Slaptai.lt jau pasakojo, kad Rusijoje ir už menką abejonę mokykliniame istorijos vadovėlyje išdėstytomis tiesomis galima sulaukti baudžiamosios atsakomybės.

O dabar – pasakojimas apie tai, kaip ir už ką pilietis reikalavo iškelti baudžiamąją bylą … istorijos vadovėlio autoriams. Pagal tą patį Baudžiamojo kodekso 354.1 straipsnį „Nacizmo reabilitavimas“.

Skundikai tik ir laukė šito straipsnio

Ir žemesnysis teismas, o visai neseniai ir Maskvos miesto teismas atsisakė patenkinti Jevgenijaus Džiugašvilio skundus dėl atsisakymo pagal jo pareiškimą iškelti baudžiamąją bylą. Bet šis pilietis yra sukurpęs daug ieškinių dėl vieno ir to paties dalyko, skundžia jam nepalankius žemesniųjų teismų sprendimus Rusijos aukščiausiajam teismui, ir šiomis dienomis turėtume sužinoti, ar vėl apskundė.

Pilietis Džiugašvilis savo 2016 m. rugsėjo 1 d. „Pareiškime dėl nusikaltimo“ prašė Rusijos tyrimo komiteto iškelti baudžiamąją bylą 10 klasės istorijos vadovėlio autoriams pagal Baudžiamojo kodekso 354.1 straipsnį „Nacizmo reabilitavimas“. Šiame straipsnyje numatyta atsakomybė už neigimą faktų, nustatytų Tarptautinio karo tribunolo nuosprendyje, pritarimą nusikaltimams, nustatytiems nurodytame nuosprendyje, taip pat skleidimą žinomai melagingų žinių apie SSRS veiksmus Antrojo pasaulinio karo metais.

Pareiškėjui naujame Rusijos moksleiviams skirtame vadovėlyje užkliuvo ši pastraipa: Tragiškai susiklostė Lenkijos karininkų likimas sovietinėje nelaisvėje. Juos laikė penkiuose lageriuose, iš kurių žinomiausias – Katynėje (Smolensko sritis). Šių stovyklų karo belaisviai lenkai buvo sušaudyti VKP (b) CK politinio biuro 1940 m. kovo 5 d. sprendimu, archyvinių dokumentų liudijimu, žuvo 21 857 žmonės.

VKP (b) – tai  Sovietų Sąjungos komunistų partija (bolševikų), kurios centro komiteto politiniam biurui priklausė visa valdžia SSRS, o tame biure – jokių oficialių valstybinių pareigų nuo 1922 iki 1941 metų neturėjusiam Josifui Stalinui. 1934 metais įvykusiame Sovietų Sąjungos komunistų suvažiavime kalbėtojai pagarbino Staliną 1 500 kartų. SSRS vykdytos politinės represijos dar vadintos Stalino represijomis. Pačių jų vykdytojų duomenimis, vien 1937-1938 metais NKVD (SSRS vidaus reikalų liaudies komisariato) organai areštavo 1 575 259 žmones, iš jų 681 692 sušaudė.

Pastarajame pareiškime 1936 metais gimęs Jevgenijus Džiugašvilis nenurodo esąs Josifo Stalino vaikaitis. Bet Rusijoje ir ypač Gruzijoje daugelis žino: tai Stalino vyresniojo sūnaus Jakovo nesantuokinis sūnus; 2002 metais tai pripažino Tbilisio apygardos teismas. Tiesa, kai kas iš Stalino atžalyno to nepripažįsta. 2015 metais Jevgenijus Džiugašvilis išleido prisiminimų knygą „Mano senelis – Stalinas! Jis – šventasis“, kurioje aiškina ir tai, dėl ko kai kurie giminės jo kratosi.

Savo senelį gyvą jis matė vienintelį kartą, kai Suvorovo karo mokyklos auklėtinių gretose žygiavo parado Raudonojoje aikštėje metu. Pats Jevgenijus Jakovlevičius neprisistato Stalino vaikaičiu: Koks jis man senelis? Vadas, draugas Stalinas – štai kas jis man. Bet neatsisakė suvaidinti Staliną filme apie Jakovą Džiugašvilį, savo tėvą.

Atsargos pulkininkas Jevgenijus Džiugašvilis enciklopedijose pristatomas kaip sovietinis karinis mokslininkas – inžinierius ir istorikas, profesorius. Rusijos ir Gruzijos visuomenės ir politikos veikėjas, įvairių sambūrių šiuose valstybėse vadovas ir narys. Pavyzdžiui, 1999 metais dalyvavo rinkimuose į Valstybės dūmą kaip vienas iš trijų „Stalino bloko už SSRS“ lyderių (blokas nesurinko reikiamo balsų skaičiaus).

Nuo 1996 metų Gruzijoje pirmininkauja Josifo Stalino idėjinių palikuonių draugijai. Šis pavadinimas geriausiai parodo jo nekintamas pažiūras: Stalino valdymo epocha yra mūsų tėvynės aukso amžius, Stalinui žeriami priekaištai – didelis melas. Kai kurie autoriai tvirtina jį nusipelnius supratimo ir pagarbos už tai, kad ir žlugus Sovietų Sąjungai neišdavė savo senelio, liko ištikimas komunistiniams idealams.

Džiugašvilio kritika neaplenkia ir pirmojo Rusijos prezidento Boriso Jelcino įpėdinio Vladimiro Putino vykdomos politikos. Pasak Stalino anūko, Putinas ėmė ir supjudė mus su mums gimininga tauta, su Ukraina. Mes neturime protingų vadovų, vieni vagys.

Jis kritikavo Krymo aneksiją, sakydamas, kad pusiasalį galima buvo susigrąžinti ne jėga, o teisiškai arba, blogiausiu atveju, nupirkti (Laikai jau ne tie. Jau 21 amžius, o mūsų lyderiai veikia po senovei). Rusija, girdi, neturi teisės šantažuoti Ukrainos dujų kaina, nes ukrainiečiai, baltarusiai ir kitų buvusių SSRS tautų žmonės Raudonosios armijos gretose kartu kovojo prieš nacizmą, gynė šalį ir jos išteklius ir dabar turi teisę į juos.

2010 metais jis padavė į teismą pačią Rusijos Federacijos valstybinę dūmą, tiksliau jos daugumą, kurie balsavo už  pareiškimą „Dėl Katynės tragedijos ir jos aukų“. Esą teiginys Katynės nusikaltimas buvo įvykdytas tiesioginiu Stalino nurodymu neatitinka tikrovės ir įžeidžia jo senelio, Josifo Stalino, garbę ir orumą. Be to, reikalavo iš Dūmos deputatų, balsavusių už šį pareiškimą, priteisti 100 mln. rublių jo senelio atminimui ir jam pačiam, Stalino giminaičiui, padarytos moralinės žalos atlyginimui. Kai žemesnysis teismas jo ieškinio nepatenkino, kreipėsi į Aukščiausiąjį teismą. Bet jam ir tai ne lubos – kitoje byloje jis pasiekė Europos žmogaus teisių teismą Strasbūre.

Atsiradus Baudžiamajame kodekse straipsniui „Nacizmo reabilitavimas“, Džiugašvilis (kartu su jam talkinančia, o teisingiau – jo vardu veikiančia grupe) ėmė pulti nauju teisiniu pagrindu ir dar smarkiau. 2015-ųjų pavasarį apkaltino neigimu faktų … pritarimu nusikaltimams… skleidimu… Rusijos istoriką Davidą Feldmaną, vienoje TV laidoje pasakiusį, kad NKVD vykdytojai sušaudė tūkstančius belaisvių lenkų karininkų, ir pareikalavo jam iškelti baudžiamąją bylą pagal 354.1 straipsnį. Po kelių dienų Tyrimų komitetui įskundė dar du žmones: politologą ir Federacijos tarybos (Rusijos parlamento aukštųjų rūmų) narį.

1946 metai. Prašom pateikti papildomus įkalčius!

Jau kiek metų Stalino vaikaitis su bendražygiais įrodinėja, jog 11 000 lenkų karo belaisvių Katynės miške nužudė vokiečiai. Tai jie rašo ir pastarajame įskundime: jų kaltės faktas nustatytas Tarptautinio karo tribunolo 1946 m. vasario 14 d. procesiniu sprendimu ir 1946 m. spalio 1 d. nuosprendžiu. Jie neabejodami nurodo ir nusikaltimo sumanytojus: nuosprendžiu nustatytas teisiamųjų Hermano Geringo ir Alfredo Jodlio asmeninės kaltės faktas.

Tiesiog nuostabu! Koks procesinis sprendimas? Iš kur asmeninės kaltės faktas?

