Algis Uzdila. Žemės aidai. KĄ PASAKOJA VIETOVARDŽIAI

Gyvenviečių – kaimų, miestelių ar miestų – vardai formavosi keliais būdais. Daugelis šių vietovardžių buvo pavadinti pagal upės ar ežero vardą (Giluišiai, Pašalčiai, Punskas, Seinai, Galdapė…) Ne vienas kaimo vardas buvo įvardintas pagal laukų ar krašto geografinę-fizinę savybę (Raistiniai, Stirlaukiai…)

Lietuvių kultūros namai Punske. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Labai daug kaimų vardų rodo, kieno jie buvę nuosavybė ar kas juos įkūrė (Agurkiai, Burokai, Radžiūčiai…, net Suvalkai), esama ir mišrios darybos vietovardžių (Beržalapiai, Sitkavizna, Šlynakiemis, Vaitakiemis…). Ir atskira vieta vietovardžių daryboje priklauso žmogaus santykiui su gamta ir medžiais.

Kiek liaudies dainų mini mūsų labai mėgstamus medžius: beržus, klevus, liepas, ąžuolus. Remiasi į juos ir eiliuotas žodis. Tardami kai kurių medžių ar augalų vardus, juntame, tarytum jie mums teiktų savo syvų, energijos, mus stiprintų, maitintų, guostų. Regis, jie aiškiai turi mistinių galių. Todėl kapinėms vieta parenkama tarp medžių, todėl kapus praeity medžiai žymėdavo. Ir toks plačiašakės reikšmės žodis medžiaga (1) žaliava, iš kurios kas sudaryta ar daroma, 2) audinys, audeklas, 3) kuriam nors reikalui surinkti duomenys, 4) filos., fiz. kokybiškai apibrėžto konkretaus materijos pasireiškimo gamtoje forma) yra kilęs iš žodžio medis. Medžio kvapu paženklintas ir medus. Tai ar galėjome be miško išsiversti?

Labai tolima beržo giminystė su žmogumi. Bet ji dar juntama. Prie ko gi pirmiausia atsistos laimingai įsimylėjusi mergina, kai norės pasidžiaugti, jei ne prie berželio? Ką apsikabinusi, jei ne beržą, graudžiai verks našlaitėlė? Į kokį medį nutūps jos paguosti gegužėlė raiba, jei ne į beržą? Legendų Eglė savo vaikus paverčia medžiais – vyriausią galiūnu ąžuolu, jaunesnį – stipruoliu uosiu, o jauniausiąjį, kurio labiausiai gaila, – lepūnėliu berželiu, dėl nuodėmės raudančią dukrelę užkeikia drebule, o pati apsigaubia amžinai žalia eglės skara. Net sunku pasakyti, iš kur tiek gražaus ryšio žmogaus dvasiniame pasaulyje su medžiais. Tai, matyt, atėję iš senų senovės. Mes jau daug ką esame pamiršę, tačiau iš dainų ir pasakų dar juntame medį esant mūsų vyresnįjį brolį, vyresniąją seserį. Juk tautosakoje bernelis dažnai įvardijamas kleveliu, o mergelė liepele. O jeigu taip, tai kam geriau galėsime pasiguosti, jei ne savo artimiausiam giminaičiui, ne vyresniajam broliui? Juo labiau, kad jis mūsų tikrai nepajuoks, iš mūsų nepasišaipys – to neretai galima susilaukti iš žmogaus. Jei norėsime ištroškusį svečią pavaišinti sula, argi ne beržui ir klevui gražiai pasimelsime?

Žmonių, ypač baltų, medžiai mylėta ypatingu jausmu. Mes iki šiandien labai gerai jaučiamės miške, jis, pasak S. Daukanto, mus maitino ir rengė, gaivino ir gynė. Jeigu lenkai medžiodavo po laukus, tai mūsų protėviai žvėriaudavo miškuose – medėse. Geriausias to liudininkas yra pats žodis medžioti – vaikščioti tarp medžių ar po medę „mišką“ gaudyti ar bandyti nukauti žvėrelius; ta proga lenkai sako polować (nuo pole „laukas“), taigi lenkai eina laukinėti, o rusai eina ochotit’sia „pramogauti, noriai laiką leisti“, tuo tarpu vokiečiai sako jagen „vyti, varyti, vaikyti“. Medžiai čia jau niekieno daugiau nėra fiksuojami.

Iš čia imsime suprasti, kodėl lietuviai blogai jaučiasi, jei apie namus nėra medžių. Važiuokime per mūsų kaimus ir pastebėsime, kad kiekviena sodyba skęsta soduose ar šiaip medžių-sargų yra saugoma. Važiuoji keliu ir junti, kaip tuose namuose jauku ir širdžiai miela. Todėl, matyt, mūsų pirmos sėslijos ir kūrėsi prie vandens – gyvybės šaltinio, ir prie medžių – dvasios globėjų. Kad taip buvo, kalba neleis meluoti. Išmokę kalbos ir ją atidžiai panagrinėję, galime daug ką pasakyti apie tautą, kuri tą kalbą kūrė, nes joje taip iš tikrųjų save išsakė, savo sielą atvėrė. Jeigu galime iš kalbos spręsti apie kitus, tai ir apie save kai ką kalboje galime išgirsti, juolab kad gimtąją kalbą geriausiai suprantame.

Išretėjus miškams, o žmonių randantis vis daugiau, imta dažniau ir dažniau kurtis jau ne pačiame miške, – gyvenvietes rinktasi ir toliau prie vandenų ir medžių. Šitai patvirtina tokie mūsų senųjų kaimų vardai, kaip, tarkime, Klevai bei Eglinė, ar miesteliai Smalaėnai, Smalnykai. Medžiai užstodavo žmogų nuo visokių negandų, maitino jį ir saugojo. Žmogus savo dvasia taip pat suaugo su medžiais. Susigyveno jie lyg du neišskiriami broliai. Tačiau laikas ir jo nešamos negandos stipresni ir už senuosius čiabuvius. Traukiasi jie į nebūtį, užleisdami vietą kitiems, pamiršusiems senąją ištikimybę girioms. Traukiasi ir girios į nebūtį. Tik senųjų gyvenviečių vardai lieka saugoti įsiūbuotą dvasią žmonių, kurie čia anksčiau jautėsi esą šeimininkai. Liko dar kur ne kur eglių, alksnių, klevų ar beržų. Jie – tikrieji mūsų sargai. Kai nebelieka žmogaus, jie saugos jų čia amžiams klajoti likusias vėles, nes naujų žmonių kalbos jau nei medžiai, nei laukai ar upės su ežerais nebesupranta, giminystės glaudžių ryšių su jais nebepalaiko. Medžiai – ištikimiausi mūsų sargai. Jie mūsų neišduos. O mes? 

Algis Uzdila

Apžvelkime senosios Jotvos ar ir Prūsijos vieną kitą dar išsilaikiusį vietovardį ir geriau pažinsime šio krašto istoriją, prieš akis atsivers mums jo geografija ar bent senovės žmonių samprata apie jų gyvento krašto veidą. Drauge jie liudys gyvą čia buvus mūsų kalbą, padės naujiems gyventojams suprasti tą žemę ir ją pamilti pirmykšte meile.

Adomaviznà (lenk. Adamowizna) – kaimas Lenkijoje, Šipliškių valsčiuje. Dėl vardo Lietuvos kalbininkai linkę manyti, kad tai lenkiškos priesagos –izna vedinys iš vietovardžio Adamavas ar Adamava. Tačiau šitoks aiškinimas autoriui kelia abejonių. Ties juo reikia apsistoti plačiau, ypač kad tai nėra vienintelis senajame baltų areale tokios darybos atvejis.

Kitoks požiūris į Adomaviznos tipo vietovardžių darybą:

  1. Panašių į Adomavizną toponimų Lenkijoje yra ir daugiau. Tačiau Lenkijoje esama nemažai kažkieno gyvenamą vietą nusakančių vietovardžių ir be šios antrinės priesagos –izna, jie tenkinasi pirmine priesaga –owo: Adamowo, Aleksandrowo (liet. Aleksandravas), Janowo, Władysławowo…, ir jie nebūtinai telpa senajame baltiškajame areale. Tai yra lenkų kalbos produktas. Tik pačių Adomavų Lenkijoje yra net keletas, aptinkami jie ir senosiose Jotvos bei Prūsijos žemėse. Priesagos –owo vietovardžių vediniai rodo vietą, kurioje gyveno Adomas, Aleksandras , Jonas, Vladislovas, ir maždaug atitinka lietuvių kalbos priesagą –iškė ar –iškės: tarkime, Kalkauskiškė „Kalkausko gyvenama ar gyventa vieta“, Staseliškė „esamas ar buvęs Staselio nuosavybės laukas“; žr. Burbiškės, Trakiškės, Vaičiuliškės… Taigi lenkiški Adamowo tipo vietovardžiai yra išbaigti ir jiems antros vietovardinės priesagos –izna nereikia. Šie vietovardžiai šiaurryčių Lenkijoje turėtų būti nauji, o ne paveldėti iš jotvingių ar prūsų. Jeigu aplinkiniai vietovardžiai yra baltiški, kodėl Adamaviznos tipo gyvenvietės turėtų gauti vardo slavišką formą, ir dar tokią griozdišką su dėmeniu –izna, kai jau ankstesnė priesaga –owo nusako kokio nors asmens gyventą vietą?
  2. Priesagos –izna vartojimą vietovardžių daryboje lenkų kalbininkas Tomašas Bedynskis (Tomasz Bedyński) aiškina taip: „Toponimai Suwalszczyzna, Lubelszczyzna, Sądecczyzna, Kielecczyzna buvo sudaryti iš tokio pobūdžio laikinų pavadinimų, kaip Suwalskie (Suvalkų kraštas), Kieleckie, Sądeckie…, kurie pakeitė ankstesnius pavadinimus naujų atsirandančių regionų (vaivadijų, apskričių) pakitusiomis ribomis, negu buvo vadinamosios senosios istorinės žemės (chełmińska {Chelmo}, dobrzyńska ir t. t.), ir sričių (Didžioji Lenkija, Mazovija, Mažoji Lenkija ir t. t.), sudarytų provizoriškai pagal naują regiono sostinės pavadinimą [todėl ir nėra nei Poznańszczyzna, nei Krakowszczyzna bei kt.]. Tą pavadinimą sudaro šaknis, kaip antai Wil/e/n-, būdvardinė priesaga –sk-, rodanti bendrąjį bruožą, ir daiktavardinė priesaga –izna. Ši priesaga naudojama ne tik toponimams sudaryti, bet ir tokiems žodžiams, kaip kaszubszczyzna (kašubų kalba bei papročiai ir kultūra), niemczyzna (vokiečių kalba ir kultūra), cudzoziemczyzna (svetimų kalbų ir kultūrų, madų, papročių visuma), bei taip pat tokie žodžiai, kaip ojczyzna [kas nors, ką paliko tėvai], włoszczyzna [kas kilę iš Italijos], ir t. t. Panašiai sudarytas ir minėtasis vietovardis Adamowizna: Adam -, savybinį būdvardį žyminti priesaga –ow-, priesaga –izn-, galūnė –a.“ (Iš privataus Tomašo Bedynskio laiško autoriui.)
  3. Taigi lenkų kalbos priesaga –izna sudarant vietovardžius yra jungiama su asmenį žyminčiu būdvardžiu, kaip, tarkime, ojciec „tėvas“ – ojcowy „tėvo, tėviškas“ – ojcowizna „tėvonija“ (kitaip sakant – tėviškija, trumpiau sakant – tėviškė). Pagal tai, kas pateikta, vietovardis Adamowizna galėtų būti sudarytas ne iš vietovardžio Adamowo, o iš savybinio būdvardžio – adamowy „Adomo, adomiškas“, ir Adamowizna – Adomo valdos (atseit, Adom-išk-ija), kaip ir vietovardį Wileńszczyzna reiktų suprasti kaip Viln-išk-iją – Vilniaus kraštą. Šitaip mąstant teoriškai būtų įmanoma šio tipo vietovardžius laikyti lenkų kalbos padariniu, nors jie būtų griozdiški ir vargu ar realūs, kada, užuot sakius Adamowizna, galima įvardinti trumpiau – Adamowo.
  4. Norėtųsi ir kitaip pažvelgti į šio tipo vietovardį ir matyti jį kaip dvikamienį, su antruoju baltišku kamienu –vizna. Šiaurryčių Lenkijoje yra gausu tokių vietovardžių, ir atrodo, kad bent dauguma jų gali būti paveldėti dar iš čia gyvenusių baltų.
  5. Žodis vizna sudaro ir savarankišką vietovardį, žr. Vizna.
  6. Kamieną –vizna sudaro du dėmenys: šaknis viza / vyza ir priesaga –na, rodanti vietą, kurioje gausiai augę vizos (ar vyzos).
  7. Iš šaknies viza / vyza yra įmanomi vietovardžiai ir su kita priesaga, pvz., –ainis (žr. Vižainis).

Jeigu priimsime, kad vietovardis Adomavizna yra dvikamienis, tuomet jis reikštų, kad tai yra Adomo viznà. O viznà turėtų reikšti pievą ar lauką, kur auga vizos ar vyzos (žr. Vizna, Vižainis). Tokių vietovardžių su antruoju lauko, ežero, kaimo, kiemo ar girios kamienu čia gausu: žr. Bauzelaukiai, Meimlaukiai, Sūdlaukiai, Rimkežeriai, Pliškaimis, Ragelkaimis, Vaitakiemis, Giluišgiris… Kas kita (žr.) Stabenščzna.

Ir dar vienas argumentas: minimame areale kuriantis sėslijoms ištisai gyveno baltai (jotviai, prūsai, lietuviai), ir jeigu jie įvardijo visus kitus aplinkinius upes, ežerus, kaimus ir miestus, kodėl čia turėjusi būti išimtis, dėl kurios reikėję būtų griebtis šios svetimkalbės su lenkiška priesaga –izna vietovardžių darybos?

Adrytės (lenk. Odryty) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Olštyno apskrity, Barčevo valsčiuje. Vardo kilmė neaiški, tačiau žodžio baltišką darybą rodo priesaga –yt-. Šaknies balsis a lenkų kalboje dėsningai išvirtęs į o. Daugiskaitinė vietovardžio forma leidžia manyti, kad tai gali būti asmenvardinis vietovardis.

Agurkiai (lenk. Ogórki) – kaimas Punsko valsčiuje, prigludęs prie (žr.) Kampuočio ežero ir susisiekiantis su Kampuočių kaimu. Kaimas vardą gavo iš asmenvardžio Agurkis. Matyt, tokia pavarde buvo šį kaimą įkūręs žmogus.

Pavardė Agurkis yra vedinys iš augalo agurko pavadinimo. Matyt, tas žmogus pirmas apylinkėje pradėjęs auginti šią daržovę.

Kadangi agurkai ir Agurkiai skamba labai panašiai, lenkai šį kaimo vardą iš klausos perimdami sutapatino su augalu, todėl jis lenkiškai taip ir vadinamas. Dėl šaknies balsio a virtimo lenkų kalboje į o plg. Adrytė ar (žr.) Aklynė.

Aklynė (lenk. Okliny) – kaimas Suvalkų apskrity, Vižainio valsčiuje. Dėl galūnės ir a:o santykio žr. Adrytė. Galūnė –ė lenkų kalboje dėsningai išvirsta į daugiskaitinę formą.

Aklynės kaime pradžią gauna upė Senoji Ančia, kuri įteka į Ančios ežerą, o iš šio ežero išteka upė Juodoji Ančia.

Kodėl kaimas taip vadinamas, nėra aišku, tačiau vardo šaknis siejasi su būdvardžiu aklas. Galimas daiktas, kad taip buvo pažymėta kokia nors pelkėta Juodosios Ančios ištakų vieta.

Alnai (lenk. Hołny Majera, Hołny Wolmera) – kaimas Seinų apskrity ir valsčiuje, yra prie (žr.) Alno ežero ir (žr.) Alnos upės.

Anavas (lenk. Annowo) – tai kaimas tarp Kolietnyko ir Trakiškių geležinkelio stočių. Jame Suvalkų–Trakiškių geležinkelio ruože yra traukinio stotelė Anavas. Iš kur galėjo kaimas gauti tokį vardą? Jo baltiškoji kilmė, regis, aiški. Pr. ane „senelė“, balt. *anas „senelis“, lot. anus „senutė“. Lietuvių anyta „vyro motina“ buvęs veikiausiai deminutyvas, reiškęs „gerąją senelę“, kaip, tarkime, ir vaikytis (Vytautas Mažiulis, Prūsų kalbos etimologijos žodynas, t. 1, p. 76), ar liet. mamytė „geroji motina, senelė“. Taigi *Anava, kaip ir Sasnava „Zuikių kraštas“, būtų tos pačios darybos ir reikštų „senelės ar senelių tėvoniją“. Vyriškoji forma galėjusi atsirasti jau vėliau, veikiant lenkų kalbai. Lietuviškai kalbantys aplinkiniai gyventojai šį kaimą vadina Anavu.

Ančia (lenk. Wieś Hańcza) – kaimas yra per 25 km į šiaurę nuo Suvalkų, gaubiamas Suvalkų kraštotyros parko. Pusantro kilometro skiria jį nuo giliausio Lenkijos ežero Ančios (108,5 m gylio). Kaimas vardą gavęs iš (žr.) Ančios ežero.

Aradninkai (lenk. Ogrodniki) – kaimas Seinų valsčiuje, kur yra Lietuvos-Lenkijos sienos perėja tarp Seinų ir Lazdijų. Antras to pačio vardo kaimas yra Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Elbingo apskrity. Lenkiškos šaknies vardas rodo gyvenus čia daržininkus, kuriuos pagal lenkišką kanceliarijos formą vietos dzūkai vadino aradnykais. Tokiu vardu ir Lietuvoje yra kaimas Kučiūnų apylinkėje.

Arklytai (ar gal Arklitai, Arklyčiai, lenk. Arklity, vok. Arklitten) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity, Barčėnų valsčiuje. Vardo kilmė neaiški, bet tikėtina, kad yra jis asmenvardinės kilmės ir gal gali būti siejamas su liet. arklys. Jeigu šaknies pradžios balsė a lenkų kalboje dėsningai neišvirto į o, matyt, vietovardis buvo perimtas iš vokiečių kalbos.

Arklytų kaimas gyvavo jau 1359 m.

Nuo XVI a. iki 1945 m. Arklytai priklausė Eglofštaino (Egloffstein) kilčiai (šios pavardės pirmoji šaknis egl– įtartinai baltiškai skamba, ir reikia spėti, kad ji yra susijusi su kryžiuočių užkariautais prūsais). Arklytuose rūmus statė Albrechtas Dytrichas Gotfrydas fon ir cu Eglofštainas (Albrecht Dietrich Gottfried von und zu Egloffstein). Tos šeimos atstovė buvo grafienė Julija fon Eglofštain (Julie Gräfin von Egloffstein, g. 1792) – tapytoja, tarp kitko Gėtės (Goethe) portreto autorė. Jos darbai Arklytuose buvo saugomi iki XX a. 4 dešimtmečio.

Po Antrojo pasaulinio karo čia buvo įsteigtas valstybinis ūkis.

Dvaro ansamblį sudaro rūmai ir platus kraštotyros parkas, jis siekiasi su Arklytų ežero vakariniu krantu. Rūmai buvo pastatyti 1782 m. pagal italų kilmės nežinomo architekto projektą. Tai vėlyvojo baroko pastatas su klasikiniu portiku ir rokoko detalėmis.

1983 m. rūmuose kilo gaisras, ir pastatas buvo smarkiai apgadintas. Po to taip ir liko neatstatytas.

Asūnai (lenk. Asuny, vok. Assaunen) – kaimas Lenkijoje, Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity, Barcianų valsčiuje.

Pirmoji užuomina yra aptinkama 1352 m., kuomet didysis kryžiuočių magistras Vinrichas fon Kniprodė (Winrich von Kniprode) suteikė prūsų riteriui Luprechtui Sudovėnui 70 valakų Asūnuose (vardas nuo prūsiško vardo Asūnė) lauko. Kaime išliko 1506 m. gyvenamasis namas. Šiuo metu yra čia apie 100 gyventojų.

Audiniškės (lenk. Audyniszki) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Galdapės apskrity, Banie Mazurskie valsčiuje. Pavadinimo kilmė nėra aiški, tačiau priesaga –išk– sieja jį su lietuvių kalba.

Į pietus driekiasi Audiniškių kalnai, jų aukštis siekia 181,6 m v.j.l. Aukščiausia iškiluma esti ploto viduryje. Prie plento plokščia kalva, nuo jos atsiskleidžia apylinkės panorama.

Augamai (lenk. Augamy) – kaimas Lenkijoje, Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity, Ylavos Gurovo valsčiuje. Vardo kilmė nėra aiški, nors galbūt šaknį galima sieti su liet. veiksmažodžiu aug-ti.

Bagdainiai (lenk. Bogdajny) – vietovė Varmijos Mozūrų vaivadijoje. Vardo kilmė neaiški – veikiausiai gali būti siejamas su asmenvardžio Bagdonas trumpiniu Bagdas (plg. Adomas ir Adas) ir laikomas priesagos –ain– vediniu (žr. Vižainis).

Baidytai (lenk. Bajdyty) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity ir valsčiuje. Vardo kilmė neaiški (gali būti veiksmažodžio baidy-ti vedinys).

Mažieji Bajorai (lenk. Bajory Małe, vok. Klein Bajohren) – kaimas Lenkijoje, Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity, Srokovo valsčiuje, Mažųjų Bajorų seniūnijoje. Į rytus nuo kaimo aptinkamos ankstyvųjų amžių pilies liekanos. 1710 m. nuo maro mirė čia 50 žmonių. 1938 m. surengus germanizavimo akciją istorinį vardą pakeista nieko nesakančiu dirbtiniu vardu Kleinblankenfelde (Mažoji proguma , laukymės laukas). Artimesnė vardo etimologija nėra iki galo aiški, tačiau veikiausiai tai irgi iš prūsams kryžiuočių magistro padovanotų žemių išaugusi bajoro gūžta.

Balčiai (lenk. Bolcie) – kaimas Suvalkų apskrity, Vižainio valsčiuje. Balčiuose turime Lenkijos, Lietuvos ir Karaliaučiaus krašto sienų trilietį.

Vardo kilmė veikiausiai asmenvardinė, sietina su vardu Balčius.

Balstogė (lenk. Białystok, brus. Bielastok, esp. Bjalistoko) – Palenkės vaivadijos sostinė. Išaugęs ant (žr.) Supraslės kairiojo intako Balos upės krantų. Didžiausias šiaurryčių Lenkijos miestas. Iš čia transliuojamos lietuviškos radijo ir televizijos valandėlės lietuvių kalba.

Senosios Balstogės teritorija – tai žemumos kraštas, Šiaurinės Palenkės žemuma. Tekanti upė lenkiškai vadinama Biała „Baltoji“. Tačiau jos vagos gruntas yra durpė, taigi baltumas upės varde užklydęs per nesusipratimą, veikiausiai fonetiškas vertinys iš baltiškojo vardo Bala. Atėjus rudeniui toji upė išsiliedavo po platesnes lankas. Lankose ir pirmieji namai kūrėsi. Todėl knieta manyti, kad Balstogės vardas sietinas su balos stogais (stogai „namai“). Lenkų Vikipedijos teikiama miesto vardo etimologija Biały Stok „Baltas šlaitas“ yra nepatikima, nes nieks nepaaiškina, iš kur tie balti šlaitai čia atsiranda. Balstogės vardo etimologizavimą nuo balos stogų dar labiau sustiprina (žr.) Balvyžos miesto bei (žr.) Balupėnų kaimo vardų etimologija.

Balstogės miesto herbą sudaro viršuje Baltasis Erelis ir apačioje Vytis – vienas seniausių Europos herbų. Manoma, kad Vytis pirmą kartą buvo pateiktas 1366 m. kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo ženklas. Vardas Vytis (nuo veiksmažodžio vytis ar vyti) pirmą kartą pasirodo XVI a.

Balupėnai (lenk. Bałupiany) – kaimas Galdapės apskrity ir valsčiuje. Gal šis vardas asmenvardinės kilmės? Vardą (ar pavardę) sudaro dvi šaknys: bala ir upė. Jei pavardė buvusi Balupys (žmogus, gyvenantis prie upės, kuri tekanti bala), tai Balupėnas būtų jo sūnus, kuris įkūręs kaimą. Balupėnas galėjęs dar reikšti Balupės gyventoją.

Balversnė (lenk. Białowierśnie) – kaimas Seinų apskrity, Gibų valsčiuje. Vardo etimologiją reiktų sieti su balų versne „versme“.

Balvyža (lenk. Białowieża, brus. Bielavieža) – miestas Hainuvkos apskrity, Palenkės vaivadijoje. Vardo etimologiją reiktų sieti su balų vyzomis (žr. Adamavizna, plg. Vižainis ir Balstogė). Reikėtų pastebėti, kad šio miesto pavadinimas jau turėtų būti jaunesnis, menantis lietuvių laikus. Tai rodo seno šaknies priebalsio z virtimas į ž.

Bandiškės (lenk. Bondziszki) – kaimas Suvalkų apskrity, Rudkos valsčiuje. Vardo kilmė –priesagos –iškės vedinys iš asmenvardžių Bandė, Bandys ar Bandžius. Yra čia įsikūrusi girininkija.

Bartėnai (lenk. Barciany, vok. Barten) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity, Bartėnų valsčiuje. Vokiškasis terminas Barten nurodo, kad čia gyvenę bartai – prūsų genties žmonės. Kaimo vardas gali būti asmenvardinis, iš Barto sūnaus Bartėno pavardės. Lenkų Vikipedija pateikia lietuvišką kaimo vardą Barčianai, bet panašu, kad tai klaidingai sulietuvinta forma.

Bartėnuose ankstyvaisiais viduramžiais stovėjo svarbiausioji Bartos pilis, 1240 m. ji buvo kryžiuočių nukariauta. Pirmą kartą Bartėnai kaip prekybinė gyvenvietė minimi 1289 m. 1473 m. Bartėnai minimi jau kaip miestelis, turintis trejus vartus: Karališkuosius, Kentšyno ir Malūno.

Bartėnų turistinė įdomybė yra XIV a. kryžiuočių pilis bei XVI a. viennavė gotikinė bažnyčia. Iki 1945 m. išsilaikė iš ankstyvųjų viduramžių akmeninė figūra „Boba“, kurią paliko prūsai, šiandien jos replika pastatyta Olštyno pilies kieme. Su figūra susijusi legenda apie vadą Bartą, kuris suakmenėjo, išgirdęs, kad kryžiuočiai užėmė bartų žemę.

Barčevas (lenk. Barczewo, vok. Wartenbork in Ostpreussen) – miestas Olštyno apskrity. 2004 m. buvo jame 7 427 gyventojai. Tai paslaugų, smulkiosios pramonės centras: medžio, metalo apdirbio, chemijos, tekstilės, maisto.

Miestas buvo kuriamas ant Varmės Pisos krantų. Kuomet 1325 m. jį lietuviai nuniokojo, naujas miestas miesto teises gavo 1364 m. Čia buvo pastatytos dvi bažnyčios – parapijos Šv. Onos bei pranciškonų Šv. Andriejaus. Į šiaurę nuo parapijos bažnyčios pastatyta vyskupo pilis. Buvo dveji miesto vartai. 1538 m. miestą aplankė (žr.) Mikalojus Kopernikas.

Miestui po karo buvo paliktas vokiškas vardas Wartenbork (liet. Vartapilė). 1946 m. rugsėjo 15 d. lenkų administracija miestą pervardijo Nowowiejsku, o tų pačių metų gruodžio 4 d., siekiant pagerbti kunigą Valentą Barčevskį (Walenty Barczewski), miestą pervardinta Barčevu. 1986 m. Barčevo kalėjime mirė vokiečių karo nusikaltėlis, buvęs Rytprūsių gauleiteris Erichas Kochas. Čia XX a. pabaigoje buvo kalinami ir lenkų politiniai kaliniai, tarp jų ir kovotojai už laisvę Vladyslavas Frasyniukas (Władysław Frasyniuk), Adamas Michnikas bei Lešekas Močulskis (Leszek Moczulski).

Miesto vardas su baltų kalba turi tik netiesioginio ryšio – pavardė Barczewski rodo esant žmogų, kuris kilęs iš Bartos ar joje gyvenęs ir tik vėliau praradęs prūsų tautinę tapatybę. O iš šios pavardės Bartos šaknis perėjusi ir į miesto vardą.

Barčiai (lenk. Barcie) 2 vietovės Lenkijoje: Barčiai – kaimas Galdapės apskrity, Dubininkų valsčiuje, ir gyvenvietė Vakarų Pamario vaivadijoje.

Vardo etimologija nėra aiški, tačiau juntamas ryšys su Bartų srities ir jos gyventojų bartų vardu. Galimas daiktas, kaimas taip buvęs pavadintas dėl to, kad čia galėję būti perkeldinti žmonės iš Bartos.

Barščiai (lenk. Barszcze) – kaimas Palenkės vaivadijoje, Augustavo apskrity, Barglavo (Bargłów Kościelny) valsčiuje. Dėl vardo plg. Punsko valsčiuje kaimą Burokai.

Bartošycė (ar Bartapilė? lenk. Bartoszyce, anksčiau Barsztyn, vok. Bartenstein, liet. Barštynas, prūs. Bartanstabs) – miestas ir valsčius Lenkijoje, Bartošycės apskrity, esantis (Varmijos) Alnos slėnyje, istorinėje Bartos srity.

1240 m. kryžiuočiai pastatė čia, prūsų žemėje, vieną pirmųjų savo pilių (šalia Rešliaus pilies ir Visenburgo prie Sempopolės), ir šalimais išaugo gyvenvietė. Pradžioje tai buvo medinė pilaitė. Mūrinę pilį pastatyta 1274 m. 1326 m. suteikta miestui privilegijas ir pavadinta jį Rosenthal „Rožių Slėnis“. 1332 m. pakeitė jį prūsų genties bartų atminimui vardu Bartenstein „Bartapilė“. Lenkai kurį laiką šį miestą iš vokiečių perėmę vadino Barsztyn, o prūsai – Bartanstabs. Trylikos metų karo pradžioje Bartapilė miesto gyventojų buvo sugriauta ir niekuomet neatstatyta. Pilies vietoje 1902 m. pastatyti senatijos (miesto seniūnijos) rūmai.

Miestas anksti ėmė klestėti. 1356 m. stovėjo pirklių namai, 1359 m. išmūryta gynybinė siena, 1361 m. stovėjo jau dvi bažnyčios. XIV a. minimi net treji vartai: Karaliaučiaus, Malūno, Lidzbarko. Miestas Rytprūsiuose įgavo antro miesto po Karaliaučiaus rangą. 1661 m. čia rezidavo Prūsų seimas.

Senojoje vokiečių kalboje žodis Barte ir lenkų barta reiškia kirvį. Veikiausiai tai ir nulėmė, kad kirvis buvo įvairių miesto herbo versijų elementas.

Nuo 1945 m. kraštas ir miestas priklauso Lenkijai. Vokiečių gyventojus pakeitė lenkų naujakuriai ir ukrainiečių perkeltiniai.

Vietoje Bartošycės ar Bartapilės vardo Lietuvos literatūroje primygtinai peršamas Barštynas (pagal pirminį lenkų oficialų vardą, kuris seniai nebevartojamas). Sunku suprasti, kodėl taip kalbininkų spyriojamasi. Kuomet šis vardas dar nebuvo Kalbos komisijos patvirtintas, o tik pateiktas tvirtinti, Suvalkų krašto žurnalistas Eugenijus Petruškevičius Aušroje ir laiškuose komisijai argumentuotai aiškino, kad vietovardis nėra sutapęs su barščiais „runkeliais“ ar daržais, o tik nurodo prūsų sritį Bartą. Argumentai nepadėjo, nes lėmė kažkieno užsispyrimas. Iš kur kilo Barštyno idėja? Vokiečiai miestą sukūrė ir pavadijo jį Bartenstein „Bartapilė“, o lenkai tą vardą trumpindami pagal savo ausį perrašė fonetiškai kaip Barsztyn. Iš čia vėlgi fonetiškai perrašydami ir gauname Barštyną – „barščių daržą“. Priminti galima, kad dar kelis amžius čia gyvi išlikę prūsai miestą vadino Bartanstabs „Bartapilė“. Kalbos komisija net ir jiems istorijoje neskyrė vietos. Dar kartą Lietuvoje aukštuoju lygmeniu pasišaipyta iš baltiškosios praeities.

Bastūnai (lenk. Bastuny) – netoli Augustavo aptinkama gyvenvietė. Tokį vardą veikiausiai bus gavusi ji nuo pavardės Bastūnas, kurį galima sieti su veiksmamžodžiu bastytis „klajoti, valkiotis“; bastūnas reiškia „valkatą“. Tai primena (žr.) Suvalkų miesto vardo prasmę.

Batkūnai (lenk. Botkuny) – kaimas Galdapės apskrity ir valsčiuje. Kaimo vardas tikriausiai asmenvardinės kilmės.

Bauzelaukiai (lenk. Bezlawki, vok. Bäslack) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity, Rešliaus valsčiuje. Išsidėstęs ant Dainos upės krantų. Vardas veikiausiai yra asmenvardinės kilmės, rodantis, kad tai kažkokio prūso Bauzės laukas.

Pirmą kartą Bauzelaukiai paminėti 1356 m., kuomet Balgos komtūras Henikinui Gerdaviečiui padovanojo vienratį vandens malūną ir 6 margus žemės pagal Kulmo teisę. Malūnas Bauzelaukiuose veikė iki 1947 m. Šiuo metu toje vietoje įrengta vandens elektrinė.

Kaimas buvo įkurtas 1371 m. Bauselawke (prūsiškai Bauzelaukio) vardu. Čia buvo pastatyta kryžiuočių sargybvietė. Vieno flygelio mūrinė pilis buvo apjuosta akmenine tvora su keturiais į kiemą atvirais kuorais bei vartų bokštu, pastatytu XIV a. 1402–1408 m. kryžiuočiai buvo skyrę juos Švitrigailos, karaliaus Vladislavo Jogailos brolio, kuris turėjo būti vainikuotas Lietuvos karaliumi, rezidencijai. Tarp Bauzelaukių ir Lietuvos sukosi Švitrigailos pasiuntiniai. Bauzelaukius pasiekė taip pat kunigaikščio Siemovito ir jo žmonos kunigaikštytės Algirdaitės raštas iš Plocko. Pilyje buvo koplyčia, ją aptarnavo Švitrigailai kryžiuočių paskirtas kapelionas.

Beceilaĩ 3b (lenk. Becejły) – tai bažnytkaimis, esantis prie kelio Šipliškės–Rudka–Vižainis ir sąsmaukoje tarp dviejų ežerų – Ilgelio ir (žr.) Mažojo Šėlmanto. Beceilų vardas minimas jau XV a. užrašuose, bet kaimas įsikūrė tik XVIII a. Aplinkiniai miškai ir ežerai pirmiausia priklausė karaliui, o vėliau perėjo į privačias rankas. 1530 m. buvo jie Pacų, vėliau Radvilų valdos. Beceilų parapija įkurta tik 1908 m. Tuomet nuo Punsko parapijos atsiskyrė sulenkėjusi dalis, ir punskiečiai išlydėjo juos taikiai su vėliavomis ir dalimi inventoriaus. Pirmiausia pastatyta buvo medinė koplyčia, bet ji sudegė. Dabartinė mūrinė Čenstakavos Dievo Motinos bažnyčia pastatyta 1929–1937 m. Po karo buvo restauruota (1951).

Šį bažnytkaimio vardą lietuviškai kalbantys žmonės išlaikė atminty, todėl jo formos autentiškumu abejoti nereikėtų. Dzūkai jį taria Becailai, o lenkai – Becejły. Tačiau vardo   kilmė lieka sunkiai įžvelgiama. Lietuvių kalba nėra dosni ryškių su vietovardžio šaknimi giminingų žodžių. Turime tiktai šauksmažodį bėci – taip šaukiama ožką. Lieka neaiški ir priesaga –eil– (retai kur aptinkama), neaiškus ir jos vaidmuo šiame vietovardy. Saulius Ambrazas knygoje Daiktavardžių darybos raida (123 p.) pateikia daiktavardžių pavyzdžių su priesaga –ail– ir –eil-: drimbailas „kas labai išaugęs“, nerimaila – „nenuorama“, pakaraila – „didelis, aukštas, sudžiūvęs žmogus“, siauteila – „išdykėlis, nenuorama, padauža“, krameilis (2) – „duslius“… Turime dzūkų tarmėje pačiupailą – „žmogų, kuris daug čiūpojasi, krapštosi“… Tokie pavyzdžiai rodo, kad tai pejoratyvinė priesaga, apibūdinanti menkinamą veikėją. Taigi beceilas, reiktų manyti, besąs menkų ožkų laikytojas ar nusigyvenęs jų augintojas.

Turime pavardes: Becas, Becaitis, Becis, Beconis, Bečas, Bečelis, Bečius, Bėčas, Bėčis, Bėčius, plg. lat. pavardę Bečs, esama Latvijoje ir kaimų Beči, Bečs, Beceni. Tačiau ir šių tikrinių daiktavardžių šaknies kilmė nėra aiški (Lietuvių pavardžių žodynas, toliau LPŽ). Galbūt šias pavardes, kaip ir Beceilus, galima būtų sieti su minėtuoju žodeliu bėci, kuris rodytų, kad ir tie žmonės, kurie įkūrė šiuos kaimus, augino ožkas.

Bemavizna (lenk. Bemowizna) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Branevo apskrity ir valsčiuje, prie geležinkelio Elbingas (Elbląg)–Branevas. Dvikamienio vardo kilmė yra asmenvardinė (Bemas), antrasis dėmuo galbūt vizna (žr. Adamavizna, Vizna, Vižainis).

Berznykas (lenk. Berżniki) – bažnytkaimis Seinų valsčiuje. Gyvenvietė vardą perėmė iš (žr.) Berznyko ežero, plytinčio tarp beržynų. Tai labai senas, dar jotvingių laikus menantis vietovardis. Jų kalboje neturėta š, ž ir toje vietoje tarta s, z. Todėl beržynuose esantį ežerą ir pavadino Berznyku, o nuo ežero ir sėslija perėmė Berznyko vardą. Tačiau romantizmo laikais žmonės bandė jį tarytum „sulietuvinti“ ar „sumoderninti“ ir pradėjo vadinti Beržnyku arba net Beržininku. Dėl to vardas nustodavo savo senumo, nors vietovardžio turinys ir nenukentėdavo. Reikia atkreipti Skaitytojų dėmesį, kad lenkų oficiali forma ir perėmė kaip tik šią romantikų gaivinamą formą su priebalsiu ž.

Kitados buvo čia miško ramovė, pavadinta Beržyno vardu. 1510 m. Perlomos girios vietininku tapo Mykolas Pacas. Jam valdant giria buvo greitai kolonizuota. Jis įkūrė dvarą ir šalia pastatė bažnyčią. Šitai ir sudarė Berznyko kaimo pradžią.

Pacui mirus Berznyku tiesiogiai rūpinosi karalienė Bona. Iki šios dienos kalva su vertingomis liaudies statybos senienomis yra jos vardu vadinama.

Karalienės rūpesčiu 1547–1557 m. Berznykui suteikta miesto teises. Paco statytame dvare 200 metų rezidavo Berznyko senatà (seniūnas). Berznyko miesto teises 1805 m. panaikino vokiškoji valdžia.

Didelis smūgis miesteliui buvo tai, kad XX a. 8 dešimtmetyje buvo likviduotas Berznyko valsčius.

Beržalapiai (lenk. Berżałowce) – gyvenvietė Seinų valsčiuje. Vardas rodo, kad įsikūrusi ji beržynuose, nors įmanoma, kad tai asmenvardinis vardas iš pavardės Beržalapis. Už pirmą variantą pasisakytų ir geografinė vietovės aplinka. Kaimavardį sudaro dvikamienis daiktavardis: beržai ir lapai. Šitą vardą į lenkų kalbą perteikęs labai menkos klausos žmogus, dėl to net fonetiškai kaimo vardas sunkiai atpažįstamas, tiek iškreipiantis prasmę, kad antras dėmuo łowce „medėjai, medžiokliai, šauliai“ neturi jokio logiško ryšio ir visiškai nieko bendra su tikruoju vardu – beržų lapais.

Bezledai (lenk. Bezledy, vok. Beisleiden) – kaimas Lenkijoje, Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity ir valsčiuje.

