Rusijai užpuolus Ukrainą dalis lietuvių pasijautė nesaugūs. Saugumo tema skamba žiniasklaidoje, ekspertų ir politikų diskusijose. Ne vienas gyventojas netgi susimąstė apie būstą Vakaruose, o kai kurie reemigrantai sudvejojo, ar verta grįžti gyventi į Tėvynę.
Be išorinės grėsmės, labai svarbi ir šalies kriminogeninė situacija, o tuo Lietuva gali pasidžiaugti. Miestuose ir kaimuose ramu ir taiku, kaip niekada nėra buvę.
Rytų despotijos bando formuoti nesaugumo įvaizdį
Rusija ir Baltarusija sistemingai dirba plėtojant Lietuvos, kaip neaugios valstybės, įvaizdį. Į valstybę, kuri nepasižymi išoriniu saugumu, neateis investicijos, nevažiuos turistai. Iš tokios šalies yra emigruojama.
NATO ženklas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Nuolat skleidžiamos paskalos apie „neapginamumą“, NATO nepasirengimą ginti, Suvalkų koridoriaus problemą. Baltarusija organizavo migrantų srautą, kuris turėjo augti, kelti vidaus neramumus, nukreiptus prieš kitataučius, ir pasaulyje formuoti negatyvų požiūrį apie Lietuvą. Prie Sankt Peterburgo ilgai veikė garsusis „Wagner“ trolių fabrikas, kuris skleidė visokias sąmokslo teorijas, skirtas kiršinti visuomenę, kelti jos nepasitikėjimą savo valstybe, politine sistema, partijomis, politikais, politiniais sprendimas ir skleisti idėjas apie maištavimą.
Vakarų požiūris į mūsų saugumą
2022 m., po Rusijos invazijos į Ukrainą, Lietuvoje labai sumažėjo turistų, kurie nelabai skiria, kur ta Lietuva yra. Vien paminėjimas, kad šalia Rusijos, atrodė pavojingu įvertinimu.
Lietuvos narystė ES ir NATO ne visiems yra žinoma, o daugkartiniai visų lygių pareigūnų tikinimai, kad Lietuvos kiekvienas centimetras būtų ginamas, ne visada būna išgirstas.
Tačiau Lietuvos saugumo nuo užsienio grėsmių suvaldymo srityje per šiuos pusantrų metų įvyko milžiniški pasikeitimai. Pati Lietuva padidino gynybos reikmių finansavimą, pradėjo dideles karinės infrastruktūros statybas, ginklų pirkimus. Pasikeitė ir NATO požiūris. Baltijos valstybių gynyba jau sustiprinta, o per kitus metus toliau stiprės.
Vokiečių kareivis ant Leopard šarvų. Slaptai.lt foto
Dar kartą garantiją Lietuvos saugumui prieš mėnesį patvirtino viešėjęs JAV prezidentas Joe Bidenas. Ar visi išgirdo? Ne. Visuomenėje ir toliau vyrauja svarstymai, o tai gal visgi negintų..
Kariniai ekspertai tvirtina, kad prie Lietuvos sienų Rusijos ir Baltarusijos ginkluotės ir karių yra sumažėję rekordiškai, todėl apie jokią karinę grėsmę kalbėti yra neatsakinga. Lietuvai nedraugiškos valstybės karine prasme yra nusilpusios, o Lietuvoje sąjungininkų karinis dalyvavimas, priešingai, yra labai išaugęs.
„Nesaugios“ valstybės yra susitelkusios
Pasaulyje yra daug pavyzdžių, kai išorinė grėsmė ne tik nesumažina valstybės patrauklumo ir ekonominės galios, bet sutelkia visuomenę.
Izraeliui yra grasinama nuo pat jo susikūrimo 1948 m. Keli karai, savižudžių išpuoliai, teroristų atakos, raketų sprogimai nepalaužia žydų valstybės. Gyventojų skaičius sparčiai auga, turizmas klesti, o ekonomika yra stipriausia regione.
Šiaurės Korėja. Ginkluotosios pajėgos. EPA-ELTA nuotr.
Pietų Korėjai grasinama turbūt kasdien. Pakeltu balsu TV pranešėjos iš Šiaurės grūmoja karine invazija, o Didysis vadas rūsčiai leidžia įspėjamąsias raketas. Tai niekaip neveikia Pietų Korėjos ekonomikos, kuri yra viena iš stipriausių visame pasaulyje, o pasiekimai technologijų srityje stulbinantys. Panašiai yra ir Taivane.
Japonijos ir Australijos santykiai su Kinija yra iš išskaičiavimo ir jos supranta, kad karinio konflikto atveju šalys būtų įveltos bei taptų Pekino taikiniu. Tai neatbaido investicijų. Abi yra išsivysčiusios ir klestinčios valstybės.
Tai pavyzdžiai, kad Lietuvos tariamas „nesaugumas“ negali sutrukdyti valstybės klestėjimui.
Nusikaltimai šalia namų
Agresijos kiekis visuomenėje yra vienas iš pačių svarbiausių gerovės valstybės rodiklių. Jeigu žmogus nesijaučia saugus grįždamas namo, jeigu bijo išleisti vaiką į mokyklą ar nesaugu išeiti pasivaikščioti į parką, tai ar tai galima kompensuoti didesniu atlyginimu?
Galime pagrįstai didžiuotis ir Lietuvą rodyti kaip kasdienio gyvenimo saugumo salą lyginant su ženkliai nesaugesnėmis emigrantų pamėgtomis Vakarų šalimis. Numbeo.com sudarytame pavojingiausių Europos miestų sąraše dominuoja Vakarų Europa. Marselis, Koventris, Birmingamas, Šarlerua, Liežas ir kiti gerai žinomi Senojo žemyno miestai, kurie yra pagarsėję savo nusikalstamumu. Net mūsų kaimynė Švedija turi rimtų kriminalinių problemų, kurios Lietuvoje būtų skandalingos.
2020 m. Švedijoje registruota 360 atvejų, kai buvo panaudoti ginklai, daugybė atvejų, kai panaudojami sprogmenys. 2023 m. duomenimis ginkluotų nusikaltimų skaičius yra 2,5 karto didesnis nei Europos vidurkis.
Europos Komisija skaičiuoja, kad 2020-2021 m. plėšimų, įsilaužimų ir vagysčių daugiausiai registruojama Švedijoje, Danijoje, Suomijoje, Liuksemburge, Prancūzijoje, Belgijoje, Italijoje ir Vokietijoje. Seksualinių nusikaltimų kreivė kyla kasmet ir ypač paplitusi Prancūzijoje, Vokietijoje ir Švedijoje.
Miega. Slaptai.lt nuotr.
Centrinės ir Rytų Europos šalys daug saugesnės ir yra sąrašo gale. Šiuo požiūriu Lietuva yra saugumo oazė. Lietuvos policijos duomenimis, nusikaltimų skaičius kasmet linkęs mažėti. Lyginant su 2014 m. registruotų atvejų sumažėjo dvigubai, o vyrauja santykinai lengvesni – vagystės ir sukčiavimai. Ypač sumažėjo sunkių nusikaltimų skaičius, nuo 4,1 tūkst. 2014 m. iki 2,5 tūkst. 2022 m. Nužudymų mažėjo daugiau nei du kartus.
Lietuva daugiausiai problemų turi su nuo alkoholio apsvaigusiais asmenimis, ir jų keliamomis bėdomis, taip pat korupcija, bet ir šiose srityse situacija kasmet gerėja. Alkoholio suvartojimas mažėja, o korupcija daug kur jau pasitraukusi.
Seimo narys Kęstutis Masiulis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
2023 m. sausio 1 dieną Lietuvoje gyveno 2,84 mln. gyventojų. Tai maždaug 40 tūkst. daugiau nei prieš metus. Istorinis gyventojų skaičiaus augimas po ilgų nuosmukio ir stagnacijos metų. Nėra ką slėpti, šią teigiamą statistiką lėmė atvykėliai, pirmiausia, iš Ukrainos. Kiti demografiniai veiksniai, tokie kaip piliečių emigracija ir gimstamumas pozityviai nenuteikia.
Lietuva, kaip imigracijos valstybė
Lietuva jau 200 metų yra šalis, iš kurios išvykstama. Išgyvenome ne vieną didelę emigracijos bangą, bet gyventojų skaičius visada atsistatydavo dėl sąlyginai aukšto gimstamumo. Paskutiniais metais gimstamumo rodikliai stabiliai mažėja ir tai smarkiai prisidėjo prie drastiškai mažėjusio gyventojų skaičiaus.
Bandymai kurti valstybės paramos politiką, kad mažylių gimtų daugiau yra nesėkminga. Jau pats sumanymas pinigais ir paslaugomis skatinti gimstamumą yra pasmerktas žlugti, nes pasaulyje nėra nei vieno pavyzdžio, kad valstybė sugebėtų finansiškai motyvuoti gimstamumą. Mažų šeimų priežastys yra emocinis apsisprendimas neturėti vaikų, arba jų turėti nedaug, o ne finansų trūkumas. Viena turtingiausių pasaulio valstybių Pietų Korėja pernai pasiekė istorijoje neregėtą gimstamumo antirekordą, vos 0,64 vaiko moteriai Seule, kai laikoma, kad kartų kaitai palankus rodiklis yra 2,1 vaiko. Pietų Korėja irgi bandė šeimas skatinti susilaukti daugiau vaikų, skirdama finansinę paramą. Programai buvo išleista labai daug pinigų, per 145 mlrd. eurų. Rezultatas buvo lygiai joks.
Vaikai Gedimino prospekte Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Vienintelė reali priemonė, žinoma Vakarų pasaulyje, kaip užtikrinti gyventojų skaičiaus stabilumą, yra imigracija.
Lietuva iš ilgą laiką buvusios emigracijos šalies, jau tampa imigracijos šalimi. Tokia pat, kokios yra visos Vakarų valstybės, kurios lygiai kaip ir Lietuva, susiduria su žemais gimstamumo rodikliais, kurie neužtikrina kartų kaitos. Persilaužimas įvyko 2019 m., kai į Lietuvą atvyko jau daugiau žmonių, nei iš jos išvyko. Kasmet atvykstančiųjų daugėja, o pernai buvo pasiektas naujas rekordas.
Valdoma imigracija
Lietuvos imigracijos politika turi vieną labai svarbų skirtumą nuo kitų valstybių Vakaruose. Lietuvos vyriausybė tvirtai valdo imigracijos srautus ir pati sprendžia, kokių imigrantų norime ir iš kokių šalių juos įsileidžiame. Lietuva labai greitai atlaisvino visus migracijos suvaržymus Ukrainos piliečiams, juos priimdama kaip įmanoma svetingiau. Tai davė puikių integracijos rezultatų. Ukrainos piliečių įsidarbinimo rodikliai, jaunimo švietimo prieinamumas yra pavyzdinis atvejis visoje Europoje.
Vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuva palankiai priima disidentus iš Rytų, aukštos kvalifikacijos darbuotojus ir jų šeimos narius iš Baltarusijos, taip pat ir grįžtančius Lietuvos piliečius ar lietuvių kilmės asmenis. Veikia programa pagelbėti Venesuelos lietuviams, teikiama pagalba ir tremtinių šeimos narių grįžimui.
Visai kitokia Lietuvos pozicija yra nelegalių atvykėlių atžvilgiu, kurie dažniausiai naudojasi žmonių kontrabandininkų paslaugomis bei siekia jėga patekti į šalį, pažeisdami Lietuvos įstatymus. Tokie asmenys sutinkami nesvetingai, jiems teikiama minimali pagalba. Nenuostabu, kad jie apie Lietuvą atsiliepia neigiamai, ir skuba sprukti į kitas Šengeno susitarimo šalis, kuriose veikia dosnesnė socialinių paslaugų sistema.
Nelegalių migrantų problema
Dažnai nelegalių migrantų bičiuliai kelia klausimą, kuo ukrainiečiai skiriasi nuo, tarkim, pakistaniečių ar arabų. Juk visi žmonės vienodi, bėgantys nuo negandų.
Lietuva niekaip neskirsto, kad vienos tautos geresnės nei kitos, bet mūsų nedidelės valstybės galimybės priimti atvykėlius yra ribotos. Nėra kitos išeities, kaip vykdyti migracijos politiką. 4/5 pasaulio gyventojų gyvena skurdžiau nei Lietuva, todėl mūsų valstybė niekaip nėra pajėgi sutalpinti visų potencialiai norinčių atvykti. Tai reiškia, kad legaliai atvykstantiems asmenims iš Pakistano, arabų šalių ar kitų kraštų Lietuva suteikia galimybes mokytis, dirbti ir gyventi, tačiau tai būtina daryti laikantis įstatymų.
Nelegaliai Lietuvos-Baltarusijos sieną kirtę migrantai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Nelegalių imigrantų srautai į Europą kasmet auga ir visos vyriausybės susiduria su dilema kaip su tuo tvarkytis. Štai Jungtinė Karalystė pernai fiksavo rekordinius nelegalios migracijos srautus, nors vietos gyventojai jau tiek yra tuo nepatenkinti, kad tai buvo vienas svarbiausių „Brexit“ veiksnių. Per Lamanšo sąsiaurį 2022 m. persikėlė per 45 tūkst. žmonių, o tai 1,5 karto daugiau nei metais anksčiau. Britai norėjo, kad nevaldoma imigracija pagaliau liautųsi, o ji ne tik nesiliovė, bet pasiekė naujus antirekordus. Gal todėl vėl smarkiai daugėja šalininkų grįžti Karalystei į ES?
Lietuvos migracijos politika yra subalansuota ir sėkmingai veikia. Laukiami atvykėliai darniai įsilieja į vietos visuomenę, praturtina mūsų kultūrą ir netampa našta socialinės apsaugos sistemai. Toks modelis užtikrina gyventojų skaičiaus balansą, o tai sveika ekonomikai ir lemia didesnes pensijas senjorams. Lietuva turi ką patarti kitoms Europos šalims, kurios nesusitvarko su migracija, blaškosi, krečiamos socialinių nesutarimų, ir vis augančiais radikalių partijų reitingais.
Seimo narys Kęstutis Masiulis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Rusija žingsnis po žingsnio, dešimtmečiais didino savo energetinių išteklių tiekimą į Europos Sąjungą. Taip ji gaudavo milžinišką pelną, kurį naudojo ginklavimuisi, bet nešykštėjo lėšų ir Vakarų politikų kyšiams. Tokia korupcinė „šrioderizacija“, lyg koks vėžys apėmė valstybių politinį elitą, kuris tapo strategiškai trumparegis, nustojo rūpintis savo šalių energetiniu saugumu, prarado bet kokius, ne tik energetinio bet ir karinio saugumo instinktus.
Prieš metus Rusija ėmė ruoštis karui su Ukraina. Kai Europos dujų saugyklos ištuštėjo, Kremlius tikėjosi didelio Vakarų politikų išgąsčio, susitaikymo su Ukrainos okupacija. Tačiau karas užsitęsė. Rusija į Vakarus tiekia vos 20 proc. kiekio, ką tiekdavo iki karo. Paradoksalu, bet iš to uždirba net daugiau. Bet net ne pinigai yra tikrasis didysis uždarbis, kurio siekia Rusija šia energetine dieta. V. Putinas siekia paveikti vyriausybes, verslo lobistus ir visuomenę. Šalti butai, dujų stokojanti pramonė turėtų spausti vyriausybes, kad reikia daryti nuolaidas Maskvai.
Rusijos energetinio šantažo Lietuvai istorija
Rusija energetiškai šantažavo Lietuvą nuolat. Ir šį kozirį ji naudojo tiek savo energetiniams tikslams siekti, tiek padėti Lietuvoje veikti politikams ir partijoms, kurios priešinasi Lietuvos energetinei nepriklausomybei.
2006 m. vasarą „remontui“ buvos sustabdyta naftotiekio „Družba“ atšaka į Mažeikius. Tai buvo spaudimo priemonė Lietuvos vyriausybei, kad Mažeikių naftos perdirbimo gamykla būtų perleista Kremliaus remiamiems oligarchams. Prasidėjo derybos, bet laimei, 2008 metais Vyriausybės vairą perėmė konservatoriai ir buvo nuspręsta šantažui nepasiduoti. Tam buvo ir instrumentas – dar 1993 m. suprojektuotas ir 1999 m. pastatytas Būtingės naftos terminalas. Šis terminalas leidžia per metus importuoti iki 12 mln. tonų naftos ir eksportuoti iki 14 mln. tonų naftos produktų. Pradžioje per terminalą buvo tik eksportuojama, o nuo 2006 m. jau ir importuojama nafta.
Užrašas skelbia: „Ten, kur Rusijos kariuomenė – ten karas. Rusijos kareivi, grįžk namo”
Kitokia istorija nutiko su dujotiekiu „Družba“, jis „nesurūdijo“, kaip naftotiekis, tačiau dujų kaina buvo nustatoma daug brangesnė nei Vokietijai. Paradoksali situacija, Lietuva yra arti geografiškai, per jos teritoriją teka dujos į Kaliningrado sritį, tačiau taikoma energetikos kainų diskriminacinė politika. Neliko nieko kito, kaip statyti suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą. Jo buvo ieškoma skubiai ir pavyko Pietų Korėjoje rasti ką tik pastatytą, bet dar niekam neišnuomotą terminalą. Vos šis projektas pradėjo veikti, dujų kainos „stebuklingai“ radikaliai nukrito ir dujotiekyje. Šantažas baigėsi.
Abu šiuos projektus lydėjo arši priešininkų kritika. Tai tapo kelių politikų, prorusiškų „žurnalistų“ ir net partijų pamėgta tema. Bene ryškiausiai šiame fronte reiškėsi politikas Artūras Skardžius. Tvirtinimas apie permokėtą kainą už SGD, geopolitiniu požiūriu yra nesąmonė. Tai buvo ir yra vienas esminių, strateginių mūsų laisvės bei nepriklausomybės garantų. Maskvos krankliai galėjo kranksėti, koks jis nereikalingas, brangus, tačiau iškilus krizei, paaiškėjo, kad teisūs buvo ne jie. Teisūs buvo tie, kurie visada suprato su kokiu kaimynu turime reikalą.
Dujų ir naftos sektoriuose Lietuvos dešiniesiems politikams pavyko įgyvendinti ne visus ilgalaikius projektus, kurie šiais aspektais garantavo mūsų energetinę nepriklausomybę. Jei nebūtų kairiųjų iš Lietuvos išvyta JAV įmonė „Chevron“, siūlanti surasti ir pradėti eksploatuoti skalūninių dujų telkinius, tai šiuo metu turėtume ir savų pigių dujų. Tačiau 2013 m. suklestėjo judėjimas „Chevron von“ ir Maskvos bei jos kvislingų džiaugsmui amerikiečių įmonė pasitraukė iš Lietuvos. Ją išvejant matėme tuos pačius kairiųjų politikus.
Kaip sakoma, nori taikos – ruoškis karui. Turėti nuosavų dujų kairieji nepanoro. Dujos netapo lemiamu spaudimo instrumentu dėl SGD terminalo. Štai kokia yra savo laiku strateginio trumparegiškumo kaina. Nepadaryti strateginiai darbai vėliau virsta papildomais nuostoliais ir prarastomis galimybėmis.
Gazpromas
Kas būdamas jaunas negalvojo apie savo tolimą profesinę ateitį, nedėjo pastangų viziją įgyvendinti, tas sėkmingos ateities ir neturės, o gyvenimą lems rutina ir aplinkybės. Lygiai tas pat galioja įmonėms ir valstybėms. Valstybes valdo politikai, todėl sugebėti matyti šalies tolimus strateginius tikslus, turėtų būti jų pareiga.
Jei naftos ir dujų sektoriuose buvo atlikti svarbūs mūsų energetinę nepriklausomybę stiprinantys darbai, tai elektros gamybos sektoriuje priešingai tapome itin lengvai pažeidžiama valstybe.
Kas kaltas dėl aukštų elektros kainų?
