
Berlynas, gegužės 12 d. (ELTA). Kipras ir Malta dėl Rusijos invazijos į Ukrainą iš dešimčių asmenų atėmė vadinamuosius „auksinius pasus“.
Jei peržvelgsime, ką apie Turkijos – Graikijos konfliktą dėl įtakų Viduržemio jūroje rašo lietuviškoji spauda, neabejotinai susidarysime nuomonę, jog kaltoji pusė – Turkija. O štai Graikija – skriaudžiamoji šalis.
Lietuviškosios žiniasklaidos tendencingumas
Vien lietuviškų straipsnių pavadinimai byloja, jog Turkija – neva blogio įsikūnijimas. Štai keletas tipiškų antraščių: Graikija pasmerkė Turkijos sprendimą į Viduržemio jūrą išsiųsti dujų telkinių žvalgybos laivą; Vokietija ragina Turkiją atsisakyti provokacijų Viduržemio jūroje; Graikija ES viršūnių susitikime reikalaus sankcijų Turkijai; ES smerkia Turkijos provokacijas Viduržemio jūroje; Graikija piktinasi Turkijos sprendimu vėl pasiųsti tyrimų laivą; Sienos saugoti išėję graikai: tai Turkijos karas prieš Graikiją; Augant įtampai su Turkija, Graikija skelbia didelio masto ginklų pirkimą…
Jei perskaitysime ne vien publikacijų pavadinimus, bet ir pačius tekstus, per pastarąjį pusmetį paskelbtus delfi.lt, 15 min.lt, BNS, ELTA, Respublika.lt, LRT, tv3.lt, suprasime, jog “kirvis atitinka kotą”. Publikacijose išsamiai išdėstyti tik Graikijos ir ją remiančių šalių, pavyzdžiui, Prancūzijos argumentai. Tad kryptingai peršama nuomonė: Turkija – agresorė, Graikija – auka.
Tačiau budresnis skaitytojas, atidžiau besigilinantis į Turkiją kritikuojančias publikacijas, pastebės akis badančią tendenciją – kodėl nėra Stambulo ir Ankaros argumentų. O jei ir esama turkiškų argumentų, tai tik viena kita užuomina, vienas kitas sakinukas, lyginant su išsamiai, plačiai, nuodugniai papasakotais graikiškais argumentais. Skaitant lietuviškąją žiniasklaidą galima pamanyti, jog Turkija – velniškai kalta, neturinti kuo atsikirsti, todėl nuolankiai tyli, nesiginčija.
Kur – oponentų argumentai?
Bet ar tikrai taip? Kur bent vienas kitas straipsnis, išsamiai, geranoriškai analizuojantis Turkijos poziciją? Tuomet, kai susipažįsti su Turkijos argumentais, į akis krenta bjaurus tendencingumas ignoruojant Kipre gyvenančių turkų teises. Graikija ir ją palaikančios valstybės visiškai pamiršta, jog Kipre gyvenanti turkų bendruomenė, kuri nė kiek nei geresnė, nei blogesnė už Kipre gyvenančius graikus. Tad tvirtinti, esą Turkija neturinti teisės į jūras netoli Kipro, vadinasi, – meluoti. Į tuos vandenis turi teisę graikai, bet kodėl NATO ir Europos Sąjungai priklausanti Graikija pamiršta Kipro turkų interesus? Kipro turkai turį tokias pat teises į jūros gėrybes kaip ir Kipro graikai. Keista, kad Graikija ir Prancūzija, būdamos ES narės, todėl visuomet demonstruojančios pagarbą žmogaus teisėms, šiuo konkrečiu atveju elgiasi priešingai. Saloje gyvenančių graikų teisės išaukštinamos, turkų – pamirštamos.
Kitas akis badantis momentas – Turkija niekad pirmoji nepradėjusi vienašališkų gręžimo darbų. Tai Graikija ėmė pirmoji savivaliauti. Turkija kantriai laukė, kada Atėnai atsikvošėsią? Ankara ne vienerius metus ragino graikus pirmiausia sėstis prie derybų stalo, ir tik po to pradėt ieškoti gamtinių išteklių. Net ir dabar Atėnai visais įmanomais būdais atidėlioja, vilkina derybas. Ne Turkija, o Graikija vilkina derybas. Kaip tokiu atveju turėtų elgtis Turkija? Kantrybė nėra beribė.
Tad ar ne pats metas išklausyti turkiškų argumentų? Kokie tie turkiški argumentai?
Turkiški argumentai
Pirmasis aspektas – susijęs su jūrinės sienos nustatymu Viduržemio jūros rytinėje dalyje. Pagal tarptautinę teisę pakrantės valstybės turėtų pradėti derybas, siekdamos susitarimo dėl jūrinių sienų. Tai turėtų būti grindžiama teisingumo principu.
