Edvardas Čiuldė, šio teksto autoriusŠimtas metų vienatvės
– Šimtas metų vienatvės? Apie ką ši knyga?
– Apie užtrukusį Lietuvoje karantiną!
Taip anąsyk kalbėjosi tarpusavyje mano transcendentalinis aš su mano empiriniu aš.
Tas pats vidinis balsas byloja, kad sugrįžimas iš karantino bus ne mažiau sunkus ir ilgas kaip kefalėnų karaliaus, Penelopės vyro, Telemacho tėvo Odisėjo dešimt metų trukusi kelionė į namus po Trojos karo.
Fabuloje slypi slapta užuomina, kad karantinui užtrukus sūnus pradeda neatpažinti tėvo, o aplink žmoną tvenkiasi keisto pagyvėjimo atmosfera, t. y. į puotą renkasi vis daugiau jaunikių.
Žinia, didžiausias išbandymas Odisėjui ir jo komandai kelionėje į namus buvo susidūrimas su Polifemu, Poseidono ir Thoosa sūnumi, milžinu kiklopu, žmonių valgymo čempionu.
Lietuvoje kiklopiškų pavardžių registre šalia kitų paryškintu šriftu yra įrašyta Skvernelio pavardė. Kodėl paryškintu šriftu ir su varnele paraštėse?
Pirmtakas buvo su viena išsprogusia akimi, tas – su dviem, netelpančiomis savo orbitose, degančiomis, išsprogusiomis akimis, kažkokia mitologinė anomalija arba du kiklopai viename. Neramina tai, kad du kartus apgauti kiklopą būtų sunku net mūsų laikų patobulėjusiam Odisėjui.
Odisėjo kelionė
Kelionėje sutikti lotofagai, kaip prisiekę žalieji valstiečiai, nevalgė žmonių, o tik lotoso lapus, tačiau užvalgius jų siūlomo maisto Odisėjo vyrai pamiršo tėvynę Itakę. Kai kurie iš jų taip ir liko neatkerėti per amžius.
Odisėjo kelionės
Per dešimt sugrįžimo metų Odisėjas neturėjo santykių su normalia moterimi, todėl privalėjo svetimoteriauti su burtininkėmis ir deivėmis. Labai nevienareikšmė istorija yra apie tai, kad burtininkė Kirkė, Helijo duktė, pavertė Odisėjo vyrus kiaulėmis. Nuo to laiko moterys kartais prasitaria, kad visi vyrai yra kiaulės. Savo ruožtu vyrai yra linkę prisipažinti, kad labiausiai apsunkina sielą net ne tai, kad esi kiaulė, o tai, jog, paversdama kiaule, burtininkė tau drauge paliko žmogaus protą ir nuovoką, leidžiančią nustatyti nuotolį tarp kiaulės ir žmogaus, įsivaizduoti distanciją. Tai labai panašu, kai, tarkime, net ir po karantino panaikinimo, žmonėms, sulaukusiems šešiasdešimties metų, bus leidžiama dirbti tik per distanciją, t. y nuotoliniu būdu. Kirkė apskritai yra nuotolinio mokymo deivė, pasiuntusi Odisėją į Hadą pabendrauti su šešėliais.
Kalipsė žadėjo Odisėjui nemirtingumą, jeigu jis pasiliks Ogigijos saloje, tačiau Odisėjas išvyko, nes jis mylėjo Panelopę. Kalipsė pasimirė iš sielvarto.
Per mano emirinio aš skruostus riedėjo kiauliškos ašaros.
Šią trijų žodžių, prasidedančių tuo pačiu garsu „L“, skanduotę, tikiuosi, prisimena visi, kurie 1990 m sausio 13-sios naktį pasitiko ir praleido Vilniuje, prie Aukščiausios Tarybos rūmų, prie kitų pastatų, kuriuos puolė Kremliaus pasiųsti smogikai.
Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė
Gal šiandien
jie kam nors rėžia akį ar ausį, bet kaip iš dainos žodžių neišmesi, taip ir
neiškreipsi, neištrinsi iš istorijos faktų, kol dar gyvi tų faktų, įvykių
liudininkai.
