44-ejų A. Navalnas turi sumokėti beveik 11 000 eurų, antradienį teisme pareiškė Rusijos prokuratūra. Opozicionierius kaltinamas apšmeižęs pasaulinio karo veteraną, pavadindamas jį išdaviku ir korumpuotu liokajumi. Veteranas pernai agitavo už konstitucijos reformas, kurios leistų prezidentui Vladimirui Putinui po 2024 metų siekti dar dviejų kadencijų.
A. Navalnas, kuris kitame procese jau yra nuteistas beveik trejų metų laisvės atėmimo bausme, kaltinimus pavadino politiškai motyvuotais. Jis kaltina tarnybas šmeižto procesu norint pakenkti jo įvaizdžiui.
Dėl A. Navalno įkalinimo Rusijoje vis kyla masiniai protestai. Be to, šis atvejis temdo Rusijos santykius su Vakarais.
Aleksejus Navalnas teismo salėje. EPA – ELTA nuotr.
Rusijos opozicionierius Aleksejus Navalnas nepripažįsta kaltės byloje dėl Antrojo pasaulinio karo veterano Ignato Artemenkos „garbės ir orumo įžeidimo“ ir teigia, kad nesupranta jam pareikštų kaltinimų esmės, praneša naujienų agentūra „Interfax“.
„Nieko nežinau apie I. Artemenką (…) Kaltinimai man nesuprantami. Kol pas mane neatėjo policija, nieko nežinojau apie I. Artemenką“, – Maskvos Babuškino teismo posėdyje sakė A. Navalnas.
A. Navalnas ir jo advokatai tvirtina, kad ši byla yra iškelta dėl opozicionieriaus aktyvios politinės veiklos ir Kremliaus kritikos. Savo ruožtu pats I. Artemenko teisme pareikalavo A. Navalno viešo atsiprašymo.
„Liepą sužinojau, kad A. Navalnas mane pavadino tėvynės išdaviku ir tai mane labai nuliūdino. Aš ginsiu savo garbę. Noriu, kad A. Navalnas viešai manęs atsiprašytų“, – teisme sakė jis.
Pasak „Interfax“ korespondento, penktadienį Babuškino teisme atnaujintas šmeižto bylos nagrinėjimas. Aplink teismo pastatą policija sustiprino saugumo pajėgas, o į patį teismą įleista apie 70 žiniasklaidos atstovų.
Teismo salėje taip pat yra Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės ambasadų atstovai.
Rusijos tyrimų komitetas, tiriantis didelio masto nusikaltimus, birželį pradėjo tyrimą dėl to, kad A. Navalnas neva įžeidė veterano garbę ir orumą.
Tyrimų komitetas tuo metu teigė, kad karo veteranas pasirodė Konstitucijos keitimus, dėl kurių Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareigas gali eiti iki 2036 m., palaikančiame vaizdo įraše.
Tviterio paskyroje A. Navalnas paskelbė vaizdo įrašą, kuriame veteraną ir kitus minėtame vaizdo įraše pasirodžiusius žmones įvardijo kaip „šalies gėdą“, „žmones be sąžinės“ ir „išdavikus“.
Minėtame rašinyje, be kita ko, retoriškai klausiau: kaip garsiai Europa triukšmautų, jei paaiškėtų, jog aukšto rango azerbaidžaniečių karininkas, grįžęs iš karinių operacijų Kalnų Karabache, kartu su savimi būtų parsivedęs dešimtis karo belaisvių ir juos išnaudojęs kaip pigią darbo jėgą – kaip pačius tikriausius vergus? O jei paaiškėtų, jog azerbaidžaniečių generolas apie dvejis metus savo namuose laikė dar ir jaunutį karo belaisvį – vos 15-a metų teturintį jaunuolį?
Nė neabejoju, tarptautinė bendruomenė reikalautų, jog vergu nepilnametį pavertęs azerbaidžaniečių kariškis būtų pripažintas karo nusikaltėliu, pažeidusiu visus tarptautinius įstatymus, įskaitant ir garsiąją Ženevos konvenciją, labai aiškiai apibrėžiančią, kaip būtina elgtis su karo belaisviais. Tokie reikalautų, kad Europa sučiuptų generolą ir pasodintų į kalėjimą kartu, sakykim, su buvusios Jugoslavijos karo nusikaltėliais.
Nesiginčiju – panašaus pobūdžio Europos reakcija būtų suprantama, priimtina.
Tik nesuprantamas Europos tylėjimas, kai paaiškėjo, jog būtent armėnų generolas Manvelas Grigorianas, dalyvavęs mūšiuose dėl Kalnų Karabacho, savo namuose beveik dvejis metus laikė karo belaisvį – penkiolikmetį azerbaidžanietį, pramintą Simonu. Europos reakcija – beveik jokios reakcijos. Nesipiktinta net armėnų generolo mėginimu teisintis, neva tas 15-metis vaikas buvo žiaurus piktadarys: specialiųjų pajėgų smogikas – profesionalas (neturėjo nė šešiolikos, o jau specialiųjų pajėgų profesionalas!)… Ši istorija nuskambėjo per vieną Radio Azatutiun (Radijo Svoboda, Armėnija) laidą. Bet Europos žiniasklaida kažkodėl neskubėjo domėtis šia sensacija. Apsimetė neišgirdusi.
