
Vilniaus miesto apylinkės teismas 46 metų sostinės gyventoją D. B. pripažino kaltu pažeidusiu viešąją tvarką prie Vilniaus Katedros aikštėje eksponuoto Ukrainos kariuomenės sunaikinto tanko. Nuteistajam skirtas 30 parų areštas, praneša prokuratūra.
Nesu nusiteikęs nei prieš jaunatviškus šėliojimus, nei prieš sportą, nei prieš krepšinį. Tačiau tai, ką rugpjūčio 14-osios vakarą išvydau Katedros aikštėje Vilniuje, – glumina. Apėmė labai panašus jausmas kaip ir tuomet, kai Lukiškių aikštėje kadaise pamačiau čiuožyklą, paskui – pliažą su smėliuku, gultais ir persirengimo kabina.
Neguldyčiau galvos ant ešafoto, jog esu teisus. Neatmetu galimybės, jog klystu. Gal esu per daug griežtas, per daug reiklus.
Ir vis dėlto rugpjūčio 14-ąją man buvo gėda ir pikta, kad jau nebesuvokiame, kur galima deginti pilvą, kur prasminga čiuožinėti, o kur – mėtyti kamuolį į krepšį. Vis tik Katedros aikštė – tai tautos ir valstybės šventovė, aspupta istorinę, architektūrinę, kultūrinę, religinę vertę turinčios Arkikatedros, ne mažiau vertingų Valdovų rūmų ir taip pat labai vertingos senosios Varpinės. Šalia – istorinę, architektūrinę, kultūrinę vertę turintis Gedimino kalnas su tokia pat neįkainuojama Gedimino pilimi, čia pat – paminklas Lietuvos Karaliui Gediminui.
O mes – prakaituojame žaizdami krepšinį, tarsi apvalaus kamuolio svaidyti negalėtume kiek atokiau. Pavyzdžiui, Gedimino prospekte. Galų gale – Rotušės aikštėje arba artimiausiame sostinės skvere.
Kai Katedros aikštėje rengiamas karinis paradas, kai Katedros aikštėje prisiekia jaunieji leitenantai, kai specialiosios pajėgos drauge su policija demonstruoja meistriškumą sulaikant, nuginkluojant, areštuojant pavojingus nusikaltėlius, – gražu, puiku. Kai Katedros aikštėje rengiamas valstybei svarbus mitingas arba valstybės šventei specialų akcentą suteikiantis koncertas, – neprieštarauju. Net tuomet, kai Katedros aikštėje pradedamos bėgimo ar važiavimo dviračiais varžyvos, – nematau nieko smerktino. Juk varžomasi ne pačioje Katedros aikštėje…
Nieko blogo nematau ir tuomet, kai Katedros aikštėje šurmuliuoja Kaziuko mugė, rengiama Duonos pagerbimo šventė ar būgnus muša į Lietuvą atvažiavę japonų būgnininkai. Tuomet – vėl gražu, vėl žaisminga, vėl prasminga.
Bet žaisti krepšinį prie pat paminklo Karaliui, prie pat katalikams svarbių maldos namų, – iki šiol iš nuostabos gūžčioju pečiais. Krepšinio varžybų aistros prie pat Karaliaus Gedimino (kartais atrodė, kad jaunieji krepšininkai tuoj nuvers paminklą, nes jis jiems trukdo, jiems – per ankšta), – tai labiau panašu į farsą, tragediją ar tragikomediją nei į sumaniai sugalvotą jaunatvišką atrakciją.
Žydai, pavyzdžiui, suvokia, kad krepšinio žaisti šalia sinagogos nedera. Tam yra įrengtos specialios vietos. Sakykim, sporto rūmai ar sporto salė. Ir musulmonai puikiai supranta, jog krepšinio varžybos prie pat mečetės ar senoviškos tvirtovės – šventvagiška. O ir daug Europos krikščionių neleistų prie savo svarbiausių maldos namų ar pilių dūkti vaikantis krepšinio kamuolį.