Aš tą naktį
irgi praleidau Vilniuje, su grupe draugų iš Leningrado Liaudies fronto,
atskubėjusių į Vilnių „Už jūsų ir mūsų“ laisvę. Ten tą skanduotę girdėjau ne
vieną kartą, ir prie Lietuvos vardo ji prilipo taip, kaip ir žodis lietus poetiškajame atodūsyje: „Čia
Lietuva. Čia lietūs lyja…“.
Nebeištrins…
Juolab, kad yra kažkas magiška žodžių, prasidedančia tuo pačiu garsu, reikšmių
pynėje…
Negi
atsitiktinai tą naktį su vilniečiais prieš sovietų karinę techniką petys petin
stovėjo būtent leningradiečiai,
pasiuntiniai miesto, kuris tada dar nebuvo susigrąžinęs savo istorinio pirminio
pavadinimo Sankt Peterburgas? O štai šiandien, jei Lietuvą vėl užplūstų kokia
nors Kremliaus inspiruota naikinanti jėga, vargu ar mūsų ginti skubėtų
sanktpeterburgiečiai?… Nebent atmintis išjudintų vieną kitą dar pajudantį
leningradietį – žmogų, kurio etinės, politinės pažiūros brendo prieš
trisdešimtį metų, Leningrado Liaudies
fronto įtakoje…
O ar nešildo
mūsų, lietuvių, tas faktas, kad iš
didelio būrio mums giminiškų, senųjų baltų genčių išliko viena vienintelė, ta
gentis-tauta, kurios pavadinimas prasideda tuo pačiu garsu, kaip ir mūsų: latviai?
Gal kai kas,
įsitraukęs į žaidimą “Nuo garso – prie reikšmės“, į garsu „L“ prasidedančių žodžių
pynę pasiūlys įpinti ir kitą mūsų kaimyninę šalį – Lenkiją? Bet, o tačiau: vardu, prasidedančiu garsu „L“ lenkus
vadiname mes, lietuviai, o ne patys lenkai. Tai mus, pinančius reikšmių pynę,
nuveda toli į kitą šoną.
Geriau
grįžkime prie lietuviškojo žodyno. Jame turime lengvumo pojūtį perteikiantį veiksmažodį lėkti, šalia žodžio linksmas šeimos
rikiuojasi visa gausa liūdesį
sukeliančių žodžių: lemtis, likimas,
laidotuvės, lavonas…Ką padarysi, matyt jau nuo amžių mūsų protėviai taip
nevienareikšmiškai matė dvi laisvės
puses…
Iš senų laikų perėmėme skardžiabalsį paukštuką lakštingalą ir išlakųjį medį liepą, šaltuoju laiku numetantį lapus; po miškus kadaise ne tik liuoksėjo (??) lapės, bet ir lapnojo lokiai; nuo seno nenulaikėm liežuvio už dantų, nors ir mėginom jį užtverti lūpomis; buvom sėsli, lizdus rūpestingai kraunanti tauta, o laivais žavėjosi tik romantikai ar liurbiai, lepšiai, kaip juos pavadindavo praktiškesni, į lopetas, kaip į inkarus, laikančius ant kranto, įsikibę gentainiai…
Iš Vakarų
kultūros lobyno pasiskolinome dabar labai populiariu tapusį liberalizmą su visais liberalais, o štai leiboristai taip ir neperšoko lietuvių kultūros tvoros.
O ką supintume, pasirinkę reikšmių pynės vedančiuoju kitą
garsą? Pavyzdžiui, garsą, kuriuo prasideda pavadinimas kitos mūsų kaimynės Rusijos: „R“?
Prašom: raudonas,
rimtas, rūstus, revoliucija (tiesa, pačioje rusų kalboje šis žodis –
skolinys, bet tapo „savu“, kaip ir mums skolinys „liberalas“)… Ruduo, roplys… Rupūžė…
Na, žinote, kai prie tokių žodžių išsirikiuoja rinkti, rinkimai, imi įtarti, kad būtent
mistiškai neigiama garso „R“ energija neleidžia per rinkimus laisvai
išsiskleisti mūsų rinkėjų geriausioms savybėms: atsakingumui, išminčiai,
įžvalgumui.
O jei rimtai, tai kodėl aš įsivėliau į šitą žaidimą garsais
ir reikšmėmis? Būtų suprantama, jei, pavyzdžiui, turėčiau tikslą padėti
mokytojams lituanistams sudominti vaikus dar neatskleistomis mūsų kalbos galimybėmis
ir įdomybėmis.