Šią temą analizavau 2014-ųjų metų pabaigoje, paaiškėjus apie generolo M.Grigoriano pomėgį dėtis XX – XXI amžių vergvaldžiu – turėti juodžiausius ir sunkiausius darbus atliekančių vergų. Ši istorija – ne iš piršto laužta, ne iš kelmo spirta. Ji – neišgalvota, nepramanyta. Generolas M.Grigoranas pats prisipažino „Radijo Svoboda“ žurnalistams turėjęs vergų. 2014-aisiais jis gyrėsi, kad iš šimtų azerbaidžaniečių tik keletą išmainė į armėnų belaisvius, o visus kitus pasiliko kaip vergus. Už šią išpažintį generolą kritikavo net Armėnijos žmogaus teisių gynėjai. Tik, regis, barė generolą ne todėl, kad šis išnaudojo azerbaidžaniečių karo belaisvius kaip pigią darbo jėgą, o todėl, kad ėmė per daug atvirai kalbėti.
Dabar – 2018-ieji. Ar kas nors pasikeitė? Postūmių gerojon pusėn esama. Armėnijos specialiosios pajėgos areštavo M.Grigorianą. Šis armėnas suimtas visai neseniai – birželio 16-ąją. Armėnijos saugumo tarnyba atlikdama kratą jo namuose Ičmiadzine rado daug nelegalių šaudmenų, ginklų ir sprogmenų. Pavyzdžiui, 18 prieštankinių granatų, 33 tūkst. šovinių, 20 rankinių granatų, 12 sprogstamųjų užtaisų (po 400 gramų trotilo), 79 šautuvus, 39 pistoletus. Kratos metu garaže aptiko dešimtis modernių ir antikvarinę vertę turinčių senoviškų automobilių.
Bet tai – dar ne visi duomenys, bylojantys apie generolo godumą. M.Grigoriano namo rūsiuose aptikta daiktų, kurie 2016-aisiais buvo surinkti kaip parama armėnų kariams, tarnaujantiems pavojingose fronto zonose. Taigi šis generolas, kurį armėnai iki šio laikė karo dėl Kalnų Karabacho didvyriu, vogė armėnų kariams surinktą labdarą – drabužius, medikamentus, maistą. Dėžių su pačia įvairiausia labdara armėnų saugumiečiai suskaičiavo dešimtis, šimtus.
Seržas Sargsianas, buvęs Armėnijos prezidentas
Ypač teisėsaugos atstovus šokiravo žinia, jog maistą, kurį armėnų tauta surinko kaip pagalbą fronte tarnaujantiems savo kariams, M.Grigorianas atiduodavo asmeniniame zoologijos sode laikomiems tigrams, meškoms. Kad M.Grigorianas turi asmeninį žvėryną, kuriame augina retų rūšių plėšrūnus, įrašytus į Raudonąją knygą, – patvirtino šveicarų žurnalistas Karlas Amanas, nuvykęs į Ičmiadziną. Jis plėšrūnus matė generolo namuose savo akimis. Vienas iš plėšrūnų jam net drabužius suplėšė.
Vos tik paaiškėjo, ką specialiosios tarnybos aptiko M.Grigoriano namuose, piktai prabilo naujasis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. Jis suskubo pareikšti, kad buvęs Armėnijos gynybos ministro pavaduotojas (2000-2008), Kalnų Karabacho karo veteranas, savanorių sąjungos vadovas M.Grigorianas greičiausiai bus kaltinamas ne tik dėl nelegaliai laikytų ginklų, bet ir dėl finansinės pagalbos, skirtos tarnaujantiems kariams, išgrobstymo. Armėnijos premjeras teisus: „Kas atima iš kareivių duonos riekę, neturi teisės į pasigailėjimą“. Ši taisyklė galioja visiems – ir eiliniams, ir ypač generolams.
Tačiau M.Grigorianas ilgokai jautėsi visagaliu, nes priklausė žiaurumu ir klasta garsėjančiam Karabacho klanui – klusniai vykdė buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano nurodymus. Įsimintina ir tai, kad miesto, kur M.Grigorianas elgėsi kaip visagalis šeimininkas, mero pareigas ėjo jo sūnus. Tad kodėl nepasinaudojus palankia situacija ir nepasiautėjus?
Hodžaly aukoms atminti
Tačiau kodėl oficialusis Jerevanas ir dabar, 2018-aisiais, neužsimena apie galimus M.Grigoriano karinius nusikaltimus? Kodėl Jerevanui rūpi tik galimi finansiniai pažeidimai? Juk karo belaisvių pavertimas vergais – rimtas Ženevos konvencijos, nubrėžiančios taisykles, kaip reikia elgtis su suimtaisiais, pažeidimas. Beje, minėta konvencija Armėnijai privaloma, nes ši valstybė konvenciją ratifikavo dar 1992-aisiais, prieš įšaldant karinį konfliktą dėl Kalnų Karabacho.