Tik vilniečiai, kai sostinei pradėjo vadovauti liberalas Remigijus Šimašius, prarado sveiką protą. Sostinės meras specialiai painioja istoriją su žaidimais, kultūrą – su pasilinksminimais, religiją – su bedvasiškumu. Matyt, kažkam prireikė lietuvius paversti mankurtais, nebesuprantančiais, kad į Operos ir baleto teatrą nedera ateiti įsišovus į sportbačius, jog muziejaus nedera lankyti dėvint trumpus šortus ar itin trumpą sijonėlį, o į kapines negražu susiruošti užsimetus ant pečių šviesų, linksmų spalvų švarką.
Vargas tautai, kuri nežino, kur žaidžiamas krepšinis.
Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2020.08.15; 18:30
Daug kur kalbama apie Vilniaus Lukiškių aikštę planavimą ir paskirtį. Kas bus su dar veikiančiu „pliažu“? Ar šis vasarinis pomėgis bus pratęsiamas? Meras Remigijus Šimašius nenori pasiduoti nei valdančiųjų lyderiui Ramūnui Karbauskiui, nei mums, kitaip manantiems…
Rupjūčio 4 d. per Lietuvos radiją vėl buvo apie tai kalbama. Pritariu rašytojui ir filosfofui Vytautui Rubavičiui, kad mintis apie tokį „pliažą“ – tai esanti didelė nuodėmė.
———————–
O kodėl toks meras R. Šimašius negalėtų pastatyti pliažo Vilniaus Arkikatedaros aikštėje? Kas jam draustų? Kunigai, pats metrotopolitas bei tikintieji? O radijo diskusijoje dalyvavęs žurnalistas J. Vinokuras galėtų leisti, nes, atseit, ši aikštė nedraustinoje zonoje… Nusikelkime dar toliau nuo Vilniaus, – ar į Kijevą, Rygos, ar kitų sostinių aikštes. Vietoje Laisvės, Nepriklausomybės aikščių pribarstykime smėlio, įsteikime po pliažą, maudykles. Tegul piliečiai vaikštinėja pusnuogiai aikštėse, tegul į juos žiūri dirbantieji, tegul ir stebisi, kreivai šypsosi.
————————–
O man kilo šventvagiška mintis – tokį „pliažą“ tegul įsikuria pats Rusijos lyderis Vladimiras Putinas Maskvos Raudonojoje aikštėje, – juk čia ir Leninas, ir kai kurie jo pakalikai, kaip Stalinas, Chruščiovas, Brežnevas ir dar kai kurie jų pasekėjai galėtų pasidžiaugti ir pamosikuoti per nemirtingus sapnus!
2020.08.05; 21:00
Šventasis Tėvas susirinkusius Katedros aikštėje ragino nebijoti klysti, sakydamas, kad nereikia bijoti būti pargriautam likimo – svarbiausia atsikelti.
„Nepasiduokite pagundai susitelkti į save pačius, žiūrėdami tik savo pilvo. Pagunda tapti savanaudžiais ar paviršutiniškais žmonėmis yra skausmas, sunkumas ir trumpalaikė sėkmė. Tai, kas įvyksta kitam – įvyksta ir man. Kartokime tai. Pasipriešinkime individualizmui, kuris daro mus egocentriškus ir pasipūtusius“, – kreipdamasis į jaunimą sakė Šventasis Tėvas.
Pontifikas ragino mažiau laiko skirti sau, dažniau rūpintis aplinkiniais ir pamiršti veidrodžius. „Negražus gyvenimas stovint prieš veidrodį. Gražus jis su kitais – su šeima, su draugais, kovojant kartu su tauta. Taip gyvenimas tampa gražus“, – Katedros aikštėje susirinkusiesiems sakė pontifikas.
Popiežius Pranciškus savo kalboje daug laiko skyrė kalbai apie tautos šaknų išsaugojimo svarbą. Jis jaunimui sakė, kad tikroji žmogaus tapatybė kuriasi einant koja kojon su kitu žmogumi, kartu kovojant ir rūpinantis.
