Karo nusikaltėliai

Gordijo mazgasSkaitomiausios

Namikas Alijevas. profesorius, teisės mokslų daktaras, nepaprastasis ir įgaliotasis Azerbaidžano ambasadorius

Chankende gyvenančio Armėnijos piliečio, buvusio smogiko, vadovavusio taikių Azerbaidžano Mešali kaimo gyventojų naikinimo 1991 metų gruodį akcijai, Vagifo Chačiatriano sulaikymas Lačino pasienio kontrolės punkte sukėlė armėnų ir jų šalininkų emocijų audrą. Žmogaus, kaltinamo nusikaltimu žmonijai, teisėtas sulaikymas pavadintas „pagrobimu“. Maža to, į darbą kibo armėnų juristai, bandydami įrodyti, kad Chačiatrianas ne karinis nusikaltėlis, o jo nekalti veiksmai jau likę už senaties terminų.

Esmė tokia, kad Vagifo Chačiatriano nusikaltimai – ne greitosiomis sulipdyti, kaip įprastai daroma Armėnijoje suklydusių Azerbaidžano kareivių atžvilgiu. Apie jo nusikaltimus Azerbaidžane žinoma seniai. 2013 metų lapkričio 13 dieną Vagifui Chačiatrianui buvo iškelta byla pagal AR BK (Armėnijos Respublikos Baudžiamojo kodekso) 103 (genocidas) ir 107 (gyventojų deportacija arba priverstinis perkėlimas) straipsnius. Kadangi buvo nežinoma, kur jis yra, jis buvo perduotas tarptautinei paieškai. Yra tyrimo institucijų patvirtintų liudytojų parodymų, foto dokumentų. Taigi senis Chačiatrianas nėra „etninės neapykantos auka“, kaip bando pavaizduoti armėnai. Tas žmogus atliko konkrečius nusikaltimus, kuriuos tarptautinė teisė apibrėžia kaip karinius nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui. O tokiems nusikaltimams nėra ir negali būti senaties termino, jie neužmirštami. Tarptautinė teisė karinius nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui traktuoja kaip sunkiausius nusikaltimus. Tarptautinė teisė praktikoje netaiko senaties termino tokiems nusikaltimams. Jokioje deklaracijoje, akte ar konvencijoje, susijusioje su teisminiu persekiojimu ar bausmėmis už karinius nusikaltimus bei nusikaltimus žmoniškumui, nekalbama apie tų nusikaltimų senaties terminą. Efektyvi bausmė už tokius nusikaltimus yra reikšmingas veiksnys, atgrasant nuo jų pakartojimo, ginant žmogaus teises bei pagrindines laisves, stiprinant pasitikėjimą, skatinant tautų bendradarbiavimą ir užtikrinant tarptautinę taiką ir saugumą.

Gal skaitytojams informacija pasirodys šiek tiek per sunki, bet šis atvejis būtent toks, kai verta žvilgterėti būtent į dokumentus.

1968 metų lapkričio 26 SNO Generalinė Asamblėja (XXIII) 2391 rezoliucija priėmė Konvenciją dėl senaties termino netaikymo už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui. Pagal ją jokie senaties terminai netaikomi už tokius nusikaltimus, nepriklausomai nuo jų įvykdymo laiko:

a) karinius nusikaltimus, kaip jie apibrėžiami Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo 1945 metų rugpjūčio 8 įstatuose ir patvirtinti Jungtinių Tautų Organizacijos rezoliucijomis – 3 (I) 1946 m. vasario 13 d. ir 95 (I)1946 m. gruodžio 11, o taip pat už „rimtus pažeidimus“, išvardytus 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijose dėl karo aukų apsaugos;

b) nusikaltimus žmoniškumui, nepriklausomai nuo to, ar jie buvo įvykdyti karo ar taikos metu, kaip jie apibrėžiami Niurnbergo tarptautinio karo tribunolo 1945 m. rugpjūčio 8 Įstatuose ir patvirtinti Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės Asamblėjos 1946 m. vasario 13 d. 3 (I) ir 1946 m. gruodžio 11 d. 95 (I) rezoliucijose, už išvarymą dėl ginkluoto užpuolimo ar okupacijos ir nežmoniškų veiksmų, kurie yra apartheido politikos pasekmė, o taip pat už genocido nusikaltimą, apibrėžiamą 1948 metų Konvencijoje dėl genocido nusikaltimo užkardymo ir baudimo už jį, net jei tie veiksmai nepažeidžia tos šalies, kurioje jie buvo įvykdyti, vidaus įstatymų;