Lietuvai stojant į ES turėjome įgyvendinti dešimtis Europos Komisijos iškeltų reikalavimų. Vienas jų – uždaryti Ignalinos AE, kuri buvo laikoma nesaugia, nes konstrukcija buvo identiška sprogusiam Černobylio AE reaktoriui. Mainais ES apsiėmė apmokėti uždarymo kaštus. Antrasis reaktorius buvo uždarytas 2009 m. ir Lietuva iškart susidūrė su savo elektros generacijos deficitu. Kad taip nutiks, politikai žinojo iš anksto ir A. Kubiliaus vyriausybė deryboms dėl naujos AE statybos pakvietė japonų investuotoją „Hitachi“. Buvo pasirašyta sutartis dėl investicijų ir statybos. Suskaičiuota vienos kWh kaina buvo 6,8 cento, įskaitant ir AE uždarymo kaštus. Štai tokia elektros kaina, apie kurią dabar galėtume tik pasvajoti, ir būtų garantuota ilgiems dešimtmečiams. Be to, mūsų pasienyje nebūtų pastatyta Astravo AE.
Elektros tinklai. Slaptai.lt nuotr.
Artėjo Seimo rinkimai. O į juos eiti visada labai paranku turint kokį nors patrauklų baubą, kad rinkėjas eitų ir balsuotų už partiją, kuri pasisako prieš baubą. Tokiu vienijančiu faktoriumi tapo „blogoji nauja AE“, su kuria ėmėsi kovoti A. Butkevičiaus vadovaujami socialdemokratai, R. Karbauskio valstiečiai, R. Pakso tvarkiečiai, V. Uspaskicho darbiečiai ir kiti populistai.
Jeigu ne strateginis kai kurių politikų aklumas, šiandien turėtumėm savo AE, pakankamus pigios generacijos pajėgumus ir šalia sienos nebūtų Astravo AE. Dabar gi turime didžiulį generavimo deficitą, brangią elektrą ir veidmainiškas krokodilo ašaras dėl padėties elektros sektoriuje liejančias tas pačias partijas ir politikus, kurie padarė viską, kad „Hitachi“ Lietuvoje nebūtų, kad neturėtume stabilaus pigios bazinės elektros generacijos šaltinio.
Kokia išeitis iš elektros krizės?
Ką galime daryti, tai derėtis dėl palankesnių kainų, tačiau kol vyksta karas Ukrainoje, didelių pagerėjimų šioje srityje tikėtis sunku. Elektros kaina yra gana tampriai susijusi su dujų ir kitų energijos šaltinių kainomis, kurios šiuo metu yra labai išaugusios. Jeigu ES tikrai sieks visiškai atsisakyti rusiškų energijos šaltinių, tai šitai gali pavykti tik per du ar tris metus. Neabejotina, kad ES šalių vyriausybės šiame laikotarpyje turės daliai gyventojų kompensuoti elektros kainą.
Elektros tinklai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuva pati pasigaminti pigesnės elektros dideliais kiekiais gali maždaug nuo 2025 m., kai turėtų pradėti veikti suplanuotas Vėjo jėgainių parkas Baltijos jūroje. Vyriausybė skubina, kad darbai šia kryptimi paspartėtų. Gerai tai, kad saulės, vėjo projektai vystomi labai sparčiai visoje šalyje ir kiekvieną mėnesį didėja gamybos pajėgumai, todėl po truputį spaudimas mažinti kainą didės. Labai laukiamos yra Vilniaus kogeneracinės jėgainės pabaigtuvės. Pilna apimtimi veikianti elektrinė galia sieks 90 megavatų (230 tūkst. namų ūkio poreikio).
Greito sprendimo, galinčio išspręsti ilgus metus nedarytų darbų nėra. Socialdemokratai ir jų partneriai 2012 m. sunaikino naujos atominės elektrinės projektą ir nepasiūlė nieko vietoj to. Turime didelį savos elektros gamybos trūkumą, kurį po truputį mažiname naujais veržliais saulės, vėjo ir biokuro projektais. Vyriausybė mažina biurokratinius barjerus naujoms elektrinėms iki minimumo, kreipia valstybės paramą ir pagalbą verslui bei gyventojams. Kuo daugiau savo elektros, kuo daugiau gamintojų, tuo bus mažesnė kaina rinkoje.
Seimo narys Kęstutis Masiulis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Kęstutis Masiulis, Seimo narys
Lietuva per 30 metų pasiekė labai daug. Laisvė, sąjunga su pažangiausiomis pasaulio šalimis, narystė saugumo organizacijose, politinis stabilumas (ketvirta Vyriausybė, kuri valdo visą kadenciją!), energetinė nepriklausomybė, bet šalis vis dar ekonomiškai atsilieka nuo Vakarų Europos.
Ekonomika veikia vienu varikliu
Lietuva pasirinko būdą auginti savo ekonomiką per orientaciją į eksportą. Tai sėkmingas ir išbandytas kelias. Pavyzdžiu laikoma Airija. Buvusi ekonomiškai gan silpna valstybė, prisikvietė investuotojų, sukūrė įspūdingą informacinių technologijų pramonę, jos sukurtos prekės ir paslaugos pardavinėjamos visame pasaulyje ir dabar gali džiaugtis aukštu pragyvenimo lygiu. Airijos ekonomikos struktūroje priklausomybė nuo eksporto iki ekonominio šuolio 1982 m. sudarė 38 proc., o ekonominio bumo metu 2000 m. net 77 proc. (countryeconomy.com). Tokią aukštą priklausomybę nuo eksporto ekonomistai vadina „skydžiu vienu varikliu“. Nors iš pirmo žvilgsnio tai atrodo patraukli strategija, bet toks išbalansavimas kelia dideles rizikas. Kuo tai gali baigtis, rodo Venesuelos pavyzdys, kai sugriuvusi kertinė naftos pramonė kartu nusitempė šalį prie ekonominio ir socialinio kracho. Airija pastaruosius metus sėkmingai diversifikavo savo ekonomiką ir įjungė „antrą variklį“ – vietos vartojimą. Eksporto reikšmė vėl sumažėjo iki sveikų 38 proc.
Lietuva, kaip anksčiau Airija, irgi „skrenda vienu varikliu“. Daugėja pramonės ir paslaugų investuotojų, kurių tikslas yra eksportas. Tai aiškiai teigiamai veikia ekonomiką. Auga atlyginimai, mažėja nedarbas, mažėja emigracija, o daugėja atvykstančių žmonių skaičius. Sėkminga investuotojų pritraukimo politika, kurią pavydžiai seka kitos valstybės, leido Lietuvai iš Centrinės ir Rytų Europos atsilikėlės pakilti prie pirmaujančių regione. Visgi to kaina yra didelė šalies priklausomybė nuo eksporto, net 62 proc. (triskart daugiau nei 1992 m. (kituose tyrimuose galimi nedideli skirtumai), todėl kitas svarbus valstybės uždavinys yra auginti vietos rinką ir įjungti „antrą variklį“.
Ar toli nuo Vokietijos?
Kad galima turėti ir didelį eksportą, ir stiprią vietos rinką, rodo ne tik Airija, bet ir Vokietija. Tai šalis, kuri daugelį metų yra pavyzdys Lietuvai ir mūsų emigrantams.
Ne paslaptis, kad Vokietija pastaruoju metu išgyvena ne pačius geriausius ekonominius laikus. Ekspertai pastebi susikaupusius didelius iššūkius. Energetinė priklausomybė nuo Rusijos, „dyzelgeito“ skandalo vis dar jaučiamos pasekmės, informacinių ir žaliųjų technologijų atsilikimas, dideli mokesčiai, biurokratizmas, socialinės problemos, nulemtos chaotiškos imigracijos. Tai atsiliepia vokiečių atlyginimams ir socialinėms išmokoms, kurie auga santykinai lėtai. 2014–2021 m. atlyginimai faktiškai neaugo, o tai kuria tolimesnes problemas. Vokietijai tampa vis sunkiau prikviesti talentus, kurie JAV ar arabų šalyse už tą patį darbą gali uždirbti daug daugiau.
Pinigai. Slaptai.lt foto
Lietuvoje, priešingai, pastaruoju metu atlyginimai auga ypač sparčiai. Lietuviai artėja prie vokiečių. 2000 m. vidutinis lietuvio atlyginimas buvo net 10 kartų mažesnis nei vokiečio. Atrodė tikra svajonių šalis, bet Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą, euro įvedimas, investicijos, paskatino Lietuvos ekonominį proveržį, kuris persiduoda ir atlyginimams už darbą. 2012 m. vidutinis lietuvio ir vokiečio atlyginimo skirtumas sutirpo iki 5 kartų, o 2021 m. skirtumas pasiekė rekordiškai menką atsilikimą, nebesiekia nė 3 kartų ir toliau mažėja. Kai kuriose srityse jau net pasiektas paritetas. Vilniečiai, kurie uždirba daugiausiai Lietuvoje, savo pajamomis nebenusileidžia Rytų Vokietijai, kuri yra silpniausias regionas.
Mūsų šalies iššūkis yra tolesnis gyventojų pajamų augimas, kuriant stiprią vietos rinką. Šešėlio mažinimas, tolygesnis gerovės paskirstymas, bet svarbiausia ekonomikos pertvarkymas, orientuojantis į aukštos pridėtinės vertės sektorius. Tik pirmaujančios „high tech“ įmonės, kuriančios sudėtingus, mokslui imlius produktus, gali didelėmis sumomis papildyti biudžetą ir mokėti aukštesnius atlyginimus darbuotojams, didesnius nei Vakarų Europoje. Vieną žvaigždę jau turime. Biotechnologijų įmonė „Thermo Fisher Scientific Baltics” tapo antra didžiausia mokesčių mokėtoja valstybėje, o darbuotojų skaičius nesiekia nė dviejų tūkstančių. Dar 10, o gal kiek daugiau tokių sėkmės istorijų, sukurtų tikrą ekonominį stebuklą.
Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius
Kęstutis Masiulis, Seimo narys
Paskutinį kartą Abiejų Tautų Respublika (Lenkija ir Lietuva) su Švedijos Karalyste (Švedija, kuri tuo metu valdė ir Suomiją) karinėje sąjungoje buvo Šiaurės karo metu 1706 m. Bendras priešas tada buvo Rusija ir jos valdovas Petras I, neseniai cituotas Vladimiro Putino. Praėjus daugiau nei 300 metų, vėl visos tų laikų sąjungininkės sudarys bendrą aljansą, jungiamą NATO.
Raktas į NATO Suomijoje
Ilgą laiką Švedija buvo paskelbusi neutralitetą ir vengė kariauti, nors nebuvo visiškai neutrali. 1939 m. SSRS užpuolus Suomiją, švedai kaimynei tiekė ginklus, amuniciją ir savanorius.
Išslaptinti dokumentai rodo, kad Šaltojo karo metu JAV šalia Švedijos krantų laikė savo povandeninius laivus su balistinėmis raketomis „Polaris“ ir branduoliniais ginklais. JAV buvo pažadėjusi, kad padėtų ginti Švediją, jei šią užpultų sovietai. Be to, amerikiečiai padėjo švedams sukurti modernius naikintuvus. Savo ruožtu Stokholmas leido naudoti savo teritoriją JAV žvalgybai. Prie pat Gotlando esančioje Forio saloje be švedų karinių objektų slapta buvo įrengtas ir JAV elektroninės žvalgybos postas.
Pastaruoju metu Švedijos ir NATO ryšiai stiprėjo. 2014 m. buvo pasirašytas Priimančios šalies paramos susitarimas, kuris leido NATO naudotis oro erdve ir oro uostais.
Visgi pagrindinė priežastis, kodėl Švedija neįstojo į NATO anksčiau yra ne ilgai trunkanti valstybės neutralumo politika, bet Suomijos neutralitetas, kuris buvo įtvirtintas 1944 m. susitarimais su SSRS. Stokholmas pagrįstai baiminosi, kad suartėjus su NATO, Suomija, nors ir laisva, bet stipriai priklausoma nuo Maskvos, bus įtraukta į Varšuvos pakto organizaciją ir taps atvira priešininke. Dabar Suomijai aiškiai apsisprendus stoti į NATO, Švedijai nebeliko jokio reikalo apsimetinėti, kad nežino, kas yra tikrasis agresorius ir taikos griovėjas regione.
Apsisprendimą lėmė Rusijos agresyvi politika
Švedijos kariai. Slaptai.lt nuotr.
Atsisakyti neutralumo politikos Suomiją ir Švediją paskatino Rusijos Krymo aneksija 2014 m., o galutinis sprendimas buvo šių metų Kremliaus įsiveržimas į Ukrainą. Abiejų šių respublikų piliečiai labai greit pakeitė anksčiau dominavusį palaikymą neutralumo politikai į norą stoti į NATO. Suomijoje stojimą remia per 60 proc. gyventojų, Švedijoje dar daugiau. V. Putinas buvo sakęs, kad kariauja Ukrainoje, nes nori mažiau NATO prie savo sienų, dabar gavo daugiau NATO.
Karas Ukrainoje parodė, kad Rusija yra sunkiai prognozuojama kaimynė, kuriai faktiškai nereikia jokio preteksto agresijai, nes pretekstą jos vadovai nesunkiai suspekuliuoja. Karas parodė dar ir tai, kad geriausias būdas apsiginti nuo agresoriaus yra kolektyvinė gynyba ir kolektyvinės atgrasymo priemonės. O tai pavienėms šalims nėra įmanoma pasiekti.
Lietuvos interesas nugalėjo
Lietuva ir kitos Baltijos šalys niekada neslėpė, kad jų strateginis interesas yra įtraukti Suomiją ir Švediją į NATO. Šios abi šalys yra pakankamai stiprios savo karine galia, todėl būtų regiono saugumo „donorės“ ir pačios pirmos suteiktų karinę paramą konflikto atveju.
Ekspertu teigimu, Švedijos karinė galia prilygsta Kanadai, Lenkijai ar Ukrainai, o Suomija lenkia Austriją ar Azerbaidžaną.
Suomija turi puikiai paruoštą ir aprūpintą kariuomenę, kuri karo atveju išaugtų iki 280 tūkst. karių, milžinišką 900 tūkst. rezervą, kurį kasmet papildo per 20 tūkst. parengiamų šauktinių, o ir gynybos išlaidos kaip ir Švedijoje auga.
Pagrindinis Suomijos simbolis – nacionalinė vėliava.
Suomijos stojimas į NATO ypač svarbus kaimyninei Estijai, o Švedijos Gotlando salos įgula nuo Lietuvos bus vos už 250 km jūra.
Daugiau neturi pasikartoti situacijos, kai iš Estijos aerodromų kilo sovietų bombonešiai naikinti Suomijos miestų, o Švedijos raketos Šaltojo karo metu buvo nutaikytos į Lietuvos teritoriją.
Baltijos šalių, Lenkijos, Švedijos ir Suomijos – artimų regiono kaimynių įsipareigojimas gintis kartu yra stiprus įsipareigojimas taikai. Kuo daugiau tarpusavio bendradarbiavimo, tuo daugiau taikos, stabilumo ir klestėjimo.
Seimo narys Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Verslininkai, statantys jau antrą gamyklą Naujoje Akmenėje, paskelbė apie planus mieste vystyti naują daugiabučių namų kvartalą su 500 butų. Tai yra tikroji regionų politika. Nykstantis mažas miestelis pritraukė investicijų, atsirado naujos darbo vietos, perspektyvos, galimybės, o tada jau prireikė naujų butų, reikės naujų paslaugų ir prekių. Tokioje perspektyvoje nebereikia kalbėti apie mokyklų uždarymą ir vietos pašto skyriaus išsaugojimą.
Regionų atkūrimas
Kai kurie populistai politikai vaizduodami, kad rūpinasi regionais, šaukia, kad reikia daugiau pinigų naujoms trinkelėms regionuose, reikia naujų baseinų ir vaizdžiai kalba apie mažų mokyklų uždarymą. Tai tėra apsimetinėjimas. Nauja infrastruktūra tik didina išlaidas vietos biudžetui, bet nepritraukia naujų gyventojų. Žmonės išvyksta iš mažesnių miestelių, nes nemato perspektyvų, nors į infrastruktūrą yra nemažai investuojama.
Dar metams atidėtas mažos mokyklos uždarymas ar sienų apšiltinimas nesprendžia problemos. Nepaisant įdedamų finansų tokios įstaigos ateitis tik tamsėja. Po metų, ar po dviejų mokinių bus dar mažiau.
Tikroji regionų politika yra pirmiausia galimybių sukūrimas vietoje, kaip atsitiko Naujoje Akmenėje. Yra labai gerų pavyzdžių, kai naujos gamyklos regionuose teikia viltį apie viso krašto atsigavimą, bet ne verslo įmonė yra didžiausias valstybės darbdavys. Daugiausiai darbuotojų Lietuvoje įdarbina Lietuvos valstybė. Per 300 tūkst. žmonių dirba valstybiniame sektoriuje ir didžioji dauguma su geriausiais atlyginimais Vilniuje.
Privati valda. Slaptai.lt nuotr.
Jau 10 metų kaip viešojo sektoriaus darbuotojų skaičius šalyje traukiasi, bet ne sostinėje. Čia darbuotojų daugėja. Vykstant įstaigų centralizacijai, naikinami įstaigų skyriai regionuose ir veikla koncentruojama Vilniuje. Tai neišmintinga politika. Danijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Norvegijoje taip pat vyksta centralizacija dėl el. paslaugų plėtros, bet įstaigos nekoncentruojamos sostinėse, priešingai, iškeliamos į mažesnius miestus. Lietuvoje tokia praktika nepopuliari.
Valstybinės miškų urėdijos centrinė būstinė po didelių abejonių ir diskusijų visgi bus iškelta iš Vilniaus į Vievį. Tai nėra pats geriausias atvejis, nes Vievis yra pakankamai arti sostinės, todėl darbuotojai gali pasirinkti važinėti į darbą iš Vilniaus. Taip neįvyks tikras vietovės ekonominis proveržis. Iš Vilniaus galėtų būti iškeliamos ir kitos valstybinės institucijos ir įmonės.
Kaip verslininkai investavo Akmenėje, o nepasiliko Klaipėdoje ar Kaune, taip ir valstybė savo institucijas neprivalo laikyti išimtinai sostinėje. Kokia nors „Sodra“ sėkmingai galėtų veikti Panevėžyje, o Ligonių kasos vaistų kainas skaičiuoti Šiauliuose.
Ar priemiesčiai yra kaimai?
Kai Lietuvoje kalbama apie regionus, tai pasitelkiamas svarus argumentas, kad regionuose gyvena labai daug šalies gyventojų. Ir iš tikrųjų, Eurostato ar EBPO renkamoje statistikoje, kuri gaunama iš Lietuvos institucijų, atvaizduota, kad Lietuvos kaime gyvena per 50 proc. šalies gyventojų. Tai yra didžiausias rodiklis tarp visų Europos valstybių. Ar iš tikrųjų taip yra? Tikrai ne. Lietuvoje, skirtingai nei kitose šalyse, nerenkama informacija apie priemiesčių gyventojus. Visi priemiesčių gyventojai užskaitomi, kad tai kaimo gyventojai.
Avižienių kaimas Vilniaus rajone yra vienas didžiausių šalyje. Gyventojų jame kaip Ignalinoje ar Lazdijuose. O visoje Avižienių seniūnijoje per 14 tūkst. žmonių ir toliau sparčiai auga. Tokios seniūnijos negalima nė lyginti su Dzūkijos ar Aukštaitijos seniūnijomis, kuriose per metus negimsta nei vienas vaikas. Ir visgi valstybės dėmesys neproporcingai mažas tokiai priemiestinei teritorijai. Avižienių infrastruktūra, švelniai kalbant, yra apgailėtina. Urbanistinis planavimas minimalus, paslaugų beveik jokių, o gyventojų daugėja.
Siena. Slaptai.lt foto
Valstybės dokumentuose iki šiol nei priemiesčių politikos, nei pačių priemiesčių nebuvo. Užtat yra aktyvi kaimo politika, bet jos neįmanoma pritempti iki Avižienių, kur nesigano gyvuliai, nevystomi tradiciniai amatai ir nėra melioracijos problemų. Vadinasi ir adekvataus finansavimo priemiesčiai iš valstybės nesulaukdavo. Seime pradėjome diskusijas dėl priemiesčių išskyrimo, kaip tarpinės teritorijos tarp miesto ir kaimo. Apibrėžus kas yra priemiesčiai, kiek juose gyvena žmonių, kokios pagrindinės problemos, galima būtų vykdyti ir efektyvią politiką, kuri atlieptų vietos žmonių rūpesčius.
Vilniaus rajone dar prisideda ir tai, kad Vilniaus rajono savivaldybė tendencingai atsisako rinkti mokesčius ir neinvestuoja į priemiesčių infrastruktūrą. Nors garsiai kaltina Vyriausybę, kad neduoda pinigų, tačiau savivaldybės išleistuose teisės aktuose daugybė miglotų mokesčių lengvatų ir abejotinų dotacijų kai kurioms išskirtinėms visuomenės grupėms.
