Teisingumo vykdytojai mažiau pasitiki Seimu, negu nusikaltėlių gauja?


Print

Pasiklausiau 2013 m. kovo 27 d. Žinių radijo laidos „Aktualusis interviu“, kuriame Seimo nariai Kęstutis Masiulis (TS-LKD) ir Vytautas Matulevičius (Drąsos kelias) buvo klausiami, ar gerai daro prokurorai, neduodami Seimo komisijai Garliavos šturmo vaizdo įrašo?

Priminsiu, kad Seimo komisija šiuo metu sprendžia, siūlyti Seimui, ar nesiūlyti atimti iš Seimo narės Neringos Venckienės teisinę neliečiamybę.

2013 m. kovo 13 d. į Seimo laikinąją tyrimo komisiją atvykęs Generalinis prokuroras Darius Valys, Generalinės prokuratūros prokuroras Žydrūnas Radišauskas ir Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorė Nina Raugienė prašomo vaizdo įrašo nepateikė.

Nepateikė jo prokuratūra ir kovo 27 d. Aiškino, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 177 straipsniu, ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini, kad duomenys apie nepilnamečius įtariamuosius ir nukentėjusiuosius negali būti skelbiami jokiais atvejais.

Nustebino K. Masiulio išvedžiojimai, kad taip, be jokios abejonės, prokurorai daro gerai. Esą todėl, kad prokurorai turi laikytis įstatymų ir Konstitucijos, o šie draudžia prokurorams teikti Seimo nariams visą ikiteisminio tyrimo medžiagą, ypač susijusią su nepilnamečiais.

Nustebino todėl, kad Seimo narys visiškai ignoravo paprastas tiesas, pagarsintas šioje istorijoje  anksčiau ir Žinių radijo laidos metu kelių klausytojų lūpomis bei rašytiniais komentarais.

Akivaizdu, kad BPK 177 straipsnyje apibrėžtas ikiteisminio tyrimo duomenų neskelbtinumas taikytinas ne Seimo sudarytai laikinajai tyrimo komisijai, sprendžiančiai Seimo nario imuniteto naikinimo klausimą, bet visuomenei ir visuomenės informavimo priemonėms.

Pateiksiu visą 177 straipsnį, kuris yra labai trumpas:

Ikiteisminio tyrimo duomenų neskelbtinumas

1. Ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini. Šie duomenys iki bylos nagrinėjimo teisme gali būti paskelbti tik prokuroro leidimu ir tik tiek, kiek pripažįstama leistina. Draudžiama skelbti duomenis apie nepilnamečius įtariamuosius ir nukentėjusiuosius.

2. Reikiamais atvejais prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas įspėja proceso dalyvius ar kitus asmenis, mačiusius atliekamus ikiteisminio tyrimo veiksmus, kad draudžiama be prokuroro leidimo paskelbti ikiteisminio tyrimo duomenis. Tokiais atvejais asmuo pasirašytinai įspėjamas dėl atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 247 straipsnį.

Pirma. Lietuvių kalbos žodynuose „Skelbti“ tai – viešai pranešti, viešai garsinti, viešai skleisti žinias ir t.t. Visada viešai ir tik viešai. Viešai, tai – visiems.

Bet ikiteisminio tyrimo teisėjai ir prokurorai šiuo atveju su Lietuvių kalbos žodynais niekaip nenori sutarti. Informacijos pateikimas siauram Seimo narių ratui su įspėjimu dėl baudžiamosios atsakomybės už jos paskelbimą jiems tapatus pačiam informacijos paskelbimui. Jei taip, tai nesuprantama, kaip gali vykti uždaras baudžiamasis procesas vykdant ikiteisminį tyrimą, o po to  teisiant, tarkime, gaują, išprievartavusią nepilnametę, kuriuose visi baudžiamojo proceso dalyviai, ir būsimieji nuteistieji, ir liudininkai, privalo pasirašyti tokius įspėjimus dėl baudžiamosios atsakomybės. Trumpai tariant, Seimą teisingumo vykdytojai laiko mažiau patikimu negu nusikaltėlių gaują? 

Santūriam piliečiui po viso to belieka gūžčioti pečiais. Mažiau santūrūs piliečiai išlieja savo emocijas komentaruose po straipsniais. Na, pavyzdžiui: „Per vadinamą teismų praktiką teisėjai ir prokurorai, atrodo, susikūrė savo lietuvių kalbos žodyną, kuriame, žodis "juoda" paaiškinamas taip: tai anglies arba sniego spalva, priklausoma nuo teisėjo ar prokuroro regėjimo ypatumų. Visai nesantūrūs eina emocijas išlieti į gatves ir aikštes.

Antra. Seimas, kuris gali leisti ar neleisti atimti teisinį imunitetą iš Seimo nario, taip pat yra proceso dalyvis, todėl šiuo atveju prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas paprasčiausiai turi įspėti proceso dalyvius (Seimo narius ar jų įgaliotos Seimo komisijos narius), kad draudžiama be prokuroro leidimo paskelbti (viešai) ar „nutekinti“ ikiteisminio tyrimo duomenis. Ir pasirašytinai įspėti dėl atsakomybės už paskelbimą (paviešinimą, „nutekinimą“). Toks paprastas problemos sprendimas laikantis BPK 177 straipsnio raidės ir dvasios.