Atsižvelgdama į tai, Turkija visada buvo pasirengusi pradėti derybas su visomis Viduržemio jūros rytinės dalies pakrantės valstybėmis, ypač su Graikija. Tačiau tai netaikoma Kipro graikų administracijai (KGA), nes ji neatstovauja Kipro turkams (KT) ar visai salai.
Antrasis Turkijos rytinės Viduržemio jūros regiono politikos niuansas yra susijęs su Kipro turkų (KT) teisių į salos išteklių jūroje apsaugą.
Kipro turkai kaip salos bendrasavininkai turi lygias teises kartu su Kipro graikais dėl jūroje esančių išteklių. Tai taip pat nusistovėjęs principas, dėl kurio buvo susitarta per dešimtmečius trukusį JT derybinį procesą.
Dėl šiandieninės įtampos Viduržemio jūroje kalta Graikija ir Kipro graikų administracija. Tiek oficialieji Atėnai, tiek Kipro graikai pasirinko vienašališkus veiksmus, visiškai ignoruojančius Turkijos ir Kipro turkų poziciją.
Kokius pažeidimus, žvelgiant Ankaros akimis, padarė graikai?
2003 metais Kipro graikai, nepaisant turkų prieštaravimų, sudarė sienų nustatymo susitarimą su Egiptu. Šiuo susitarimu pažeidžiama tiek Turkijos teisė į kontinentinį šelfą, tiek ir Kipro turkų teisė į jūroje aplink salą esančius angliavandenilių išteklius.
Kipro graikai, nepaisydami Kipro turkų interesų, 2007 m. pasirašė dar vieną susitarimą dėl sienų nustatymo – su Libanu.
2006 m. ir 2007 m. Kipro graikų administracija, ignoruodama turkų bendruomenę, gyvenančią Kipre, vienašališkai suskirstė gavybos jūroje plotus, licencijavo tarptautines naftos kompanijas ir vykdė seisminius tyrimus.
2010 m. Kipro graikų administracija pasirašė naują susitarimą dėl ribų nustatymo su Izraeliu. Ir šiuo konkrečiu atveju buvo nepaisoma Kipre gyvenančios turkų mažumos teisių.
Kipro gaikai 2011 m. pradėjo savo pirmąją gręžimo veiklą.
2014 m. Graikija paskelbė tarptautinį licencijavimą teritorijose, besiribojančiose su Libija, tad akivaizdžiai pažeidė Libijos teises.
Graikija ir Kipro graikai mėgino sudaryti antiturkiškas sąjungas, kurios šiame regione izoliuotų Turkijos ir Kipro turkų interesus. Graikai sukūrė įvairius daugiašalius formatus su Egiptu, Libanu, Izraeliu, Prancūzija ir net Palestina. Prie jų prisijungė net ne Viduržemio jūros regiono valstybės, tokios kaip JAE.
2020 m. graikai buvo Rytų Viduržemio jūros dujų forumo pradininkai. Forumas – puiku, bet graikai neįtraukė į jį ilgiausios pakrantės valstybės regione – Turkijos ir Kipro turkų atstovų.
Turkija mananti, jog buvo padaryta istorinė klaida, kai 2004 m. Kipro graikų administracija tapo ES nare, nepaisant to, kad atmetė JT tarpininkavimo sandorį (Anano planą). Nuo to laiko Graikija ir Kipro graikai nuolat piktnaudžiavo ES parama, siekdami primesti savo maksimalistinius reikalavimus Turkijai bei kenkti strateginiams Turkijos ir ES ryšiams.
Dar viena Graikijos nuodėmė – Graikija bandė primesti savo perteklinius jūrinius reikalavimus, pasisakydama už vadinamąjį Sevilijos žemėlapį. Tai nutiko nepaisant Turkijos raginimų pradėti dialogą.
Be kita ko, 2011-aisiais Kipro turkai pasiūlė pajamų pasidalijimo susitarimą, kurį rėmė Jungtinės Tautos. Bet Kipro graikai jį atmetė. 2012 m. Kiprto turkai pateikė dar vieną bendradarbiavimo pasiūlymą Kipro graikams, bet šie jį vėl atmetė.
2019 m. KT pateikė dar vieną pasiūlymą – dėl teisingo pajamų pasidalijimo. Šį raginimą Kipro graikai atmetė.
Nuo 2016 m. Turkija intensyviai ragino tęsti paruošiamąsias derybas su Graikija. Turkija pareiškė pasirengusi iš naujo kalbėtis su naująja Graikijos vyriausybę – pradėti derybas dėl kompleksinių klausimų rinkinio, įskaitant jūrinius reikalus. Tai ir vėl neįvyko. Graikai nepanoro. Beje, Turkijos Prezidentas Erdoganas pasiūlė Graikijos ministrui pirmininkui Mitsotakiui atgaivinti „paruošiamąsias derybas“. Tai nutiko praėjusiais metais Niujorke ir Londone. Po to dar kelis kartus turkai pakartojo šį raginimą. Oficialieji Atėnai nieko neatsakė.