Efektyvi regionų politika, kai sukuriamos galimybės ir perspektyvos bei atskira priemiesčių politika. Tai du svarbūs tikslai, kad valstybės ir ES ištekliai pasiektų kiekvieną žmogų, nesvarbu kur jis gyvena.
Seimo narys Kęstutis Masiulis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Kai pernai metų pabaigoje darbą pradėjo nauja Vyriausybė, buvo deklaruojama, kad nauja Vyriausybė pirmiausia įneš politinį stabilumą. Koaliciją suformavo vien tik dešiniosios partijos, taigi gan lengvai buvo sutarta ir dėl vertybinių principų, dėl ko tokia koalicija išvis yra sudaroma. Praėjo pusė metų – pažadai ištesėti. Lietuva užėmė aiškią nedviprasmišką vertybinę poziciją tarptautinėje politikoje, o Seimo ir Vyriausybės darbas tapo prognozuojamas ir nuoseklus.
Politinis stabilumas
Sauliaus Skvernelio valdymo laikotarpiu tuometę valdančiąją koaliciją drebino politiniai mūšiai ir įtakos zonų dalybos. „Skvernelininkai“ prieš „karbauskininkus“, Seimas prieš Vyriausybę, įtampa su „Valstiečių“ partijos atskilėliais, sąjunga su Lenkų rinkimų akcija ir kita. Dabar gi visiškas štilis. Vyriausybė dirba ramiai, Seimas priima sprendimus, jokių rimtesnių skandalų ar įtampų. Galima tvirtinti, kad Lietuva šiandien yra brandi liberali Vakarų demokratija.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Slaptai.lt nuotr.
Pagrindinės politinės kovos šį pusmetį yra ne dėl postų ar įtakų, bet dėl idėjų. Liberalizuoti alkoholio pardavimą ar ne, įteisinti partnerystę ar ne. Yra nesutarimų, požiūriai skiriasi, vyksta mitingai, protestai, bet tai ir yra demokratijos triumfas, kai vertinama laisva diskusija ir galiausiai randami sprendimai.
Priešingai nei buvo prognozuojama kai kurių neprietelių, Seimas ir Vyriausybė geba priimti sprendimus, valdančioji koalicija turi pakankamai balsų, o rezultatai tiek politiniame lauke, tiek socialiniame, tiek ekonominiame yra labai geri. Covid-19 krizė suvaldyta, o finansai, socialinė situacija ir ekonomika aiškiai gerėja kasdien.
Nuosekli tvirta vertybinė pozicija
Dabartinė Vyriausybė ir Seimas išsiskiria aiškiu vertybiniu kursu.
Laukinis bizonas. Slaptai.lt nuotr.
Užsienio politikoje Lietuva yra tvirtai už liberalią demokratiją, humanizmą ir žmonių apsisprendimą. Jokių nuolaidžiavimų. Jeigu yra pasirinkimas, kroviniai ar žmogaus teisės, šiandien Lietuva kompromisų su sąžine nedaro. Šį Lietuvos pasirinkimą pastebėjo ir kitų šalių žiniasklaida, stambiausi Vakarų spaudos leidiniai. Kai kas kritikuoja ir skundžiasi, kad tokia griežta pozicija žlugdoma ekonomika, bet ilgainiui ekonomika visada suklesti ten, kur gerbiamos demokratinės vertybės. Ar nebus, kad po kelerių metų baltarusiški startuoliai Lietuvoje sukurs daugiau pridedamosios vertės ir darbo vietų nei šiandien trąšų vagonai?
Ne mažiau svarbi diskusija vyksta Seime dėl žmogaus teisių ir kiekvieno galimybių. Yra skirtingi požiūriai, vertinimai, bet pati diskusija yra net vertesnė nei kažkoks greitas teisės aktų priėmimas. Tėvynės sąjunga niekada nebuvo už sprendimų forsavimą, bet visada buvo atvira be jokių kategoriškumų. Vertybinis apsisprendimas negali būti primestas jėga, todėl atvira diskusija, atskirų politikų kaukių nusimetimas, prieštaringai vertinamų asmenų pasirodymas tikruoju amplua, leidžia pamatyti visą vaizdą ir susivokti visuomenei. Apsispręsti, kas yra tikroji tolerancija ir empatija, o kokie veikėjai tėra netikri pranašai.
Seimo narys Kęstutis Masiulis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Lietuvos Seime susikūrė nauja Regionų frakcija. Ilgai dvejoję ir mindžikavę skirtingų pažiūrų parlamentarai pagaliau atrodo bendrą vardiklį – visi išrinkti vienmandatėse apygardose, todėl juos vienija lobistinis siekis „išmušti“ pinigų savo rinkėjų naudai.
„Regionų“ frakcija veikė visada
Dar nebuvo išrinktas toks Seimas, kad neveiktų lobistiniais principais grįsta Regionų frakcija, kurios narių tikslas gauti pinigų savo rinkimų apygardai. Ši frakcija neoficiali, tačiau narių yra visose frakcijose. Juos vienija noras iš bendro valstybės biudžeto „išmušti“ įmanomai daugiau pinigų savo rinkimų apygardai ar suorganizuoti kitokios naudos. Toks lobizmas visu nuogumu atsiskleidžia svarstant biudžetą, kai priregistruojama pasiūlymų remontuoti kultūros namus ir tiesti keliukus už milijardus. Šitoks balaganas vyksta prie visų vyriausybių. Anksčiau valdantieji netgi įpareigodavo savo finansų ministrą sudaryti specialų kapšą pinigų, kuriuos, svarstant biudžetą, galima būtų padalinti valdančiosios koalicijos parlamentarų proteguojamiems projektams.
Biudžeto priėmimas tik ledkalnio viršūnė. Seimo nariai kasdien dirba proteguodami vieną ar kitą savivaldybę, teikdami siūlymus, pataisas ir formuodami politiką. Kad toks atskirų savivaldybių interesų protegavimas yra politinė ir teisinė problema, ne kartą viešai yra pasisakęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas. Juk parlamentarai turėtų rūpintis visos Lietuvos interesais, o atskirų savivaldybių nauda turėtų būti matoma kaip to intereso harmoninga dalis. Finansavimas turėtų būti susietas su skaidriais, aiškiais kriterijais, o ne atskiro Seimo nario įtaka.
Ar tiesa, kad regionai yra „nuskriausti“?
Dažnai girdime, kad Lietuvos regionai yra apleisti, kad jie gauna per mažai pinigų. Tačiau iš finansinių ataskaitų matyti, kad Lietuvos regionams, t.y., ne didiesiems miestams, plaukia milijardinė parama iš valstybės ir Europos Sąjungos fondų. Vien iš Regioninės plėtros fondo per šią finansinę perspektyvą įlieta 3,5 mlrd. eurų, o tai tik viena priemonė. Parama ūkininkams ir kaimo plėtrai, vandentiekio ir kanalizacijos tinklai, žvyrkelių ir gatvių asfaltavimas, viešųjų erdvių tvarkymas, viešųjų pastatų ir daugiabučių renovacija.
Mažosiose savivaldybėse beveik nevyksta plėtra, todėl tereikia tvarkyti jau esamą infrastruktūrą, o miestuose dar reikia įrenginėti naujus kvartalus, todėl finansavimo poreikis miestuose padvigubėja! Šiandien mažesnių miestelių aplinka yra geriau išvystyta nei Vilniuje Karoliniškėse ar Viršuliškėse.
Vadinamosios Vilniaus „chruščiovkos”. Slaptai.lt nuotr.
Regionų ir miestų priešinimas turi aiškią kainą. Lietuvos bendrasis vidaus produktas ir absoliuti dauguma mokesčių yra kuriami didžiuosiuose miestuose ir, pirmiausia, Vilniuje (per 40 proc.). Taigi Vilnius ir kiti miestai yra finansiniai regionų donorai. Be šios donorystės padėtis regionuose kaip mat ženkliai pablogėtų.
Regionai nors yra santykinai dideli plotu, bet gyventojų juose yra mažai, o tokios apskritys kaip Marijampolės, Utenos, Telšių ar Tauragės prie bendrųjų gėrybių prisideda vos po 3 ar 4 proc. Taigi jeigu plaukia finansavimas į regionus, reiškia iš kažkur jis yra paimamas. Užtenka palyginti, kiek yra renovuotų daugiabučių Ignalinoje ir Vilniuje.
Gyventojai palieka regionus
Liūdna sakyti, bet Lietuvoje regionų politika iki šiol vis dar suprantama kaip finansavimo „išmušimas“ atskirų savivaldybių projektams – daugiafunkciams centrams, arenoms, keliams ir t.t. Taip regionų politiką įsivaizduoja dauguma parlamentarų ir tai demonstruoja įstatymų pataisomis. Ar tokia regionų politika veikia? Ne.
Nepaisant didžiulių finansinių injekcijų, Lietuvos regionai nyksta. Dauguma savivaldybių per 20 metų yra netekusios po 50 proc. gyventojų, o jaunimo sumažėję 70 proc. Gyventojų regionuose mažėja nuolat, nesvarbu, ar ekonominis pakilimas, ar krizė, išrenkamas vienas meras, ar kitas.
Miestuose situacija priešinga. Nors miestų infrastruktūra aiškiai atsilieka, yra dideli skirtumai su Vakarų Europos miestų viešąja gerove, bet žmonių daugėja. 2020 m. Vilniuje gyventojų padaugėjo per 10 tūkst. Tai visas Jurbarkas, Raseiniai ar Vilkaviškis. Nepaisant apgailėtinos gatvių būklės, viešojo transporto trūkumo, socialinės infrastruktūros nebuvimo ypač paklausūs yra Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos priemiesčiai.
Veiksminga regionų politika
Regionų „trinkelizacija“ kainuoja brangiai, reikalauja didelių išlaikymo kaštų, bet nėra tai, ko iš tikrųjų nori gyventojai ir kas įkvėptų gyvybės regionams. Niekas nepaneigs, kad reikia tvarkingų šaligatvių ir gražios centrinės aikštės, tačiau žmonės renkasi savo gyvenamą vietą ne pagal šaligatvius.
Lietuva nėra vienintelė valstybė, kuri susiduria su greita urbanizacija, tai vyksta visame pasaulyje nuo Norvegijos iki Kinijos, nuo Afrikos iki Amerikos. Todėl nebūtina išradinėti dviračio, o užtenka pažiūrėti ką daro kitos šalys, kurioms geriau sekasi išlaikyti kuo tolygesnį gyventojų pasiskirstymą.
Šiaulių centras. Slaptai.lt nuotr.
Tikroji regionų politika turėtų siekti sudaryti tokias pačias patogias dirbti ir gyventi sąlygas visoje šalyje. Jaunimas išvykdamas iš mažo miestelio aiškiai sako: čia nėra perspektyvų! Ne fontano, trinkelių ar kultūros namų, bet nėra perspektyvų! O tai ištaisyti reikalauja daug daugiau pastangų nei nutiesti keliuką ar išvalyti mietelio ežeriuką.
Lietuvos regionuose labai trūksta įvairių darbo vietų ir visų pirma administravimo, „darbo su popieriais“. Darbo pasiūlymų dauguma tik gamyboje, o dabartinio jaunimo prioritetas yra modernus biuras. Tai pataisyti galėtų ir pati valstybė, iškeldama valstybines darbo vietas iš sostinės. Daugybę metų vyksta valstybinių darbo vietų koncentravimas Vilniuje. Jau kas trečias vilnietis dirba valstybiniame sektoriuje. Kodėl šių tūkstančių darbo vietų neperkėlus į mažesnius miestus. Kodėl kokia nors „Sodra“, pradedant vadovu, negali dirbti Panevėžyje ar Šiauliuose? Tai išbandyta ir pasiteisinusi praktika Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje.
Vien įvairesnių darbo pasiūlymų neužtenka. Miestuose sukoncentruota daugybė veiklų ir pramogų, o regionuose tai pasiekiama sudėtingiau, todėl labai svarbus yra kuo geresnis viešojo susisiekimo vystymas. Nors gali pasirodyti patrauklus nemokamas viešasis transportas, bet daug svarbiau yra integruotas ir tankus tinklas. Puikus pavyzdys yra Izraelis, kur visoje šalyje veikia vieninga vieno bilieto sistema, įvairios transporto rūšys veikia integruotai, o gyventojas lengvai gali keliauti po visą šalį su vienu bilietu. Ne ką prasčiau išvystytas susisiekimas Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje. Net gyvenant kaime ilgai netrunka viešuoju transportu pasiekti už keliasdešimt kilometrų esančią darbo vietą, ligoninę ar mokyklą. Tinkamai neišplėtojus tokio tinklo regionai lieka atskirtyje.
Provincija. Alytus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ir trečia. Jeigu jauna šeima nori iš Vilniaus persikraustyti į Alytų, tai būsto pasirinkimas tėra sovietiniame daugiabutyje, arba statyti namą. Daugiau alternatyvų nelabai yra. Ne visi yra linkę užsiimti statybomis, o sovietiniai daugiabučiai neatliepia šiuolaikinių jaunos šeimos gyvenimo standartų. Savivaldybės turėtų ieškoti būdų, kaip pritraukti modernaus būsto ir verslo centrų statytojus. Sovietiniai pastatai galėtų būti ne tik apšiltinami, bet rekonstruojami iš esmės pagerinant gyvenimo sąlygas. Apie tai jau ne pirmą dešimtmetį kalba Vilniaus miesto vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis. Puikūs ne renovavimo, bet socialistinės eros pastatų rekonstrukcijos pavyzdžiai yra Vokietijoje, Olandijoje ar net Lenkijoje. Senuose namuose atsiranda terasos, papildomi balkonai, perplanuojami butai, kurie jau gali būti įdomūs daug platesniam žmonių ratui.
Va tada, kai regionai vėl taps patrauklūs žmonėms, grąžins jaunimą, tada jau nebereikės „išmušinėti“ finansavimo iš valstybės biudžeto, nes vietoje kuriame gerovė, sumokami mokesčiai leis finansuoti ir naujų trinkelių klojimą.
Pačioje kovo pabaigoje nuotoliniu būdu buvo surengta konferencija, skirta politiniams – teisiniams Antrojo Karabacho karo aspektams apžvelgti. Šią virtualią konferenciją organizavo žinomas Azerbaidžano diplomatas, juridinių mokslų daktaras, prof. Namikas Alijevas.
Virtualiojoje konferencijoje taip pat dalyvavo daug mokslininkų, politikos ekspertų, istorikų, diplomatų iš Sakartvelo, Ukrainos, Moldovos, Kazachstano, Rusijos, Azerbaidžano. Tiksliau tariant, visi tie, kurių straipsniai apie Azerbaidžano – Armėnijos tarpusavio santykius skelbiami 2021 metų kovo mėnesį išleistoje knygoje tokiu pat pavadinimu kaip ir konferencija: „Politiniai – teisiniai Antrojo Karabacho karo aspektai“. Šį straipsnių rinkinį Tbilisyje rusų kalba išleido leidykla „Universal“. Šio projekto vadovas – prof. N.Alijevas. Organizatoriai – Azerbaidžano Valstybės valdymo Akademija prie Azerbaidžano Respublikos Prezidento institucijos ir Suchumio valstybinis universitetas.
Kadangi ir šių eilučių autoriaus tekstas „Dezinformacija – armėnų separatistų ginklas išsaugojant okupuotas Azerbaidžano žemes“ skelbiamas minėtame leidinyje, – noriu tarti keletą žodžių. Juolab kad teko dalyvauti ir dvi valandas trukusioje virtualiojoje konferencijoje.
Mokslininkas ir diplomatas Namikas Alijevas
Pirmoji mintis, kuri nepalieka iki šiol, – tą straipsnių rinkinį derėtų į lietuvių kalbą išsiversti ir mums. Šis veikalas praverstų tiems, kurie Lietuvoje vis dar mano, jog Kalnų Karabachas privalo priklausyti Armėnijai.
Apie šį straipsnių rikinį labai sunku papasakoti. Į Kalnų Karabacho temą autoriai žvelgia iš pačių įvairiausių pusių. Todėl pateiksiu keletą labiausiai įsiminusių tezių, kurias, man regis, vertėtų įsidėmėti mums visiems.
XXX
Dėl 2020-ųjų pabaigoje 44 dienas trukusio karo kalti tie Vakarų politikai, kurie ištisus tris dešimtmečius pataikavo neteisėtoms Jerevano pretenzijoms į azerbaidžanietiškas žemes, ultimatyviai nereikalavo armėnų ginkluotųjų pajėgų pasitraukimo iš Kalnų Karabacho. Visos tos Europos rezoliucijos, raginančios armėnų separatistus nešdintis iš svetimų žemių, pasirodė esančios popierinės.
Jungtinės Tautos, ESBO, Saugumo taryba, Minsko grupė ir kitos panašios institucijos bejėgiškai skėsčiojo rankomis – per 30 metų nesugebėjo padėt Azerbaidžanui atkurti teritorinio vientisumo, nesudarė galimybės milijonui azerbaidžaniečių pabėgėlių sugrįžti į savo gimtuosius namus.
Daug metų iš eilės Vakarai triūbijo, jog nėra galimybės šio konflikto likviduoti kariniu būdu. Baku tokios galimybės neatmetė. Dabar pasakykite, kas buvo teisus? Briuselio, Vašingtono, Paryžiaus, Berlyno ar Baku analitikai? Okupuotų teritorijų išvadavimas tetruko 44 dienas – nuo 2020 metų rugsėjo 27-osios iki 2020-ųjų spalio 10-osios.
ES ir JAV pražiopsojo unikalią galimybę užsitarnauti nuoširdžią pagarbą šiame regione.
Antrasis karas dėl kalnų Karabacho sustiprino Turkijos ir Azerbaidžano įvaizdį pasaulio akyse. Tiek Turkija, tiek Azerbaidžanas pademonstravo Vakarams, kad yra įtakingos, galingos valstybės. O Rusijos įvaizdis ženkliai smuko, nors ji vis tik paskutinę akimirką įkišo savuosius „taikdarius“. Tačiau nereikia pamiršti, kad tuos „taikdarius“ prižiūri NATO narės Turkijos kariniai stebėtojai. Be to, Kalnų Karabache laikinai dislokuoti rusų kariai užblokuoti, mat neturi galimybės žemės keliais iš ten pasitraukti (jiems likęs tik oro kelias). Tai – labai svarbi detalė.
Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.
Šių metų sausio 12 dieną vienoje parlamentinėje komisijoje Jerevane keli armėnų politikai reikalavo prieš Azerbaidžaną panaudoti radioaktyviąsias atliekas iš Mecamorskaja AE. Bet Vakarai neperspėjo Jerevano, jog toks elgesys būtų karo nusikaltimas.
Negalima pamiršti, kaip tuometinis Armėnijos vadovas Seržas Sargsianas 2011-aisiais metais, susitikęs su jaunuomene, grasino okupuosiąs dalį Turkijos teritorijų. 2020-aisiais teritorines pretenzijas Turkijai reiškęs ir šiandieninis Armėnijos vadovas Nikolas Pašinianas. Bet NATO vadovybė nekritikavo Jerevano, jog tokios provokacijos bus griežtai baudžiamos, mat Turkija – NATO narė, NATO gerbia Turkijos teritorinį vientisumą, todėl bus priversta, esant reikalui, pagelbėti turkams.
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.
Verta prisiminti ir N.Pašiniano šūkaliojimus, esą „Kalnų Karabachas – Armėnija, ir taškas” arba „Armėnija neturinti teritorijų, kurias privalėtų grąžinti Azerbaidžanui”.
Armėnijos ginkluotosios pajėgos buvo surengusios karinių provokacijų pasienio zonose 2014, 2015, 2016, 2018-aisiais metais. Bet Vakarai dėl šių akibrokštų nė sykio Armėnijai rimtai nepriekaištavo. Nepriekaištavo ir tuomet, kai Armėnija galingomis raketomis apšaudė Azerbaidžano miestus – Terterą, Bardą ir Giandžą.
Gruzijos žvalgybos ataskaitoje dėl 2019-ųjų metų pabrėžiama, kad Armėnija deda milžiniškas pastangas, stengdamasi gruzinus sukiršinti su Azerbaidžanu ir Turkija. Kai Gruzija buvo dirbtinai įvelta į konfliktus dėl Abchazijos ir Pietų Osetijos, šiose teritorijose gyvenę armėnai stojo ne Tbilisio, o Maskvos pusėn.
