Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( VIII )


Print

10. Bizantinės kultūros židiniai Lietuvos kaimynystėje

XIII a. pirmoji pusė, kai Mindaugas augo, brendo, vienijo, plėtė ir stiprino savo valstybę, smarkiai skyrėsi nuo to paties šimtmečio antrosios pusės, kai brendo Mindaugo vyriausias sūnus Vaišvilkas, ilgainiui sumanęs įkūnyti naujovišką Lietuvos tikybos, religinio švietimo ir tuo pačiu – kultūros reformą.

Suvokti skirtybę nelengva, nes daugelį dešimtmečių ir net šimtmečių Lietuvoje vyravo rusiškosios istoriografijos sukurtas mitas apie totalinį Kijevo Rusios nunykimą po mongolų įsiveržimo (1237–1240) ir Kijevo užėmimo 1240 m., kai Čingischano (1155–1227) anūko Batuchano (1208–1255) vedami mongolai atliko žygį į Vakarus (1236–1242), kur sutriuškino lenkų ir vengrų kariuomenes.

Be abejo, Kijevo Rusia po mongolų invazijos merdėjo politiškai, kaip kiekviena svetimšalių nukariauta valstybė.

Galima būtų manyti, kad kraštas turėjo nykti ir kultūriškai. Taip daugelis istorikų ir galvoja, ypač tie, kuriems Rusia atrodo buvusi tik nyki Bizantijos kultūros periferija, beviltiškai atsilikusi nuo katalikiškosios kultūros Vakaruose. Istorinė prielaida teisinga, tačiau europocentristinė išvada neatlaiko dokumentinių kontrargumentų.

Kijevo Rusios politinė galia ėmė nykti, kaip minėta, dar iki mongolų pasirodymo. XII a. pradžioje galingas Rusios kunigaikštis Vladimiras Monomachas (sen. sl. Володимиръ Мономахъ, 1053–1125), gavęs savo antrąjį vardą pagal savo motinos Marijos, Bizantijos imperatoriaus Konstantino IX Monomacho dukters, dinastinį vardą, sumanė perkelti Rusios sostinę iš Kijevo į rytus – į anuomet nediduką Vladimiro miestą prie Kliazmos upės kranto. Jis ėmė stiprinti miestą, o jo palikuonys, kuriems Vladimiras Monomachas, beje, paliko ir labai originalų viduramžių literatūros tekstą – krikščioniškai filosofišką seno valdovo „Pamokymą vaikams“, neatsižadėjo tėvo ir protėvio pasirinkimo, paskelbė miestą kunigaikštystės sostine.

Tokia buvo vėlesnės Maskvos kunigaikštystės ir Moskovijos pradžia, tokia buvo ir Kijevo Rusios galybės pabaiga.

Rusų ir ukrainiečių istorikai iki šiolei diskutuoja, kodėl išmintingasis Monomachas, vedęs, beje, paskutinio anglosaksų karaliaus Haroldo (Harold II of England, Harold Godwinson, 1022–1066) dukterį Gitą (Gytha), pasiryžo perkelti nominalinį „centrą“ ne kur kitur, sakykim, į Vakarus, arčiau Vakarų Europos, arba į Šiaurę, arčiau garsiojo Naugardo, o būtent į „geografinį“ būsimosios Rusijos „centrą“, kur vėliau ir susiformavo Didžioji Maskvos kunigaikštystė.

Dar daugiau ginčijamasi, kokią įtaką Kijevo Rusios nuosmukiui turėjo administracinis „centro“ persikraustymas į Vladimirą prie Kliazmos.

Juk kartu su didžiuoju Kijevo kunigaikščiu iš Kijevo Rusios turėjo persikraustyti ir didžiojo kunigaikščio dvaras, didžiuma aukštuomenės ir šviesuomenės, daugelis raštininkų, metraštininkų, kvalifikuotų meistrų, ikonų tapytojų. Šią migraciją patriotiškesni rusų istorikai vadina „valstybinės ir – plačiau – nacionalinės energijos persikėlimu į Vladimirą“ [1].

Rusų nacionalinio atgimimo po SSRS žlugimo ideologas, literatūros teoretikas ir kritikas Vadimas Kožinovas (Вадим Валерианович Кожинов, 19302001) linkęs istoriosofiškai traktuoti Rusios valstybinio centro atitraukimą kuo toliau nuo pietinių stepių kaip „dieviškąjį praregėjimą“ – būsimą mongolų antplūdžio „nuojautą“. Juk praslinkus vos 80 metų po Vladimiro prie Kliazmos paskelbimo sostine, Kijevas, atsisakęs pasiduoti mongolams, pagal pastarųjų karinę dogmą: „Pripažink mūsų viešpatavimą arba žūsi“, – buvo totaliai nusiaubtas ir sudegintas.

