Kodėl vyskupas Vincentas Borisevičius 1944-ųjų rudenį nepasitraukė į Vakarus?


Print

Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius gimė 1887 m. lapkričio 23 d. Bebrininkuose, Paežerių valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje gausioje (13 vaikų) valstiečių šeimoje. Mokėsi Petrapilio šv. Kotrynos gimnazijoje.

Baigęs Seinų kunigų seminariją, teologijos mokslus studijavo Fribūro (Šveicarija) universitete, kur įgijo teologijos licenciato laipsnį. 1910 m. įšventintas kunigu. Dirbo Suvalkų Kalvarijos, Minsko ir Voronežo tikinčiųjų tarpe.

Dirbdamas Minske X rusų armijoje 1917m. šelpė lietuvių moksleivius.

Šiai draugijai kun. V. Borisevičiaus padovanojo kunigaikštienės Radvilienės (30.000 rublių vertės) sidabrinį servizą. Tai tapo pagrindu įsteigti ateitininkų savišalpos fondą ir padengti žymią dalį namų statybos išlaidų. Dalyvavo Petrapilio lietuvių seime. Sugrįžęs į Lietuvą 1918 m., dirbo kapelionu Marijampolės gimnazijoje. 1922 – 1926 metais profesoriavo Seinų kunigų seminarijoje, buvo Marijampolės miesto tarybos narys ir kurį laiką jos pirmininkas. 1926m. įsteigus Lietuvos bažnytinę provinciją, Telšių vyskupas Justinas Staugaitis jam pavedė kurijos kanclerio pareigas.

Netrukus V. Borisevičius įsitraukė į Telšių kunigų seminarijos organizavimo darbą, buvo šios seminarijos profesorius ir rektorius. Bendradarbiavo katalikiškoje spaudoje. Jo straipsniai išspausdinti „Ateityje“, „Tiesos kelyje“, „Žemaičių prietelyje“.

Beveik visų savo mokytų ir auklėtų kunigų atmintyje prel. V. Borisevičius išliko kaip šviesi asmenybė. Savo metu dirbęs kunigų seminarijoje, kun. dr. J. Mačernis apie V. Borisevičių yra pasakęs: „Man susidarė įspūdis, kad jeigu mūsų vyskupijoje yra šventas žmogus – juo yra V.Borisevičius. Jo šventumas nebuvo tik kontempliatyvinis, o greičiau veiklumo šventumas“.

1928 m. vasario 16 d. popiežius Pijus XI kun. V. Borisevičiui suteikė prelato titulą. 1940 m. prel.  V. Borisevičius buvo pakeltas tituliniu Lizijos vyskupu ir paskirtas Telšių vyskupo pavaduotoju. Vyskupų konsekruotas 1940 m. kovo 10 d. Telšių katedroje. Jį konsekravo vyskupai: J. Staugaitis, K. Paltarokas ir J. Kukta. Mirus vysk. J. Staugaičiui, vysk. J. Borisevičius 1944m. sausio 21 d. buvo paskirtas Telšių vyskupijos vyskupu ordinaru. O 1944 m. kovo 4 d. iškilmingai perėmė vyskupijos valdymą.

1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, V. Borisevičius protestavo prieš Bažnyčios teisių varžymą, kunigų ir tikinčiųjų persekiojimą. 1943 m. liepos mėn. parašė antisovietinį kreipimąsi į Telšių vyskupijos kunigus ir tikinčiuosius. Nacių okupacijos metais padėjo Telšių apskrities kaimuose ir parapijose besislapstantiems žydams. Panaikinus Telšių getą, pats glaudė ir slėpė iš jo pabėgusius žydus.

Sovietų Sąjungai antrą kartą okupavus Lietuvą, rėmė partizanus maistu, rūpinosi, kad tai darytų ir parapijų kunigai. 1945 m. pradžioje Pašilės (Raseinių aps. Kražių vls.) klebonijoje padėjo pasislėpti buvusiam Lietuvos konsului ir Plungės burmistrui, Žemaičių legiono štabo ryšininkui Eduardui Misevičiui. 1945 m. pavasarį slapstė Žemaičių legiono štabo vado pavaduotoją Šarūną Jazdauską, įdarbindamas jį Lieplaukio (Telšių aps. Telšių vls.) klebonijos zakristijonu. Padėjo kunigams Pranui Gustaičiui ir Jonui Našlėnui slapstytis nuo NKGB, dažnai keitė jų parapijas.