Vasario 14 d. nė koks procesinis sprendimas dėl Katynės žudynių negalėjo būti priimtas, nes SSRS prokuroras tos dienos vakariniame posėdyje nebaigė savo kalbos ir tęsė ją kitą rytą.

Iš tikrųjų jeigu ką galima laikyti procesiniu sprendimu, tai Tribunolo atsisakymą be papildomų svarstymų priimti sovietinio kaltintojo vasario 14 d. pateiktą dokumentą, vėliau pagarsėjusį kaip „Burdenkos komisijos pranešimas“ (Maskvoje 1944 m. sausio 14 d. sudarytai specialiajai komisijai lenkų karininkų belaisvių nužudymo Katynės miške aplinkybėms tirti ir nustatyti vadovavo Raudonosios armijos vyriausiasis chirurgas akademikas Nikolajus Burdenka); Niurnbergo procese „Pareiškimas“ kaip SSRS įrodomasis dokumentas gavo registracijos vardą – „SSRS-54“. 

Katynės tragedija. Kadras iš Andžėjaus Vaidos menininio filmo "Katynė".
Katynės tragedija. Kadras iš Andžėjaus Vaidos menininio filmo „Katynė”.

Tik šis sprendimas Teismo buvo priimtas gerokai vėliau. Tribunolo nariai kovo 12 d. parengtiniame posėdyje nusprendė patenkinti gynybos (konkrečiai – Geringo advokato Oto Štamerio) prašymą iškviesti liudytojus Katynės žudynių aplinkybėms paaiškinti, nors SSRS skirtasis Tribunolo narys Jona Nikitčenka tam visaip priešinosi: Kai kalbama apie visiems žinomus istorinius faktus, Tribunolas priima juos be įrodymų, pripažįsta juos įrodytais (atsisakė balsuoti, bet visi sąjungininkų atstovai pasisakė „už“).

Atrodė, sovietai nesitikėjo tokio akibrokšto. Kovo 18 d. SSRS vyriausiasis kaltintojas Romanas Rudenka kreipėsi į Teismą griežtu laišku, kuriame sprendimą apklausti liudytojus pavadino ypač pavojingu precedentu, nes tai esą leidžia gynybai be galo vilkinti procesą keliant abejones dėl įrodymų, pagal Tribunolo įstatų 21 straipsnį laikomų neginčijamais. Šiame laiške Rudenka surašė viską taip, kaip buvo nurodyta jam skirtoje Komisijos sovietų atstovų Tarptautiniame karo tribunole Niurnberge darbui vadovauti instrukcijoje. Bet protestą pasirašė jis vienas, nes palenkti sovietų pusėn sąjungininkų kaltintojų, kaip ragino „Vyšinskio komisija“, jam nepavyko.

Rudenkos demaršas atrodė pagrįstas: sutinkamai su 21 straipsniu Tribunolas turi priimti  sąjunginių valstybių oficialius dokumentus be papildomų įrodymų, taigi tai taikoma ir „Burdenkos komisijos pranešimui“. Bet balandžio 6 d. posėdyje Tribunolas pirmą kartą nusprendė savaip: turi priimti, bet neprivalo (beje, Įstatai leido nukrypti nuo nustatytų taisyklių, jeigu to prireiktų teisingumo labui). Ir sutiko su gynybos prašymu iškviesti liudytojus kryžminei apklausai. Sovietų atstovai tam žūtbūtinai priešinosi, o Rudenka elgėsi taip įžūliai ir nepadoriai, kad Tribunolo narys amerikietis Frensis Bidlas neiškentė: Amerikoje tuojau pat pasiųstų prokurorą į kalėjimą už teismo negerbimą.

Ir tuo nesibaigė. Birželio 19 d. Tribunolo uždarame posėdyje Nikitčenka pasiūlė Katynės byloje pasitenkinti raštiškais liudijimais, o pačių liudytojų nekviesti (iki to laiko Maskvoje spėta surašyti daugiau kaip pusšimčio žmonių apklausos protokolus, tam reikalui vadovavo iš Niurnbergo atvykęs SSRS vyriausiojo kaltintojo pavaduotojas Levas Smirnovas). Bet Teismas nenusileido. Galiausiai susitarta išklausyti ne daugiau kaip po tris abiejų pusių liudytojus.

Tarptautinio karo tribunolo kaltinime sakoma: 11 000 lenkų karininkų – karo belaisvių buvo nužudyta Katynės miške netoli Smolensko (tiesa, trys mėnesiai iki prasidedant procesui išdalytame kaltinimo išvados tekste buvo kitas skaičius: 925). Vokiečių kaltę turėjo įrodyti Tribunolui pateiktas dokumentas „SSSR-54“.

Šiame dokumente sakoma, kad lenkai karo belaisviai, buvę trijuose lageriuose vakariau Smolensko, ir vokiečių okupantams užėmus Smolenską tebebuvo ten iki 1941 metų rugsėjo įskaitytinai. 1941 metų rudenį Katynės miške buvo vykdomi masiniai lenkų karo belaisvių iš minėtų lagerių sušaudymai. 1942-1943 metų žiemą karo eiga pakrypo ne vokiečių naudai. Sovietų Sąjungos karinė galia vis didėjo, SSRS ir sąjungininkų vienybė darėsi tvirtesnė. Vokiečiai nutarė imtis provokacijos tam, kad savo piktadarystę primestų sovietinės valdžios organams, tikėdamiesi sukiršinti rusus su lenkais ir paslėpti savo nusikaltimo pėdsakus.

Smulkiau apie tai aiškinama skyriuje „Vokiečių provokacijos kilimas“ (Возникновение немецкой провокации). Galiausiai „Bendrose  išvadose“ nurodoma: masinį lenkų karo belaisvių sušaudymą Katynės miške vykdė vokiečių karinė įstaiga, prisidengusi sąlygišku pavadinimu „537-to statybos bataliono štabas“, kuriai vadovavo papulkininkis Arnesas.

Dokumente „SSRS-54“ vokiečių provokacija vadinama tai, apie ką 1943 m. balandžio 13 d. pranešė vokiečių radijas: Smolensko srities gyventojai nurodė vokiečių valdžios atstovams vietą, kur bolševikai vykdė masinio naikinimo akcijas ir kur GPU sunaikino dešimt tūkstančių Lenkijos karininkų (GPU vokiečiai ir toliau vadino NKVD valstybės saugumo valdybą, 1917 metais  bolševikų įkurtos ČK, politinės policijos, pirmtakę). Balandžio 16 d. Sovietų Sąjungos informacijos tarnyba (Совинформбюро) atkirto, kad Vokietijos radijo pranešimas yra šlykštus šmeižikiškas prasimanymas ir sovietų nelaisvėje buvusius lenkus nužudė patys vokiečiai 1941 metais, kai sovietiniai daliniai pasitraukė iš Smolensko rajono.

 Vokiečių sukviesta tarptautinė gydytojų komisija nustatė, kad lenkai buvo sušaudyti 1940 metų kovo ir balandžio mėnesiais.

Juodoji sovietų diena Niurnberge

Kaip matyti iš posėdžio stenogramos, po kryžminės liudytojų apklausos (liepos 1-2 d.) SSRS vyriausiojo kaltintojo pavaduotojui Smirnovui prireikė kreiptis į Tribunolo pirmininką Džefrį Lorensą trumpu pareiškimu. Sovietų pusė, pasakė jis, atrinko tris liudytojus iš 120 apklaustų asmenų, turi daugelio jų tinkamai patvirtintus raštiškus parodymus ir gali Tribunolo reikalavimu juos tuoj pat pateikti, taip pat iškviesti bet kurį iš apklaustųjų. Štameris tam neprieštaravo su sąlyga, kad ir gynybai bus leista iškviesti atitinkamai papildomų liudytojų. Lorensas tarė paskutinį žodį: Tribunolas jau yra nusprendęs; mes daugiau neklausysime liudijimų šiuo reikalu. Ir iškart ėmėsi už akių teisiamo Martino Bormano…

Ne be reikalo sovietai prieš porą savaičių siūlė apsieiti iš viso be liudytojų! Kaip dabar žinome, sovietai abejojo ir dėl savųjų, bet daugiausia nerimavo, ką pasakys gynybos pakviestieji. Gynyba pateikė liudytojų pavardes kelios savaitės iki apklausos pradžios, o kaltinimo pusė laikė savo liudytojus paslaptyje iki pat paskutinės minutės, paskelbė juos tik posėdžio dieną, ir tai – pareikalavus gynybai. Sovietų abejonės pasitvirtino su kaupu.

