Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Arūnas Spraunius.

Prieš pat Kalėdas viešojoje erdvėje šmėkštelėjo žinutė, kad Nyderlandai patenkino buvusio Gruzijos prezidento ir Ukrainos „Naujųjų jėgų judėjimo“ („Ruchnovychsil“) lyderio Mikheilo Saakashvillio prašymą išduoti jam vizą, pastarasis prašymą motyvavo siekiu išlaikyti ryšį su šeima – jo žmona Sandra Roelofs yra Nyderlandų pilietė.

Maištingasis gruzinas pastarosiomis savaitėmis ir šiaip įtampų nestokojančiai Ukrainos vidaus politikai nuolat žeria papildomų „siužetų“, tarp kurių ir trumpa laipiojimo stogais sesija. Irgi politinis „pijaras”, beje, viešojoje erdvėje komentuotas visu rimtumu – Gruzijos televizijai „Rustavi 2“ gruodžio 17-ąją politikas paaiškino, kad gruodžio 5-osios rytą teisėsaugininkai apie 45 minutes laužė duris Kijevo buto, kuriame jis buvo, o visi mobiliojo ryšio signalai tuo metu buvo dirbtinai užslopinti. Todėl jis užsikraustęs ant daugiabučio stogo prisiskambinti bendraminčiams negalėjo ir taip išološęs maždaug porą valandų, per kurias, pasak M.Saakashvillio, žmonės buvo informuoti, ir kieme susirinko būrys jo šalininkų bei didžiausių Ukrainos televizijos kompanijų reporteriai.

Publikai susirinkus, politikas ant to paties stogo leido uždėti jam antrankius, bet su pareigūnais nusileidęs atgal į butą pareikalavo dušo, kuriame užtruko, paskui po susistumdymo jam vėl uždėti antrankiai. Į belangę politikas gabentas ne be „įtampų“, daboklėje spėjo paskelbti neterminuotą bado streiką, tačiau greitai iš jos buvo išlaisvintas, kai Kijevo Pečersko teismas atsisakė tenkinti prokuratūros prašymą skirti politikui namų areštą dėl kaltinimo pagal Ukrainos baudžiamojo kodekso 256 straipsnio 2-ą dalį (bendrininkavimas nusikalstamos grupuotės nariams bei jų nusikalstamos veiklos slėpimas).

Prieš šiuos „trilerius“, gruodžio 5-ąją, Ukrainos generalinis prokuroras Jurijus Lucenka spaudos konferencijoje nurodė, kad buvusio Gruzijos prezidento veiklą finansuoja į Rusiją pasitraukęs irgi į Rusiją pabėgusio buvusio Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus bendražygis verslo oligarchas Sergejus Kurčenko. 

Kijeve kilo susirėmimai tarp Michailo Saakašvilio šalininkų ir Ukrainos specialiųų tarnybų. EPA – ELTA nuotr.

Štai tokie visais atžvilgiais nenuobodūs „politikavimai“, dėl kurių (ir netik jų), panašu, laukia ilgi teisminiai procesai. Ukrainos generalinė prokuratūra jau nežinia kiek kartų kvietė maištingą politiką atvykti į apklausą. Kai kuriais atvejais jis nuėjo – tarkime, gruodžio 18-ąją, bet parodymus duoti atsisakė pareiškęs, kad jo baudžiamoji byla turi būti perduota Ukrainos saugumo tarnybai. Paskutinis kvietimas atvykti buvo gruodžio 26 dieną, ir politiko advokatas Pavelas Bogomazovas iš pradžių suteikė vilties, kad M.Saakashvillis planuoja vykti. Dabar jau žinoma, kad ir ši apklausa neįvyko, mat, pasak kito advokato Ruslano Černoluckio, jo ginamasis gavo šaukimą ir apklausai, ir mėginių išgavimui ekspertizei, o dviejų šių veiksmų atlikimas vienu metu yra neteisėtas.

Oficialusis Kijevas skaudžiai moka už netoliaregišką sprendimą liepą panaikinti tuo metu į užsienį išvykusiam buvusiam Gruzijos prezidentui bei Ukrainos Odesos srities gubernatoriui pilietybę. Po to, kai rugsėjo viduryje savo rėmėjų jis buvo tiesiog įneštas „atgal“ į Ukrainos teritoriją, istorijoms „aplink M.Saakaschvillį“ galo nematyti. Be čia išvardytų ir ne tik šių „pastiprinimų“ istorija veikiausiai jau būtų išsisėmusi.

Jau po Nyderlandų sprendimo M.Saakashvillis televizijoje „News One“ pareiškė, kad yra gavęs pilietybės pasiūlymų iš kelių Europos valstybių, bent jau jų pagrindinių politikų, turi darbo pasiūlymą JAV, taigi galįs išvykti bet kada ir bet kur, tačiau gins savo teises Ukrainoje. Taip pat skelbia veiksiąs ramiai, be provokacijų, ir tai skamba kiek anekdotiškai. Pasak politiko, oficialusis Kijevas nori uždaryti jį į namų areštą, kad parengtų pagrindus jo ekstradicijai į Gruziją. Rugsėjo pradžioje Ukraina ne pirmą kartą gavo Tbilisio užklausimą dėl M.Saakashvillio paieškos, suėmimo bei ekstradicijos, generalinei prokuratūrai pavesta atlikti ekstradicijos prašymo analizę.