Gal toks žaidimas padėtų mokiniams ir jų tėveliams suvokti skirtumą
tarp garso ir raidės ir įkaltų į galvą, kad visokios naujos raidės abėcėlėje, kurios
nežymi naujo, konkretaus garso, yra paprasčiausios šiukšlės, brukamos nemokšų?
Gal ir žodžių daryba su visais darybiniais lizdais nušvistų
naujomis spalvomis, o žaidimas reikšmėmis gal panardintų žaidėjus į mūsų
protėvių, kalbos kūrėjų dvasinį pasaulį, nuo kurio jau visai nebetoli iki
lietuvių tapatybės problemų aiškesnio suvokimo?
Gal… Bet juk Lietuvos mokyklose dirba daug puikių,
kūrybingų lituanistų, kurie turi dar geresnių sumanymų, tik stokoja sąlygų
kūrybiškumui realizuoti. O pirmoji, svarbiausia sąlyga – laisvė, nuo kurios ir prasidėjo šitas tekstas ir kurios šiandien
labai stinga ministerijos kuriamų programų ir kitokių reikalavimų suvaržytiems
pedagogams.
Mane gi šitam žaidimui įkvėpė žemės ūkio ministras G. Surplys,
kuris, nors ir nebūdamas kalbininkas, savo darbe vadovaujasi įžvalgomis, kurias
įkvėpė į aukščiau pateiktąsias panašios garsinės-reikšminės asociacijos.
Rusai mėgsta posakį: „Liežuvis iki Kijevo nuves“. Mat, rusų
kalboje žodis jazyk „liežuvis“ reiškia ne tik kalbos organą, bet ir pačią kalbą
(beje, tokiomis reikšmės ir lietuvių liežuvis
buvo vartojamas senuosiuose lietuviškuose raštuose). O mūsuose sakoma: „Moki
žodį – žinai kelią“.
Štai ir nebežinau, kuris posakis tiksliau atspindi
gyvenimiškas realijas, nes Lietuvos ministrą liežuvis nuvedė … iki Kinijos.
Todėl, kad moka žodį, ar todėl, kad nemoka?
Aiškindamas, kodėl partnerių verslui, rinkų mūsų gamintojų
produkcijai jis šoko ieškoti šalyje, kurią valdo demokratijai priešiški
komunistai, ministras nuklydo į gana toli nuo racionalios politekonomikos esančias
sferas.
Paprastai renkantis partnerį (ekonominį… O jūs ką
pagalvojote?) atsižvelgiama ne tik į naudą, kurią gali duoti partnerystė
(pavyzdžiui, imli rinka), bet ir į partnerio patikimumą, be kurio apskritai neįmanoma
jokia nauda – ką pasauliui ir mums pirštu prikišamai nuolat demonstruoja
Rusija.
„Žinių radijo“ žurnalistams priminus liūdnąją patirtį, kuria
„praturtėjo“ Lietuvos verslas, pernelyg patikliai įklimpęs į plačią Rusijos
rinką, ministras įsileido į painius samprotavimus apie konfucionizmo
(variantai: konfucizmas, konfucianizmas – Kinijoje užgimusi etinė ir filosofinė
sistema, kartais priskiriama prie religijų) įtaką Kinijos politikai ir
patikino, kad dėl konfucionizmo Kinijos politika nėra ekspansionistinė: „Kiek
studijavau Kinijos užsienio politiką, pakankamai stipriai kultūra yra veikiama
konfucionizmo vis dar, kuris nėra ekspansionistinis“.
Nežinia, kokiais šaltiniais remdamasis ministras įtikėjo neekspansionistine
konfucionizmo įtaka šiandieninei Kinijos politikai, bet, priklausydamas ES
šalių politikų bendruomenei, galėjo bent patylėti ir pamąstyti, kaip su konfucionizmu
derinasi Tibeto tragedija ar anaiptol ne taikinga politika kitų į Kiniją
inkorporuotų tautinių mažumų (pavyzdžiui, uigurų) atžvilgiu.
