Gen. ltn. R. Andrzejczakas Lenkijos kariuomenei vadovauja nuo 2018 m. rugpjūčio vidurio. Eidamas šias pareigas generolas į Lietuvą atvyksta antrą kartą. Pirmas vizitas buvo pernai lapkritį, kai generolas dalyvavo Lietuvos kariuomenės atkūrimo 100-mečiui skirtuose iškilminguose renginiuose.
Lietuva santykius su Lenkija karinėje srityje plėtoja nuo 1993 metų. Šalys yra vieno regiono dalis, tad išaugus grėsmėms iš Rytų jos nuosekliai stiprina karinį bendradarbiavimą.
Lietuvos kariuomenė, kaip ir Lietuvos valstybė, šiais metais mini savo atkūrimo šimtmetį. Pagrindinis šios šventės akcentas – lapkričio 24 d. iškilmingas karinis paradas Konstitucijos prospekte Vilniuje.
Parade, be Lietuvos karių, su savo technika dalyvauti planuoja ir NATO sąjungininkai, Lietuvoje dislokuoto NATO priešakinių pajėgų bataliono, NATO Oro policijos misijos Baltijos šalyse, trišalės Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos LDK K. Otrogiškio brigados LITPOLUKRBRIG kariai, taip pat Lietuvos šaulių sąjungos būriai, sakoma pranešime.
„Stipriai kariuomenei būtina visuomenės parama ir palaikymas, todėl karinis paradas – puiki proga parodyti, kaip modernėja ir stiprėja Lietuvos kariuomenė, pademonstruoti turimą karinę techniką bei moderniąją ginkluotę, – sako krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis. – Tikimės, kad sprendimas paradą rengti vienoje pagrindinių sostinės gatvių pritrauks daug vilniečių ir miesto svečių bei suteiks jiems įsimintinų akimirkų“.
Planuojamas paradas bus didžiausias iki šiol karinis renginys Lietuvoje, surengtas miesto gatvėmis. Numatoma, kad iškilmingame parade dalyvaus apie pusantro tūkstančio Lietuvos ir NATO sąjungininkų bei partnerių karių su karine technika ir modernia ginkluote. Į renginį kviečiami atvykti ir aukščiausi Lietuvos valstybės pareigūnai, užsienio svečiai.
Renginio metu šventės dalyvius pasveikins Lietuvos karinių oro pajėgų ir NATO Oro policijos misiją Baltijos valstybėse vykdantys orlaiviai sveikinimo skrydžiais virš Vilniaus.
Pastarąjį kartą toks karinis paradas su gausia karine technika surengtas 2013 metais minint Lietuvos kariuomenės atkūrimo 95-ąsias metines. Tąkart paradas vyko Gedimino prospekte Vilniuje, o jame dalyvavo apie 500 Lietuvos ir sąjungininkų karių su karine technika.
Lietuvos kariuomenės atkūrimo šimtmečio proga vilniečiai ir miesto svečiai galės apžiūrėti ir tradicinio Tado Dambrausko fotografijų konkurso „Lietuvos kariuomenė fotografijoje 2017-2018“ parodą, kuri duris atvers lapkričio 22 d.
Taip pat vyks apdovanojimo – statulėlės „Lietuvos karžygys“ įteikimo ceremonija, kiti šventiniai renginiai.
Įsakymas dėl Lietuvos kariuomenės atkūrimo buvo pasirašytas 1918 m. lapkričio 23 d., ir ši data yra minima kaip Lietuvos kariuomenės diena. Jos metu kasmet yra organizuojami iškilmingi renginiai ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose.