Liepos 1 d. posėdyje Smirnovas susimovė vos pradėjęs apklausinėti gynybos liudytoją Fridrichą Arensą (o ne Arnesą, kaip jau išaiškėjo iš gynybos apklausos, ir ne buvusį kažin kokios slaptos karinės įstaigos, o kariuomenės ryšių pulko vadą). Liudytojas vėl paaiškino į Katynę atvykęs 1941 metų lapkričio pabaigoje. Bet sovietų prokuroras neatlyžo. Kai jis kelintą kartą vokiečio paklausė, ar šis buvęs Katynėje 1941 metų rugsėjo ar spalio mėnesiais, už liudytoją atsakė Tribunolo pirmininkas: Jis sako, kad ten nebuvo.

Dešinėje - Josifas Visarionovičius Stalinas.
Dešinėje – Josifas Visarionovičius Stalinas.

Dokumente „SSSR-54“ buvo rašoma, jog norint išsiaiškinti tai, kas įvyko Katynės miške 1941 metų rugsėjį, ypatingai svarbią reikšmę turi astronomijos profesoriaus Boriso Bazilevskio liudijimas. Suprantama, sovietai buvusį Smolensko burmistro pavaduotoją atgabeno į Niurnbergą. Žurnalistams jis jau buvo pasirodęs 1944 metų pradžioje Smolenske, Burdenkos komisijos surengtoje spaudos konferencijoje; vienas užsienietis  tada jį apibūdino ne itin patraukliai: drebantis mažas žmogelis.

Advokato Štamerio apklausiamas Bazilevskis visiškai sutriko. Štameris: Ponas liudytojau, jūs iki pertraukos, man atrodo, skaitėte savo parodymus? Ar ne taip? Bazilevskis: Aš nieko neskaičiau. Mano rankose tik teismo planas.

Dėl vokiečių kaltės, tai Bazilevskis paaiškino ją suvokęs iš miesto burmistro žodžių 1941 metų rugsėjį. Vieną kartą Menšaginas jam pasakė, kad karo belaisvius lenkus rengiamasi sunaikinti. O kitą sykį, po dviejų savaičių, klausiamas dėl lenkų belaisvių, burmistras atsakė, ką pats sužinojęs iš vokiečių komendanto: Su jais viskas baigta. Dar iš Menšagino Bazilevskis sužinojo, kad lenkų sušaudymas – tai grandis Vokietijos vykdomos antilenkiškos politikos, ypatingai paaštrėjusios sudarius rusų-lenkų sutartį (tikrai kaip iš rašto). Pats belaisvių sušaudymo vietos nematęs ir negalįs nurodyti žmogaus, kuris dalyvavo ar matė sušaudymą.

Nežinia, kas ir kada liepos 1-ąją pavadino juoda sovietų diena Niurnberge. Tą dieną vertėjavo 23-metė Tatjana Stupnikova. Po daugelio metų ji savo prisiminimuose „Nieko, išskyrus tiesą“ (Ничего, кроме правды, 1998) aprašė, kaip jautėsi:  Man ta diena tikrai buvo juoda, nors aš buvau tik vertėja posėdžių salėje. Girdėti ir versti liudytojų parodymus man buvo neapsakomai sunku. Ir šį kartą ne dėl vertimo keblumo, o dėl nenumaldomo gėdos jausmo, kad vienintelę, daug iškentėjusią Tėvynę ne be pagrindo galima įtarti įvykdžius sunkų nusikaltimą.

Kuo čia dėtas Geringas?

Tarptautinio karo tribunolo nuosprendyje Katynė nepaminėta, tad iš kur Stalino idėjiniai palikuonys ėmė teisiamųjų Hermano Geringo ir Alfredo Jodlio asmeninės kaltės faktą? Nebent iš 1953 metais pasirodžiusio „Didžiosios sovietinės enciklopedijos“ 20-o tomo. Ten straipsnelyje „Sušaudymas Katynėje“ rašoma: 1945-1946 metais Tarptautinis karo tribunolas Niurnberge pripažino Geringą ir kitus pagrindinius vokiečių karo nusikaltėlius kaltais dėl lenkų liaudies naikinimo politikos vykdymo, taip pat dėl lenkų karo belaisvių sušaudymo Katynės miške.

Nuosprendyje dar gyvas Geringas vadinamas antru pagal svarbą nacistinio režimo veikėju po Hitlerio – jis būtų buvęs pakarta pats pirmas, jeigu būtų neprarijęs nuodų. Kaip sakoma Nuosprendyje, Geringas vadovavo visoms Vokietijos ekonomikos šakoms, jam įsakius užimtos teritorijos buvo plėšiamos, o gyventojai varomi priverstiniam darbui. Jis išleido direktyvas dėl sovietų ir prancūzų karo belaisvių panaudojimo ginklų pramonėje; jis kalbėjo apie lenkų ir olandų kaip karo belaisvių grobimą, jeigu prireiks, ir jų panaudojimą darbams.

Taigi Geringas siekė ne naikinti karo belaisvius užimtose kraštuose, o panaudoti juos Vokietijoje, kas visiškai suprantama, nes vadovavo visai ekonomikai.

Dar didesnė paslaptis, kodėl Stalino anūkas prie Geringo prikergė Alfredą Jodlį, buvusį Vokietijos ginkluotųjų pajėgų operatyvinio vadovavimo skyriaus viršininką. Jis buvo pakartas (generolas pulkininkas prašė sušaudymo, bet Tribunolas nesutiko). Jodlio nuosprendyje nurodoma jį prisidėjus prie Hitlerio kuriamų direktyvų ir įsakymų: dėl sovietinių komisarų šaudymo, Maskvos ir Leningrado miestų sunaikinimo ir kelių kitų. Bet apie lenkus – nė mur mur.

To negana! Rusijos generalinės prokuratūros internetinėje svetainėje susirandame straipsnį  apie Niurnbergo tribunolą („70 лет назад завершил работу Нюрнбергский трибунал“), kuriame prie Jodlio pavardės skliausteliuose parašyta: po mirties išteisintas iš naujo nagrinėjant bylą Miuncheno teisme 1953 metais. Kitoje vietoje apie tai pranešama su šauktuku – (!). Iš tikro yra ko nustebti – juk Rusijoje Niurnbergo tribunolo nuosprendis įteisintas kaip galutinis, neatšaukiamas!

Tiesa, rusiškoji „Vikipedija“ prie išteisintas 1953 metų vasario mėnesį, priduria: bet jau tų pačių metų rugsėjį Bavarijos politinio išlaisvinimo ministras visuomenės spaudžiamas atšaukė sprendimą dėl Niurnbergo teismo sprendimo pakeitimo. Dar kitur rasime: JAV spaudžiamas… Jeigu vis dėlto viename iš tikresnių šaltinių Widerrufdes Widerrufsdes Urteils suprasime kaip sprendimo atšaukti atšaukimą, tai išeis, kad Jodlio kaltė buvo įvertinta ne taip griežtai (ne pagrindinis nusikaltėlis, o prisidėjęs). Kad ir kaip būtų, Jodlio žmona atgavo konfiskuotą šeimos nuosavybę ir įgijo teisę į pensiją.

Žodžiu, dėl Jodlio kaltės nederėtų kirsti iš peties, juo labiau kad 1949 metais Niurbergo procese Prancūzijai atstovavęs kaltintojas prasitarė mirties bausmės skyrimą Alfredui Jodliui buvus teismo klaida (sovietai ir svarstant nuosprendžius liko sau ištikimi – pritarimo vienus būtinai pakarti siekė sutikdami su švelnesnėmis bausmėmis kitiems).

Ne mažiau stebėtina ir tai, kodėl Stalino anūkas prie kaltų dėl Katynės žudynių nepriskyrė Hanso Franko, buvusio Vokietijos okupuotų teritorijų generolo gubernatoriaus. Gal nė neskaitė SSRS vyriausiojo kaltintojo kalbų Niurnbergo procese? Paprastai sakoma, jog po liepos 2 d. Tribunolo pirmininko žodžių mes daugiau neklausysime liudijimų šiuo reikalu sovietai paspaudė uodegą ir daugiau apie Katynę neprasižiojo. Prasižiojo! Ir tai padarė Rudenka savo baigiamojoje kalboje 1946 m. liepos 29 dieną.

Rudenka apie pasaulinio istorinio masto nusikaltėlį kalbėjo su užmoju: jis pasiuntė du milijonus lenkų į katorgą Vokietijoje tam, kad prieš pasmerkdamas mirčiai viską išsunktų iš jų Reicho naudai; vokiečių laikinai užgrobtose Lenkijos žemėse jo įvestas režimas buvo nežmoniškas milijonų žmonių naikinimo įvairiais, bet vienodai nusikalstamais būdais režimas. Neatsitiktinai (kaip įsitikino Teismas iš neseniai šioje salėje nuskambėjusių buvusio Smolensko burmistro pavaduotojo profesoriaus Bazilevskio parodymų) Franko įvestą Lenkijoje režimą sau pavyzdžiu laikė vokiečių fašistiniai žudikai, sunaikinę 11 tūkstančių belaisvių lenkų karininkų Katynės miške.