Tiesa, ministras pasidalino savo sukurptu „geležiniu“ argumentu,
kodėl nereikėtų baimintis komunistinės Kinijos: todėl, kad komunizmas ir
konfucionizmas prasideda ta pačia raide „K“!!!
Deja, čia geležimi nė nekvepia, greičiau barška pigia
skardine…
Atkreipkite dėmesį: ministras kalba ne apie garsus, bet apie
raides, o juk visi (išskyrus nebent ministrą Surplį?) žino, kad kinai rašo ne
raidėmis, o hieroglifais, kitaip sakant, ideogramomis, kurių kiekviena reiškia
tam tikrą sąvoką. Spėju, kad kinų kalboje ideogramos, kuriomis „piešamos“ komunizmo ir konfucionizmo sąvokos, tesutaps tik vienu kitu brūkšneliu, kurie,
jei vis dar mėginsime sekti ministro samprotavimais, Kinijos užsienio politikai
įtakos, ko gero, neturi jokios.
Įdomumo dėlei pažaiskime ministro Surplio pradėtąjį raidžių žaidimą ir prisiminkime, kokie dar „pasaulėžiūriniai“ žodžiai prasideda raide „K“. O jų ne taip ir mažai: kairuoliškumas, kapitalizmas, ir kaip jų pasekmės – karjerizmas; kataklizmas; katastrofa; kalėjimas; katorga; kanibalizmas; karas; kova; kardas; kalavijas, kančia…
Kita vertus,
ta pačia raide prasideda ir „padorias“ sąvokas reiškiantys žodžiai: kultūra; krikščionybė; katalikybė; Kalėdos…
Krenta į
akis tai, kad beveik visi čia suminėtieji žodžiai į lietuvių kalbą atėjo iš
kitų kalbų, iš kitų kultūrų, kaip ir jau senokai „savais“ tapę žodžiai knyga, kryžius, komedija, karalius,
kancleris…
Tačiau kur kas daugiau lietuvių kalboje turime „K“ raide (ir garsu) prasidedančių savų, lietuviškų
žodžių. Jų seką galima, gal net ir būtina pradėti nuo šiais metais
populiariausių sąvokų: kiaulė, kiaulystė, kiaulininkas.
Populiariausių ne dėl to, kad pagal kinų kalendorių 2019-siais prasideda kiaulės metai, o dėl to, kad prasidėjo metai kiaulyste, kurią mums pakišo kaimynė. Jos vardą mes pradedame tokiu
mums mielu garsu „L“, bet jos pačios savivertė ir savivoka nieko bendro neturi
su tuo garsu, kaip ir jos savipavadinimas.
O jeigu jau ir Lenkija mums kiaulina, atsisakydama mūsų kiaulienos, tai ko tikėtis iš Kinijos?
Mūsų literatūros klasiką Kristijoną Donelaitį ir šią jo frazę-klausimą prisimenu kaskart, kai viešojoje erdvėje susiduriu su lietuviškais ir nelietuviškais keiksmažodžiais, vulgarybėmis, patyčiomis, „pagardintomis“ kitą žmogų žeminančiais epitetais.
Kas jums, mano tautiečiai, „kenk“, kad jūsų kalbos, tekstai, atsiliepimai pripildyti ir perpildyti tokiais žodžiais ir išsireiškimais, kurie vos prieš trisdešimtį metų buvo laikomi nepadoriais, nekultūringais, žeminančiais ne tik tą žmogų, kuriam tie žodžiai skirti, bet ir jų autorių?
Ilgai svarsčiau, mėgindama suprasti, kodėl dvasios laisvė atvedė į liežuvio palaidumą, o patyliukais, taip vadinamame „savame rate“ mėginau švarinti su manim bendraujančių žmonių žodžius, o per juos ir mintis. Nes juk ne veltui sakoma: „Kaip galvojame, taip ir kalbame…“
Viešai pratrūkti privertė filmo „Emilija iš Laisvės alėjos” scenarijaus autorius Jonas Banys, kuris fb paskelbė, jog po Sąjūdžio jubiliejaus savo drąsia kalba Seime išgarsėjęs vienas VU filosofijos studentas – hmm, kaip čia išsisukus nuo reto vulgarumo citatos? – kažką ten daro su Karbauskio lytiniais organais… Pasirodo, šitokiu originaliu būdu ponas Banys oponavo kažkokiam trečiam asmeniui, kuris palygino studentą su partizanais, matyt, atsižvelgdamas į jo pilietinę drąsą.