Vakarai dar sykį turėjo galimybę įsitikinti: užšaldyti teritoriniai ginčai anksčiau ar vėliau perauga į karą; konfliktų užšaldymas naudingas tik agresoriui, nes duoda laiko įsitvirtinti okupuotose žemėse; dėl šios priežasties teritorinį vientisumą atkurti siekiančios valstybės negalinčios amžinai laukti, kol tarptautinė bendruomenė įkalbės akiplėšiškai besielgiančią pusę atsikvošėti.
XXX
Apibendrinant šią temą krenta į akis keista tyla. 2020-ųjų pabaigoje Lietuvoje buvo rengiama daug diskusijų, kaip baigsis karinis konfliktas dėl Kalnų Karabacho. Diskutuota ir televizijose, ir internetiniuose portaluose. Politikai skelbė asmenines įžvalgas. Pavyzdžiui, buvęs Lietuvos saugumo šefas Mečys Laurinkus nusišnekėjo, esą Lietuva privalanti Kalnų Karabachą kuo greičiau pripažinti esant nepriklausoma armėniška valstybe. Seimo narys Kęstutis Masiulis svaičiojo, jog 2020-ųjų pabaigoje kare dėl teisės kontroliuoti Kalnų Karabachą laimėjo vien Kremlius, nors visi užsienio ekspertai tvirtina, jog tai visų pirma Azerbaidžano ir Turkijos pergalė. Azerbaidžanui įgelti mėgino ir visur suspėjantis, viską išmanantis, viską suvokiantis žurnalistas Edmundas Jakilaitis savo autorinėse laidose.
Politiniai – teisiniai antrojo Karabacho karo aspektai. Straipsnių rinkinys. 2021-ieji metai
Dabar, kai akivaizdu, jog Azerbaidžanas sugebėjo atkurti teritorinį vientisumą be JAV ir Europos Sąjungos paramos vos per 44 paras unikalios karinės operacijos metu, Lietuvoje įsiviešpatavo mirtina tyla. Niekas neskuba svarstyti, kas iš tiesų praėjusių metų rudenį nutiko Pietų Kaukaze.
O juk tas 2020-ųjų pabaigos karinis žygis, kurį atliko Azerbaidžano kariai talkinant Turkijai, – tikrai unikalus, vertas pagarbos. Skirtingai nei Moldova, Sakartvelas ir Ukraina, Azerbaidžanas pajėgė atsiimti ne taip seniai prarastas teritorijas.
Armėniškoji propaganda, įskaitant ir pranešimus, jog armėnų tankai netrukus važinės Baku gatvėmis, subliuško kaip pradurtas oro balionas. Armėnija pasirodė esanti kaip įsižeidęs aikštingas piktas mažas vaikas, kuriam neleista kurti antrosios valstybės Azerbaidžano, Turkijos ir Sakartvelo žemėse.
Lietuvos parlamento narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.
Nauji statomi biurų pastatai Vilniuje niekuo neprastesni, o dažnai ir lenkia analogus Vakarų Europos ar Amerikos miestuose. Kaip ir naujų statomų butų ar namų išplanavimas, statybinės medžiagos, apšiltinimas taip pat nedaug atsilieka nuo Vokietijos ar Skandinavijos, bet štai viešoji infrastruktūra – gatvės, šaligatviai, kiemai – dauguma yra apgailėtini ir konkuruoja su blogiausiais Rusijos ar Ukrainos pavyzdžiais.
Pagrindinė to priežastis yra maži savivaldybių biudžetai, iš kurių finansuoti ir palaikyti kokybišką viešąją infrastruktūrą praktiškai neįmanoma.
Savivaldybių biudžetai minimalūs
Kai gyventojai investuoja ir susitvarko savo būstą, jie nori kad ir aplinka atrodytų padoriai. Jeigu pažiūrėtume į Vilniaus miesto savivaldybės problemų registrą, tai dauguma gyventojų piktinasi apgailėtina infrastruktūra. Ir visi skundai yra pagrįsti bei teisingi. Tą patvirtina miesto oficialūs duomenys. Vien žvyrkelių sostinėje 500 km, kas trečiame būste net nėra privestų centralizuotų nuotekų ir vandens sistemų, ką jau kalbėti apie šaligatvių ir dviračių takų trūkumą. O kaip atrodo daugiabučių kiemai su chaotiškai apstatytais automobilių laukais? Tokia pati situacija yra ne tik Vilniuje, bet ir kituose miestuose bei jų priemiesčiuose. O miestuose gyvena pusė Lietuvos, ir toliau proporcija auga.
Vilniaus verslo dangoraižiai Konstitucijos prospekte. Slaptai.lt nuotr.
Vilniaus miestas neseniai patvirtino biudžetą – beveik 850 mln. eurų. Skamba solidžiai, bet atsivertus biudžetą, matosi, kad savivaldybė tiesiog apmoka sąskaitas, iš Centrinės valdžios gautais pinigais. Vien mokyklų išlaikymas yra 50 proc. biudžeto. Ir tų pinigų kitaip negalima panaudoti, kaip tik tikslingai tam, kam skiria Centrinė valdžia.
Laisvų finansų, kuriuos savivaldybės administruoja pačios ir gali skirti ten, kur nori, vidutiniškai tėra 15 proc. Tai mažiausi pinigai visoje Europoje. Tokiu lietuvišku savivaldos modeliu galima būtų suabejoti, ar tai tikrai savivalda?
Klasikinės savivaldybės veikia Šveicarijoje, kur pačios bendruomenės apsisprendžia ką nori finansuoti, bet kartu su kiekvienu noru didėja mokesčiai bendruomenės nariams.
Regioninės kaimiškos savivaldybės Lietuvoje savo infrastruktūra rūpinasi geriau, nes jos pritraukia finansavimą iš Europos Sąjungos paramos regionams fondų. Jomis rūpinasi ir aktyvūs vietos Seimo nariai, kurie randa pinigų valstybės biudžete. Štai prieš porą metų Kaišiadoryse išrinktas Bronius Bradauskas iškaulijo iš Vyriausybės pinigų, kad suremontuotų vietinį turgų, o Ramūnas Karbauskis išmušė milijonus 1000 km žvyrkelių asfaltavimo provincijoje programai. Kita palanki regionams aplinkybė, kad jose gyventojų mažėja, statybų nevyksta, todėl tereikia renovuoti jau esamą infrastruktūrą, kitaip nei miestuose, kur vyksta aktyvi plėtra ir reikia ne tik finansuoti esamos tvarkymą, bet ir įrenginėti naują. Vien pernai sostinėje apsigyveno 10 tūkst. naujų gyventojų (daugiau nei gyvena Kaišiadoryse).
Savivaldybių finansinės laisvės ir nelaisvės klausimas žinomas jau daugybę metų, bet nesprendžiamas dėl politinio išskaičiavimo. Daliai politikų buvo paranku „nematyti“ tų disproporcijų tarp Vilniaus ir kitų mažųjų savivaldybių ir tarp Vilniaus bei Centrinės valdžios.
Lietuvos savivaldybės yra labai skirtingo dydžio. Vienas Vilniaus miestas yra kaip 30 mažųjų savivaldybių. Taigi, kad ir kokie būtų priimami sprendimai dėl didesnės finansinės laisvės, visada Centrinės valdžios akys krypsta į sostinę. O sostinė, tai – meras, ir jeigu nėra jam meilės, tai nėra ir pinigų. Todėl patraukliau Vyriausybei būdavo ne leisti savivaldybėms būti iš tikrųjų nepriklausomoms, bet pačiai skirstyti pinigus – tam duosiu, o tam ne. Neatsitiktinai praeitą kadenciją užvirė darbai Kaune, o Vilniuje bet kokie projektai, pradedant Nacionaliniu stadionu, strigo. Labai aiškiai matėsi, kai susisiekimo ministru tapo Jaroslavas Narkevičiaus, pinigų atsirado jo mylimai Trakų savivaldybei.
Lietuvą pasiekianti ES parama regionų netolygumams mažinti keliauja mažosioms savivaldybėms, nes jų ekonominis aktyvumas menkas, kai Vilnius, kuriame BVP sukuriama 112 proc. ES vidurkio, pagal europiečių logiką, turėtų infrastruktūrą tvarkyti pats. Bet įsikiša Centrinė valdžia, kuri mokesčius iš vilniečių surenka, bet paskirsto savaip, ir kaip rodo skaičiai, atgal į miestą negrąžina. Vizualiai tai matosi su renovuotais daugiabučiais. Ne viename miestelyje renovacija jau baigta, o didžiuosiuose miestuose sutvarkytų namų vos vienas kitas.
Ingridos Šimonytės Vyriausybė, kaip ir Prezidentas Gitanas Nausėda, skelbia, kad didesnė savivaldybių finansinė laisvė yra prioritetas, todėl šįkart reikalai gali pajudėti. Darbotvarkėje yra nekilnojamojo turto ir automobilių registracijos mokesčių bazės plėtra ir įplaukų atidavimas savivaldai, laisvesnis globalus biudžetavimas (kai nėra iš anksto užprogramuota kur ir kam skirti), mažiau deleguojamų Centrinės valdžios funkcijų, daugiau savarankiškų, mažiau reguliavimų, daugiau atsakomybės.
Šiukšlės ir prabangus motociklas. Slaptai.lt nuotr.Užupis. Vilnius. Vytauto Visocko nuotr.
Kad ir kokie finansinės savivaldybių laisvės sprendimai bus daromi, tai labai atsilieps Vilniuje. Paradoksas, nors miesto biudžetas yra labai mažas, bet ekonominis potencialas yra pats didžiausias. Paprastai kalbant sostinė yra turtingiausias šalies regionas, sukuriantis per 42 proc. šalies BVP, o biudžeto dalis skaičiuojant gyventojui yra ne tik mažesnė nei Rygoje, Taline, Varšuvoje, bet net nei Kaune ar Klaipėdoje.
Tik leiskit Vilniuje tvarkytis patiems, iškart atsiras pinigų, kuriuos bus galima skirti geresnei infrastruktūrai, kuri dabar yra gėdingai apleista.
Seimo narys Kęstutis Masiulis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Vilniaus mieste per 2020 m. dar padaugėjo gyventojų, dar 10 tūkst. naujų. Jau ne pirmi metai tokia tendencija. Jeigu pridėsime augančias Vilniaus rajono, Trakų, Širvintų ir Elektrėnų savivaldybes, kurios formaliai nėra sostinės dalys, bet iš esmės sudaro „didįjį Vilnių“, tai šiame regione tuoj gyventojų bus pusė tiek, kiek likusioje Lietuvoje, ir toliau didės. Vilniaus rajono savivaldybėje gyventojų jau daugiau nei Panevėžyje ar visoje Tauragės apskrityje. Ar tokios tendencijos yra pageidautinos, ar taip įsivaizduojame ateities valstybę?
Problemos kaupėsi 30 metų
1990 m. Lietuvoje prasidėjo radikalūs demografiniai ir migracijos pokyčiai. Jie vyksta iki šiol ir iš esmės pakeitė Lietuvos visuomenę. Lietuva dėl emigracijos neteko per 1 mln. savo gyventojų, dar tiek pat pakeitė savo gyvenamąją vietą ir iš gimtosios vietovės persikėlė gyventi į didesnį miestą arba priemiesčius. Labai sumažėjo gimstamumas, išaugo senyvo amžiaus žmonių dalis.
1990 m. Lietuvoje prasidėjusią transformaciją lėmė santvarkos pasikeitimas ir uždelsta urbanizacija, kuri Vakaruose jau buvo įsibėgėjusi. Valstybė patyrė labai staigų ir drastišką demografinį pokytį. Vilniaus miestas susiurbė daug jaunų žmonių iš kitų šalies regionų ir dabar yra vienas jauniausių miestų visoje Europoje. Sostinė išsiplėtė ir teritoriniu požiūriu, atsirado priemiesčiai, kuriuose dabar gyvena per 100 tūkst. žmonių, o miesto įtakos zona siekia net Šalčininkų, Ukmergės, Trakų ir Širvintų miestus.
Kaunas, Klaipėda su pajūriu ir Šiauliai išsiplėtė į priemiesčius po aplinkines teritorijas ir savivaldybes, o kiti Lietuvos regionai merdi, netekę net iki 50 proc. savo gyventojų. Drastiškai sumažėjo jaunimo. Bendrojo vidaus produkto Vilniaus apskrityje sukuriama jau 42 proc., o Alytaus, Utenos, Marijampolės, Tauragės ir Telšių apskrityse jo nesukuriama nė po 3,5 proc. Dideli skirtumai tarp savivaldybių ir vertinant kitus kriterijus – nedarbo lygį, darbo užmokestį, sukauptas tiesiogines užsienio investicijas.
Šie staigūs ir radikalūs socialiniai pokyčiai Centrinės valdžios buvo ignoruojami. Efektyvios regioninės politikos, kuri švelnintų migracijos procesus, iki šiol šalyje nėra. Teisinė bazė ir planavimo priemonės yra atsilikusios, silpnos ir neefektyvios. Regioninės politikos trūkumą buvo bandoma pridengti gausiais Europos Sąjungos paramos pinigais, tačiau tai mažai paveikė žmonių pasirinkimą. Regionai toliau nyksta, o miestuose kaupiasi planavimo problemos.
Savivaldybių administracijos, kaip ir sovietiniais laikais, taip ir iki šiol nėra savarankiškos nei sudarydamos biudžetus, nei planuodamos išlaidas. Vidutiniškai tik 15 proc. biudžeto įplaukų savivaldybės gali leisti savarankiškai, kita yra suplanuojama ir suformuojama Vyriausybėje. Savivaldybės nėra laisvos ir vykdydamos savo funkcijas. Jos griežtai reglamentuojamos nacionalinių teisės aktų. Trūksta savivaldybių administracijų dialogo su bendruomenėmis, kurios galėtų pačios vykdyti dalį savivaldybių pareigų.
Lietuva – iš paukščio skrydžio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuva nėra vienintelė valstybė pasaulyje, kuri susiduria su sparčia urbanizacija ir regionų nykimu. Tai vyksta daugelyje pasaulio šalių. Verta analizuoti kitų šalių regionų politikos patirtį, ekspertų nuomonę, pasitelkti mokslininkų rekomendacijas ir efektyvinti valstybės politiką, kuri padėtų išlaikyti tolygesnį visos šalies apgyvendinimą.
Šalia regionų politikos turi atsirasti ir miestų politika, kuri suvaldytų aštrėjančius iššūkius. Valstybė ir savivaldybės turi sustiprinti teritorijų planavimo, urbanizacijos ir architektūros politiką, kuri iki šiol buvo silpna ir neužtikrino visuomenės intereso. Iki šiol Centrinė valdžia ignoravo gyventojų telkimąsi didžiuosiuose miestuose, todėl miestų ir ypač priemiesčių infrastruktūra, savivaldybių teikiamos paslaugos labai atsilieka nuo Vakarų Europos miestų gerosios praktikos.
Regioninės politikos iššūkiai
Regioniniai skirtumai auga. 2002–2020 m. regionų plėtrai skatinti buvo inicijuota daug programų, projektų, sutelkta milijardai eurų iš valstybės, ES ir savivaldybių biudžetų. Nepaisant to, atotrūkis tarp Vilniaus, mažesnių miestų ir kitų teritorijų toliau didėja. BVP vienam gyventojui Vilniaus regione siekia 112 proc. ES vidurkio, o likusiuose šalies regionuose tesiekia 65 % (varijuoja tarp 77 – 41 %). Nepasiektas tikslas, kad bet kurio regiono gyventojas gautų tokios pat kokybės paslaugas kaip ir bet kuris sostinės gyventojas. Užsienio ir vietos investicijos sutelktos Vilniuje, vidutiniai darbo užmokesčio skirtumai tarp savivaldybių jau siekia du kartus ir toliau auga. Atokesnėse savivaldybėse mažėja jaunų žmonių skaičius ir didėja pensinio amžiaus gyventojų dalis.
Augančios ir mažėjančios savivaldybės. Vilniuje ir aplinkinėse teritorijose gyventojų skaičius auga, kituose didžiuosiuose miestuose Klaipėdoje, Kaune, Šiauliuose ir jų apylinkėse skaičius gan stabilus, tačiau kitose 2/3 savivaldybių gyventojų mažėja jau 30 metų, ypač jaunimo. Valstybėje jau yra seniūnijų, kur per metus negimsta nei vienas vaikas. Tokiose vietovėse labai apribota ateities plėtros perspektyva, nors savivaldybės linkusios prisiimti vis didesnius įsipareigojimus viešiesiems finansams. Augančios savivaldybės susiduria su kitomis problemomis – teritorijų plėtra, infrastruktūros trūkumu. Per 250 tūkst. žmonių gyvena didžiųjų miestų priemiesčiuose ir aglomeracijose. Šių teritorijų apibrėžimui nėra sukurta pakankama teisinė aplinka, dėl to jų nepasiekia kryptingos investicijos. Dauguma gyventojų susiduria su nepakankamu viešojo transporto tinklu, prasta gatvių, šaligatvių, apšvietimo ir kita infrastruktūros būkle, trūksta švietimo, sveikatos ir kitų paslaugų. Provincija. Alytus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Neefektyvus regioninis valdymas. Regioninės plėtros tarybos veikia neefektyviai, nėra orientuotos į rezultatą, nesugeba identifikuoti ir spręsti strateginių klausimų. Savivaldybių atstovai yra susitelkę į atstovaujamo krašto problemas. Trūksta savivaldybių bendradarbiavimo ir atskiruose tarpsavivaldybiniuose projektuose. 2020 m. Centrinės valdžios sprendimas didinti finansų srautų paskirstymą per Regionines plėtros tarybas, nepagerinus valdymo, yra netvarus ir skubotas. Vyriausybės lygyje regioninė politika nėra prioritetas, trūksta politinio vadovavimo, orientacijos į rezultatus ir ekonominio sprendimų pagrindimo.
Savivaldybėms trūksta finansinio savarankiškumo. Centrinė valdžia suplanuoja ir suformuoja beveik visą savivaldybės biudžetą tiek pagal pajamas, tiek pagal išlaidas. Lietuvos savivaldybių pajamos gana nediferencijuotos ir didžiąją dalimi priklauso nuo vieno finansinio šaltinio – gyventojų pajamų mokesčio pajamos sudaro daugiau kaip 80 % visų savivaldybių biudžeto pajamų. Savarankiškumo ribojimai trukdo savivaldybėms veikti efektyviau, racionaliau naudoti valstybės išteklius, užtikrinti kokybiškesnes paslaugas vietos gyventojams ir prisidėti prie regioninės atskirties mažinimo.
Savivaldybėms trūksta veiklos laisvės. Savivaldybių veikimą ir iniciatyvą labai riboja smulkmeniškas reglamentavimas nacionaliniuose teisės aktuose. Mažai orientuojamasi į rezultatą, o labai kontroliuojamas procesas. Centrinė valdžia savivaldybėms yra delegavusi 36 valstybines funkcijas, tačiau jas vykdo ir pati. Valstybės kontrolė pastebi, kad toks dubliavimas ir nacionalinis reguliavimas neužtikrina vieningų, efektyvių ir kokybiškų paslaugų gyventojams teikimo. Europos Tarybos 2018 m. vertinimu subsidiarumo principas nėra nuosekliai įgyvendintas praktikoje, nes kai kurios valstybės institucijos bando reguliuoti nepriklausomas savivaldybių funkcijas.
Lietuvos miestų infrastruktūra atsilieka nuo Europos traukos centrų. Viešoji infrastruktūra miestuose finansuojama nepakankamai ir savo kokybe smarkiai atsilieka nuo Vakarų Europos. Miestuose esančios gatvės, skverai, parkai, viešasis transportas, apšvietimas ir kitos paslaugos finansuojamos nepakankamai. Vilniaus ar Kauno miesto biudžetas yra mažesnis už Rygos, Talino ar Varšuvos skaičiuojant vienam gyventojui. Tokią situaciją lemia ydinga perskirstymo sistema, kai po tarpbiudžetinio GPM perskirstymo vienam Vilniaus ir Kauno m. (daugiausia GPM surenkančių) savivaldybių gyventojui lieka mažiau biudžeto pajamų nei savivaldybėse, kurioms iš minėtų miestų savivaldybių atskaityta GPM dalis yra pervedama. Apskritai, Lietuvoje vietos savivaldos išlaidos sudaro vos 22 proc. visų viešųjų išlaidų, o EBPO šalyse – apie 40 proc.