1274 m. kryžiuočiai pilyje gynėsi nuo jotvingių puolimo. Kaimas minimas 1414 m. XIX a. mieste išaugo neogotikinė koplyčia. Seniau čia stovėjo gražus rūmų ir parko ansamblis, šiandien išlikę jo tik fragmentai.

Prie pat kaimo yra Bezledų-Bagrationovsko sienos perėja su Karaliaučiaus kraštu.

Kaimo vardo forma ir kilmė nėra aiški, nors gali būti asmenvardinė, bet reikia manyti, kad vokiečiai čia bus išlaikę autentiškesnę vardo formą, o lenkai jį pritempę prie savo kalbos skambesio.

Blandiškės (lenk. Błądziszki) – kaimas Galdapės apskrity, Dubeninkų valsčiuje. Vardo prasmė neaiški, tačiau priesaga –išk– rodo jo asmenvardinę kilmę. LPŽ pateikia pavardę Blandis, ji galbūt sietina su liet. blanda „ūkana, apsiniaukimas, prieblanda“, ar blandas „akių neaiškumas, proto aptemimas“, blandyti „niauktis; giedrytis“.

Blaskoviznà 2 (lenk. Błaskowizna) – gatvinis kaimas prie Ančios ežero, nusidriekęs net iki Juodosios Ančios ištakų. Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai čia buvo pastatę didžiulį malūną akmenims skaldyti, kadangi šioje teritorijoje aptinkama gausybė riedulių. Skaldą specialiu traukiniu per Žydkiemį gabeno į Gerložą, kur buvo statoma garsioji Hitlerio būstinė – „vilko urvas“.

Su Blaskovizna besiribojančioje Bachanavo kaimo teritorijoje – išilgai Juodosios Ančios vagos – driekiasi (žr.) Turtulio ozas. Netoliese ir „kabantis slėnis“ bei draustinis „Bachanavo akmenynė“.

Blaskoviznos kaimo vardą veikiausiai sudaro du kamienai – pirmojo reikšmė neaiški, veikiausiai asmenvardinė, dėl antrojo vizna žr. Adamavizna, Vizna, Vižainis.

Bliūdžiai (lenk. Bludzie M.) – kaimas Galdapės apskrity, Dubeninkų valsčiuje. Šioje teritorijoje anksčiau gyveno jotviai. Juos išnaikinus ilgą laiką kraštas liko neapgyvendintas ir užėjo giriomis. Naujoji kurtìs šiame krašte prasidėjo Albrechto Hohencolerno laikais, taigi tik po 1525 m., kuomet Ordino valstybė buvo pertvarkyta į kunigaikštiškus Prūsus. Naujakuriai traukė iš Mazovijos, Lietuvos ir net Žemaitijos. 1531–1570 m. atsirado 9 sėslijos (tarp jų Žydkiemis, Bliūdžiai, Ragainiai, Būdviečiai, Kiepaičiai; Bliūdžių vardas greičiausiai bus asmenvardinės kilmės).

Bobonys (lenk. Babańce) – kaimas Seinų valsčiuje, išsidėstęs prie Bokšos (lenk. Marycha) upės. Kaimui pradžią davęs šio krašto gyventojas Bobonis. Tai tos pačios šaknies asmenvardis, kaip ir Bobėnas, Bobičius, Bobinas, Bobikas ir kiti. Pavardė Bobonis turi tą pačią patroniminę priesagą –onis, kaip ir kiti žinomi asmenvardžiai: Maironis, Janonis, Sabonis, Matulionis, Marčiulionis

Bogužiai (lenk. Bogusze) – kaimas jotvingių gyventose vietose Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Elko apskrity, Prostkų valsčiuje prie (žr.) Elkos upės. Kaimo vardas galbūt nuo pavardės arba buvusio čia populiaraus tuo vardu vadinamo augalo.

Bokšiai (lenk. Boksze) – kaimas Seinų apskrity, Punsko valsčiuje. Pirmoji užuomina apie kaimą aptinkama 1639 m. girininkijos inventoriuje. Ten rašoma, kad kaimas išsidėstęs Juodojo Seivio (dabar Bokšio) ežero pietvakarių krante ir turėjo 7 valakus žemės, juose gyveno 8 varovai, turintys pusės valako ūkius. Papildomai gavo jie dar 2 valakus žemės, už juos mokėjo 2 kãpų lietuviškų grašių metinį činšą. Jų užduotis buvo saugoti, kad į Merkinės-Perlomos-Perstūno girią toliau nesibrautų kolonizacija ir nebūtų kertamas ir niokojamas miškas.

Vardą kaimas gavo nuo (žr.) Bokšio ežero.

Braidynė (lenk. Brejdyny) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Mrongovo apskrity. Vardo kilmė galbūt sietina su liet. veiksmažodžiu braidyti ir daiktavardžiu braidynė „purvynė, klampi vieta“?

Brizgelis – kaimas Augustavo apskrity, Novinkos valsčiuje. Vardą gavo nuo ežero (žr.) Brizgelio.

Bùbeliai (lenk. Bubele) – kaimas Seinų valsčiuje. Kaimas vardą veikiausiai gavęs iš asmenvardžio Bùbelis, turėjusio čia savo valdas. Kaimo vardą kirčiuoti reikia pirmame skiemenyje, kaip ir kitas mūsų krašte žinomas pavardes: Bìrgelis, Dángelis, Gervelis (šakny tvirtagalė er), Laĩmelis, Mìškelis, Skùstelis, Sùrelis, tai pejoratyvinis kirtis, kaip ir žodyje vaĩkelis.

Bubelių kaime 1912 m. yra gimęs žymus lietuvių poetas Albinas Žukauskas. Šiuo metu jo gimtinėje pastatytas paminklinis akmuo.

Budriai (lenk. Budry) – valsčiaus gyvenvietė Vengožavo apskrity. Vardo kilmė veikiausiai asmenvardinė (plg. Budrys), šaknis gimininga su būdvardžiu budrus ir rodo, kad čia dar siekęs lietuviškas gaivalas.

Būdviečiai (lenk. Budwiecie) – kaimas Galdapės apskrity, Dubeninkų valsčiuje. Gyvenvietė buvo įsikūrusi dar baltiško gaivalo nuosiekoje. Lietuvoje yra to paties vardo miestelis Būdvietis. Gal tai nurodo vietą, kurioje stovėjęs prastas namas ar namai?

Būdvietis (lenk.Budwieć) – kaimas Seinų apskrity, Gibų valsčiuje. Tokio pat vardo gyvenvietė yra ir Lietuvoje, Lazdijų rajone. Dėl kilmės plg. Būdviečiai.

Budzevas (lenk. Budzewo) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Vengožavo apskrity, Budrių valsčiuje. Vardo kilmė baltiška, tačiau daryba nėra aiški, spėjama, kad rodo asmens gyvenamąją vietą.

Budziskas (lenk. Budzisko) – kaimas Šipliškių valsčiuje. Čia buvo įrengta Lietuvos-Lenkijos sienos perėja Europos kelyje E67 (Via Baltica). Tai buvo moderniausia perėja tarp Lietuvos ir Lenkijos, eismas vyko visą parą. Per dieną pervažiuodavo 5 000 lengvųjų mašinų ir 1 000 sunkvežimių. 2007 m. gruodžio 21 d. įsigalėjus Šengeno sutarčiai perėjoje pasienio tarnybos buvo paimtos.

Ką rodo šio vietovardžio kalbinė atmintis? Tardami jo vardą juntame, kad jis savas, bet iki galo jo ir nesuprantame. Panašių vietovardžių esama ir Lietuvoje. Tai Būdiškės – Sužonių apylinkė prie Vilniaus, arba Budziniškis – kaimas Pakruojo rajone. Forma Būdiškės bene ir geriausiai tenkina lietuvio ausį. Bet nesinori griebtis plunksnos ir seną Budzisko vardą taisyti. Kaip netaisome senosios Zelvos į Žalvę, Berznyko į Beržnyką ar Beržininką, matyt, ir Budziską reiktų palikti neliestą. Geriau pasiklausykime, ką jis gali papasakoti.

Piršdami Būdiškių vardą siejame jį su būda. Apie kokias būdas čia reiktų kalbėti? Nebent apie kaimo lūšnas, kurių ne tik Budziske yra buvę.

Įsiklausykime į Budzisko šaknį budz-. Ją bene teisingiausia būtų sieti su veiksmažodžiu budėti. Tai labai senas žodis, turįs ir rusų kalboje išsaugotą atitikmenį bdit’. Giminingas jis ir su kitu veiksmažodžiu budinti „daryti, kad budėtų, žadinti“. Tik ką čia bendra kaimo vardas turi su šiuo veiksmažodžiu? Įsiklausykime į daiktavardžio budis ar budė reikšmes. Viena jų rodo grybą. Ir Suvalkų krašte žinomas dar grybas kiauliabudė. Žiūrėkite, kokie tie mūsų protėviai buvę pastabūs. Jei sakome: „pridygo kaip grybų po lietaus“, manyti reikia, kad žmonės tikėję – tie grybai esti kažkur po žeme ir budi, laukia, kada tik palis, dirva suminkštės, ir jau sušoka jie iš po žemių. Tai ar grybai nebudi? Jie – tikros budys ar budės. Budis ar budė dar reiškia galąstuvą. Tas aštrinantis akmuo budi, kad dalgis neatšiptų ir lengviau pjautų žolę. Tačiau žodis budis turi ir dar vieną reikšmę – tai savotiškas gumulas, gužulas, gumbas, gumburas (K. Būga, t. 1, p. 324). Jeigu kalbėsime apie žemės budį, tai turėsime kalnelį ar kalvą (žemės iškilimą), ant kurios budima, saugoma kraštą nuo priešų antpuolių. Kalvotame krašte tokios reikšmės mums ir reikia. Budzisko vardas išlaikė savo atminty čia buvus tokias budis, kuriose stovėjusios sargybvietės. Tai gražiai dera su gretimai esančiu Eglinės piliakalniu – kur kitados stovėjo žymų vaidmenį turėjusi jotvingių pilis.

Tačiau ir toliau neaiški yra priesaga –isk-. Turime panašią lietuvišką priesagą –išk-: Trakiškės, Šipliškės, todėl taip greit norisi patikėti, kad ir Būdiškės, juo labiau kad lenkai turi išlaikę seną baltišką priesagą –isk– tokiuose žodžiuose, kaip: wykopalisko „iškasena“, wysypisko „sąvartynas“, klepisko „klojimas, grendymas“, torowisko „bėgiai“, nazwisko „pavardė“, turi ją ir mums žinomas slavizmas zavaliskas „nereikalingi kraustulai, kliuvinys“, ir visa tai padeda mums nepagrįstai galvoti, kad Budziskas (lenk. Budzisko) bene ir bus suslavinta Būdišk forma. Bet juk mums šiandien įprastus garsus š ir ž prūsai ir jotviai tardavo s, z, ką paliudija jau minėtoji (žr.) Zelva ar Berznykas. Prūsiškai deivutiskan reiškia kaip tik dievišką (deivutis : dievutis), deivutiskai „dieviškai, dievukiškai“, dangiskas „dangiškas“, o deineniskai „kasdien, dieniškai, (kas)dieniškai“.

Toks samprotavimas rodo, kad vietovei vardą davė dar mūsų protėviai jotviai. Tai Budziskas reiškęs, ko gero, Eglinės pilies priekvietę: sargybinę ar tykotinę. Dzūkai savo lūpose išsaugojo seną jotvių vietovardį. Kad jis lengviau raičiotųsi mūsų lūpose, kad būtų savesnis, sudzūkino jį, tarytum arčiau pasitraukdami prie savęs. Ši forma perėjo ir į lenkų kalbą, o šiandien, išaugus vietovės politinei ir ekonominei reikšmei, paplito ir po plačią Lenkiją. Tačiau širdis turi tokią savybę – svetimam neatsiskleisti, kad čia buvusi slėpininga vieta, kuri Eglinės jotvingiams reiškė „gyventi ar mirti“. Žr. dar Budziskės.

Budziskės (lenk. Budziski) – kaimas Lenkijos buvusioje senosios Jotvos teritorijoje, (žr.) Štabino valsčiuje. Dėl darybos – gali būti asmenvardinės kilmės (Budys), tačiau jotviška priesagos forma leistų greičiau manyti, kad tai gerokai senesnis vardas ir yra tos pačios kilmės, kaip ir (žr.) Budziskas.

Buliavizna (lenk. Bulevizna) – Šlynakiemio kaimo dalis. Vardas veikiausiai yra dvikamienis, kaip ir daugelis kitų vietovardžių su antru dėmeniu vizna (žr. Adamavizna, Vižainis). Pirmoji šaknis sutapusi su daiktavardžiu bulius, gal rodanti, kad šioje viznoje ganęsi buliai, arba buvusi menka vizna, tinkanti tik buliams ganyti, o gal ji priklausiusi žmogui pavarde Bulius. Broliai Buliai iš tikrųjų čia yra gyvenę. Tuomet Buliaviznos vardas būtų asmenvardinės kilmės, bet veikiausiai reikštų Buliaus ar Bulių vizną (pievą).

Burbiškės (lenk. Burbiszki) – kaimas prie Galadusio ežero Seinų valsčiuje. Prieš karą ir pokario metais garsėjo kultūrine saviveikla. 1930 m., kai visa Lietuva iškilmingai minėjo Vytauto Didžiojo mirties 500-ąsias metines, Burbiškių saviveiklininkai ta proga prie kaimo kelio pastatė kryžių. Prie Galadusio Žukauskų žemėje yra pastatyta betonuota pakyla, joje kasmet jau kelias dešimtis metų vyksta Seinų krašto saviveiklinių meno sambūrių pasirodymai, vadinami sąskrydžiais. Juose mėgsta lankytis ir čia poilsiaujantys turistai iš Lenkijos, ypač kultūra besidomintys žmonės.

Kaimo vardas yra asmenvardinės kilmės. Gyvenvietės pradininkas, matyt, buvęs Burba.

Burdeniškės (lenk. Burdeniszki) – kaimas į pietus nuo (žr.) Dasinio ežero. Vardas veikiausiai asmenvardinės kilmės, iš neišlikusios pavardės Burdenis (plg. pavardes Burda, Burdaitis, Burdulis, Burdžius…; dėl priesagos –en– plg. Bėrenis, Girdenis).

Burniškės (lenk. Burniszki) – kaimas vakariniame Vižainio ežero krante. Vardas asmenvardinės kilmės (plg. pavardes Burnys, Burnius). Tačiau čia žmonės lietuviškai jau nebekalba.

Burokai (lenk. Buraki) – kaimas Punsko valsčiuje, prie Lietuvos sienos (dalis kaimo likusi už sienos). Mūsų krašte nėra išlikusių žmonių pavarde Burokas, tačiau tokių pavardžių aptinkama Lietuvoje. Ir šį kaimą yra įkūręs ta pavarde žmogus. Lietuvoje išleisto LPŽ autoriai pateikia, kad M. Birila ir S. Rospondas kildina ją atitinkamai iš brus. ir lenk. burak „runkelis, burokas“. Tačiau kartu teigia, kad, pagal V. Urbutį, taip kildinti yra klaidinga. Pastarojo nuomone, tokią pavardę reikia sieti su brus. bury „rudas, rusvas“, kaip brus. Rudak: rudy. Nesileidžiant į didesnes diskusijas norisi pridurti, kad ir lietuvių kalboje veikiausiai buvęs, tik šiandien primirštas, būdvardis bùras „pilkas“. Jį buvus patvirtina tokie šios šaknies žodžiai: burlas „purvas“, burlega „purvynė“, buriukas „alksnio, beržo ar karklo žirginys“, burytis „ėriukas“, burelis „avinėlis“, buris ir burkutis „kankorėžis“, burenis „bukmedis“, burlus „kuris lengvai teršiasi“, buris „kankorėžis, žebelys“, dz. būrukas „mažas pilkas lietaus debesėlis“, burinukas „dirvinis dobilas“, burna „tuštuma tarp lūpų ir gerklės“, juk prasižiojus matome tamsią ertmę… Taigi ir žodis burokas galėjęs susidaryti taip pat ir lietuvių kalboje arba dar anksčiau, kol slavai buvę neatsiskyrę nuo baltų (?), pridėjus priesagą –okas, kaip turime kitų panašių daiktavardžių: naujokas, pirmokas, prasčiokas, seniokas, šeštokas… Jis, kaip ir lenk. bei brus. burak, rodytų rusvos ar pilkos spalvos daržovę, lygiai kaip ir lietuviškas grybo vardas ruduokė rodo rudkepurį grybą. O turint tokios daržovės vardą, iki pavardės tik žingsnis – tai žmogus, kuris sodinęs palyginti daug burokų ar juos mokėjęs naudoti pašarui.

Cimochovizna (lenk. Cimochowizna) – kaimas Suvalkų apskrity ir valsčiuje. Vardas sudurtinis. Pirmo dėmens kilmė – iš įkūrėjo rusiško vardo Timotiej, antroji – vizna (žr. Adamavizna, Vizna, Vižainis).

Damniokas (lenk. Dębniak) – kaimas Šipliškių valsčiuje. Jis iš ten kilusio, Suvalkuose gyvenusio Vytauto Tumelio pasakojimu buvo įkurtas miške. Matyt, toje vietoje augę nemažai ąžuolų (lenk. dęby). Kaimą įkurdino lietuviai, jiems būdingu būdu mokėję lenkų kalbą, jie jam ir suteikė savaip tariamą vardą. Iš lenkų perėmę kaimo pavadinimą lietuviai jį būtų vadinę Dembnioku.

Dauspūda (lenk. Dowspuda) – kaimas Suvalkų apskrity, Ročkų valsčiuje. Išsidėstęs prie (žr.) Raspūdos upės. Vardą sudaro du kamienai: daug ir spūdis (spausti).

Daugiausia turistų dėmesį patraukia lietuvių-lenkų ir Napoleono armijos generolo Liudviko Mykolo Paco 1820–1827 m. statytų neogotikinių rūmų griuvėsiai. Anglų neogotikinio stiliaus rūmus projektavo italų architektas Pjetras Bosijus (Pietro Bosio).

Parteryje veikė koplyčia, salonai, archyvas ir biblioteka bei gipso figūrėlėmis puošta valgykla, o antrame aukšte buvo įrengti savininko ir jo šeimos gyvenamieji kambariai. Dešiniajame sparne saugota ginklų rinkinius, o kairiame buvo dailės galerija ir oranžerija. Patalpas gausiai išpuošta veikiausiai italų tapytojų Mikelandželo bei Džovanio Batistos Karelio (Giovanni Battista Carelli) polichromija ir freskomis. Rūsiai buvę vėlgi dviaukščiai – viršutiniame įrengtos pirtys, tarnų būstai, virtuvė ir kitos ūkinės patalpos, žemutinėje – šulinys. Rūmus supo anglų sodininko Džono Heitono (John Heiton) projektuotas parkas.

Negirdėtai puošnūs ir turtingi rūmai žavėjo lankytojus. Išliko garsus posakis: „Rūmai verti Paco, ir Pacas to pačio.“

Po 1830 m. lapkričio sankylio Liudvikas Pacas emigravo, o jo valdas konfiskavo caro vyriausybė. Sankylio metu dalis įrangos ir meno kūrinių buvo slepiami Ročkų ir Januvkos bažnyčiose. Ką perėmė rusų armija, 1834–1836 m. buvo parduota viešose varžytynėse. Rūmus pirmiausia perėmė rusų generolas Nikolajus Sulima, bet juos išmainė į valstybinę algą. Kiti savininkai rūmais nesirūpino, ir jie galiausiai 1867 m. buvo išardyti. Išliko tiktai vienas portikas ir vadinamasis „gandro“ bokštas. Vietos gyventojai pasakoję, kad bokštas išliko tik todėl, kad jo viršūnėje buvęs gandro lizdas.

1815–1821 m. grafas Pacas į savo valdas partraukė apie 500 fermerių iš Škotijos ir Anglijos, ir tie skleidė tarp vietos gyventojų žemdirbystės meną. Jie įtikino vietos valstiečius atsisakyti trilaukio ir priimti sėjomainą. Tuomet vietos gyventojai išmoko auginti bulves ir laikyti jas kaupuose. Išmoko auginti arklius ir avis.

Škotų mechanikai 1816 m. Dauspūdoje atidarė gamyklą, gaminančią arkliais arba vandens ratu varomas kuliamąsias, sėjamąsias, plūgus, ravėtuvus, girnas. Gaminta taip pat įrangą alaus ir degtinės daryklai, krakmolo ir odminių bei aliejaus spaudimo gamyklai.

Tų atėjūnų palikuonys gyvena čia ir šiandien. 1996–2004 bei 2007 m. griuvėsiuose atostogų mėnesiais vykdavo Keltų kultūros festivalis „Dauspūda“.

Degšniai (lenk. Deksznie) – kaimas Suvalkų apskrity, Šipliškių valsčiuje. Vardas veikiausiai asmenvardinės kilmės, nuo įkūrėjo pavardės Degšnys, kuri sietina su Degsnio pavarde, o ši su liet. degti, degsnys, degsnis „išdaga, degsnė, degimas“.

Degučiai (lenk. Degucie) – du kaimai – vienas Seinų valsčiuje (Suvalkų apskrity), bei kitas – Galdapės apskrity, Dubeninkų valsčiuje. Šių kaimų vardai bus kilę iš pavardės Degutis. Šią pavardę LPŽ sieja su būdvardžiu degus „kuris gerai dega ar greit užsidega“. Būtų ji panašios darybos, kaip Urbutis (nuo urbti) „žmogus, kuris yra įkyrus savo kalbomis ar elgesiu“. Tąsyk Degutis būtų labai karštas žmogus, greit užsidegantis, supykstantis. Bet įmanoma galvoti, kad ši pavardė galėjusi kilti nuo žodžio degutas „iš tošių ar kelmų gaunamas skystis“, tuomet Degutis būtų žmogus, kuris virdavęs degutą, kaip (žr.) Agurkis– žmogus, auginęs agurkus.

Demitai (lenk. Demity) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Branevo apskrity, Ploskinios valsčiuje. Vardo kilmė neaiški, tačiau baltiškoji kilmė lengvai nujaučiama.

Didžiuliai (lenk. Dziedziule) – kaimas Punsko valsčiuje. Kaimo vardo kilmės gali būti du šaltiniai. Kaimas yra prie upės (žr.) Didžiulė. Antra galimybė, kad kaimo vardas perėmęs įkūrėjo Didžiulio pavardę. Iki mūsų dienų šiame krašte tokia pavardė neišsilaikė, bet ji yra žinoma Lietuvoje.

Dieveniškės Lt – miestelis Šalčininkų rajone, 20 km į pietryčius nuo Šalčininkų, Gaujos dešiniajame krante. Apylinkės centro gyvenvietė. 2 km į šiaurvakarius nuo miestelio yra Dieveniškių pilkapynas. Kaimas yra istoriniame regioniniame parke, urbanistikos paminklas. Svarbiausia urbanistinio komplekso dalis – keturkampė aikštė penkių istorinių kelių kryžkelėje. Miestelio rytuose teka Gauja, šiaurvakariuose yra pilkapynas.

Šios vietos – unikalios, nutolusios 80 km nuo Vilniaus, bet daug kas čia kitaip. Kitoks net kraštovaizdis – čia nebuvo paskutinio apledėjimo, tad kraštas žavi lėkštais kalvų šlaitais, plačiais upių slėniais, lengvomis gargždingomis dirvomis. Po keletą kilometrų besidriekiantys senoviniai gatviniai kaimai – gyvi, ne ekspoziciniai. Jie gana tankiai užstatyti, nėra vienkiemių, tad nėra ir kaimo turizmo sodybų. Tai pasienio zona, čia retai sutiksi ne vietinį žmogų.

Dieveniškės minimos nuo XIV a. pabaigos, nors spėjama, kad šiose vietovėse dar XIV a. pradžioje buvęs žymaus lietuvių feodalo Gedgaudo dvaras. 1379–1392 m. kryžiuočių kelių aprašymuose minimas Mingailos kaimas (1385), iš kurio kilęs LDK didikas Mykolas Mingaila, – manoma, Gedgaudo sūnus. 1561–1565 m. aktuose Dieveniškės vadinamos karališkuoju valsčiumi. 1582 m. pirmąkart minimos kaip miestelis.

Aplink Dieveniškes – Goštautų žemės ir dvarai. Viename iš jų su pirmuoju vyru Stanislovu Goštautu gyveno Barbora Radvilaitė, ji melsdavosi Dieveniškių bažnyčioje, pirmąkart pastatytoje XV a. viduryje. Prieš 620 metų kryžiuočių karo kelių aprašymuose kaip lietuvių didiko Mingailos tėvonija paminėtos Dieveniškės, ir dabar, nepaisant atkampios geografinės padėties, yra svarbi kryžkelė, kur susitinka tautos ir kultūros, istorinis paveldas ir nauji geopolitiniai interesai, pažanga ir tradicijos. Į Dieveniškių miestelio keturkampę aikštę (urbanistikos paminklas) susibėgantys penki keliai itin gerai simbolizuoja šio krašto misiją. Dieveniškių iškyšulys yra Lietuvos valstybės pamatinių Mindaugo žemių šerdyje. Nepaisant istorinių peripetijų, polonizacijos ir rusifikacijos bangų, iki šiol išlikęs senoviškai lietuviškas. Kraštas kupinas praeities dvelksmo. Tūkstantmečiai pilkapynai, mitologiniai akmenys, seni ąžuolai. Kalbama, kad legendinis Napoleono lobis užkastas būtent kažkur šioje vietovėje. XIX–XX a. miestelis ilgą laiką priklausė Ašmenos apskričiai.

Sakoma, kad 1939 m. Kremliuje braižant Lietuvai grąžinto Vilniaus krašto sienas, ant žemėlapio gulėjusi Stalino pypkė. Niekas neišdrįsęs jos pajudinti, tad ir apibrėžę valstybės sienos linija. Pagal patikimesnę versiją, ryžtingai suveikė šio mišrios tautinės sudėties krašto lietuviai, prašydami prijungti kraštą prie Lietuvos. Jų prašymas pasiekė aukščiausius SSRS vadovus. Tai ir buvo padaryta Lietuvai stojant į SSRS.

Miestelio vardas tikriausiai asmenvardinės kilmės – pavardė Dievenis ir priesaga –iškės. Nors šiuo metu tokia pavardė nešlikusi, XX a. 4 dešimtmetyje Šalčininkų apylinkėse dar būta pavardės Dzievenis – tai dzūkiška Dievenio lytis.

Dievetiškės (lenk. Doweciszki) – kaimas Punsko valsčiuje, Seinų apskrity. Reikia manyti, kad šis vardas yra asmenvardinės kilmės iš Dievetis su priesaga –iškės (žr. Dieveniškės). Tokia pavardė neišlikusi, bet turime pavardę Dievaitis. Priesaga –et– pavardėje veikiausiai rodo malonybinę formą, kaip žemaičių –at– (mamatė, Jūratė) arba dzūkų –ut– (vaikutis, tėvutis, Dievutis). Žodžių su priesaga –et– turime ir nūdienėje kalboje: šepetys, repetys, reketas ar reketys… Matyt, buvęs ir mažybinis žodis dievetis ar devetis, kaip žinome dar žodį dievaitis. Toks asmenvardis tarytum rodytų apeigas atliekantį žmogų, o gal ir pati vietovė kitados buvusi dievetiškė, skirta dievams garbinti. Kas žino, ar istorikai čia ko nors buvusio švento nesurastų.

Dievišava (lenk. Dziewiszewo) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Gižycko apskrity ir valsčiuje. Nors vardas nėra aiškus, vietovardžio šaknis ir priesaga –ava rodo jo baltišką kilmę. Lenkiška forma patvirtina, kad lenkai šį vardą perėmę iš dzūkų tarmės.

Dingeliai (lenk. Dzięgiele) – kaimas Palenkės vaivadijoje, Kolno apskrity, Staviskų valsčiuje. Vaitiekus Kentšynskis mini čia gyvenus Dingelius. Nuo šios įkūrėjo pavardės ir kaimo vardas kilęs. Į lenkų kalbą pavardė ir kaimo vardas buvo perimti dzūkiška forma.

Yra ir kitas tuo pačiu vardu kaimas – Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Galdapės apskrity ir valsčiuje. Įkurtas jis 1527 m. 7 valakų žemės sklype. To paties V. Kentšynskio teigimu, manoma, kad ir šį kaimą įkūręs tas pats Dingelis, todėl ir šis kaimas gavęs jo vardą.

Seną Dingelių vardą 1938 m. Hitlerio valdžia pakeitė Vitmansdorfu (Wittmannsdorf). Tuomet gyveno čia 108 asmenys.

Dirvonai? (lenk. Dzierwany) – kaimas Vižainio valsčiuje. Atrodo, jo vardą galima sieti su daiktavardžiu dirvonas. Gal tai iš plėšinių atgautas kaimas? Tačiau gali būti jis ir asmenvardinės kilmės (Dirvonas). Tik neaišku, iš kur lenkų kalba tame krašte užfiksavo vietovardžio dzūkišką formą.

Dovetės (lenk. Dowiaty) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Vengožavo apskrity, Budrių valsčiuje. Vardo kilmė neaiški. Priesaga –et– rodo vardo baltiškumą.

Duba (lenk. Duba, vok. Leisnerberg) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Ylavos apskrity, Zalevo valsčiuje. Vardas galbūt sietinas su liet. duba „klonis, įdubimas“?

1714 m. kaimas minimas esantis bajorų savastis. 1782 m. stovėjo čia 3 namai (dūmai), o 1858 m. dvejuose namuose gyveno 14 žmonių. Prieš Antrąjį pasaulinį karą čia buvę 57 gyventojai.

Dubelis (lenk. Dubiel) – kaimas prie Vyslos Pamario vaivadijoje, Kvidzyno aspskrity ir valsčiuje. Šio kaimo vardas yra žodžio duba mažybinė forma. Pats kaimo vardas tikriausiai asmenvardinės kilmės, pagal veikiausiai jį įkūrusį Dubelį.

Dubininkai (lenk. Dubeninki, vok. Dubenigken, 1938–1945 – Dubeningen) – pietvakariausia Mažosios Lietuvos gyvenvietė, po Antrojo pasaulinio karo priklausanti Lenkijai, esanti Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Galdapės apskrityje, 18 km į rytus nuo Galdapės. 1615 m. čia buvo įkurtas činšinis kaimas. 1620 m. įkurta parapija. Iki XX a. pradžios ilgą laiką gyventojų daugumą sudarė lietuviai. Ilgainiui čia ėmė keltis mozūrai, dar vėliau ir vokiečiai. Lietuvininkai stipriai lenkėjo, vėliau dar sparčiau ėmė vokietėti. Pamaldos vyko lenkų, lietuvių ir vokiečių kalbomis. Pasikeitus tautinei sudėčiai 1908 m. pamaldos lietuvių kalba buvo panaikintos. Po Antrojo pasaulinio karo lietuvių čia beveik neliko. Stovi XX a. pradžioje pastatyta neogotikinė bažnyčia. Gyvenvietės pakrašty kalvoje išlikę 1914 m. lapkričio mėnesį žuvusių rusų ir vokiečių kareivių  broliški kapai. 1920 m. Lenkija su vokiečiais pralaimėjo plebiscitą, nors vietos gyventojų 72 proc. pasisakė už Lenkiją. 2006 m. buvo čia 926 gyventojai.

Kaimo vardą reiktų sieti su liet. daiktavardžiu dubuo. Priesaga –inink– rodo, kad pirmi čia atsikėlę buvo meistrai, kurie iš medžio gamino dubenis (plg. Smalninkai).

Dujės (lenk. Duje, vok. Doyen) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity, Barčėnų valsčiuje. Vardo kilmė neaiški, nors regimai baltiška.

Kaimas išsidėstęs prie sienos su buvusių Rytprūsių Karaliaučiaus kraštu. Privažiuoti į kaimą galima nuo kelio Maltainiai–Asūnai. Šiuo metu gyvena čia 24 žmonės.

Dūlės (ar Dulklės. lenk. Duły, vok. Dullen) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Olecko apskrity ir valsčiuje. Dokumentuose ankstesni minimi vardai: Duen, Duhn, Dulken. Jie rodo, kad iš lietuvių kalbos perimtas kaimo vardas kurį laiką svyravo. Vokiečių tarnybinis vardas buvo vartojamas Dullen. Šią formą ir lenkai sulenkino. 1938 m. kaime gyveno 260 žmonių.

Kaimas činšinis, turintis 30 valakų. Įkūrė Jonas Dulkė.

Mokykla įsteigta 1815 m. Tarpukary čia veikė paštas, dvi plytinės bei buvo keli amatininkai.

Dulsinis (lenk. Dulsin) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity, Ylavos Gurovo valsčiuje. Pavadinimo kilmė nėra aiški. Galbūt sietinas su liet. dulsus „duslus; sunkus, aptingęs“. O gal galima manyti esant tą pavadinimą asmenvardinės kilmės, sietinos su tuo būdvardžiu?

Dusnyčia (lenk. Dusznica) – kaimas prie Galadusio ežero, Seinų valsčiuje. Jo vardas yra kilęs iš (žr.) Dusnyčios upelio, kurio vardas susijęs su (žr.) Dusios ežero vardu. Dėl priesagos –yčia plg. akmenyčia „akmeninga vieta“.

Kaimas įsikūręs dar XVI a. Jis įsispraudęs tarp (žr.) Galadusio ir (žr.) Alno ežerų. Iš vienos pusės remiasi į Lietuvos sieną, iš kitos skiria jį iš Galadusio į Alną tekantis vietos  gyventojų vadinamas Dusnyčia upelis.

Dziubeliai (lenk. Dziubiele, vok. Dziubiellen) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Piso apskrity, Ožyšo valsčiuje. Vardo kilmė nėra iki galo aiški, tačiau mažybinė ir patroniminė priesaga –el– rodo, kad jis gimęs baltiškoje kalbinėje aplinkoje ir išlaikęs dzūkišką formą. Todėl galima teigti, kad ir šis kaimas buvo pakrikštytas įkūrėjo vardu (plg. pavardę Dziuba, Dziubelis).

Kaimas išsidėstęs Sniardvų ežero šiauriniame krante, 15 km į rytus nuo Ožyšo.

1938 m. liepos 16 d. nacistinė Rytprūsių valdžia kaimo vardą buvo pakeitusi iš Dziubiellen į Zollerndorf.

Eglinė (lenk. Jegliniec) – du kaimai tuo pačiu vardu: vienas Suvalkų apskrity, Šipliškių valsčiuje, prie pat Lietuvos sienos, kitas – Seinų apskrity, Krasnapolio valsčiuje, prie (žr.) Gremzdelio ežero. Šis vardas rodo vietą, kurioje augusios eglės. Jos turėjusios būti matomos iš toli, todėl negalėję būti ištisinio miško masyvo.

Eglinėje, esančioje Šipliškių valsčiuje, išlikęs senas tuo pačiu vardu vadinamas jotvių piliakalnis. Netoliese esantis (žr.) Budziskas sudarė su Eglinėje esančia pilimi gynybinę sistemą.

Egliniškės (lenk. Jegliniszki) – kaimas Suvalkų apskrity, Vižainio valsčiuje. Vardas asmenvardinės kilmės (plg. Eglinas, Eglynas, Eglinis).

Eišeriškės (lenk. Ejszeryszki) – kaimas Suvalkų apskrity, Rudkos valsčiuje. Vardas tikriausiai asmenvardinės kilmės. Čia XX a. pabaigoje gyveno dar lietuviškai kalbantis Saladuonis, liudijantis, kad jo vaikystėje tokių, kaip jis, buvę daug.

Elbingas (lenk. Elbląg, vok. Elbing) – apskrities miestas prie Elbingo upės, kuri už 10 km į šiaurę įteka į Vyslą. 127,9 tūkst. gyventojų (2006). Uostas, susisiekiantis su Baltijos jūra. Tai vienas seniausių Lenkijos miestų. Jį įkūrė kryžiuočiai 1237 m. šalia tos vietos, kur iki IX a. gyvavo prūsų prekybinė sėslija Trusas. Miesto teises Elbingas gavo 1246 m. Istorija permaininga. Priklausė kartais Kryžiuočių ordinui, kartais Lenkijai. XVI a. išgyveno švedų okupaciją.

XIX ir XX a. pradžioje Elbingo uostas lenktyniavo su Gdansku ir sparčiai augo. Atsirado pramonė – gaminta cigaretes, garvežius. Karo pabaigoje čia buvo įkurdintas Štuthofo konclagerio filialas. Turėjo tarpužemio vandens kelius į Varmiją ir Mozūrų ežeryną bei per Vyslą susisiekė su jūra.

Elbingo miesto vardo kilmė nėra aiški, tačiau mums dar siejasi su tuo vardu vadinamu prūsų kalbos žodynėliu.

Elbingo žodynėlis yra rankraštinis vokiečių–prūsų kalbų žodynėlis. Tai seniausias prūsų (ir apskritai baltų) rašto paminklas. Rankraščių rinkinys, kuriame ir yra minimas žodynėlis, pavadintas suradėjo Noimano kodeksu (Codex Neumannianus). 1825 m. kodeksą Elbingo pirklio A. Grubnau palikime surado Francas Noimanas. Jis kodeksą 1868 m. perdavė Elbingo miesto bibliotekai, čia buvo saugomas iki Antrojo pasaulinio karo, tolesnis likimas nežinomas.

Noimano kodeksą sudaro 3 vokiečių kalba rašyti teisynai – Liubeko, Pamedės, senasis lenkų teisynas bei vokiečių–prūsų kalbų žodynėlis. Žodynėlyje iš viso 186 puslapiai (paskutinis tuščias), F. Noimano sunumeruoti nuo 1 iki 185. Paskutiniuose 17 puslapių (169–185) Elbingo žodynėlio (be pavadinimo) – XIV a. pabaigos ar XV a. pradžios nuorašas. Autorius pasirašė 185 puslapyje: „parašė Petras Holcvešeris iš Marienburgo“ (Explicit per manus Petri Holczwesscher De Marienburg). Elbingo žodynėlį jis nurašė iš originalo ar jo nuorašo, sudaryto XIII a. gale (ar XIV a. pradžioje), bet seniai dingusio, tačiau nemokėjo prūsų kalbos ir padarė nemažai klaidų. Originalo autorius (anonimas), matyt, mokėjo prūsiškai.

Žodynėlyje yra 802 prūsų ir tiek pat vokiečių kalbos žodžių, surašytų ne abėcėlės tvarka, o sugrupuotų į 32 nevienodas temines grupes (pvz., grupė vok. Jor (Jahr), liet. metai – prūsų Mettati, vokiečių Somer (Sommer), liet. vasara – prūsų Dagis, vok. Herbist (Herbst), liet. ruduo – prūsų Assortis, vok. Winter, liet. žiema – prūsų Šėmo ir kt.). Užrašyti tik daiktavardžiai ir keletas spalvas reiškiančių būdvardžių, nėra nė vieno veiksmažodžio, įvardžio, bažnytinių terminų. Pamedės tarmė archajiškesnė už prūsų katekizmų šnektas (žodynėlis apie 200 metų senesnis): išlaikyta balsio ā kokybė (mote – liet. motė, motina katekizmuose mūti), bevardė vardažodžių giminė (mettan, liet. metas).

Pirmą kartą Elbingo žodynėlį paskelbė Georgas Neselmanas 1868 m., fotografuotinius leidimus – Adalbertas Becenbergeris, V. Simonas 1897 m. ir Vytautas Mažiulis 1966 m.

Elkas (lenk. Ełk) – apskrities ir valsčiaus miestas, esantis Elko ežeryne, ant Elkos upės ir Elko ežero krantų. Ši ir aplinkinės teritorijos sudaro Lenkijos žaliuosius plaučius.

Miestas įsikūrė XIV a. Vardą gavo nuo (žr.) Elkos upės.

1999 m. birželio 6 d. Elke lankėsi Romos Popiežius Jonas Paulius II. Po metų atidengta jam paminklą, o aikštę, kurioje paminklas stovi, pavadinta jo vardu.

Gaidžiai (Senieji) (lenk. Stare Gajdzie) – kaimas Galdapės apskrity, Banie Mazurskie valsčiuje. Pavadinimas, matyt, asmenvardinės kilmės.

Galainiai (lenk. Gałajny) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity, Ylavos Gurovo valsčiuje. Galimas daiktas, kaimas vardą gavęs iš pavardės Galas ar Galainis. Tačiau greičiausiai tai priesagos –ain– vedinys iš daiktavardžio galas (plg. Šilainė).