Temidė

Jei įvykdytas kuris nors iš minėtų nusikaltimų, šios Konvencijos nuostatos taikomos valstybinės valdžios atstovams ir privatiems asmenims, kurie veikia kaip tų nusikaltimų vykdytojai arba  tų nusikaltimų bendrininkai, arba tiesiogiai skatina kitus asmenis vykdyti tokius nusikaltimus, arba dalyvauja suokalbyje jiems vykdyti, nepriklausomai nuo jų baigties, o taip pat ir valstybinės valdžios atstovams, leidžiantiems juos vykdyti.

Vagifas Chačiatrianas vykdė nusikaltimus, patenkančius į tarptautinių kategoriją.

Pagal 1945 m. Tarptautinio karo tribunolo Įstatus tarptautiniais nusikaltimais buvo pripažįstami ypač pavojingi žmonijos civilizacijai pagrindinių tarptautinės teisės principų ir normų pažeidimai. Jie skirstomi į 3 grupes:

– nusikaltimai taikai;

– karo nusikaltimai;

– nusikaltimai žmoniškumui.

2002 m. liepos 1 įsigaliojo Tarptautinio baudžiamojo teismo statutas (Romos statutas), kuris numato tarptautinę baudžiamąją atsakomybę už 1) genocido nusikaltimus, 2) nusikaltimus žmonijai, 3) karo nusikaltimus ir 4) agresijos nusikaltimus.

Kaip matome, viename ir kitame tarptautiniame dokumente kaip karo nusikaltimus tarptautinė teisė traktuoja karo įstatymų ir papročių pažeidimus: okupuotų teritorijų civilių gyventojų žudymus, kankinimus bei ėmimą vergijon ar kitiems tikslams; karo belaisvių žudymą ar kankinimą; įkaitų žudymą, visuomeninės ar privačios nuosavybės plėšikavimą, beprasmišką miestų bei kaimų griovimą, karine būtinybe nepateisinamą naikinimą ir kt. Romos statuto 8 str. nustato Tarptautinio baudžiamojo teismo jurisdikciją ilgam karinių nusikaltimų sąrašui.

Ir per Pirmąjį Karabacho karą, ir per 2020 metų karą Armėnijos Respublika, jos ginkluotosios pajėgos įvykdė tiek karo nusikaltimų, tad labai sunku bus surasti tarptautinėje humanitarinėje teisėje draudimą, kurio jos nebūtų pažeidusios. Kai po Armėnijos okupacijos buvo išvaduotos Azerbaidžano teritorijos, visas pasaulis pamatė armėnų įvykdytus karinius nusikaltimus.

Antrankiai

Bet jų kaltė neapsiriboja vien karo nusikaltimais. Armėnijos Respublika įvykdė agresiją prie Azerbaidžaną, kuri patvirtinta JTO Saugumo Tarybos, jos Generalinės Asamblėjos, Europos Žmogaus Teisių Teismo, Europos Tarybos, Islamo bendradarbiavimo organizacijos, Neprisijungimo judėjimo ir kitų tarptautinių organizacijų dokumentuose. Armėnijos Respublikos ginkluotosios pajėgos okupavo 20 procentų Azerbaidžano teritorijos, Be to, jau įrodytas tas faktas, kad Armėnijos Respublikos ginkluotosios pajėgos Azerbaidžano Chodžaly mieste įvykdė genocidą. Azerbaidžanas turi surinkęs visus būtinus įrodymus toje baudžiamojoje byloje. O pats tas faktas pripažintas daugelio pasaulio valstybių.

