Jūratė Laučiūtė. Lietuva! Laisvė! Landsbergis!


Print

Šią trijų žodžių, prasidedančių tuo pačiu garsu „L“, skanduotę, tikiuosi, prisimena visi, kurie 1990 m sausio 13-sios naktį pasitiko ir praleido Vilniuje, prie Aukščiausios Tarybos rūmų, prie kitų pastatų, kuriuos puolė Kremliaus pasiųsti smogikai.

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Gal šiandien jie kam nors rėžia akį ar ausį, bet kaip iš dainos žodžių neišmesi, taip ir neiškreipsi, neištrinsi iš istorijos faktų, kol dar gyvi tų faktų, įvykių liudininkai.

Aš tą naktį irgi praleidau Vilniuje, su grupe draugų iš Leningrado Liaudies fronto, atskubėjusių į Vilnių „Už jūsų ir mūsų“ laisvę. Ten tą skanduotę girdėjau ne vieną kartą, ir prie Lietuvos vardo ji prilipo taip, kaip ir žodis lietus poetiškajame atodūsyje: „Čia Lietuva. Čia lietūs lyja…“.

Nebeištrins… Juolab, kad yra kažkas magiška žodžių, prasidedančia tuo pačiu garsu, reikšmių pynėje…

Negi atsitiktinai tą naktį su vilniečiais prieš sovietų karinę techniką petys petin stovėjo būtent leningradiečiai, pasiuntiniai miesto, kuris tada dar nebuvo susigrąžinęs savo istorinio pirminio pavadinimo Sankt Peterburgas? O štai šiandien, jei Lietuvą vėl užplūstų kokia nors Kremliaus inspiruota naikinanti jėga, vargu ar mūsų ginti skubėtų sanktpeterburgiečiai?… Nebent atmintis išjudintų vieną kitą dar pajudantį leningradietį – žmogų, kurio etinės, politinės pažiūros brendo prieš trisdešimtį metų, Leningrado Liaudies fronto įtakoje…

O ar nešildo mūsų, lietuvių, tas faktas, kad iš didelio būrio mums giminiškų, senųjų baltų genčių išliko viena vienintelė, ta gentis-tauta, kurios pavadinimas prasideda tuo pačiu garsu, kaip ir mūsų: latviai?

Gal kai kas, įsitraukęs į žaidimą “Nuo garso – prie reikšmės“, į garsu „L“ prasidedančių žodžių pynę pasiūlys įpinti ir kitą mūsų kaimyninę šalį – Lenkiją? Bet, o tačiau: vardu, prasidedančiu garsu „L“ lenkus vadiname mes, lietuviai, o ne patys lenkai. Tai mus, pinančius reikšmių pynę, nuveda toli į kitą šoną.

Geriau grįžkime prie lietuviškojo žodyno. Jame turime lengvumo pojūtį perteikiantį veiksmažodį lėkti, šalia žodžio linksmas šeimos rikiuojasi visa gausa liūdesį sukeliančių žodžių: lemtis, likimas, laidotuvės, lavonas…Ką padarysi, matyt jau nuo amžių mūsų protėviai taip nevienareikšmiškai matė dvi laisvės puses…

Iš senų laikų perėmėme skardžiabalsį paukštuką lakštingalą ir išlakųjį medį liepą, šaltuoju laiku numetantį lapus; po miškus kadaise ne tik liuoksėjo (??) lapės, bet ir lapnojo lokiai; nuo seno nenulaikėm liežuvio už dantų, nors ir mėginom jį užtverti lūpomis; buvom sėsli, lizdus rūpestingai kraunanti tauta, o laivais žavėjosi tik romantikai ar liurbiai, lepšiai, kaip juos pavadindavo praktiškesni, į lopetas, kaip į inkarus, laikančius ant kranto, įsikibę gentainiai…

Iš Vakarų kultūros lobyno pasiskolinome dabar labai populiariu tapusį liberalizmą su visais liberalais, o štai leiboristai taip ir neperšoko lietuvių kultūros tvoros.