Negalėčiau pasigirti draugyste su visais kino scenaristais, bet jau daug metų bičiuliaujuosi su vienu geriausiu vyresnės kartos Lietuvos kino scenaristu – ir nei raštu, nei žodžiu iš jo į viešąją erdvę nėra ištrūkusi (bent jau negirdėjau) nė viena vulgarybė.
Gal gilinimasis į procedūras, liečiančias lytinius organus, būdingas tik jauniems, savo prigimtiniais gebėjimais nepasitikintiems kūrėjams?
Spėjimas, laimei ar nelaimei, nepasitvirtino. Bjauraus vulgarumo komentaras sulaukė palaikymo ir iš kelių vyresnių „draugų“, tarp kurių – Lietuvos katalikų (!!!) mokslo akademijos vicepirmininkas ir VU tarybos narys prof. Paulius Subačius.
„Veiksmas“ sulaukė „atoveiksmio“: komentatoriai, kuriems toks stiliaus viešinimas bei plėtra yra nepriimtini, pasipiktino ir … priminė fb bendruomenei profesoriaus sovietinės jaunystės klaidas bei prasižengimus etikai. Tokiu ne visai švariu būdu paaiškėjo, kad profesorius sugebėjo išsaugoti jaunatvišką silpnybę moralinėms ir/ar fiziologinėms nešvankybėms, tačiau… ar verta tokiu „paveldu“ dalintis su dabartine jaunąja karta? Juk ji ir be vyresniųjų palaikymo bei pritarimo nepripažįsta nei etikos reikalavimų, nei tradicinės kultūros vertybių.
Tarp tų vertybių – ir Biblijoje sukaupti patarimai bei pamokymai, pavyzdžiui: „Kas trokšta mylėti gyvenimą ir matyti gerų dienų, tepažaboja liežuvį nuo pikto ir lūpas nuo klastingų kalbų“ (1 pt. 3,10).
Arba: „Mes juk patys renkamės žodžius, tačiau turime atsiminti, kad žodžiai turi galią. Jie turi galią nešti gyvybę arba mirtį“ (Pat 18, 31).
Tie, kuriems Biblija nėra išminties šaltinis, galėtų prisiminti ir liaudies ilgametę patirtį: „Žodis žvirbliu išlekia, jaučiu sugrįžta“.
Bet šiandien garsiausiai kalba ir visuomenės nuomonę stengiasi formuoti tie, kuriems pasaulis prasidėjo nuo jų pačių, o ne nuo Adomo ir Ievos, tad kiek aš čia dar gražių citatų besudėčiau į tekstą, jos „šaudys” į debesis, nepasiekusios tikslo.
Akligatvis. Slaptai.lt nuotr.
Šiais atsakomybe nevaržomos laisvės bei besaikį vartojimą liaupsinančiais laikais ne siela vadovauja kūnui, o atvirkščiai: kūnas nurodinėja sielai, todėl į paviršių iškyla visa, kas žmogų sieja su gyvulių pasauliu ir ką kultūra visais laikais stengėsi sužmoginti.
Stebimės neregėtai suvešėjusiu bendrapiliečių gobšumu, bet tai natūrali pasekmė tokios visuomenės būsenos, kai valiai ima diktuoti Ego norai bei troškimai.
Šiurpstame nuo nežaboto kalbos (ir minčių) vulgarumo, bet ar gali būti kitaip, jei žmonių santykiai subanalinami iki nuogo sekso, o užuot puoselėję jausmus, išaukštiname fiziologinį malonumą, patiriamą valgant, geriant, tuštinantis?… Iš čia – ir pornografinio stiliaus komentarai.
Tiesa, intelektualesni komentatoriai savo oponentams suniekinti, pažeminti suranda ir „intelektualesnių“ epitetų; vatnikas, sovietikas, mankurtas, lochas, fašistas, komuniaga, bukaprotis idiotas (čia jau perdėm sudėtingas įvaizdis: „sviestas sviestuotas“), daug frazių, žodelyčių, pabrėžiančių amžiaus sąlygotą kūno negalią – kad tik būtų skaudžiau, šlykščiau pasityčiota.