Remiantis garsiąja Šlėgelio formule, – rašo V. Kožinovas, – esą istorikas yra pranašas, atsigręžęs atgal, turime pakankamai pamato teigti, jog tuo atveju, jei svarbiausioji Rusios galia mongolų antplūdžio metu būtų likusi netoli Stepės, visas valstybės ir kultūros likimas, be abejo, būtų kitoks, ir, galimas daiktas, išvis nebūtų susikūrusi didžioji valstybė Rusijos vardu… (op. cit., p. 336)

Palikę nuošalyje „alternatyviąją istoriją“ galime tvirtai sakyti, kad naujasis Rusios „centras“ Vladimire prie Kliazmos, panašiai kaip kažkada romėnų imperatoriaus Konstantino Didžiojo naujasis imperijos „centras“, perkeltas iš Romos į menkutę Bizantijos gyvenvietę prie jūros, ėmė staiga augti, politiškai stiprėti.

Bet… tuo pačiu metu ėmė ir sparčiai tolti nuo Kijevo Rusios.

Pastarasis reiškinys turi lemiamos reikšmės visam tolesniam mūsų tyrimui, tad verta ties juo bent trumpam sustoti.

Net V. Kožinovas, kuris savo veikale su būdingu jam polemizuotojo temperamentu (gerai man pažįstamu nuo aspirantūros laikų garsiajame Literatūros teorijos sektoriuje Maskvos Pasaulinės literatūros institute) įrodinėja vieningos bendraslaviškos Rusios idėją (jedinyj v svojei osnove narod), turėjo pripažinti Ukrainos istorikų koncepciją apie Kijevo Rusios nutolimą nuo Vladimiro Rusios.

Kaip išaiškino šiuolaikiniai ukrainiečių istorikai, – cituoja V. Kožinovas, – „paskutinį XIII a. ketvirtį (tai yra maždaug nuo 1275 m., o Kijevą mongolai užėmė 1240 m. – V. K.) Aukso ordos chanai nustojo duoti Vladimiro–Suzdalės ir kitiems žymiems Rusios kunigaikščiams jarlykus Kijevo valdymui, o miestą valdė patys mongolai per savo statytinius“.

Iš to darytina svarbi išvada, kurią ir pateikia V. Kožinovas:

Tai apsprendė tolimesnį ryžtingą Kijevo atsiskyrimą nuo Vladimiro, pietų Rusios – nuo šiaurės Rusios. O 1386 metais, pasinaudojusi skilimu ir aštria tarpusavio kova mongoliškoje Aukso ordoje, Kijevą užėmė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kuri vėliau įėjo į Žečpospolitos [Abiejų Tautų respublikos]sudėtį. Ir tik 1654 metais Kijevas ir didžioji pietų Rusios dalis vėl susijungė su šiaurine Rusia. Tokiu būdu pietinė, tai yra – būtent Kijevo Rusia, kuri beveik keturis šimtmečius (nuo IX a. pradžios iki XII a. vidurio) buvo didžiulės šalies istorinio vystymosi centras, po to tapo vėlgi beveik keturiems šimtmečiams (XIII a. pabaiga – XVII a. vidurys) atkirsta – iš pradžių mongolų, o vėliau Lietuvos ir Lenkijos – nuo naujojo Rusios centro [Vladimire], (op. cit., p. 341).

Kaip matome, ginčas tarp rusų ir ukrainiečių istorikų po SSRS žlugimo, kai dingo Maskvos centro priežiūra ir diktatas „broliškų tautų“ istorikams, prasidėjo ir tebevyksta dėl Kijevo Rusios valstybinio ir kultūrinio paveldo nuo IX a. pradžios iki XIII a. pabaigos.

Jų ginčo nespręsime, bet mums itin svarbu pabrėžti, kad nemaža dalis seniausiojo Rusios kultūros ir religijos „centro“ išteklių bei vertybių buvo perkelta iš Kijevo kaip tik į Lietuvos kaimynystę – į Haličo ir Voluinės kunigaikštystes.

Pastarąsias savo valdžion paėmė Vladimiro Monomacho proproanūkis Romanas Mstislavovičius (Ромáн Мстислáвич Гáлицкий, 1150–1205), prieš mirtį mūšyje su lenkais valdęs ir Kijevą (1201–1200), pasivadindamas Didžiuoju visos Rusios kunigaikščiu.

Tėvo idėją suvienyti ir valdyti buvusią Kijevo Rusios teritoriją pietuose ir vakaruose visą savo gyvenimą bandė įgyvendinti du Romano sūnūs – minėti Danilas ir Vasilkas. Būtent su jų motina našle, prašiusia lietuvių pagalbos kovose dėl žuvusio vyro valdų Voluinėje ir Haliče, lietuvių kunigaikščiai sudarė garsiąją 1219 m. sutartį, iš kurios sužinojome elitinių to meto Lietuvos kunigaikščių vardinį sąrašą.

Suaugę broliai ilgainiui išsikovojo valdžią ir Voluinėje, ir Haliče, o Danilas netgi gavo 1253 m. (beveik tuo pačiu metu kaip Mindaugas) karaliaus titulą iš Romos popiežiaus.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.

(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, 2012).

(Bus daugiau)

2013.03.28


[1]  Вадим Кожинов. История Руси и русского слова. Москва: Алгоритм, 1999, р. 340.


Prisijunkite prie diskusijos