Galdapė (lenk. Gołdap, vok. Goldap) – apskrities miestas Varmijos Mozūrų vaivadijoje. Turi sanatorijos statusą. Miestas vardą perėmė iš (žr.) Galdapės upės. Galdapės vardas, ką jis beapibūdintų – upę, ežerą ar miestą, – Lietuvoje nėra suvoktas ir visaip kraipomas: Gulbupė, Geldapė, Geltapė. Beje, ir lenkiškoji Vikipedija, pasiremdama lietuviškaisiais šaltiniais, pateikia Galdapės miesto vardą kaip Geldapė.

Galingiai (lenk. Galiny, vok. Gallingen) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity ir valsčiuje – senosios Galindos žemėje. Nuo Bartošycės pusės išlikusi Eulenburgų kilties rezidencija. Kaimas įkurtas 1336 m.

Kaimo vardo forma ir jo etimologija nėra aiški, bet įmanoma ir asmenvardinė (nuo neišlikusios Galingio pavardės) kilmė.

Gálviečiai (lenk. Galwiecie, vok. Gehlweiden) – Galdapės apskrity ir valsčiuje esantis kaimas. Vardo kilmė ir pagaliau vardo forma nėra aiški. Yra tikėtina, kad jis nurodo vietą, kurioje gyvenęs Galas (žr. Galainiai). Kaimas įkurtas 1531 m. kaip bajoriškas dvaras. Stovi 1920 m. statyti rūmai. Tais pačiais metais įsteigtos ir kapinės. Veikia čia vandens malūnas. Yra autobusų stotelė.

Garbas (lenk. Garbas) – kaimas Suvalkų apskrity, Pilypavo valsčiuje. Kaimas įsikūręs 1548 m. prie Garbio ežero. Pr. *garbis „kalnelis, kalva“, plg. liet. garbana.

Garbina (lenk. Garbina) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Branevo apskrity ir valsčiuje. Tai priesagos –in– vedinys. Dėl šaknies žr. Garbas.

Garbnas (lenk. Garbno) – du kaimai Kentšyno apskrity: 1) Barcianų valsčiuje, 2) Koršų valsčiuje. Tai priesagos –n– vedinys. Dėl šaknies žr. Garbas.

Gardeikiai (lenk. Gordejki, vok. Gordeiken) – kaimas Olecko apskrity ir valsčiuje.

Kaimą įkurta 1557 m., kuomet Kristupas Glaubitzas, Stradūnės senata, pardavė Andriui Gardeikiui sklypą žemės ir pavedė 40-yje valakų įkurti kaimą. Pagal jo pavardę ir kaimui vardas suteiktas.

1938 m. gyveno čia 306 žmonės.

Gaudynos (lenk. Gaudyny) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Branevo apskrity,  Pieniężno valsčiuje. Vardo kilmė nėra aiški, bet galbūt galima jo šaknį sieti su liet. veiksmažodžiu gaudyti.

Gaudinkos (lenk. Gaudynki) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Piso apskrity, Ožyšo valsčiuje. Vardo kilmė neaiški, tačiau etimologinio ryšio reikėtų ieškoti drauge su vietovardžiu Gaudynos.

Gavieniškės (lenk. Gawieniańce) – kaimas Seinų apskrity ir valsčiuje. Vienintelis kaimas regione, išlaikęs gatvišką statybą. Vardas asmenvardinės kilmės.

Lietuvių kalboje gavėnas, kaip ir gavienas – „paprastai gavėnios metu jaujoje gyvenantis kaukas“. Gavieno pavardė rodytų pasninkaujantį žmogų. GavieniškėsGavieno įkurtas kaimas. Į lenkų kalbą kaimo vardas išverstas apytikriai. Dėsningai turėtų būti Gawieniszki, kaip Šipliškės – Szypliszki, Mieruniszki ar Trakiszki. Seinų ir Suvalkų regione toks bandymas atitolinti lenkišką vardyną nuo lietuviško yra kone dėsningas. Tai rodo, kad tam procesui vadovavo menkai filologiškai išprusę ar lietuvių kalbą suprantantys žmonės. Gerokai sveikesnis baltų vardynas buvo išlaikytas Varmijos Mozūrų krašte, kur pokario metais vardų nustatymo komisijai vadovavo žymus lenkų indoeuropeistas ir baltistas Janas Otrembskis (Jan Otrębski). Ir ten, nors vietovardžiai į lenkų kalbą ėjo per vokiečių kalbą, yra daug suprantamesni, negu oficialus vardynas Suvalkų bei Seinų regione.

Gdanskas (lenk. Gdańsk, vok. Danzig, kašb. Gduńsk, lot. Gedanum, Dantiscum, jidiš דאַנץ – danc) – Lenkijos uostas prie Baltijos jūros, Pamario vaivadijos bei Gdansko arkivyskupijos centras. Gdanskas yra taip pat karališkasis ir Hanzos miestas, kitados didžiausias ir turtingiausias Lenkijos miestas. Pirmą kartą apie jį užsiminta 997 m. Čia prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, čia gimė „Solidarumo“ judėjimas bei prasidėjo komunizmo griuvimas Vidurio Europoje. Su Gdyne ir Sopotu Gdanskas sudaro vadinamąjį Trimiestį.

Dėl miesto vardo etimologijos. Dalis lenkų kalbininkų mano, kad miesto vardas yra slaviškas. Mano jie, kad praslavų šaknis *gъd rodo drėgną kraštą, liūną, pelkę, gal net drėgną mišką. Tačiau pripažįsta, kad tiksli etimologija vienprasmiškai nėra nustatyta. Kita grupė lenkų kalbininkų jaučia, kad vardas bus susiformavęs dar priešistorės laikais, kuomet čia prieš slavus gyvenusios kažkokios gentys. Tos kažkokios gentys ir buvę prūsai. Miestas istorijoje nebuvo vienu vardu įvardijamas. Žinomi yra jo vardo variantai: Kdansk, Gyddanyzc, Gdanzc, Dantzk, Dantzig, Dantzigk, Danzig, Dantiscum ir Gedanum. Tatai dar kartą rodytų, kad vardas svetimoms lūpoms buvęs sunkiai tariamas ir ne iš karto nusistovėjo. Latvių kalba iki šiandien turi išlaikiusi žodį danska – „liūnas, klampynė, raistas“ iš *danc-ka ║ danga „kelio duobė, klanas“ (K. Būga, Rinktiniai raštai, t. 3, p. 179). Todėl, matyt, žulavai lėmę gyvenvietės ir miesto įvardijimą. Taigi iš pr. danska „klampus“, per vok. danzig – > Danzig – lenkų kalboje įvyko metatezė – > Gdańsk „drėgna, įmirkusi žemė“.

Gereliškės (lenk. Gieraliszki) – kaimas Galdapės apskrity ir valsčiuje. Vardą veikiausiai suteikė jo įkūrėjas Gerelis, kuris lenkų kalboje buvo užrašytas dzūkiška forma – Geralis. Gerelis yra patroniminės priesagos –el– vedinys iš Geras.

Gerkiniai (lenk. Gierkiny) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity, Sempopolės valsčiuje. Vardas veikiausiai asmenvardinės kilmės.

Giluišiai (lenk. Giełujsze) – kaimas Punsko valsčiuje, išsidėstęs prie (žr.) Giluišio ežero, iš jo ir vardą gavęs. Kaimo vardą plačiau išpopuliarino šalia žaliuojanti giria, vadinama Giluišgiriu. Dalis kaimo po Pirmojo pasaulinio karo liko Lietuvoje. Iš Giluišių kaimo (Lietuvos pusėje) yra kilęs ir gyvenęs žymus knygnešys, kultūros skleidėjas ir altruistas Vincas Markevičius. Jo sodyba likusi vadinamajame pasienio ruože (zonoje) ir žmones iškeldinus buvo visiškai sunaikinta. 2008 m. rugsėjį toje vietoje atidengtas paminklinis akmuo.

Gyselis ar Gaislingenas (lenk. Gisiel, seniau Geislingen) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje. Vardo kilmė – nuo buvusio Gyselio ežero, kurį apie 1869 m. nusausinta ir paversta pieva.

Kaimas įkurtas 1389 m. 1709–1711 m. siautėjant marui beveik visi gyventojai išmirė. 1728 m. kaimą apgyvendinta iš naujo.

Grandai (lenk. Grądy) – kaimas Lomžos apskrity, Novogrodo valsčiuje. Vardo kilmė nėra visiškai aiški, tačiau galima manyti, kad tai pagal Lietuvoje neišlikusią Grando pavardę pavadintas kaimas (plg. Kreivėnai, Valinčiai…)

Graužiai (lenk. Grauże) yra dveji – Senieji Šipliškių valsčiuje, ir Naujieji Krasnapolio. Vardus šie kaimai veikiausiai bus gavę nuo graužo „žvyro, žvirgždo“.

Gremzdai (lenk. Gremzdy, Gremzdy Polskie) – kaimas Seinų apskrity, Krasnopolio valsčiuje. Vardą gavo nuo (žr.) Gremzdo ežero.

Griškonys (lenk. Gryszkańce) – kaimas Seinų apskrity ir valsčiuje. Vardas asmenvardinės kilmės.

Gublaukiai (lenk. Gubławki, vok. Gablauken, seniau Gubelauken) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Ylavos apskrity. Vardą gavęs veikiausiai iš prūso vardo Guba.

1392 m. minimas čia buvęs prūsų kaimas, turintis 16 valakų. Prieš Antrąjį pasaulinį karą gyveno čia 103 žmonės.

Guja (lenk. Guja, vok. Gross Guja) – kaimas Vengožavo apskrity ir valsčiuje. Šalia Gujos Mozūrų kanale yra vienintelis išbaigtas šliuzas – vienas iš penkių Lenkijoje pastatytų šiame kanale, turėjusiame kitados sujungti Didžiuosius Ežerus su Baltija per Prieglių.

XIV a. stovėjo čia kryžiuočių sargybvietė, ją 1370 m. Kęstutis sudegino. 1384 m. ji buvo vėl atstatyta. Čia XVII a. gyveno ir Tiškų šeima. 1710 m. maru kaime išmirė 161 žmogus.

Kaimo vardas patraukia savo baltišku skambesiu, tačiau jo kilmė neaiški.

Gulainiai (lenk. Gułajny) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity, Ylavos Gurovo valsčiuje. Vardas – priesagos –ain– vedinys. Vardo prasmė neaiški, tačiau labai tikėtina, kad vardą gavęs iš Lietuvoje neišlikusia pavarde įkūrėjo Gulo, ką paliudytų ir (žr.) Gulkaimis.

Gulbinas (lenk. Gulbin) – kaimas Seinų apskrity, Gibų valsčiuje. Tai asmenvardinės kilmės vardas (plg. Gulbiniškės).

Gulbiniškės (lenk. Gulbieniszki) – kaimas Suvalkų apskrity, Jeleniavo valsčiuje, netoli Šiurpilio. Vardas asmenvardinės kilmės (nuo Gulbino).

Gulkaimis (lenk. Gułkajmy) – kaimas Bartošycės apskrity, Sempopolės valsčiuje. Vardo kilmė neaiški. Sudaro jį dvi šaknys – gul– ir kaimas. Šio vardo pirmoji šaknis, atrodo, gimininga su (žr.) Gulainiais. Tai būtų Gulo įkurtas kaimas.

Gurklys (lenk. Górkło) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Mrongovo apskrity, Mikolaikų valsčiuje. Šiuo metu čia plėtojamas agroturizmas, jis išstumia tradicinę žemdirbystę. Kaimas išsidėstęs šiauriniame Gurklio ežero krante, tai leidžia puoselėti vandens sportą, ypač buriavimą.

Ignalinas (lenk. Ignalin) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Lidzbarko apskrity ir valsčiuje. Kaimas įkurtas 1333–1342 m. didžiajame Sparwirdės miške, šio vardas prūsiškai reiškia Kranklių miškas. 1807 m. birželio 10 d. įvyko čia Napoleono armijos mūšis su rusų-prūsų kareiviais, vadinamas mūšiu ties Varmės Lidzbarku. Karo lauke abi šalys prarado apytikriai po 7–8 tūkstančius karių ir nė vieni nelaimėjo. Kitos kautynės įvyko tų metų birželio 14 d. ties Frydlandu. Rusai prarado 25 tūkstančius karių.

Vardo kilmė neaiški, gal asmenvardinės kilmės, ir galima jį sieti su Lietuvoje esančio Ignalinos miesto vardu.

Ignotavizna (lenk. Ignotowizna) – kaimas Suvalkų apskrity, Rudkos valsčiuje. Dėl vardo kilmės – jį sudaro dvi šaknys: pirma veikiausiai asmenvardinės kilmės, dėl antros žr. Adamavizna, Vižainis.

Ivaniškės (lenk. Iwaniszki) – kaimas Suvalkų apskrity, Proraslio valsčiuje. Vardas asmenvardinės kilmės. Lietuviška priesaga –išk– rodo, kad čia gyventa asmens ruso vardu Ivanas. Ir tik aplinkiniai lietuviai bus taip kaimą pavadinę.

Iznota (lenk. Iznota) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Piso apskrity, Ruciano-Nidos (lenk. Ruciane-Nida) valsčiuje. Išsidėstęs Pisos girioje ant Beldanų ežero krantų. Per kaimą teka (žr.) Krutynė. Vardas mena pačius seniausius laikus, kadangi jo reikšmė yra jau išdilusi ir mums nesuprantama.

Beldanų ežero saloje Cezario Kulbackio rūpesčiu įkurtas poilsio židinys „Galindija“. Vardas primena čia (iki XII a.) gyvenusią prūsų gentį – galindus. Židinį sudaro restoranas, viešbutis ir pensionatas, jų puošyba primena senąją galindų kultlūrą. Įrengti demonų urvai, termos, olos, stilistiškai besisaistantys su gintaru, badavimo šuliniai, girios ramovės, ritualinis akmens apskritimas bei galindų labirintas. Pagal pageidavimą atkuriamos žaidimo pavidalu tikros ar numanomos galindų apeigos, tarkime, plėšikiški autobusu važiuojančių turistų antpuoliai. Kelias į židinį „nusodintas“ medžiais šaknimis į viršų. Sėslijos teritorijoje stovi įvairiausios skulptūros ir įtaisai, stilizuoti orientuojantis į prūsų epochą.

Nuo V a. pr. Kr. iki XIII a. Iznotoje gyveno galindai. Per jų teritoriją vedė gintaro kelias, juo veždavo brangenybes bei gintarą į šiaurę ir vakarus. Dabartinis kaimas įsikūrė 1602 m. Kadangi čia žmonės buvo apgyvendinami ir vėl iškeldinami, neliko kaime jokių architektūros paminklų.

Jačnė (lenk. Jaczne) – kolonija Suvalkų apskrity, Vižainio valsčiuje. Vardo kilmė nėra aiški, tačiau kvepia senumu.

Jaminai (lenk. Jaminy) – Augustavo apskrity, (žr.) Štabino valsčiuje, Bebros nacionalinio parko pakrašty. Apie 200 gyventojų (2006). Kaimas vardą gavęs iš upės Jaminos (upės vardo kilmė neaiški, tačiau jis turi būti labai senas).

Pirmą kartą apie vietovę užsimenama XVII a., kuomet buvo atidaryta rūdos liejykla. 1703 metais iš Stanislovo Reškos liejyklą ir girią perėmė Lietuvos viršininkas ir artilerijos generolas Kazimieras Sienickis, išstatė gyvenvietę, liejykloje įrengė vandens malūną, šalia pastatė dvarą. 1707 m. Šiaurės karo metu Sienickis pateko į rusų nelaisvę ir 1711 m. mirė Sibire. 1713 m. kaimo posesoriumi tapo Jurgis Stanislovas Sapiega.

Kaime išsilaikę įdomūs svirneliai. Kapinėse dar stovi čia kitados išlieti ketiniai paminklai ir kryžiai.

Jeleniavas (lenk. Jeleniewo) – bažnytkaimis Suvalkų apskrity. Vardas turėtų būti kilęs nuo jotviško elnio „žvėries“. Lietuviško vardo varianto neteko girdėti. Priesaga –av- šiuo atveju rodo žvėringą vietą. Matyt, buvusi čia giria, kurioje laikęsi žvėrys. Taigi vardas kalba apie žvėrynę, ne apie elnius. Panašios darybos turime Vilniaus miesto rajono vardą, Žvėryną. Tos darybos turime ir šalia Marijampolės esantį (žr.) Sasnavos miestelį, plg. jotv. sasins „zuikis“.

Jogeliai (lenk. Jagiele) – kaimas Galdapės apskrity, Banie Mazurskie valsčiuje. Vardo kilmė neaiški. Galimas daiktas, yra jis asmenvardinės kilmės.

Jonaraistis (lenk. Jenorajście) – kaimas Seinų valsčiuje. Vardažodžio daryba labai aiški – Jono raistas (žr. Raistiniai), kaip ir Adomo vizna. Matyt, senovėje čia net kaimo nebuvę, o raistas priklausęs kažkokiam Jonui.

Judyčiai (lenk. Judyty) – Lenkijos kaimas, esantis Pamario vaivadijoje, Štumo apskrity, Dziežgonio valsčiuje. Vardo kilmė nėra aiški, tačiau žodžio daryba kreipia jį kildinti iš baltų kalbų.

Juknaičiai (lenk. Juchnajcie) – kaimas Galdapės apskrity ir valsčiuje. Vardas kilęs veikiausiai iš įkūrėjo Juknos vardo.

Junošynas (lenk. Junoszyno, kašb. Junoszënò) – kaimas Pamario vaivadijoje, Novodvoro apskrity, Stegnos valsčiuje, žulavų teritorijoje. Pro šalį eina siaurukas į Štuthofą. Kaimo vardas patyręs metamorfozių, tačiau panašu, kad yra asmenvardinės kilmės.

Juodeliškės (lenk. Jodeliszki) – kaimas Seinų apskrity ir valsčiuje. Vardas asmenvardinės kilmės.

Juodežeriai (lenk. Jodoziory) – kaimas Suvalkų apskrity, Vižainio valsčiuje. Vardo kilmė lietuviška, jo prasmė suprantama. Fonetiškai verčiant į lenkų kalbą atrodo, kad tai Jodo ežeras.

Jurkiškės (lenk. Jurkiszki) – kaimas Galdapės apskrity ir valsčiuje prie kelio nr. 651. Vardą gavęs nuo įkūrėjo Jurkaus.

Kadariškės (lenk. Kadaryszki) – kaimas Suvalkų apskrity, Rudkos valsčiuje. Vardo kilmė asmenvardinė.

Kadynai (lenk. Kadyny, vok. Kadinen) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Elbingo apskrity, Tolkmicko valsčiuje. Prūsiško vardo kilmė neaiški.

Kaitrynė (lenk. Kojtryny) – kaimas Olštyno apskrity, Biskupeco valsčiuje. Vardą, matyt, reiktų gretinti su liet. žodžio kaitrus šaknimi.

Kališkės (lenk. Kaliszki) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Piso apskrity, Piskos Bialos valsčiuje. Gyvena čia 240 asmenų. Priesaga –išk– rodo, kad vietovė buvusi Kalio nuosavybė.

Kaime išsilaikęs XIX a. dvaras, jį supa gražus parkas. Didžiausios brangmenos yra 300 metų ąžuolai bei senas maumedis.

Kališkių istorija siekia kryžiuočių laikus. Minimi jau 1424, 1428 ir 1448 m. XV ir XVI a. dokumentuose kaimas rašomas: Kallishchken, Heynitzinn, Haenitzen, Hennitzen, Haeinczen.

Pirmas dokumentas apie Kališkius yra žinomas iš 1447 m. Jame sakoma: „kaimas turi būti įkurtas mūsų Ąžuolyne, nebuvo čia sėslijos, tik miškai driekėsi“. Tais metais tarp Kališkių ir Piskos Bialos pradėjo veikti lentpjūvė. 1559 m. minima jau ir karčema.

Dvaras buvo pastatytas 1830 m. 1938 m. per germanizacijos akciją kaimas buvo pavadints Flockau.

Kalniškiai (lenk. Kolniszki) – kaimas Galdapės apskrity ir valsčiuje. Vardas rodo aukštumos kraštą.

Kalnikas (lenk. Kalnik, vok. Kahlau) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Ostrudos apskrity, Morongo valsčiuje. Anksčiau lenkai kaimą, nusižiūrėję nuo vokiečių, vadindavo Kalaw. Lenkų kalba išlaikiusi autentišką prūsišką daiktavardžio mažybinę formą Kalnikas, lygiai kaip Kopernikas – Kopernos sūnus (Koperniukas), lygiai kaip žemaičių Janikė ar Onikė – mažosios Janė ir Ona. Taigi Kalnikas mums labiau įprasta forma būtų Kalnelis ar Kalniukas. Kas tai buvęs – tokia pavarde žmogus, ar dėl krašto konfigūracijos taip kaimas pramintas? Formos vienaskaita verstų dėmesį kreipti į antrą galimybę.

Kaime stovi barokinė bažnyčia, pastatyta 1730–1738 m.

Dokumentuose šis 80 valakų turintis činšinis kaimas minimas 1320 ir 1331 m. 1782 m. kaime buvę 76 namai (dūmai), o 1858 m. buvę jų 120 su 810 gyvetojų.

Tuo pačiu Kalniko vardu šiaurės Kroatijoje (Slavonijoje) Panonijos kalnų grupėje aukščiausiai iškilusi kalva yra vadinama Veliki Kalnik (vengr. Nagykemlék). Kaip čia toks vardas atsiradęs, geografams žinoti.

Kampuočiai (lenk. Kompocie) – kaimas Seinų apskrity, Punsko valsčiuje. Vardą gavo nuo (žr.) Kampuočio ežero.

Karklynė (lenk. Korkliny) – kaimas Suvalkų apskrity ir valsčiuje. Vardas rodo karklais apaugusią žemumų lygumą.

Karnitai (lenk. Karnity, vok. Karnitten) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Ostrudos apskrity, Milomlyno valsčiuje, prie Katilo (lenk. Kocioł) ežero. Vardo kilmė neaiški. Galimas daiktas, kaimas perėmė netoliese esančio Karnitų ežero vardą.

Karnitai pirmą kartą minimi 1349 m. Tuo metu buvo kryžiuočių palivarkas. Kiti dokumentai rodo, kad kaimas buvo minimas 1360 m., ir ten gyveno prūsai. 1782 m. Karnituose buvo 11 namų (dūmų), tuo tarpu 1858 m. juose buvę 155 gyventojai. Prieš karą čia buvo jau 340 gyventojų.

Karnituose išsilaikęs neogotikinio dvaro rūmų su parku kompleksas. Rūmai pastatyti 1856 m. vietoje lenkų-švedų karo metu sudegusio dvaro. Didžiulis parkas driekiasi nuo Karnito ežero rytų kryptimi. Rūmai stovi arti ežero. Į šiaurę nuo rūmų stovi ūkiniai pastatai ir tarnų namai bei arklidės, ratinė ir maniežinė.

Kalnelyje parko pietinėje dalyje išlikusios senųjų savininkų kapinės.

Šiuo metu čia veikia poilsiavietė ir privatus viešbutis.

Karšiai? (lenk. Korsze, vok. Korschen) – valsčiaus miestas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity. Miesto vardą galbūt galima sieti su liet. daiktavardžiais karsas ar karša „urvas, ola; pakriaušis“.

2004 m. gruodžio 31 d. gyveno čia 4 724 žmonės. Miesto teises Karšiai gavo 1962 m.

1945 m. vietovė perduota lenkų administracijai. Tuomet dauguma gyventojų buvo iškeldinti į Vokietiją. Kuomet į čia priverstinai iš Beščadų buvo atkeldinti ukrainiečiai, evangelikų bažnyčia paversta Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo pravoslaviška cerkve.

Karvikas (lenk. Karwik) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Piso apskrity ir valsčiuje. Vardo kilmė nėra aiški, galimas daiktas, jis asmenvardinės kilmės, ką rodytų mažybinė ar patroniminė priesaga –ik– (žr. Kopernikas) iš neišlikusios pavardės Karvis. Plg. pavardes Karvelaitis, Karvelis ar Karvickas. Tačiau vienaskaitos forma gali rodyti ir kitą kilmę.

Kaimas išsidėstęs prie Sekstų ežero ir Eglinės kanalo, už 7 km nuo Piso. Įkurtas 1804 m. Gyvena čia apie 120 asmenų. Ant Eglinės kanalo įrengtas šliuzas. Yra kaime pensionatas. Galima pasivažinėti bričkomis ir pajodinėti.

Karviniai (lenk. Karwiny) – Gdynės miesto kvartalas. Lenkų Vikipedija šį vardą sieja su kašubų daiktavardžiu karwia „ganyklos“. Kadangi I tūkstantmety šiame krašte gyveno prūsai, reikia manyti, ir šis vietovardis, kaip ir kiti (žr. Gdanskas ar gal ir Sopotas), daug senesnis, vedantis dar į šio krašto baltiškuosius laikus. Iki nesenų laikų šioje vietoje buvo laukai, taigi ir ganyklos, ir dar XX a. 8 dešimtmetyje čia miesto nebuvo. Gražu, kad ankstesni vardai prisiderina gyvuoti ir miesto sąlygomis. Antai Gdansko Oliwoje yra gatvė Karwieńska, susišaukianti su Gdynės Karviniais.

Karviniai – tai miesto kvartalas Gdynės pietinėje dalyje, nuo centro nutolęs apie 8 km. Namai čia išsistatė tik praėjusio šimtmečio 9 dešimtmetyje.

Kelčėnai (lenk. Kielczany) – kaimas Seinų apskrity ir valsčiuje. Vardą gavęs iš pavardės Kelčėnas, šios patroniminė priesaga –ėn– rodo kilus ją iš neišlikusios pavardės Kelčius. Plg. kitą artimą pavardę Keliuotis, kuri gali būti iš dabar jau užmirštos profesijos keliuotis „kelio tarnas“ (LPŽ).

Kelmynė (lenk. Kielmin) – maža sėslija Augustavo apskrity, Plaskos valsčiuje prie Augustavo kanalo Augustavo girioje. Šaknis sietina su daiktavardžiu kelmas, priesaga –ynė rodo buvus kelmų nusėtą vietovę.

Kentšynas (lenk. Kętrzyn, seniau Rastembork, vok. Rastenburg) – apskrities miestas Varmijos Mozūrų vaivadijoje. Šalia miesto Gerlože 1941–1944 m. buvo vyriausioji Hitlerio būstinė (vilko urvas).

Kentšyno miestas esti bartų genties žemėse. Per kryžiuočių antplūdžius sudegintos prūsų pilys, o gyventojai, kurie priėmė krikštą, iškeldinti. Kiti gyventojai buvo žudomi, kaimai ir pilys deginamos. Tiktai 1329 m. pastatyta kryžiuočių sargybvietę ir pavadinta prūsiškai Rast (vok. Rast „poilsis, atokvėpis, vieta atsikvėpti“). 1345 m. lietuvių kariai, vadovaujami kunigaikščių Algirdo ir Kęstučio, sargybvietę sunaikino. Tačiau 1350 m. Kryžiuočių ordinas sėsliją atstatė ir pradėjo mūryti gynybines sienas.

Miesto teises Rastenburgas (Poilsiapilė ar gal Rąstapilė?) gavo 1357 m. lapkričio 11 d. Tačiau miesto sklaidos metai atėjo tiktai po 1525-ųjų, kuomet susikūrė Kunigaikštiškieji Prūsai.

Plačioji germanizacija prasidėjo vėlesniais metais. 1942 ir 1945 m. miestas buvo smarkiai bombarduojamas ir apgriautas. Po karo miestas vadinamas Rastemborku, bet svarstyti vardai Raściborz ir Raścibórz, tačiau pagaliau 1946 m. gegužės 7 d. suteikta miestui Kentšyno (lenk. Kętrzyn) vardą, lenkų XIX a. istoriko ir kovotojo su Prūsų germanizacija Voicecho Kentšynskio (Wojciech Kętrzyński) garbei.

Kisynai (lenk. Kisiny) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Dzialdovo apskrity ir valsčiuje. Vietovardžio kilmė neaiški. Gal šaknį kis– galima sieti su ežero (žr.) Kisaino vardo šaknimi? O gal jis asmenvardinės kilmės?

Kybartai Lt – miestelis prie sienos su Karaliaučiaus kraštu. Dabartiniai Kybartai įkurti buvusios prūsų Nadruvos žemių, kurios ištuštėjo per viduramžiais vykusius karus, rytiniame pakraštyje. Po 1422 m. pasirašytos Melno taikos sutarties tarp Lietuvos ir Vokiečių ordino į miškais apaugusį kraštą ėmė grįžti baltų kilmės žmonės. Tačiau dar daugiau kaip šimtą metų siena tarp vokiečių valdomos Prūsijos ir Lietuvos nebuvo aiški. Štai 1536 m. Lietuvos-Lenkijos karalienė Bona skundžiasi Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui, kad jos vietininkas, esąs Jurbarke, apgyvendinęs vieną žmogų prie Lieponos upelio ir kad Prūsijos valdininkai, perėję tą upelį, tą žmogų apiplėšę, paėmę jo gyvulius, o namus sudeginę. Kitame laiške 1547 m. karalius Žygimantas skundžiasi, kad Įsruties prefektas suėmęs du Jurbarko srities žmones – Motiejų Matlaukį ir Joną Kibeikį – už tai, kad juodu pirkę Prūsuose medaus ir bandę parsinešti namo.

Kybartų miestas, pavadintas toje pačioje vietoje dar XVI šimtmetyje buvusio Kybartų kaimo vardu, įsikūrė ir išaugo vien dėl savo įdomios geografinės padėties. Senojo kaimo vieta buvo pasienyje esančios lėkštos kalvos bei dar viduramžiais naudotų kelių sankryžos šiaurinėje pusėje. Tiesiant Peterburgo–Varšuvos geležinkelio atšaką, einančią į Prūsiją, ant tos kalvos pastatyta visame Pabaltijyje didžiausia ir prabangiausiai įrengta Virbalio geležinkelio stotis. Prie stoties įsikūrusi gyvenvietė išaugo į miestą, ir jo istorijoje buvo ne vienas pakilimas ir nuosmukis.

Miesto kilimas siejosi su intensyvia pasienio prekyba, prekių eksportu ir tranzitu, kitame Lieponos krante klestinčia europine kultūra. Nuosmukiai – pasauliniai karai, du kartus beveik visiškai sunaikinę miestą, sovietmetis, kuomet „rajono centro“ statuso neturėję miestai buvo pasmerkti skursti… Būdami geroje geografinėje padėtyje, turėdami palankesnes nei kitos gyvenvietės sąlygas, Kybartai ir kybartiškiai šiek tiek skyrėsi nuo kitų Lietuvos miestų ir miestelių, visada ėjo truputį priekyje.

Kiekskaimis (lenk. Kiekskiejmy) – kaimas Galdapės apskrity, Dubeninkų valsčiuje. Vardas sudurtinis. Pirmosios šaknies reikšmė neaiški, antroji šaknis baltiška, nurodanti kaimo tipo gyvenvietę (žr. Krelikeimis). Galimas daiktas, kad pirmasis dėmuo yra asmenvardinės kilmės. Tuomet antrasis kamienas keimas „kiemas“ atitiktų lietuvišką priesagą –iškės.

Kiemlaukiai (lenk. Kiemławki) – yra Didieji ir Mažieji.

Kiemlaukiai Didieji (lenk. Kiemławki Wielkie, vok. Groß Kämlack) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity, Barčėnų valsčiuje. Vardą sudaro du žodžiai – kiemas ir laukas.

Kaimas įkurtas 1340 m. Čia veikė trys riterių tarnybos. Vieną iš jų pagal Kulmo teisę sudarė kryžiuočių magistras Vinrichas fon Kniprodė.

1970 m. gyveno čia 99 žmonės.

Kiemlaukiai Mažieji (lenk. Kiemławki Małe, vok. Klein Kämlack) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity, Barčėnų valsčiuje. Dėl vardo kilmės žr. Kiemlaukiai Didieji.

1970 m. čia gyveno 36 žmonės.

Kildainiai (lenk. Kiłdajny) – gyvenvietė Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Branevo apskrity, Lelkovo valsčiuje. Vardas yra –ain– priesagos vedinys. Šaknies prasmė nėra aiški, tačiau daryba leistų laikyti šį pavadinimą esant asmenvardinės kilmės, plg. veikiausiai pravardinę pavardę Kilda, kurią galbūt galima sieti su liet. kilduoti „kilnotis; judėti, krutėti; šlubuoti“ (LPŽ).

Kilpiniai (lenk. Kielpiny) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Dzialdovo apskrity, Lidzbarko valsčiuje.

Kaimas stovi ant Kilpinio ežero krantų, iš jo ir vardą gavęs (žr. ežeras Kilpinis).

Kitos giminingus vardus turinčios vietovės, pateiktos lenkų kalba vartojamomis formomis: Kiełpin, Kiełpino, Kiełpiny, Kiełpinek.

Kilpinukas (lenk. Kiłpinek) – Gdansko rajonas tarp Gdansko Vžešco ir Gdansko Olivos kvartalų. Vardo baltiškumu nereiktų abejoti, juo labiau kad Varmijos Mozūrų vaivadijoje yra panašiai pavadintas kaimas – žr. Kilpiniai, ir ežeras Kilpinis.

Kirsna (Naujoji, Aštrioji) Lt – gyvenvietės tarp Lazdijų ir Kalvarijos. Vardą gavo iš (žr.) Kirsnos upės.

Klaipėda (lenk. Kłajpeda) – kaimas Suvalkų apskrity, šiek tiek į šiaurę nuo Ančios ežero. Įdomi kaimavardžio sutaptis su Lietuvos uostamiesčio Klaipėdos vardu, bet ir šio vardo istorija, kaip ir Klaipėdėlės kaimo Suvalkų apskrity, nėra aiški. Galimas daiktas, pagrįstas teiginys, jog Klaipėda – tai senovės vok. tarmėse žinomo klaipo „duonos“ ėdėja.

Klaipėdėlė (lenk. Kłajpedka) – kaimas Suvalkų apskrity, Vižainio valsčiuje. Vardo istorija nėra aiški, bet plg. vietovardį Klaipėda..

Kleinava (lenk. Klejnowo) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Branevo apskrity ir valsčiuje. Vardo kilmė neaiški.

Klevai (lenk. Klejwy) – kaimas Seinų valsčiuje. Kaimo teritorijoje esantys du ežerai – (žr.) Klevis ir (žr.) Klevaitis – rodo, kad krašte gausiai augo klevų (plg. Berznykas). Kaimui kito vardo nė nereikėjo ieškoti.

Klevynė (lenk. Klewiny) – kaimas Galdapės apskrity, Banie Mazurskie valsčiuje. Kaimo vardas rodo klevų priaugusią vietą (žr. Klevai).

Kleviraistis? (lenk. Klonorejść) – kaimas Suvalkų apskrity, Šipliškių valsčiuje. Vardas rodo, kad būta čia klevais apaugusio raisto. Į lenkų kalbą buvo išverstas pirmas vietovardžio dėmuo, antras liko nepaliestas, tik fonetiškai apdorotas.

Kliūtainiai (lenk. Kliutajny) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Lidzbarko apskrity, Kivitų valsčiuje. Vardažodis veikiausiai yra asmenvardinės kilmės – nuo neišlikusios pavardės Kliūtas, kuri sietina su daiktavardžiu kliūtas „kliūtis, kliuvinys“. Dėl –ain– priesagos žr. Vižainis.

Košiūnai (lenk. Kaszuny) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Lidzbarko apskrity ir valsčiuje. Vardo kilmė neaiški. LPŽ pateikia pavardę Košys. Lietuviška priesaga –ūn– rodo esant jį Košio sūnų, taigi kaimo vardas būtų kilęs iš asmenvardžio, kurį galbūt galima sieti su liet. košis ar košys „kablys šienui pešti; kablys šieno ar javų vežimui priveržti“.

Krasnagrūda (lenk. Krasnogruda) – kaimas Seinų apskrity ir valsčiuje. Kaimo vardo kilmė nėra iki galo aiški, tačiau pirmasis sudurtinio žodžio kamienas rusiškas. Tą pačią šaknį turi ir kiti vietovių vardai, kaip antai Krasnapolis, Krasnavas. Dėl antro kamieno žr. Sangrūda.

Karalienė Bona 1520 m. perdavė Sidorui Kapčiui gabalą girios, šis įkūrė dvarą, ir jame apsigyveno užnemunės lietuviai bei rusinai. Tuomet susiformavo didelės valdos, o  XVII a. jos suskilo į Krasnagūdą, Joniškį ir Lumbius.

1785 m. Krasnagrūdos valdas nupirko bajoras Motiejus Eismantas. Supirkinėjo jis aplinkines žemes ir įkūrė latifundiją, o savo būstinę pasirinko Krasnagrūdoje.

Krasogrūdos dvaras XIX a. pabaigoje buvo perstatytas, tačiau išliko XVIII a. menantis medinis dvaro flygelis.

Su Krasnagrūdos dvaru sutapęs yra žymaus lenkų poeto ir rašytojo (žr.) Česlovo Milošo (Czesław Miłosz) vardas, būdamas studentu čia pas giminaičius XX a. 4 dešimtmetyje jis leisdavo atostogas.

Priešais dvarą, kitoje (žr.) Alno ežero pusėje, yra įsikūręs Balstogės politechnikos instituto poilsio židinys. Netoli eina tarptautinis kelias Seinai–Lazdijai.

Kreivėnai (lenk. Krejwiany) – kaimas Punsko valsčiuje, išsidėstęs prie kelio, einančio iš Punsko į Lietuvą. Tas kelias buvo kreivas, vinguriuotas, dėl to ir sodybos nėjo pagal tiesią liniją. Šio kaimo vardą, kaip ir daugelį kitų kaimų vardų, galėjęs suteikti gyvenvietės įkūrėjas Kreivėnas (Kreivio sūnus). Tačiau senuosiuose dokumentuose rusai yra jį išsivertę ir įvardiję Krivoje selo „Kreivasis kaimas“.

Mūsų apylinkėse šalia šių yra dar ir kiti Kreivėnai – Rudkos valsčiuje, Vižainio parapijoje, kur šiandien jau praktiškai nieks lietuviškai nebekalba. Iš pastarųjų Kreivėnų yra kilęs ilgametis Punsko klebonas Ignas Dzermeika (kurį tėvas krikštyti po Pirmojo pasaulinio karo vežė nelegaliai per iš naujo nustatytą Lenkijos-Lietuvos sieną į Liubavą, nes ten buvęs lietuvis kunigas). Tai jau paskutinis šio kaimo žmogus, kalbėjęs lietuviškai, su gražiu vietinės tarmės atspalviu. Buvo ir kitas jo amžininkas, kaimynas iš gretimo Eišeriškių kaimo – Saladuonis. Jie ir užbaigė lietuvių kalbos istoriją šiose vietose.

Kreivinčiai (lenk. Krejwińce) – kaimas Seinų apskrityje ir valsčiuje. Vardo turinys būtų aiškus, tačiau kilmė neaiški. Gal tai fizinė geografinės vietos charakteristika, o gal vietovardžio kilmė asmenvardinė.

Krelikaimis (lenk. Krelikiejmy, seniau Królikowo, vok. Kröligkeim) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity. Lenkų variantas Królikowo rodo, kad kaimas vardą gavęs iš žmogaus, besiverčiančio auginimu kralikų, kuriuos, matyt, čia vadinta krelikais (tai rodytų ir vokiečių užrašyta forma Kröligkeim, ir turėjęs būti pramintas Kreliku). Vokiečių išlikęs vietovardis rodo kaimą vadinus vienaskaita.

Dėl nuolat čia pasitaikančių kaimų pavadinimų su antruoju dėmeniu (lenk.) kiejmy gali kilti abejonių, kaip tuos vietovardžius įvardinti lietuviškai: palikti vakarų baltų formą – keimas „kiemas; kaimas“, ar manyti, kad lenkų forma keim atsiradusi dėl vokiečių keim paraidinio transponavimo, kurį vokiečiai taria kaim. Kadangi turime du panašius žodžius – kaimas ir kiemas (jotv. ir pr. keimas), kuriuos lenkai per vokiečių kalbą dažniausiai suveda į vieną – kiejmy, tik vokiečių kalboje išlaikytas vietovardis leistų atkurti originalų vardą Krelikaimis. Tai pasakytina ir apie visus kitus tą antrąjį dėmenį turinčius vietovardžius.

Šiuo metu Krelikaimis garsėja gausybe čia besilaikančių gandrų.