Man pradėjus raginti nesityčioti, gavau tokį paaiškinimą: „Patyčios – vienintelė pažangos viltis bei atsvara Šarikovų diktatūrai“.
Ar bereikia priminti, kad ir Šarikovai nelieka skoloje, atsako dar vulgaresnėmis, dar bjauresnėmis patyčiomis, teršdami ir taip jau nešvarų visuomenės moralinį klimatą?
Patyčių advokatas savo nuomonei pagrįsti pateikia tokį argumentą: „Patyčios yra žymiai humaniškiau už konclagerius, GULAG‘us ir kitokius vertybių puoselėtojų (atkreipkite dėmesį: jam vertybių puoselėtojai yra tapatūs su Hitleriu ir Stalinu, t. y., didžiausi žmonijos ir žmoniškumo priešininkai – J.L.) kūrinius. Pati blogiausia visuomenės būsena – pilietinis karas“.
Ir kad to karo išvengus, paleiskime nuo trumpo pavadžio patyčias – siūlo „advokatas“. Matyt, autoriaus pasaulio pažinimas apsiribojo Rusija ir Vokietija, todėl jis nieko nėra girdėjęs apie Indiją, jos seniausias knygas, kuriose parašyta: „Mūsų veiksmai seka paskui mūsų mintis kaip vežimo ratas paskui jaučio kanopas.“ O juk tai reiškia, kad žodžiais, garsais išreiškiamos agresyvios mintys, patyčios, ne tik neišgelbsti nuo GULAG‘ų, bet netgi provokuoja jų atsiradimą.
Kažkoks fatališkas ribotas pasirinkimas: arba patyčios, arba konclageris! Trečio ar ketvirto kelio nebėra? Susitarimas, protingas kompromisas, pagarba pašnekovui/skaitytojui/oponentui – tokios priemonės nuomonių raiškai, komunikavimui su kitaminčiais šiuolaikinio homosapiens arsenale nebeegzistuoja? Tai gal nebeegzistuoja ir homosapiens rūšis? Arba ją į visuomenės paribius jau baigia išstumti homosexis ir homovulgaris?
Emilija iš Laisvės alėjos. Filmo reklaminis plakatas
Tarp kitko, ir fb atsiranda vartotojų, kurie dar nepraranda vilties sustabdyti, išvalyti tuos moralinio purvyno srautus ir pagrįstai aiškina: „Purvu atsakydami, patys tapsim purvini. Jei norim būti teisūs ir sąžiningi, neturi jokia nešvankybė eiti iš mūsų burnų, net komentuojama. Yra puikių būdų tai sugėdinti, sudrausminti, pasipriešinti. Būkim šviesos nešėjai“.
Kažkas numos ranka, pasišaipys (gerai, jei nepasityčios…): et, niekai, diedukų ir bobučių paistalai… Nors jau dešimtys ir šimtai veikalų parašyta apie tai, kaip žodžiai veikia mūsų pačių ir aplinkinių gyvenimus, ir bus rašoma dar ir dar.
Nes tai – apie elementarią kultūrą, net ne kokią nors labai aukštą, elitinę, su angliškais pavauksėjimais kas antrame sakinyje. Apie tą, apie kurią José Ortega y Gasset‘as rašė: „Kultūra yra tai, kas gelbsti (! – J.L.) iš vitalinės prapulties, kas neleidžia žmogaus gyvenimui virsti beprasme tragedija ar nuolatiniu žeminimusi“.
Ne apie tą, demokratine pravardžiuojamą kultūrą, kuri keulėms atvėrė vartus prie valdžios “altoriaus“ (aš tik perfrazuoju patarlę apie kiaulę, įsileistą į bažnyčią…), o apie paprastą, žmogiškąją, mūsų tėvų ir senelių kultūrą, kuri buvo statoma ant pagarbos žmogui ir gyvybei, meilės Dievui ir Tėvynei pamato.
Apie tą kultūrą, kurios šiandien pasigenda net vakarykščiai eksperimentatoriai, gyvenimo aušroje ieškoję ypatingai naujų, naujoviškų formų saviraiškai bei fiziologinių procesų viešinimo išraiškai.
Ir apie supratimą, kad žemindamas kitus pats aukščiau nebūsi!