Buvęs Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis jėga bando sugrįžti į Ukrainą. EPA – ELTA nuotr.

2014 ir 2015 metais Kijevas prašymus dėl buvusio Gruzijos prezidento ekstradicijos atmetė. Gruodžio 21 dienos ieškiniu Kijevo apygardos teismui (atsakovė – Ukrainos teisingumo ministerija) M.Saakasvillis reikalauja pripažinti ekstradicijos prašymo patikrą neteisėta.

Po pasilaipiojimo stogais politikas parašė privatų laišką Ukrainos prezidentui Petro Porošenkai, kuriame siūlė kartu ieškoti konflikto sprendimo kelių, bet kai Prezidento administracija laišką paskelbė, gruodžio 20-ąją savo „Facebooko“ paskyroje jau viešai ragino Ukrainos prezidentą atsistatydinti kaip nesugebantį keisti situacijos šalyje į gerąją pusę. Politikas taip pat apkaltino Prezidento administraciją provokacija, ant kurios jis „papuolęs“, kai gruodžio 17-ąją surengto mitingo metu su rėmėjais mėgino šturmuoti Oktiabrsko rūmus Kijeve, bet gavo teisėsaugininkų atkirtį. Tada nukentėjo 32 pareigūnai, į medikus kreipėsi ir pora civilių.

M.Saakashvilio demaršus jau komentuoja Kijeve akredituoti Vakarų diplomatai, per metinę spaudos konferenciją dėl „po aikštes bėgiojančio ir sumaištį keliančio gruzinų politiko“ užuojautą ukrainiečių tautai veidmainiškai skelbė Rusijos prezidentas. Taip, politikas jau neabejotina tarptautinė žvaigždė – pavardė Mikheil Saakashvilli „Google” paieškos sistemoje renka 1 470 000 nuorodų. Vis dėlto žurnalo „Korrespondent“ sudarytame 2017-ųjų įtakingiausių ukrainiečių šimtuke maištingojo gruzino nėra.

Galima būtų atsidusti – tas intermedijų serialas kažkada juk baigsis. Bet yra ir neintermedinė pusė. Gruodžio 18-ąją buvęs Gruzijos pasiuntinybės Kijeve spaudos atstovas Bacho Korchilava savo „Facebooko“ puslapyje informavo, kad per Ukrainos rytų separatistų artilerijos ataką prie Svetlogorsko buvo sužeisti ar kontūzyti 8 „Gruzinų legiono“ kovotojai (vėliau patikslinta – nukentėjo 6 gruzinai ir 2 ukrainiečiai). „Legioną“ sudaro nepamainomo vado Mamukos Mamulashvilio vadovaujami 150 karių (anksčiau tarnavusių Gruzijos armijoje ir iš jos pasitraukusių arba atleistų), kurie nuo 2014-ųjų pradžios paraginti M.Saakasvilio nutarė padėti ukrainiečiams kautis su Rusijos samdiniais Ukrainos rytuose. Taip gruzinai atsidėkoja ukrainiečių tautai už solidarumą 2008-aisiais, kai Rusija okupavo dalį Gruzijos teritorijos.

Artilerijos ataka prieš „Gruzinų legiono“ savanorius sutapo su M.Saakshvillio rėmėjų suaktyvėjimu Kijeve ir paskatino visokius spėliojimus tarp politikų ir ekspertų benduomenėje. Sąmokslo teorijas dar pakurstė gruzinų naujienų agentūra „Timer“, kuriai vienas „Gruzinų legiono“ karys anonimiškumo pagrindais išsakė kovotojų įtarimą, jog atakavusieji tiksliai žinojo jų koordinates. „Legiono“ vadas M.Mamulashvilis atsisakė pativirtinti arba paneigti šią informaciją.

Michailas Saakašvilis grįžta į Ukrainą. Bet ar dėl to Ukrainai – geriau? EPA – ELTA nuotr.

2016-ųjų gegužę po atitinkamų sutarčių sudarymo legionas tapo motorizuoto pėstininkų bataliono „Kijevo Rusia“ padaliniu, vis dėlto Gruzijos valdžios požiūris į Ukrainos pusėje kariaujančius tautiečius nevienaprasmis – šios šalies gynybos bei vidaus reikalų ministerijos net yra paskelbusios oficialius perspėjimus dėl Gruzijos piliečių dalyvavimo koviniuose veiksmuose užsienio šalių teritorijose. Tiesa, „legionieriai“ perspėjimo nepažeidžia, nes jis liečia kariaujančius tokių grupuočių kaip „Islamo valstybė“ pusėje, o jie juk kaunasi prieš neteisėtas rusų separatistų karines struktūras. Vis dėlto į „legionierius“ su tam tikru nerimu dairomasi, mat  Tbilisyje daugelis politikų mano, jog jie visiškai pavaldūs M.Saakashvilliui. Buvęs Gruzijos prezidentas asmeniškai gerai pažįsta „legionierių“ vadą bei daugelį kovotojų, daug kartų pas juos lankėsi ir net likdavo nakvoti.