Valstybės darbo vietų telkimas sostinėje. 2016–2020 m. pertvarkant viešąjį sektorių buvo naikinamos darbo vietos regionuose (-15 tūkst.), o sostinėje, priešingai, jų skaičius augo (+8 tūkst.). Vilniuje 1/3 visų darbo vietų yra finansuojama valstybės. Toks koncentravimas skatina vieno miesto valstybės perspektyvą, didina jaunimo ir kitų gyventojų apsisprendimą keltis studijuoti ir gyventi į Vilnių. Darbo vietų optimizacija turi būti tęsiama, tačiau neturi koncentruotis viename mieste.
Esminės veiklos kryptys
Reformuoti regioninės plėtros valdymą. Regioninei politikai būtina politinė lyderystė ir ekonominis pagrindimas, todėl verta svarstyti kaip į sprendimų priėmimą įtraukti platesnį ekspertų ratą. Peržiūrėti regioninių plėtros tarybų misiją, daugiau orientuojant jas į politikos formavimą, uždavinių kėlimą, o ne finansų skirstymą. Prie Regionų plėtros tarybų įsteigti Kompetencijų centrus, kurie analizuotų regione veikiančių įmonių poreikius, skatintų švietimo įstaigų ir verslo bendradarbiavimą, pameistrystės programas, stipendijas studentų ir dėstytojų pritraukimui bei mainams. Vinco Kudirkos paminklas Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Investuoti į kokybišką mobilumą šalies viduje. Gerinti nutolusių miestelių ir kaimų susisiekimą su ekonominiais centrais. Tai padės priartinti darbo vietas prie gyventojų ir stabdys migraciją į didžiuosius miestus ar užsienį bei mažins socialinę atskirtį šalyje. Užtikrinti, kad ES parama būtų skiriama toms savivaldybių viešojo transporto sistemoms, kurios yra integruotos ir papildančios viena kitą su nacionalinio viešojo transporto sistema. Siekti vieningo el. bilieto visoje šalyje, integruotų nuolaidų ir kompensacijų sistemų.
Tolygus darbo vietų valstybėje paskirstymas. Skatinti viešojo administravimo, valstybės paslaugų ir valstybės įmonių bei organizacijų darbo vietų kūrimą visoje valstybės teritorijoje, atsižvelgiant į kompetencijas ir perspektyvas. Danijos Karalystės modeliu mažinti valstybinių institucijų ir valstybinių darbo vietų skaičių sostinėje, o jas perkelti į kitus regionus. Mažesniuose miestuose galėtų atsirasti Paslaugų centrai, kurių darbuotojai atliktų buhalterijos, personalo, informacinių technologijų, duomenų priežiūros, archyvo ir kitas operacijas, kurios svarbios visos valstybės valdymo ar atskirų įmonių veikloje.
Tvaresnė miestų plėtra ir geresnė infrastruktūra. Įvesti kriterijus kas yra urbanizuota teritorija, miestas, miestelis, priemiesčiai, kaimas, neurbanizuota teritorija. Sustiprinti planavimo paslaugą, kuri teritorija numatoma urbanizuoti, o kuri ne, kad būtų suvaldyta beprasmė miestų plėtra į išorę, o plėtra vyktų darniai kartu su reikiama infrastruktūra. Užtikrinti reikiamą teisinę sistemą, įgalinančią savivaldybes ir valstybę kontroliuoti urbanizaciją. Sustiprinti finansinę paramos sistemą, pritraukiant ir ES lėšas, kuri gerintų miestų infrastruktūrą: sodininkų teritorijų konversiją, kultūros ir gamtos paveldo pritaikymą bei atnaujinimą, priemiesčių infrastruktūrą, socialiai jautrių kvartalų atnaujinimą ir kitus svarbiausius vietos gyventojų poreikius atitinkančius projektus. Mūsų miesteliai. Žagarė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Didesnis savivaldybių finansinis savarankiškumas. Mažinti įstatymais reguliuojamų lengvatų bei išimčių praktiką, kurios apima savivaldybių biudžetų formavimą. Rinkliavų, žemės ir nekilnojamojo turto mokesčių pajamos turi tapti išskirtinai savivaldos veiklos finansavimo šaltiniais. Tokia praktika, kai pajamos iš vietos mokesčių tesudaro 6,4 proc. visų savivaldybių pajamų (2020 m.), turi keistis iš esmės. Skatinti globalaus biudžeto formavimą, kad savivaldybės vis didesnę biudžeto dalį galėtų skirstyti laisvai, mažinant Centrinės valdžios reguliavimą. Atsisakysime taisyklės, pagal kurią išankstines prognozes viršijusios savivaldybių mokestinių pajamų lėšos arba nepanaudotos dotacijų lėšos centrinės valdžios paimamos iš savivaldybių biudžetų.
Efektyvesnis valdymas. Vadovaujantis Europos vietos savivaldos chartijoje įtvirtintu subsidiarumo principu, kuris reiškia, kad visuomeninių įsipareigojimų vykdymas priskiriamas arčiau piliečių esantiems viešojo valdymo subjektams, o aukštesniems valdymo subjektams perduodamos tos funkcijos, kurių negali atlikti žemesnio lygmens viešojo valdymo – išgryninti valstybės ir savivaldybių institucijų atsakomybes, peržiūrėti ir įvertinti esamą funkcijų pasiskirstymą tarp centrinės valdžios ir vietos savivaldos lygių. Skatinti ir remti bendruomenių veiklas, kad jos galėtų atlikti dalį savivaldybių funkcijų. Senovinių automobilių paradas Vilniuje. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Laisvė veikti. Centrinė valdžia turi išskirti mažųjų savivaldybių problemas ir pamatyti augančių savivaldybių iššūkius. Būtinas nuolatinis dialogas ne tik su Lietuvos savivaldybių asociacija, kuri geriausiai mato mažųjų savivaldybių problemas, bet ir augančių savivaldybių (didžiųjų miestų) atstovais. Didžiausią dėmesį skirti šalinant biurokratines kliūtis infrastruktūros plėtros, teritorijų planavimo, investicijų pritraukimo, aplinkosaugos ir komunalinių paslaugų teikimo srityse. Sudaryti sąlygas laisviau keisti ir savivaldybių valdymą – administracijos struktūrą, seniūnijų ribas ir personalą, seniūnaitijas. Tobulinti Vietos savivaldos įstatymą, mažinti jo apimtį, smulkmenišką reglamentavimą, daugiau orientuoti į rezultatą, o ne į procedūrų detalizavimą.
Seimo narys Kęstutis Masiulis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Sausio 13-osios žudynių byla yra viena svarbiausių bylų per visą Nepriklausomos valstybės istoriją. Kartu ir viena sudėtingiausių. Beveik 800 tomų medžiagos, 67 nuteistieji, 134 jų advokatai. Bylos procesas vis dar tęsiasi, nors nuo baisiųjų įvykių praėjo jau 30 metų.
Ukraina – politinis vertinimas?
Dalis įtariamųjų jau yra mirę, keli yra Lietuvoje, bet dauguma slepiasi Rusijoje ir Baltarusijoje. Tos šalys valdomos diktatorių, teisingumo sistema pajungta valdžios aparatui, todėl nestebina, kad jos su Lietuva nebendradarbiauja. Čia galima prisiminti apmaudų Austrijos atvejį, kai vienas iš įtariamųjų Rusijos pilietis Michailas Golovatovas, buvo sulaikytas Vienoje, bet keistomis aplinkybėmis paleistas.
Penki įtariamieji šiuo metu yra Ukrainos piliečiai ir gyvena Ukrainoje. Generalinė prokuratūra skelbia, kad Ukrainos Respublika bendradarbiauja su Lietuva pagal tarpusavio teisinės pagalbos sutartį. Įtariamieji yra informuoti apie procesą, apie Lietuvos prašymus apklausti, bet savo noru į Lietuvą jie vykti neketina, o Ukraina teisinasi, kad pagal Konstitucijos 25 straipsnį ir kitus teisės aktus savo piliečių perduoti į kitą šalį jie negali. Tuo klausimas uždarytas. Bet ar tikrai? Ar nėra likę jokių galimybių?
Ukraina – mūsų draugė, partnerė, kurios kovai už suverenitetą Lietuvos visuomenė ir politikai tikrai daug daro. Gal galime ir mes tikėtis iš Ukrainos didesnio supratimo ir realių veiksmų šiuo svarbiu klausimu?
Politiškai Lietuva tyli, nes gal nereikia kelti šito klausimo, seniai tai buvo, nieko negalima padaryti, tie įtariamieji jau senoliai ir t.t. Bet ar taip elgiasi partneriai ir draugai? Kai yra bėda, yra nuoskaudų, ar geriausias būdas nutylėti?
Sunku būtų įsivaizduoti, kad Izraelis nekeltų Holokausto bylos klausimų įtariamiesiems, nesvarbu kur jie gyventų, kokios valstybės piliečiais būtų ar kokio jie amžiaus. Galima įsivaizduoti kaip reaguotų ta pati Ukraina, jeigu Lietuvoje gyventų Maidano žudynių įtariamieji ir Lietuva juos saugotų?
Ar išsemtos visos teisinės galimybės?
Nesu teisininkas, neišmanau Ukrainos teisės, bet man, kaip politikui, niekas neatsako į kai kurias abejones, dėl to noriu iškelti jas viešai. Šia tema Lietuvoje nėra visai jokių komentarų ir diskusijų. Gal taip daroma dėl diplomatinio korektiškumo? Bet tikri draugai turėtų gebėti išspręsti ir sudėtingiausias problemas.
Pilietybė
Ukraina neišduoda savo piliečių. Ar nėra išimčių šioje teisinėje normoje, ar tai galioja visais atvejais? O kaip karo nusikaltimai, nusikaltimai žmoniškumui? Neretai tokiais atvejais teisinės normos gali kisti, nes tai liečia tarptautinę teisę ir tarptautinius susitarimus.
Sausio 13-oji – mūsų atmintyje. Paroda Lietuvos seime. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Piliečio teisės ir pareigos kyla iš jo pilietybės. Prisiminkim, kad 1991 m. sausio 13 dieną nei vienas iš įtariamųjų nebuvo Ukrainos pilietis, nes pati Ukraina paskelbė nepriklausomybę tik 1991 m. rugpjūtį. Taigi ar pilietinės teisės gali kilti iš to laikotarpio, kai asmuo nebuvo pilietis? Čia jau gali būti konstitucinis teisinis kazusas.
Neaišku, ar minėti įtariamieji, įgydami pilietybę, informavo Ukrainos Respubliką apie savo veiklą ir jų atžvilgiu vykdomą tyrimą? Ne vienoje šalyje toks teisinis procesas būtų pagrindas nesuteikti pilietybės, o kai kuriose, pvz., Nyderlanduose ar Prancūzijoje, jos netekti.
Teisinis procesas Ukrainoje
Jeigu visgi nėra galimybės tų asmenų atgabenti į Lietuvą, tai ar yra išnaudotos visos priemonės, kad teisingumas būtų įvykdytas pačioje Ukrainoje.
Yra ne vienas tarptautinis atvejis, kai valstybės pradeda teisminius procesus, nors nusikaltimai būna padaryti visai kitoje šalyje. Nereikia keltis į Niurnbergo procesą Vokietijoje, yra ir visai naujų atvejų. 2020 m. kovą Nyderlanduose vietos prokuratūra pradėjo teismo procesą dėl keleivinio lėktuvo numušimo virš Ukrainos teritorijos. Įtarimai pareikšti trims Rusijos ir vienam Ukrainos piliečiui.
Ukrainos ir Lietuvos vėliavos. Slaptai.lt nuotr.
Ar buvo nagrinėta galimybė prašyti Ukrainos prokuratūros, kad ši imtųsi pati kelti bylą savo piliečiams už 1991 m. sausio įvykius. Kitas variantas – kreiptis į teismą Lietuvos, kaip nukentėjusios šalies, arba nukentėjusių asmenų vardu, kad įtariamieji būtų patraukti atsakomybėn.
Galima tik apgailestauti, kad praėjus 30 metų nuo 1991 m. sausio žudynių teisingumas vis dar nėra įvykdytas. Daug politikų ir teisėsaugininkų ilgai nesiėmė reikiamų veiksmų, vilkino šitą klausimą, tačiau nusikaltimams žmogiškumui ir karo nusikaltimams nėra senaties. Žuvusiųjų atminimas įpareigoja išnaudoti visas teisines priemones, kokios tik yra įmanomos, teisingumui pasiekti.
Seimo narys Kęstutis Masiulis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Seimo Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisija išsirinko savo pirmininką – Seimo narį konservatorių Kęstutį Masiulį.
Šią komisijos pasirinktą kandidatūrą dar turės balsavimu patvirtinti Seimas. Tikimasi, kad toks sprendimas gali būti padarytas ketvirtadienį.
Seimo sudarytoje Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisijoje dirba 7 parlamentarai: „valstietis” Dainius Gaižauskas, Mišrios Seimo narių grupės narys Kęstutis Glaveckas, liberalas Raimundas Lopata, konservatoriai Matas Maldeikis ir Kęstutis Masiulis, socialdemokratas Kęstutis Vilkauskas ir Laisvės frakcijos narys Artūras Žukauskas.
Seimo Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisijos veiklą reglamentuoja Kriminalinės žvalgybos įstatymas.
Seimo Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisija kontroliuoja konstitucinių teisių ir laisvių apsaugą vykdant kriminalinės žvalgybos veiklą; prižiūri, ar kriminalinės žvalgybos subjektų veikla atitinka Konstituciją ir įstatymus.
Komisija teikia pasiūlymus Seimui, Vyriausybei ir kitoms institucijoms dėl teisės aktų, reglamentuojančių kriminalinės žvalgybos veiklą, priėmimo ir tobulinimo; analizuoja kriminalinę žvalgybą reglamentuojančių teisės aktų būklę.
Komisija tiria galimus šio įstatymo pažeidimus ir kriminalinės žvalgybos subjektų nustatytų veiklos ribų peržengimo atvejus, analizuoja kriminalinės žvalgybos pagrįstumą ir tikslingumą.
Seimo komisija turi teisę išklausyti kriminalinės žvalgybos subjektų, jų pagrindinių institucijų, prokurorų, ministerijų ir kitų valstybės institucijų informaciją bei pranešimus, kaip vykdomas šis įstatymas.
Žvalgymas. Slaptai.lt foto
Komisija turi teisę reikalauti ir gauti iš Generalinės prokuratūros, teismų pirmininkų, valstybės ir savivaldybių institucijų, organizacijų, kriminalinės žvalgybos subjektų, ūkio subjektų, teikiančių elektroninių ryšių tinklus ir paslaugas, dokumentų, paaiškinimų ir kitos informacijos, reikalingos kontrolei atlikti, išskyrus kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių tapatybę nustatančius duomenis bei detalią informaciją apie šių dalyvių kiekybinę ir personalinę sudėtį, kriminalinės žvalgybos tyrimo bylas ir kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo taktiką.
Seimo komisijai priklausantys parlamentarai turi laikyti paslaptyje duomenis ar informaciją, kuriuos jie sužino atlikdami tyrimą, jeigu tokie duomenys ar informacija sudaro valstybės, tarnybos, komercinę arba kitą įstatymų saugomą paslaptį.
Seimo komisija gali atkreipti pareigūnų ir kitų valstybės tarnautojų dėmesį į įstatymų nesilaikymą bei kitus pažeidimus ir reikalauti pašalinti nustatytus trūkumus.
Seimo Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisija gali perduoti tyrimo medžiagą teisėsaugos institucijoms, taip pat prašyti, kad būtų atliktas tarnybinis patikrinimas ir sprendžiamas klausimas dėl atsakomybės. Komisija gali siūlyti skirti tarnybines nuobaudas netinkamai pareigas einantiems pareigūnams ar sustabdyti jų veiklą, iki bus priimtas sprendimas dėl tyrimo rezultatų.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Puikiai prisimenu, kaip Lietuvos kariuomenės atstovas Ekstremalių situacijų operacijų centre kapitonas Mažvydas Kunevičius informacinei agentūrai ELTA yra teigęs: vien šių metų spalio mėnesį mūsų kariuomenė užfiksavo net 272 dezinformacijos atvejus internetinėje erdvėje.
„Pasauliui toliau kovojant su koronaviruso pandemija, nemažėja ir klaidinamos informacijos mastas, kuris, deja, kelia itin didelę grėsmę apsunkinant valstybių bei institucijų priimamus sprendimus, bandant suvaldyti situaciją“, – spaudos konferencijoje tąsyk sakė kpt. M. Kunevičius.
Melagingi pranešimai
Džiugu, kad mūsų kariniai ekspertai fiskuoja viešojoje erdvėje pasirodančius melagingus pranešimus dėl koronaviruso, narystės NATO aljanse, energetinės nepriklausomybės, Europos Sąjungoje besirutuliojančių procesų. Bet tai – tik pusė darbo. Dezinformacija – ne tik paskelbti melagingi pranešimai. Dezinformacija – dar ir tai, kas nutylima, kas neskelbiama. Ar mūsų kariniai ekspertai analizuoja, pavyzdžiui, ką mūsų žiniasklaida nutylinti, ignoruojanti? Ar domisi, kodėl nutyli, kodėl ignoruoja? Ar tokie nutylėjimai ir ignoravimai, žvelgiant mūsų karinių analitikų akimis, nėra įtartini, pavojingi?
Aš kalbu visų pirma apie Pietų Kaukazo aktualijas. Mat šia tema Lietuvos žiniasklaidoje regiu itin daug tendencingumų, iškraipymų.
Niekaip iš atminties neišdyla neseniai delfi.lt portale Edmundo Jakilaičio moderuota diskusija skaudžia tema – kuo gresia atsinaujinęs karas dėl Kalnų Karabacho? Šiame Lietuvos politikos forume tuomet dalyvavo net keturi pašnekovai: politikos apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas, Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas Gediminas Kirkilas, Vilniaus Universiteto TSPMI direktorė Margarita Šešelgytė ir Seimo tarpparlamentinių ryšių su Azerbaidžano Respublika grupės narys Laurynas Kasčiūnas.
Diskusija dėl Kalnų Karabacho ateities. Lietuvos politikos forumas. Delfi.lt
Daug pašnekovų, o laida – tendencinga. Akivaizdžiai pūsta tik į vienus vartus. Ginčams nebuvo pakviestas nė vienas Azerbaidžano ir Turkijos poziciją palaikantis komentatorius. Laidoje net aiškiai nepabrėžta, kad NATO ir Europos Sąjunga laiko Kalnų Karabachą neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Niekas iš kalbėjusiųjų šito neakcentavo. Net L.Kasčiūnas, tuomet būdamas draugystės su Azerbaidžanu grupės narys, aiškiai nepratarė, jog Lietuva, gerbdama šalių teritorinį vientisumą, pripažįsta Kalnų Karabachą esant Azerbaidžano teritorija, jog oficialusis Vilnius savo išvadas privalo dėlioti vadovaudamasis pirmiausia šiuo postulatu. Taigi aiškiai neįvardino pačio svarbiausio. O neištarus pačio svarbiausio rimta diskusija, kuo gresia atsinaujinęs karas, – argi prasminga?
Mečio Laurinkaus fenomenas
Tačiau toji E.Jakilaičio moderuota laida – ne pati tendencingiausia Pietų Kaukazo tema (omenyje turiu dar ir Šarūno Liekio, Zigmo Vitkaus, Rimvydo Valatkos straipsnius, Margaritos Šešelgytės komentarus). Vienas iš tendencingiausių Pietų Kaukazo aktualijomis pasirodžiusių pastarojo meto rašinių, mano supratimu, – tai buvusio Lietuvos saugumo vadovo Mečio Laurinkaus tekstas „Karo atomazgoje – mįslingas V.Putino perspėjimas ir Vakarų Europos tyla“. Kas skaitė šį lrytas.lt portale paskelbtą tekstą, puikiai suprato, kurioje pusėje autorius. Subtiliai peršama nuomonė, jog Kalnų Karabachas nėra Azerbaidžanas. Apie tai, jog tarptautinė bendruomenė Kalnų Karabachą vis tik laiko neatskiriama Azerbaidžano teritorija, – nė žodelio.