Už visa tai atsakinga Armėnijos Respublika. Neabejojame, kad visi kaltininkai bus nubausti. Vagifo Chačiatriano sulaikymas – tai tik pradžia.

Autorius: Namikas Alijevas, teisės mokslų daktaras, profesorius, Ypatingasis ir įgaliotasis ambasadorius, Valstybės valdymo akademijos prie Azerbaidžano Respublikos Prezidento Tarptautinių santykių ir užsienio politikos katedros vadovas.

2023.08.03; 08:11

Gordijo mazgasSkaitomiausios

Amnesty international. Slaptai.lt foto

Kyjivas, rugpjūčio 4 d. (AFP-ELTA). Ukrainos užsienio reikalų ministras ketvirtadienį kritikavo ir vadino „nesąžininga“ „Amnesty International“ ataskaitą, kurioje teigiama, kad Kyjivas, kovodamas su Rusijos invazija, kelia pavojų civiliams gyventojams, nes dislokuoja karius gyvenamuosiuose rajonuose.
 
„Toks „Amnesty International“ elgesys nėra susijęs su tiesos ieškojimu ir pranešimu pasauliui, tai yra klaidingo lygiavertiškumo kūrimas – tarp nusikaltėlio ir aukos, tarp šalies, kuri naikina šimtus ir tūkstančius civilių, miestų, teritorijų, ir šalies, kuri desperatiškai ginasi“, – „Facebook“ tinkle paskelbtame vaizdo įraše sakė Dmytro Kuleba.
 
Ketvirtadienį žmogaus teisių gynimo organizacija „Amnesty International“ pareiškė, kad Ukrainos pajėgos pažeidžia tarptautinę teisę ir kelia pavojų civiliams gyventojams, įrengdamos bazes gyvenamuosiuose rajonuose, įskaitant mokyklas ir ligonines.
 
Tokia gynėjų taktika „jokiu būdu nepateisina beatodairiškų Rusijos išpuolių“, teigiama naujoje organizacijos ataskaitoje, o kai kurie Rusijos „karo nusikaltimai“, įskaitant ir Charkivo mieste, nebuvo siejami su šia taktika.
 
Tačiau „Amnesty“ išvardijo incidentus, kai Ukrainos pajėgos galimai kėlė pavojų civiliams gyventojams 19 miestų ir kaimų Charkivo, Donbaso ir Mykolajivo regionuose.
 
„Užfiksavome, kad Ukrainos pajėgos, veikdamos apgyvendintose teritorijose, kelia pavojų civiliams gyventojams ir pažeidžia karo įstatymus“, – sakė „Amnesty“ generalinė sekretorė Agnes Callamard. – Būdami gynybinėje pozicijoje Ukrainos kariškiai neatleidžiami nuo pareigos laikytis tarptautinės humanitarinės teisės“.
 
Ataskaitoje teigiama, kad gyvenamieji rajonai, kuriuose buvo įsikūrę Ukrainos kariai, buvo už kelių kilometrų nuo fronto linijos, ir buvo „tinkamų alternatyvų“, kurios nekeltų pavojaus civiliams gyventojams.
 
Tačiau, pasak ataskaitos, kariai neliepė civiliams gyventojams evakuotis iš šių teritorijų, nors jie smogė Rusijos pajėgoms ir dėl to buvo apšaudyti atsakomąja ugnimi.
 
„Amnesty“ tyrėjai matė, kad Ukrainos pajėgos penkiose vietovėse naudojo ligonines kaip „de facto karines bazes“, taip pat – ir 22 mokyklas. Nors mokyklos uždarytos, jos buvo civiliniuose rajonuose.
 
„Mes neturime jokios įtakos tam, ką daro kariuomenė, bet sumokame kainą už tai“, – pranešime cituojamas vienas gyventojas.
 
Ukrainos vyriausybė griežtai atmetė šią ataskaitą, teigdama, kad „Amnesty“ veikia išvien su Kremliaus propagandistais.
 
Ukrainos ginkluotosios pajėgos imasi visų priemonių, kad civiliai gyventojai būtų perkelti į saugesnes vietoves, sakė Mychailas Podoliakas, vyriausiasis prezidento Volodymyro Zelenskio padėjėjas.
 