 

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius.
Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius.

Toliau Rudenka pagarsino Franko slapto pranešimo Hitleriui dalį, kur Katynė minima dar tris kartus. Generolo gubernatoriaus žinias iš Katynės pats prokuroras vadina provokaciniais vokiečių pranešimais iš Katynės; ir vien Katynė čia reiškia tą patį: vokiečių pranešimą apie atrastus sušaudytus lenkų karininkus. Frankas skundžiasi Hitleriui, kad lenkų visuomenė nepasiduodanti to pranešimo įtakai ir prikišanti vokiečiams didelį mirtingumą vokiečių koncentracijos stovyklose. Iš to prokuroras daro išvadą, kad Frankas labai gerai žinojo, kas dedasi koncentracijos stovyklose, nors apklausiamas kalbėjo priešingai. 

Tribunolo nuosprendyje pripažįstama, jog Frankas savo valia ir sąmoningai dalyvavo Lenkijoje vykdytame terore, prisidėjo prie daugiau kaip vieno milijono lenkų išvarymo į Vokietiją priverstiniam darbams ir mažiausiai trijų milijonų žydų sunaikinimo. Bet nurodoma ir šiokių tokių švelninančių aplinkybių: visiškai neabejotina, kad didelė dalis Frankui inkriminuojamų nusikalstamų veiksmų buvo vykdoma per policiją ir kai kurie nusikaltimai, galimas dalykas, galėjo būti įvykdyti jam nežinant ir kai kuriais atvejais netgi jam nesutinkant. Gali būti, kad kai kurie nusikaltimai buvo vykdomi ne Frankui nurodžius, o gavus tiesioginius įsakymus iš Vokietijos.

Generolas gubernatorius Frankas nesutarė su SS fiureriu Himleriu ir netgi buvo, kaip pastebėjo vienas autorius, gal ir ne visai be pagrindo, nežabotos policijos savivalės priešininkas. Tiesa, tai jam nepadėjo išvengti kilpos. Bet pavyzdys galvažudžiams, kaip matyti iš Nuosprendžio, jis buvo ne iš tinkamiausių. Astronomijos profesorius Bazilevskis, regisi, nė nesistengė tuo įtikinti Teismo. Juo labiau kad ir vokiečių fašistiniai, ir kiti žudikai žudė pagal įsakymus, o ne ką nors pamėgdžiodami.

(Bus daugiau)

2016.11.03; 06:26

Leonas Jurša

Viskas buvo baigta 1946 m. spalio 16 d. 2 val. 45 min. Dešimt pakartųjų ir prieš kelias valandas nusinuodijusį Geringą paguldė į karstus, įdėjo kiekvienam nuo kaklo nuimtą kartuvių kilpą ir išgalvotais vardais išvežė į krematoriumą.

Kitą vidurnaktį vienoje dėžėje sumaišytus karo nusikaltėlių pelenus nuo tilto išbėrė į upės tėkmę…

Tarptautinis karo tribunolas, trukęs nuo 1945 m. lapkričio 20 d. iki 1946 m. spalio 1 d. Niurnberge, baigėsi, bet liko tai, kas vadinama griaučiais spintoje.

Neseniai rusiškas leidinys „Literaturnaja gazeta“ išspausdino straipsnį, skirtą Tribunolo pabaigos 70-osioms metinėms. Jame rašoma, kad tai buvo ne tik garsiausias XX amžiaus teismo procesas, bet ir paslaptingiausias, nes iki šiol „paskelbta mažiau kaip pusė su juo susijusių dokumentų, saugomų Rusijos archyvuose“.

Niurnbergo spintose likę „griaučiai“ primena apie save ir praėjus septyniems dešimtmečiams.

1946 metai. Paslaptinga SSRS kaltintojo mirtis

Vokietijai kapituliavus, Leipcigas atsidūrė SSRS okupacijos zonoje. Miesto rytinėje dalyje plytinčiose senose kapinėse (Ostfriedhof) palaidota daug Antrojo pasaulinio karo aukų – vokiečių, lenkų, italų; dalį kapinių užima sovietinis 1946-1948 metų memorialas. Be dviejų broliškų kapaviečių, čia esama kelių šimtų pavienių kapų su vienodomis stelomis, kur palaidoti rusų karo belaisviai, Raudonosios armijos kareiviai ir karininkai, žuvę mūšyje ar mirę pokarinės okupacijos metais. Ant 32 antkapių parašyta „Nežinomas kareivis“. Kituose iškaltos pavardės, tarp jų ir Nikolajaus Zorios: pažaliavusi standartinė betono stela su žvaigžde liudija, kad jis mirė  1946 m. gegužės 27 d.

Niurnbergo teismo salėje.
Niurnbergo teismo salėje.

Nikolajus Zoria palaidotas kaip eilinis, ir tik nedaugelis žino: prieš mirtį jis buvo SSRS prokuroro patarėjas, trečios klasės valstybės justicijos patarėjas, generolas majoras; 1945 metų pabaigoje jį paskyrė SSRS vyriausiojo kaltintojo Tarptautiniame karo tribunole Romano Rudenkos padėjėju.

Kai ką daugiau galima sužinoti iš Rusijos generalinės prokuratūros internetinėje svetainės skyriuje „Niurnbergo procesas“ esančios Nikolajaus Zorios biografijos. Gimė 1907 metais, vaikystėje išmoko prancūzų kalbą, skambino fortepijonu, tapė. Trylikos metų liko našlaičiu, valkatavo, bet sovietų valdžia neleido jam, kaip ir šimtams tūkstančių tokių pat nelaimingų vaikų, prapulti. Gyveno vaikų namuose, 1927 metais baigė Maskvos universitetą ir nuo to laiko visiems laikams susiejo savo likimą su prokuratūros organais. Karo metais – armijos prokuroras. 1944-1945 metais – SSRS vyriausybės patarėjas prie Lenkijos nacionalinio išlaisvinimo komiteto. Aktyviai dalyvavo didžiausių fašistinės Vokietijos karo nusikaltėlių teismo procese. Apdovanotas Raudonosios vėliavos ir Raudonosios žvaigždės ordinais. 1946 m. gegužės 22 d. netikėtai (скоропостижно) mirė.

Netikėtai mirusio sovietinio prokuroro sūnus Jurijus Zoria, Karo diplomatijos akademijos dėstytojas, pusę amžiaus aiškinosi nė keturiasdešimt nesukakusio tėvo mirties aplinkybes, bet nieko tikra taip ir nesužinojo iki pat savo mirties 1998 metais.

Jurijus gerai prisiminė 1946 metų pavasarį. Tada jam buvo 17 metų. Gegužės 21-osios vakare tėvas paskambino iš Niurnbergo ir pakvietė atvažiuoti pas jį pasibaigus mokykliniams egzaminams. Apie tėvo mirtį iš pradžių jiems nepranešė. Tik vėliau atidavė lagaminėlį su generolo asmeniniais daiktais ir pasakė, kad nusižudė.

Kai kas Jurijui paaiškėjo iš jam skirto sovietų okupacijos metu Leipcige tarnavusio karinio prokuroro laiško. Jo tėvo palaikus atgabeno į Leipcigą, kur perkėlė į cinko karstą kelionei į Maskvą. Bet skrydį atidėjo dėl netinkamų oro sąlygų, o po kelių valandų iš Stalino sekretoriato atėjo naujas nurodymas: palaidoti vietoje. Po vienerių metų palaikus atkasė ir sudegino…

Iš kitų šaltinių Jurijus sužinojo, kad iš kambario, kur tėvą rado negyvą, karinės kontržvalgybos (SMERŠ) karininkai paėmė pistoletą „Valter“, kišenėje rastą raštelį, taip pat visus ant stalo gulėjusius dokumentus, viską supakavo ir pasiuntė į Maskvą. Suprantama, daug ką atskleisti galėjo raštelis, bet jis esą dingo pakeliui į laboratoriją… 

1987 metais sovietinės karinės prokuratūros darbuotojas Jurijui Zoriai slapčiomis perdavė tėvo nuotrauką: lovoje gulintis tamsiaplaukis vyriškis tarsi šypsosi per miegus, šalia padėtas pistoletas, ant pagalvės dešinėje – juoda dėmė. 1988 metais SSRS vyriausioji karinė prokuratūra patikrino prokuroro Zorios mirties tyrimo medžiagą, nustatė kai ką buvus suklastota, bet galiausiai pareiškė neturinti dokumentų, kurie leistų objektyviai spręsti apie jo mirties aplinkybes. Jurijaus Zorios žodžiais, šio tikrinimo metu pradingo visi SMERŠ atsiųstame pakete buvę ir iš šeimos paimti tėvo laiškai bei užrašai… 

2008-aisiais tuometis Rusijos Federacijos generalinio prokuroro pavaduotojas Aleksandras Zviagincevas, kelių knygų apie Niurnbergo tribunolą autorius, vyriausybiniam laikraščiui „Rosijskaja gazeta“ sakė, kad Nikolajaus Zorios sūnus buvo kreipęsis į jį su abejonėmis dėl tėvo mirties aplinkybių tyrimo išvadų. Prokuroras pripažino gyvuojant kelias jo mirties versijas, bet oficialioji versija – neatsargus elgesys su ginklu. Ir jos iki šiol niekas įtikinamai nepaneigė (anot Zviagincevo, tragedija įvyko gegužės 22 d.).