Juolab kad karo belaisvių išnaudojimas – ne visas juodasis M.Grigoriano „darbų” sąrašas. Prieš beveik trejetą metų Armėnija piktinosi dėl azerbaidžaniečių karių žiaurumų Talyšo kaime. Tačiau dabar net armėnų spaudoje pasirodo užuominų, įtarimų, svarstymų, jog Talyše gyvenusius armėnus galėjo nužudyti minėto generolo vadovaujami savanoriai. Vis daugiau į paviršių iškyla faktų, jog M.Grigoriano vyrai plėšikaudavo – atimdavo visą okupuotų gyvenviečių ir miestelių gyventojų turtą. Konfiskuodavo turtą visiškai nekreipdami dėmesio į tautybę. Skriausdavo net savus, armėnus. Taigi gausu rimtų įtarimų, jog armėnus Talyše iššaudė generolo komandos nariai už atsisakymą gera valia atiduoti mantą (nenorėta palikti gyvų liudininkų?).
Taip pat puikiai žinoma, jog M.Grigorianas ir jo savanoriai dalyvavo 1992-ųjų metų kariniuose veiksmuose azerbaidžanietiškame Hodžaly mieste. O tai reiškia, kad generolas bent pasyviai turėjo matyti, kaip masiškai žudomos azerbaidžaniečių moterys, vaikai ir seneliai (iš viso nužudyta 613 žmonių; iš jų: 63 vaikai, 106 moterys, 70 senyvo amžiaus žmonių; 8 šeimos buvo pilnai išžudytos; 25 vaikai prarado abudu tėvus; 130 vaikų prarado vieną iš tėvų; 487 žmonės buvo sužeisti, tarp jų 76 vaikai; 1275 žmonės buvo paimti įkaitais; 150 žmonių dingo be žinios).
Kodėl šių temų 2014-aisiais neanalizavo Armėnijos teisėsauga, – suprantama. Armėnijoje tuomet prezidentavo Seržas Sargsianas, vienas iš separatizmą ir didžiavalstybinį šovinizmą propaguojančio Karabacho klano vadeivų. S.Sargsianas buvo linkęs dovanoti bet kokias sėbro niekšybes.
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.
Bet juk N.Pašinianas dedasi esąs demokratas, kuriam nepriimtinas barbariškas elgesys. Ar N.Pašinianas nuoširdus, vaizduodamas civilizuotą politiką, dar pamatysime. M.Grigoriano teismas kaip lakmuso popierėlis parodys: jei šis karininkas bus teisiamas vien už vagystes, o galimi karo nusikaltimai teisėsaugai nė kiek nerūpės, bus aišku, kad Armėnijos premjero pasižadėjimai elgtis sąžiningai ir moraliai – mažai ko verti.
Beje, jau ir dabar aišku, kad N.Pašinianas – ne tas politikas, kuriuo galima pasitikėti. Vienas iš pirmųjų jo vizitų buvo į Gruziją (Sakartvelą), girdi, armėnai ir gruzinai yra ištikimi draugai ir bičiuliai per amžių amžius. Sakartvelas armėnų politiką priėmė pompastiškai, kaip labai svarbų labai įtakingos valstybės pirmąjį asmenį.
Bet vos tik Jerevanui iškilo proga įrodyti draugystę – Jungtinėse Tautose palaikyti rezoliuciją, remiančią Sakartvelo teritorinį vientisumą, Armėnijos atstovas nusprendė remti Sakartvelą puldinėjusios ir dalį jos žemių okupavusios Rusijos pusę. Žodžiu, oficialusis Tbilisis sulaukė antausio – gavo tarsi purvinu skuduru per veidą. Pasirodo, oficialusis Jerevanas tik dėjosi dideliu Tbilisio draugu, nes kai teko draugystę įrodyti konkrečiais darbais, nusispjovė į visus kiek anksčiau duotus pažadus.
Štai kodėl mažai tikėtina, jog ir M.Grigorianui bus pareikšti kaltinimai dėl nusikaltimų karo lauke. Agresyvi, prorusiška, grobuoniška Armėnijos užsienio politika nesikeičia keičiantis prezidentams bei premjerams.
Ir vis dėlto užsienio politikos klausimų neturėtų pamiršti tiek Lietuvos, tiek Europos žmogaus teisių organizacijos. Generolo M.Grigoriano elgesys Karabacho fronte turėtų būti aptariamas kiekviena proga – atvykstant oficialiems Armėnijos pareigūnams, šnekučiuojantis oficialiuose priėmimuose su Armėnijos ambasadoriais, duodant interviu armėnų žurnalistams. Tokių dalykų negalima pamiršti.
