Liūdni ir viltingi pastebėjimai


Print

Sveikindamas su Naujaisiais – 2008 – metais, nerandu gražesnių žodžių už Šv. Rašto linkėjimus: „Tebūna mums Dievas didžiai maloningas, telaimina mus ir tesaugo“ (Ps 66, 2). Mūsų Šventasis Tėvas savo Naujųjų metų žinioje pasaulinei Taikos dienai pabrėžia, kad taiką daugiausiai ardo problemos šeimoje: „Kas stoja skersai kelio šeimos institucijai, tas daro taiką nacionalinėje ir tarptautinėje bendruomenėje trapią“ (5). Ir ši mintis taip sukrečiančiai teisinga! Šunų kapinėse Vokietijoje prabangus marmuro paminklas su užrašu: „Mano brangus Maksas – paskutinė mano gyvenimo viltis ir paskutinė mano gyvenimo paguoda. Elžbieta“. Juokinga? Taip, galima juoktis. Bet geriau nesijuokime. Juk sukrečiama. Mane sukrėtė tas užrašas. Paskutinė viltis ir paguoda žmogui buvo šuo. Ne koks nors žmogus! Kodėl taip atsitiko? Kas turėjo atsitikti, kas sudužo, kad liko tik meilė šuniui? Gal daug nusivylimo ir kartybių patirta iš žmonių?.. Nebeliko jokio žmogaus, kuris ja rūpinasi, kuris ją myli. Nieko nebeliko. Nė vieno žmogaus.

 

Panevėžio vyskupas Jonas KAUNECKAS

Sveikindamas su Naujaisiais – 2008 – metais, nerandu gražesnių žodžių už Šv. Rašto linkėjimus: „Tebūna mums Dievas didžiai maloningas, telaimina mus ir tesaugo“ (Ps 66, 2). Mūsų Šventasis Tėvas savo Naujųjų metų žinioje pasaulinei Taikos dienai pabrėžia, kad taiką daugiausiai ardo problemos šeimoje: „Kas stoja skersai kelio šeimos institucijai, tas daro taiką nacionalinėje ir tarptautinėje bendruomenėje trapią“ (5). Ir ši mintis taip sukrečiančiai teisinga! Šunų kapinėse Vokietijoje prabangus marmuro paminklas su užrašu: „Mano brangus Maksas – paskutinė mano gyvenimo viltis ir paskutinė mano gyvenimo paguoda. Elžbieta“. Juokinga? Taip, galima juoktis. Bet geriau nesijuokime. Juk sukrečiama. Mane sukrėtė tas užrašas. Paskutinė viltis ir paguoda žmogui buvo šuo. Ne koks nors žmogus! Kodėl taip atsitiko? Kas turėjo atsitikti, kas sudužo, kad liko tik meilė šuniui? Gal daug nusivylimo ir kartybių patirta iš žmonių?..

Nebeliko jokio žmogaus, kuris ja rūpinasi, kuris ją myli. Nieko nebeliko. Nė vieno žmogaus. Pasaulyje jau yra milijonai žmonių, kurie niekam nerūpi, dėl kurių niekas neverkia. Kažkur atiduoti į senelių prieglaudą, palikti likimo valiai, gal kas net ruošia jų pagreitintą mirtį – eutanaziją? Ir kuo turtingesnė šalis, tuo daugiau ten tokių žmonių. Ar reikia apie juos kalbėti per Kalėdas, Naujuosius metus, kitas šventes? Bet juk jiems ypač sunku per šventes – kai jų niekas neprisimena, niekas neaplanko, niekas nei laiško, net atviruko neparašo. Šveicarijoje lankiausi nuostabiai įrengtoje prieglaudoje: brangūs paveikslai, salėje vyksta gražiausias koncertas. Bet koridoriuje sėdi kokia dešimt senelių. Paklausiau: „Kodėl ne koncerte, ar nepatinka?“ – „Laukiame, gal kas aplankys“. Pasirodo, jau keleri metai jų niekas nelanko ir, nors nėra vilties, kad dabar aplankys, vis tiek laukia. Jie tik karčiai pro ašaras nusišypso, kai mato žmones džiugiai švenčiančius… Ar nėra tokių Lietuvoje? Vienišų, užmirštų?

Adakavo prieglaudoje ne kartą teko kalbėtis su penkių sūnų tėvu. Nors sunkiai vertėsi, iš paskutinių išleido visus į aukštuosius mokslus. Dabar sūnūs turtingi: nuosavi dideli namai, bet jam nė pas vieną nėra vietos. Rašo visiems jiems šventinius sveikinimus. Jie niekada jo nepasveikina ir niekada jo nelanko… Vakar lankiau Raguvos parapijos senelių namus. Pakalbinau devynias ten gyvenančias senutes. Ar kas nors aplankys? Tik viena iš jų tikisi… Valgiau Kūčias Panevėžio nakvynės namuose. Kiekvieną vargetą pakalbinau, pasidalijau kalėdaičiu. Kalbinau moterį, kurios butą pragėręs sūnus sėdi kalėjime. Yra ir prasigėrusių, kuriems vargiai kas padės. Juos reikėtų gydyti… Valgiau Kūčias ir su Katedros parapijos vienišais ir vargingais – kartu valgė beveik visi prie Katedros gyvenantys kunigai, nes kas gi bus su jais, jei nė kunigai nebus. Daugiausia čia buvo ne tik vargingieji, bet ir nebeturintys artimųjų, vieniši. Ir tokia vakarienė jiems tikra atgaiva. Bet juk yra ir tokių, kurie nebepaeina, kurie niekinami, keikiami, niekam nereikalingi. Net vaikų tokių yra. Kupiškio šv. Kazimiero vaikų namuose mergaitė šešiolikmetė taip gražiai vaidino. O matytumėte, kaip ji verkė, kaip raudojo išėjusi į kiemą, kai pas ją atėjo girtas tėvas ir išėjo pasakęs, kad jos namo per šventę neims. Ji man raudodama sakė: „Mama serga, ją reikėtų aplankyti. Be to, ten yra broliukas ir sesutė…“ Ar tokie gali žiūrėti su meile į pasaulį? Ar jie nori pasauliui ramybės ir taikos? Ne. Jie nekenčia pasaulio. Ta mergaitė ir ėmė šaukti: „Nekenčiu pasaulio. Jei galėčiau, susprogdinčiau visą pasaulį. Norėčiau dabar turėti atominę bombą…“

