Lenkijos sostinės vardo neįminta mįslė (diskusinis žvilgsnis į praeitį)


Print

Varšuva (lk. Warszawa) – Lenkijos valstybės sostinė ir didžiausias miestas, įsikūręs Vislos vidupyje.

Dėl miesto vardo kilmės yra išlikusios kelios legendos. Jose minimi vargingoje sodyboje prie Vislos gyvenusių žvejų žmonõs ir vyro arba kitų vargingų gyventojų naujagimių vaikų – dvynių berniuko ir mergaitės Vars ir Eva – vardai, o toje vietoje, kurioje stovėjusi lūšnelė, ilgainiui išsiplėtė gyvenvietė, kuri ir buvo pavadinta šių žmonių vardais.

Dar pasakojama, kad dvynių tėvą Krokuvos karalius Kazimieras pavadino Varšu (lk. Warsz), ir tą žemę, kurioje turėsianti išsiplėsti gyvenvietė, pavadino varšuviška žeme (lk. ziemia warszowska). Iš čia jau tik žingsnis iki Varšuvos miesto vardo suformavimo. Tik kad ši graži legenda istoriškai niekuo nepagrįsta.

Nors miesto vardo etimologija ir nėra aiški, tai vis tik labai tikėtina, kad tas vardas turėjęs būti perimtas iš čia dar prieš lenkus gyvenusių ankstyvųjų baltų. Jeigu taip iš tikrųjų būtų atsitikę, tai šaknies varš– reikšmė net ir baltų kalbose bus jau nudilusi ir sunkiai kam suprantama. Tačiau ryšio būtų galima ieškoti su liet. daiktavardžiu varsna, la. vars “viralas” (plg. liet. virti, verda “kunkuliuoti, verstis, vartytis”), kur atmetus priesagą –n– gautume giminingą šaknį su veiksmažodžiu vers-ti, kas galėtų rodyti sravų upokšnį. Tuo tarpu priesaga labai dar primena kitus baltiškus vietovardžius (plg. Jonava, Dainava, Lietava, Lietuva, Lietva, Jotva…).

Lenkiškos tos rūšies priesagos būtų –ów, arba –owo, plg. senesnį už Varšuvą Lenkijos miesto Krokuvos vardą Kraków, bei Augustów, Mokotów, Władysławowo… Baltų areale priesaga –av– iš seno buvo vartojama įvardijant hidronimus: Mituva, Šešuvis, Jotva, Drava (plg. nadruviai), Skalva, vėliau atsiradę hidroniminės kilmės etnonimai, kaip antai skalviai (plg. Skalvė, Paskalviai – žr. Zigmas Zinkevičius “Lietuvių kalbos istorija I – Lietuvių kalbos kilmė” 281-3 p.), bei vietovardžiai sūduva “pelkėta vieta”, romuva “baltų genčių šventovė, jų kultūrinio gyvenimo židinys”.

Todėl galima daryti atsargią prielaidą, kad ir Varšuvos gyvenvietė vardą galėjusi gauti nuo šiandien jau nežinomo ar net išnykusio upelio Varsava. Varde senovinis prūsų priebalsis s galėjęs jau vėliau, veikiant lietuvių kalbos fonetikai, išvirsti į priebalsį š. Kad senovėję būta čia priebalsio s, patvirtina ir lotynų (Varsovia) bei prancūzų (Varsovie) rašytiniai šaltiniai.

Pažvelkime į Varšuvos miesto kūrimosi istoriją, kaip jinai atsispindi lenkų šaltiniuose.

Manoma, kad gyvenvietė gali siekti gal net XII arba XIII amžių, kuomet senosios Varšuvos teritorijoje įsikūrė istoriškai seniausias Mazovijos kunigaikščių dvaras. Kada čia ėmė žmonės kurtis sėsliam gyvenimui, žinių labai stokojama. Spėjama, kad tai buvę IX/X iki XI amžiaus. XI amžiuje jau buvęs čia barkomis nuo Krokuvos plukdomų prekių (ypač druskos) priimamasis uostas ir perkėla į kitą upės krantą. Ankstyviausieji rašytiniai šaltiniai užsimena apie čia įsikūrusią žvejų gyvenvietę.