Be kita ko, savo rašinyje M.Laurinkus subtiliai propaguoja daugelio komentatorių, apžvalgininkų, žurnalistų Lietuvos spaudoje įkyriai peršamą versiją, esą šių metų rudenį kilusiuose kariniuose susidūrimuose laimėtoja tapusi tik Rusija. Azerbaidžanas neva nieko neišlošęs (taip jau nieko neišlošė?). Dar peršamos užuominos, jog Azerbaidžanas, atsiimdamas savas žemes, pakenkė demokratinėms reformoms Armėnijoje. Dar užsipuolama Turkija, neva nepagrįstai kritikuojanti Prancūziją.
Skaitau ir savo akimis netikiu: Turkiją reikia išmesti iš NATO, nes ji, tik pamanyk, vienašališkai įsivėlė į karą Pietų Kaukaze.
Prašau – išmeskite. Bet tada, vadovaujantis M.Laurinkaus išmintimi, iš NATO išprašyti privalu ir Didžiąją Britaniją, vos prieš keletą dešimtmečių užpuolusią Argentiną dėl ginčytinų Folkleno (Malvinų) salų, ir Ameriką, dažnai priimančią vienpusiškus karinius sprendimus?
Beje, ištrenkti derėtų ir Prancūziją, kuri leisdama saviems „karikatūristams“ teplioti šlykščias Pranašo Mahometo karikatūras, man regis, specialiai kiršina Europą su islamo pasauliu. Nežinia kokių tikslų vedina, demagogiškai prisidengdama žodžio, spaudos ir saviraiškos laisve, Prancūzija kryptingai, atkakliai erzina musulmonus visame pasaulyje.
Mečys Laurinkus. Slaptai.lt nuotr.
Niekad niekur nesu sakęs, jog krikščionys turėtų nusileisti musulmonams, pataikauti musulmonams, tenkinti nepagrįstus musulmonų reikalavimus. Jokiu būdu neleiskime užsilipti mums ant galvų. Visuomet duokime griežtą atkirtį, jei mums primetamos svetimos tvarkos. Bet idiotiškos karikatūros – tikrai ne tas daiktas, dėl kurio krikščionims derėtų rungtis su musulmonais. Mano įsitikinimu, kiekvienas doras krikščionis privalo smerkti ne vien fanatikus, kurie žudė „karikatūristus“, bet ir „dailininkus“, atkakliai besityčiojusius iš musulmonams šventų simbolių.
Deja, apie šias problemas M.Laurinkaus tekste – nė raidelės. Tarsi Prancūzija būtų šventa karvė.
O ko verta M.Laurinkaus užuomina, kurios jis neva nenorėjęs ištarti, bet vis tik leptelėjo: pripažinkime armėnų separatistų okupuotą Kalnų Karabachą nepriklausoma šalimi! Kaip šitą buvusio VSD direktoriaus išsišokimą vertina VSD analitikai? Kaip šį M.Laurinkaus raginimą apibūdina Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas? NATO narę Lietuvą vardan svetimas žemes okupavusių armėnų separatistų interesų bandoma sukiršinti su NATO nare Turkija – ar tai normalu, pateisinama, valstybiška?
Seimo nario Kęstučio Masiulio akibrokštas
Prie tendencingų rašinių priskirtinas ir Seimo nario Kęstučio Masiulio tekstas „Pralaimėjo Azerbaidžanas ir Armėnija, laimėjo Putinas“ (delfi.lt). K.Masliulis, kaip ir ponas M.Laurinkus, tendencingas jau vien dėl to, kad nedrįsta viešai ir aiškiai pasakyti, kam, remiantis tarptautine teise, priklauso Kalnų Karabachas. Nutyli, jog Karabachas – tai Azerbaidžanas. Todėl viešai klausiu parlamentaro K.Masiulio: jūs ginčijate nūnai nusistovėjusias šalių teritorinio vientisumo taisykles?
Taip pat keisti Seimo nario K.Masiulio įrodinėjimai, girdi, šiame konflikte tėra viena nugalėtoja – Rusija. Esą šių metų rudens kariniai įvykiai buvo valdomi iš Kremliaus.
Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.
Taip, Rusija mėgino kištis į šį konfliktą, stengėsi jam vadovauti, mėgino išpešti kuo daugiau naudos. Ir, be abejo, nėra taip, kad su rusiška nuomone dėl Kalnų Karabacho niekas nesiskaitytų. Ir vis tik tie, kurie mano, jog Pietų Kaukaze laimėjo Rusija, – klysta.
Taikos derybos – tik iliuzija
Susiraskite buvusio Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjo ekonomikos klausimais Andrejaus Ilarionovo (dabar jis – Katono instituto Vašingtone vyriausiasis mokslinis bendradarbis) komentarus tiek ukrainietiškame gordonua.com, tiek rusiškame echo.msk.ru.
Pirma, šis įtakingas, visame pasaulyje žinomas analitikas nesutinka, kad teritorinius konfliktus įmanoma išrutulioti taikiomis derybomis. Nereikia būti naiviais, nereikia vadovautis iliuzijomis. Duodamas gordonua.com žurnalistei Alesiai Bacman interviu jis tvirtina atvirkščiai: per visą žmonijos istoriją niekas niekad savų teritorijų nesusigrąžino gera valia – taikių derybų būdu. Derybos – tuščias laiko gaišinimas. Stipriai at kojų bestovintis okupantas užgrobtų žemių negrąžina. Derybos galinčios būti labai ilgos, derybose dalyvauti galį didžiausi išminčiai, bet jei agresorius nenorės atiduoti žemių, jis jų neatiduos. Tėra vienintelis būdas jį priverst grąžinti tai, kas jam nepriklauso – arba karinėmis priemonėmis, arba ekonominiu spaudimu. Derybos efektingos tik tuomet, kai agresorius parklupdytas ant kelių, nusilpęs, išsikvėpęs. Šitaip aiškindamas A.Ilarionovas omenyje turėjo Rusijos – Ukrainos derybas dėl Krymo, bet ši jo pastaba tinkanti visiems teritoriniams konfliktams, taip pat – ir dėl Kalnų Karabacho.
Andrejus Ilarionovas – apie Vladimiro Putino pralaimėjimus
O štai echo.msk.ru portale asmeniniame bloge A.Ilarionovas tvirtina, kad pastarąjame kare dėl Kalnų Karabacho skaudžiausią smūgį patyręs būtent Vladimiras Putinas. Nugalėtojais šis analitikas pripažįsta tik Azerbaidžaną ir Turkiją.
Be kita ko, A.Ilarionovas nurodo ne vieną, o dešimt priežasčių, kodėl šį sykį V.Putinas Pietų Kaukaze skaudžiai prašovęs.
Andrejus Ilarionovas. Komentaras dėl Vladimiro Putino pralaimėjimų Kalnų Karabacho fronte
Pirmiausia A.Ilarionovas mano, kad V.Putinas nesugebėjo pasipriešinti Azerbaidžano planams jėga susigrąžinti Kalnų Karabachą. Azerbaidžanas pradėjęs karinę operaciją nepaisydamas V.Putino draudimų. V.Putinas nepajėgė Azerbaidžano kariuomenės puolimo sustabdyti nei šių metų rugsėjo 27 dieną, nei spalio 19-20 dienomis, kai prasidėjo derybos dėl kovinių veiksmų stabdymo. Azerbaidžanas demonstratyviai nepaisė Kremliaus nuomonės. Karas buvo sustabdytas tik lapkričio 9 dieną. Bet ne todėl, kad to reikalavo V.Putinas. Azerbaidžanas pats sustabdė pergalingą puolimą tuomet, kai paėmė strategiškai svarbų Kalnų Karabacho miestą Šušą (iškilo grėsmė, jog kris Kalnų Karabacho sostinė Stepanakertas, ir Armėnija buvo priversta kapituliuoti).
Taigi V.Putinui nepavyko sustabdyti Azerbaidžano puolimo nei operacijos išvakarėse, nei pirmosiomis valandomis, nei vėliau. Kariniai veiksmai nutraukti buvo tik tuomet, kai juos nutraukti nusprendė oficialusis Baku. Visas 44 karo dienas Azerbaidžanas elgęsis savarankiškai, ignoruodamas V.Putino valią.
Kitas V.Putino paralaimėjimas – nesugebėjimas padėti Armėnijai. V.Putinas yra viešai tvirtinęs, jog Armėnija nebuvo palikta vienui viena, esą Rusija visus įsipareigojimus, duotus Jerevanui, įvykdė. Ką tai reiškia? Turkijos pagalba Azerbaidžanui buvo veiksmingesnė, efektyvesnė nei Rusijos pagalba – Armėnijai. Šį rudenį surengtas Azerbaidžano puolimas išryškino visas spilpnąsias Rusijos puses.
A.Ilarionovas mato ir daugiau Rusijos pralaimėjimų. Pavyzdžiui, anksčiau Rusija buvo viena iš trijų įtakingų Minsko grupės derybininkių. Lygi su Prancūzija ir JAV. Po 40 karo dienų šį rudenį V.Putinas jau derėjosi tiesiogiai su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu (Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas prie stalo sėdėjo tik tarp kitko, kaip statistas). Prancūzijos ir JAV prezidentų – nė kvapo. V.Putinui – tai didelis pažeminimas. Ir, beje, V.Putinas pasirašė derybų dokumentą, pasak A.Ilarionovo, tik kaip techninis korektorius, turįs teisę ištaisyti vien pastebėtas korektūros klaidas tekste, kurį jam įteikęs Azerbaidžano prezidentas.
Dar viena pastaba – šiame regione taikdariais būsią ne tik rusų kariai. Į Azerbaidžaną koją įkelia turkų kariai. Tai reiškia, kad Azerbaidžano saugumu rūpinsis viena iš įtakingiausių NATO narių – Turkija. Iki tol V.Putinas itin liguistai reaguodavo į bet kokį buvusios SSRS respublikos norą bičiuliautis su NATO. Tik trims Baltijos šalims pavyko įstoti į NATO be teritorinių praradimų. O štai Moldova, Sakartvelas (Gruzija) ir Ukraina nukentėjo, pareiškusios norą judėti Vakarų pusėn. Jos buvo klastingai užpultos ir neteko kai kurių teritorijų. Toks anuomet buvęs Kremliaus kerštas, tokie buvo Kremliaus trukdymai.
Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Azerbaidžano atveju Rusija taip pat norėjusi pasielgti panašiai – grubiai, agresyviai. Jei tik būtų galėjusi, pultų Azerbaidžaną ir atplėštų bent mažiuką žemės gabaliuką. Dabar gi V.Putinas sutinkąs į postsovietinę erdvę, kuri neva visa yra Rusijos įtakos zonoje, įsileisti Turkijos, su kuria ne sykį kariavo, kariškius! Kremlius taip elgtis nenorėjo. Kremliui – didžiausias antausis, jei Azerbaidžane bus dislokuota Turkijos karių. Bet Kremlius priverstas nusileisti. Jis neturi kitos išeities. Kremlius pripažįsta, kad Turkija – lygus žaidėjas. Ukrainos, Sakartvelo, Moldovos atveju V.Putinas visuomet įrodinėjęs, kad šios buvusios SSRS respublikos neturinčios teisės savarankiškai pasirinkti sąjungininkų. Šių metų rudenį V.Putinas raštiškai, savo asmeniniu parašu, patvirtinęs, kad Azerbaidžanas turįs teisę draugauti su NATO nare Turkija. Tai byloja, kad Kremlius šį sykį ne tik kad nesustabdė NATO narės Turkijos, bet net buvo išprievartautas įsileisti turkų karius į teritorijas, kurios, V.Putino akimis, yra tik jos, Maskvos, interesų zonoje.
Žodžiu, A.Ilarionovas mato net dešimt argumentų (visų nebevardinu), kodėl V.Putinas patyrė fiasko Pietų Kaukaze. O mūsų lietuviškiesiems ekspertams vaidenasi vien V.Putino pergalės.
Tegul slaptai.lt skaitytojai patys sprendžia, kas teisus.
Lietuvoje mažėja gyventojų, mažėja jaunimo ir studentų. Vyriausybė laikosi kurso, kad sprendžiant demografines problemas, aukštųjų mokyklų skaičių reikia mažinti. Uždaromas Šiaulių universitetas, likviduoti Lietuvos edukologijos ir Aleksandro Stulginskio universitetai. Bet šitoje politikoje yra išimtis. Buvęs policijos pareigūnas Saulius Skvernelis rūpinasi įsteigti naują aukštąją mokyklą – Viešojo saugumo kolegiją, kuri rengtų policininkus.
Demokratinio pasaulio patirtis kitokia
Šiuo metu policininkus rengia Lietuvos policijos mokykla, o universitetinį išsilavinimą pareigūnai gali įgyti Mykolo Romerio universitete. Vyriausybė nori iš šitos grandinės išstumti Mykolo Romerio universitetą, o aukštąjį išsilavinimą teikti statutiniais pagrindais sutvertoje naujoje Viešojo saugumo kolegijoje.
Naujoji kolegija būtų ne atviras universitetas su plačiu išsilavinimu kaip yra dabar, bet statutiniais pagrindais organizuojama institucija, panaši į Karo akademiją.
Sauliaus Skvernelio rinkimų štabas. Slaptai.lt nuotr.
Lietuva turi prastą patirtį su sovietine milicija. Žinybinės aukštosios mokyklos XX amžiuje buvo žinomas uždaros sistemos reiškinys. Uždarumas slypėjo studijų programose, dėstytojų bei studentų aprūpinime bei pačioje milicijos kaip institucijos koncepcijoje. Milicija buvo represinė struktūra, kurioje dirbo lojalūs ir ištikimi sistemai pareigūnai. Toks uždarumas prieštaravo demokratiško pasaulio vertybėms atvirumui, konkurencingumui, laisvumui, o atkūrus Lietuvos nepriklausomybę – policijos ir visuomenės suartėjimui.
Demokratijose aukštųjų mokyklų veikla yra grindžiama autonomija ir akademine laisve. Studentai turi įgyti platų požiūrį. Geriausia suspėti sudalyvauti mainų programoje užsienio aukštojoje mokykloje ir susipažinti su įvairiais dalykais bei požiūriais. Studentai ne visada žino kokį norės dirbti darbą po studijų, o neretai nori persikvalifikuoti ir juk visai nesunku padirbus keletą metų vienoje srityje, viską pakeisti ir pereiti kitur. Naujosios policijos mokyklos žinybiškumas, priklausymas Vidaus reikalų sistemai, yra autonomijos atsisakymas ir grįžimas atgal.
Naujos darbo vietos
Vidaus reikalų ministrė jau planuoja, kad naujoje kolegijoje dar šiemet pradės mokytis 200 kursantų. Iškart kyla klausimas, iš kur atsiras nauji dėstytojai, programos, tarptautiškumas, ryšiai? Ne paslaptis, kad policininkai išeina į atsargą 40–45 metų. O ką tada veikti? Ar nebus naujoji kolegija kaip tik ir tinkama buvusių policininkų naujoms darbo vietoms?
Policijos automobiliai. Slaptai.lt nuotr.
Vyriausybės atstovai aiškina, kad naujosios kolegijos reikia, nes Mykolo Romerio universitetas neteisingai ruošia pareigūnus. Suprantama, kad universitetas suteikia išsilavinimą, o jau paskui pats absolventas nuspęs ar jis bus policininkas, ar verslininkas, ar politikas ar dar kas nors. Ministerija gi nori, kad būtų „gaminami „oficieriai“. Toks „oficierius“ tiesiog privalės tarnauti policijoje, arba turės vėl iš naujo mokytis, nes jo diplomas ir įgytos žinios bus „policinės“. Sistema žmones darys priklausomais, o priklausymas, baimė išeiti, grąžina sistemą į ten, iš kur mes pabėgome.
Jei pažiūrėtume į policijos pasitikėjimo reitingus, tai dabar jie yra aukščiausi per visą Nepriklausomybės laikotarpį, tai kaip čia taip? Visuomenė mano, kad policija dirba vis geriau, pasitikėjimas auga, bet Vyriausybė nori įsikišti ir viską keisti?
Vyriausybė deklaravo, kad optimizuoja aukštųjų mokyklų tinklą, bet padarė išimtį. Lietuvoje kuriama nauja uždara pareigūnų gamykla, kurioje labai tikėtina dirbs policijos veteranai. Kodėl jos reikia, argumentų trūksta, bet tai tikrai galėtų būti darbo vieta buvusiems pareigūnams, net pačiam premjerui Sauliui Skverneliui ar kancleriui Algirdui Stončaičiui.
O gal Premjeras vėl sakys, kaip ir keliuko atveju, kad nieko nežinojo apie naujos kolegijos steigimą?
Apklausus praeivius gatvėje, ką veikia Seimas, tai dauguma pasakytų, kad leidžia įstatymus. Tokios pat nuomonės laikosi ir visuomenės veikėjai bei žurnalistai. Taigi apie įstatymų leidybą ir Seimo vietą valstybėje reikėtų daugiau kalbėti, nes per 30 metų jau pribrendome reformoms.
Biurokratizacija ir reglamentarizacija
Angliškos tradicijos šalyse įstatymų leidyba yra tik viena iš parlamento veiklų ir net ne svarbiausia. Parlamento tikslas yra diskutuoti, atstovauti įvairius požiūrius, o jau išdiskutavus, atsiranda įstatymai, kaip kalbų išeiga. Net lietuviškas terminas „Seimas“ iš esmės reiškia sueigą, o „seimuoti“ – tai spręsti reikalus, tartis, ginčytis. Lietuvoje per 30 metų parlamente mažėja turiningų diskusijų, mažėja susitarimų, bet vis daugėja įstatymų.
Seimo kanceliarija rengia ataskaitas kiek įstatymų kiekvieną sesiją, vėliau kadenciją priėmė Seimas, kiek projektų parengė atskiri nariai. Pagal tai žurnalistai rašo tekstus.
Bergždžias ir beprasmis tai reikalas. Ar įstatymų gausume yra mūsų šalies laimėjimai?
Per 30 metų viešasis gyvenimas vis labiau reglamentuojamas. Ar tai protinga ir pažangu? Ar neperlenkta su tokiu skrupulingumu? Galima išskirti tris bėdas, kurios graužia mūsų įstatyminę kūrybą. 1. Įstatymų vis daugėja 2. Įstatymų apimtis vis platėja ir ilgėja 3. Įstatymų idėja vis smulkėja ir mažareikšmėja.
Kai šitaip susitelkiama prie įstatymų leidybos, tai ne tik trūksta dėmesio esminiam parlamento tikslui diskutuoti, bet nebelieka laiko ir kitiems, ne mažiau svarbiems, valstybės reikalams – atstovavimui užsienyje ir tarptautinėse organizacijose, Vyriausybės ir atskirų pareigūnų kontrolei bei dėmesio visuomenės aktualijoms. Nepaisant to, kad dauguma įstatymų projektų yra smulkūs pakeitimai, tai rodosi priimtinas darbo matavimo vienetas, o kita veikla, ypač tarptautiniai ryšiai, neretai nuvertinami, pavadinami „parlamentiniu turizmu“ ar pan. Nesolidus Seimo požiūris ir į diskusijas, kuriose daug parlamentarų net nedalyvauja, o tada ir jų rengti ūpo mažėja.
Įstatymizacija
Pirmieji Lietuvos įstatymai 1990 m. buvo trumpi ir nusakė esmę. Platesni išaiškinimai kaip pasiekti iškeltų tikslų buvo palikti Vyriausybei ir jos institucijoms. Ir dabar yra šalių, kurios turi tokią tradiciją, pirmiausia, anglosaksų šalys, kai įstatymų leidyba nemaža apimtim yra atiduota Vyriausybei. Parlamentas tik nurodo gaires.
Lietuvoje nuėjome kitu keliu. Įstatymai kaskart ilgėja geometrine progresija. Metaforiškai kalbant, jeigu 1990 m. užtekdavo 1 puslapio, tai 2000 m. jau reikėjo 10 puslapių, o dabar neužtenka ir 30. Biurokratai nori, kad kuo plačiau ir kuo daugiau visko būtų įrašyta įstatyme, tada tarsi nebelieka jiems atsakomybės, o kartu ir mažiau laisvės veikti, nes kažkuriai normai pasenus, būtinas Seimo įsikišimas, kad atsirastų pakeitimai.
3-ieji Seimo rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kai įstatymas pasensta, būtina jį atnaujinti, tada atsiranda nauja redakcija. Dar neteko per visą savo parlamentaro karjerą matyti įstatymo, kurio nauja redakcija būtų trumpesnės už senąją.