„Vienintelis dalykas, keliantis grėsmę ukrainiečiams, yra (Rusijos) egzekutorių ir prievartautojų armija, atvykstanti (į Ukrainą) vykdyti genocido, – rašė jis tviteryje. – O mūsų gynėjai gina savo tautą ir šeimas“.
 
Živilė Aleškaitienė (AFP)
 
2022.08.05; 07:15
AtsargiaiSkaitomiausios

Kumštis. Slaptai.lt nuotr.

Kyjivas, gegužės 16 d. (ELTA). Ukrainiečių aktyvistė Iryna Zemliana, kuri gegužės 9 d. apipylė dirbtiniu „krauju“ Rusijos ambasadorių Lenkijoje Sergejų Andrejevą, dėl grasinimų turėjo išvykti iš Varšuvos, praneša „Ukrinform“.
 
„Paaiškėjo, kad rusai yra labai „švelnūs“ ir pasirengę žudyti už tai, kad jų ambasadorius buvo šiek tiek aptaškytas barščiais. Gaunu tūkstančius grasinamų pranešimų. Tokios masinės atakos dar nebuvau mačiusi gyvenime“, – parašė feisbuke ukrainietė.
 
Pasak moters, jau pirmomis valandomis po akcijos visi jos duomenys – paso numeris, telefono numeris, adresas Ukrainoje, elektroninio pašto numeris – buvo paskelbti Rusijos socialiniuose tinkluose raginant ją „sunaikinti“. I. Zemliana taip pat buvo įtraukta į Rusijos sudarytą „karo nusikaltėlių“ sąrašą.
 
„Esu užversta pranešimais. Man grasinama, kad būsiu nužudyta, suluošinta, išžaginta, esu užgauliojama. Man skambinama kas trys minutės, elektroninius laiškus gaunu kas minutę. Instagrame per kelias valandas atsirado 25 tūkst. botų“, – skundėsi aktyvistė.
 
Kartu su savo advokatu I. Zemliana kreipėsi į Lenkijos policiją.
 
„Lenkijos pareigūnai mano, kad padėtis rimta. Su apsauga turėjau palikti Varšuvą, nes būti ten man pavojinga“, – pažymėjo ji.
 
Kaip jau buvo pranešta, gegužės 9-ąją Rusijos ambasadorius Lenkijoje S. Andrejevas ketino padėti vainiką sovietų kareivių kapinėse Varšuvoje. Ten susirinkę protestuotojai apipylė rusų diplomatą dirbtiniu „krauju“.
 
Stasys Gimbutis (ELTA)
 
2022.05.17; 08:44
Politinės intrigos

2017-uosius vainikavo praėjusio amžiaus pabaigos paveldą narpliojusios institucijos darbo pabaiga. Institucijos neliko, tačiau „tema“, panašu, 21 amžiuje liks, bent Balkanuose – tikrai. Gruodžio pabaigoje Hagos istorinėje Riterių menėje oficialiai paskelbta apie Tarptautinio Hagos tribunolo nusikaltimams buvusioje Jugoslavijoje tirti darbo pabaigą.

Per beveik 25 metus (įstegtas 1993-aisiais) Tribunolas apklausė virš 4,5 tūkstančio liudininkų, iškėlė kaltinimus 161 asmeniui, 90 iš jų buvo nuteisti. Tarp nuteistųjų – genocidu apkaltinti buvęs Jugoslavijos ir Serbijos prezidentas Slobodanas Miloševičius ir buvęs Serbijos viceprezidentas Vojislavas Seseljis, pirmasis Serbijos Respublikos prezidentas Radovanas Karadžićius bei serbų generolas Ratko Mladićius.

„Teisėtumas laimėjo. Misija įvykdyta.“ – taip apibendrino Tribunolo darbą jo pirmininkas Carmelas Agius, irgi dėkodamas už triūsą, Jungtinių Tautų (JT) generalinis sekretorius António Guterres paragino tarptautinę bendruomenę toliau traukti baudžiamojon atsakomybėn rimtus nusikaltimus padariusius asmenis.