Seniausias miesto teritorijoje dvaras buvo įkurtas Mazovijos kunigaikščių Jazdų (dabartinis Ujazdovas – lk. Ujazdowo). Nėra išlikusių rašytinių šaltinių apie miesto ištakas. Prielaidos daromos remiantis archeologinėmis iškasenomis. Pirmas rašytinis šaltinis apie šioje vietoje esamą gyvenvietę yra datuojamas 1251 metais. Tuo laiku Lenkiją puldavę lietuviai ir įsiverždavę net iki Mazovijos, todėl prekybos kelias iš Rusijos į Baltijos jūrą vedė saugesniu – kairiuoju Vislos krantu.

Antai 1262 m. lietuvių ir rusų kariuomenė, vedama Mindaugo, užėmusi Plocką, apgulė Mazovijos kunigaikštį Siemovitą I. Per išdavystę puolėjai užėmė Ujazdovą. Kovose Siemovitas žuvo, o jo sūnus Konradas II dvejiems metams pakliuvo į nelaisvę. Kadangi apgulusi kariuomenė Ujazdovą sudegino, naują kunigaikščio dvarą ir perkėlą įkurtą už 4 km toliau į šiaurę. Tai ir yra dabartinės Varšuvos teritorija, kur šiandien stovi karališkieji rūmai.

Boleslovas II, spėjama, iš Torunės partraukė pirklius, jie ir pavadinę miestą Varšova ar Varševa. Vardas kildinamas nuo Ravų (Ravičių) kilties riterio Varšo (trumpinys iš Varcislavo), kuriam XII ar XIII a. priklausęs čia jau buvusioje gyvenvietėje įsikūręs dvaras. Lenkų istorikas Jan Wroniszewski Ravičiams skirtoje monografijoje (Ród Rawiczów, Toruń, 1994) Varšo asmenvardį nurodo esant būdingą giminei ir nuo jo kildina Varšuvos vardą. Tačiau taip teigia be jokios kalbinės analizės ir nieko nesako apie priesagą, kurios forma lenkų kalbai nėra būdinga. Be to, nepaaiškina ir Varšo asmenvardžio kilmės.

O juk ir jis, jei toks buvęs istorinis, galėjęs būti kilęs iš jau turėto baltliško vietovardžio. Todėl tai dar kartą patvirtintų, kad po to, kai prie Vislos įsikūrusį kunigaikščio dvarą sudeginta, ir kai kėlėsi jis į naują vietą, ten greičiausiai nebuvusi dykra, o, ko gero, stovėjusi jau tuo vardu anksčiau vadinama gyvenvietė, kurios pavadinimas bus atėjęs iš senesnių laikų. Dar ir tai, kad ne iš karto jo forma lenkų kalboje nusistovėjo, patvirtintų prielaidą, kad jis naujiems kitos kalbos gyventojams buvęs svetimas ir nelabai lipo prie lūpų.

Lenkų istorikų nuolat peršama mintis, kaip baltai įkyriai puldinėdavę slavų (Mazovijos kunigaikščių) žemes, dėl ko Konradas Mazovietis, Kazimiero Teisingojo sūnus, 1226 m. partraukė Kryžiuočių Ordiną ir įkurdino Kulmo žemėje (lk. Ziemia Chełmnińska – vėlgi baltiškoje, prie Vislos, kur dabartinis Torunės miestas), verčia taip pat ir į šį faktą pažvelgti kitu kampu. Lietuvius kunigaikščius poetas Aistis kaltina, kam tie išsižadėję savo žemių vakaruose, o vis akis kreipę į rytus.

Gal kaip tik Mindaugo 1262 m. surengtas žygis Vislos link buvo bandymas sugrįžti į istorines baltų žemes, kurias norėjo laikyti kaip savo tėvoniją. Net ir minima, tačiau tiksliau neapibūdinta, pilies gyventojų išdavystė ar kartais nerodo dar kraujo ryšio su vaduotojais ir Mindaugu? Manyti, kad autentiški lenkai galėję būtų išduoti savo pilį lietuviams užpuolėjams, galėtų nebent tik tas naivuolis, kuris nepažįsta lenkų nepalaužiamo charakterio ir nežino, kad tai būtų jiems labai nebūdinga. Bandant aiškinti tiesą čia reiktų jau istorikams imtis darbo.

Nuotraukoje: senoji Varšuvos miesto dalis.

2012.03.31


Prisijunkite prie diskusijos