Dideliam minios džiaugsmui, popiežius paklausė, kuri krepšinio komanda geresnė – Kauno „Žalgiris“ ar Vilniaus „Rytas“. Į ovacijomis ir juoku pasitiktą Šventojo Tėvo klausimą šis atsakė pats: „nesvarbu, kuri pirma, nesvarbu, koks rezultatas. Svarbu, kad Viešpats su mumis ir tampa paspirtimi gyvenime padėti kitiems.“
Petro įpėdinis priminė jaunimui Lietuvos bėdas – emigraciją, didelį savižudybių skaičių ir psichologines problemas. „Jūs, jaunime, galite atliepti šiuos iššūkius, susitikdami vieni su kitais. Jėzus kviečia mus rizikuoti susitikti akis į akį. Stengtis nėra paprasta“, – ragino popiežius Pranciškus.
Popiežius Pranciškus atvyko į Katedros aikštę Vilniuje pasveikinti su juo susitikti atvykusių dešimčių tūkstančių jaunų žmonių. Iš papamobilio tikinčiuosius laiminantį pontifiką susirinkusieji pasitiko entuziastingais šūksniais, mojuodami vėliavomis.
Emocionalioje kalboje, pontifikas ragino nepabijoti jaunus žmones dalyvauti švelnumo revoliucijoje. Pasak popiežiaus, gyvenimą dažnai įsivaizduojame nelyg spektaklį ar žaidimą – turintį aiškią pradžią ir pabaigą.
„Tačiau gyvenimas, jo laikas matuojamas kitaip. Gyvenimo tempai, gyvenimo laikas suderintas su Dievo ritmu. Kartais skubama, kartais vėluojama, kartais išbandomi kiti keliai. Atrodo, neryžtingumas veikti kyla iš baimės, kad ta uždanga tuoj nusileis. Tačiau gyvenimas yra nuolatinis ėjimas, ieškant krypties“, – sakė popiežius Pranciškus.
Tačiau pontifikas perspėjo jaunimą – nesunku ėjimą pirmyn supainioti su paklydimu labirintuose, tuščiu ėjimu ratu aplink save, nerandant pirmyn vedančio kelio. „Prašau jūsų, nesileiskite įviliojami į labirintą, iš kurio sunku išeiti“, – kreipėsi į jaunimą popiežius.
Šventais Tėvas susirinkusius ragino nepamiršti savo tauto šaknų ir istorijos, bendrauti su senoliais, kurie gali jaunus žmones labai daug ko išmokyti. „Tegul jie jums papasakoja apie jūsų tautos šaknis – džiaugsmą, kančias, vertybes ir išgyvenimus. Pasiekdami savo šaknis, jūs tęsite savo tautos istoriją. Jei norite būti laisva, didžia tauta – semkitės atminties iš šaknų ir perduokite jas ateičiai“, – kreipimąsi užbaigė popiežius Pranciškus.
„Aikštėje tvyro rimties nuotaika – žmonės susimąstę, tačiau nusiteikę linksmai. Gausu įvairiausių tautybių žmonių – vien greta manęs stovi vokiečiai, italai ir lenkai“, – Eltai sakė Katedros aikštėje popiežiaus Pranciškaus laukianti Giedrė.
Jaunimo atstovai specialiai popiežiaus vizitui skyrė giesmę „Kristus Jėzus – mano viltis“. Ji buvo pasirinkta po balandį skelbto teminės giesmės konkurso, kurio metu buvo renkamasi iš septyniolikos kūrinių. Giesmė buvo dainuojama keliomis kalbomis į ką Petro įpėdinis atkreipė dėmesį – išgirdęs giesmę anglų kalba, popiežius Pranciškus pradėjo šypsotis.
Šeštadienį į susitikimą su popiežiumi Pranciškumi susirinkęs jaunimas užpildė ne tik Vilniaus Katedros aikštę, bet ir jos prieigas.
„Prie Katedros labai daug žmonių – gausu šeimų su vaikais, kurie pontifiką išvysti bando pasilipę ant kėdžių. Nuotaika labai pakili. Popiežius Pranciškus važiuodamas šypsojosi, dėl to susirinkusieji tapo tik dar labiau laimingesni“, – džiaugėsi Katedros aikštėje į Šventojo Tėvo susitikimą su jaunimu atvykusi Inesa.
Dar vasarą į šį susitikimą internetu išdalyta apie 30 tūkst. nemokamų kvietimų. Tai vienintelis Vatikano valstybės vadovo susitikimas su katalikiškuoju jaunimu Baltijos šalyse.