Kai situaciją aplink „Legioną“ komentuoja Gruzijos pasiuntinys Ukrainoje Gela Dumbadzė – tai yra tikras nerimo Tbilisyje ženklas, pasak radijo „Svoboda“ korespondento Georgijaus Kobaladzės (12 20), premjero Giorgiaus Kvirikashvilio vyriausybėje supranta su „Legionu“ susijusias politines rizikas. M.Saakashvillis ir jo vadovaujamas opozicinis „Vieningas nacionalinis judėjimas“ (VNJ) neslepia planų stiprinti spaudimą dabartinei šalies valdžiai, taip pat buvusio Gruzijos prezidento ekstradicijos į tėvynę atveju. Partija gruodžio 9-ąją paskelbė apie parašų rinkimą po reikalavimu Ukrainos bei Gruzijos valdžioms nutraukti M.Saakasvillio politinį persekiojimą, priešingu atveju pagrasino masiniais protestais. Deja, ima veikti „Real politic“ versija, nors vienas VNJ lyderių Nugzaras Ciklauri primena, kad Donbase Ukrainos pusėje kovojantys gruzinai neturi jokių politinių tikslų ir stiprina Ukrainos-Gruzijos sąjungą prieš bendrą priešą.

saakasvislis_veliava
Gruzijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Primintina, kad prieš M.Saakashvillį tėvynėje iškeltos 4 baudžiamosios bylos, kita vertus, jis žinomas kaip vienas aršiausių Kremliaus priešininkų ir tuo pat metu vadovauja opozicijai Kiieve. Interviu „Svoboda“ (12 20) gruzinų politologas Tornikė Sharashenidzė sakė laikąs tikėtina versija, kad ataka prieš „Gruzinų legioną“ neatsitiktinai sutapo su M.Saakashvillio vadovaujamomis protesto akcijomis Kijeve – Maskvos netenkina gruzinų politiko įtakos stiprėjimas, o „Legioną“ Kremlius vertina kaip jo „galios instrumentą“. Taigi atakavusi gruzinų savanorius Ukrainoje Maskva parodė savo nepasitenkinimą įvykių raida Kijeve. Kita vertus, aplinkybėms pasisukus taip, kad legionieriai patrauktų į Kijevą, politiškai tai labai susilpnintų M.Saakashvillį – jie vis dėlto Gruzijos, o ne Ukrainos piliečiai.

Žodžiu, iš kurios pusės bežiūrėsi – beveik visur sumaištis. Tai ypač apmaudu, nes M.Saakasvillis, kurį norisi prisiminti kaip talentingą reformatorių, šį savo politinį paveldą barsto pavydėtinai energingai.

2017.12.30; 06:00

11. Ir priešai, ir… giminaičiai

Neužmirškime, kad viduramžiais tarptautinės dinastinės vedybos ir giminystė vaidino didžiulį vaidmenį. Neretai būtent giminystės ryšiai paaiškina daugelį įvykių ir faktų, kurie atrodo labai keisti ir sunkiai grindžiami politiniais ar ekonominiais tikslais.

Taigi dera žinoti, kad abiejų brolių, bene svarbiausių Mindaugo ir Vaišvilko amžininkų bei konkurentų, tėvas Romanas II (ukr. Роман Мстиславич, 1155–1205) buvo kilęs iš vikingų Riurikų dinastijos, jo tėvas Mstislavas II valdė Kijevą, o motina buvo lenkų kunigaikščio Boleslovo III Kreivaburnio duktė.

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( IX )”

10. Bizantinės kultūros židiniai Lietuvos kaimynystėje

XIII a. pirmoji pusė, kai Mindaugas augo, brendo, vienijo, plėtė ir stiprino savo valstybę, smarkiai skyrėsi nuo to paties šimtmečio antrosios pusės, kai brendo Mindaugo vyriausias sūnus Vaišvilkas, ilgainiui sumanęs įkūnyti naujovišką Lietuvos tikybos, religinio švietimo ir tuo pačiu – kultūros reformą.

Suvokti skirtybę nelengva, nes daugelį dešimtmečių ir net šimtmečių Lietuvoje vyravo rusiškosios istoriografijos sukurtas mitas apie totalinį Kijevo Rusios nunykimą po mongolų įsiveržimo (1237–1240) ir Kijevo užėmimo 1240 m., kai Čingischano (1155–1227) anūko Batuchano (1208–1255) vedami mongolai atliko žygį į Vakarus (1236–1242), kur sutriuškino lenkų ir vengrų kariuomenes.

Be abejo, Kijevo Rusia po mongolų invazijos merdėjo politiškai, kaip kiekviena svetimšalių nukariauta valstybė.

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( VIII )”