Kruteniškės (lenk. Krucieniszki) – kaimas Seinų apskrity, Krasnapolio valsčiuje. Priesaga –išk– rodo kažkokio Krutenio gyvenamą vietą, taigi kaimo vardas yra asmenvardinės kilmės. Šią pavardę galima sieti su liet. krutėti „judėti, daug dirbti“ (plg. pavardę Girdenis „kas gerai girdi“).

Kuliešiai (lenk. Kulesze-Litewka) – kaimas Palenkės vaivadijoje, Mazovijos Vysokio apskrity, Kulesze Kościelne valsčiuje. Kaimo vardas asmenvardinės kilmės, iš pavardės Kuliešius, tokia ir mūsų krašte yra žinoma. Žodis kuliešius reiškia šlubas, raišas. Prievardis Litewka rodo, kad aplenkėjusioje aplinkoje dar buvę išsilaikę lietuvių.

Kukliai (lenk. Kukle) – kaimas Seinų valsčiuje. Yra žinomos pavardės Kuklys ir Kuklius – galbūt „drovus žmogus“. LPŽ nurodo, kad ši pavardė gali būti perdaryta iš *Kūklys „šykštuolis, kas kitus spaudžia prie darbo, pikčiurna, bambeklis“, nors įmanomi ir kiti ryšiai, plg. liet. kuklinti „sukti, vyti“. Suvalkų krašte yra išlikusi ši pavardė, tik suslavintos formos – Kuklinskas.

Kuklinas (lenk. Kuklin) – kaimas Mlavos apskrityje, Mazovijos vaivadijos šiaurinėje dalyje, senojoje Varmės žemėje. Vardas greičiausiai yra kilęs iš baltiškos pavardės Kuklinas, kuri sudaro –in– priesagos vedinį iš Kuklys ar Kuklius (žr. Kukliai).

Kūmainiai (lenk. Kumajny) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Lidzbarko apskrityje, Orneta valsčiuje. Tai priesagos –ain– vedinys. Vietovardžio šaknies prasmė neaiški, tačiau tikėtina, kad šis vietovardis yra asmenvardinės kilmės nuo neišlikusios pavardės Kūmanis, kuri yra patroniminės priesagos –ain– vedinys.

Kumelskas (lenk. Kumielsk) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Piso apskrity, Biała Piska valsčiuje. Vardo etimologija nėra aiški, tačiau baltiška šaknis rodo jo sąsają su lietuvių kalba.

XV ir XVI a. dokumentuose vietovė buvo įvardijama keliais būdais: Komilsken, Kamieliβken, Kumlsken. Vokiško vardo antrajame variante yra išlaikyta priesaga –iškės, kas leistų laikyti jį asmenvardiniu. Gal tai Kumeliškės? Činšinis kaimas minimas jau 1424 m. 1428 m. kaimui buvo paskirta apie 46 valakai. 1447 m. veikė čia dvi karčemos. 1499 m. dirbo malūnas.

Parapija dokumentuose minima jau 1475 m.

Kumkaimis (lenk. Kumkiejmy) – kaimas Lenkijoje, Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrityje. Vardo kilmė nėra aiški, tačiau greičiausiai tai asmenvardinės kilmės pavadinimas, galbūt nuo neišlikusios pavardės Kumas ar Kumis, kurią galima sieti liet. daiktavardžiu kumė „kumelė“. Dėl antros šaknies – žr. Krelikaimis.

Kupavas (lenk. Kupowo) – kaimas Suvalkų apskrity, Rudkos valsčiuje. Vardo kilmė neaiški. Galimas daiktas, šaknis yra gimininga su veiksmažodžiu kaupti ar daikavardžiu kupeta. Lietuviška priesaga –ava yra pakeista analogiška lenkiška –owo:-ów (pvz., Szpietowo, Augustów).

Kutai (lenk. Kuty) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijioje, Vengožavo (Angarapės) apskrity, Pažiezdrės (Pozezdrze) valsčiuje. Vardo kilmė nėra aiški, greičiausiai asmenvardinės kilmės (iš Kutas ar Kutys, plg. liet. kutas „susivėlusių pašukų, pakulų ar vilnų kuokštas“.

Kvėnai, Kvainai ar Kivainai? (lenk. Kiwajny, vok. Quehnen) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity. Įdomu, kad lenkų ir vokiečių vietovardžio variantai nesutampa, todėl daug sunkiau įminti, kaip prūsiškai kaimas buvo vadinamas. Galimi trys variantai – išsaugotas lenkų kalbos, vokiečių kalbos (ėn, nors turi priemonių ir dvigarsiui ain perteikti) ir hibridinis. Abi svetimų kalbų formos pabrėžia vietovardžio daugiskaitinę formą, o lenkai nurodo į kietą kamiengalį. Vokiečių kalboje pirmojo balsio visai nėra, nors esama priemonių jį nurodyti. Antrajame skiemenyje vokiečiai rašo balsį eh, o lenkai, veikiausiai fonetiniais sumetimais, pažymi šaknies dvibalsį ai, todėl, matyt, vokiečiai bus tiksliau perteikę vietovardžio formą – ji bene ir turėtų būti Kvėnai.

Pavadinimas greičiausiai kilęs iš nežinomos pavardės Kvėnas.

Kvitainiai (lenk. Kwitajny, vok. Quittainen) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Elblongo apskrity, Paslankos valsčiuje. Kaimavardžio prasmė nėra aiški. Baltiška priesaga –ain– rodo kieno nors buvimo ar gyvenamą vietą. Reikia manyti, kad tai asmenvardinės kilmės vietovardis. Galimas daiktas – nuo neišlikusios pavardės Kvietas ar Kvietys. Yra dar išsilaikiusi pavardė Kvietelaitis – su dviem patroniminėmis priesagomis –el– ir –ait. Plg. liet. kvietys „duoninis javas arba jo grūdai, iš kurių miltų kepamas pyragas“. Tuomet šio kaimo pavadinimas turėtų skambėti Kvietainiai.

1939 m. Kvitainių savininkė buvo vokietė Mariona Denhof (Marion Dönhoff), vokiečių ir lenkų susitaikymo šalininkė, vokiečių žurnalistė, knygų apie Rytprūsius autorė.

Kaime išlikę barokiniai dviejų aukštų rūmai, pastatyti prieš 1740 m. 1840–1850 m. rūmai buvo perstatyti neorenesansiniu stiliumi. Savininkų portretai po Antrojo pasaulinio karo perkelti į Varmės ir Mozūrų muziejų Olštyne, o pastatu naudojosi valstybinis žemės ūkis.

Barokinė bažnyčia buvo pastatyta 1714–1719 m.

Labodai (lenk. Łobady) – kaimas Galdapės apskrity ir valsčiuje. Vardo kilmė nėra aiški. Daugiskaitos forma leistų manyti, kad tai asmenvardinės kilmės vietovardis.

Laisai (lenk. Łajsy) – du kaimai Varmijos Mozūrų vaivadijoje, pirmas Branevo apskrity, Pieniężno valsčiuje, ir kitas – Olštyno apskrity, Getšvaldo valsčiuje. Šių kaimų vardas nėra aiškus, galimas daiktas, kad tai asmenvardinis vietovardis.

Lajai (lenk. Łoje) – kaimas Galdapės apskrity, Dubeninkų valsčiuje. Vardo kilmė nėra aiški. Veikiausiai jis asmenvardinės kilmės iš vardo Lajus.

Lankkaimis (lenk. Lankiejmy) – kaimas Lenkijoje, Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity. Vietovardžio darybą reiktų sieti su asmenvardžiu Lanka ar Lankas, plg. lanka, o gal tiesiog iš liet. lanka, ir kaimas (žr. Krelikaimis). Susidūrusių dviejų k vokiečių rašyba nefiksavo, o lenkai iš vokiečių nusirašė taip pat vieną k.

Laskkaimis (lenk. Łoskajmy) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity ir valsčiuje. Tai pagal neaiškų asmenvardį, gal Laska, Laskas ar Laskis, pavadinta gyvenamoji vieta; dėl keimas (žr.) Krelikkaimis.

Lazdojai (lenk. Łazdoje, vok. Laxdoyen) – kaimas Kentšyno apskrity ir valsčiuje. Kaimo kilmė neaiški. Gal tai asmenvardinis vietovardis, nuo Lazdojis, plg. lazda „plonastiebis medis“?

Leĩpalingis (Lt) – miestelis Druskininkų savivaldybėje, prie kelių Druskininkai–Seirijai ir Merkinė–Veisiejai sankryžos. Seniūnijos centras. Stovi Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčia (nuo 1821), Leipalingio pagrindinė mokykla, vaikų lopšelis-darželis „Liepaitė“, kraštotyros muziejus (veikia nuo 1957, įkūrėjas Algirdas Volungevičius), siuvimo cechas, girininkija, biblioteka, paštas (LT-67027), kapinės, parkas. Išlikęs XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios dvaras, jo pastatai dabar prastos būklės.

Miestelio vakariniu pakraščiu teka Seiros upelis. Greta miestelio yra Leipalingio kaimas, stūkso Leipalingio piliakalnis.

Netoli miestelio esantys Leipalingio ir Druskininkėlių piliakalniai rodo vietovės svarbą praeityje, nors Leipalingis pirmąkart paminėtas tik 1503 m. (kaip dvaras). Nuo XVI a. priklausė stačiatikiams Sapiegoms, jie čia pastatė cerkvę, vėliau (tapę katalikais) – ir pirmąją bažnyčią. Miestelis tikriausiai atsirado XVII a. pirmoje pusėje.

Iki 2000 m. Leipalingis priklausė Lazdijų rajonui. 2003 m. liepos 10 d. Prezidento dekretu patvirtintas miestelio herbas.

Vietovė įsikūrusi tradicinėse jotvingių žemėse, todėl pavadinime yra jotvingiška liepos medžio lytis (leipa). Priesaga –al– „-el-“ rodo liepos mažybinę formą. Priesaga –ing– rodo buvus čia gausiasi leipalių „liepelių“), plg. vietovardžius Klevai, Berznykas. Kirčiuoti vietovardį Leĩpalingis reikia tvirtagališkai pirmame skiemenyje.

Lenkupiai (lenk. Lenkupie) – kaimas Lenkijoje, Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Galdapės apskrity. Gyvenvietė įsikūrusi prie (žr.) Lenkupės upės, pagal ją ir vardą gavusi.

Leškiemis (lenk. Leszkiemie) – kaimas Suvalkų apskrity, Vižainio valsčiuje. Vardo kilmė neaiški. Tai sudurtinis žodis, pirmo dėmens šaknies vardas nėra aiškus, antras dėmuo – kiemas (plg. Šlynakiemis, Vaitakiemis).

Lidzbarkas (Varmijos) (lenk. Lidzbark Warmiński, vok. Heilsberg) – miestas Lidzbarko apskrity ir valsčiuje. Lidzbarkas nuo 1350 m. iki XIX a. buvo Varmijos sostinė.

Senoji prūsų gyvenvietė Lecbargas, esantis Varmės ir Bartos pasieny, jau 1240 m. buvo kryžiuočių užkariautas. Po metų stovėjo čia medinė pilis. Jau  1242 m. išsiveržė engiamų prūsų sankylis (1242–1249) prieš kryžiuočius. Lecbargas buvo iš Ordino atkariautas ir nuniokotas, tačiau po metų vėl grįžo kryžiuočiams. 1260 m. kilo naujas, II prūsų sankylis. Po ilgos apgulties, vadovaujant prūsų vadams Glapui iš Varmės ir Auktumui iš Pamedės, 1261 m. Lecbargą susigrąžino pirmieji šeimininkai. 1274 m. sėslija vėl pateko kryžiuočių žinion. Į naują atsirandantį miestą plaukė vokiečiai ir Silezijos lenkai. Jau apie 1390 m. pastatyta vandentiekį, jis veikė iki 1904 m. Čia susitelkė Varmės centrinė vyskupų administracija, léista įstatymus, vyko teismai, čia klestėjo kultūrinis ir diplomatijos gyvenimas, veikė mokykla. 1410 m. Lidzbarkas išstatė savo armiją Žalgirio mūšyje, bet vyskupo Henriko Vogelsango vėliava buvo sumušta. Miestas buvo priverstas kuriam laikui pripažinti Lenkijos karaliaus valdžią. 1414 m. Lidzbarką sudegino apgulusi lenkų kariuomenė.

1767–1795 m. Varmės vyskupu buvo žinomas lenkų poetas Ignacas Krasickis (Ignacy Krasicki). Po Lenkijos-Lietuvos pirmosios grobties 1772 m. Varmija atiteko Prūsijai. Po antros grobties I. Krasickis paliko Varmę, o jam mirus vyskupo rezidencija buvo perkelta į Olštyną.

Karo metais 80 proc. miesto buvo sunaikinta.

Lidzbarkas garsėjo savo legendomis. Viena jų pasakoja apie užkeiktą akmenį. Kai per Lidzbarką važiavo Zirgūnos komtūras, aplenkė ant tilto jauną lidzbarkietę Malvytę. Ji iš pirmo žvilgsnio pamilo komtūro ginklanešį Zigfrydą, kurį vaikystėje kryžiuočiai buvo pagrobę iš prūsų šeimos. Kai komtūras grįžo į pilį, įsakė Pšemekui priversti jį įsimylėti ir išsivesti iš pilies. Tačiau mergaitės senelis labai nekentė vienuolių, nes vienintelis liko gyvas per jo miesto skerdynes. Todėl pasiėmė Malvytę ir pabėgo su ja. Pšemekas labai sielojosi ir prašė, kad jį Varmės dievai paverstų akmeniu, idant galėtų jis tuo būdu pagelbėti savo mylimai tėvynei. Tasai akmuo šiandien tūnoja pilies sienose. Vaikino meilė saugo pilį nuo visų negandų.

Senoji prūsų gyvenvietė buvo vadinama Lecbargu, iš čia lenkų Licbarg arba Licbark. Ilgą laiką miestas turėjo vokišką Heilsberg vardą.

Berg des Heils „šventas kalnas“, kur „šventas“ gali būti paimtas dar iš pagonių, kurie šventė pagoniškas šventes “. Vėliau prie Lidzbarko pridėta dar Varmės žodį, kad skirtųsi nuo Velsko Lidzbarko.

Lipniokas (lenk. Lipniak) – kelios vietovės tokiu vardu: 1) kaimas Suvalkų apskrity ir valsčiuje, turi geležinkelio stotelę kelyje Suvalkai–Trakiškės, 2) kaimas Suvalkų apskrity, Šipliškių valsčiuje, 3, 4) kaimai Varmijos Mozūrų vaivadijoje. Jotvos krašte esantys Lipniokai veikiausiai naujai pervardinti pagal liepas, kaip ir (žr.) Leipalingis. Gal tai buvusios Leipavos?

Lizdeikos (lenk. Lizdejki) – kaimas Suvalkų apskrity, Rudkos valsčiuje. Šiurpilio krašte gyva yra Eglės, žalčių karalienės legenda, matyt, šiame krašte gyvos buvo ir kitos Lietuvoje žinomos baltų legendos. Šis vietovardis patvirtina ir padavimą apie Lizdeiką – vyriausiąjį žynį, kuris Lietuvoje Gediminui aiškinęs jo sapną. Reik manyti, kad tos legendos daug senesnės, negu esame linkę galvoti.

Lomža (lenk. Łomża, lot. Lompza, vok. Lomscha, jidiš Lomsza, rus. Ломжа) – prie Narvės upės esantis miestas Lenkijos šiaurryčiuose. Šiuo metu apskrities centras. Nuo 1925 m. spalio 28 d. Lomža yra ir vyskupystės centras. Palenkės vaivadijoje yra vienas iš trijų (šalia Balstogės ir Suvalkų) stambiausių miestų.

Miesto vardo kilmės aiškinimas nėra vienareikšmis. Antai Zygmuntas Glogeris rašo: „Miškuose gyvenantys žmonės, besiverčiantys medžiokle, ganiava, žvejyba, neturėjo būtino reikalo statyti pilių, nes natūrali ir didžiausia jų apsauga buvo senųjų medžių lūžtvė [atseit, lenk. łomżałamać „laužyti“].“ Tuo tarpu pagal prof. Karolį Zierhoferą (Zierhoffer) vardas (Lomža) rodo veikiausiai vietą, kur buvę kažkokių lūženų,  sutrupėjusių akmens luitų ar medžio išvartų. Miesto vardas yra topografinis, išvestas su priesaga –ža iš tos pačios šaknies, kaip ir senovinė lenkų łomić, łomać „laužti, laužyti“. Panašiai žodis suformuotas kaip ir Ilžos miesto vardas.

Man regis, lietuvių kalba leidžia pakreipti Lomžos miesto vardo etimologiją aiškumo linkme ir ją patikslinti. Miesto vardą reiktų sieti ne su kažkokia miško lūžtve ar sienų griuvenomis, o su natūraliai čia esančia loma (kurios šaknį yra išlaikiusi ir lenkų kalba, sen. lenk. łomać „laužti, laužyti“) – Narvės upės slėniu. Priesaga –ž– teikia vediniui menkumo, pvz., lijunžis „plonas ledo sluoksnis ant medžio šakų, šerkšnas“. Taigi Lomža rodytų menką gyvenvietę dauboje. Geografinis apylinkių relljefas tokį požiūrį patvirtintų. O kad šitame krašte siekia baltiškas vardynas, rodo vietovardžiai su dėmeniu viza, (žr.) Vižainis arba (žr.) Vizna.

Lovuočiai (lenk. Łowocie) – kaimas Suvalkų apskrity, Šipliškių valsčiuje. Vardo kilmė nėra iki galo aiški, tačiau atrodo, kad dėl geografinio reljefo šį vardą galima sieti su liet. daiktavardžiu lovys. Žemės paviršius labai nelygus ir susidarę daug vandens išraustų griovų.

Lugeliai (lenk. Ługiele) – kaimas Suvalkų apskrity, Vižainio valsčiuje. Vardas gali būti asmenvardinės kilmės (plg. pavardes Lugas, Lugelis).

Lumbiai (lenk. Łumbie) – kaimas Seinų valsčiuje. Vardą gavęs nuo įkūrėjo asmenvardžio. Turime pavardžių Lumbė, Lumbis, Lumbys. Jas LPŽ sieja su liet. lumbis „kas nevikrus, nevykėlis, ištižėlis; kas eidamas klumpa, klupčioja“.

Maimlaukiai (lenk. Majmławki) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity, Sempopolės valsčiuje. Vardas dvikamienis. Pirmojo kamieno kilmė neaiški, greičiausiai tai asmenvardis, antrasis dėmuo sietinas su plačiai Prūsijos žemėje paplitusiu daugiskaitiniu dėmeniu laukas (žr. Bezlaukiai), kurio daugiskaitinė forma lenkų kalboje fonetiškai išvirsta į ławki „suolai“.

Maitynė (lenk. Mojtyny) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Pisos girios pakrašty. Tai priesagos –yn– vedinys. Šaknies reikšmė neaiški. Galbūt galima sieti ją su liet. daiktavardžiu maita „dvėseliena, paukščių penas“.

Malasavizna (lenk. Małosowizna) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje. Vardą sudaro du dėmesnys – pirmo kilmė neaiški, galbūt tai asmenvardis Malašas ar Malasas (Lietuvoje išlikusios pavardės Malašauskas, Malašinskas ar Malašius), tai patvirtintų ir antrasis dėmuo vizna (žr. Adamavizna, Vižainis).

Maldanynas (lenk. Maldanin) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Piso apskrity ir valsčiuje. Vardo kilmė nėra aiški (galbūt galima sieti su pavardėmis Maldaitis, Maldas, Maldis), tačiau jo baltiškumu abejoti netenka.

Maldžiai (lenk. Mołdzie) – kaimas Elko apskrity ir valsčiuje. Galimas daiktas, čia stovėjusi šventykla, kurioje būdavo meldžiamasi. O gal ir šis vietovardis gali būti siejamas su pavardėmis: Maldaitis, Maldas ar Maldis (žr. Maldanynas).

Malesavizna (lenk. Malesowizna) – kaimas Suvalkų apskrity, Jeleniavo valsčiuje. Pirmasis dėmuo veikiausiai būsiąs asmenvardinės kilmės (išlikusi tik forma Malašauskas, Malašinskas ar Malašius, Maleševičius), dėl antrojo dėmens vizna žr. Adamavizna, Vižainis.

Malkinė ar Malkynė (lenk. Małkinia) – valsčiaus gyvenvietė Mazovijos vaivadijoje, Ostrovo apskrity. Vardas rodo, kad sėslija kūrėsi miškingoje vietoje.

Maltainiai (lenk. Mołtajny, vok. Molthainen, vėliaiu Molteinen) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity, Barčėnų valsčiuje, prie (žr.) Arklitų ežero.

Kaimas įkurtas 1374 m. XVIII a. Maltainiai perėjo į Eglofšteinų (Egloffstein) kilties nosavybę. Savininkų pavardės pirmasis baltiškas dėmuo primena mums, kad šių kiltis yra išriedėjusi iš senųjų prūsų. Prie bažnyčios šventoriuje yra išsilaikę Albrechto († 1791) ir Henrietos († 1776) Eglofšteinų kapas skliautainis.

Malvyčiai ar Malvitai (lenk. Molwity) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity. Vardo kilmė neaiški.

Mamainiai ar Mamėnai (lenk. Momajny, vok. Momehnen) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity, Barčėnų valsčiuje. Gyvenvietė buvo įkurta jau XIV a. ir atnaujinta tarp 1374 ir 1379 m. Mamainiai sudaro parapiją, jos klebonas pirmą kartą minimas 1383 m.

Tai asmenvardinės kilmės vietovardis, sudarytas iš pavardės su priesaga –ain– arba –ėn– (žr. Kyvainiai, Kreivėnai). Ką reiškia šaknis mam-? Yra žinomos pavardės Mameniškis, Mamėniškis, Maminskas, Mamiūnas, Mamkaitis, Mamkus, Mamulis. Turime daiktavardį mamonas „kas daug ir gausiai valgo“, bei veiksmažodį mamoti „daug valgyti“ (dzūkai dar sako maumoti). Taigi čia būta įkūrėjo Mamainio ar Mamėno. Bet Mamainio (Mamėno) pavardę galima sieti ir su daiktavardžiu mamana „turtas, lobis“. Taigi Mamainis (Mamėnas) esantis žmogus, kuriam nestigo maisto ir gyvenęs pasiturinčiai.

Markiškės (lenk. Markiszki) – kaimas Seinų apskrity ir valsčiuje. Tai asmenvardinės kilmės vietovardis (plg. Markus), priesagos –išk– vedinys.

Masūnai (lenk. Masuny) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity, Sempopolės valsčiuje. Turi 250 gyventojų, nutolęs apie 2 km nuo sienos su Karaliaučiaus sritimi. Vardo kilmė neaiški, greičiausiai asmenvardinės kilmės (Masas), ką rodo priesaga –ūn-.

Mašutkynė (lenk. Maszutkinie) – kaimas Suvalkų apskrity, Vižainio valsčiuje. Įkurtas 1867–1868 m., kai buvo parceliuojamas Eišeriškių dvaras ir bežemiams valstiečiams išdalinta 476 margai žemės. Vardas – priesagos –ynė vedinys. Šaknies reikšmė nėra aiški, veikiausiai sietina su pavarde Mašutka.

Mauda (lenk. Mauda) – kaimas Suvalkų apskrity, Vižainio valsčiuje. Kaimas įsikūręs prie (žr.) Maudos ežero, iš jo ir vardą gavęs.

Mažučiai (lenk. Mażucie) – kaimas Galdapės apskrity ir valsčiuje. Vardo kilmė nėra aiški – galimas daiktas, asmenvardinės kilmės, plg. pavardę Mažutis.

Medūniškės (lenk. Mieduniszki W. ir M.) – kaimas Galdapės apskrity, Banie Mazurskie valsčiuje. Yra du tuo vardu kaimai – Medūniškės Didžiosios ir Medūniškės Mažosios. Veikiausiai tai asmenvardinės kilmės kaimo vardas iš patroniminės pavardės Medūnas.

Medūs (lenk. Miodusy) – kaimas Mazovijos vaivadijoje. Vardo kilmė nėra aiški, net neaišku, ar teisingai atkurtas lietuviškas vardas, bet jo skambesys patraukia dėmesį dėl baltiškumo. LPŽ pateikia pavardę Medus. Tai rodytų, kad galėjusi būti ir čia tokia pavardė. Tuomet kaimavardis būtų asmenvardinės kilmės.

Mergūnai (lenk. Merguny) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity ir valsčiuje. Vardas, galimas daiktas, iš –ūn– priesagos patroniminės pavardės Mergūnas. LPŽ pateikia tik šios pavardės formą Mergiūnas.

Merkinė (lenk. Mierkinie) – kaimas Suvalkų apskrity, Vižainio valsčiuje. Tai toks pats vardas, kaip ir Lietuvoje esančios Merkinės. Vardas giminingas su veiksmažodžiu merkti ir rodo drėgną ar užliejamą vietovę.

Merūniškės (lenk. Mieruniszki, vok. Mierunsken, Merunen) – kaimas Suvalkų apskrity, Filipavo valsčiuje.

Merūniškės – seniausia vietovė senojoje Olecko apskrity. Vardas paliktas kitados čia gyvenusių jotvių. Vokiečių kalba išlaikiusi Mierūnų pavardę, lenkų kalba išlaikiusi lietuvišką priesagą, nurodančią, kad čia gyvenę Merūnai. Ordino valstybėje pasilikęs kaimas yra minimas 1422 m. kryžiuočių ir Jogailos sutartyje, kurioje rašoma, kad kryžiuočių–lietuvių siena eina 1 km į rytus nuo kaimo. Ši siena išsilaikė iki 1945 m.

1573 m., po to, kai įsikūrė kunigaikštiškieji Prūsai, čia ant 10 valakų žemės įkurdinta činšinį kaimą. Kasperas fon Aulakas (Kasper von Aulack; Auliokas? O gal Aulack yra sudurtinis, ir antras dėmuo lack – tai laukas?), kunigaikščio senatà (seniūnas), pardavė žemę broliams iš Turovo – Jonui, Augustinui, Vaitkui ir Jokūbui Petraševičiams. Sutartį 1541 m. spalio 11 d. patvirtino kunigaikštis Albrechtas. 1860 m. Merūniškėse buvo pašto įstaiga bei muitinė. 1871 m. Merūniškės kartu su Prūsų valstybe įėjo į Vokietijos sudėtį. 1911 m. paleista siauruką traukinį, jungiantį Merūniškes su Olecko.

1945 m. kaimas įėjo į Lenkijos sudėtį. Siaurukas buvo išardytas.

Mikolaikės (lenk. Mikołajki, vok. Nikolaiken) – miestas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Mrongovo apskrity, Mikolaikų valsčiuje.

Vietovė pavadinta šv. Mikalojaus – bažnyčios globėjo – vardu. Šioje vietoje anksčiau buvo prūsų gyvenvietė.

Šiandien Mikolaikėse susijungę yra du ežerai – Taltos su Mikalojaus. Kryžiuočių laikais tai buvo du atskiri ežerai, juos tik upelis jungė.

Pirmą kartą vietovė minima 1444 m. Mikolaikėse XV a. prie tilto buvo dvi karčemos. Kryžiuočiai turėjo monopolį Mikolaikėse gaudyti žuvį ir ją eksportuoti. Be to, rinkdavo muitą iš važiuojančiųjų per tiltą, nutiestą per sąsmauką tarp ežerų.

Mikolaikės miesto teises gavo 1726 m., jas suteikė Prūsų karalius Frydrichas Vilhelmas I. 1843 m. paleista nuolatinė laivyba po Mozūrų ežerus – tai pagyvino miestą. 1911 m. Mikolaikės buvo sujungtos traukiniu su Mrongovu ir Ožyšu. Nuo 1920 m. čia ėmė klestėti turizmas.

Čia veikiantis radiologijos centras pirmasis Lenkijoje pastebėjo Černobylio katastrofą.

Miestelis, išaugęs prie įdomių ežerų, sukūrė čia Lenkijos buriavimo sostinę.

Mingainiai (lenk. Mingajny) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Lidzbarko apskrity, Ornetos lygumoje. Vardo kilmė neaiški, tik priesaga –ain– rodo vardo baltiškumą.

Kaimas įkurtas 1311 m.

Iš architektūrinių vertybių išlikusi gotikinė bažnyčia, pastatyta 1350–1375 m. ir XVII bei XVIII a. restauruota. XX a. pradžioje pertvarkyta neogotikinė vidaus įranga. Ypač dėmesio vertas yra vėlyvosios gotikos triptikas, įdėtas didžiajame altoriuje (altorius 1649 m.).

Mlava (lenk. Mława) – apskrities miestas Mazovijos vaivadijoje, esantis senojoje Varmės žemėje. Išsidėsčiusi ant Mlavos (lenk. Mławka) upės krantų. Miestas vardą gavo iš upės, jos pavadinimo kilmė nėra aiški, tačiau priesaga –ava rodo jo baltišką kilmę (plg. Dainava, Jonava ar latvių Daugava).

Mokinai (lenk. Mokiny) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Olštyno apskrity, Barčevo valsčiuje. Vardo kilmė neaiški.

Morongas (lenk. Morąg, vok. Mohrungen) – miestas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Ostrudos (lenk. Ostróda) apskrity, Morongo valsčiuje. Išsidėstęs jis istorinėje Prūsijos aukštumoje (vok. Oberland). Gyveno čia pagudėnai. Šiaurryčiuose Morongas siekiasi su Skertango ežeru, pietvakariuose su Morongo užlaja.

Vokiškai miesto vardas buvo rašomai labai įvairiai: Moring, Moringen, Merinck, Maronis, Marung, Morung, Morungen, Mohrungen. Pastaroji forma galiojo iki 1945 m. Yra hipotezė, kad ežeras vardą gavęs nuo Mawrino, Maurino arba Morino ežero (taip XIV a. Petro Dusburgo kronikos priede aiškino anoniminis autorius). Veidė (Weyde) – autorius vokiškosios monografijos apie Morongą – iškėlė hipotezę, kad miestui vardą suteikę pirmi iš Harco atvykę vokiečių naujakuriai (ten esama miesto Mohrungeno, seniau vadinto Morungenu). Tačiau jokie dokumentai nepatvirtina, kad XIII ir XIV a. iš ten būtų vykę naujakuriai. Neabejotinai miesto vardas yra prūsiškas, tai rodo priesaga –ong-, panašiai kaip Elbliongas (Elbingas), Bartongas, Vadongas, Skertongas ir kiti. Tokios nuomonės laikosi lenkų Vikipedija. Ją dar rodytų ir faktas, kad vokiečiai taip įvairiai kaitaliojo miesto vardą, kas patvirtina, kad to vardo garsai ilgai derinosi prie ateivių gomurio, kol pagaliau ir svetimi įprato jį tarti.

Po 1280 m., kai kryžiuočiai nukariavo Pagudę, pradėjo statyti medinę sargybvietę prie vėliau nusausinto Morongo ežero. Spėjama, pilis buvo pastatyta senojoje prūsų Morinos gyvenvietėje. Ilgainiui čia įsikūrė kryžiuočių tarnautojai ir aukštieji pareigūnai.

1910 m. Morongą paėmė Jogailos kariuomenė, kuri iš Žalgirio leidosi į Malborką. Per karą (vadinamą „bado karu“) 1414 m. miestas buvo sudegintas.

Po Ordino sekuliarizacijos 1525 m. Morongas priklausė Kunigaikštiškiems Prūsams.

1758–1762 m. Morongą okupavo rusų armija. 1807 m. miestą užėmė Napoleono armija.

Mostautai (lenk. Mostołty) – kaimas Elko apskrity ir valsčiuje. Vardo etimologija nėra aiški. Veikiausiai tai dvikamienis vardas.

Motulė (lenk. Motulka) – kaimas Palenkės vaivadijoje, Augustavo apskrity, Štabino valsčiuje. Iki Augustavo 15 km, į Štabiną – 9. Lenkų kalba be lietuviškos malonybinės –ul– priesagos kaimo varde pridėjo dar ir savo mažybinę priesagą. Vardo kilmė, nors primena liet. motulę, nėra aiški.

Motuliai (lenk. N. Motule) – kaimas Suvalkų apskrity, Filipavo valsčiuje. Naujieji Motuliai įsikūrė 1911 m., kai Motulių kaimas buvo suskirstytas, kuomet atsikėlė čia nauji gyventojai. Vietos žmonės pasakoja, kad atvyko jie drauge su kunigu, kuris norėjo įsteigti čia parapiją. Nupirko net dvarą ir prie jo prigludusius laukus bei tvenkinį. Bet tarp gyventojų ir kunigo kilo ginčų, todėl kunigas pardavė įsigytą žemę ir išvažiavo.

Kaimo vardo kilmė, kaip ir Motulės, nėra aiški.

Mrongovas (lenk. Mrągowo, seniau Ządzbork / Zadźbork, Żądzbork, vok. Sensburg) – miestas ir valsčius Mrongovo apskrity. Mrongovo vardą miestui suteikta norint pagerbti Kšyštofą Celestyną Mrongovijų (Krzysztof Celestyn Mrongovius). Ką reiškė ankstesnis vokiečių išlaikytas prūsiškas vardas, nėra aišku.

Miestas garsėja čia rengiamais kantri piknikais.

Žemė, kurioje įsikūręs miestas, buvo vadinama Galinda. Čia gyveno prūsai galindai. Nebaigti prieš karą 4 dešimtmečio Karaliaučiaus universiteto atliekami archeologiniai tyrinėjimai patvirtino legendą, ėjusią iš lūpų į lūpas, kad pirmoji gyvenvietė buvo įsikūrusi Čoso ežero saloje (dabar čia pusiasalis Ostrów). Miesto teises Mrongovui suteikė kryžiuočių didysis magistras Konradas fon Jungingenas (Konrad von Jungingen). Miestą ne kartą plėšė ir degino lietuviai.

1900 m. miestas turėjo jau vandentiekį ir kanalizaciją. 1903 m. ėmė veikti nauja mokykla ir ligoninė. Burmistras Jaenike (sprendžiant iš pavardės – veikiausiai prūsų palikuonis) rūpinosi miesto estetine išvaizda.

Pirmojo pasaulinio karo metu Mrongovą užėmė rusų kariuomenė. Po karo net iki 1920 m. mieste stokojama buvo stabilumo. 1920 m. lapkričio 11 d. vokiečiai laimėjo plebiscitą. Antrojo pasaulinio karo metais čia buvo karo belaisvių (rusų, lenkų, prancūzų, italų) stovykla.

Dėl pirminio miesto vardo išlikę įvairių legendų ir hipotezių. Vokiškos vardo formos (Sensburg arba Segensburg) buvo vartojamos nuo miesto įkūrimo.

Antrasis vardo dėmuo yra šiame krašte labai paplitęs – Burg „pilis, gardas, miestas“. Pirmasis dėmuo Sens kelia įvairių abejonių. Vardas buvo rašomas labai įviriai: Seinszburg (1348), Seynsburg (1442), Seynsborg ir Sensburgk (1444), Seesburck (1527), Seenssburg bei Seegensburg. Remiantis pirmuoju vardo dėmeniu manyta, kad miestas vardą gavęs arba iš vok. Sense „dalgis“, kuriuo, pasak legendos, bemedžiojant nupjauta lokiui leteną, arba iš vok. Zins „činšas“, kurį tarnautojai rinkdavo iš artimųjų gyventojų, arba iš vok. Seen „ežerai“, kurie tuomet supo Mrongovą. Kita hipotezė teigia miesto vardą kilus nuo upės Saina (lenk. Sajna, vok. Says, Saynfhis, Zaim, Zayenfluss), jos vardas turi būti ankstesnis, negu Mrongovo miesto, ir tasai vardas yra paliktas prūsų arba lietuvių. Kai kas dar spėlioja, kad Sensburg vardas yra asmenvardinės kilmės, gal nuo Balgos komtūro Jono fon Sayno, kuris XV a. sėslijai suteikė miesto teises. Tačiau kalbinės studijos, kuri atsakytų į šį klausimą, miesto vardas dar laukia.

Narusa (lenk. Narusa) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Branevo apskrity, Fromborko valsčiuje. Vardo kilmė nėra aiški.

Naujasodė (lenk. Nowosady) – kaimas netoli Juodeliškių, Seinų valsčiuje. Vardas rodo, kad čia buvęs jaunas sodžius „neišsiskirstęs kaimas“, o ne jaunas sodas. Tokiu vardu Lietuvoje yra net keli kaimai. Visai panašios darybos yra ir kaimas Naujakaimis Trakų rajone.

Navininkai (lenk. Nowiniki, dz. Navinykai) – kaimas prie plento, einančio iš rytų į vakarus pro pietinį Galadusio ežero galą. Vardas rodo, kad jis yra aplinkinių kaimų atžvilgiu naujai įkurtas. Jį taip pavadino tie lietuviai, kurie naujieną vadino navina. Taigi iš navinos turime Navininkus, kaip iš darbo darbininkus, iš kalbos kalbininkus ir t. t. Kaimo taisyklingas šiandienis lietuviškas vardas turėtų būti Naujininkai. Lietuvoje yra apie 10 kaimų, kurie ir vadinami Naujininkais.

Neta (lenk. Netta) – kaimas Augustavo apskrity ir valsčiuje, prie (žr.) Netos upės. Vardą kaimas gavęs nuo upės.

Nida (lenk. Nida < pr. Neidā; pr. nedati „tekėti“ (K. Būga, Rinktiniai raštai, t. 3, p. 241) – gyvenvietė prie Nidos upės krantų. Vardas perimtas iš (žr.) Nidos upės.

Nidzica (lenk. Nidzica, seniau Nibork, vok. Neidenburg) – miestas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Nidzicos apskrity, yra prie Nidos upės (Vkros aukštupio) krantų.

Miesto vardas kilęs iš upės Nidos, kurios vardas, pagal lenkų Vikipediją, yra kilęs iš slavų šaknies nid / neid, ir toji šaknis sutinkama daugelyje kitų upių vardų. Tačiau tai trumparegio galvosena. Nidos vardas yra daug senesnis, negu siekia lenkų kalbinė atmintis. Dėl upės vardo žr. upės Nidos vardo kilmę bei vietovės Nidos vardo kilmę. Tas vardas yra sutinkamas ir Lietuvoje. O ir toji pati lenkų Vikipedija toliau teigia: pirmi istoriniai šaltiniai teikia vokišką vardą Nydenburg, vėliau Neidenburg „miestas prie Nidos“. Tatai rodo, kad į vokiečių kalbą Nidos vardas pateko iš senųjų prūsų, ir jis niekaip čia negalėjo atsirasti iš lenkų kalbos. Ir šitą suvokietintą vardą lenkai bandė polonizuoti į Nibork, Nidbork ar Niedzbórz.

Pirmą gynybinį objektą kryžiuočiai įkūrė čia veikiausiai 1266–1268 m. 1381 m. sėslija gavo miesto teises iš Ordino didžiojo magistro Vinricho fon Kniprodės. Iš vakarų pusės miestą supo Nida, iš trijų kitų pusių iškasta griovį, jį užliejo upės vandenys.

1920 m. liepos mėnesį plebiscitą dėl krašto priklausomybės laimėjo vokiečiai. Antrojo pasaulinio karo metu buvo sunaikinti trys ketvirtadaliai miesto. 1945 m. miestas atiteko Lenkijai. Vokiečiakalbiai buvo iš čia iškeldinti.

Nūnkaimis (lenk. Nunkajmy) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity, Karšių valsčiuje. Vardas sudurtinis. Jį galima gal sieti su žodžiais nun „šiandien, šiuo metu, dabar“ ir kaimas. Būtų panaši logika, kaip ir Naumiesčio – tai reikštų „naują“ ar „dabartinį kaimą“.

Ogonkai (lenk. Ogonki) – vietovė prie Didžiųjų ežerų Varmijos Mozūrų vaivadijoje.

Toks vietovės vardas atsiradęs per klaidą nuo ežero Sventaičio (lenk. Święcajty. Lenkų vietovardžių komisija priėjo prie klaidingos išvados, Sventaičio (žr.) ežerą supainiojusi su vokišku žodžiu Schwanz „uodega“ (lenk. ogon), todėl kurortinę vietovę prie ežero pavadino Ogonkais „Uodegėlėmis“.

Oleckas (lenk. Olecko, vok. Marggrabowa arba Oletzko, 1928–1945 m. Treuburg) – apskrities miestas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, esantis ant Legos upės ir Olecko ežero krantų, iš pastarojo ir vardą gavo.

Seniausi gyvenusių žmonių pėdsakai siekia 11 tūkstančių metų, kitaip sakant, paleolitą. Pusę tūkstantmečio prieš mūsų erą atslinko į šiandienį Mozūrų kraštą žmonės, kurie save tapatino su baltais, o jų kultūrą žymi vakarinių baltų pilkapiai.