Žinoma, pagal Baudžiamojo proceso kodeksą (BPK) Seimas nėra baudžiamojo proceso dalyvis. Seimas BPK iš viso nepaminėtas. Seimas, susipažindamas su ikiteisminio tyrimo medžiaga, nesiima prokurorų, teisėjų ar advokatų funkcijos. Seimas nesprendžia Seimo nario kaltumo ar nekaltumo klausimo. Seimas tik sprendžia Seimo nario imuniteto klausimą vienoje Seimo kadencijoje, vadovaudamasis Konstitucija ir įstatymais, tarp jų – Seimo statutu.

Bet proceso, nesvarbu, kaip jį pavadinsime, teisminiu, teismo ar kitaip, dalyviais Seimo nariai be abejonės yra. Jie priskirtini prie BPK 177 str. paminėtų "kitų asmenų", nes nuo jų priklauso, bus ar nebus pradėtas ar pristabdytas baudžiamasis procesas ir tuo pagrindu ikiteisminio tyrimo stadijoje byloje atsiras atitinkamas dokumentas, kuriame neabejotinai bus ir pats Seimo sprendimas. To ir aiškinti nereikia.

Beje, dozuotą ikiteisminio tyrimo medžiagą prokurorai Seimo komisijai pasirašytinai perdavė. Iškyla natūralus klausimas, kokiu įstatymu remiantis ta dozė Seimo komisijos nariams nustatoma. Negali būti, kad remiamasi Prokuratūros „Ikiteisminio tyrimo duomenų skelbimo rekomendacijomis“. Šiose rekomendacijose nurodyta, kas tai yra ikiteisminio tyrimo duomenų paskelbimas. Tai – informacijos, esančios ikiteisminio tyrimo medžiagoje, atskleidimas visuomenei ir visuomenės informavimo priemonėms iki baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme.

Bet juk Seimo komisijos nariai – tai ne visuomenė ir ne visuomenės informavimo priemonės. Ir yra įstatymas tiesiu taikymu, dėl kurio laikymosi prokurorai alternatyvos neturi. Tai – Seimo laikinųjų komisijų įstatymas.  

Į jį atkreipė dėmesį laidos dalyvis V. Matulevičius. Jis pacitavo šio įstatymo 4 straipsnio „Komisijos teisės“ tą dalį, pagal kurią Komisija turi teisę suderinusi su Generaline prokuratūra ar ikiteisminio tyrimo įstaiga įstatymų nustatyta tvarka susipažinti su jų žinioje esančia baudžiamąja byla ar kita medžiaga, dokumentais.

Nežinau, ką slepia frazė „turi teisę suderinusi“. Galbūt suderinusi vietą ir laiką, perdavimo susipažinimui būdą, susipažinimo trukmę ar dar ką nors. Bet akivaizdu tai, kad įstatymų nustatyta tvarka pateikti Seimo komisijai pasirašytinai bet kokią prašomą medžiagą jokie įstatymai prokuratūrai nedraudžia, o Seimo laikinųjų komisijų įstatymas viską suderinus, pasirašytinai įspėjus dėl baudžiamosios atsakomybės už medžiagos „nutekinimą“, įpareigoja. Ir tas suderinimas niekaip negali būti varžomas nei BPK 177 straipsniu, nei prokuratūros „Ikiteisminio tyrimo duomenų skelbimo rekomendacijomis“.

Žinių radijo laidoje K. Masiulis teigė, kad praktiškai sprendžiant imuniteto klausimą yra tik vienas klausimas Seimui, prokurorams ir imuniteto turėtojui – galimo politinio susidorojimo klausimas („įrodykite, kad esate persekiojimas kaip Seimo narys už savo politinę veiklą“).

Tai – tik kai kurių Seimo narių jiems vieniems patogus politinės retorikos instrumentas, kai jie linkę atimti iš Seimo nario imunitetą. Nes nėra būdų paprastai įrodyti nors politinį teisingumo vykdytojų užangažuotumą. Balsavimai rinkimuose yra slapti, o pagal teisės aktus prokurorai ir teisėjai negali būti politinių partijų nariai. Ką jau kalbėti apie galimybes teisme įrodyti piliečio persekiojimą už politinę veiklą iš teisingumo vykdytojų pusės. Juk teisinėje demokratinėje valstybėje tokio nusikaltimo iš viso nėra ir būti negali. Kaip ir Baltarusijoje.

O vis dėlto Seimui gali kilti teisėti įtarimai ir dėl prokuratūros nesąžiningumo, ir dėl prokurorų savanaudiškų motyvų susidoroti su Seimo nariu dėl jo politinės veiklos (pavyzdžiui, politinės agitacijos keisti teisinę sistemą, kuria dabartiniai teisingumo vykdytojai, tarkim, yra patenkinti, ar aplinkosaugos srityje, jei Seimo narys, tarkime, pradeda per daug domėtis kokių nors teisėtvarkininkų ar jų giminaičių statybų aplinkosauginiais reikalais), ir kitų priežasčių.

Nei Konstitucija, nei kodeksai, nei Seimo statutas tų priežasčių nevardina. Pagal Seimo statutą Seimas laisvas vertinti bet kokias aplinkybes balsavimu. Ir bet koks Seimo sprendimas yra teisėtas, nepriklausomai nuo atskirų Seimo narių, prokurorų, teisėjų ar kitų piliečių nuomonių dėl jo logiškumo.

Tačiau ir už teisėtą sprendimą Seimas, jo  partinės frakcijos, atskiri Seimo nariai yra atsakingi. Prieš rinkėjus. Jie tą sprendimą, partijas ir Seimo narius, jį nulėmusias, vertins per ateinančius Seimo rinkimus.

Nuotraukoje: straipsnio autorius dr. Kastytis Stalioraitis – buvęs ilgametis užsienio informacijos analitikas Lietuvos Seime.

2013.03.28  


Prisijunkite prie diskusijos