Įstatymai ne tik ilgėja, bet jų ir daugėja. Kiekvienas save gerbiantis parlamentaras nori pasirodyti prieš rinkėjus, kad va jis netuščiai laiką leidžia, todėl sugalvoja kokį nors įstatymą. Dar išradingesnė yra Vyriausybė, kuri prieš pradėdama bet kokią veiklą, pageidauja įstatymo. Parlamente susidaro teisinis balaganas. Vieni įstatymai yra beprasmiai, kaip Atmintinų dienų. Tai toks teisės aktas, kuriame surašytos atmintinos dienos, kurios nieko nereiškia, jei žmonės patys tam nesuteikia reikšmės. Beje, tai daugiausiai taisytas teisės aktas istorijoje. Parlamentarai labai mėgsta jam teikti pataisas ir siūlyti keisčiausias datas.
Iš kitos pusės į Seimą atkeliauja tokie platūs teisės aktai, kaip Lietuvos bendrasis planas. Šį dokumentą ruošė šimtai specialistų, įvairios suinteresuotos grupės teikė pastabas, vyko aptarimai ir debatai, o galiausiai norima, kad Seimas jį patvirtintų. Net jei iš 141 parlamentaro yra atskirų sričių specialistų, tai tikrai nėra kompetencijos ir laiko detaliai nagrinėti 266 puslapių 73 tūkst. žodžių dokumento. Jeigu parlamentarai rimtai imtųsi šio teisės akto, tai kiek tam reiktų sugaišti laiko? Įvyksta paprastas dalykas – jis tvirtinamas formaliai. Klausimas, kam tokia butaforija?
Įstatymai ilgėja, nes į juos norima prirašyti kuo smulkesnių dalykų. Taip Seimas paskęsta mažų reikalų tvarkyboje. Klasikinis pavyzdys yra kodeksai, kuriuose surašytos visokios baudos ir jų dydžiai. Nesibaigiančiu konvejeriu į Seimo salę keliauja pataisos apie vienų ar kitų baudų sumažinimą ar padidinimą. Ar tikrai yra adekvatu, kad viena iš svarbiausių valstybės institucijų turi užsiimti tokiais klausimais, kai yra specialistai, žinovai, parašytos disertacijos, kokie baudų dydžiai yra tinkami?
Įstatymų leidyba parlamente yra svarbus demokratinės valstybės valstybės institutas, bet Lietuvoje ritamės į absurdą. Jei ir toliau plėsis įstatymų skaičius ir apimtis, tai kiek jų bus po 10 ar 20 metų? Valstybės klestėjimas neturi tiesioginio ryšio su įstatymų gausumu ir ilgumu, todėl reikalinga perkrauti įstatymų leidybos procesą, nes Seimas tolsta nuo savo svarbiausių pareigų, o tampa teisės aktų gamykla.
Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.
Kadaise tokiu pavadinimu brolis Vytautas, žinomas žurnalistas, sukūrė dokumentinį filmą. Jį norintys dar gali susirasti internete (yootube). Žiūrovai šį filmą laikas nuo laiko vis iškelia į socialinius tinklus, ir kadangi jau yra ne viena taip išplatinta kopija, tai manau, kad jį peržiūrėjo virš 100 000 žmonių.
Nenoriu kartotis apie keliolikos metų senumo įvykius, juolab kad juos ar bent dalį jų aprašiau ir savo knygoje „Valstybės valdymo užkulisiai“. Tačiau iš laiko perspektyvos daug ką pradedi suprasti aiškiau. Čia, matyt, kaip su tuo senu vynu ar viskiu – kuo ilgiau išlaikytas, tuo skanesnis.
Bet paties įvykiai, deja, kelia ne tokias malonias asociacijas, juo labiau kad tai prasidėjo nuo šviesaus atminimo saugumo karininko ir diplomato Vytauto Pociūno žūties aplinkybių tyrimo. Man tuo metu teko vadovauti LR Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK), kuriam ir buvo pavesta ištirti pulkininko išsiuntimo ir žūties aplinkybes. Tačiau, pradėję tą jau istoriniu tapusį pralamentinį tyrimą, mes atskleidėme neregėto masto antikonstituciškai veikiančią grupuotę, žurnalistų pavadintą „valstybininkų“ klanu.
Tada atskleisti faktai prilygo atominės bombos sprogimui ir turėjo taip supurtyti tą neregėtai korumpuotą sistemą, kad ji negalėtų išsilaikyti. Aš asmeniškai tuomet ir mąsčiau, kad būtent taip ir nutiks, bet, pasirodo, klydau.
Tai buvo ženkliai stipresnė ir lankstesnė sistema, kuri sugebėjo savo čiuptuvais kaip aštuonkojis apraizgyti ne tik Lietuvos valdžios struktūras, bet ir suaugti su neskaidriu verslu, iš kurio turėjo neribotus finansinius resursus, taip pat – su žiniasklaida. To tada dar nesimatė, bet dabar ryškėja, kad buvo turimi ir gan painūs bei rafinuoti ryšiai su įvairiomis užsienio valstybių specialiosiomis tarnybomis – kaip draugiškomis, taip ir priešiškomis Lietuvos valstybei. Štai čia ir slypi jų stiprioji pusė: jie apsimeta, kad padeda NATO, ES arba šiaip draugiškoms valstybėms – Lietuvos partnerėms, o iš tikrųjų, įsitrynę į jų pasitikėjimą, žaidė ir žaidžia dvigubus žaidimus. Tokią gan drąsią išvadą man leidžia daryti daugybė išanalizuotų tiesioginių ir ne tiesioginių informacijos šaltinių, tarp kurių nemaža dalis – Lietuvos specialiųjų tarnybų slapta (kai kuri jau nebe) informacija.
Čia būtina pastebėti, kad į šią informaciją papuola ir bent dalis mūsų partnerių specialiųjų tarnybų informacijos, kuria yra keičiamasi, taip pat įvairūs kontaktai ir pokalbiai, viešųjų šaltinių – tokių, kaip žurnalistiniai tyrimai, ypač tarptautiniai (tokie, kaip Wikileaks, Panama papers, Paradis papers ir pan.) skelbta informacija, jos lyginimas ir gili analizė. Čia dar pridurčiau iš gyvenimo išmoktas pamokas viską stebėti ir gretinti.
Kaip pavyzdį galiu paminėti vieną žiaurų ir liūdną faktą. Mes, kurie minėtame parlamentiniame tyrime buvome sąžiningi ir ištikimi Lietuvos Respublikai duotai priesaikai (o man tai ne tušti žodžiai), buvome ir tebeesame įsitikinę, kad V.Pociūną ištrėmė į Baltarusiją tam, kad juo atsikratytų, nes jis jau kėlė pavojų tuo metu VSD galutinai užvaldžiusiai korumpuotai ir Lietuvai nelojaliai grupuotei. O po to jo žūtį dar pagreitino tai, kad jis, būdamas principingas žmogus ir patriotas, sužinojo apie JAV per lietuvius perduotus (suprantama, garsiai neviešinamus) 40 milijonų dolerių, skirtų Baltarusijos opozicijai, kurių didžioji dalis buvo tiesiog pavogta. V.Pociūnas, tai sužinojęs, pasakė, kad netylės. Tiems, kurie tuos pinigus pasisavino, o tai buvo ne baltarusiai, reikėjo V.Pociūną greitai nutildyti – ką jie ir netrukus padarė.
Stebėjimo, pasiklausymo ar radijo ryšių slopintuvas? Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Tiesa, buvo du pasikėsinimai, tik apie pirmąjį mažai žinoma. V.Pociūnas buvo paskirtas į Lietuvos Gardino konsulatą saugumo pareigūnu. Gardine V.Pociūnas kaip aukšto rango profesonalas atsidūrė tik todėl, kad juo reikėjo atsikratyti – jis per daug žinojo ir per daug į viską gilinosi. Ir, svarbiausia, jis dirbo Lietuvos valstybei, o ne klanui. Kartą jį, su savo automašina važiuojantį iš Gardino, aplenkė sunkvežimis, gabenantis daugiatonę gelžbetoninę konstrukciją. V.Pociūną tuomet išgelbėjo apvaizda. Kažką pajutęs, jis pristabdė savo automobilį, o tuo metu sunkiasvorė konstrukcija ir išvirto ant kelio – V. Pociūnas vos spėjo sustoti. Tačiau pats sunkvežimis tik padidino greitį ir nurūko. O juk vairuotojas, jeigu tik būtų pametęs tokį gan brangų krovinį netyčia, jis neišvengiamai būtų sustojęs.
Įdomu tai, kad ši istorija turi tęsinį. Seimo narys, profesorius Kęstutis Masiulis man užsiminė, kad, kai jo draugas V.Pociūnas jam apie tai papasaskojo, jis kreipėsi į faktinį (perkeltine ir tiesiogine prasme – pagal realią įtaką valstybės vadovams) šalies vadovą Vytautą Lansbergį, kuris tada dar buvo ir veikiantis Europos parlamento narys. Išklausęs šią istoriją, jis K.Masiuliui neva pasakė įsimintiną frazę: „Lai užsirašo…“ O kai K.Masiulis nesupratęs paklausė – kam, išgirdo atsakymą: „Istorijai.“
Negaliu garantuoti šio epizodo autentiškumo, bet jį prisiminiau perskaitęs dienraštyje „Lietuvos rytas“ straipsnį „VSD skandalo pursluose šmėžuoja garsios pavardės“, kuriame ir vėl iškyla profesoriaus pavardė. Cituoju: „Tačiau buvo ir spėjančių, jog tas „Jis“, pagarbiai įvardytas ir D.Jauniškio, yra konservatorių patriarchas V.Landsbergis, kurio interesas esą buvo tas pats – kuo geresni šansai I.Šimonytei. Šios prielaidos šalininkai remiasi tuo, kad D.Jauniškis yra vienas ištikimiausių asmenų V.Landsbergiui. Mat dabartinis VSD direktorius savo karjerą pradėjo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Apsaugos skyriuje, kuris sudarė asmeninės V.Landsbergio apsaugos branduolį. Teigiama, kad jiedu susitikinėja iki šiol…“
Beje, su šia pavarde sekimo ir informacijos rinkimo skandaluose tenka susidurti ne pirmą kartą. Praeito amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje Nepriklausomybės Akto signataras, šviesaus atminimo Romualdas Ozolas viešai apkaltino V.Lansbergį, kad jo nurodymu II KAM departamentas (karinė kontržvalgyba) jį seka. Tarp kitko, po kelerių metų ši informacija pasitvirtino. Bet niekas į tai neatkreipė dėmesio.
Man pačiam vadovaujant Seimo NSGK, po mūsų atlikto minėto paralamentinio tyrimo ir mano iniciatyva (jaučiant didžiulę priešpriešą) paviešinus dalį tyrimo medžiagos, buvo bandoma suduoti atsakomajį smūgį, mane apšmeižiant. Tai jiems nepasisekė, bet tam tikrą naudą klanui davė. Nes dar prieš garsiąją buvusio VSD vadovo, KGB rezervo karininko (juo tapo 1989 m.) Arvydo Pociaus kalbą Seime, kurioje buvo mesti pramanyti kaltinimai man ir mums liudijusiems VSD karininkams, pas mane buvo atėjęs pasiuntinys. Jo misija buvo slapta ir labai rimta. Tai buvo buvęs aukštas saugumo karininkas, kuris, įgaliotas VSD žvalgybos karininkų, man pasakė, kad keli jų yra pasiryžę duoti labai rimtus liudijimus NSGK dėl JAV 40 milijonų dolerių pagalbos, kainavusios V.Pociūnui gyvybę.
Tačiau po minėtos A. Pociaus kalbos Seimo posėdyje buvo balsuojama. Čia privalau paaiškinti, kad, svarstant personalijų klausimus, veikia gan griežta, Seimo Statuto nustatyta procedūra. LR Prezidento įgaliotas atstovas perskaito Prezidento teikimą atleisti tam tikrą pareigūną, po to atstovas atsako į Seimo narių klausimus, ir tuo posėdžio darbotvarkės klausimas pateikimo stadijoje baigiamas svarstyti – apie ką praneša posėdžio pirmininkas. Toliau jau vyksta susitikimai su Seimo frakcijomis, ir klausimas po kelių dienų grįžta į plenarinį, kur tuo pačiu metu vyksta ir svarstymas, ir Seimo nutarimo priėmimas, t.y. balsavimas.
Tačiau mano aprašomu atveju posėdžiui pirmininkavęs Seimo vicepirmininkas Andrius Kubilius, pažeisdamas Seimo statutą, ne tik suteikė galimybę ir tribūną A. Pociui paskleisti melo kupiną dezinformciją, bet net ir laimėti, nors ir laikinai, išlikimą poste. Lieka nesuprantama, kodėl A.Kubilius paskelbė balsavimą, per kurį pasimetę Seimo nariai pagrindinai Darbo partijos balsais nepatvirtino Prezidento dekreto dėl VSD vadovo A. Pociaus atleidimo.
Taip pat labai keista tai, kad Prezidentas Valdas Adamkus, lyg tik tokio rezultato ir laukęs, netrukus atšaukė savo dekretą dėl A.Pociaus atleidimo. Galbūt skaitytojui per šią procedūrinę painiavą kils neišvengiamas klausimas – o kas čia blogo nutiko? O nutiko keletas labai svarbių dalykų. Visų pirma, aš buvau gavęs informaciją, kad „valstybininkų“ klanas labai išsigando ir suprato, kad, jiems nepsiruošus persigrupuoti, jie gali prarasti svarbų įtakos svertą – pačio VSD kontrolę. Antra, jiems reikėjo mane kaip komiteto pirmininką sukompromituoti ir pašalinti iš NSGK.
Tačiau nei viena, nei kita jiems nepavyko. Bet vieną svarbią pergalę klanas vis dėlto pasiekė: pamatę, kas įvyko, VSD žvalgybos karininkai išsigando, kad ir su jais bus susidorota taip pat, kaip jau buvo susidorota su valstybei ištikimais karininkais V.Damuliu, K. Braziuliu, V.Bieliausku ir kitais. A.Pociaus kalba buvo priimta už rimtą, ir Prezidentas V.Adamkus, užuot ėmęsis aiškintis grėsmes valstybei, visiškai pasidavė klano įtakai ir net sušaukė Valstybės gynimo tarybą – aiškintis dėl KGB rezervisto pramanų. Taip prasidėjęs procesas, kuris galėjo tapti valstybės apsivalymu, netrukus užgeso. Nors mums po kelių mėnesių ir pavyko pašalinti A.Pocių iš pareigų, klanas buvo tik supurtytas, bet ne panaikintas, ir ta piktžaizdė pūliuoja iki šiol.
Tiesa, V.Lansbergio pavardė netrukus ir vėl sublizgėjo labai dviprasmiškomis aplinkybėmis. Po mūsų klanui suduoto smūgio šis netrukus nusprendė dar kartą sumenkinti parlamentinio tyrimo rezultatus. „Pilkuoju kardinolu“ vadinamo Albino Januškos iniciatyva buvo sukurta labai keista lyg ir valstybinė komisija V.Pociūno žūties aplinkybėms tirti. Bet čia svarbu ne pats komisijos sukūrimo faktas, nors tai irgi simptomiška: tie, kurie V. Pociūną šmeižė ir juodino, patys pradėjo rodyti iniciatyvą ir viską „tirti“.
Stebėjimo kamera. Slaptai.lt nuotr.
Tačiau įdomiausia, kokie asmenys buvo įtraukti į tą komisiją. Tai – profesorius A. Ališauskas, Lietuvos kariuomenės vadas generolas J. Kronkaitis, A.Sakalas („užkūręs“, R. Pakso apkaltos katilą), VSD atstovas be pavardės ir, svarbiausia, – V.Landsbergis. Pastarąjį aš per NSGK narę R. Juknevičienę bandžiau atkalbėti, bet ji pasakė, kad profesorius užsispyrė ir labai nori. Tačiau, nors iš viso to gavosi farsas, juo buvo siekiama nukreipti dėmesį nuo tos šokiruojančios realybės, kurią atskleidė mūsų tyrimas. Panašiai vyksta ir su dabartiniu VSD skandalu.
Visų pirma – daug triukšmo. Tuo nereikia stebėtis, taip daroma specialiai, kad triukšmas užgožtų esmę. O esmė ne tik kad labai nepatraukli, bet net ir kelianti siaubą. Ką kas bekalbėtų, tai yra grubus LR Konstitucijos ir žmogaus teisių pažeidimas. Ir tai laikas nuo laiko kartojasi per visus 30 atkurtos Nepriklausomybės metų. Beje, šiuos visus skandalus sieja keli bendri dalykai: pirma – totali gynyba, kad nieko čia tokio; antra – kad tai rusų ranka, kuri nori pakenkti Lietuvai; trečia – tie, kurie aiškina, jog tai neteisėta, apkaltinami ir apšmeižiami; ketvirta – valstybės vadovai visą laiką gina tuos, kurie padarė nusižengimą, o ne tuos, kurie siekia išsiaiškinti tiesą; penkta – visais atvejais nukenčia sąžiningi pareigūnai, kurie ištikimi priesaikai, duotai Lietuvos Respublikai, o ne lojalumą „vadams“ demonstruojantys prisitaikėliai.
Ir šio, ir anksčiau su specialisiomis tarnybomis sietų skandalų giluminė esmė – totalus savęs sureikšminimas ir įsitikinimas, kad mums viskas galima. Man teko neseniai išgirsti tokią frazę: tikrinome, tikriname ir tikrinsime. Taip jie privalo tai daryti, bet tik griežtai laikantis oficialios tvarkos ir nepažeidžiant žmogaus teisių. Tokia situacija susiklostė todėl, kad neegzistuoja jokių kontrolės mechanizmų. Tokiomis sąlygomis ir geri pareigūnai – paslysta. Ir ką daryti VSD vadovui, kurį paskyrusi/ęs LR Prezidentė/as ar jos/jo įgaliota/as ištikima/as patarėja/as paliepia „surinkti“ tam tikrą informaciją apie pusšimtį nieko neįtariančių Lietuvos piliečių? Arba jei to paprašo tavo buvęs vadovas, kuriam esi ištikimas, nes jį tapatini su valstybe?..
Šios organzcijos ne be reikalo yra statutinės – jos nedalyvauja politikoje. Deja, tai – tik teorija. Kiekvienas žmogus turi savus įsitikinimus ir savo nuomonę, savo simpatikus, kumyrus ir tuos, kurių jis nemėgsta. Mes juk tik žmonės. Turbūt, neskaitant teorinio nedalyvavimo politikoje, bent jau specialiųjų tarnybų vadovai ir pagrindiniai pareigūnai turėtų dar ir viešai deklaruoti savo pažiūras – kaip kažkada nežinia kodėl pajuokos objektu paverstas buvęs STT ir VSD vadovas Povilas Malakauskas. Pasakydamas, kad pagrindinai mąsto dešiniąja smegenų puse, jis aiškiai davė suprasti, kad yra dešniųjų pažiūrų žmogus. Ir man, su juo dirbant bei sprendžiant svarbius valstybei reikalus tai ne tik kad netrukdė, bet net ir padėjo.
Žiūronai. Slaptai.lt nuotr.
O štai apie artimus Dariaus Jauniškio ir profesoriaus V.Landsbergio santykius dauguma žmonių, manau, sužinojo tik dabar – iš laikraščio publikacijos. Kaip sakoma, geriau vėliau nei niekada, bet vis tik geriau, kad tai būtų žinoma jau žmogui užimant pareigas. Be to, po 30 atkurtos Nepriklausomybės metų būtų pats laikas pradėti tarnauti išskirtinai Lietuvos valstybei, o ne vadams.
Dar būdamas NSGK pirmininku, esu pasakęs, kad, jeigu nebus visaapimančios specialiųjų tarnybų kontrolės, valstybė išsigims, nebus jokios demokratijos. Buvau net paruošęs įstatymo projektą „Dėl specialiųjų tarnybų priežiūros Generalinio inspektoriaus institucijos įkūrimo“.
Praėjo virš dešimt metų, o dauguma tų kurie šiandien rimtais veidais postringauja iš TV ekranų, kad puolamas VSD, nieko nepadarė, kad ta priežiūra atsirastų. Kol valstybėje ištikimi Lietuvai pareigūnai bus persekiojami už tai, kad jie laikosi Konstitucijos, o specialiosios tarnybos bus naudojamos politinei įtakai didinti ir „dvaro“ intrigoms, tol mūsų valstybėje ir bus tokia betvarkė bei NEBAUDŽIAMUMAS! Visa teisėsauga sunkiai „serga“, ir naujojo Prezidento pareiga – rimtai užsiimti šios ligos gydymu.