Šių dienų negausiuose raštuose apie tai atrandame tik vieną autorių, teigiantį, jog pirmieji Niurnberge žuvusio prokuroro lavoną apžiūrėjo amerikiečių pareigūnai ir nustatė, kad Zoria buvo nužudytas miegantis, šūviu į smilkinį.

Mirusįjį išbraukė iš istorijos analų

Rusijos generalinio prokuroro pavaduotojas Zviagincevas pavadino Zorią išprususiu teisininku ir puikiu oratoriumi. Tačiau iki 9 dešimtmečio vidurio, iki naujam Sovietų Sąjungos komunistų partijos vadovui Michailui Gorbačiovui paskelbiant glasnost (viešumo) politiką, apie jį buvo visiškai nekalbama – nei gerai, nei blogai. Jurijus Zoria tikino neradęs savo tėvo pavardės nei sovietiniuose veikaluose, skirtuose Niurnbergo procesui, nei to proceso stenogramose (Tarptautinio karo tribunolo sekretoriatas 1946-1947 parengė posėdžių stenogramas ir dokumentus publikavimui keturiomis kalbomis, 40 su viršum tomų, ir jie buvo tuoj pat pradėti leisti  visomis kalbomis, išskyrus rusų; sovietai tik vėliau išleido du tomus, o 1957-1961 – septynis).

Tiesą sakant, ir glasnost epochoje vienur kitur tešmėkštelėjo Niurnberge keistomis aplinkybėmis žuvusio sovietinio prokuroro pavardė, o mirties aplinkybės ir toliau liko tirštoje migloje; iki šiol dienos šviesos neišvydo nė koks dokumentas, galintis bent kiek praskleisti šios paslapties šydą, žinoma ne ką daugiau, negu prieš kelis dešimtmečius, ir tos žinios tebelieka lygiai kaip tada prieštaringos.

1965 metais sovietai išleido Tarptautiniame karo tribunole dalyvavusios sovietų delegacijos sekretoriato vadovo Arkadijaus Poltorako knygą „Niurnbergo epilogas“ (Нюрнбергский эпилог); 1969 metais ji buvo išleista antrą kartą – ir vėl masiniu 200 tūkstančių egzempliorių tiražu (ir dabar ją siūloma pirkti internetiniuose knygynuose, esama elektroninio varianto). Knygoje randame aprašyta epizodą, kuris autoriui gerai įsiminė (kalbama apie 1946 m. vasario 11 d. rytinį posėdį). Taigi – SSRS vyriausiasis kaltintojas Rudenka iš karto sutinka su gynėjų reikalavimu apklausti generolą feldmaršalą Fridrichą Paulių ir tuo momentu tik žinojusieji paslaptį supranta, ką reiškia kažin kas sardoniška jo žvilgsnyje. Tribunolo pirmininkui Lorensui paklausus, kiek laiko prireiks liudytojui pristatyti į teismą, Rudenka ramiai ir netgi kažkaip abejingai atsakė: Aš manau, Jūsų didenybe, penkių minučių, ne daugiau (tarp kitko, kitas šį epizodą aprašęs autorius nurodo dešimt minučių). 

Niurnbergo teismo proceso metu.
Niurnbergo teismo proceso metu.

Toks atsakymas teisiamuosius, jų gynėjus, žurnalistus – visus pribloškė, autoriaus žodžiais, nelyginant  bombos sprogimas, ir su tuo galima sutikti, nes rusų nelaisvėn pakliuvusį feldmaršalą daugelis laikė mirusiu. Jie, suprantama, negalėjo žinoti, jog sovietai jau prieš kiek laiko Paulių  atskraidino į Berlyną, po to apgyvendino netoli amerikiečių zonos, kur jį tris kartus aplankė Rudenka, o teismo posėdžio išvakarėse su svetimais dokumentais atgabeno į Niurnbergą.

Savo akimis viską matęs ir su daugeliu proceso dalyvių bendravęs Poltorakas apie šį savotiškai dramatišką epizodą parašė sklandžiai, bet – melą. Vasario 11-osios posėdyje kalbėjo ne SSRS vyriausiasis kaltintojas, nutaisęs niekinamą veido išraišką, o jo padėjėjas – Nikolajus Zoria. Jis pateikė teismui Pauliaus pareiškimą, parašytą karo belaisvių stovykloje, ir jis pasakė, kad pareiškimas gali būti patikrintas ne vėliau kaip iki vakaro, kada Fridrichas Paulius bus pristatytas į teismo posėdžių salę.

Beje, rasime autorių, iki šiol pasakojančių, jog šitaip mikliai nacių advokatus sumovė Rudenka. Kita vertus, netiesa yra ir iki šiol pasitaikantis tvirtinimas, jog Niurnbergo salėje kaip iš dangaus nukritusį vokiečių feldmaršalą labai sumaniai apklausė Zoria, apie ką kitą dieną plačiai parašė laikraščiai. Iš tikrųjų Paulių kvotė ir Sovietų Sąjungos atstovams naudingų atsakymų iš jo sulaukė Rudenka (dabar jau ne paslaptis, kad tie atsakymai buvo aptarti jų ligtolinių susitikimų metu, feldmaršalui buvo pažadėta leisti pasimatyti su šeima ir kita).

Ką norėjo nuslėpti Stalinas

SSRS delegacijos nariai Tarptautiniame karo tribunole pažiūrėti laikėsi oriai ir drąsiai – juk atstovavo nugalėtojams. O kaip jautėsi iš tikrųjų, parodo kad ir toks epizodas. Viena 23-metė rusų vertėja, skubėdama į posėdžių salę, vos nesuklupo ir ją pagavo į savo glėbį… Hermanas Geringas – svarbiausias teisiamasis. Tai matę prancūzų žurnalistai juokavo, jog ji taptų labai turtinga, jeigu pasakotų buvusi paskutinė Reicho maršalo apkabinta mergina. Bet kai didžiausias nusikaltėlis prieš pat egzekuciją nusinuodijo ir imta aiškintis, kas galėjo jam perduoti ampulę su kalio cianidu, rusaitė ne juokais persigando: o jeigu saviškiams sekti pristatyti sovietiniai kontržvalgybininkai sužinos ją buvus Geringo glėbyje?

Teisiamųjų suole Geringas gūžėsi nuo žudomų SSRS vyriausiojo kaltintojo Romano Rudenkos klausimų, bet pats rūstusis prokuroras drebėjo prieš sovietinio diktatoriaus Stalino patikėtinį Niurnberge Andrejų Vyšinskį, tuo metu užsienio reikalų ministro Viačelavo Molotovo pavaduotoją, o didžiojo teroro metais (1937-1938) – SSRS prokurorą ir negailestingą liaudies priešų kaltintoją.

Likus dviem mėnesiams iki proceso pradžios Kremliaus vadovybė sudarė specialią komisiją Sovietų Sąjungos atstovų veiklai Niurnbergo procese vadovauti. Komisijoje dalyvavo prokuratūros, aukščiausiojo teismo, valstybės saugumo komisariato, teisingumo komisariato, karinės kontržvalgybos valdybos (SMERŠ) vadovai. Kiek vėliau pačiame Niurnberge buvo suburta dar viena „Vyšinskio komisija“, irgi be menkiausių priešgyniavimų klausiusi Kremliaus emisaro.

 SSRS delegacijos nariams kontroliuoti Kremlius atsiuntė SMERŠ brigadą, veikė čia ir sovietiniai saugumiečiai – čekistai. SMERŠ agentai dar procesui neprasidėjus apkaltino sovietinius kvotėjus nepakankamai atsikertant į apklausiamų nacių antisovietinius išpuolius. Nors netrukus išaiškėjo šį esant kaltinimą gerokai perdėtą, kontržvalgyba ir toliau sekė kiekvieną SSRS atstovų žingsnį ir žodį. Ir ne vien jų. Į Maskvą buvo pranešta, ką anglams pasakė vokiečių admirolas Erichas Rederis ir kas buvo įrašyta į garso juostelę –  kad rusai siekę jį užverbuoti ir kad vertę duoti jiems reikiamus parodymus.