Slobodanas Praljakas išgeria nuodus. The.Sun.co.uk nuotr.

Kad nusikaltimų buvusioje Jugoslavijoje tema dar kels politines ir žmogiškas aistras, nurodo Tribunolo darbo pabaigą vainikavusi drama. Paskutinė nagrinėta byla buvo kroatų generolui Slobodanui Praljakui, kurį už masines bosnių žudynes Bosnijoje ir Hercegovinoje praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį Hagos tribunolas nuteisė 20 metų kalėti. Skelbiant nuosprendį generolas (beje, greta kitų profesijų kino režisierius ir rašytojas) pareiškė su juo kategoriškai nesutinkąs, čia pat teismo salėje išgėrė kalio cianido ir nugabentas į ligoninę mirė.

Savižudybė globaliems televizijos kanalams užtikrino reitinginį eterį, ypač simboliška, kaip į ją sureagavo Europos Sąjungos (ES) narės Kroatijos viešoji erdvė. Interneto leidinys „Jutarnji.hr“ solidarizavosi su tautiečiu, kuris 2006-aisiais iškeltą kaltinimą vertino kaip baisią neteisybę ir nutarė pašvęsti likusį gyvenimą gynybai. S.Praljako vertinimu, tiesa kruvinoje sumaištyje Jugoslavijoje, šiai byrant, negali būti vien juoda ar balta. Leisdamas knygas, skelbdamas dokumentus generolas mėgino jei ne paneigti, tai bent švelninti neigiamą Kroatijos vaidmenį Bosnijos ir Hercegovinos kare nurodydamas, kad Kroatijos gynybos taryba karo metu atiduodavo priešininkams miestus bei kaimus vidurio Bosnijoje.

S.Praljakas taip pat kėlė retorinį  klausimą, kodėl bosniai nuo karo bėgo į Kroatiją, o ne Serbiją. Neneigdamas karo nusikaltimų (primintina, tai „Jutarnji.hr“ interpretacija) šis žmogus klausė, koks civilių aukų skaičius priimtinas JAV karinėms pajėgoms kare Irake, arba, kiek grobimų atrodo priimtina po uragano „Katrina“ Naujajame Orleane ir kiek – kare Bosnijoje ir Hercegovinoje. Ir taip toliau.

Slobodanas Miloševičius. Wikipedia.org nuotr.

S.Praljakas atakavo teisėjus teze, kad žmogaus prigimtis sudėtinga ir prieštaringa, todėl karo buvusioje Jugoslavijoje kontekstas ne toks paprastas, kokį jį nori matyti Hagos tribunolas (taigi tarptautinė bendruomenė). Dabar jau žinoma – nesėkmingai. „Jutarnji.hr“ apibendrina kategoriškai – S.Praljakas nenorėjo ir negalėjo su tuo sustaikyti.

Šia fraze tikriausiai viskas ir pasakyta, jei mėginsime kalbėti apie tai, kaip Hagos tribunolą vertina patys kariavusieji. Steigimo momentu jis laikytas proveržiu tarptautinėje teisėje, vis dėlto ilgainiui daugelis vis dažniau atkreipė dėmesį į labai ilgą procesų trukmę, jų biurokratizavimą ir neretai politizavimą. Kai kuriuos nuosprendžius sudarė tūkstančiai puslapių, juos skelbiant reikėjo kvalifikuoto vertimo, o Tribunolas ypač paskutiniais veiklos metais skundėsi kvalifikuotų darbuotojų trūkumu. Vis dėlto tiesa ir tai, kad jis tyrė ypatingo sudėtingumo nusikaltimus, kurie buvo daromi ilgą laiką įvairiose vietose. Kadangi įsteigtas karo įkarštyje, Tribunolas susidūrė su rimtomis problemomis rinkdamas įrodymus bei identifikuodamas liudytojus. Pagrindiniu Hagos tribumolo nuopelnu tyrimų procesų vadovai laiko tarptautinių standartų laikymąsi, nusikaltimų detalų dokumentavimą bei gynybos kaltinamiesiems užtikrinimą.