1945 m. gruodžio 18 d. V. Borisevičius buvo suimtas ir laikomas NKGB–MGB vidaus kalėjime Vilniuje. Kaltintas antisovietine veikla, ryšiais su partizanais, mėginta jį užverbuoti. Nepavykus palaužti, paleistas, kad apsispręstų. Vyskupas atsisakė bendradarbiauti su sovietiniu saugumu ir 1946 m. sausio 3 d. NKGB–MGB vadovybei rašė: „[…] pareiškiu, kad įskundimai visiškai nesuderinami nei su mano titulu, nei su pareigomis, nei su sąžine, ir tai daryti kategoriškai atsisakau.“

1945 m. pabaigoje ir 1946 m. pradžioje slapta gyveno pas kun. Kl. Rusecką Ilguvoje. Jis ištisas dienas praleisdavo klebonijoje. Tik anksti rytais nueidavo į bažnyčią laikyti Šv. Mišių. Vieną dieną pas vyskupą į Ilguvą iš Telšių atvažiavo du kunigai ir vyskupą įspėjo, kad Telšiuose enkavedistai pradėjo ieškoti iš ten išvykusio vyskupo. Visų klausinėjo, kur jis galėjo išvažiuoti. Kunigai patarė arba grįžti į Telšius, jei manąs, kad per daug komunistų valdžiai nėra nusikaltęs ir neareštuotų, arba labiau slapstytis, visiškai nesirodyti žmonėms, kad negalėtų susekti, kur gyvenąs.

Vyskupas Vincentas Borisevičius nusprendė pasirinkti pirmąjį variantą ir grįžo į Telšius. Ten, kaip žinoma, vyskupas neužilgo, 1946 m. vasario 5 dieną, enkavedistų buvo vėl suimtas, išvežtas į Vilnių, apkaltintas antisovietine veikla ir ryšiais su lietuvių partizanais.

Visos lietuvių vyskupų pastangos išlaisvinti suimtąjį buvo nesėkmingos. Tų pačių metų rugpjūčio 28 d. LSSR MVD kariuomenės karo tribunolas nuteisė vyskupą pagal RSFSR BK 58-1 str. nubausti aukščiausia bausme – sušaudyti. Po tardymų bei kankinimų nuosprendis įvykdytas 1946 m. lapkričio 18 d. LSSR NKGB–MGB vidaus kalėjime Vilniuje.  Jo kūnas buvo išvežtas į Tuskulėnus ir užkastas greta kitų sušaudytųjų Lietuvos patriotų.

Vyskupo seseriai Marijonai buvo oficialiai pranešta, kad jos brolis mirė 1946 m. spalio 12 d.  Tikroji mirties data ir vieta laikoma 1946 m. lapkričio 18 d.

Vartant V.Borisevičiaus sovietinio saugumo sudarytą teisminę bylą dokumentų rinkinyje „Lietuvos vyskupai kankiniai sovietiniame teisme“, kurį 2000 metais išleido Lietuvių katalikų mokslo akademija, atsiskleidžia didinga vyskupo asmenybė. Nors nuolat tardomas naktimis, kankinamas, V.Borisevičius neišdavė nė vieno. Atsakymai į tardytojų klausimus trumpi, pasakomi tik visiems žinomi faktai, šiek tiek daugiau, jei žmonės, apie kuriuos tardytojai klausė, mirę ar pasitraukę į užsienį.

Neslėpė savo įsitikinimų. Į tardytojo klausimą: „Koks buvo jūsų požiūris į Lietuvos įstojimą į Tarybų Sąjungą 1940 metais?“ – atsakė: „Manydamas, kad Lietuva turi būti savarankiška valstybė, norėčiau, kad to nebūtų atsitikę, juo labiau kad valdanti Tarybų Sąjungoje komunistų partija propaguoja materialistinę pasaulėžiūrą ir neigiamai žiūri į religiją, o aš esu idealistas“.

Padvelkus gaiviems Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio vėjams, 1989 m. lapkričio 10 d., praėjus tik šiek tiek daugiau kaip 40 metų po vyskupo nužudymo, Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų kolegija Karo tribunolo nuosprendį panaikino, „nesant nusikaltimo sudėties“.

1991 m. pradėta jo kanonizacijos byla. Jis paskelbtas kandidatu į palaimintuosius. Tuskulėnų parke buvo rasti ir identifikuoti jo palaikai. 1999 m. rugsėjo 27 d. vyskupo V. Borisevičiaus palaikai iškilmingai palaidoti Telšių katedros vyskupų kriptoje po centriniu Katedros altoriumi. Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. rugsėjo 24 d. dekretu Vincentas Borisevičius apdovanotas Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius), 2003 m. balandžio 25 d. dekretu – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. (po mirties).

Kodėl vyskupas 1944 metų rudenį nepasitraukė į Vakarus? Kodėl pasiliko Žemaitijoje? Juk aiškiai žinojo, kas jo laukia, pats gi išsamiai atskleidė bolševikų žiaurumus ganytojiškame laiške. Iliuzijų negalėjo turėti. Ir neturėjo. Laiške NKGB generolui rašė, kad jį labai sukrėtė Evangelijos pagal Joną žodžiai: „Geras ganytojas už avis guldo galvą“ (10,11). Vysk. V.Borisevičius, kaip kažkada apaštalas Petras, suprato savo pareigą Dievui ir Bažnyčiai, liko su savo vyskupijos žmonėmis dalydamasis su jais gyvenimu.

Vyskupas, ganytojas, nepasitraukęs, paliudijęs tikėjimą, perėjęs kančios kelią, kad tada ir dabar mums visiems eiti būtų lengviau.

Iš interneto bazių surinko ir paskleidė kunigas Robertas Skrinskas

2012.11.19


Prisijunkite prie diskusijos