Dar prieš prasidedant Tribunolui, Vyšinskis apskundė Kremliui Rudenką, esą šio rengiama įžanginė kalba esanti nepakankamai griežta ir reikia laiko jai papildyti. Maskva netgi pagrasino sąjungininkams iš viso nedalyvausianti procese, jeigu jo pradžia nebus nukelta kelioms savaitėms; į Niurnbergą buvo pranešta Rudenką susirgus, nors tai buvo netiesa.  Sąjungininkai nesutiko, ir procesas prasidėjo nedalyvaujant SSRS vyriausiajam kaltintojui.

Po daugelio metų buvęs sovietinės karinės administracijos Vokietijoje vyriausiojo vado Georgijaus Žukovo politinis patarėjas papasakos, kad pats Molotovas buvo jam paliepęs patikrinti, ar tikrai sovietų prokurorai Niurnberge laikosi minkštakūnės taikstymosi linijos (tokiais žodžiais jų poziciją apibūdino vidaus reikalų liaudies komisaras Lavrentijus Berija savo pranešime Stalinui). Kadangi tikrintojui nebuvo nurodyti konkretūs prisitaikėliai, prokurorai atsipirko gerokai panerimavę. Ko siekė Kremlius Niurnberge, rodo dar vienas epizodas:  viename iš daugelio banketų Vyšinskis pasakė, kad visų teisiamųjų laukia vienas kelias: iš teismo rūmų tiesiai į kapą. Toks tostas sutrikdė Džeksoną ir kitus amerikiečius, nes visi buvo susitarę viešumoje nekalbėti apie būsimą nuosprendį.

(Kremlius seniausiai visus arba beveik teisiamuosius buvo pasmerkęs mirties bausmei, todėl 1946-ųjų metų rugsėjo viduryje, Tribunolui apsisprendus dėl nuosprendžių, siuntė Nikitčenkai kuo griežčiausius nurodymus reikalauti mirties bausmės ir tiems, kuriuos ketinta bausti laisvės atėmimu ar išteisinti. Stalinas buvo ypač nepatenkintas Jalmaro Šachto išteisinimu – Nikitčenka buvo verčiamas tiesiog ultimatyviai reikalauti buvusio Vokietijos ekonomikos ministro visiško apkaltinimo ir mirties bausmės jam skyrimo. Rugsėjo 17 d. direktyvoje Nikitčenkai buvo nurodyta įtikinėti ir traukti į savo pusę svyruojančius Tribunolo narius, o pirmininkui Džefriui Lorensui sistemingai aiškinti, kad jis turi palaikyti SSRS atstovus, nes sovietiniai žmonės, kaip ir kitos tautos, nesupras teisėjų minkštaširdiškumo. Jeigu su mūsų pasiūlymais nebus sutinkama, – mokė Kremlius, – reikia leisti  aiškiai suprasti, kad tokio nuosprendžio mes nepasirašysime ir visa atsakomybė teks partneriams0.

1945 metų lapkričio pabaigoje Vyšinskis sukvietė sovietų delegacijos pasitarimą, kuriame įpareigojo Rudenką susitarti su Vakarų valstybių kaltintojais, kad proceso metu jie imtųsi tuoj pat gniaužti teisiamųjų ar jų gynėjų mėginimus kritikuoti SSRS ar jos sąjungininkių veiksmus prieškariu ar karo metais. Taip pat nurodė, apie ką konkrečiai priešininkams neleistina kalbėti („pirmas nepageidaujamų klausimų sąrašas“). Be to, Rudenkai ir Tribunolo nariui Jona Nikitčenkai buvo paliepta iš anksto tikrinti kitų delegacijų teikiamus teismui dokumentus ir dėl kiekvieno dokumento daryti išvadą apie jų priimtinumą ar nepriimtinumą SSRS interesų požiūriu. Jeigu kas ne taip –  neleisti perduoti teismui ir skelbti nepageidaujamus dokumentus.

„Pirmas nepageidaujamų klausimų sąrašas“ nepasiekė kitų delegacijų, bet jį pravartu prisiminti kaip akivaizdų įrodymą Kremliaus valdovus supratus, kokią gausybę nusikaltimų  padarė jie patys. Iškalbingas Jaltos konferencijos, kur „didžiosios trijulės“ lyderiai, be kitų dalykų, svarstė, kaip bausti nacistinius nusikaltėlius, epizodas: Kai JAV prezidentas Ruzveltas mostelėjo į Beriją: Kas tas žmogus su pensne? Stalinas rimtai atsakė: A, tai mūsų Himleris (jeigu Hitlerio nusikaltimų bendrininkas Genrichas Himleris nebūtų nusižudęs, tai Niurnberge jį būtų patį pirmą pakorę).

Jaltos konferencija. Didžiosios Britanijos, JAV ir SSRS vadovai: Vinstonas Čerčilis, Franklinas Ruzveltas ir Josifas Stalinas.
Jaltos konferencija. Didžiosios Britanijos, JAV ir SSRS vadovai: Vinstonas Čerčilis, Franklinas Ruzveltas ir Josifas Stalinas.

Štai ką norėjo nuslėpti nuo pasaulio visuomenės akių Stalinas: požiūris į Versalio taiką; 1939 metų sovietų-vokiečių nepuolimo sutartis ir visi su ja susiję klausimai;  SSRS vyriausybės vadovo ir užsienio reikalų ministro Molotovo lankymasis Berlyne ir Vokietijos užsienio reikalų ministro Ribentropo lankymasis Maskvoje; SSRS visuomeninė-politinė santvarka; sovietinės Baltijos respublikos; SSRS-Vokietijos susitarimas dėl apsikeitimo vokiečiais – Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojais su Vokietija; Sovietų Sąjungos užsienio politika, tariamos teritorinės SSRS pretenzijos; Balkanai; sovietų-lenkų santykiai (Vakarų Ukraina ir Vakarų Baltarusija).

Iki 1946 metų kovo mėnesio šio sąrašo nė nereikėjo, nes visą tą laiką kalbėjo kaltintojai. Kovo 8 d. JAV vyriausiasis kaltintojas Robertas Džeksonas kreipėsi į SSRS vyriausiąjį kaltintoją laišku, kuriame perspėjo turintis pagrindo manyti, jog  gynyba rengiasi užsipulti sovietinę užsienio politiką, ketindama parodyti Sovietų Sąjungą kaip valstybę, pradėjusią grobikiškus karus su Suomija, Lenkija, Balkanų ir Baltijos šalimis. (Pats Džeksonas sakėsi palaikantis kaltinimą dėl Vokietijos agresijos prieš SSRS, kartu ir Baltijos valstybes, bet tai anaiptol nesąs šių šalių aneksijos pripažinimas).

Rudenka atsakomajame laiške pateikė naują neleistinų kelti klausimų sąrašą: 1.Klausimai, susiję su visuomenine-politine SSRS santvarka. 2.Sovietų Sąjungos užsienio politika: а) 1939 metų sovietų-vokiečių nepuolimo sutartis ir su juos susiję klausimai (prekybos sutartis, sienų nustatymas, derybos ir t.t.; b) Ribentropo lankymasis Maskvoje ir derybos Berlyne 1940 metų lapkrityje; c) Balkanų klausimas; d) sovietų-lenkų santykiai. 3.Sovietinės Baltijos šalys.

Užtektinai turėjo savųjų griaučių ir amerikiečiai su britais (mažiau prancūzai). Todėl ir ragino susitarti (daugelis rusų autorių pabrėžia – ne Sovietų Sąjunga pirma tai pasiūlė!), kurie istoriniai epizodai Tribunole nesvarstytini. Kaip parodė proceso eiga, visų keturių valstybių nugalėtojų atstovai vengė statyti partnerius į keblią padėtį.

Slaptieji protokolai iš advokato portfelio

Knygoje „Niurnbergo epilogas” aprašomas dar vienas epizodas: teisiamųjų Rudolfo Heso ir Hanso Franko advokatas Alfredas Zaidlis eina į tribūną ir pristato dar vieną klastotę, siekdamas sukompromituoti sovietinę užsienio politiką. Jo klausia, iš kur paėmė. Ir Zaidlis, įžūliai žvelgdamas į akis amerikiečių teisėjui Bidlui, atsako: „Iš amerikiečių delegacijos“. Jį ne itin trikdo, kad paskubomis sukurpta provokacija čia pat sužlugdoma. Anot autoriaus, Niurnbergo procese pasitaikė mėginimų apšmeižti Sovietų Sąjungą, bet jie nepavyko, nes  sovietų pusės kaltinimai nacistinei klikai buvo pagrįsti teisiškai nepriekaištingais įrodymais ir rėmėsi aukštu Sovietų valstybės užsienio politikos moraliniu autoritetu.

