Sveikindamas su Naujaisiais – 2008 – metais, nerandu gražesnių žodžių už Šv. Rašto linkėjimus: „Tebūna mums Dievas didžiai maloningas, telaimina mus ir tesaugo” (Ps 66, 2). Mūsų Šventasis Tėvas savo Naujųjų metų žinioje pasaulinei Taikos dienai pabrėžia, kad taiką daugiausiai ardo problemos šeimoje: „Kas stoja skersai kelio šeimos institucijai, tas daro taiką nacionalinėje ir tarptautinėje bendruomenėje trapią” (5). Ir ši mintis taip sukrečiančiai teisinga! Šunų kapinėse Vokietijoje prabangus marmuro paminklas su užrašu: „Mano brangus Maksas – paskutinė mano gyvenimo viltis ir paskutinė mano gyvenimo paguoda. Elžbieta”. Juokinga? Taip, galima juoktis. Bet geriau nesijuokime. Juk sukrečiama. Mane sukrėtė tas užrašas. Paskutinė viltis ir paguoda žmogui buvo šuo. Ne koks nors žmogus! Kodėl taip atsitiko? Kas turėjo atsitikti, kas sudužo, kad liko tik meilė šuniui? Gal daug nusivylimo ir kartybių patirta iš žmonių?.. Nebeliko jokio žmogaus, kuris ja rūpinasi, kuris ją myli. Nieko nebeliko. Nė vieno žmogaus.