Olecko miesto pradžią davė medžiotojų pilis. Miestui steigiamąjį aktą išduota 1560 m. sausio 1 d. Sakoma, kad tą dieną medžiotojų pilyje susitiko prūsų kunigaikštis Albrechtas su Lenkijos karaliumi Žygimantu Augustu. Tuomet nutarta girioje įkurti abipus sienos du miestus: Lenkijos pusėje Augustavą (pagal karaliaus vardą), prūsų pusėje Margrabavą (vardas pagal kunigaikščio Albrechto – Brandenburgijos markgrafo – titulą). Lenkai lygia greta vartojo Olecko vardą.

1879 m. per Olecką nutiesta geležinkelio liniją Elkas–Vištytis, 1908 m. paleista traukinį į Gižycką. XX a. pradžioje miestas turėjo siauruko tinklą, elektrinę, dujinę, vandentiekį ir kanalizaciją, skerdyklą ir šaldyklą.

1912 m. 37,9 proc. apskrities gyventojų kalbėjo lenkų kalba, bet tik kaime, tačiau jiems trūko sąmoningumo. 1920 m. plebiscitas lėmė, kad kraštas buvo prijungtas prie Vokietijos. Iš 28 627 atiduotų balsų tik du buvo už Lenkiją. Tuomet vokiečiai Marggrabowa miestą pavadino Treuburgu – „Ištikimuoju miestu“. 1933 m. rinkimuose į Reichstagą NSDAP apskrityje gavo 74,5 proc. balsų, o rimčiausia opozicija, SPD, vos 10,6 proc.

Kai 1945 m. sausio 21 d. miestą užėmė Raudonoji armija, 80 proc. miesto buvo sugriauta. Birželio 3 d. sovietų komisaras miestą perdavė lenkų administracijai. Gyventojai vokiečiai buvo iškeldinami ir įkurdinami lenkų naujakuriai. 1945 m. rugsėjo 15 d. Raudonoji armija miestą paliko.

1998 m. liepos 13 d. buvo pasirašyta Olecko bendradarbiavimo su Vilkaviškiu sutartis.

Olštynas (lenk. Olsztyn, seniau Holsztyn, vok. Allenstein) – miestas ant (žr.) Alnos (lenk. Łyna) upės krantų, Varmijos Mozūrų vaivadijos centras, turintis 175 843 gyventojus. 1466–1772 m. Varmė buvo Lenkijos lenas. Aukščiausias miesto punktas siekia 155 m v.j.l., žemiausias – 88 m v.j.l. Nuo Olštyno iki Vilniaus yra 409 km.

Pirmąkart apie miestą užsimenama 1334 m., kuomet Henrikas fon Liuteris (Henryk von Luter) Alnos lanke įrengė medinę sargybvietę ir pavadino ją Allensteinu „Miestu prie Alnos“ (mūsiškai būtų Alnai). Lenkų Vikipedija teigia, kad prūsiškai Alna tai „elnė“. Tokie pavyzdžiai rodo, kiek apie mus laikosi gyvų netikėčiausių į mokslines pretenduojančių legendų. Miesto teisės Olštynui suteiktos buvo 1353 m. spalio 31 d. Miestas ne kartą kentėjo nuo priešų antpuolių. 1414 m. sunaikino jį Vladislavo Jogailos kariai. Lenkijos ir Lietuvos skirstų metu Olštynas atiteko Prūsų Karalystei. 1807 m. vasario 3 d. mieste buvo apsistojęs prancūzų ciesorius Napoleonas Bonapartas.

1872–1873 m. per miestą nutiesta gelelžinkelį iš Torunės į Karaliaučių. 1890 m. paklota dujotiekį, 1892 m. mieste atsirado telefonai, po šešerių metų veikė modernus vandentiekis ir kanalizacija, o 1907 m. miestas buvo elektrifikuotas. Gatvėse pasirodė tramvajai, o kiek vėliau atidaryta orauostį.

Po Pirmojo pasaulinio karo miesto valstybinę priklausomybę nulėmė 1920 m. liepos 11 d. įvykęs plebiscitas, 97,8 proc. balsų pasisakius už Vokietiją.

1945 m. sausio 22 d. Olštyną užėmė Raudonoji armija ir po kelių dienų kažkodėl jį padegė, dėl to sunaikinata buvo 40 proc. namų. Perėmus miestą lenkų administracijai gyventojai vokiečiai buvo iškeldinti ir suleisti lenkų naujakuriai.

1967 m. atidaryta automobilių padangų gamykla. Išaugo maisto, medžio ãpdirbio, mašinų, statybinių medžiagų pramonė. 1999 m. atidaryta Varmijos Mozūrų universitetą.

Orneta (lenk. Orneta, vok. Wormditt) – miestas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Lidzbarko apskrity.

1308 m. rugpjūčio 12 d. apie Ornetą užsimenama pirmą kartą, buvo ten prūsų sėslija Wurmedyten arba Wormedythin. 1349 m. įsikuria čia Varmės vyskupija. Miestas gauna gynybines sienas. Modernizuojama pilis.

1466 m. Torunės taikos sutartimi Orneta pereina Lenkijos Karūnai. 1520 m. lapkričio 24 d. po aštuonių dienų apgulties miestą perima kunigaikštis Albrechtas Hohencolernas (Hohenzollern).

1703–1788 m. Ornetos gyventojas Hansas Vulfas (Hans Wulff), vargonininko sūnus, stato garsiuosius Olivos (dabar Gdansko miesto dalis) vargonus. 1772 m. dėl Lenkijos-Lietuvos skirstos Orneta atsiranda Prūsų nuoskyroje. 1884 m. geležinkeliu sujungiama su Olštynu. 1901 m. miestas elektrifikuojamas. 1911 m. nutiesiamas vandentiekis ir kanalizacija.

1945 m. kovo 17 d. miestą užima Raudonoji armija, ir liepos 23 d. perduoda jį lenkų administracijai.

Ostruda (lenk. Ostróda, vok. Osterode) – apskrities miestas Varmijos Mozūrų vaivadijoje. Vardo kilmė neaiški. Išsidėstęs ant Druvinčio (lenk. Drwęca, vok. Drewenz) ežero krantų. Per miestą teka (žr.) Druvinčios (lenk. Drwęca, vok. Drewenz) upė. Miestas ir apylinkės yra patrauklios turistiniu požiūriu.

Ostruda įsikūrė XIII a. Prūsijos auktšumoje (vok. Oberland). Spėjama, kad pirmieji miesto gyventojai buvo atvykę iš Vokietijos miesto Osterode am Harz, jie šitaip ir pavadinę šį miestą. Antrojo pasaulinio karo metu Ostrudos sunaikinta apie 60 proc.

Ožyšas (Aris, lenk. Orzysz, vok. Arys) – miestas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Piso apskrity, išsidėstęs ant Ario upės krantų tarp Saino ir Ario (lenk. Orzysz) ežerų. Vardą gavo iš Ario ežero vardo.

Istorijos pradžia siekia 1443 m. kovo 2 d., kuomet prie Ario ežero įkurdinta Naujakaimį (vok. Neudorf). Vardas Aris vokiečių kalboje neprigijo. Dar XVI a. pradžioje kryžiuočių dokumentuose rašomas Aris, bet vėliau jį ima vadinti Arys. Lenkiškas vardas Orzysz yra Ario sulenkinta forma. 1725 m. gavo miesto teises. 1908 m. miestas sujungiamas geležinkeliu su Pisu ir Gižycku, o 1911 m. su Mrongovu ir Elku. 1945 m. miestas prijungtas prie Lenkijos.

Ožkiniai (lenk. Oszkinie) – kaimas Punsko valsčiuje, garsėjantis gerais ūkininkais. Čia dar prieš Antrąjį pasaulinį karą veikė agronomo Jono Pajaujo suburta Jaunųjų ūkininkų kuopelė ir įsteigta pieninė, nemažai pastūmėjusi Ožkinių ir apylinkių ekonominę raidą. Čia 1951 m. birželio 1 d. pokario sąlygomis įvyko pirmas vietinių šviesuolių surengtas lietuviškas kultūros renginys, iš jo ir Punsko kultūros namų choreografijos sambūris „Jotva“ save kildina.

Kaimo vardas giliai įsirašė į mažosios visuomenės kultūros istorijos atmintį. O ar suvokiame kaimo vardo kilmę? Praktika rodo, kad ne. Pasidairę po antkapinius užrašus matome, kad vieni kaimą rašo taisyklingai (ž), kiti čia rašo, kaip girdi – š,  juoba kad ne vienam norisi suvokti vietovardį kilus iš veiksmažodžio ošti. Žmonių protus klaidina greta esantis kaimas Šilainė. Šilas, žinoma, ošia. Tačiau nėra pagrindo pagal šią miško savybę pavadinti gyvenamąją vietą. Analizuodami šio krašto gyvenviečių vardyną, randame daug su mišku, t. y. giria, susijusių kaimavardžių. Visi jie rodo kokį nors konkretų su mišku susijusį daiktą (Žagãriai, Žãbariškės, Vidùgiriai, Eglìnė…) Jeigu kaimas ir būtų gavęs vardą iš veiksmažodžio ošti, turėtume kokius nors Ošiniùs, kaip nuo piešti turime piešinius (ne pieškinius), plėštiplėšinius… Mus dominančio kaimo vardas turi dar formantą k, kuris rodo jį atėjus iš daiktavardžio ožka, ir, nors šiame žodyje dėl asimiliacijos girdime priebalsį š, jo vietoje rašome raidę ž, kaip ir ožys. Kaimui tikrąjį vardą bus davęs kažkoks Ožkinis – žmogus, kuris savo pravardinę pavardę yra gavęs dėl to, kad auginio arba ganė ožkas.

Šio kaimo taisyklingą rašybą galbūt klaidina ir lenkų kalba, perduodanti tik fonetinę vietovardžio priebalsių vertę – Oszkinie. Mat mūsų krašte lenkiškojoje kanceliarijoje vardyną nustatė ne kalbininkų komisija, kaip Senosios Jotvos ir Prūsijos – Varmijos Mozūrų krašte. Ten vardynui sureguliuoti dirbo žymaus lenkų baltisto indoeuropeisto Jano Otrembskio vadovaujama kalbos komisija, ir jo pastangomis aname krašte dauguma vardyno išsaugota taisyklinga forma. Čia gi vieni mūsų vietovardžius į lenkų kalbą vertė šeimose, kai dar tėvai kalbėjo lietuviškai ir vaikai suprato vietovardžių reikšmę (tais atvejais vardynas išsaugotas pakenčiamai), kitur vertė žmonės, niekad nesusidūrę su lietuvių kalba, todėl jų įteisinta lenkiška mūsų vardyno forma neretai juokinga ir nesilaikanti logikos. Pavyzdžiu galima pateikti Stabingio ežero vardą: jotv. stabis „akmuo“, taigi kalbama ten apie akmeningą ežerą, o pagal jį ir kaimas Stabingiai (lenk. Sztabinki) gavo vardą, nors lenk. sztaba „metalo strypas, luitas“. Todėl čia lenkų kalboje mėgdžiojant fonetiką priimtas vardynas neturi jokios mokslinės vertės, nes leidžia tik spėlioti, kokią paslaptį pirmieji krašto gyventojai yra varde įamžinę. Panaši istorija yra nutikusi ir Vilniaus krašte. Šitaip čia ir ten yra kartu įamžinta ir dar viena tiesa, kuria vargu ar turime pagrindo didžiuotis, būtent tai, kad šių kraštų ano meto lenkakalbė visuomenė nepasižymėjusi filologine ar bent intelektualia prusa.

Pavardė Ožkinis (lenk. rašoma Oszkinis) yra dar išlikusi Rudkoje. Ar jo protėviai turėję ką bendro su Ožkinių kaimo įkūrimu, sunku žinoti. Tačiau su ožkomis tikrai turėję jie bendrauti. Mat toji pavardė yra daiktavardžio ožka, kurį tardami girdime š, vedinys. Rudkos gyventojai, paveldėję iš gamtos ir jotvių-lietuvių nuostabią upę Šešupę, jau visiškai baigia užmiršti savo tėvų kalbą. Procesą galima suprasti, kodėl taip atsitinka. Veiksnių būta ne vieno, kartais net labai žiauraus. Tačiau jei E. Petruškevičiaus pakalbintas kažkuris iš tų Ožkinių dievagojęsis, kad su lietuviška kilme neturįs, gink Dieve, nieko bendra, rodo tik neprusą ir žmogiškąją silpnybę neprisipažinti savo kilmės, jeigu jos šaknys veda, tarkime, prie neturtingumo ar negausesnės, atseit, „menkesnės“ tautos, – o visa tai dėl skursnos komplekso. Iš to komplekso žmonės gali išaugti, tačiau reikia pirma paūgėti protu ir dvasia. Ir tai pasakytina ne tik apie sulenkėjusius mūsų tautiečius, bet ir apie tuos, kurie dar save laiko tikrais lietuviais, būtent apie minimų Ožkinių gyventojus, kur kai kam toks vardo kilmės aiškinimas darosi nepriimtinas. Jie šiandien stambūs ir pasiturintys ūkininkai, todėl nenori suprasti, kad praeitis visų mūsų buvusi vargana. Jei aiškini, kad prie tokios išvados veda faktai, jie linkę būtų atsakyti – „juo blogiau faktams“. Dėl minėtojo komplekso visi geistume būti kilę iš kilmingųjų kilčių. Deja, beveik visi kilę esame iš baudžiauninkų. Ir dėkokime Dievui, kuris leido mums iš jų išaugti. Tai nelikime ir protu skolingi, nes šitai labiausiai mus žemina. Ne kilmė, o vertybių samprata.

Pabandžiai (lenk. Pobondzie) – kaimas Suvalkų apskrity, Rudkos valsčiuje. Kaimas vardą bus gavęs iš ežero Pabandžio, ant kurio krantų yra įsikūręs.

Pablandžiai (lenk. Pobłędzie) – kaimas Galdapės apskrity, Dubeninkų valsčiuje. Vardo kilmė neaiški, nors jo baltiškumu abejoti netektų. Galbūt galima sieti su liet. būdvardžiu blandus „tirštas; tamsus, apsiblausęs, neaiškus“, ar veiksmažodžiu blandžiuoti „niaukstytis“.

Paitūnai (lenk. Pajtuny) – du kaimai Varmijos Mozūrų vaivadijoje: 1) Branevo apskrity, Pienienžno valsčiuje, 2) Olštyno apskrity, Purdos valsčiuje. Šie vardai veikiausiai asmenvardinės kilmės, ką rodytų patroniminė priesaga –ūn-.

Pakamšiai (lenk. Pokomsze) – kaimas Suvalkų apskrity, Šipliškių valsčiuje. Per kaimą ėjo klampus kelias, kurį, senų vietos gyventojų teigimu, kiekvieną pavasarį ir rudenį reikėdavo šakom ir rąstais kamšyti. Iš čia ir vardas bus kilęs.

Pakirsniai Lt – kaimas Kalvarijos savivaldybėje ir seniūnijoje prie (žr.) Kirsnos upės. Nuo upės ir kaimas vardą gavęs.

Paliuliai (lenk. Polule) – kaimas Suvalkų apskrity, Šipliškių valsčiuje. Vardo kilmė veikiausiai asmenvardinė (iš įkūrėjo pavardės Paliulis).

Paliūnai (lenk. Poluńce) – kaimas Seinų apskrity, Punsko valsčiuje. Kaimo vardas susijęs su asmenvardžiu. Turime pavardžių Palys, Palius ir patroniminius vedinius Paliulis ar Paliulionis iš lotynų Apolinaro ar graikų jūrų dievybės vardo Palemono. Paliūnas yra patroniminės –ūn– priesagos vedinys, panašiai kaip Baliūnas, Jankeliūnas, Stankūnas, Stoskeliūnas, Valkūnas… Lenkiška vietovardžio forma Poluńce rodo, kad seniau galbūt turėjęs kaimas vadintis Paliūnaičiais (nuo pavardės Paliūnaitis).

Pálkotai (lenk. Półkoty) – kaimas Berznyko parapijoje, Seinų valsčiuje.

Palkotų kaimas įsikūrė apie 1547 m. ir vadinosi Paberžėnai (lenk. Poberżany). Buvo jie dalis Berznyko seniūnijos. Vietos gyventojai mano, kad apie 1560 m. čia apsigyveno Pulkotovičiai (lenk. Półkotowicze), ir nuo šios pavardės atsiradęs kaimo pavadinimas Palkotai. Jeigu taip būtų buvę, kaimas būtų vadinamas Pulkotovičiais, nes ir lenkai pagal  Półkotowicze negalėję kaimo pavadinti Półkoty. Tokie išvedžiojimai rodo jų autorių menką filologinę prusą ar nuojautą. Kadangi čia buvusi baltiškoji aplinka, kaimas būtų gavęs priesagą –iškės, kaip ir daugelis aplinkinių asmenvardinės kilmės vardų, bet taip neatsitiko. Veikiausiai čia, drėgnose paliose „pelkėse“, augę išstybę kotai – liekni medeliai, tai ir galėję suteikti vėlesnį kaimo vardą – Palių Kotai.

Pamarys (lenk. Pomorze) – kaimas Seinų apskrity prie (žr.) Mario ežero.

Paseinėliai (lenk. Posejnele) – kaimas Seinų apskrity, Gibų valsčiuje. Vardas rodo kaimą, esantį arti Seinų miesto.

Paseiniai (lenk. Posejny) – kaimas Seinų apskrity ir valsčiuje. Vardas nuo (žr.) Seinos upės.

Paslanka (lenk. Pasłęk, seniau Holąd Pruski, vok. Preußisch Holland „Prūsų Aukštuma“) – miestas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Elbigo apskrity. 2004 m. gruodžio 31 d. buvo čia 12 195 gyventojai.

Ankstyvaisiais viduramžiais stovėjo čia prūsų genties pagudėnų pilis. Pirmą kartą minima 1267 m. Pazlucho vardu. Taigi miestą įkurta prūsų Pazluko gyvenvietės vietoje XIII a. pabaigoje. Pirmieji naujakuriai atvyko čia iš Olandijos, pakviesti sausinti pelkių. Miesto teisės suteiktos 1297 m. ir pavadinta jį Hollandt. Po daugelio istorinių peripetijų 1807 ir 1812 m. miestą gerokai nuniokojo žygiuodama Napoleono armija.

Po Antrojo pasaulinio karo miestas atiteko Lenkijai, bet 80 proc. jo buvo sugriauta karo veiksmų ir padegus Raudonajai armijai. Lenkų administracija vietos gyventojus iškeldino į Vokietiją, o čia atkėlė savo žmones. Šiuo metu miestas prie greitkelio ekonomiškai visai gerai skleidžiasi.

Vardo kilmė yra baltiška. Lenkai tuo pačiu vardu vadina (žr.) Pasargės (lenk. Pasłęka, vok. Passarge) upę. Toks antrinis Pasargės vardas, matyt, buvęs dar prūsų vartojamas, galimas daiktas, žymėjęs Pasargės kokią vieną atkarpą. Paslankos upės vardas būtų siejamas su lietuvišku veiksmažodžiu slinkti ir paslinkti „iš lėto tekėti“.

Pastovėliai (lenk. Postawele) – kaimas Suvalkų apskrity, Rudkos valsčiuje. Vardo kilmė nėra aiški. Gal tai asmenvardinės kilmės vardas?

Pašalčiai (lenk. Poszalcie) – tai Šlynakiemio kaimo buvusi dalis, dabar prijungta prie Šlynakiemio. Vardas pagal (žr.) Šalčios upę. Taigi Pašalčiai kaip ir Pašešupiai arba Panevėžys rodo vietą prie tuo vardu vadinamos upės.

Pašešupiai (lenk. Poszeszupie) – kaimas Suvalkų apskrity, Rudkos valsčiuje. Kaimas išsidėstęs ant Šešupės krantų, todėl taip ir pavadintas (plg. Panevėžys – prie Nevėžio, ar Pašalčiai – kaimas prie Šalčios).

Pavaiponė (lenk. Podwojponie) – kaimas šalia (žr.) Vaiponios.

Senovėje visur čia ošė girios. Dešiniame (žr.) Vaiponios upės krante dar XVI a. buvusios eiguvos vietoje įsikuria kaimas, jis perima šios upės vardą. Kitapus upės auga miškas, žmonių vadinamas Vaipongire. Ilgainiui, Vaiponios gyventojo Pijaus Kadišiaus teigimu, šį mišką apninka kinivarpos, ima graužti medžius, ir jie džiūte džiūsta. Caro valdžia davė įsakymą mišką iškirsdinti ir tame plote leido Vaiponios gyventojams gyvulius ganyti. Tačiau Vaiponioje buvo dvi linijos. Antroji linija turėjo gyvulius varinėti per pirmosios linijos laukus. Kilo nesutarimų, ir kaimas atsisakė jiems priskirtų ganyklų. Tada valdžia tą naują lauką padalijo sklypais ir ėmė pardavinėti. Vietos gyventojai neturėjo pinigų. Tuomet pirklių atsirado iš Lenkijos. Taip ėmė čia kurtis iš išorės atvykę žmonės. Tačiau sunku buvo jiems tuose marguose išsilaikyti. Dirva buvo sujaurėjusi, pavasarį ir rudenį darydavosi skysta, vasarą sukietėdavo į plutą. Todėl neilgai šilę užeiviai bėgdavo. Šis naujai besikuriantis kaimelis gavo Pavaiponės vardą. Visa tai vyko dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą.

Priešdėlis pa– mūsų kalboje turi keletą reikšmių. Viena jų rodo ką esant šalia ko nors. Šitaip turime Panevėžį šalia Nevėžio, Pašešupių kaimą prie Šešupės (Rudkos valsčiuje, Suvalkų apskrity), Pašalčius prie Šalčios, Pavertimius prie vertimų (versmių)… Ir dabartinės Marijampolės vietoje įsikūrusi pirmoji gyvenvietė turėjusi Pašešupių vardą. Tačiau to pačio priešdėlio vediniai yra ir patėvis „naujas, vėlesnis, šalutinis tėvas“ ar pamotė „naujoji, vėlesnė, pavaduojanti motina“. Taigi ir Pavaiponė ne tiek yra kaimas prie Vaiponios upės, kiek Vėlesnioji (Naujoji) Vaiponia. Tokią teigmę patvirtina ir lenkiška kaimo vardo forma Podwojponie. Kitaip būtų Powojponie, kaip Posejnele

Peleliai (lenk. Piełele) – kaimas Seinų apskrity, Punsko valsčiuje. Kaimo vardą žmonėms norisi sieti su daiktavardžiu pelai. Tačiau pasidairę po pavardžių darybą matome, kad priesaga –el-, kaip ir kitos mažybinės priesagos –ait-, –ul-, –ut-, plačiai vartojamos sudarant pavardes. Todėl logiška būtų manyti, kad buvusi pavardė *Pelelis. Deja, jos neaptinkame mūsų krašte, neduoda jos ir LPŽ, jis teikia pavardes Pelis ir Pelius, kurios gali būti kilusios iš krikštavardžio Feliksas – > Felis (Z. Zinkevičius, Lietuvių patronimika, Vilnius, 1977, 181 p.), iš jų ir galimas patroniminis vedinys Pelelis. Taigi minėtasis kaimas liudytų, kad čia gyvenęs Pelelis. Tačiau negalima iš akių išleisti ir kito fakto: visai gali šia pravarde būti vadinamas žmogus, kuris menkai ūkininkavęs, ir javai mažiau teikę grūdų, o varpose buvę tik pelai. Panašaus turinio Rytprūsuose žinoma išlikusi lenkiška pavardė Plewka (lenk. plewy „pelai“), ją čia perėmė ir vokiečių kalba. Lenkijoje bent penki kaimai turi vardą Plewki, vienas iš jų Varmijos Mozūrų vaivadijoje. Tatai liudytų, kad susidaryti tokiai pavardei buvusi galimybė ir lietuvių kalboje, o gal kaip tik iš jos ir į lenkų kalbą ta pavardė buvusi išversta.

Nuo pelų, matyt, ir graužikas pelė gavęs savo vardą, juk jei šalinėje supiltuose javuose įsiveisia pelės, jos grūdus sukerta, ir šiauduose lieka tik pelai.

Pelės (lenk. Piele, vok. Pellen) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Branevo apskrity. Kaimo vardas nėra aiškus.

Prieš 1525 m. stovėjo čia koplyčia ir buvo laikoma ji parapijos pagalbine bažnyčia.

XVIII a. Pelėse buvo ūkis, kurį valdė fon der Grėbenų (Groeben) kiltis. Vėliau dvaras perėjo į fon Brant (Brandt) šeimos rankas. XX a. pradžioje ūkiui priklausė 950 ha žemės. Veikė čia degtinės darykla. Po Antrojo pasaulinio karo buvo įkurtas valstybinis žemės ūkis. Kitados įveistame parke buvo išlikusių senųjų medžių.

Perkūnava (lenk. Pierkunowo) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Gižycko apskrity ir valsčiuje. Vardą veikiausiai reikėtų sieti su Perkūnu – prūsų ir lietuvių dievu.

Perseliai (lenk. Piersele) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity ir valsčiuje. Vardo kilmė nėra aiški, galimas daiktas, asmenvardinės kilmės, ką rodytų priesaga –el-.

Pertonys (lenk. Piertanie) – kaimas Suvalkų apskrity ir valsčiuje. Vardas veikiausiai asmenvardinės kilmės.

Petreliai (lenk. Pietrele) – kaimas Vengožavo (Unguros) apskrity, Budrių valsčiuje. Vardo kilmė neaiški, galimas daiktas, asmenvardinės kilmės.

Pilva (lenk. Pilwa) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity ir valsčiuje. Yra ir kitas tuo pačiu vardu kaimas – Vengožavo apskrity ir valsčiuje. Vardo kilmė nėra aiški, nors aiškiai balltiška.

Pisas (lenk. Pisz, seniau Jańsbork arba Jansbork, vok. Johannisburg, pr. Pīsis) – apskrities ir valsčiaus miestas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, prie Rasio ežero ir ištekančios iš jo Pisos upės, senosios Galindos teritorijoje. Miestą gaubia Pisos giria. 2007 m. gruodžio 31 d. mieste buvo 19 423 gyventojai. Pagal plotą Piso valsčius yra didžiausias Lenkijoje – 635 km². Šitoje teritorijoje telkšo apie 2/3 Snerdvų ežero.

Galinda yra minima geografo iš Aleksandrijos Klaudijo Ptolemajo 1160 m. 1254 m. popiežius Inocentas IV pavedė Galindą Mazovijos kunigaikščiams. Tačiau po metų Kujavų kunigaikštis Kazimieras perdavė Galindą Kryžiuočių ordinui. 1344–1345 m. dešiniame Pisos krante iškilo gynybinė pilis. 1361 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis pilį apsupo ir sudegino. Po penkerių metų lietuviai vėl puolė pilį. 1379 m. Piso žemę aplankė didysis Kryžiuočių ordino magistras Vinrichas fon Kniprodė.

Piso gyvenvietė buvo įkurta ir apgyvendinta laisvaisiais prūsų drevininkais, žvejais ir medžiotojais. 1449 m. stovėjo jau bažnyčia ir per Pisos upę nutiestas kilnojamas tiltas. 1451 m. seniūnas ir darbų prižiūrėtojas buvo kažkoks Laurynas Alvūnas (vok. Allwun),– bene prūsų palikuonis, kurio pavardę galbūt galima sieti su prūsų alwis „švinas”). 1525 m. įvyko Kryžiuočių ordino sekuliarizacija, ir pradėjo čia įsigalėti liuteronizmas. 1645 m. Pisui suteiktos miesto teisės. 1709–1911 m. siautė maras ir mieste liko tiktai 14 gyvų žmonių. 1814 m. iš Piso paleista laivyba į Ryną ir Gdanską. 1884–1885 m. Pisą geležinkeliu sujungta su Olštynu ir Elku, po 20 metų miestą sujungta ir su Ožyšu (Ariu). Vandentiekį ir dujotiekį įrengta 1907 m.

1945 m. sausio 24–25 d. Pisą užėmė Raudonoji armija ir sunaikino 70 proc. miesto statinių. Perdavus kraštą Lenkijos administracijai vietos gyventojai, kurie buvo pripažinti ne lenkais, iškeldinti.

2002 m. liepos 4 d. Pisos girią nusiaubė istorijoje negirdėtas uraganas, per 15 minučių išvartyta 12 tūkst. hektarų miško. 2004 m. paleista ekologinę šiluminę centrinę, kuri vartoja tiktai atsinaujinančius energijos šaltinius – biomasę. Tai didžiausia tos rūšies šiluminė.

Pliuškaimis (lenk. Pluszkiejmy) – kaimas Galdapės apskrity, Dubeninkų valsčiuje. Vardažodį sudaro dvi šaknys – pirmoji pliuš– nėra aiški, (gal iš asmenvasrdžio Pliušis?), antroji kaim– rodo kaimo tipo gyvenvietę (dėl lenkiškos formos kiejmy žr. Krelikaimis).

Pockūnai (lenk. Poćkuny) – kaimas Seinų apskrity, kur kryžiuojasi Seinų–Berznyko kelias su Augustavo–Lazdijų keliu. Nors mūsų krašte Pockūnų pavardė nėra išlikusi, neteikia jos ir LPŽ, šio kaimo vardas irgi gula į visą pavardinės kilmės kaimavardžių sistemą. Yra žinoma tos pačios šaknies pavardė Pocka. *Pockūnas ir būtų priesagos –ūnas vedinys, kaip ir, tarkime, Plikūnas, Ilgūnas… Pasak LPŽ autorių, ši pavardė yra tos pačios šaknies, kaip ir garsiosios lietuvių šeimos Pacų pavardė. Tuomet galima čia dar pridėti ir kitas pavardes – Pocius ir Pociūnas.

Polkės (lenk. Polki) – kaimas Zambrovo apskrity, Palenkės vaivadijioje.

Kaimo vardas Lenkijoje labai netipiškas. Sklinda legendos, kad jis yra apsėstas piktų dvasių. Kai atėjo lenkų etnografas į kaimą ir klausinėjo vietos gyventojų, kodėl taip keistai jų kaimas pavadintas, juk ir kituose kaimuose gyvena lenkės (lenk. Polki). Ir jam kažkuris gyventojas paaiškino: „Žiūrėkite į tas šalia esančias kalvas. Ten kitados buvo šventosios vietos olkos „alkos“, o mes įsikūrę esame tų olkų papėdėje, todėl žmonės ir sakydavo, kad gyvename pod olkami „po alkomis – alkų papėdėje“, ir iš to išėjo kaimo vardas Polkės (Lenkų televizijos I programa).

Prėslaukiai (lenk. Przesławki) – kaimas Galdapės apskrity, Dubeninkų valsčiuje. Kaimo vardas yra sudurtinis: pirmosios šaknies prėsl– galima sieti su liet. prėslas „sukrautas šienas ar javai“, antra šaknis –lauk– – žr. Bauzelaukiai ir Maimlaukiai. Jei tai pasitvirtintų, išeitų, kad tose vietose šienas ir žiemą buvo laikomas laukuose ar pievose.

Pristavonys (lenk. Przystawańce) – kaimas Punsko valsčiuje. Vardas, matyt, yra susidaręs iš hibridinės pavardės, gal susijusios su rusišku veiksmažodžiu pristavat’ „kabinėtis, kibti“ ir iš jo išriedėjusiu pristavu „prievaizdu“. Iš jo su lietuviška priesaga susidarė pavardė Pristavonis, plg. Maksimonis, Jokūbonis, Bobonis… Toji priesaga ir rodo, kad pavardę ir kaimui vardą davę lietuviai, kasdienėje kalboje vartoję rusicizmą pristavas „prievaizdas“.

Proraslis (lenk. Przerośl) – gyvenvietė, įsikūrusi į vakarus nuo Ančios ežero prie Proraslio ežero. Aptinkami ir kiti tos pačios šaknies upėvardžiai: Supraslė (lenk. Supraśl) ir Neraslė (lenk. Nereśl).

Prūdiškės (lenk. Prudziszki) – kaimas Suvalkų apskrity, Jeleniavo valsčiuje. Priesaga –išk– rodo gyvenus čia ar kaimą įkūrus Prūdo pavarde žmogų.

Punskas (lenk. Puńsk) – valsčiaus miestelis Seinų apskrity. Miestelis vardą gavęs iš (žr.) Punios ežero, kuris lenkiškai buvo rašomas Jezioro Puńskie. Dėl to ir miestelis lenkiškoje kanceliarijoje gavo vardą Puńsk ir vietos žmonių imtas vadinti Punsku, nors šalia lenkakalbės kanceliarijos kurį laiką gyventojų buvo vadinamas Punia. Šitaip jį iki gyvenimo pabaigos vadino vokiečių baltistas Hermanas Šalis (Hermann Schall).

Radikainiai, Redikainiai (lenk. Radykajny, Redykajny) – tai naujas šiaurvakaris Olštyno kvartalas, vardą gavęs nuo (žr.) Radikainio ar Redikainio ežero vardo.

Radiškė Lt (Senoji, Naujoji) – kaimas Kalvarijos savivaldybėje. Kaimus skiria geležinkelio ruožas Šeštokai–Suvalkai. Čia veikia Sangrūdos mokyklos skyrius.

Radkaimis (lenk. Radkiejmy) – kaimas Galdapės apskrity, Banie Mazurskie valsčiuje. Kaimavardis veikiausiai yra asmenvardinės kilmės. Turime pavardes Radis ir Radys.

Raduliai (lenk. Radule) –  kaimas netoli (žr.) Narvės upės. Pavadinimas veikiausiai asmenvardinės kilmės.

Radžiūčiai (lenk. Radziucie) – tai kaimas, stovintis ant vaizdingo Galadusio kranto. Iš čia kaip ant delno anapus dangų atspindinčio vandens matosi Lietuvos laukų peizažas. Tik dirbk žemę ir Dievą garbink, kad tau suteikė tiek grožio, matomo iš savo kiemo.

Neturime pavardės Radžiūtis, nepateikia jo ir LPŽ. Tačiau galima aptikti artimai giminingų pavardžių, kaip antai Radžiukas, Radzukynas, Radžiukynas, Radžiulis, Radžius, Radžiušis, pagaliau Radvila ir Radžvila… Visai įmanoma yra ir pavardė *Radžiūtis, kaip turime pavardę Degutis. Tai buvęs žmogus, kuris ką rasdavęs. Neaišku tik, kaip čia priesagoje atsiradęs ilgasis ū. Tarmėje retkarčiais tariama vaikūčiai. Bet ar tai nebuvęs tik darkymasis, ar gal atnešta iš svetimos tarmės? Veikiau atsako reiktų ieškoti vaikų kalboje: Kačiūtė, lapiūtė, kur buvai? Kamarėlėj… Juk normalioje kalboje sakome katutė ar kačiutė, o maloningoji forma yra su ilguoju ūkačiūtis, kačiūtė.

Radžiuškės (lenk. Radziuszki) – kaimas Seinų valsčiuje prie plento į Suvalkus. Vardą kaimas galėjęs gauti iš pavardės Radžius. Vietovės pavadinime išlaikyta dzūkiška forma.

Ragainiai (lenk. Rogajny, vok. Rogonnen) – kaimas Galdapės apskity, Dubeninkų valsčiuje.

Įkurdintas jis ant 40 valakų pagal 1564 m. liepos 26 d. privilegiją. Kunigaikščio seniūnas (senata) Laurynas fon Halė (Halle) pardavė iš Plocično kilusiems Mikalojui ir Povilui Ragainiams, atseit „žmonėms su ragais“ (lenk. Rogoniom) ar gal “raganiams, burtininkams”, 4 valakus ir pavedė įkurti kaimą.

XVIII a. kaimas minimas kaip Virbickų (lenk. Wierzbiccy) – šlėktiškos šeimos nuosavybė. Kaime išlikęs senienos vertę turintis L raidės formos dvaras, statytas XIX ir XX a. lūžyje. Aplinkui dar matomi parko likučiai.

Seniau kaimą vadinta dar Raganėnais (lenk. Rogoniany).

Kaimo dalis – Mažieji Ragainiai (lenk. Małe Rogajny) sudarė žemvaldžio dvarą, kuris 1817 m. pagal savininko pavardę Grenda buvo vok. vadinamas Grindashofu.

Ragainių (lenk. Rogajny) kaimas yra taip pat Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Elblongo apskrity, Paslankos valčiuje. Vardo kilmė, matyt, taip pat bus asmenvardinė.

Ragažainiai (Mažieji ir Didieji, lenk. Rogożajny M. ir D.) – kaimas Suvalkų apskrity, Vižainio valsčiuje. Vardo kilmė veikiausiai bus asmenvardinė.

Ragelkaimis (lenk. Rogielkajmy) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity, Sempopolės valsčiuje. Kaimo vardas sudurtinis. Pirmas dėmuo rodo Ragelių pavardę. Antrą dėmenį sudaro daiktavardis kaimas.

Ragyčiai (lenk. Ragity) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Branevo apskrity ir valsčiuje. Vardas veikiausiai asmenvardinės kilmės, iš neišlikusios pavardės Ragytis, plg. Ragelis, Raginis.

Raigardas (lenk. Rajgród) – valsčiaus miestas Palenkės vaivadijoje, Grajevo apskrity. Išsidėstęs ant (žr.) Raigardo ežero krantų, nuo ežero ir vardą gavęs.

2004 12 31 gyveno čia 1 680 žmonių.

Pirmi ženklai, kad čia žmonių gyventa, siekia 9000–7000 m. pr. Kr. Viduramžiais jotvingiai prie Drenstvos (lenk. Dręstwo) ežero įrengė gynybinę pilį. Toji pilis vadinosi Rajus, veikiausiai pagal savininko pavardę. 1290 m. pilį užėmė Lietuvos kunigaikštis Narimantas. Tuomet ir įsitvirtino Raigardo vardas (lenkų Vikipedija).

Raistiniai (lenk. Rejsztokiemie) – kaimas Lenkijoje, Palelnkės vaivadijoje, Seinų apskrity, Punsko valsčiuje. Lenkų kalba vardą perėmusi iš ankstesnės kaimo vardo formos – Raistakiemis. Su kiemu vardų turima ir daugiau: Šlynakiemis, Vaitakiemis. Naujesnis vardas yra priesagos –in– vedinys. Šaknis siejama su daiktavardžiu raistas „krūmais ir medžiais apaugusi klampi pelkė“.

Mūsų peizaže tikrai netrūkę raistų. 1. Raistas „klampi pelkė, apaugusi krūmais ir medžiais“. 2. Ne vienos pasakos veikėjai užklimpsta neišvažiuojamuose raistuose. 3. Turime net smagų keiksmažodį – kad tave raistai! (suprask – galas griebtų). Ši šaknis paplitusi ir kituose žodžiuose: 4. Raistinė „skėtinių šeimos reta pelkių žolė“. 5. Raistynas „vieta, kur daug raistų“. 6. Raistingas „kuris su raistais“. 7. Raistėkas „toks raisto grybas“. 8. Raistinė „naminė degtinė“. 9. Raistinis arba tiesiog raistas „velnias, nelabasis“. 10. Jei priemenė netvarkinga, užvelta, sakoma – ten tikras raistas… 11. Jei žmogus susivėlęs, jis vėlgi raistas. Taigi raistas mūsų sąmonėje įsispaudęs giliai.

Nors Punsko valsčiuje atlikti dideli melioracijos darbai ir imtasi daugelio laukų melioravimo darbų, vis viena matysime, kad Raistiniuose yra išlikusių raistų akivaizdžių pėdsakų.

Rakelija (lenk. Rachelany) – kaimas Seinų valsčiuje prie Aradnykų. Vardas veikiausiai kilęs iš pavardės Rakelis, kuri tikriausiai yra gimininga su pavardėmis Rekelis < Rekus < Rėkus, kilusiomis iš daiktavardžio rėkus „garsiai šaukiantis, rėkiantis; garsiai verkiantis“. Priesaga –ija rodo, kad čia turėjo būti įsikūrę keli Rakeliai. Iš čia kilusio Petro Maksimavičiaus liudijimu, kaimas seniau vadinęsis Giraite. O lenkų kalboje užfiksuota Rakelėnų forma.

Ramonai (lenk. Romanowce) – tai kaimas Seinų apskrity, Krasnapolio valsčiuje. Kaimo vardas kilęs iš pavardės Ramonas. Priesagą –onas turi daiktavardžiai dirvonas, laigonas, žiūronas, baronas ir būdvardžiai geltonas, raudonas… Esama ir daugiau kaimų, kurių vardai išlaikė tą pačią šaknį, kaip antai (žr.) Ramoniškės.