Viską Niurnberge matęs ir girdėjęs Poltorakas neišdrįso net prasižioti, kad toji klastotė buvo SSRS-Vokietijos nepuolimo sutarties slaptojo protokolo fotografinė kopija. Epizodas atsitiko 1946 m. gegužės 21 d. popietiniame posėdyje. Iš tikrųjų – teisėjai vėl atmetė anksčiau nepriimtą kopiją, nes advokatas ir dabar nepateikė patikinimo dokumentą esant tikrą (tikino gavęs iš nepristačiusio Amerikos kariškio). Šis epizodas nebuvo įtrauktas į teismo posėdžio stenogramą, bet tai pernelyg nenuliūdino veiklaus ir atkaklaus 35-erių advokato, nes svarbiausia jis buvo jau atlikęs ankstesniais kartais.

Kovo 15-ąją Zeidliui pavyko įteikti teismui kaip gynybos įrodymą buvusio Vokietijos užsienio reikalų ministerijos juridinės tarnybos vadovo Fridricho Hauso raštišką liudijimą apie 1939 m. rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 28 d. SSRS-Vokietijos sutarčių turinį; Hausas vyko kartu su užsienio reikalų ministru Joachimu fon Ribentropu į Maskvą ir dalyvavo pasirašant nepuolimo sutartį. Balandžio 1-osios posėdyje Zaidlis perskaitė iš prisiekusio Hauso žodžių surašytą nepuolimo sutarties slaptojo protokolo įvadinę dalį, o ją Vokietijos vardu sudaręs teisiamasis Ribentropas patvirtino šiuos parodymus. Vėliau buvęs užsienio reikalų ministras leidosi į plačius svarstymus apie pačią sutartį ir jos papildomą, slaptąjį, protokolą.

Tribunolo priimtame liudijime Hausas nurodė, kad nepuolimo sutarties slaptajame protokole kalbama apie abiejų pusių interesų sferų padalijimą Baltijos valstybėse ir demarkacijos linijos nustatymą Lenkijoje bei  klausimų dėl šios šalies ateities sureguliavimą abipusiu susitarimu. Jis taip pat nurodė, kad maždaug po mėnesio įvykusiose derybose dėl antros sovietų-vokiečių sutarties slaptasis protokolas buvo pakeistas ir Lietuva, išskyrus nedidelį iškyšulį, buvo išskirta iš Vokietijos interesų sferos, o Lenkijos teritorijoje demarkacijos linija perkelta toliau į rytus; 1940 metų pabaigoje ar 1941 metų pradžioje Vokietijos pusė po derybų atsisakė nuo šito lietuviško iškyšulio.

Kartu su Fridricho Hauso liudijimu Alredas Zaidlis mėgino įteikti Tribunolui ir slaptųjų protokolų kopijas, bet tai jam, kaip jau sakyta, nepavyko (tiesa, teismas leido advokatui apklausti jo iškviestą liudytoją Ernstą Veiczekerį ir buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministerijos valstybės sekretorius patvirtino Hauso parodymus). Iš kur tos kopijos ėmėsi?

1944 metų pradžioje sąjungininkams pradėjus smarkiai bombarduoti Berlyną, Ribentropas įsakė padaryti  jo asmeninio biuro archyve saugomų svarbiausių diplomatinių dokumentų fotokopijas. Apie tolesnį jų likimą pasakojama skirtingai. Pasak vienų tyrėjų, kovo mėnesį bombardavimų metu dokumentų originalai žuvo liepsnose, o kopijos išliko. Pasak kitų, 1945-ųjų vasarą Ribentropui įsakius sunaikinti visus archyvus, jo pavaldinys Karlas fon Liošas dokumentus sudegino, o negatyvus su beveik 10 tūkst. dokumentų kopijų kažin kodėl sudėjo į dėžę ir Raudonajai armijai artėjant prie Berlyno išgabeno ją į Tiuringiją, kur užkasė vienos pilies parke. Pasak vienų, fon Liošas pats atidavė dėžę anglams, kurie perdavė jas amerikiečiams. Pasak kitų, vokietis išdavė, kur yra slėptuvė, jungtinei britų ir amerikiečių paieškų grupei. „Liošo kolekcijoje“ buvo ir sovietų-vokiečių 1939-1941 metų dokumentų kopijos.

Zaidlis gegužės 22-24 d. posėdžiuose, galima sakyti, siautėjo. Kaltino Sovietų Sąjungą bendra su Vokietija agresija prieš Lenkiją, reikalavo iškviesti liudytoju SSRS užsienio reikalų ministrą Molotovą… Rudenka atkakliam advokatui pažaboti pasitelkė sąjungininkų kaltintojus ir visi keturi pasirašė protestą Tribunolui dėl nuolaidžiavimo vokiečių advokatui.

Gegužės 23 d. ne pats svarbiausias amerikiečių laikraštis „The Saint Louis Post Dispatch” išspausdino slaptųjų protokolų tekstus. Bet didelio įspūdžio tai nepadarė, nes pirma pasaulis sužinojo apie slaptuosius protokolus iš minėtų ankstesnių Tribunolo posėdžių ataskaitų.

Kažkurią iš tų dienų (negausiuose raštuose datos, kaip matėme, skiriasi) žuvo SSRS vyriausiojo kaltintojo padėjėjas Nikolajus Zoria.

Palaidoti kaip šunį!

Ta pati „Literaturnaja gazeta“, tarusi paskutinį žodį rusų žiniasklaidoje Tarptautinio karo tribunolo 70-mečio proga, nurodė vieną dramatišką detalę – kitą dieną po Veiczekerio liudijimo sovietų prokurorą Nikolajų Zorią rado negyvą viešbučio kambaryje. Ir pateikė jo žūties oficialiąją versiją – neatsargus elgesys su šaunamuoju ginklu.

Minėtas Aleksandras Zviagincevas, ne taip seniai palikęs Rusijos generalinio prokuroro pavaduotojo kėdę, 2011 metais parašė romaną-kroniką „Amžiams amžiniesiems“ (Навекивечные). Šioje knygoje aprašoma daugelis iš kitų autorių ir jo paties ankstesnių kūrinių žinomų epizodų. Pagrindiniai veikėjai – sovietiniai čekistai. Stalinas didžiai užsirūstina sužinojęs, kad Maskvoje įsitaisęs šnipas pranešinėja vokiečiams apie sovietų planus Niurnberge, bet saugumiečiai galiausiai jį pagauna. O dėl Zorios žūties pagrindiniai veikėjai tik paaimanuoja. Girdi, dar prieš karą jis buvo patyręs psichologinį sukrėtimą ir nežinia, kas su jo psichika atsitiko Niurnberge. Jis buvo sąžiningas žmogus, netikėtai pakliuvęs į sudėtingą situaciją galėjo suvesti sąskaitas su gyvenimu…

Matyt, generalinio prokuroro pavaduotojui nelabai įtikima įtikinama atrodė ir jo paties visur skleidžiama oficialioji versija,  todėl jis skaitytojui patyliukais perša savižudybę. Apie sudėtingą situaciją – nieko.

2005 metais Maskvoje buvo išleista prieštaringai vertinamo anglų rašytojo Devino Irvingo knyga „Niurnbergas. Paskutinis mūšis“ (Нюрнберг. Последняя битва), kurioje pateikiamas sovietinės delegacijos vertėjos Olgos Svidovskajos liudijimas. Kai ji paklausiusi SMERŠ pulkininko Lichačiovo apie prokuroro Zorios žūtį, tas trumpai atsakęs: Jis papuolė į bėdą ir pernelyg persigando.

Vienas rusų istorikas aiškino (tiesa, tik istorijos kandidatas, bet per gana populiarią radijo stotį „Echo Mosky“), jog gegužės 23 d. Zorią skubiai iškvietė į Maskvą ir jis dėl to labai sunerimo. Juo labiau kad gegužės 23 d. Amerikos laikraščiai išspausdino slaptuosius protokolus. Ir šitą dieną jo neliko gyvo… Manau, jis tiesiog nusprendė suvesti sąskaitas su gyvenimu, manydamas, kad dėl jo kaltės taip skausmingai iškilo ši tema.