Vis dėlto ir iš to, kas čia išdėstyta, galima numanyti, kad Balkanuose daugelis nuteistųjų tebelaikomi herojais. Neretai nutikdavo, kad prieš nuosprendžio skelbimą Hagoje kaltinamojo pusę atvirai palaikė jo šalies politinė vadovybė, patys nuosprendžiai būdavo įvardijami „nusikalstamais“ ar „gėdingu antausiu“ visai nacijai. Dalis karinių nusikaltėlių turėjo galimybę grįžti į politiką ar dėstyti aukštosiose mokyklose, dalina interviu, kuriuose neigia nusikaltimų faktus, užsipuola liudininkus, publikuoja knygas pavadinimais „Aš gyniau teisybę“ ar „Liudijimas“, kaip kad serbų nacionalistė Biljana Plavšić, karo buvusioje Jugoslavijoje metu skelbusi apie Balkanuose gyvenančių tautų biologinį nesutaikomumą. Dabar ji sako pageidaujanti, kad jos antkapį puoštų epitafija „Čia ilsisi teisuolė“.

Tokiame kontekste, be abejo, sunkiai įsivaizduojamos diskusijos apie tai, kaip užkirsti kelią naujų žudynių galimybei. Kaip radijui „Svoboda“ yra nurodęs Sarajevo universiteto filosofijos fakulteto profesorius Husniaya Kamberovichius (201712 21), esame liudininkai informacinio karo, už kurio stovi politiniai elitai. Kadangi patys iškilo per praėjusio amžiaus Balkanų karus, Hagos tribunolo nuosprendžiai grasina jų legitimumui. Net susidaro įspūdis, kad nemaža dalis Balkanų šalių valdančiųjų ne prieš pakartoti kruvinus nacionalistinius projektus, ypač turint „dėkingą“ tarptautinį konktekstą, kai nacionalizmas išgyvena emancipaciją Europoje ir pasaulyje. Be to, ir didžioji dalis visuomenės dar nesupranto, kad nusikaltimų pripažinimas yra bene svarbiausia galimybės grįžti prie normalaus gyvenimo sąlyga.

Be abejo, netrūksta ir politinio manipuliavimo tarptautinius mastu. Tarkime, Maskva visada buvo viena didžiausių Hagos tribunolo kritikių, nes daugumą jo nuteistųjų sudaro serbai. Kaip „Svoboda“ (201712 21) yra nurodęs Tarptautinio Hagos tribunolo prokuroro patarėjas 1998-2007 metais patarėjas Antonas Nikiforovas, nuolat kartojanti mantrą apie antiserbišką Tribunolą Rusija nesutiko bendradarbiauti, nors labai norėta pasitelkti jos ekspertus. Aišku, Maskva „nepastebėjo“ fakto, kad Serbija visuose konfliktuose buvo gerokai stipresnė už Kroatiją ar Bosniją jau vien dėl to, kad disponavo visa buvusios Jugoslavijos armijos technika. Niekas kitas nevykdė tokių nusikaltimų kaip serbų organizuota Kroatijos miesto Vukovaro apsiaustis ar žudynės Bosnijos Serebrenicoje, kai R.Mladičiaus vadovaujama Serbų respublikos armija nužudė nuo 7 800 iki 8000 bosnių paauglių ir vyrų. Šios žudynės laikomos didžiausiomis masinėmis žudynėmis Europoje po Antrojo pasaulinio karo. 

Ratko Mladićius. AFP/Scanpix nuotr.

Ir pati Serbija visą Tribunolo veikimo laiką nuosekliai siekė diskredituoti jo veiklą – per liudininkų, dokumentų slėpimą, atsisakymą išduoti įtariamuosius (R.Karadžičius ir R.Mladičius globojami valstybės bei armijos slapstėsi Serbijoje virš 10 metų). Serbijos Helsinkio žmogaus teisių komitetui vadovaujančios Sonja Biserko vertinimu, tai glumina (nuosaikiai tariant), nes ir patys serbai tame kare buvo tapę Belgrado politikos įkaitais, nes viena karo pasekmių, siekiant sukurti etniškai „gryną“ valstybę, buvo gausybė pabėgėlių, daugelis kurių buvo serbai.