Teksto autorius – Dr. Algimantas Matulevičius, LSDDP Tarybos narys, buvęs Seimo NSGK pirmininkas
Lietuvos ekonomika, atlyginimai, socialinė apsauga ir gyventojų lūkesčiai apie saugią ateitį auga jau 10 metų. Ypač gerų rezultatų pasiekė privatus sektorius, augančios investicijos, įmonių gamybos modernizacija ir naujos eksporto rinkos. Valstybinis sektorius šiek tiek atsilieka, metodai vis dar senoviški, politikos priemonių pasirinkimas ribotas, vis dar matuojamas procesas, o ne rezultatas. Dėl to gyventojų pasitikėjimas valstybe išlieka neaukštas, tačiau ir viešasis sektorius, nors šlubuodamas, pasiekia vis aukštesnių tikslų. Lietuva neabejotinai tampa gerovės šalimi ir jau gali pradėti kelti naują svarbų tikslą, ne tik rūpintis turistų ir inovacijų pritraukimu, bet ir grąžinti gyventojus.
Svarbūs signalai užsienio lietuviams
Šiemet Seimas ir Vyriausybė pasiuntė du svarbius signalus užsienyje esantiems tautiečiams. Užsienio lietuviams pagaliau atsirado atskira vienmandatė Seimo rinkimų apygarda. Dabar jau tik nuo užsienyje esančių piliečių priklausys, kiek jie bus aktyvūs rinkdami savo politikus ir prisidėdami prie kompetentingesnės vadovybės. Tai stiprus paskatinimas neatitrūkti nuo šalies aktualijų, tačiau darbas dar nėra baigtas.
Kitas labai svarbus ir būtinas darbas yra internetinio balsavimo įteisinimas bent jau užsienyje esantiems. Atsikalbinėjimai apie saugumą yra nepateisinami matant, kokią naudą galima iš to gauti. Gausi išeivių bendruomenė negali būti įkaite baimių, kurios nepakankamai pagrįstos. Reikia pradėti nuo el. balsavimo išeiviams, o tokio balsavimo sėkmė gali paskatinti diegti ir tolimesnes inovacijas.
Antras svarbus politikų darbas yra teisinės bazės bei priemonių sukūrimas pagalbai užsienyje esantiems lietuvių kilmės asmenims bei jų šeimos nariams grįžti į Lietuvą. Mūsų valstybė seka gerąja Izraelio praktika ir pradėjo kurti mechanizmą kaip paskatinti tautiečius grįžti į istorinę Tėvynę. Kol kas tai tik pradinė Grįžimo politikos stadija. Jau pavyko bandomasis projektas su Ukrainos lietuviais ir jų šeimų nariais.
Iš okupuotos Rytų Ukrainos buvo pagelbėta grįžti 150 žmonių. Toliau seka sudėtingesnis projektas padėti parvykti ir integruotis Venesuelos lietuviams ir jų šeimų nariams. Venesueliečiai, skirtingai nei ukrainiečiai, beveik nekalba lietuviškai, jie jau antros ar trečios kartos emigrantai, todėl tolimi ir kultūriškai, galbūt nebeturi giminaičių Lietuvoje, todėl jų integracija bus sunkesnis uždavinys. Kol kas grįžti į Lietuvą pageidauja 21 asmuo, bet tokių gali būti gerokai daugiau, nes prašymai dar bus renkami mažiausiai metus, o tikėtina ir dar ilgiau. Per tą laiką toliau bus tobulinami valstybiniai gebėjimai ir procedūros.
Emigruoti ar sugrįžti. Slaptai.lt nuotr.
Grįžimo politika
Pagalba krizių zonose atsidūrusiems tautiečiams yra tik dalis Grįžimo politikos, kita jau didesnė ir politiškai labai svarbi mūsų bendruomenė, kuriai reikia paramos, yra buvę politiniai kaliniai, tremtiniai, disidentai, jų šeimos ir palikuonys. Lietuva vykdė jų grįžimo politiką be tinkamų įstatymų, chaotiškai, keistomis iniciatyvomis. Šis bandymas visiškai nepasiteisino, tačiau kainavo daug. Tremtiniams buvo dalinami butai, tai buvo ir kompensacija, ir integracija, ir visa politika. Viso grįžo apie 2000 žmonių, tačiau nemaža dalis tiesiog pardavė gautus butus ir išvyko atgal. Žinant, kad asmenų, kurie galėtų potencialiai grįžti į Lietuvą yra apie šimtą tūkstančių, tai 2 tūkst. grįžusių yra labai mažai.
Krizėse atsidūrę lietuviai ir tremtiniai – tai specifinės grupės, kurioms būtina išskirtinė Lietuvos valstybės pagalba ir rūpestis, tačiau užsienyje yra didelė tiesiog lietuvių kilmės bendruomenė, apie 1,5 mln. žmonių, kurių apsigyvenimas istorinėje Tėvynėje būtų didelė ir pageidautina sėkmė.
Vaikų Lietuvoje gimsta mažai ir tokią tendenciją pakeisti jokių sprendimų nėra. Net turtingiausios pasaulio šalys Norvegija, Šveicarija, Austrija, Danija nerado jokio recepto, kaip šeimas paskatinti turėti tiek vaikų, kad užtektų kartai pakeistų vyresnes kartas. Taigi vienintelis kelias užtikrinti stabilų gyventojų skaičių yra skatinti imigraciją. Lietuva yra maža ir kultūriškai labai pažeidžiama šalis, todėl vertėtų atidžiai kontroliuoti migracijos procesus, kad svetimos kultūros žmonės neimtų dominuoti. Prioritetas imigracijai galėtų būti lietuvių kilmės asmenys ir su Lietuva susiję asmenys, kurie jau turi ryšių su Lietuva. Galbūt tokie asmenys daug metų užsienyje užsiėmė lituanistine veikla, galbūt dirbo su konsulinėmis, saugumo, diplomatijos temomis, yra atstovavę Lietuvos Respublikos interesus ekonominėje, socialinėje, istorinėje, mokslinėje srityse ir t.t. Toks atvejis buvo, kai į Lietuvą atvyko vertėjas iš afganų kalbos, padėjęs Lietuvos kariams Afganistane. Lietuvoje laukiami galėtų būti ir istorinių tautinių bendrijų atstovai, be kurių indėlio Lietuva nebūtų sukurta tokia, kokia yra.
Pageidautinos imigracijos skatinimo politika nėra Lietuvos išradimas. Daug šalių atsirenka ir skatina atvykti tuos, kurie šaliai yra reikalingi. Garsiausi pavyzdžiai yra JAV „žalioji korta“, Australijos imigracijos loterija ar Izraelio grįžimo įstatymas. Lietuva turėtų ko pasimokyti ir iš artimesnių šalių, tokių kaip Estija ar Lenkija.
Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) visai neseniai sulaikė kyšininkavimu įtariamus Raseinių savivaldybės valdininkus. Prieš kelis mėnesius pareigūnai lankėsi Panevėžio, Šilutės, Telšių savivaldybėse ir vis korupciniai nemalonumai valstybiniuose namuose. Tokios istorijos jau beveik 30 metų. Tai viena savivaldybė, tai kita, ir jokių prošvaisčių, kad situacija pasikeis.
Be kyšių nė žingsnio
Visi korupcijos tyrimai rodo, kad labiausiai kyšininkavimu garsėja medikai ir savivaldybės. Tik policijos pareigūnai, kurie irgi ilgai pirmavo korupcijos žemėlapiuose, pamažu užleidžia pozicijas. Policijai mažinti kyšininkavimą padėjo skaidrus vadovų požiūris, padidintos algos ir sustiprinta kontrolė. Reiktų pagirti ir buvusį komisarą Saulių Skvernelį, kurio vadovavimo laikais buvo pasiekta esminė pažanga. Kai S. Skvernelis tapo Premjeru, buvo galima tikėtis, kad gerąją patirtį pavyks perkelti į sveikatos sritį ir savivaldybes. Gaila, to neatsitiko.
Savivaldybėse taip įsigalėjusi kyšininkavimo kultūra, kad tarp valdininkų kalbama ne „ar imti“, bet „kaip imti, kad nepagautų“. Pagrindinės priežastys, kodėl valdininkai nenori dirbti skaidriai, yra tos pačios, kurios buvo panaikintos Policijoje. Valstybės tarnautojų atlyginimai, įvertinant infliaciją, paskutinį dešimtmetį tik mažėjo, o, ir savivaldybių merai, ir kiti vadovai dažnai būna tie, kurie ne kontroliuoja savo pavaldinius, bet patys inicijuoja nusikalstamas veikas. Tą rodo nuolatiniai STT vizitai į savivaldybes, kai sulaikomi ar nušalinami nuo pareigų net aukščiausi vadovai. Tik liūdesį gali kelti eilinis atvejis Panevėžyje, kai buvo sulaikytas meras Rytis Mykolas Račkauskas, kuris prieš rinkimus žadėjo skaidrumą, o miesto tarybos nariai ne tik neišsižadėjo įtarimų sulaukusio lyderio, bet dar ir audringai reiškė paramą. Tai ką galvoti paprastam panevėžiečiui apie tokią valdžią? Kaip, apskritai, pasitikėti demokratija?
Verslo ir politikos suaugimas
Savivaldybių politikai mėgsta kalbėti, kad politikos savivaldybėje nėra, o yra tik „ūkiniai reikalai“. Toks politikas iškart turėtų kelti abejonę? Pasak tokio, nėra viešųjų klausimų, nėra gyventojų interesų, yra tik „reikalai“. Tokiam politikieriui pritaria abejotinos reputacijos verslininkai, kurie labai mielai tvarko tokius „reikalus“. Eilinėje savivaldybėje, visai nesvarbu, kokios politinės pakraipos politikai dominuoja, dalį tarybos narių būtinai sudaro vietos verslininkai ir neretai būtent jų verslas būna glaudžiai susijęs su tos savivaldybės užsakymais. Jeigu tokie neskaidrūs vietos verslininkai, kurių užsakymai susiję su konkrečia savivaldybe, patys neužima tarybos narių ar administracijos pareigūnų postų, tai juos užima arba jų giminaičiai, arba bičiuliai. Tokių atvejų visoje Lietuvoje tiek daug, kad tai net ne atvejai, o taisyklė.
Savivaldybė teikia užsakymus, o neaiškiais būdais laimintys verslininkai atsidėkodami apdovanoja politikus ir valstybės tarnautojus. Tai standartinė schema. Labai sunku ją suardyti, nes visos pusės suinteresuotos, o pinigai gi „valstybiniai“. Tokie „šešėliniai“ machinatoriai gadina sąžiningo verslo reputaciją, todėl niekaip nepavyksta pakeisti neigiamos visuomenės nuomonės apie verslą. Bet kokie bandymai apriboti verslininkų dalyvavimą politikoje yra neleidžiami Konstitucinio Teismo, pačių verslininkų bendruomenė nėra vieninga ir savo narių nekontroliuoja, o Seimo bandymai didinti reikalavimus valstybės tarnybai nieko nekeičia.
Seimas yra linkęs kelti tarnautojams vis daugiau reikalavimų ir bausti už bet kokią klaidą. Tai turėtų gerinti situaciją, bet yra priešingai. Įstatymų yra tokia daugybė, jie painūs, prieštarauja vieni kitiems, todėl suklysti galimybių daug ir tai valstybės tarnautojus verčia jaustis nesaugiai, nevertinti užimamos pozicijos ir skatina leistis į avantiūras. Opiausi sektoriai yra statybų ir viešųjų pirkimų, kur valstybės tarnautojams nuolat grasinama baudomis ir teismo procesais, bet visai nevertinamas jų principingumas.
Rinkimų komitetai kaip kyšininkavimo „Pandoros skrynia“
Nusivylę politikų pažeidžiamumu korupcijai, rinkėjai bando ieškoti geresnių alternatyvų rinkimų komitetuose. Ar jie geresni? Deja, ne. Jie net blogesni! Per šią kadenciją STT pradėjo tirti korupcijos atvejus Raseiniuose, Panevėžyje, Šiauliuose, kur valdo įtakingi rinkimų komitetai. STT įtarimų neišvengė ir Kauno savivaldybė, kur STT lankėsi jos kontroliuojamoje įmonėje „Kauno švara“, o Alytuje pareigūnams teko vykti į savivaldybės valdomus „Dzūkijos vandenis“. Visos minėtos savivaldybės dominuojamos rinkimų komitetų.
Tvarkingoje savivaldybėje valdančiųjų savivalę turėtų apriboti budri opozicija, bet dažnai savivaldybėse trūksta sveikos politinės konkurencijos, nes visi politikai būna tampriai susiję su šešėliniais vietos verslininkais. Kad trūksta tikros partijų konkurencijos, o yra tik interesai, labiausiai atskleidžia populiarėjantys visuomeniniai rinkimų komitetai. Nors jie buvo sugalvoti kaip demokratiją stiprinanti pilietinė galimybė, realybėje dažniausiai į juos buriasi vietos oligarchų kontroliuojami buvę įvairių partijų atskalūnai. Taip patogiau, nes išvengiama bet kokios partijos lyderių kontrolės „iš Vilniaus“, o ir finansavimo klausimai sprendžiami agresyviau ir paprasčiau.
Artėjant savivaldybių merų rinkimams svarbu ne garsūs šūkiai, bet politikų patikimumas ir principingumas. „Rinkimų komiteto“ afiša, toli gražu, negarantuoja, kad pasikeis politinė kultūra, todėl kartais lieka tik pasidžiaugti STT aktyvumu. Tai kartais būna vienintelė tikra opozicija vietos savivaldybių politikų ir oligarchų suokalbiams.
Konservatoriai suvažiavime diskutuoja dėl vizijų Europai ir Lietuvai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai pirmą kartą Lietuvos istorijoje rengia išankstinius kandidatų į Lietuvos Respublikos Prezidento postą rinkimus. Mūsų šalyje to dar niekada nevyko, nors pasaulyje tai nebūtų naujiena, ypač JAV, kur kandidatų varžytuvės turi senas tradicijas. Šio Tėvynės sąjungos projekto sėkmė būtų visos politinių partijų sistemos sėkmė ir būtų stiprus signalas, kad pagaliau Lietuvos demokratiniai mechanizmai išsivaduoja iš postsovietinės klampynės.
Seimo narys Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Geriausiai organizuota partija
Kai politologai kalba apie partijų sistemą Lietuvoje, tai reiktų atskirti TS-LKD ir visas likusias partijas. Konservatoriai šiandien, po socialdemokratų žlugimo, yra vienintelė progresyvi politinė organizacija su veikiančiais demokratiniais mechanizmais, užtikrinamu veiklos skaidrumu ir atskaitingumu bei, svarbiausia, ji vis labiau atsiveria visuomenei, išsivaduodama iš XX amžiaus „partijos“ apibrėžimo. TS-LKD vieninteliai organizuoja visuotinius partijos pirmininko rinkimus, politikų reitingavimą į Seimą ir savivaldybes, pradėjo demokratiškai rinkti lyderius į merus, o dabar ir į šalies Prezidento postą. Maža to, balsuoti išankstiniuose rinkimuose dėl partijos paramos galės ne tik nariai, bet visi norintys. To nedaro jokia kita valstybės partija.
Lietuvos visuomenė, o kartais ir politologai, vis dar įsivaizduoja partiją, kaip kažkokią uždarą, pusiau slaptą, merkantilinių tikslų vedamą organizaciją, kuri proteguoja savo narius ir ieško personalizuotos naudos. Taip galbūt buvo XX amžiuje. Šiais laikais partijos nario bilietas yra nieko daugiau, kaip tik vieša politinių pažiūrų deklaracija. Jau Andriaus Kubiliaus vyriausybėje daug ministrų, jų pavaduotojų ir kitų politinių postų užėmė žmonės, neturintys partijos nario bilieto. Tačiau vis tiek TS-LKD buvo atsakinga už Vyriausybės veiklą. Ne visi politikai, patarėjai ir konsultantai, dirbantys su TS-LKD, yra partijos nariai. Tik apžvalgininkai kažkodėl labai mėgsta pabrėžti, kad vienas ar kitas žmogus priklauso partijai. Nieko tas priklausymas partijai ar nepriklausymas neparodo, nes absoliuti dauguma partijų narių tėra formalūs ir aktyviai partijos reikaluose nedalyvauja, o lygiai taip pat daug aktyvistų nėra partijų nariai, tačiau turi didelę įtaką lyderiams. Štai Ingrida Šimonytė turi labai stiprią įtaką partijoje, bet nėra narė, o Vygaudas Ušackas, nors yra narys, kitose visuomenės grupėse sulaukia daug daugiau paramos. O tokių pavyzdžių daugybė visose politinėse organizacijose. Net dabartinis Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis nėra partijos narys, tai ko tada vertas tas nario bilietas?
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Kas ją pakeis 2019-aisiais metais? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pavyzdys kaip rinkti politikos kandidatus
TS-LKD rengiami išankstiniai Prezidento rinkimai yra dar vienas žingsnis senovinį partijos įvaizdį pertvarkant į politinį judėjimą. Tokiame darinyje svarbu būtų ne atskiri politikai, ne nariai ir net struktūros, bet konservatyvios idėjos ir vertybės, kurios vienija žmones, o jau šie pasirenka politikus, kurie jas geriausiai atstovauja. Ar toks modelis gali sėkmingai veikti? JAV patirtis rodo, kad gali. Socialinių tinklų ir informacijos pasaulyje kitokia partijų forma net nėra gyvybinga. Ilgainiui visos partijos Lietuvoje turės atsiverti, arba, keičiantis kartoms, nebesugebės pritraukti rinkėjų.
Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
Konservatorių rengiami pirmieji kandidato į valstybės Prezidentus išankstiniai rinkimai siunčia labai svarbią žinią – partija nesiekia parinkti sau palankaus kandidato, nesiekia į gerą postą pastūmėti vieną ar kitą saviškį, koks jis geras bebūtų, bet visa organizacijos jėga parems tą kandidatą, kuris geriausiai atstovauja vertybes, kurios svarbios šiai bendruomenei. Nėra jokių sąlygų, kad paremtas kandidatas būtų kaip nors skolingas partijai. Tą užtikrina ir ne partijos narių galimybė dalyvauti balsavime. Taigi jeigu toks kandidatas taptu Prezidentu, tai jo niekaip neįpareigoja būti kaip nors susijusiu. Net priešingai, visuomenė bus labai akyla ir bet kokia nuolaida rėmėjams bus žvelgiama su įtarumu ir padidintu dėmesiu.
Stiprybė yra neskirstyti į „partinius“ ir „nepartinius“
TS-LKD tuo aiškai liudija, kad jai rūpi ne geriausias partijai kandidatas, bet geriausias Lietuvai. Žinoma, pagal savo vertybes – patriotiškumą, provakarietiškumą, pagarbą tradicijoms ir kt. Prie tokio požiūrio Tėvynės sąjunga nuosekliai ėjo, ir paskutiniuose dviejuose Prezidento rinkimuose neieškojo kandidato „geriausio iš partinio sąrašo“, bet rėmė partijos vertybėms artimą pretendentą, kokiais tuo metu buvo Valdas Adamkus ir Dalia Grybauskaitė.
Šiandien, kai vėl girdisi kai kurių lyderių pasisakymai, kad būtina partijai kelti „savo“ kandidatą, tai daryti „būtina“, reikia siekti „savo“ Prezidento – panašu į nomenklatūrinius parinkimus ir tai jau yra bandymas grįžti atgal. Labai nuvilia Liberalų pozicija kelti „savo“ kandidatą, norėtųsi platesnio požiūrio, bent jau rinkėjai to tikėtųsi. Kai kas nesuprasdami TS-LKD siūlymo esmės, sako, kad nepartinis kandidatas tik liudija partijos silpnybę, tačiau kaip rodo rinkimų patirtis, svarbu remti geriausią kandidatą ir nestatyti išankstinių barjerų.
TS-LKD šiandien yra partijų flagmanas, realiais veiksmais įrodantis, kokios ateityje turės būti visos politinės organizacijos, ir kuo greičiau jos tai supras ir perims šią patirtį, tuo visai Lietuvos demokratijai bus didesnė pergalė. Išankstiniai Prezidento rinkimai tai gali paskatinti.