Istorijos kandidatas pasakė netiesą, kad pasaulis pirmą kartą sužinojo apie slaptuosius protokolus iš amerikiečių laikraščių. Jam net nekilo abejonė, ar Amerikos provincijoje leidžiamas „The Saint Louis Post Dispatch“ galėjo taip greitai pasiekti Vokietiją. Net jeigu jis buvo spausdinamas Niurnberge, čia visi jau žinojo apie slaptuosius dokumentus ir Stalinas labiausiai niršo prieš du mėnesius, kai sužinojo apie Hauso, o vėliau Ribentropo liudijimus; Veiczekeris juos tik patvirtino. Nebent Stalinui trūko kantrybė, kai Zaidlis pareikalavo iškviesti liudytoju Molotovą…

Kitose  versijose dėl to, kas įvyko sovietų prokuroro žūties išvakarėse, veikia tas pats advokatas Alfredas Zaidlis, nešinas portfeliu su bomba: slaptųjų protokolų kopijomis. Pirma jis ateina pas britų atstovą ir prašo šio atitinkamus įgaliojimus turinčio pareigūno paliudyti dokumentų tikrumą. Anglas siunčia advokatą pas Rudenką, bet šio sekretorius nukreipia jį pas Zorią. Advokatas sako (meluoja) portfelyje turįs britų atstovo patvirtintus slaptuosius protokolus. Zoria atsako kiek pagalvojęs: Manau, kad šis pokalbis neturi absoliučiai jokios prasmės. Tada Zaidlis susiranda daktarą Hausą…

Kita versija. Rudenka patiki savo padėjėjui Zoriai keblią užduotį: susitikti su advokatu Zaidliu ir įtikinti jį nekelti klausimo dėl sovietų-vokiečių sutarčių, juo labiau neminėti sovietinių vadovų, Stalino ir Molotovo. Vokietis kategoriškai atsisako bendrininkauti su sovietais. Apie Zorios nepasisekimą Vyšinskis tuoj praneša Stalinui, nurodydamas, kad kartu su Hitlerio buvo paminėta ir jo pavardė. Pasak liudininkų, Stalino įniršis buvęs baisus, o kai jam pranešė, kad generolas nusižudė, pratrūko: Palaidoti kaip šunį! Zorią pažemino į eilinius ir palaidojo slaptai.

SSRS vyriausiojo kaltintojo Romano Rudenkos asmeninis sargybinis Josifas Hofmanas, 2005 ir 2007 metais išleidęs prisiminimų knygą „Niurnbergas įspėja“ (Нюрнберг предостерегает). Jį vadino paskutiniu Niurnbergo liudininku (mirė 2015-ųjų pavasarį, sulaukęs 89-erių). Jis laikėsi oficialios versijos, bet turėjo savo nuomonę apie tai, kas įvyko prieš prokuroro mirtį: Zoria atrado 1939 metų pakto slaptąjį protokolą ir nepranešęs Rudenkai pasiuntė jį Stalinui.

Atrodo, mums jau žinomos knygos „Niurnbergo epilogas“ autorius, Arkadijus Poltorakas, pirmasis paskelbė, kad kviečiamas atvykti į Maskvą Zoria labai sunerimo, nes iš savo patirties žinojo, kaip veikia instancija (esama ir versijos, jog pats prokuroras prašė leidimo vykti į Maskvą pas Vyšinskį visiškai dėl kitos priežasties, bet apie tai – kitoje dalyje). Poltorako žodžiais remiasi ir ne vieną solidų veikalą apie Niurnbergo procesą parašiusi Rusijos mokslų akademijos Visuotinės istorijos instituto bendradarbė Natalija Lebedeva.

Anot Lebedevos, slaptieji protokolai iškilo viešumon dėl sovietų prokurorų kaltės. Kaip sakyta, jie buvo įpareigoti susipažinti su visais teismo priimtais dokumentais, o jų buvo tūkstančiai. Gali būti, Hauso parodymų neišvertė Rudenkai, nemokėjusiam vokiečių kalbos, arba juos praleido pro akis jo padėjėjas Zoria. Sovietų prokuroro klaida buvo ta, – teigia mokslininkė, –  kad jis leido priimti raštišką Hauso liudijimą kaip gynybos įrodymo dokumentą. Po to kiti liudytojai kreipdavosi į Hauso parodymus ir to jau negalima buvo uždrausti. Lebedeva neatmeta, kad Zorią galėjo ir nužudyti.

Jau minėtoji paskutinė mergina Geringo glėbyje – tai Tatjana Stupnikova, 1998 metais išleidusi autobiografinę prisiminimų apie Niurnbergo procesą knygą „Nieko, išskyrus tiesą“ (Ничего кроме правды), kuri sulaukė dar dviejų leidimų 2003 ir 2015 metais (po mirties). Liaudies priešų duktė rašo daug atviriau negu generalinio prokuroro pavaduotojas. Buvusi vertėja neslepia turėjusi nuolat saugotis savųjų bildukųtų, kurių tarnybinė pareiga buvo sekti sovietinės delegacijos narių mintis ir elgesį!

Stupnikovai netikėta prokuroro Zorios mirtis buvo vienas iš baisiausių sukrėtimų Niurnberge. Ar jis pats suvedė sąskaitas su gyvenimu, supratęs nesant kitos išeities, ar jį privertė pasitraukti iš gyvenimo, paliekant žmoną ir vaikus, ar tiesiog nušovė, bet prokurorą, jos žodžiais, pašalino – be triukšmo, neatkreipiant pasaulio visuomenės dėmesio ir nenutraukiant Tribunolo posėdžių, o SSRS pasiuntiniai Niurnberge turėjo suprasti, jog tokiuose reikaluose trauktis neleistina. Sovietiniam personalui įbauginti galbūt paskleidė ir gandą, kad Stalinas, sužinojęs apie prokuroro mirtį, drėbė: Palaidoti kaip šunį!

2016 m. rugsėjo 1 d. Rusijos Federacijos aukščiausiojo teismo apeliacinė kolegija pirmą kartą nagrinėjo skundą, kuriame apeliantas prašė panaikinti jam skirtą 200 tūkst. rublių (dabartiniu kursu – apie 2 900 eurų) baudą, Permės krašto teismo paskirtą pagal Baudžiamojo kodekso 354.1 straipsnį. Šis Rusijos prezidento Vladimiro Putino 2014 m. kovo 5 d. patvirtintas straipsnis vadinasi „Nacizmo reabilitavimas“. Jame numatyta atsakomybė už neigimą faktų, nustatytų Tarptautinio karo tribunolo pagrindiniams Ašies Europos šalių karo nusikaltėliams teisti ir nubausti nuosprendyje, pritarimas nusikaltimams, nustatytiems nurodytame nuosprendyje, taip pat skleidimas žinomai melagingų žinių apie SSRS veiksmus Antrojo pasaulinio karo metais.

(Bus tęsinys)

2016.10.16; 04:22

borisevicius_vyskupas

Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius gimė 1887 m. lapkričio 23 d. Bebrininkuose, Paežerių valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje gausioje (13 vaikų) valstiečių šeimoje. Mokėsi Petrapilio šv. Kotrynos gimnazijoje.

Baigęs Seinų kunigų seminariją, teologijos mokslus studijavo Fribūro (Šveicarija) universitete, kur įgijo teologijos licenciato laipsnį. 1910 m. įšventintas kunigu. Dirbo Suvalkų Kalvarijos, Minsko ir Voronežo tikinčiųjų tarpe.

Dirbdamas Minske X rusų armijoje 1917m. šelpė lietuvių moksleivius.

Šiai draugijai kun. V. Borisevičiaus padovanojo kunigaikštienės Radvilienės (30.000 rublių vertės) sidabrinį servizą. Tai tapo pagrindu įsteigti ateitininkų savišalpos fondą ir padengti žymią dalį namų statybos išlaidų. Dalyvavo Petrapilio lietuvių seime. Sugrįžęs į Lietuvą 1918 m., dirbo kapelionu Marijampolės gimnazijoje. 1922 – 1926 metais profesoriavo Seinų kunigų seminarijoje, buvo Marijampolės miesto tarybos narys ir kurį laiką jos pirmininkas. 1926m. įsteigus Lietuvos bažnytinę provinciją, Telšių vyskupas Justinas Staugaitis jam pavedė kurijos kanclerio pareigas.

Continue reading „Kodėl vyskupas Vincentas Borisevičius 1944-ųjų rudenį nepasitraukė į Vakarus?”

ratko_mladicius

Kaltinamąjį Ratko Mladičių, buvusį Bosnijos serbų generolą, dešimtajame dešimtmetyje surengusį pačiame Europos centre pragarą, kupiną mirčių ir seksualinio smurto, per tiesioginę internetinę transliaciją iš teismo salės rodo tik tada, kai jis nesišaipo, nesijuokia ir neploja išgirdęs apie nusikaltimus, kuriais jis kaltinamas.

Tai retai pasitaiko“, – aprašo Ronenas Štainke (Ronen  Steinke) veiksmą iš Tarptautinio baudžiamojo tribunolo buvusiai Jugoslavijai (TBTBJ) teismo salės reportaže laikraščiui „Süddeutsche Zeitung”.

Continue reading „Mladičiaus procesas: besišaipantis karo kurstytojas”