Kai kada atrodo, jog be painiavos Balkanuose apskritai nieko neliko po kruvinos praėjusio šimtmečio pabaigos. Tarkime, religijos faktorius. Tradicija tokia, kad buvusioje Jugoslavijoje serbas būtinai buvo stačiatikis, kroatas – katalikas, bosnis – musulmonas. 2011-ųjų gyventojų surašyme 94 proc. Serbijos piliečių sakė esantys tikintys, 84 proc. įsivardijo stačiatikiais. Pagal analogišką surašymą Bosnijoje 96 proc. įvardijo save musulmonais. Pasak Belgrado universiteto profesoriaus Milano Vukomanovićiaus („Svoboda“, 2013 05 05), etninė mobilizacija praėjusio amžiaus pabaigoje buvusioje Jugoslavijoje „gulė“ ant religinio, konfesinio bei etninės priklausomybės pagrindo, bažnytinės institucijos ir dabar veikia kultūrinį, politinį bei visuomeninį gyvenimą.

Serbijoje stebima stačiatikybės politizavimo tendencija, kai stiprėja visuomeninių judėjimų, partijų (labai dažnai nacionalistinių) ryšiai su bažnyčia. Religijos politizacija grasina europietiškoms vertybėms, tokioms kaip demokratija, pilietinė visuomenė, religinė tolerancija bei pagarba žmogaus teisėms.

Tokiame kontekste irgi nekeista, kad teisiniams klausimams jautrių valstybių atstovai ypač garsiai kelia klausimus dėl Hagos tribunolo paveldo. Izraelio leidinyje NRG advokatė Nitsana Darshan-Laitner prieš daugiau nei pustrečių metų (2015 04 15) priminė, kad JAV yra priėmusi įstatymą „The Hague Invasion Act“, kuris draudžia bet kokios informacijos teikimą Hagos tribunolui bei numato Amerikos įsikišimo teisinius mechanizmus, jei jos piliečiai Tribunolo parėdymu būtų sulaikyti. Pasak advokatės, tą lemia nepasitikėjimas bei įtarimas, kad Tribunolas gali virsti politinio manipuliavimo instrumentu, jo sprendimus kai kada galima interpretuoti kaip atitinkančius vienos ar kitos valstybės politinę konjunktūrą. Be to, tebėra skaudžiai atviri klausimai – ką laikyti kariniais nusikaltimais bei nusikaltimais prieš žmogiškumą? Ar laikytina kariniu nusikaltimu ataka prieš karinių veiksmų zonoje esantį civilinį objektą? Ir taip toliau.

Taigi Hagos tribunolas kaip nestokojanti divrasmybės metafora veikiausiai egzistuos, kol kelių kartų atmintyje bus gyvos 20 amžiaus pabaigos tragedijos. Gali būti, su Tribunolu susiję lūkesčiai nuo pat pradžių buvo pernelyg dideli, jis objektyviai negalėjo būti atsietas nuo painių 21 amžiaus pradžios politinių procesų (kai dėl sprendimų nepavyksta susitarti ir JT Saugumo Taryboje), be to, buvo labai brangus ir labai ilgas.

Vis dėlto yra ir pozityvių signalų – Tribunolas įrodė, kad teisingumas anksčiau ar vėliau prisikasa prie nusikaltimus padariusių net aukščiausias pareigas užėmusių piliečių. Kaip nurodė S.Biserko, Tribunolo paveldas – ne vien nuosprendžiai, bet ir galybė kvalifikuotiems teisininkams abejonių nekeliančių įrodymų, kuriuos pavyko sukaupti vienoje vietoje. Visa ši medžiaga jei ne dabar, tai ateityje padės suprasti, kas dėjosi byrančioje Jugoslavijoje bei išvengti interpretavimo manipuliacijų.

Tiesa, tam gali neužtekti ir viso 21 amžiaus, o juk jau esame liudininkai humanitarinės katastrofos Sirijoje, kuriai ištirti irgi reiks kažkokios tarptautinės teisinės struktūros…