Ramoniškės (lenk. Romaniuki) – kaimas Suvalkų apskrity, Šipliškių valsčiuje, šiaurėje besisiekiantis su Punsko valsčiumi, Vaičiuliškių kaimu. Vardą bus davusi pavardė Ramonas (žr. Ramonai).

Raspūda (lenk. Rospuda) – kaimas Suvalkų apskrity, Pilypavo valsčiuje. Vardą gavęs nuo upės (žr.) Raspūda.

Rastenburgas, žr. Kentšynas (lenk. Kętrzyn, seniau Rastembork, vok. Rastenburg).

Raveliai (lenk. Rowele) – kaimas Suvalkų apskrity, Rudkos valsčiuje. Tokį vardą kaimas gavęs, matyt, dėl stačiašlaičių kalvų, kur lietaus vanduo nuolat grauždavęs ir raudavęs griovas „išplovas“, ravus. Šaknis rau– „rauti“ ir gimininga rav– „ravėti“ vietovardžiuose yra pažįstama lietuvių gyvenamame plote, tarkime, Kreivėnuose (Punsko valsčius) bala Ravai, kur pavasariais tekėdavęs sraunus griovys. Iš pirmo žvilgsnio šio kaimo vardą būtų galima laikyti ir lenkų kalbos vediniu (lenk. rów rwać). Tačiau vietovardžio lietuviškumą išduoda mažybinė priesaga –el-, dėl to negalima paneigti, kad vietovardis nėra asmenvardinės kilmės.

Regeliai (lenk. Regiele) – kaimas Galdapės apskrity ir valsčiuje. Kaimo vardas veikiausiai bus asmenvardinės kilmės nuo pavardės Regelis (iš Regys). Mūsų krašte yra žinoma tik Ragelių pavardė.

Rẽselis (lenk. Reszel, vok. Rößel, anksčiau Rössel) – valsčiaus miestelis Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity. Vardo kilmė neaiški, tačiau per vokiečių ir lenkų kalbas išlikusi mažybinė priesaga –el– rodo žodžio baltiškumą. Gal iš asmenvardžio? Miestelis išsidėstęs prie Sainos upės krantų.

2006 m. gruodžio 31 d. duomenimis, mieste gyveno 5 411 žmonių. Įdomiausios valsčiaus teritorijoje vietovės – tai Šventliepė (lenk. Święta Lipka), kur vienuolyno bažnyčioje išsaugota jau sausa dar pagonybės laikų šventa laikyta liepa, ir (žr.) Bauzelaukiai.

1241 m. kryžiuočiai nukariavo bartų genties prūsų pilį, kuri senųjų prūsų buvo vadinama Rẽseliu (lenk. Reszel). Po metų prūsai sankylio metu atsiėmė Reselį ir išsilaikė joje penkerius metus. Tačiau 1247 m. kryžiuočiai vėl nukariavo pilį ir ją sustiprino. 1261 m. išsiveržė II prūsų sankylis. Kryžiuočiai sunaikino pilį ir patys iš jos pasitraukė. Bet 1273 m. sankylis žlugo.

Jau 1243 m. popiežius Inocentas IV likvidavo Prūsijos vyskupystę ir įsteigė šiose žemėse Kulmo, Pamedės, Varmės ir Sembos vyskupijas. Du trečdaliai žemių turėjo priklausyti Ordinui, o viena trečioji vyskupams. Tačiau dėl nuolatinių jotvių ir lietuvių puldinėjimų tik 1275 m. žemės ties Reseliu galėjo pereiti vyskupų valdžion.

Po pergalės ties Žalgiriu Reselis perėjo Jogailos žinion, bet dar tais pačiais metais buvo vėl perduotas Ordinui.

1655 m. miestiečiai išpirko miestą iš vyskupų. Reselio pilis buvo viena iš rezidencijų paskutinio Varmės vyskupo Ignaco Krasickio. Tuo metu klebono pareigas ėjo čia vyskupo brolis Martynas Krasickis.

Po I Lenkijos-Lietuvos skirstos Reselis atsidūrė Prūsų valdose. Dėl daugelio gaisrų miestas merdėjo. Tačiau Antrojo pasaulinio karo metais jis beveik nenukentėjo. Reselis tarp dar kelių miestų yra įtrauktas į UNESCO sąrašą.

1811 m. rugpjūčio 21 d. Reselyje buvo paskutinį kartą Europoje lauže sudeginta ragana. Auka buvo Barbora Zdunk. Ji buvo kaltinama ne tiktai burtais, bet ir, svarbiausia, padeginėjimu, mat 1807 m. pilyje kilo gaisras, o jo priežasčių nieks taip ir nenustatė. Byla truko trejus metus. Nors kaltė kėlė didelių abejonių, Karaliaučiaus teismas nuosprendį patvirtino. Prieš sudeginant nuteistąją pasmaugta.

Rimkežeriai (lenk. Rynkojeziory, dz. Rimkažarai) – kaimas Seinų valsčiuje.

Tai dviejų dėmenų vardažodis, kurio antrąjį sudaro bendrinis daiktavardis ežeras, o pirmas likęs nuo pavardės Rimkus ar Rimka. Tokių pavardžių gausu visoje Lietuvoje. Ji sietina su veiksmažodžiu rimti. Yra tos šaknies ir sudėtingesnių vedinių: Rimkis, Rimkūnas, Rimkaitis, Rimkevičius. Tai tik rodo, kad buvę populiaru žmonių savybę sieti su veiksmažodžiu rimti ar iš čia kylančia savybe rimtumu.

Ročkos (lenk. Raczki) – miestelis apie 22 km į pietvakarius nuo Suvalkų. Senosios Sūduvos lietuviai gerai atminty išlaikę gyvenvietės vardą, jis veikiausiai kilęs iš pavardės arba  pravardės. Turime giminingų pavardžių: Roča, Ročas, Ročis, Ročys, Račkaitis, Račkus, Račys, visos jos veikiausiai kilusios iš pravardės Račius (račius „medinių vežimų ir ratų dirbėjas“). Dėl pejoratyvinės priesagos –k– plg.: Kaluška, Petruška, Jonuška, Rudka

Rudamina Lt (lenk. Rudamina) – 1) vietovė Lazdijų rajone ir 2) vietovė Vilniaus rajone. Antrojoje buvo Užnemunėje gyvenančių jotvių žinoma pilis, pastatyta ant buvusio ežero kranto ant aukštos kalvos. Kalvos paviršius apima 2 ha, o jos aukštis siekia 195 m v.j.l. Kalvą supa pelkės ir balos. Santvirčiai buvo iš akmenų, rąstagalių ir molio. Tyrinėjimai parodė, kad pilies čia būta dar I tūkstantmečio pradžioje. I ir II tūkstantmečio lūžyje aikštė padidinta, šlaitai išgrįsti akmenimis, pakelta pylimą ir pastatyta gynybinę sieną. Paskutinį kartą šioje pilyje jotviai gyveno X–XIII a.

Legenda pasakoja, kad 1240 m. Lietuvos kunigaikštis Ringaudas, mitinis Mindaugo tėvas, pastatė Rudaminoje pilį ir kad tai buvo kunigaikščio Mindaugo, kuris čia 1251 m. vainikavosi Lietuvos karaliumi, pilis. Kasinėjimai parodė, kad 1283 m. ir dar kiek vėliau Rudamina buvo viena iš svarbiausių jotvių pilių. Aptikta čia jiems būdingų keraminių ir kitokių radinių.

Šalia piliakalnio surasta III–IV a. pilkapį.

Vardas rodytų, kad vieta susijusi su galbūt balų rūda, panašiai kaip Suvalkų apskrity esanti (žr.) Rudka ar Lietuvoje Rūdiškės (Vilniaus r.) bei (žr.) Rūdiškės Lenkijoje (Vengožavo apskrity).

Rūdiškės (lenk. Rudziszki, vok. Raudischken) – kaimas Vengožavo (Unguros) apskrity ir valsčiuje. Už kilometro nuo kaimo stūkso prūsų piliakalnis.

Varant germanizacijos politiką vokiečių vartojamas kaimavardis Raudischken 1938 m. buvo pakeistas į Raudingen.

Rūdiškės (lenk. Rudziszki) yra taip pat miestelis Lietuvoje, 15 km nuo Trakų.

Rudka (lenk. Rutka Tartak) – tai Suvalkų apskrities valsčiaus miestelis ant Šešupės krantų. Lenkai dėl buvusios lentpjūvės vadina jį Rutka-Tartak. Pirmasis dėmuo iš lietuvių kalbos perimtas fonetiškai, kaip ir daugelis šio krašto vietovardžių. Rutkos vardu šiandien pripratę vadinti jį ir išlikę aplinkiniai lietuviai. Kadangi šviesesni žmonės junta tos formos slaviškumą, bando jį atlietuvinti ir ima vadinti Rūdele. Tik nežinia, kodėl būtent Rūdele, jeigu pagal lenkišką variantą išeitų, kad turime miestelį vadinti Rūtele. Sunku reikalauti, kad visi šio krašto žmonės būtų kalbininkai ir jautrūs bei išmaną vardo etimologiją. Baltiškiems vietovardžiams iš viso nėra būdinga vietovardžius vadinti mažybine forma. Net ir mažiausia upė yra vadinama upe, ne upele (pvz., Šešupė, Galdapė, Seina…)

Jeigu taip iš seno žmonės būtų vietovę vadinę, lenkai būtų perėmę formą Rudela (plg. Skustele, Bubele, Pełele… – čia mažybinė priesaga –el– visur išlaikoma). Turime išlaikę būdvardį rudas, turime ir daiktavardį rudkis. Ruda spalva kilusi nuo rūdos spalvos. Todėl ir vietovardis Rudkà yra ta forma, kurią lenkai fonetiškai užrašė Rutka (plg. Ožkiniai : Oszkinie). Vietovardis Rudka liudija, kad čia buvo balų rūdos, senovėje žmonės mokėję ją naudoti ginklų gamybai – metalo pramonei. Lietuvoje išlikęs vietovardis Rūdninkai jau atvirai rodo čia rastą rūdą.

Ruklaukiai (lenk. Rukławki) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Olštyno apskrity, Biskupeco valsčiuje. Šiame regione rasime ir daugiau vietovardžių su antruoju lenkišku dėmeniu ławki. Matyt, į lenkų kalbą taip bus transponuotas lietuvių kalboje išsilaikęs žodis laukas. Galbūt pirmojo dėmens šaknį rūk– būtų galima sieti su veiksmažodžiu rūkti ar daiktavardžiu rūkas. Rūkai klojasi dažniausiai pievose ar slėsnose vietose.

Tačiau Lietuvoje turime daug gyvenviečių, kurių varde yra šaknis su trumpuoju uruk-: Rukai, Rukaičiai, Rukainiai, Ruikeliai, Rukiškė, Rukiškis, Rukla, Ruklaukis, Rukliai, Rukonys, Rukšlaukis, Rukšėnai, Rukšiai, Rukšioniai, Rukiškė, Rukiškiai… Turime veiksmažodį rukti „rauktis, trauktis, akti“. Gal su šios šaknies asmenvardžiu ir reiktų sieti šį vietovardį?

Rumai (lenk. Rumy) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje. Vardo kilmė neaiški, tačiau daugiskaitinė forma leistų manyti, kad tai asmenvardinės kilmės pavadinimas iš nepaliudytos Rumo pavardės. Žr. dar Rumeikiai.

Rumai yra vienas ilgiausių Mozūrijos kaimų – 3 km nusidriekęs gatvinis kaimas. Jis  įsikūrė 1566 m. XX a. pradžioje gyveno 1 200 žmonių. 1938 m. germanizavimo akcijos metu vietovė gavo oficialų vardą Rummau.

Rumeikiai (lenk. Rumiejki) – kaimas Palenkės vaivadijoje, Augustavo apskrity, Barglavo (Bargłów Kościelny) valsčiuje. Vardas veikiausiai asmenvardinės kilmės, plg. Rumai.

Rušainiai (Roišagiai? lenk. Ruszajny, vok. Reushhagen) – kaimas Lenkijoje, Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Barčevo apskrity. Šiame krašte labai paplitusi priesaga –ain– aptinkama ir šiame vietovardyje. O ką reiškia šaknis ruš– ar roiš-? Lietuvikų kalboje išlikęs veiksmažodis rušėti „būti judriam, veikliam, gyvam“ ir rušinti „judėti, krutėti“, ar net ir ruošti „eiti namų apyvoką, tvarkyti“. Turime išlaikę ir būdvardį rušus „darbštus“. Yra žinoma tos šaknies ir pavardė Rušas bei Rušėnas ar kanceliarijoje suformuota pavardė Rušinskas. Taigi Rušainiai gali būti Rušo įkurta sodyba ar gyvenvietė.

Sadūnai (lenk. Saduny, vok. Sadunkeim) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity. Tokiu vardu kaimą aptinkame ir Vilniaus rajone. Vardas asmenvardinės kilmės (patroniminės –ūn– priesagos vedinys). Vokiška vardo forma rodo, kad kaimas anksčiau buvo vadinamas Sadūnkaimiu.

Sankėlos (lenk. Sąkieły) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Vengožavo (Unguros) apskrity, Budrų valsčiuje. Baltiško vardo kilmė nėra aiški. Gal šį kaimavardį galima sieti su daiktavardžiu sankėlos, išvestą iš veiksmažodžio susikelti, įsikurti? Tokio mąstymo turime kaimą (žr.) Sankūrai.

Sankūrai (lenk. Sankury) – kaimas Seinų apskrity, Punsko valsčiuje. Vardas rodo, kad tai savaime susikūrusių ar įsikūrusių žmonių kaimas. O žmonės kurtis galėjo tik girios likučiuose. Kitur tas kūrimosi procesas nebūtų buvęs toks sunkus, toks ryškus, kad net būtų turėjęs įsirašyti į kaimo vardą. Tai priešdėlio san– vedinys iš veiksmažodžio kurtis „apsigyventi, įsitaisyti“.

Sarkaimis (lenk. Sarkajmy, vok. Scharkeim) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity, Karšių valsčiuje. Vardas sudurtinis, neaišku net, ar pirmas dėmuo yra sar-, sark-, ar šark-, gal jotviai ar prūsai taip šarką vadino? Tuomet reiktų rašyti Sarkkaimis. Antras – kaimas.

Pro Sarkaimį teka upė (žr.) Saina.

XVIII a. pabaigoje kaime veikė vandens malūnas.

1913 m. Sarkaimis įėjo į Lankkaimio majoratą.

Sangnitai (lenk. Sągnity, vok. Sagnitten) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity. Vardo kilmė nėra aiški.

Sarnetkos (lenk. Sarnetki) – kaimas Seinų apskrity, Gibų valsčiuje. Vardo kilmė neaiški. Žodis sudurtinis, pirmojo dėmens sar– reikšmė išdilusi, antrą dėmenį galbūt galima sieti su (žr.) Netos upės vardu.

Sasnava Lt – bažnytkaimis Marijampolės apskrity. Jotvių sasins „zuikis, kiškis“. Priesaga –ava rodo vietą, kurioje veisėsi zuikiai.

Yra ir Lenkijoje, senosios Jotvos teritorijoje, tokios pačios darybos vietovardis (Štabino valsčiuje) – Sasnava (lenk. Sosnowo).

Sasnava (lenk. Sosnowo) – 1) kaimas Augustavo apskrity, Štabino valsčiuje, 2) sėslija Augustavo apskrity, Barglavo valsčiuje. Dėl vardo žr. Sasnava Lt.

Seimeniškiai Lt – gyvenvietė Lazdijų rajone. Vardo kilmė nėra aiški. Veikiausiai asmenvardinės kilmės, plg. Trakìškiai (Lt), Kalvarijos sav.

Seinai (lenk. Sejny) – apskrities miestas Palenkės vaivadijoje. Vardą gavęs nuo upės (žr.) Seinos, prie kurios krantų įsikūręs.

Miestas stovi prie pat Lietuvos sienos. Apskrityje ir mieste išlikusi nemaža dalis lietuvių gyventojų. Veikia čia lietuviška „Žiburio“ gimnazija su pradine mokykla ir vaikų darželiu. Pastatas – tai Lietuvos Respublikos dovana Lenkijoje gyvenantiems tautiečiams. Yra čia Lietuvos konsulatas ir Lietuvių namai – taip pat Lietuvos Respublikos dovana mūsų kraštui. Mieste gausu architektūros paminklų. Paminėtini yra dominikonų vienuolynas, Švč. Mergelės Marijos Apreiškimo bažnyčia katedra, 1973 m. pakelta į bazilikos rangą, trys sinagogos ir rotušė. Seinuose iki Pirmojo pasaulinio karo veikė kunigų seminarija, joje mokėsi daugelis Lietuvos šviesuolių, tarp jų – poetas ir literatūros kritikas profesorius Vincas Mykolaitis-Putinas, poetas, tautinės giesmės autorius daktaras Vincas Kudirka, ilgametis Punsko parapijos klebonas Antanas Žievys. Nuo 1897 iki mirties 1902 m. lapkričio 26 d. Seinuose turėjo savo rezidenciją poetas vyskupas Antanas Baranauskas (palaidotas bazilikoje).

Nuo 1826 m. Seinuose veikė kunigų seminarija, čia būrėsi lietuviškoji inteligentija. Panaikinus spaudos draudimą Seinuose įsikūrė „Šaltinio“ spaustuvė, ji veikė iki Pirmojo pasaulinio karo.

Vilniaus barokinio stiliaus Švč. Mergelės Marijos bazilika Seinuose yra didelės meninės vertės objektas. Bažnyčia plytinė, tinkuota, trijų navų – jų ilgis 45 m, plotis 18 m, skliautų aukštis 15 m, o bokštai siekia 47 m. Turi ji pristatytas koplyčias: iš pietų pusės – Jėzaus Širdies (1661), iš šiaurės – Dievo Motinos (1881).

Dauguma altorių, įrangos ir saugomos tapybos siekia XVIII a. Vertingiausia yra malonėmis garsėjanti – spintos tipo Madonos figūra, išlikusi iš XV a. Uždaryta vaizduoja Mariją su Kūdikėliu, atidaryta – Mariją su Šventąja Trejybe.

Seinuose ryškiai jaučiami trijų kultūrų pėdsakai – miestas buvęs vienas iš trijų Lietuvos atgimimo centrų (šalia Kauno ir Marijampolės). Be garsiosios „Šaltinio“ spaustuvės ir „Žiburio“ mokyklos (žr. Vikipedija – Seinai), po Antrojo pasaulinio karo Seinuose buvo įsikūrusi Lietuvių visuomeninės kultūros draugijos Centro valdybos būstinė, buvo leidžiamas ketvirtinis laikraštis Aušra. Bažnyčioje Lomžos vyskupijos iniciatyva po Antrojo pasaulinio karo lietuviškos pamaldos panaikintos, dėl jų daugelį metų vyko ryžtingos kovos. Savo teises bazilikoje lietuviai atgavo tik Jonui Pauliui II tapus Romos Popiežiumi.

Lenkiškos kultūros reklamuoti nereikia – tai Lenkijos apskrities centras Palenkės vaivadijoje.

Trys sinagogos rodo ir žydų pėdsakus. Baltojoje sinagogoje įsikūręs centras „Menų, kultūrų, tautų – pasienis“, čia vyksta koncertai, spektakliai, parodos.

Seivai (lenk. Sejwy) – kaimas Punsko valsčiuje, įsikūręs prie (žr.) Seivio ežero. Vardą gavęs nuo (žr.) Seivio ežero. Prieš karą ir po karo Seivuose buvo valsčiaus įstaiga. 1952 m. Seivų kaimą prijungta prie Punsko valsčiaus.

Serdokai Lt – kaimas Vilkaviškio rajone, 4 km į pietryčius nuo Vilkaviškio, šalia kelio į Marijampolę. Vardo kilmė nėra aiški.

Sigainiai (lenk. Sigajny) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity. Kaimo vardo kilmė nėra aiški. Tikėtina, kad kaimo pavadinimas yra asmenvardinės kilmės.

Sikaravizna (lenk. Sikorowizna) – kaimas Suvalkų apskrity, Rudkos valsčiuje. Vardas sudurtinis, veikiausiai asmenvardinės kilmės. Dėl antros šaknies žr. Adamavizna, Vizna, Vižainis.

Sitkavizna (lenk. Sitkowizna) – kaimas Suvalkų apskrity, Šipliškių valsčiuje. Vardas sudurtinis, asmenvardinės kilmės. Pirmą dėmenį sudaro mūsų krašte žinoma pavardė Sitka. Dėl antros šaknies žr. Adamavizna, Vizna, Vižainis.

Skaisgiriai (lenk. Skaizgiry) – kaimas Galdapės apskrity, Dubeninkų valsčiuje. Vardo kilmė ne iki galo aiški. Sudaro jis dvikamienį žodį. Antroji šaknis nukreipia mus į girią. Pirmoji turi nusakyti girios rūšį. Galbūt galima sieti ją su būdvardžiu skaistus. Gal tai rodo kokių nors vienalypių medžių mišką?

Skališiai (lenk. Skalisze) – kaimas (eiguva) Vengožavo (Unguros) apskrity, Budrių valsčiuje. Vardas greičiausiai asmenvardinės kilmės, spėjama, nuo Skališiaus (žr. Skališkaimis).

Skališkaimis (lenk. Skaliszkiejmy) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Galdapės apskrity. Turime daiktavardį skalikas „medžioklinis šuo“, veiksmažodį skalinti „loti“. Žinomos ir pavardės Skalikas, Skališius. Išeitų, kad čia turime Skališiaus įkurtą kaimą.

Skandava (lenk. Skandawa, po 1945 m. Skandowo, vok. Skandau) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity, Barčėnų valsčiuje.

Buvo čia 1826–1828 m. statyti klasikiniai rūmai, tačiau 1945 m. sudegino juos sovietų kariai.

Dar XX a. buvo mūrinė karčema. Buvo padaryta jos replika, ji saugoma Olštyneko statybos muziejuje.

1945 m. nusmaigsčius tarp Lenkijos ir Kaliningrado srities valstybinę sieną, tų pačių metų rugpjūčio 16 d. seniūnijos ekipa, kuri organizavo Gerdavos apskritį, persikėlė į Lenkijos pusėje esančią Skandavą, nes to krašto likimas buvo dar neaiškus. Gerdavos seniūnijos (senatijos) ekspozitūrą panaikinta 1946 m. lapkričio 30 d., o Gerdavos apskrities dalį, liekančią Lenkijos pusėje, prijungta prie Kentšyno apskrities.

Skandavos vardas tapatinamas su veiksmamžodžiu skandinti. Tai rodytų, kad čia esantys laukai būdavo dažnai patvindomi, skandinami vandens.

Skandlaukiai (lenk. Skandławki, vok. Skandlack) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity.

1817 m. buvo čia bajorų dvaras, kuriame stovėjo 12 namų ir gyveno 187 žmonės. Po Antrojo pasaulinio karo dvaras buvo suvalstybintas ir paverstas valstybiniu žemės ūkiu. Šiandien likviduotas. Yra išlikę XIX a. vidury statyti rūmai pagal vokiečių istorinio romantizmo stilių.

Vietovardį sudaro du kamienai. Pirmasis – žr. Skandava. Antrasis – žr. Bauzelaukiai ar Maimlaukiai.

Skarkiškės (lenk. Skarkiszki) – kaimas Seinų apskrity, Punsko valčiuje. Vardas tikriausiai kilęs iš asmenvardžio Skarka.

Skomackas Didysis, Skomackas Mažasis (lenk. Skomack Wielki, Skomack Mały) – gyvenvietės Elko apskrity, Stare Juchy valsčiuje. Vardas veikiausiai yra susijęs su Komanto (Skomanto) asmenvardžiu.

Skomantina (lenk. Skomętno) – gyvenvietė Elko apskrity, Kalinavo valsčiuje. Čia sėslijos vardas aiškiai susijęs su Komanto (Skomanto) vardu.

Skùsteliai (lenk. Skustele) – kaimas Seinų apskrity, Krasnapolio valsčiuje. Kelrodį į kaimą randame iš Smalėnų važiuodami į Seinus. Suprantame veiksmažodį skusti „gramdyti barzdą; paviršiumi arti; palei žemę dalgiu pjauti…“ Pažįstame ir priesagą –el– pavardėse: Staselis (dz. Stasalis), Draugelis, Karvelis, Ragelis, Tumelis, Vaznelis, Vilkelis… Pravardė Skùstelis nusako sūnų žmogaus, kurio menki būdavę javai, ir juos dalgiu skusdavęs (gramdydavęs). Pavardės Skùstelis nei Skustas neteko girdėti. Bet Lietuvoje yra žmonių pavarde Skustas, Latvijoje Skusts. Yra žmonių atmintyje dar gyvų tos darybos pavardžių: Dángelis, Laĩmelis, Bìrgelis. Tai tarmėje žinomas pejoratyvinis kirtis, kuomet norima pabrėžti ko nors menkumą, kaip ir vaikus barant sakoma: Vaĩkeli, neišdykauk. Taigi Skùstelis buvęs nepasiturintis ūkininkas.

Smalėnai (lenk. Smolany) – bažnytkaimis Seinų apskrity, Punsko valčiuje. Asmenvardis siejamas su liet. daiktavardžiu smala. Matyt, iki šiandien išlikusiame Smalėngiryje buvo įrengta smalos gavybos pramonė, dėl to ir jos degėją praminta Smala ar Smaliumi, o jo sūnų – Smalėnu. Panašiai skamba ir kitas vietovardis – žr. Smalninkai.

Smalninkai (lenk. Smolniki) – bažnytkaimis Suvalkų apskrity, Vižainio valsčiuje. Vardas kilęs nuo smalos gavėjų – smalininkų (dz. smalnykų) pavadinimo. Šitas vietovardis primena kitą vietovardį (žr.) Smalėnai. Tik čia vardą davę smalos gavybos pramonės darbininkai.

Kaimas įkurtas XVII a. antroje pusėje. Pirmą kartą minimas 1642 m. Buvusi medinė bažnyčia sudegė 1973 m. 8 dešimtmetyje pastatyta čia naują, mūrinę, bažnyčią.

Vietovė labai patraukli turistiniu požiūriu. Yra žvalgytinė, iš kur atsiveria Suvalkų parko kraštovaizdis. Iš čia matomi ežerai Kailiai (lenk. Kojle), Pertai (lenk. Perty) ir Purvinis (lenk. Purvin). Tolumoje iškyla Gulbiniškių kalnas (lenk. Góra Cisowa) bei radijo ir televizijos antenos stiebas. Šią unikalią gamtą naudojo kino režisieriai: Tadeušas Konvickis (Tadeusz Konwicki), kurdamas filmą Isos slėny, ir Andžejus Vaida (Andrzej Wajda) – Poną Tadą pagal A. Mickevičiaus poemą.

Sopotai (lenk. Sopoty) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Branevo apskrity. Dėl kaimo vardo žr. Sopotas.

Sopotas (lenk. Sopot, seniau Sopoty, kašb. Sopòtë, vok. Zoppot) – miestas prie Baltijos jūros tarp Gdansko ir Gdynios, su kuriais kartu sudaro Trimiestį. Tai pajūrio kurortas, jame daug sanatorijų. Nuo 1961 m. organizuojami čia įrengtoje Miško operoje tarptautiniai dainų konkursai.

Mieste yra ilgiausias Europoje medinės konstrukcijos molas.

Čia nuo VIII iki X a. pradžios stovėjo pilis, šiuo metu ji rekonstruota. Kieno ta pilis buvusi, informatorius tyli. 1283 m. pirmą kartą užsimenama apie vietovę Sopoth. 1870 m. Sopotą pasiekė geležinkelis iš Gdansko į Slupską bei Košaliną, vėliau ir į Berlyną.

1919–1939 m. Sopotas įėjo į Laisvojo Gdansko miesto sudėtį, o 1939–1945 m. priklausė III reichui.

1945 m. kovo 23 d. į miestą įžengė Raudonoji armija ir elgėsi gan padoriai, sunaikinta tiktai 10 proc. pastatų. Tais metais Sopotas buvo perduotas Lenkijos administracijai. Likę vokiečiai gyventojai buvo iškeldinti.

Anksčiau miestas lenkų buvo vadinamas Sopoty, tačiau niekaip negalėjo nusistovėti daugiskaitos kilmininko forma (ko?) – svyravo tarp Sopot ir Sopotów, lygiai kaip Tychy. Pakeitus miesto vardo formą į vienaskaitą ši problema išsisprendė, nes daugiskaitos linksniai tapo nereikalingi. Tačiau gyventojai dar bent iki XX a. pabaigos neretai vartojo daugiskaitinę formą.

Trūksta žinių atkurti pirminę vietovardžio formą, bet ir nūdienis miesto vardas skamba labai baltiškai, o gyvenvietės pradžioje (VIII a.) buvęs čia baltų (prūsų) arealas. Baltišką vardyną rodo ir (žr.) Gdansko vardas. Daugelį metų lenkų kalboje nenusistovėjusi miesto vardo forma rodo, kad ne jų lūpomis žodis buvo sudėtas, todėl taip ilgai kalba su juo nesusidorojo. O pirminė daugiskaitinė forma rodo, kad tuo vardu kalbėta ne apie vieną objektą (pilį ar kaimą), o apie platesnį plotą, kuriam būdinga buvusi kažkokia natūrali terpė. Todėl ir įvardinta daugiskaitiškai. Iš žinomų baltiškų žodžių panašiausias yra liet. veiksmažodis suopti „pelėdoms ūkti, rėkti“ ar suopoti „supti, linguoti“. Jeigu ši hipotezė pasirodytų reali, vienaip ar kitaip rodytų ji į kažkokius miškingus plotus, kuriems nusakyti ir reikėję daugiskaitos formos.

Sožalkos (lenk. Sadzawki) – kaimas Suvalkų apskrity, Šipliškių valsčiuje, šalia (žr) Budzisko kaimo. Šio krašto tarmėje plačiai yra žinomas slaviškos kilmės žodis sožalka „kūdra“. To krašto reljefas buvęs gan sudėtingas (buvęs, nes šiuo metu gerokai sukultūrintas ir pakitęs). Čia telkšoję balaičių, raistų, akivarų, sožalkomis vadinamų tvankų. Pastarieji gamtos objektai ir pasitarnavo suteikiant kaimui vardą. Sožalkų ir Budzisko apylinkių reljefas ir sudarė sunkias Eglinės piliakalnio prieigas – lengvas saugojimui ir sunkias puolimui.

Stabenščizna (lenk. Stabieńszczyzna) – kaimas Lenkijoje, Seinų apskrityje, Krasnapolio valsčiuje. Vardas yra gerokai naujesnių laikų, sudarytas lenkų kalbos priemonėmis, tačiau šaknyje dar girdimas jotvių kalbos stabis „akmuo“ (žr. Stabingis). Taigi čia kalbama apie akmenynę. Lenkų kalbos priesaga –yzna rodo ko nors gausų buvimą ir atitinka liet. priesagą –yn-: beržynas, alksnynas, akmenynė.

Stabingis (lenk. Sztabinki) – kaimas Seinų apskrityje, Seinų valsčiuje. Vardą gavęs nuo šalia esančio (žr.) Stabingio ežero. Lenkiška vietovardžio forma rodo, kad šis vardas lenkakalbių buvo perimtas toks, kokį ausis girdėjo, ir pritemptas prie artimiausio lenkų kalboje žinomo žodžio sztaba „luitas“, todėl šie dviejų kalbų lyg ir vienodai skambantys vardai praktiškai prasminių sąlyčio taškų neturi. Iš to galima spręsti, kad tie, kurie vardą nugirdo ir perėmė į lenkų kalbą, lietuvių kalbos jau nesuprato.

Stančikai (lenk. Stanczyki, vok. Staatshausen) – kaimas Lenkijoje, Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Galdapės apskrity, Dubeninkų valsčiuje. Šalia teka upelė (žr.) Blindė. 1927 m. per kaimą vokiečiai nutiesė dvi greta einančias geležinkelio linijas Galdapė–Žydkiemis. 1945 m. bėgiai buvo nurinkti, o kaimas atiteko Lenkijai. Vietovė garsėja likusiais per upę dviem tiltas, kurie buvo pastatyti 1912–1926 m.. Vadinami jie Romintos girios akvedukais. Tiltų ilgis per 200 m, aukštis 40 m, tarpnių plotis 35 m. Stančikus kirčiuoti reikia tvirtagališkai pirmame skiemenyje, panašiai kaip ir (žr.) Skùstelius. Kaimo vardas paimtas iš pavardės Stančikas. Tokių pavardžių mūsų krašte neišliko, bet Lietuvoje jų aptinkama, esama ir panašių tos šaknies pavardžių: Stančė, Stančiukas, Stančius. Mūsų krašte panašios darybos turime pavardes Leončikas, Šimčikas.

Stankūnai (lenk. Stankuny) – kaimas Palenkės vaivadijoje, Suvalkų apskrity, (žr.) Vižainio valsčiuje. Vardas yra asmenvardinės kilmės, priesagos –ūnas vedinys iš vyriškos pavardės Stankus.

Stegna (lenk. Stegna, vok. Steegen arba Kobbelgrube) – miestelio pobūdžio valsčiaus gyvenvietė Pamario vaivadijoje, Novy Dvoro apskrity, Žulavuose. Vardo kilmė nėra aiški, bet fonetiškai rikiuojasi prie kitų baltiško vardyno reliktų. Panašaus vardo yra ir kita tame valsčiuje gyvenvietė, turinti mažybinę formą Stegienka.

Stirlaukiai (lenk. Sterławki, Sterławki Małe, vok. Klein Stürlack) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Gižycko apskrity. Kaimo pavadinimas yra dvikamienis: stir– ir lauk– (žr. Bezlaukiai, Ruklaukiai). Kadangi baltai t prieš i taria minkštai, lenko ausis vietoje i girdi e. Pirmasis dėmuo stir– yra sietinas su veiksmažodžiu stirti „darytis nelanksčiam, stingti, medėti“. Prisiminkime posakius: Nuo šalčio rankos sustiro. Kailiniai nuo lietaus stirsta. Gal tai buvę šlynėti laukai, kurie džiūdami darėsi kieti?

Stradūnai (lenk. Straduny, vok. Stradaunen) – senas kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Elko apskrity ir valsčiuje, prie Elkos upės ir Stradūno ežero, nuo kurio ir vardą gavęs.

Kaimas įsikūrė 1475 m. Tuomet ant Elkos skardžio kryžiuočiai ir pilį pastatė.

1944 m. dauguma vietos gyventojų pasitraukė į Vokietiją, bijodami pasekmių.

Strengelis (lenk. Stręgiel) – kaimas prie Strengelio ežero Vengožavo apskrity ir valsčiuje. Vardą gavęs nuo ežero.

Strengelaitis (lenk. Stręgielek) – prie Strengelio ežero esantis kaimelis. Vardą gavęs nuo ežero.

Sūdlaukiai? (lenk. Sudawskie) – kaimas Suvalkų apskrity, Vižainio valsčiuje. Lietuviškai tariant šio vardo neteko girdėti, tačiau jis aiškiai yra vedinys iš Jotvos srities – Sūduvos – pavadinimo. Bet negalima atmesti, kad šis kaimavardis nėra asmenvardinės kilmės.

Sulimai (lenk. Sulimy) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Piso apskrity, Biała Piska valsčiuje. Vardo etimologija neaiški. Gal iš asmenvardžio?

Suvalkai 1 (lenk. Suwałki) – Palenkės vaivadijos šiaurėje esantis miestas, įsikūręs ant Juodosios Ančios krantų. Lenkų toponimikos žinovai iki šiandien nepajėgia išsiaiškinti Suvalkų miesto vardo kilmės. A. Polujanskis (Połujański) rašo, kad mieste įsikūrę keli suvilkai, kas neva lietuviškai reiškia valkatas, bet, jo teigimu, lietuvių kalbos žodynas pateikia tiktai žodį susivilkai, ir tai reiškia sueigą. Kita hipotezė teigia, kad miesto pavadinimą sudaro priešdėlis su-, kas lietuvių kalboje nusako buvimą šalia ko, prie ko, ir šaknis valk– „siauras, mažas upelis, klampynė“, kas drauge paėmus nurodo „vietą prie upės, pelkės, klampynės“. Šių kalbininkų manymu, įdomu tai, kad Suvalkų krašte gyvenantys lietuviai, kalbantys dzūkų tarme, vartoja žodį suvalka, nusakantį „padugnes, valkatas“. 1941–1944 m. vokiečių nacistinė administracija miestą vadino Sudauen „Sūduva“.

Suvalkai – miestas Lenkijos šiaurės rytuose, Palenkės vaivadijoje, netoli sienos su Lietuva ir Baltarusija. Jame 69 300 gyventojų. Išsidėstęs prie Juodosios Ančios upės. Įsikūręs čia regioninis muziejus, jame matome religinių eksponatų iš XVI–XVII a. Pagrindinė pramonė – maisto produktų gamyba, pjautinė mediena, tekstilė ir audiniai, statybinės medžiagos.

1919–1920 m. Suvalkai buvo Lietuvos Respublikos sudėtyje. Istorinis etninės Lietuvos miestas, lietuvių kultūros centras XIX a., šiandien visiškai nutautęs.

Sūduva – tai istorinis Suvalkų krašto vardas. Prie Suvalkų Šveicarijos kaime yra išlikę jotvingių pilkapiai.

Suvalkų miestą 1690 m. įkūrė Vygrių kamalduliai. 1720 m. gegužės 2 d. gyvenvietė gavo miesto teises. Miestui skleistis padėjo geografinė padėtis, mat įsikūrė jie prie kelio iš Peterburgo į Varšuvą.

Antrojo pasaulinio karo metais Suvalkai buvo prijungti prie Rytprūsių. Po karo vėl grįžo Lenkijai.

Sventainà (lenk. Świętajno) – valsčius Olecko apskrity ir valsčius Olštyno apskrity. Vietovės vardą, matyt, gavusios iš čia turėjusių būti šventyklų.

Svignainà (lenk. Śwignajno) – gyvenvietė ir kaimas, esantys Piso apskrity, Ruciano-Nidos valsčiuje. Pagal darybą vietovardis yra baltiškas, divikamienis: svig– ir nain-. Pirmojo kamieno reikšmė neaiški. Antrąjį aptinkame pavardėje Nainys, ir galima jį sieti su liet. náina „smalsuolis; slunkius“.

Šaipiškės (lenk. Szejpiszki) – (žr. Šaipiškių ežeras) dvaro kompleksas, statytas XIX a. antroje pusėje (gyvenamasis namas, svirnas, kalvė) bei buvęs dvaro parkas. Šiandien Šaipiškių gyvenvietė priklauso (žr.) Ramonų kaimui Seinų valsčiuje.

Šaltėnai (lenk. Szołtany) – kaimas Lenkijoje, Seinų apskrity, Punsko valsčiuje. Vardą gavęs ne tiek nuo (žr.) Šalčios upės, kuri čia išteka iš šaltinių, kiek greičiau nuo asmenvardžio, ką rodytų priesaga –ėn-, paprastai nusakanti kieno nors sūnų, pvz., Petrėnas, Juozėnas… Mūsų krašte Šaltėno pavardė nėra išlikusi, tačiau LPŽ tokią pavardę teikia. Taigi Šaltėnų kaimas būtų tos pačios darybos, kaip ir Kreivėnai (iš Kreivėno). Nuo Šalčios upės vardą gavęs netoliese esantis kitas kaimas – (žr.) Pašalčiai.

Šaltyšavizna (lenk. Sołtysowizna) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity, Ylavos Gurovo valsčiuje. Tai šaltyšiaus (seniūno) turima vizna (žr. Adamavizna).

Šareikiai (lenk. Szarejki) – kaimas Elko apskrity ir valsčiuje bei Olecko apskrity, Kavolių (Kowale Oleckie) valsčiuje. Kaimo vardas veikiausiai asmenvardinės kilmės, plg. Šareika.

Šarkos (lenk. Szarki) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Branevo apskrity, Lelkovo valsčiuje. Nežiūrint tokios daugybės karų ir negandų, išlaikė jis gražų baltišką vardą. Galimas daiktas, jis asmenvardinės kilmės, plg. Šarka.

Šeštokai Lt – miestelis Lazdijų rajone, 2 km piečiau kelio Alytus–Kalvarija, netoli sienos su Lenkija. Seniūnijos centras. Stovi Švč. Mergelės Marijos Nuolatinės Gelbėtojos bažnyčia (nuo 1924), veikia Šeštokų vidurinė mokykla, paštas (LT-67067).