O ką supintume, pasirinkę reikšmių pynės vedančiuoju kitą garsą? Pavyzdžiui, garsą, kuriuo prasideda pavadinimas kitos mūsų kaimynės Rusijos: „R“?

Prašom: raudonas, rimtas, rūstus, revoliucija (tiesa, pačioje rusų kalboje šis žodis – skolinys, bet tapo „savu“, kaip ir mums skolinys „liberalas“)… Ruduo, roplysRupūžė

Na, žinote, kai prie tokių žodžių išsirikiuoja rinkti, rinkimai, imi įtarti, kad būtent mistiškai neigiama garso „R“ energija neleidžia per rinkimus laisvai išsiskleisti mūsų rinkėjų geriausioms savybėms: atsakingumui, išminčiai, įžvalgumui.

O jei rimtai, tai kodėl aš įsivėliau į šitą žaidimą garsais ir reikšmėmis? Būtų suprantama, jei, pavyzdžiui, turėčiau tikslą padėti mokytojams lituanistams sudominti vaikus dar neatskleistomis mūsų kalbos galimybėmis ir įdomybėmis.

Gal toks žaidimas padėtų mokiniams ir jų tėveliams suvokti skirtumą tarp garso ir raidės ir įkaltų į galvą, kad visokios naujos raidės abėcėlėje, kurios nežymi naujo, konkretaus garso, yra paprasčiausios šiukšlės, brukamos nemokšų?

Gal ir žodžių daryba su visais darybiniais lizdais nušvistų naujomis spalvomis, o žaidimas reikšmėmis gal panardintų žaidėjus į mūsų protėvių, kalbos kūrėjų dvasinį pasaulį, nuo kurio jau visai nebetoli iki lietuvių tapatybės problemų aiškesnio suvokimo?

Gal… Bet juk Lietuvos mokyklose dirba daug puikių, kūrybingų lituanistų, kurie turi dar geresnių sumanymų, tik stokoja sąlygų kūrybiškumui realizuoti. O pirmoji, svarbiausia sąlyga – laisvė, nuo kurios ir prasidėjo šitas tekstas ir kurios šiandien labai stinga ministerijos kuriamų programų ir kitokių reikalavimų suvaržytiems pedagogams.

Mane gi šitam žaidimui įkvėpė žemės ūkio ministras G. Surplys, kuris, nors ir nebūdamas kalbininkas, savo darbe vadovaujasi įžvalgomis, kurias įkvėpė į aukščiau pateiktąsias panašios garsinės-reikšminės asociacijos.

Rusai mėgsta posakį: „Liežuvis iki Kijevo nuves“. Mat, rusų kalboje žodis  jazyk „liežuvis“ reiškia ne tik kalbos organą, bet ir pačią kalbą (beje, tokiomis reikšmės ir lietuvių liežuvis buvo vartojamas senuosiuose lietuviškuose raštuose). O mūsuose sakoma: „Moki žodį – žinai kelią“.

Štai ir nebežinau, kuris posakis tiksliau atspindi gyvenimiškas realijas, nes Lietuvos ministrą liežuvis nuvedė … iki Kinijos. Todėl, kad moka žodį, ar todėl, kad nemoka?

Aiškindamas, kodėl partnerių verslui, rinkų mūsų gamintojų produkcijai jis šoko ieškoti šalyje, kurią valdo demokratijai priešiški komunistai, ministras nuklydo į gana toli nuo racionalios politekonomikos esančias sferas.

Paprastai renkantis partnerį (ekonominį… O jūs ką pagalvojote?) atsižvelgiama ne tik į naudą, kurią gali duoti partnerystė (pavyzdžiui, imli rinka), bet ir į partnerio patikimumą, be kurio apskritai neįmanoma jokia nauda – ką pasauliui ir mums pirštu prikišamai nuolat demonstruoja Rusija.