Štai čia ir yra pirmoji pasaulio neramumų, karų, net terorizmo priežastis! Bet kokia gilesnė viso šito priežastis? Šeimos griuvimas, šeimos santykių suirimas, artimo meilės nebuvimas, Dievo įsakymų nesilaikymas. Juk taip aiškiai ir įsakmiai Dievas pabrėžia: „Gerbk, mylėk savo tėvą ir motiną“. Ir vaikus Dievas liepia mylėti. Labai pabrėžtinai tai buvo pasakyta paskutinėje metų šventėje, Šventosios Šeimos šventėje: „Kas tėvą godoja – sau nuodėmes dildo, kas motiną gerbia – tas lobį sau krauna, vaikais savo džiaugsis“ (Sir 3). To nesilaikant, kyla įtampa, neramumai, priešiškumai. Žmogus žmogui tampa priešas… Mūsų Šventasis Tėvas Benediktas XVI pasaulinės taikos dienos žinioje todėl pabrėžia: „Šeima yra pirmutinė ir nepamainoma taikos ugdytoja“ (3). Todėl labai svarbu, kad valstybė ir visuomenė saugotų, net gintų šeimą. Juk kokia ramybė ir meilė buvo šeimose, kai gražiai sugyveno seneliai, tėvai ir vaikai. Jei vaikai dar buvo per maži prie darbo, tėvams išėjus į darbą seneliai auklėjo vaikus savo išmintimi, sukaupta per visą gyvenimą.

Kai kam tokia tvarka atrodo atgyvenusi, pasenusi. Visokie pasaulio parlamentarai atrodo lyg išprotėję, nes nebežino, kas yra šeima, sugalvoja visokias kvailystes, net dviejų vyrų šeimą. Ar tai šeimos stiprinimas? Aišku, kad griovimas. Bet anot Švento Tėvo, griaunant šeimą griaunama ir taika. Norėdami taikos, turime išlaikyti tvirtą šeimą. O tam būtina laikytis Dievo įsakymų, būtina laikytis ir prigimties balso. „Vyro ir moters santuoka pagrįsta prigimtinė šeima“, – sako Šventas Tėvas (2). Broli ir Sese, ir Tu turi ginti šeimą. Padėk mums, vyskupams ir kunigams, ginti šeimą, ginti dorovę. Kai girdi, kai mes, vyskupai ir kunigai, pasisakome prieš kai kurių seimūnų bandymus sukurti „naują“ šeimos koncepciją, padėk mums. Padėkite visi, kai girdite, kad dvasininkai protestuoja prieš saugaus sekso mokymą mokyklose (kai vaikai mokomi užmauti prezervatyvą), prieš lyties „pakeitimo“ operacijas, prieš bandymus su negimusiais kūdikiais, panaudojant jų kamienines ląsteles. Nebūkite abejingi. Padėkite mums, rašykite laiškus, skambinkite. Turime bendromis jėgomis neleisti pražudyti šeimos, nes matome, kad tada žlunga visa visuomenė.

Padėkite mums, dvasininkams, mes be Jūsų nieko negalime. Nes paprastai atkertama: tai tik kunigai gina tą pasenusią tvarką. Apginkime tai, ką mūsų tėvai ir seneliai išlaikė. Labai džiaugiuosi, kai kunigai lanko Jus, ypač ligonius ir senelius. Pasakykite, praneškite jiems, kai matote šalia visų užmirštą žmogų. Man klebonaujant buvo tokių gerų žmonių, kad ne tik rūpinosi kaimynui ligoniui kunigą pakviesti, bet net užtaisydavo vienišo senuko prakiurusį stogą. Turime atkurti tokią meilės bendruomenę. Tai visų mūsų krikščionių uždavinys. Tegul kiekviena Jūsų šeima bus meilės ir maldos židinys. Tik pažvelkime išeidami iš bažnyčios į Prakartėlę. Tai ne žaisliukai, ne lėlės, ne pasaka vaikams. Tai didi realybė, parodanti, kad Dievas tapo žmogumi. Tai atstumtas Dievas, gimęs tvarte. Dievas taip pasaulį mylėjo, kad atidavė savo Vienatinį Sūnų. Dievas Sūnus savo meilę įrodė savo gimimu, kančia, krauju ir mirtimi ant kryžiaus. Pažvelkime, pažvelkime į prakartėlę, pasimelskime prie jos, maldoje įsigilinkime į Dievo meilę, kad mūsų šeimose nepritrūktų tos meilės. To iš širdies linkiu šių Naujųjų metų proga. Pamokslas, pasakytas Panevėžio Katedroje sausio 1 dieną.

Nuotraukoje: vyskupas Jonas Kauneckas. Panevėžio vyskupijos kurijos tinklalapio nuotr.

„XXI amžius“ 2008 metai, NR. 1


Prisijunkite prie diskusijos