Šeštokuose yra geležinkelio stotis, kurioje susieina 1 435 (europiniai geležinkeliai) milimetrų ir 1 520 (sovietiniai geležinkeliai) milimetrų pločio vėžės, todėl miestelis yra svarbus tranzitinis taškas tarp Baltijos valstybių ir į vakarus esančių kitų Europos Sąjungos šalių.

Istorikas kun. J. Reitelaitis Lietuvos metrikos 76 knygos 221 puslapyje buvo suradęs įrašą, jog Šeštokų įkūrėju buvęs Andriejus Sasinas. Jis iš karaliaus Žygimanto Augusto gavo leidimą Šeštokinės skynime (v Šostakovskom Ostrove), Nemunaičio girininkijoje, prie Kirsnos upės, iškirsti mišką ir įkurti gyvenvietę, kuri jiems ir jų ainiams priklausysianti iki tol, kol jie būsią gyvi. Tačiau A. Sasinas naujojoje sodyboje neilgai gyveno. Jam mirus jo žmona ištekėjo už Jono Kryžanausko, tačiau neilgai trukus mirė ir ji, nepalikusi įpėdinių, antrajam vyrui neišrūpinusi teisės gyventi Šeštokinės skynime.

Pats J. Kryžanauskas nesitikėjo, kad kas nors galįs jį iškeldinti, – toliau kirto medžius ir plėtė gyvenvietę. Vis dėlto jis buvo įskųstas karaliui Žygimantui III. Karalius 1592 m. gegužės 4 d. Šeštokinės skynimą valdyti iki gyvos galvos pavedė Pinsko vėliavininkui Konstantinui Fediušai.

Tokiu būdu Sasino, Kryžanausko, Fediušo Šeštokinės sala greičiausiai tapo dvaru (karalių dovanotos žemės patikėtiniams užimdavo po keliasdešimt valakų, juose šie ir kurdavo kaimus). Ši gyvenvietė buvo vadinama sala greičiausiai dėl to, kad buvo apsupta trijų vandens telkinių: Kirsnos upės, Kiaulyčios upelio ir Naujienos ežero.

XIX a. pabaigoje nutiestas geležinkelis, apie 1895 m. pastatyta geležinkelio stotis.

1939 m. Šeštokuose gyveno 500 žmonių. Gydė juos privatus medicinos gydytojas, buvo vaistinė, paštas, pradinė mokykla, pieninė, kelios krautuvės, veikė kooperatyvas „Dzūkija“ (vėliau „Ąžuolas“), smulkaus kredito, žemės ūkio draugijos.

Dėl pavadinimo kilmės: yra daug legendų, aiškinančių, iš kur atsiradęs miestelio vardas.

Į Šeštokų žemes buvo galima patekti tik per klampias pelkes, todėl dvaro kumečiams buvo pasiūlyta persikelti į šias žemes ir įsikurti. Atsiradę tik šeši kumečiai, panorę ten gyventi. Taip esą atsiradęs kaimo pavadinimas – Šeštokai.

Senesni miestelio gyventojai pasakoja ir tokią legendą, jog esą senais laikais Samanyne (taip vadinama šalia miestelio esanti pieva, prieš melioraciją buvusi pelkė) kovėsi lietuviai ir kryžiuočiai. Vienas kryžiuotis smigdamas į pelkę sušuko: „Šešta kovo!“ Nuo to laiko ir likę Šeštakavas (Šeštokai).

Keletas Šeštokų miestelio gyventojų pasakoja ir padavimus, pagal kuriuos esą kilo pavadinimas. Galbūt šie pasakojimai istoriškai tiksliai ir nepaaiškina miestelio vardo kilmės, tačiau miestelio gyventojų kūryba yra autentiška ir unikali.

Pasak ponios Stefos Gurevičienės (g. 1924), kartą vykęs mūšis, kur dabar yra Šeštokų miestelis. Vienai armijai vadovavo karvedys, kurio pavardė buvo Šeštokas. Mūšio metu jis žuvo. Kareiviai, nenorėdami, kad jis būtų užmirštas, prašė žmonių kaimą pavadinti vado pavarde.

Pasak Juozo Adomaičio (jau miręs), toje vietoje, kur dabar yra Šeštokai, anksčiau buvo dvaras. Jame gyveno ponas pavarde Šeštokas. Jis buvo žiaurus ir labai skriaudė savo darbininkus. Todėl žmonės jį prakeikė: „Kad jis prasmegtų skradžiai žemę!“ Trenkė perkūnas, ir visas dvaras drauge su ponu sudegė. Nuo to laiko ši vietovė vadinama Šeštokais.

Toje vietoje, kur šiandien yra Šeštokų kaimas (neseniai taip pervadintas buvęs Liepinės kaimas), buvo dvaras. Dvaro pastatas stovėjo šalia Lazdijų vieškelio, greta minėtojo Liepinės kaimo. Šiandien čia pušynėlis, auga daug alyvų krūmų, sena liepa. Parke galima rasti ir buvusio dvaro pamatų liekanų (dvaras sudegęs). Dvaro savininkai buvo Bereckai, vėliau Osipavičienė, Mečislovas ir Elena Kolačiauskaitė – Beldauskai, ir pagaliau seserys Kazimiera ir Vanda Beldauskaitės. Pastarosios padovanojo bažnyčiai 8 margus žemės ir namą su ūkiniais pastatais. Dvarininkaitės rėmė ir bažnyčios statybą, ji 1924 m. buvo užbaigta (lietuviškoji Vikipedija).

Šešupėlė (lenk. Szeszupka) – kaimas Suvalkų apskrity, Jeleniavo valsčiuje. Vardas Lenkijoje gyvenančių lietuvių neišlaikytas, galimas daiktas, sudarytas jau lenkakalbių gyventojų pagal (žr.) Šešupės vardą, kur ištakose ji dar labai siaura.

Šilainė (lenk. Szylainie) – buvęs kaimas Punsko valsčiuje, šiuo metu prijungtas prie Ožkinių. Šilainės vardas kilęs iš daiktavardžio šilas. Šilas yra smėlynuose įsiveisęs spygliuočių miškas. Šiuo metu šaknis šil– mūsų kalboje plačiai iškerojusi. Turime juk ir šilainę arba šilynę „žemę prie smėlio“, šiloją – šilų visžalį viržį, ir šiloką – storalapių šeimos šilų, šilainių vaistinį ir dekoratyvinį augalą, dar šilsamanę, šilovarnį, šilsmiltę „šilo žemę, šilainę“, ir šilagėlę – gražią laukinę gėlę, nuodingą ir vaistingą augalą, šilagaidį „kikilį“, šilbaravykį – pušynų grybą arba smiltynų baravyką, ir šilininką – pelkių augalą… Įdomumo dėlei galima pridurti, kad šilas yra giminingas su veiksmažodžiu šilti. Mat smėlėtoji šilo žemė iš tikrųjų labiau įšyla, negu molžemis ar juodžemis. Kokia nuostabiai taikli žodžių daryba. Tokia plati šilo leksinė giminė rodo, kaip žmogaus dažnai vaikščiota į šilą, gerai pažinta jį, dėl to ir mes negalime likti miškui abejingi.

Šilėnai Lt (lenk. Szyleny) – Lietuvoje tokiu vardu esantys keli kaimai, tačiau čia kalbama apie netoli Mockavos esantį kaimą. Vardas veikiausiai yra asmenvardinės kilmės (plg. pavardę Šilėnas, kuri yra patroniminės –ėn– priesagos vedinys. Šilėnas veikiausiai yra buvęs kaimo įkūrėjas.)

Šimonavizna (lenk. Szymanowizna) – kaimas Suvalkų apskrity, Šipliškių valsčiuje. Kaimo vardas rodo, kad tai buvusi Šimono vizna (žr. Adamavizna, Vizna, Vižainis).

Šimonys (lenk. Szymany) – keturi kaimai Lenkijoje: du Palenkės vaivadijoje, du Varmijos Mozūrų. Kaimų vardai paimti iš populiarios įkūrėjų Šimonių pavardės.

Šipliškės (lenk. Šypliszki) – valsčiaus gyvenvietė Suvalkų apskrity, išsidėsčiusi abipus Via Baltica kelio netoli Lietuvos sienos. Vardą gavusi nuo neišlikusio asmenvardžio Šiplys (ar gal Čiplys, nes seni žmonės kartais dar sakydavo Čipliškės).

Šiurpiliai (lenk. Szurpiły) – kaimas Suvalkų apskrity, Jeleniavo valsčiuje. Šiandien Šiurpiliu vadiname kalną, kuriame stovėjo jotvingių Krėsmenos krašto pilis, 1283 m. galutinai kryžiuočių sunaikinta. Alkaniems išdavikams parodžius slaptą kelią, kryžiuočiai naktį įsiveržė į pilį, nužudė sargybinius, išskerdė miegančius gyventojus ir pilį padegė. Šitas vaizdas daugelį metų aplinkiniams gyventojams kėlė kraupą. Ji žmonių buvo vadinama Šiurpia pilimi.

Dėl vaizdingo kraštovaizdžio Šiurpilis laikomas viena gražiausių Lenkijos vietų.

Paminėti reikia, kad Šiurpilio kaimo šiandien jau lenkakalbiai gyventojai lenkų kalba pasakoja gražiausią lietuvių pasaką apie Eglę, žalčių karalienę. Tas faktas rodo, kad ši pasaka yra senesnė, negu mūsų tauta. Ji siekia dar ankstyvuosius baltų laikus ir rodo visų jų kultūrų ir kalbų bendrumą.

Šlynakiemis (lenk. Szlinokiemie) – kaimas Seinų apskrity, Punsko valsčiuje. Šiame krašte gausu molingos ar šlynėtos žemės. Tačiau išskirtinai daug turėjo jos žmonėms rodytis Šlynakiemio kaime, jeigu iš šlynės kaimas net vardą gavo. Kaimas įsiremia į Šalčios krantus. Toji kaimo dalis buvo vadinama Pašalčiais.

Štabinas (lenk. Sztabin, seniau liet. Stabingis) – apie 20 km į pietus nuo Augustavo prie Bebros upės esantis miestelis. Jo vardas, kaip ir netoli nuo Seinų esančio Stabingio ežero bei kaimo, sietinas su jotvių daiktavardžiu stabis „akmuo“. Priebalsis š yra jau naujesnių laikų padarinys. Štabinas tai ir būtų akmenynas „akmeninguose laukuose įsikūrusi gyvenvietė“. Tokią kilmę remia ir apie 25 km į rytus esanti gyvenvietė, lenkų vadinama Stare Kamienne (lenk. kamień „akmuo“) bei kiti panašūs apylinkių vietovardžiai.

Dabartinio Štabino teritorijose kitados gyveno jotvingiai. 1506 m. Aleksandras Jogailaitis dalį šių žemių priskyrė Chreptavičių kilčiai.

Kaimą įkūrė Adomas Chreptavičius prieš 1598 m. prie kelio iš Augustavo į Knišiną. Pusantro amžiaus buvo jis vadinamas Osinka.

Štabinu (Stabingiu) gyvenvietę pavadino 1760 m. Joachimas Chreptavičius, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris. Jis nužymėjo trikampę turgaus aikštę bei gatvių tinklą. Į XVII a. pabaigą ėmė formuotis čia miesto židinys.

Štabinas pagarsėjo grafo Karolio Bžostovskio (Joachimo Chreptavičiaus anūko) socialiniais ir ekonominiais eksperimentais. XIX a. 3 dešimtmetyje įkūrė jis vadinamąją Štabino Respubliką. Atleido valstiečius nuo baudžiavos ir žemę perdavė nuomoti, įsteigė mokyklą ir savo valdose padarė privalomą nemokamą mokslą, modernizavo žemės ūkį (ėmė taikyti sėjomainą ir naudoti naujus padargus, pradėjo auginti bulves ir kitus kaupiamuosius augalus), pastatė lentpjūvę, atidarė žemės ūkio mašinų gamyklą, pastatė ligoninę ir pasikvietė gydytoją, įvedė baudžiamąjį kodeksą, šeima turėjo mokėti už giminaičius, sugautus elgetaujant.

Neišgalintiems buvo sudaryta pašalpa – įsteigė taupomąją paskolų kasą ir senatvės pensijas, dėl ko priešininkai laikė jį socializmo pirmtaku ir net pravardžiavo raudonuoju grafu. Atidarė alaus daryklą, spirito varyklą, likerio ir degtinės gamyklą, bet rūpinosi valstiečių blaivybe. Jeigu kuris valstietis nusigerdavo, smuklininkas turėjo mokėti didžiulę baudą. Nebuvo galima gėrimų pardavinėti darbo valandomis. Pastatė stiklo liejyklą, plytinę, lentpjūvę, dailidžių dirbtuvę, ketaus gaminių fabriką (pastatė krosnį balų rūdai lydinti), darbininkus partraukė net iš Saksonijos (jų palikuonys dar ir šiandien čia gyvena), ir dvaras ėmė klestėti. Vėliau dar jo užsuktu rūpesčiu 1895 m. čia buvo įsteigta parapija, prie Bebros upės pastatyta prieplauka.

Prieš mirtį 1853 m. lapkričio 29 d. testamentu savo valdas pavedė valstiečiams amžinam naudojimuisi, tačiau rusų valdžia jo testamentą sulaužė. Štabinas ėmė nykti ir 1897 m. prarado miesto teises.

Štuthofas (lenk. Sztutowo, kašb. Sztutowò, vok. Stutthof) – miestelio pobūdžio valsčiaus gyvenvietė Pamario vaivadijoje, Novy Dvuro apskrity, įsikūrusi žulavuose. Seno prūsiško vietovardžio nėra išlikę, gal jo ir nebuvę, nes vietovardis (pgl. lenkų Vikipediją) pirmą kartą literatūroje paminėtas 1432 m. Naujas tikriausiai yra vokiečių suteiktas, plg. vok. Stute „kumelė“, Hof „kiemas“.

Po Lenkijos ir Lietuvos I skirstos Štuthofas atsikliuvo Prūsijoje. Išliko ten per 1773–1918 m. 1919 m. buvo prijungtas prie Gdansko Laisvojo Miesto. 1939 m. rugsėjo 1 d. prijungtas prie III reicho.

1939–1945 m. Štuthofo valsčiuje buvo įsteigta koncentracijos stovykla KL Stutthof. Ją įsteigė tuoj pat, kai rugsėjį Lenkiją užėmė vokiečių armija. Kalėjo čia ir lietuvių rašytojas profesorius Balys Sruoga. Po karo grįžęs namo parašė prisiminimų knygą Dievų miškas. Pagal knygą Lietuvos kino studija sukūrė meninį filmą apie šią stovyklą. Šiandien lagerio teritorijoje įkurtas muziejus.

Po Antrojo pasaulinio karo kaimas grįžo prie Lenkijos. Anksčiau čia buvusius gyventojus iškeldinta į Vokietiją.

Tarlaukiai (ar Taberlaukiai, lenk. Tarławki, vok. Taberlack) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Vengožavo (Unguros) apskrity ir valsčiuje. Už 1 km nuo kaimo ant Tarlaukių (Taberlaukių) kalno (143 m v.j.l.) yra išsilaikiusios prūsų pilies liekanos. Vietovardis dvikamienis. Pirmas kamienas tar– ar gal taber– (pastarąjį galbūt galima sieti su asmenvardžiu Tabėra), ir antras lauk– (žr. Bezlaukiai, Ruklaukiai).

Kaimas įsikūrė XV a. pradžioje. Mokyklą čia atidaryta XVIII a. Vienos klasės mokykloje 1852 m. buvo 42 moksleiviai, o 1935 – 41 moksleivis. Po Antrojo pasaulinio karo keturklasę mokyklą atidaryta čia 1950 m.

Po pasikėsinimo į Hitlerį valdų savininkas Heinrichas fon Lehndorfas (Heinrich von Lehndorff) buvo areštuotas, o Tarlaukius III reichas konfiskavo. Po 1945 m. čia buvo įsteigtas valstybinis žemės ūkis.

Taurusiškės (lenk. Tauroszyszki) – kaimas Seinų apskrity, Punsko valsčiuje. Lietuviškas vardas yra kilęs nuo žodžio tauras arba taurus „geras“. Taip aiškina lenkų Vikipedija. Bet greičiau vardas yra asmenvardinės kilmės, tai rodo priesaga –išk-, veikiausiai nuo pavardės Taurusis – ji turi giminingų pavardžių Taura, Tauraitis, Taurelis, Tauris ir labai artimą Taurosas.

Teistymai (lenk. Tejstymy) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Olštyno apskrity, Kolno valsčiuje. Vardo kilmė neaiški. Tikėtina, kad kilęs iš dvikamienio neišlikusio asmenvardžio Teistymas: pirmasis dėmuo teis– neaiškios reikšmės (vargu ar galima tapatinti su veiksmažodžiu teisti ar būdvardiu teisus), antrą tym– galbūt galima sieti su liet. tymà „širdažolė“ ar tymas „plona minkšta oda“.

Yra čia išsilaikęs bajoro dvaras, ikikarinės kapinės ir kitų vertybių.

Tykotinė (lenk. Tykocin) – apie 30 km į rytus nuo Balstogės nutolęs miestelis. Vardo kilmė gretinama su liet. daiktavardžiu tykotinė „sargybvietė“ (tykoti „iš pasalų saugoti“).

Pilies čia būta nuo XI iki XIV a. Sėslija suklestėjo dėl prekinių mainų tarp Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Istorikai teigia, kad Tykotinė atsirado toje vietoje, kurioje keliamasi per Narvę, trumpinant kelią iš Maskvos ir Vilniaus leidžiantis į Krokuvą ir Poznanę.

1425 m. Tykotinė iš Mazovijos kunigaikštystės perėjo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį.

1458 m. po Jono Goštauto mirties Tykotinę paveldėjo jo sūnus Martynas. 1483 m. po šio mirties Tykotinę paveldėjo Olbrachtas Goštautas.

1542 m. bevaikis mirė Stanislovas Goštautas, tuomet Tykotinę perima Žygimantas Augustas, vesdamas Barborą Radvilaitę, Goštauto našlę.

1569 m. Tykotinė ir apylinkės prijungiamos prie Lenkijos Karalystės.

1655 m. apsuptoje Tykotinėje mirė didysis Lietuvos etmonas Jonušas Radvila.

1656 m. Tykotinė vėl grįžta prie Lenkijos Karalystės.

1795 m. Tykotinė pakliūva į Prūsų nuoskyrą.

1807 m. atsiranda Varšuvos Kunigaikštystėje, 1815 m. – Lenkijos Karalystėje.

1941–1944 m. – vokiečių okupacija. Vokiečiai išnaikina žydus.

Tolkmickas (ar galbūt Tolkemitė? lenk. Tołkmicko, vok. Tolkemit) – valsčiaus miestas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Elbingo apskrity, prie Vilsos marių. Jūros uostas.

Seniausios užuominos apie Tolkmicką yra legendos, kurias sunku laikyti istoriniais šaltiniais, tačiau tiesa bus, kad ankstyvaisiais viduramžiais buvo čia prūsų pilis, ir jos likučiai išsilaikė iki mūsų dienų. Iškasenos rodo, kad pilies čia būta jau apie 650–400 m. pr. Kr. Net iki XIII a. šią teritoriją apgyvenę buvo prūsai pagudėnai. 1233–1283 m. prūsus nukariavo kryžiuočiai. Pirma raštiška vardo užuomina yra iš 1326 m. ir skamba Tolkemit. Po Trylikos metų karo pabaigos Tolkmickas atsidūrė Lenkijos ribose ir išsilaikė iki 1772 m., kuomet įvyko I Lenkijos-Lietuvos skirsta ir miestas perėjo į Prūsų Karalystę. 1710 m. kilo čia maras, tuomet išmirė pusė jo gyventojų. Po Antrojo pasaulinio karo Tolkmickas vėl grįžo į Lenkiją.

Legenda taip aiškina miesto vardo atsiradimą: sakoma, kad jis iš stovėjusios pilies Tolkės ir kunigaikščio Hoggo dukros Mitos.

Tolninkai (lenk. Tolniki) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Lidzbarko apskrity, Kivitų valsčiuje. Jie yra į pietryčius nuo Varmės Lidzbarko. Jo vardas veikiausiai yra asmenvardinės kilmės – iš Tolninko, matyt, žmogaus, kuris gyveno toli nuo kitų.

Tomkuliai (lenk. Tomkule) – gyvenvietė Semiatyčių apskrity, Drohičino valsčiuje. Vietovardis yra asmenvardinės kilmės iš neišlikusios pavardės Tomkulis, kuri savo ruožtu yra patroniminės –ul– priesagos vedinys iš Tomkus < Tomas.

Trakėnai Lt – kaimas Sangrūdos apylinkėje. Kaimo vardas yra asmenvardinės kilmės, iš pavardės Trakėnas.

Trãkiškės (lenk. Trakiszki) – kaimas Punsko valsčiuje. Priesaga –išk– rodo, kad kaimas buvo įvardintas pagal pavardę Trakas ar Trakys.

Trakìškiai Lt – kaimas ir apylinkė prie Kalvarijos, Marijampolės rajone. Kaimo vardas yra asmenvardinės kilmės, iš pavardės Trakìškis.

Trumpalis (lenk. Trompole) – mažas pasienio kaimelis Punsko valsčiuje. Į šiaurę nuo kaimo jau Lietuvos teritorijoje yra (žr.) Trumpalio ežeras, iš jo kaimas gavo vardą.

Trumpalio kaime gyveno pasiturintis garsus Trumpalio ūkininkas knygnešys Vincas Markevičius, kaimynų dar gerbiamas už palankumą neturtingiems vaikams, nes rūpinosi jų švietimu ir įsteigė mokyklą, veikusią 1912–1922 m. Tarp Lenkijos ir Lietuvos nustačius demarkacinę liniją, Lenkijoje likę lietuvių vaikai negalėjo jos lankyti, ir mokykla nunyko. Kadangi Markevičių sodyba po karo liko vadinamjame pasienio ruože, sodybos paveldėtojus kareiviai priverstinai iškeldino, o ūkis buvo išdraskytas. Tik atgavus Lietuvai nepriklausomybę dėkingi tėvynainiai prisiminė taurią šio žmogaus veiklą ir 2005 m. buvusios sodybos žemėje pastatė jo atminimui paminklinį akmenį bei vėliau pasodino ąžuolų.

Turaslė (lenk. Turośl – plg. Przerosl, Reszel) – dvi tuo vardu vietovės: 1) kaimas ir valsčius Palenkės vaivadijoje, Kolno apskrity, Turoslės valsčiuje, 2) kaimasVarmijos Mozūrų vaivadijoje, Piso apskrity ir valsčiuje. Baltiška vardo kilmė neaiški. Veikiausiai tai dvikamienis daiktavardis, kurio pirmo kamieno tu– jau nesuvokiama, antrąjį –rasl– galbūt galima sieti su liet. daiktavardžiu rasa.

Turtulis (lenk. Turtul) – nedidelis kaimas Suvalkų kraštovaizdžio parko pakrašty. Seniau čia būta malūno, dokumentai patvirtina jį buvus jau 1645 m. Veikė jis iki 1963 m. Dabar likę tik griuvėsiai, tarp jų veikia nedidelė vandens elektrinė. Užtvanka sutelkė Juodosios Ančios vandenis ir sudarė salpą – ežerėlį su keliomis salomis. Aplink kyla aukšti ir statūs slėnio skardžiai. Tai vadinamojo Turtulio ozo tęsinys. Čia pat prie salpos, stačios kalvos viršūnėje yra žvalgytinė, iš kur atsiskleidžia puikus reginys į Turtulį ir Juodosios Ančios slėnį. Turtulio ozas nusidriekęs per 2,8 km ilgį, jį sudaro 13 ištysusių kalvų, siekiančių 17 m aukščio. Iš Turtulio į Blaskovizną eina pažintinis takas „Juodosios Ančios slėniu“. Veda jis pakraščiu aukštumos, nuo kurios matyti giliai tekanti upė.

Vardo kilmė nėra aiški. Legenda pasakoja, kad čia gyvenęs turtingas žmogus, jis ir šį malūną pastatęs. 

Ūdrynė (lenk. Udryn) – kaimas Suvalkų apskrity, Jeleniavo valsčiuje. Jo vardą galima sieti su vandens kailinio žvėrelio ūdros vardu. Priesaga –yn– rodytų ūdrų buvimo ir veisimosi vietą.

Ukta (lenk. Ukta) – kaimas Piso apskrity, Ruciano-Nidos valsčiuje prie  Krutynės. Vardo etimologija neaiški.

Ūla Lt – kaimas prie upės (žr.) Ūlos, Dzūkijos parke. Nuo upės ir kaimas gavęs vardą.

Ūlava (lenk. Ułowo) – valsčiaus kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Branevo apskrity. Vardo kilmė neaiški, bet gal galima sieti jį su Lietuvoje esančios (žr.) Ūlos upės vardu? Priesagos –av– vedinys gal rodytų kažkokios ūlos vietą?

Ungura – žr. Vengožavas.

Užmaudė (lenk. Użmauda) – kaimas (nausėdija) Suvalkų apskrity, Vižainio valsčiuje, ir siekiasi su Varmijos Mozūrų vaivadija. Gyvena čia 24 žmonės šešiuose žemės ūkiuose. Be žemės ūkio, plėtojamas čia ir agroturizmas. Per kaimą eina pėsčiųjų ir dviratininkų turistiniai keliai.

Lenkų Vikipedija mano, kad kaimo vardas kilęs nuo lietuviško žodžio malda ir priešdėlio už-. Tačiau kaimui vardą suteikęs ežeras (žr.) Mauda, kur prie vieno kranto yra įsikūręs tuo pačiu vardu kaimas (žr.) Mauda. Ši nausėdija kūrėsi vėliau, todėl, Maudos gyventojų požiūriu, ir buvo vadinamas Užmaude.

Užrankiai (lenk. Użranki, vok. Königshöhe) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Mrongovo apskrity ir valsčiuje. Kodėl baltiškai kaimas pavadintas Užrankiais, nėra aišku.

Kaimas įkurtas 1555 m. Neogotikinio stiliaus bažnyčią pastatyta į XIX a. pabaigą.

Netoli kaimo kyla kalva (212 m v.j.l.). 1845 m. lankėsi čia Prūsų karalius Frydrichas Vilhelmas IV. Siekiant tą faktą įamžinti, kalvą pavadinta Karališkąja Kalva (vok. Königshöhe), o nuo 1881 m. vardą perkelta kaimui.

Vabalai (lenk. Wobały) – kaimas Galdapės apskrity, Dubeninkų valsčiuje. Vardas tikriausiai asmenvardinės kilmės, iš Vabalo pavardės. Tokių pavardžių ir šiame krašte esama.

Vadangas (lenk. Wadąg) – kaimas Olštyno apskrity, Dyvitų valsčiuje. Tiesiogiai siejasi su Olštyno miestu ir išsidėstęs ant Vadangos upės krantų. Vardą gavęs nuo (žr.) Vadangos upės.

Vietovę sudaro dvi dalys: senesnė išsidėsčiusi prie Vadangos upės, bei atokiau stovintys vienašeimiai nameliai.

Vadovicai (lenk. Wadowice) – miestas Lenkijoje šalia Krokuvos. Ten 1920 m. yra gimęs Popiežius Jonas Paulius II.

Dėl miestelio vardo teko girdėti tokią istorinę prielaidą: kai Jogaila atsikėlė į Krokuvos sostą, atvyko čia su visa karių įgula. Tuos karius vadinę vado vyčiais (vytis „karys raitelis, riteris“) ir juos įkurdinę šalia Krokuvos miesto. Gyvenvietė gavusi Vadovicų vardą.

Vadukaimis (lenk. Wodukajmy)  – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity.

Vadukaimio vardas yra sudurtinis. Antrasis dėmuo yra aptinkamas ir daugelyje kitų gyvenviečių vardų – kaimas. Ką sako pirmasis dėmuo vadu-? Turime nemažai šios šaknies pavardžių: Vadoklis (vadoklis „vadeiva“), Vaduoklis, Vadeiša, Vadeika, Vadeikis, Vadišys… Tačiau Vadukaimis bus bene „vado kaimas“ (plg. Vaitakiemis – vaito kiemas). Tos pačios šaknies pavardės rodo, kad šaknis vad– plačiai vartojama tikriniuose daiktavardžiuose.

Vaičiuliškės (lenk. Wojciuliszki) – kaimas Seinų apskrity, Punsko valsčiuje, apie 4 km į šiaurę nuo Punsko. Vardas yra asmenvardinės kilmės. Šiame krašte pavardė Vaičiulis yra plačiai žinoma.

Vaimonys (lenk. Wojmany) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity, Ylavos Gurovo valsčiuje. Kaimo vardas yra asmenvardinės kilmės.

Vainėnai (lenk. Wojniany, slovak. Vojňany) – vaizdinga vietovė Slovakijoje netoli Tatrų ir Peninų nacionalinio parko, Poprado aukštupyje. Tai graži turistinių žygių bazė.

Vietovardis lietuviams aiškiai išskaitomas, kilęs iš asmenvardžio Vainėnas „Vainos sūnus“. Matyt, tasai Vainos sūnus ar Vainėnas iš baltiškų žemių audrų nublokštas nukeliavo net per Tatrus ir Slovakijoje įkūrė vietovę.

Vainos (lenk. Wojnasy) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Olecko apskrity, Veličkų (lenk. Wieliczki) valsčiuje. Vardo kilmė asmenvardinė. Pavardę Vaina lenkai štampuodami vadino, kaip ir daugumą kitų lietuviškų pavardžių, Wojnas, iš čia ir kaimas Vainos (lenk. Wojnasy), plg. kaimą Vilkai (lenk. Wilkasy).

Činšinis kaimas įsikūrė 1553 m. liepos 25 d. 40 valakų sklype. Kunigaikščio seniūnas Kristupas Glaubicas (Glaubitz) tais metais Vaitiekui Vainai ir Mykolui Nurkai padovanojo sklypą ir pavedė užduotį partraukti kurėnus, kurie įūkintų 40 valakų žemės sklypą jų įkurtame kaime. 1600 m. čia gyveno jau lenkai. 1939 m. juose buvo 208 gyventojai.

Vaiponia (lenk. Wojponie) – kaimas Šipliškių valsčiuje, Suvalkų apskrity.

Šių apylinkių vaizdai yra be galo gražūs: kalvos, duburiai, pievos, slėniai, ežerai, maži akivarai… Viskas taip miniatiūriška ir taip įvaru. Iš čia matyti ir Šešupės slėnio krantai. Kraštovaizdį dar puošia miškeliai, beržynėliai, krūmynai. Čia kiekvienas keliautojas būtinai stabtels apsidairyti ir pasigrožėti nuostabaus Dailininko kūryba. Norisi sušukti – jotvingiai nuo svetimų žvilgsnių dangstėsi pačia žeme. Čia žemė žmogų slėpė, o žmogus ją gynė.

Kaimas vardą gavo nuo vinguriuoto šalimais tekančio (žr.) Vaiponios upelio.

Kad Vaiponios kaimas gavęs vardą nuo Vaiponios upės, suvokia ir patys jo gyventojai.

Vaitakiemis (lenk. Wojtokiemie) – kaimas Punsko valsčiuje, esantis prie plento į Smalėnus, už geležinkelio. Istoriškai tai buvęs vaito (šiandien sakytume – viršaičio) kiemas. Gal tais laikais, kai valsčius savo būstinę turėjo Seivuose, čia ir gyvenęs vaitas, o gal jis čia tik kaimą įkūręs.

Valinčiai (lenk. Wołyńce) – kaimas Punsko valsčiuje. Vardas yra pavardinės kilmės. Čia ir šiandien dar gyvena kelios Valinčių šeimos, ir, kad būtų galima atskirti, apie kurią kalbama, gavę jie įvairias pravardes. Ši pavardė tos pačios šaknies, kaip ir plačiai žinoma vyskupo literato ir visuomenės veikėjo Motiejaus Valančiaus. Ją atsinešę, matyt, iš Volynės krašto į Lietuvą atsikėlę gyventojai.

Vanikaimis  (lenk. Wanikajmy, seniau Wonikajmy ar net Iwonki) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity, Sempopolės valsčiuje. Kaimo vardas yra sudurtinis: iš asmens vardo, veikiausiai Ivanas (gal buvęs pravoslavas), ir antras dėmuo – kaimas.

Varkaimis (lenk. Warkiejmy) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivaadijoje, Lidzbarko apskrity ir valsčiuje. Vardas sudurtinis. Pirmasis dėmuo neaiškios kilmės ir reikšmės asmens vardas. Antras – kaimas.

Varlytai (lenk. Warlity) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Ostrudos apskrity ir valsčiuje. Kaimo vardas nėra aiškus, bet gali būti paimtas iš asmenvardžio.

Varnikaimis (lenk. Warnikajmy, vok. Warnikeim) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity.

Kaimas gyvavo jau XIV a. ir buvo kryžiuočių sargybvietės užnugaris. Kaime gyveno prūsai. Tai rodo jo vardas, sudarytas iš dviejų žodžių: warne „varna“ ir kaymis „kaimas“. Tokios darybos vietovardžių turime ir mūsų apylinkėse: Šlynakiemis ar Vaitakiemis. O Kreivėnuose ir Valinčiuose turime per du kaimus nutysusią balą Krankliabalę ar Giluišių kaime Barsukalnį ir Barsukabalę. Kiemas kitados reiškė ir kaimą. Bet negalima paneigti, kad gali jis būti asmenvardinės kilmės, iš vardo Varnis.

Varpūnai (lenk. Warpuny, vok. Warpuhnen) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Mrongovo apskrity.

Kaimas įsikūręs 1373 m. prie Varpūnų ežero. Tais metais prūsui Sanglobei ir jo keturiems sūnums kryžiuočių magistras Vinrichas fon Kniprodė dovanojo 120 valakų. Sanglobės sūnaus Varpūno dvaras ir davė pradžią Varpūnų kaimui. Ežero pirminis vardas, matyt, neišliko, kadangi jis vadinamas kaimo vardu, kuris savo ruožtu perėmė pradininko Varpūno vardą. 1818 m. Varpūnų mokyklą lankė 43 vaikai, du iš jų buvo vokiečiai (lenkų Vikipedija).

Varšynai (lenk.Worszyny) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity, Ylavos Gurovo valsčiuje. Vardo kilmė neaiški, bet greičiausiai tai asmenvardinės kilmės vietovardis.

Varškaičiai (lenk. Warszkajty, vok. Warschkeiten) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity, Ylavos Gurovo valsčiuje, prie pat sienos su Karaliaučiaus kraštu. Priesaga –ait– rodo kieno nors sūnų, todėl kaimo vardas būsiąs asmenvardinės kilmės.

Į šiaurę nuo kaimo yra Napolenono Kalnas (Napoleonsberg), iškilęs 120 m v.j.l, nuo kurio Napoleonas Bonapartas turėjęs vadovauti armijai mūšio metu ties Ylava.

Varšuva (lenk. Warszawa) – Lenkijos valstybės sostinė ir didžiausias miestas, įsikūręs Vislos vidupyje.

Dėl miesto vardo kilmės yra išlikusios kelios legendos. Jose minimi vargingoje sodyboje prie Vislos gyvenusių žvejų žmonõs ir vyro arba kitų vargingų gyventojų naujagimių vaikų – dvynių berniuko ir mergaitės Vars ir Eva – vardai, o toje vietoje, kurioje stovėjusi lūšnelė, ilgainiui išsiplėtė gyvenvietė, kuri ir buvo pavadinta šių žmonių vardais. Dar pasakojama, kad dvynių tėvą Krokuvos karalius Kazimieras pavadino Varšu (lenk. Warsz), ir tą žemę, kurioje turėsianti išsiplėsti gyvenvietė, pavadino varšuviška žeme (lenk. ziemia warszowska). Iš čia jau tik žingsnis iki Varšuvos miesto vardo suformavimo. Tik kad ši graži legenda istoriškai niekuo nepagrįsta.

Nors miesto vardo etimologija ir nėra aiški, vis tik labai tikėtina, kad tas vardas turėjęs būti perimtas iš čia dar prieš lenkus gyvenusių ankstyvųjų baltų. Jeigu taip iš tikrųjų būtų atsitikę, tai šaknies varš– reikšmė net ir baltų kalbose bus jau nudilusi ir sunkiai kam suprantama. Tačiau ryšio būtų galima ieškoti su liet. daiktavardžiu varsna, lat. vars „viralas“ (plg. liet. virti, verda „kunkuliuoti, verstis, vartytis“), kur atmetus priesagą –n– gautume giminingą šaknį su veiksmažodžiu vers-ti, kas galėtų rodyti sravų upokšnį. Tuo tarpu priesaga labai dar primena kitus baltiškus vietovardžius (plg. Jonava, Dainava, Lietava, Lietuva, Lietva, Jotva…). Lenkiškos tos rūšies priesagos būtų –ów, arba –owo, plg. senesnio už Varšuvą Lenkijos miesto Krokuvos vardą Kraków, bei Augustów, Mokotów, Władysławowo… Baltų areale priesaga –av– iš seno buvo vartojama įvardijant hidronimus: Mituva, Šešuvis, Jotva, Drava (plg. nadruviai), Skalva, vėliau atsiradę hidroniminės kilmės etnonimai, kaip antai skalviai (plg. Skalvė, Paskalviai – žr. Zigmas Zinkevičius, Lietuvių kalbos istorija, d. 1, Lietuvių kalbos kilmė, p. 281–283), bei vietovardžiai sūduva „pelkėta vieta“, romuva „baltų genčių šventovė, jų kultūrinio gyvenimo židinys“. Todėl galima daryti atsargią prielaidą, kad ir Varšuvos gyvenvietė vardą galėjusi gauti iš šiandien jau nežinomo ar net išnykusio upelio Varsava. O gal taip galėjusi būti vadinama Vislos atkarpa? Tokių pavyzdžių, kuomet viena upė įvairiose atkarpose turi skirtingus vardus, baltų vardyne yra ir daugiau: Šalčia, Bokša, Seina, Marė – lenk. Marycha, ar Pasargė, Paslanka – lenk. Pasłęka. Varde senovinis prūsų priebalsis s galėjęs jau vėliau, veikiant lietuvių kalbos fonetikai, išvirsti į priebalsį š. Kad senovėję būta čia priebalsio s, patvirtina ir lotynų (Varsovia) bei prancūzų (Varsovie) rašytiniai šaltiniai.

Pažvelkime į Varšuvos miesto kūrimosi istoriją, kaip jinai atsispindi lenkų šaltiniuose.

Manoma, kad gyvenvietė gali siekti gal net XII arba XIII a., kuomet senosios Varšuvos teritorijoje įsikūrė istoriškai seniausias Mazovijos kunigaikščių dvaras. Kada čia ėmė žmonės kurtis sėsliam gyvenimui, žinių labai stokojama. Spėjama, kad tai buvę IX–X iki XI a. XI amžiuje jau buvęs čia barkomis nuo Krokuvos plukdomų prekių (ypač druskos) priimamasis uostas ir perkėla į kitą upės krantą. Ankstyviausieji rašytiniai šaltiniai užsimena apie čia įsikūrusią žvejų gyvenvietę.

Seniausias miesto teritorijoje dvaras buvo įkurtas Mazovijos kunigaikščių Jazdų (dabartinis Ujazdovas – lenk. Ujazdowo). Nėra išlikusių rašytinių šaltinių apie miesto ištakas. Prielaidos daromos remiantis archeologinėmis iškasenomis. Pirmas rašytinis šaltinis apie šioje vietoje esančią gyvenvietę yra datuojamas 1251 m. Tuo laiku Lenkiją puldavę lietuviai ir įsiverždavę net iki Mazovijos, todėl prekybos kelias iš Rusijos į Baltijos jūrą vedė saugesniu – kairiuoju Vislos krantu. Antai 1262 m. lietuvių ir rusių kariuomenė, vedama Mindaugo, užėmusi Plocką, apgulė Mazovijos kunigaikštį Siemovitą I. Per išdavystę puolėjai užėmė Ujazdovą. Kovose Siemovitas žuvo, o jo sūnus Konradas II dvejiems metams pakliuvo į nelaisvę. Kadangi apgulusi kariuomenė Ujazdovą sudegino, naują kunigaikščio dvarą ir perkėlą įkurta už 4 km toliau į šiaurę. Tai ir yra dabartinės Varšuvos teritorija, kur šiandien stovi Karališkieji rūmai. Boleslovas II, spėjama, iš Torunės partraukė pirklius, jie ir pavadinę miestą Varšova ar Varševa. Vardas kildinamas nuo Ravų (Ravičių) kilties riterio Varšo (trumpinys iš Varcislavo), kuriam XII ar XIII a. priklausęs čia jau buvusioje gyvenvietėje įsikūręs dvaras. Lenkų istorikas Janas Vroniševskis (Jan Wroniszewski) Ravičiams skirtoje monografijoje (Ród Rawiczów, Toruń, 1994) Varšo asmenvardį nurodo esant būdingą giminei ir nuo jo kildina Varšuvos vardą. Tačiau taip teigia be jokios kalbinės analizės ir nieko nesako apie priesagą, kurios forma lenkų kalbai nėra būdinga. Be to, nepaaiškina ir Varšo asmenvardžio kilmės. O juk ir jis, jei toks buvęs istorinis, galėjęs būti kilęs iš jau turėto baltiško asmenvardžio ar vietovardžio. Todėl tai dar kartą patvirtintų, kad kai prie Vislos įsikūrusį kunigaikščio dvarą sudeginta ir kai kėlėsi jis į naują vietą, ten greičiausiai nebuvusi dykra, o, ko gero, stovėjusi jau tuo vardu anksčiau vadinama gyvenvietė, kurios pavadinimas bus atėjęs iš senesnių laikų. Dar ir tai, kad ne iš karto jo forma lenkų kalboje nusistovėjo, patvirtintų prielaidą, jog jis naujiems kitos kalbos gyventojams buvęs svetimas ir nelabai lipo prie lūpų.