Aikštėje įrengtos dvi scenos. Viena skirta Šventajam Tėvui ir jo palydai, kita – jaunimo programai. Pastaroji papuošta votais ir gėlėmis – padėkos bei maldos ženklais. Šventajam Tėvui skirtoje scenoje pastatytas Dievo Gailestingumo paveikslo originalas, nutapytas pagal šv. Faustinos Vilniuje patirtas vizijas. Šio paveikslo kopijos išplitusios visame pasaulyje.
Susitikimą veda šeši jauni žmonės: kunigas, sesė vienuolė, šokio mokytoja, teisininkas ir du aktoriai. Susitikimo programa aktuali ir įdomi tiek paaugliui, tiek studentui ar jaunai šeimai.
Laukiant popiežiaus Pranciškaus skamba liudijimai, paliestos savižudybės ir depresijos, smurto šeimoje, priklausomybių temos. Taip pat dalijamasi lytiškumo, savivertės ir tapatybės paieškų, patyčių klausimais.
Šokėjai ir muzikantai atspindi istorijas, tad kiekvienas liudijimas lydimas meninio kūrinio.
Susirinkusius Katedros aikštėje ir prie Aušros Vartų suvienijo Gailestingumo vainikėlio malda, kuri skambėjo lietuvių, lenkų, latvių, rusų ir anglų kalbomis.
Ekrane buvo rodomas Gailestingumo paveikslas, sudarytas iš daugybės žmonių portretų, surinktų iš viso pasaulio. Vilnius yra Gailestingumo miestas ir garbingo Svečio atvykimo proga padovanojo šią maldą visoms pasaulio tautoms.
Informacijos šaltinis – ELTA
2018.09.23; 08:00
Pirmiausia parūpo išsiaiškinti, kur buvo ar galėjo būti Šventaragio slėnis, kur pagaliau jo ribos ir kokia šios vietos paskirtis. „Lietuvos metraštyje“ rašoma:
„Ir pasirinko didysis kunigaikštis Šventaragis labai gražią vietą girioje prie Neries, kur Vilnia įteka į Nerį, ir prašė savo sūnų Skirmantą, kad toje vietoje būtų įtaisyta ugniavietė, kurioje jį mirusį sudegintų.
Ir įsakė savo sūnui, kad po jo mirties visi Lietuvos kunigaikščiai ir žymiausi bajorai būtų deginami toje vietoje, kur jis bus sudegintas, ir kad jau niekur kitur mirusiųjų palaikai nebūtų deginami <…> Ir pagal savo tėvo įsakymą toje vietoje, Vilnios žiotyse, kur ji įteka į Nerį, įtaisė ugniavietę, ir ten savo tėvo kūną sudegino, ir jo žirgą, ant kurio jodinėdavo, ir jo drabužius, kuriais vilkėdavo, ir jo mylimą vergą, kuriam jis buvo malonus, ir sakalą, ir jo kurtą sudegino.“
Reaguodamos į Seimui svarstyti pateiktas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisas bei priiminėjamą „socialines lytis“ įteisinančią Stambulo konvenciją, neabejingos Lietuvos šeimos inicijuoja telkiamąją pilietinę akciją „Apginkime šeimą – išsaugokime Lietuvą“. Anot akcijos iniciatorių, birželio 16 d., 15 val. Katedros aikštėje įvyks pirmasis renginys, kurio metu Lietuvos šeimos bus kviečiamos telktis ir valstybės mastu ginti LR Konstitucijos laiduojamą teisę šeimai auklėti savo vaikus.
Anot vienos iš pilietinės akcijos organizatorių Jolantos Kriščiūnaitės, šio renginio tikslas – atkreipti Lietuvos šeimų ir visuomenės dėmesį į svarstomas įstatymo pataisas, kuriose vaiko teisių apsaugos ir teisėtvarkos institucijoms numatyta galimybė savo nuožiūra, be teismo sprendimo, nedelsiant paimti vaiką iš tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų.
Continue reading „Lietuvos šeimos telkiasi už konstitucinę teisę auklėti savo vaikus”