„Žinių radijo“ žurnalistams priminus liūdnąją patirtį, kuria „praturtėjo“ Lietuvos verslas, pernelyg patikliai įklimpęs į plačią Rusijos rinką, ministras įsileido į painius samprotavimus apie konfucionizmo (variantai: konfucizmas, konfucianizmas – Kinijoje užgimusi etinė ir filosofinė sistema, kartais priskiriama prie religijų) įtaką Kinijos politikai ir patikino, kad dėl konfucionizmo Kinijos politika nėra ekspansionistinė: „Kiek studijavau Kinijos užsienio politiką, pakankamai stipriai kultūra yra veikiama konfucionizmo vis dar, kuris nėra ekspansionistinis“.

Nežinia, kokiais šaltiniais remdamasis ministras įtikėjo neekspansionistine konfucionizmo įtaka šiandieninei Kinijos politikai, bet, priklausydamas ES šalių politikų bendruomenei, galėjo bent patylėti ir pamąstyti, kaip su konfucionizmu derinasi Tibeto tragedija ar anaiptol ne taikinga politika kitų į Kiniją inkorporuotų tautinių mažumų (pavyzdžiui, uigurų) atžvilgiu.

Tiesa, ministras pasidalino savo sukurptu „geležiniu“ argumentu, kodėl nereikėtų baimintis komunistinės Kinijos: todėl, kad komunizmas ir konfucionizmas prasideda ta pačia raide „K“!!!

Deja, čia geležimi nė nekvepia, greičiau barška pigia skardine…

Atkreipkite dėmesį: ministras kalba ne apie garsus, bet apie raides, o juk visi (išskyrus nebent ministrą Surplį?) žino, kad kinai rašo ne raidėmis, o hieroglifais, kitaip sakant, ideogramomis, kurių kiekviena reiškia tam tikrą sąvoką. Spėju, kad kinų kalboje ideogramos, kuriomis „piešamos“ komunizmo ir konfucionizmo sąvokos, tesutaps tik vienu kitu brūkšneliu, kurie, jei vis dar mėginsime sekti ministro samprotavimais, Kinijos užsienio politikai įtakos, ko gero, neturi jokios.

Įdomumo dėlei pažaiskime ministro Surplio pradėtąjį raidžių žaidimą ir prisiminkime, kokie dar „pasaulėžiūriniai“ žodžiai prasideda raide „K“. O jų ne taip ir mažai: kairuoliškumas, kapitalizmas, ir kaip jų pasekmės –  karjerizmas; kataklizmas; katastrofa; kalėjimas; katorga; kanibalizmas; karas; kova; kardas; kalavijas, kančia…

Kita vertus, ta pačia raide prasideda ir „padorias“ sąvokas reiškiantys žodžiai: kultūra; krikščionybė; katalikybė; Kalėdos

Krenta į akis tai, kad beveik visi čia suminėtieji žodžiai į lietuvių kalbą atėjo iš kitų kalbų, iš kitų kultūrų, kaip ir jau senokai „savais“ tapę žodžiai knyga, kryžius, komedija, karalius, kancleris…

Tačiau kur kas daugiau lietuvių kalboje turime „K“ raide (ir garsu) prasidedančių savų, lietuviškų žodžių. Jų seką galima, gal net ir būtina pradėti nuo šiais metais populiariausių sąvokų: kiaulė,  kiaulystė, kiaulininkas.

Populiariausių ne dėl to, kad pagal kinų kalendorių 2019-siais prasideda kiaulės metai, o dėl to, kad prasidėjo metai kiaulyste, kurią mums pakišo kaimynė. Jos vardą mes pradedame tokiu mums mielu garsu „L“, bet jos pačios savivertė ir savivoka nieko bendro neturi su tuo garsu, kaip ir jos savipavadinimas.

O jeigu jau ir Lenkija mums kiaulina, atsisakydama mūsų kiaulienos, tai ko tikėtis iš Kinijos?

Kad tik neprisižaistume, ministre…

2019.01.15; 06:30