Lenkų istorikų nuolat peršama mintis, kaip baltai įkyriai puldinėdavę slavų (Mazovijos kunigaikščių) žemes, dėl ko Konradas Mazovietis, Kazimiero Teisingojo sūnus, 1226 m. partraukė Kryžiuočių ordiną ir įkurdino Kulmo žemėje (lenk. Ziemia Chełmnińska – vėlgi baltiškoje, prie Vislos, kur dabartinis Torunės miestas), verčia ir į šį faktą pažvelgti kitu kampu. Lietuvius kunigaikščius poetas Aistis kaltina, kam tie išsižadėję savo žemių vakaruose, o vis akis kreipę į rytus. Gal kaip tik Mindaugo 1262 m. surengtas žygis Vislos link buvo bandymas sugrįžti į istorines baltų žemes, kurias norėjo laikyti savo tėvonija. Net ir minima, tačiau tiksliau neapibūdinta, pilies gyventojų išdavystė ar kartais nerodo dar kraujo ryšio su vaduotojais ir Mindaugu? Manyti, kad autentiški lenkai galėję būtų išduoti savo pilį lietuviams užpuolėjams, galėtų nebent tik tas naivuolis, kuris nepažįsta lenkų nepalaužiamo charakterio ir nežino, kad tai būtų jiems labai nebūdinga. Bandant aiškintis tiesą, kas ir kodėl išdavė pilį, čia reiktų jau istorikams imtis darbo.

Veisiejai Lt – miestas Lazdijų rajone, 19 km į pietryčius nuo Lazdijų; Veisiejų miesto seniūnijos ir apylinkių seniūnijos centras, regioninio parko direkcija. Urbanistikos paminklas (savitas gatvių tinklas ir erdvinė kompozicija). Mieste stovi Šv. Jurgio bažnyčia (pastatyta 1817), išlikęs dvaras su parku, yra Veisiejų vidurinė mokykla, lopšelis-darželis „Ąžuoliukas“, paštas (LT-67043), miškų urėdija, krašto muziejus. Paminklai kompozitoriui J. Neimontui, esperanto kalbos kūrėjui L. Zamenhofui (nuo 1998).

Tai vienas iš nedaugelio miestų, įsikūrusių ežero pusiasalyje. Vakarinį miesto pakraštį juosia parkas, pasodintas prie Ančios ežero XVIII a.

Apylinkėse gausu ežerų. Didžiausias jų – Ančia, skiriantis miestą į dvi dalis, vakarinė įsikūrusi pusiasalyje. Rytuose telkšo Snaigynas, šiaurėje – Vernijis, pietvakariuose – Veisiejis.

Veisiejai minimi nuo 1501 m., nors panašiose vietose Ordino kronikos dar 1253 m. mini sritį Weyze (Veise), buvusią sūduvių (jotvingių) žemėje. 1501 m. minimas Veisiejų dvaras, XVI a. pirmoje pusėje – miestelis. 1525 m. Slucko kunigaikštis Jurgis Olekaitis miesteliui išrūpino turgaus privilegiją, apie 1526 m. pastatydino pirmąją bažnyčią.

1950–1959 m. buvo rajono centras. 1956 m. gavo miesto teises. 2000 m. kovo 23 d. LR prezidento dekretu nr. 825 patvirtintas Veisiejų herbas (etalono autorė Laima Ramonienė).

Miesto pavadinimas kilo nuo (žr.) Veisiejo ežero, esančio 6 km į pietvakarius nuo Veisiejų.

Veisūnai (lenk. Wejsuny) – poilsiavietė prie Veisūnėlio (lenk. Wejsunek) ežero. Patroniminė priesaga –ūn– rodo vardo asmenvardinę kilmę.

Vengožavas (lenk. Węgorzewo, seniau Węgobork, vok. Angerburg, liet. Ungura) – apskrities ir valsčiaus miestas Varmijos Mozūrų vaivadijoje. 2005 m. gruodžio 31 d. duomenimis, mieste buvo apie 12 500 gyventojų.

Ties Unguros (Angaros, Angarapės) žiotimis prie Mamrų kryžiuočiai 1335 m. pastatė medinę pilį ir pavadino ją Angerburgu (Angaros pilis). Kitais metais užpuolę lietuviai ją sudegino. Toje pačioje vietoje išaugo nauja pilis. 1510 m. dokumentuose minima sėslija Gerothwohl, vėliau vadinama Naujoji Valia. Tai ir buvo miesto pradžia. 1571 m. balandžio 4 d. kunigaikštis A. F. Hohencolernas suteikė gyvenvietei miesto teises.

1709–1710 m. siautėjo čia maras.

1945 m. miestas buvo perduotas Lenkijos administracijai ir pavadintas Vengožavo vardu.

Iš šio krašto žinomų asmenybių yra ir du lietuviškomis pavardėmis: Piotras Ejsmontas (Piotr Ejsmont) ir Mečislovas Ejsmontas (Mieczysław Ejsmont) – buriuotojai, žurnalistai, rašytojai.

Miestas vardą gavo nuo (žr.) Angaros „vingrios“ upės.

Versnė (lenk. Wierśnie) – kaimas Seinų apskrity, Gibų valsčiuje. Kaimo vardas veikiausiai sietinas su liet. veiksmažodžiu versėti „smarkiai, kamuoliais verstis, veržtis“. Galbūt šiame vietovardyje išliko išlaikytas žodynų nepateikiamas žodis versnė „kokia nors vandens ištaka ar klampi vieta“.

Vertelis (lenk. Wiartel) – kaimas ir poilsiavietė Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Piso apskrity ir valsčiuje. Kaimo pavadinimas galbūt yra asmenvardinės kilmės?

Vėtrolūža (lenk. Wiatrołuża I, II) – du Vėtrolūžos kaimai Kolietnyko parapijoje, žymimi I Vėtrolūža ir II Vėtrolūža. Tų kaimų vienas yra vienoje Kolietnyko pusėje, kitas – kitoje. Dar ne taip seniai čia lietuvių gyventa. Deja, karų ir pokarių sūkuriai siautėdami naikino visa, kas jau buvo mažai patvaru. Šiandien vargu čia besurasime lietuviškai kalbančių. Tik kaimų vardai mini istorinę praeitį, tik iš jų sužinome, kad čia gyvenę žmonės buvo mūsų genties broliai. Didelės girios turėta būti, jeigu vėtrai išvarčius medžius tose vietose kūrėsi dvi atskiros žmonių gyvenvietės. O gal tai buyvusi viena lūžtvė, kurią Kolietnyko miestelis išskyrė? Už Kolietnyko Suvalkų link dar ir šiandien rasime tos paslaptingos girios likučių, čia medžiai viršūnėmis linksi ir sako – tikrai visa taip buvę, kaip sakote.

Vidgiriai (lenk. Widgiry) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Galdapės apskrity, Banie Mazurskie valsčiuje. Dėl vardo žr. Vidugiriai.

Vidminai (lenk. Wydminy) – valsčiaus gyvenvietė Gižycko apskrity. Vardo etimologija nėra aiški. Greičiausiai tai bus dvikamienio asmenvardžio pėdsakai.

Vidrynai (lenk. Widryny, vok. Widrinnen) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity, Reselio valsčiuje. Vardo kilmė neaiški, nėra tikra ir dėl jo lietuviško vardo varianto (gal Vydrynai?). Seinų krašto lietuvių atminty šis vardas neišliko.

Kaimas jau gyvavo 1422 m.

Vidugiriai (lenk. Widugiery) – didelis kaimas Punsko valsčiuje. Kaimo vardas rodo, kad žmonės iš miško, matyt, niekur neišėjo, o liko gyventi kiek praretėjusioje jo vietoje. Tiesa, šį kaimo vardą galima kildinti ir iš pavardės Vidugiris, tokių Lietuvoje gausu, tačiau tai maža tikimybė. Tokių pavardžių pas mus nesigirdi, o miškų čia tikrai būta. Plytėjusi didžiulė Merkinės giria. Jos buvimą patvirtina daugelis vietovardžių (žr.): Berznykas, Beržalapiai, Klevai, Palkotai, Smalėnai, Smalnykai, Šilainė, Vėtrolūža, Zelva, Žabariškė, Žagariai… Pagaliau yra ir kitas panašus kaimo pavadinimas – žr. Vidgiriai.

Vygrėnai (lenk. Wigrańce) – kaimas Seinų apskrity ir valsčiuje. Kaimo vardas asmenvardinės kilmės. Pavardės formą rodo patroniminė priesaga –ėn– ir yra bendros šaknies su ežero vardu (žr.) Vygriai.

Vilkai (lenk. Wilkasy) – vietovė, išsidėsčiusi Didžiųjų Mozūrijos Ežerų krašto pačiame centre, prie Negotyno ežero. Vietovės vardas asmenvardinės kilmės – iš pavardės Vilkas. Matyt, čia gyvenę keli Vilkai, todėl lenkai ir vadinę ją daugiskaitiškai Wilkasy. Plg. Vainos.

Vilkaičiai (lenk. Wiłkajcie) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Galdapės apskrity ir valsčiuje. Vardas asmenvairdinės kilmės, iš pavardės Vilkaitis, kuris buvęs Vilko sūnus.

Vilkapėdžiai (lenk. Wiłkopedzie) – tai kaimas Punsko valsčiuje, įsikūręs senosios girios pakraščiuose. Jam vardą turėjęs suteikti įkūrėjas Vilkapėdis – žmogus, kurio eisena kažkuo primindavusi vilko žingsnius – vilko pėdas, o gal dar veikiau medžiojęs vilkus ir mokėjęs sekti jų (tikriausiai ir kitų žvėrių) pėdomis. Vokiečiai turi suformavę panašios etimologijos asmenvardį Wolfgang „vilko eisena“. Tokius vardus suteikiama vyriškiams (berniukams). Pas mus toks apibrėžimas buvo taikomas kaip pravardė, ilgainiui ji nusistovėjo kaip pavardė, o iš jos peršoko į kaimo vardą.

Vilknytai (lenk. Wilknity) – kaimas Varmijos Mozūrų valsčiuje, Branevo apskrity, Lelkovo valsčiuje. Vardo kilmė neaiški.

Vilkupiai (lenk.Wilkupie) – kaimas Suvalkų apskrity, Vižainio valsčiuje. Vardą sudaro du dėmenys: pirmoji šaknis paimta iš vilko, antroji – iš upės. Kodėl taip kaimas pavadintas, neaišku. Galimas daiktas, vardą gavęs nuo tuo vardu vadinamo upelio, ištekančio iš Vižainio ežero. O gal šis vietovardis yra asmenvardinės kilmės, iš pavardės Vilkupis?

Vingrinėliai (lenk. Wingrianki) – kaimas šalia Vygrių (Suvalkų apskritis).

Vizna (lenk. Wizna) – valsčiaus miestelis Lomžos apskrity.

Dėl vardo kilmės lenkiškoji Vikipedija rašo: atskleisti vietovės vardo etimologiją yra nepaprastai sunku. Ligšiol turimais duomenimis nėra įmanoma to padaryti remiantis slavų kalbomis. Galbūt šis vardas kilęs iš senosios prūsų kalbos, kur žodis wizene reiškia rozmariną, arba iš vokiečių kalbos Wiese „pieva“.

Keistas toks mąstymas lenkų kalbininkų, kurie gyvena senųjų baltų areale. Galėtų bet kurio baltų palikuonio pasiklausti, ir nereikėtų spėlioti. Kadangi asimiliacija šiame krašte vyko lėtai ir virsmas užėmė ilgesnį laiką, iš senosios kalbos naũjosios tos spėjo perimti čiabuvių vardyną. Ilgainiui vietos gyventojai, nutraukękar ryšį su senąja kalba, prarado savo istorinę atmintį ir būtinai geidžia senus vietovardžius paaiškinti naujos kalbos duomenimis. Tam reikalui net kuriamos nesamos ir nebuvusios, atseit pravoslaviškos, žodžių šaknys, kaip, pvz., (žr.) upės Nidos atveju, ir bandoma tuo būdu vardyną prijaukinti prie savo kalbos. O jis ir taip limpa prie kalbos, kadangi jį kraičio į naujos kalbos namus atsinešė senieji baltų gyventojai, neretai perėję ten ne tik su vietovardžiais, bet ir su pasakomis, padavimais bei papročiais ir galvosena. Ir laikas būtų nustoti šito gėdytis.

Viznos vardas turi tą pačią šaknį, kaip ir Suvalkų krašte žinomas miestelis (žr.) Vižainis (arba taip pat žr. Adamavizna). Tik pirmas vardas išlaikė senąją jotvišką formą su priebalsiu z šaknyje, o Vižainio varde tasai z išvirto į ž, šitaip pritapdamas prie modernesnės lietuvių kalbos fonetikos. Žodis vizna yra vietą rodančios priesagos n vedinys iš augalo viza ar vyza ir rodo tų augalų prižėlusią vietą. Įeina jis ir į daugelį šiame krašte sutinkamų kitų sudurtinių vietovardžių, juose yra pridedamas prie kokio nors asmenvardžio, nurodančio, kieno toji vizna buvisi (žr. Adamavizna, Buliavizna ar Sitkavizna…)

Vizna XI a. buvo pilis, esanti beveik pusiaukelėje tarp (žr.) Lomžos ir (žr.) Tykotinės (lenk. Tykocin) – išilgai Narvės upės prie Mazovijos rytinės sienos, pagal lenkų istorikus, sauganti ją nuo jotvingių antpuolių.

Kada toje istorijoje aiškinama, kaip jotvingiai amžinai nedavę Mazovijai ramiai gyventi, laikas būtų suprasti, kad tie jotvingiai tik bandę atsikariauti tai, ką turėjo gavę iš Dievo ir visai neseniai buvo praradę. Ir nereikėtų jų vadinti plėšikais, kaip negalima Lenkijos kaltinti, kad 1939–1945 m. gynėsi nuo vokiečių, nors dažnai lenkai vokiečius užkabindavo ir pražūtingai kamšydavo. Aukos negalima lyginti su grobiku. Tai pasakytina ne tik apie jotvingius, bet ir apie visus kitus, kurie nukariauti dar bando gintis. Tokia yra prigimtinė žmonių teisė ir tokia gyslose tekančio kraujo kryptis. Deja, nugalėtojai kuria savo moralę, savo istoriją ir savas tos istorijos interpretacijas.

Rytinės Mazovijos pilis dažniausiai minima to meto dokumentuose. XII a. kunigaikštis Boleslovas suteikė teisę plukdyti prekes iš Viznos į Makovą. Pilis dažnai buvo puldinėjama jotvingių, prūsų ir lietuvių. Kurį laiką lietuvių kunigaikštis Vytenis turėjo Viznos pilį savo rankose, ji padėjo gintis nuo Mazovijos kunigaikščio prieš lietuvius partrauktų kryžiuočių. Mazovijos kunigaikštis Boleslovas, sudaręs taiką su lietuviais, Vizną paliko jų valdose, nors kryžiuočiai labai protestavo. Kai kryžiuočiai Vizną užėmė ir nugriovė, kunigaikštis Boleslovas atstatė ją 1296 m. ir įtaisė joje savo būrius. Apie 1340 m. Vizną valdė Zemovitas II. 1382 m. tasai Zemovitas užstatė Vizną su visa pilies įgula už 7 000 florenų.

1939 m. Viznos apylinkėse įsitaisė lenkų kariuomenės gynybinis punktas, įsirėmęs į Narvės upę. Tuo tarpu vokiečiams buvo be galo svarbu persikelti per Narvę. Netoli Viznos įvyko kautynės, žinomos Viznos gynybos vardu.

Atkarpos vadas buvo kapitonas Vladyslavas Raginis. Mūšis truko nuo rugsėjo 7 iki 10 d. Priešybos taškas Viznos apylinkėse yra vadinamas Lenkų Termopilais. 720 lenkų stengėsi atremti 42 tūkstančius kareivių XIX šarvuočių korpuso, kuriam vadovavo generolas Heincas Guderianas (Heinz Guderian). Lenkų daliniai narsiai gynėsi ir pristabdė vokiečių korpuso žygį. Priešybos simboliu tapo atkarpos vadas, kuris, kapituliavus paskutiniam bunkeriui, nepaliko gynybos vietos ir susisprogdino granata. Lenkų kareiviai pasidavė tik tuomet, kai generolas Guderianas pagrasino sušaudyti visus paimtus karo belaisvius.

Viznos gynimu susidomėjo švedų estradinis sambūris „Sabaton 40:1“. Žvalgmėje laikraščiui Rzeczpospolita sambūrio lyderis Joakimas Brodenas pasakė: „Kažkada iš Lenkijos gavome informacijos apie Viznos kautynes. Kuomet perskaitėme apie kapitono Vladyslavo Raginio ir jo bičiulių žygį, nesinorėjo tikėti, kad tai tiesa. Pamanėme, kad tai pačios įdomiausios kautynės istorijoje, ir, žinoma, parašėme dainą.“

Vìžainis (lenk. Wiżajny) – valsčiaus miestelis Palenkės vaivadijoje, Suvalkų apskrity, išsidėstęs tarp Vižainio ir Vištyčio ežerų, įsikūręs XVI a. kolonizuojant Merkio girią. Pirmą kartą Vižainis Punsko parapijos dokumentuose minimas 1606 m. Miesto teisės patvirtintos 1693 m., kai buvo įkurta Vižainio seniūnija. Pirmi jų seniūnai buvo Lietuvos didikai Radvilos.

Lenkų kalbininkai (ypač Vikipedija) mano, kad miestelio vardas paimtas iš tuo pačiu vardu vadinamo ežero, o ežero vardą bandoma kildinti iš lietuviško žodžio vyžys „vėžys“. Kad tai nėra rūpestingų žmonių išvada, rodo jau pats cituojamas žodis vyžys. Bet yra ir rimtesnių lenkų kalbininkų, kurie jau žino, kad Vižainio vardas yra giminingas su žodžiu vyžos. Iš pirmo žvilgsnio neišprususiam skaitytojui peršasi išvada, kad šis vardas gali būti lenkų kilmės ir siejamas su žodžiu wyżej „aukščiau“ ar wyżyna „aukštuma“, mat miestas ir yra išsidėstęs Suvalkų aukštumoje. Fizinė geografija tokią prielaidą tik patvirtintų. Bet neatleidžia čia šaknies balsis i vietoj laukiamo lenkiškojo y. Taigi ne lenkų kalboje reikia ieškoti senosios jotvingių gyvenvietės vardo kilmės. Tai patvirtina ir baltiškoji lenkų kalboje neaptinkama priesaga –ain-. Tos priesagos vietovardžių vedinių baltiškajame areale turime ir daugiau: Šilainė (kaimas Punsko valsčiuje) bei Lenkijoje prūsiškose ir jotviškose žemėse: Kvitainiai, Radikainiai

Vižainio vardą sieti tiesiogiai su vyžomis būtų ne visai teisinga, o jeigu jau, tuomet būtų Vyžaĩnis. Nebuvo įprasta pagal apavą ar drabužius čia vadinti kokias nors sėslijas, juo labiau kad tie gyvenamųjų vietų vardai atsiradę gerokai anksčiau, negu žmonės išmokę vyžas pinti. Tačiau turime nemažai vietovardžių, kilusių iš augalų, ypač medžių, vardų. Tai Klevai (ežeras ir vėliau iš jo kaimas Seinų valsčiuje) – vieta, kur gausiai augę klevai, Alksniai (kaimas Gargždų apylinkėje), Alksninė (kaimas Paberžės apylinkėje) – vietos, kuriose nestokoję alksnių, pagaliau Eglinė (piliakalnis ir kaimas Šipliškių valsčiuje) – nuo eglių vardą gavusi vietovė, ar ežeras Berznykas – nuo berse „beržas“, vėliau nuo jo ir miestelis – šiandien įvardintume juos Beržininku, nes ten beržai augę. Matyt, augalo vardu buvo įvardintas ir ežeras (žr.) Vižainis, nuo jo ir gyvenvietė vardą gavo. Senovės baltai žiemą avėjo vyžomis, kurias pynė arba tiesiog vyžo iš plonų miklių šakelių. Šaknis vyž– yra gan plačiai išsikerojusi po kitus giminingus žodžius: vyžena „vyža“, vyžininkas „vyžpynys“, vyžinis „su vyžomis susijęs“, vyžius, vyžočius „vyžotas žmogus; varganas valstietis“, vyžti „pinti vyžas, menkai siūti“, vyžligė „kaulavaisių liga, nuo kurios augalas ištįsta, raukšlėjasi“… Turime dar išlaikę žodį vinkšna „guobos rūšis“. Rusai turi išlaikę žodį viaz „guoba“ ir iš jo kilusį veiksmažodį viazat’ bei lenkai wiąz – bot. guoba (lot. ulmus) ir wiązać „rišti, pinti“. Taigi šaknis labai populiari. Ir veiksmažodis vyžti, ir daiktavardis vyža yra kažkokio daikto – matyt, augalo (kažkokios vyties ar karklo), vardo vediniai. Prisiminus, kad jotvingiai neturėjo priebalsių š, ž ir jų vietoje tarė s ir z, mūsų spėjamas vyžoms vyžti augalas turėjusi būti kažkokia vyza arba veikiau viza (i ir y yra įprastinė balsių kaita, pvz.: birti:byra, svirti:svyra). Šiš žodis žinomas ir vokiečių kalbnoje: Wiese „pieva“. Visas šias žinias sudėję į krūvą matytume, kad mūsų ieškomas augalas turėjęs būti gluosnių ar karklų giminės ir augęs pievose ar prie pievų drėgnose vietose – prie upių, ežerų ar pelkių, buvęs miklus, kad būtų tikęs vyžoms pinti ar vyžti, o slaviškai sakant – rišti. Šiandien tasai augalas arba jau išnykęs, arba gavęs kitą vardą.

Kad čia turėjęs būti mūsų ieškomos vyzos (vizos) arealas, tikėtinai patvirtina ir kiti giminingos kilmės vietovardžiai: (žr.) Adamavizna (keli tokiu vardu kaimai Lenkijoje), Šimanavizna (kmaimas Šipliškių valsčiuje), Sitkavizna (kaimas Kolietnyko ir Šipliškių valsčiuje), Buliavizna (Šlynakiemio kaimo dalis Punsko valsčiuje), Vizna (miestas šalia Lomžos)… Šiuose vietovardžiuose aiškiai įžiūrima ta pati šaknis viz– (su išlaikytu sveiku priebalsiu z vietoje šiandien Vižainyje turimo ž, tik su priesaga –n-, nurodančia vietą, plg. lūšna „vieta, kurioje gausu privirtusių, prilūžusių medžių“, ar siena „vieta, kuria kas nors ką sieja – du šulus tvora ir pan.“

Svarbu tai suvokti, kadangi šis dėmuo gali kai kam sietis su lenkų išsaugota panašia priesaga –yzna, plg. Sejneńszczyzna, Suvalszczyzna, Białostocczyzna, Grodzieńszczyzna, Wileńszczyzna, arba –izna: ojcowizna „tėvonija“, łatwizna „lengvata, lengvai įveikiama sritis“…

Vižguriai (lenk. Wiżgóry) – kaimas Palenkės vaivadijoje, Suvalkų apskrity, Vižainio valsčiuje. Tai sudurtinis vardas. Pirmo dėmens reikšmė – žr. Vižainis. Antro dėmens reikšmė nėra iki galo aiški. Pagal lenkišką vardo variantą būtų naujas suformuotas vardas iš góry „kalnai, kalvos“. Tačiau gali čia būti tokia rašyba dėl atsitiktinio fonetinio sutapimo. Galimas daiktas, kad čia irgi esama lietuviško ar baltiško dėmens, ir jį galima sieti su daiktavardžiu gura „plika kalva„“. Tokia etimologija geriausiai limpa prie aplinkinio baltiško vardyno. Juo labiau kad ir pirmame kamiene vietoj tikėtino lenkiško balsio y turime balsį i.

Vokeliai (lenk. Wokiele) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity, Ylavos Gurovo valsčiuje. Tai vietovardis, reikia manyti, asmenvardinės kilmės. Kaimą turėjęs įkurti Vokelis, „Voko sūnus“. Kaip susiformavo tokia pavardė, neaišku. Tokios pavardės neišlikę mūsų krašte, nepateikia jos ir Lietuvių pavardžių dvitomis žodynas. Galbūt šaknį galima sieti su liet. veiksmažodožiu vokti „valyti javus; taisyti“ arba „suprasti“.

Voplaukiai (lenk. Wopławki, vok. Woplauken) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Kentšyno apskrity ir valsčiuje. Vardą sudaro du dėmenys: prūso vardas Wope ir daiktavardis laukas. Prie šio kaimo kryžiuočiai pasistatė sargybvietę. 1311 m. čia kryžiuočių buvo sumušta kunigaikščio Vytenio vadovaujama kariuomenė. Voplaukiai turėjo tuomet 51 valaką žemės.

2000 m. Voplaukiuose buvo 712 gyventojų.

Išlikęs dvaras šiuo metu yra restauruojamas. Išsilaikęs gražus parkas ir piliakalnis – kryžiuočių pilies liekanos.

Vorynai (lenk. Woryny ) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Bartošycės apskrity, Ylavos Gurovo valsčiuje. Vietovardžio kilmė nėra aiški. Gal tai asmenvardinės kilmės vardas nuo pavardės Voras, kur gyvenę keli Vorai, sudarydami Vorynę?

Vorytai (lenk. Woryty) – kaimas Olštyno apskrity, Giečvaldo valsčiuje. Vardo kilmė neaiški. Gal čia ta pati šaknis, kaip ir vietovardyje Vorynai?

Zelvà (lenk. Zelwa) – kaimas Seinų apskrity, Gibų valsčiuje. Yra Lenkijoje ir kita Zelva –Sokulkos apskrity, Sidros valsčiuje. Yra ir trečia Zelva – miestas Gardino apygardoje, Baltarusijoje. Bet visos jos sename baltų (jotvių) areale.

Kaimas Gibų valsčiuje vardą gavęs nuo (žr.) Zelvos ežero. Tai su mišku sutapęs gyvenvietės vardas. Dzūkai dar turi išsaugotą grybo vardą žalvė „žaliuokė“. Žalvės auga tik spygliuočių miškuose. Apie Zelvą iki šiandien išsilaikiusi girios liekana.

Zervynai (dz. Zarvynai, lenk. Żyrwiny) – kaimas Suvalkų apskrity, Šipliškių valsčiuje. Šiandien jau neaišku, ką reiškia šio kaimo vardas. Matyt, kurį laiką svyravo jis tariamas su z ir ž, nes lenkų kalboje kaip tik pakliuvęs labiau lietuviškas variantas, tuo tarpu vietos gyventojai lietuviai taria iš jotvių perimtą variantą su z. Neaišku taip pat, kodėl lenkai po ž taria y, o ne e.

Žabariškės (lenk. Zaboryszki) – kaimas Suvalkų apskrity, Šipliškių valsčiuje. Anksčiau ir lietuviai vadino kaimą Zabariškėmis. Kad šio vardo kilmė yra asmenvardinė, rodo priesaga –iškės, plg. Burbiškės „Burbos išparceliuotas dvaras“, Ramoniškės, Šaipiškės, Vaičiuliškės… Kadangi Seinų-Punsko krašto tarmėje išsilaikė painiava dėl šių vietovardžių vienaskaitos ar daugiskaitos, pateiksiu čia p. Juozo Jakimavičiaus iš Šlynamkiemio, šiuo metu gyvenanusio Punske, liudijimą. Jis tvirtina, kad reikia sakyti Žabariškės, ne Žabariškė, ir juo labiau ne Žabariškiai! Tas pat pasakytina ir apie kitus tos darybos vietovardžius – Burbiškes, Gulbiniškes, Juodeliškes, Prūdiškes, Ramoniškes, Skarkiškes, Šaipiškes, Šipliškes, Taurusiškes, Trakiškes, Vaičiuliškes.

Seniau kaimą žmonės vadino Zabariškėmis. Bet Zabariškių vardas ėmė jiems rodytis skambąs lenkiškai (za borem „už šilo“), todėl vis dažniau imta jį vadinti Žabariškėmis, mat sieta jo vardą su žabarais. Labai buvę panašu, kadangi Žabariškės esančios Šaltėngirio pakraštyje. Tačiau pirmasis priebalsis z rodo jo sąsają su senuoju jotviškai tariamu priebalsiu žodyje zabaras „žabaras“ ir buvęs autentiškesnis (plg. vardą Berznykas).

Dėl asmenvardinės vietovardžio kilmės abejoti sunku, ir vis tik daugelis ženklų rodo, kad bent vėlesnėje žmonių psichologijoje susiklostė požiūris skirti jį prie tų vardų, kurie sutapę su giria, kaip Žagariai, Zelva ar Berznykas… Mat neturime pavardžių nei Zabaras, nei Žabaras. Net ir LPŽ jų nepateikia. Pavardės esančios naujas istorijos reiškinys, o vardas kvepia senumu, jį ir priebalsis z veda net į senosios Jotvos laikus. Taigi čia gal dar yra ir neįmintos mįslės.

Anksčiau buvo Žabariškių valsčius su būstine Šipliškėse. 1952 m. valsčių perkelta į Šipliškes ir pervardinta Šipliškių valsčiumi.

Žagãriai (lenk. Żegary) – kaimas Seinų valsčiuje. Supa juos 6 ežerai, o pats didžiausias – (žr.) Galadusis.

Žagãrių pradžia datuojama 1538 m. Seinų žemėje yra jie viena seniausių sėslijų. Toje vietoje, kur susidurdavo dvi girios – Merkinės ir Perlomos, o šalimais vedė kelias iš Merkinės, stovėjo tuomet kažkokio Žakhoros karčema. Mažiau apdairūs net nori iš to asmenvardžio ir kaimo vardą kildinti. Vietos gyventojų manymu, kaimo vardas menąs čia stūgsojusias girias, kur būta pilna žagarų, jie ir likę įamžinti kaimo pavadinime. Žagarą „sausą šaką“ dzūkai vadina žagariu (vard. žagarys), todėl mano, kad ir kaimą pavadinę Žagãriais (minkštas r, nors dzūkai taria jį kietai). Kuomet šį vardą sugretinsime su Vidugiriais, Šilaine, Vėtrolūža, Beržalapiais, Berznyku ar Zelva, pamatysime, kad Žagariai šitame orkestre dera labai harmoningai. Tik turėkime klausą ir pajusime šitą kalbos bylą, o mūsų vaizduotėje atsikurs viso šio krašto miškingoji praeitis. Šią orkestro partitūrą gražiai papildo dar tokie du akordai, kaip (žr.) Smalnykai ir Smalėnai. Ir šių dviejų vietovardžių reikšmė yra ta pati. Kalbama apie gyvenvietes, kuriose smalą (dervą) rinko ar degutą degė (Smalėnai) arba kur įsikūrė degutą degę smalininkai (Smalnykai). Todėl būtent ir priesagos vieną miestelio vardą skiria nuo kito. Apie sakus, dervą, t. y. smalą ir degutą galima kalbėti tik ten, kur auga plačios girios, kur stypso daug sakuotų spygliuočių. Girios apnyko, o vietovardžiai liudija, kokiu pagrindu čia kūrėsi gyvenvietės.

Tačiau tariant dėl vardo galutinį žodį negalima neatkreipti dėmesio į kirtį, esantį antrame nuo galo skiemenyje Žagãriai, ne Žagariaĩ, jeigu nuo sausų šakų būtų kilęs kaimo vardas. Iš tikrųjų yra jis asmenvardinės kilmės. Gal tame džiūstančiame miške apsigyvenęs žmogus buvo pramintas Žagãriumi, o vėliau nuo jo pravardės ir visas kaimas pramintas Žagãriais.

1793 m. anų laikų Krasnagrūdos valdų savininkas Motiejus Eismantas pastatė Žagarių bažnyčią. Ta graži maumedžio bažnytėlė buvo seniausia medinė šventykla Suvalkijoje. Deja, 1984 m. ji sudegė. Vietoje sudegusios tarp senų pušų ant kalvos prie plento atstatyta kukli baltomis sienomis ir išlakiu bokštu šventovė yra labai graži ir išsiskiria iš daugelio šiuo metu statomų „naujoviškų“ bažnyčių. Išlikusiose senose kriptose amžiuoja artimų dvarų senųjų savininkų – Eismantų iš Krasnagrūdos ir Paškevičių iš Alnų – palaikai. Prie šventovės kryžkelėje stovi ketinis kryžius su lietuvišku užrašu.

Sekminių antrą dieną ir šv. Baltramiejaus dieną čia vyksta atlaidai, jų metu galima pamatyti tautiniais rūbais apsitaisiusius vietos gyventojus.

Netoliese stovi žvalgytinis bokštas, iš jo matyti Galadusio ežeras ir gražus kalvotas kraštovaizdis.

Žerdiniai (lenk. Żerdziny) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Galdapės apskrity, Dubeninkų valsčiuje, prie vaivadijos kelio nr. 651. Vardažodžio prasmė nėra aiški, veikiausiai tai asmenvardinės kilmės vietovardis nuo neišlikusios pavardės Žerdinis. Yra žinomos tik giminingos žerd– šaknies pavardės: Žerdalevičius (matyt, iš Žerdelevičius, kuri suslavinta iš Žerdelis), Žerdinskas bei Žerdulevičius (iš Žerdulis).

Įdomu, kad Žerdinių (lenk. Żerdziny) kaimas yra žinomas ir Silezijos vaivadijoje, teritorijoje, kuri niekuomet nėra buvusi baltiška.

Žydkiemis (lenk. Żytkiejmy, vok. Szittkehmen) – miestelis Galdapės apskrity, Dubeninkų valsčiuje. Antras šio tipo dėmuo lenkų dažnai verčiamas į kiejmy (KumkiejmyKumkaimis, PluszkiejmyPliuškaimis, SkaliszkiejmySkališkaimis…), mat juos vokiečiai rašydavę –keimen. Tačiau šį miestelį vietos lietuviai sutartinai vadina Žydkiemis (ne Žydkaimis), taigi turėta čia omeny kiemą, ne kaimą. Šitai patvirtina ir vokiečių antro dėmens užrašymas –kehmen. Pagal tokį vietovardį reikia manyti, kad vietovei pradžią davęs Žydo kiemas „užeiga“. Tik ką čia reiškia kamienas žyd-? Sugretinus su pavardėmis Žideika, Žideikis, Žideliūnas, Žydeliūnas, Židonis, Žydonis, matome, kad visos jos yra vediniai iš neišlikusios pavardės Žydas ir visas galbūt galima sieti su liet. veiksmažodžiu žydėti.

Kaimas įkurtas 1554 m. naujakurių, atvykusių iš Lietuvos. Iki pat XX a. čia buvo laikomos mišios lietuvių kalba. 1731 m. kaime ir apylinkėse ėmė kurtis vokiečių protestantai iš Zalcburgo apylinkių. Kaimas turėjo teisę rengti turgus ir muges, todėl tapo prekybos ir paslaugų vietos centru. Pirmojo pasaulinio karo metu gyvenvietė nukentėjo per  rusų ir vokiečių atkaklias kautynes. Prieš 1939 m. Žydkiemyje veikė hitlerinių diversantų ir agentų mokymo centras, kuriam buvo pavesta žvalgyti Balstogės ir Suvalkų kraštą. Mesta į čia agentus, ginklus, sprogmenis, radijo stotis ir propagandinę medžiagą. Mokomajam centrui vadovavo SS hauptšturmfiureris Hermanas Dylba (lietuviui dar atpažįstama pavardė, tik jau žmogus lietuviškumo buvo seniai atsikratęs).

1938 m. liepos 16 d. vadinamojo hitlerinio krikšto metu vietovė buvo pervardinta į Wehrkirchen. Rusai nuo 1946 m. šią gyvenvietę vadina Заслоново. Lenkai šiai vietovei Żytkiejmy vardą davė tiktai 1951 m. Anksčiau jo vardą rašė nusižiūrėję nuo vokiečių Sittkeimen.

Žilinai (lenk. Żyliny) – kaimas Suvalkų apskrity ir valsčiuje. Vardas greičiausiai asmenvardinės kilmės.

Žubronaičiai (lenk. Żubronajcie) – kaimas Seinų apskrity, Krasnapolio valčiuje. Kaimo vardas kilęs nuo pavardės ŽubronaitisŽubrono sūnus“.

Žugėniai (lenk. Żugienie) – kaimas Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Branevo apskrity, Pieniężno valsčiuje. Kaimo vardo kilmė nėra aiški, tačiau patroniminė priesaga –ėn– rodo jo baltišką kilmę ir kreipia į pavardę Žugėnis, kuris yra Žugo ar Žugio sūnus.

Žvikeliai (lenk. Żwikiele) – kaimas Punsko valsčiuje, šalia Vilkapėdžių. Nors čia į ausį ir akį labai krenta žodžio dalis keliai, kirčiuotoji priesaga –el– verčia ieškoti kitos vietovardžio etimologijos. Juozas Vaina Aušroje yra tuo reikalu rašęs ir kalbėjęs apie galimą žvėrelio vardą *žvikė „tokia laukinė katė“, kurią lenkai vadina żbik. Savo nuomonę grindžia tuo, kad šiuose žodžiuose lietuviškąjį v atliepia lenkiškas priebalsis b, kaip antai žodžiuose: sobą:savim… Nuo žodžio *žvikė jau tik žingsnis iki pavardės Žvikė ir patroniminio priesagos –el– vedinio Žvikelis, o tokių pavardžių nuo įvairių žvėrių ir paukščių (Karvelis, Vilkelis) mūsų kalboje apstu. Tai dėmesio verta hipotezė, juoba kad gyvojoje kalboje griebiamės šio žodžio, kai kalbame apie vikrų, žvalų vaiką. Tačiau akis galima atkreipti ir į dar vieną to žodžio reikšmę – „alaus statinės skylė; jos kamštis, volė“. Iš čia taip pat būtų visai galima pavardė, suteikta kažkokiam garsiam aludariui.

****

[Toponimy Suwalszczyzna, Lubelszczyzna, Sądecczyzna, Kielecczyzna powstawały z nazw tymczasowych typu Suwalskie, Kieleckie, Sądeckie itp. będącymi zastępczymi nazwami nowo tworzonych regionów /województw, powiatów/ w granicach odmiennych od starych tzw. historycznych ziem /chełmińska, dobrzyńska itp./ i dzielnic /Wielkopolska, Mazowsze, Małopolska itp./ a utworzonych prowizorycznie od nazwy stolicy danego nowego regionu /stąd nie ma Poznańszczyzny, Krakowszczyzny i in/.   Nazwa ta składa się z rdzenia np. Wil/e/n-, przyrostka przymiotnikowego oznaczającego ogólnie cechę -sk – i przyrostka rzeczownikowego – izna. Przyrostek ten tworzy nie tylko toponimy, ale też takie słowa jak polszczyzna, kaszubszczyzna, niemczyzna, cudzoziemczyzna oznaczające nie tylko języki ale też nurty kulturowe, mody, zwyczaje, a także takie wyrazy jak ojczyzna /coś pochodzącego od ojców/, włoszczyzna /coś pochodzącego z Włoch/ itp.

Podobnie Adam -, przyrostek tworzący przymiotniki dzierżawcze – ow – i przyrostek izn -, końcówka rodzajowa -a.

Tomasz Bedyński.

2017.06.17; 04:57