Dar labai svarbu pabrėžti: Turkija nesiėmė jokių veiksmų jūroje nuo 2003 m. iki pat pirmosios Kipro graikų administracijos atliekamų gręžimo operacijų jūroje 2011-aisiais. Turkija ir Kipro turkai nuolat ragino Kipro graikų administraciją nutraukti vienašališką veiklą jūroje tol, kol nebus iš esmės susitarta.
Kipro graikų administracijai atlikus pirmąjį gręžimą, Turkija ir Šiaurės Kipro Turkų Respublika (ŠKTR) neturėjo kitos išeities, kaip tik reaguoti į šiuos vienašališkus veiksmus. Po šio pirmojo gręžimo, 2011 m. Turkija ir ŠKTR taip pat pasirašė jūrų sienos nustatymo susitarimą su KT. Tada ŠKTR nustatė licencijuojamus gavybos plotus jūroje, kaip ir GKA, ir suteikė tyrimų ir gręžimo licencijas Turkijos naftos korporacijai (TNK).
Vis dėlto Turkija kantriai laukė net iki 2019 m. ir tik tada atliko savo pirmuosius gręžinius regione. Tai yra praėjus aštuoneriems metams po pirmojo Kipro graikų atlikto gręžimo.
Naujausi įvykiai
Kokie naujausi įvykiai nutiko? Šių metų liepos 21 d. turkai nusprendė išsiųsti seismologinių tyrimų laivą į savo kontinentinio šelfo pietvakarinę dalį, kuri 2004 m. buvo įregistruota JT (licencijos buvo išduotos 2009 ir 2012 m.). Taigi tai nebuvo naujas licencijuotas plotas vakaruose. Tada Vokietija ir ES atstovai paprašė turkų suteikti paskutinę galimybę susitarti diplomatijos pagalba. Demonstruodama gerą valią Turkija sustabdė planuojamą veiklą. Turkijos ir Graikijos lyderių vyresnieji patarėjai, padedami Vokietijos diplomatų, surengė keletą susitikimų. Galiausiai sutarta iš naujo pradėti paruošiamąsias derybas, pokalbius dėl pasitikėjimo stiprinimo priemonių ir politines konsultacijas. Susitarta buvo net dėl bendro pareiškimo (tai nutiko šių metų rugpjūčio 7 d.).
Tačiau likus kelioms valandoms iki bendro pareiškimo paskelbimo, graikai paskelbė pasirašę jūrinį susitarimą su Egiptu. Vokietija ir ES Komisija taip pat nežinojo apie šį provokuojantį veiksmą.
Vienašališkas Graikijos susitarimas pažeidė tiek Turkijos, tiek Libijos teises į kontinentinį šelfą (jame sutarta jūrų siena iš dalies kertasi su jau anksčiau apibrėžtomis jūrų teritorijomis tarp Turkijos ir Libijos).
Kadangi Graikija pasirodė nesąžininga tiek Turkijos, tiek Vokietijos atžvilgiu, bei prarado pasitikėjimą, Ankara atnaujino sustabdytą žvalgymo veiklą savo kontinentiniame šelfe. Nejaugi po tokių graikiškų akibrokštų apsiverčia liežuvis kaltinti Turkiją?
O ką tada darė Graikija? Ji eskalavo įtampą: surengdama karines pratybas, persekiodama turkų civilinį žvalgymo laivą, pažeisdama demilitarizuotą Rytų Egėjo jūros salų ir Kastelorizo statusą, ruošdamasi išplėsti savo jūrinės teritorijos plotą, baugindama Turkijos musulmonų mažumą Vakarų Trakijoje.
Nepaisant šių provokacinių graikiškų veiksmų, Turkija laikosi štai tokios politikos: remia Vokietijos pastangas dėl derybų, o Graikija vis tiek vilkina pradėti prasmingas dvišales derybas su Turkija be išankstinių sąlygų.
Ką dar Lietuvos skaitytojams derėtų žinoti? ES vyriausiasis įgaliotinis Borelis pasiūlė palengvinti tiesioginį Turkijos ir Graikijos dialogą, todėl Turkijos užsienio reikalų ministras Čavušoglu sutiko susitikti su Graikijos užsienio reikalų ministru Dendias. Deja, Graikija vėl atsisakė. Rugsėjo 3 d. Turkija paskelbė apie savo valstybės paramą NATO generalinio sekretoriaus iniciatyvai dėl konflikto sustabdymo ir deeskalacijos. Savo pranešime spaudai turkai pakartojo pasirengę pradėti dialogą su Graikija be išankstinių sąlygų. Deja, Graikija į šį raginimą taip pat nedavė teigiamo atsakymo.
Turkija laikosi tokios nuomonės: jei Graikija reikalaus išankstinių sąlygų, Ankara pat atkakliai laikysis savo išankstinių sąlygų, kaip antai: denonsuoti Sevilijos žemėlapį, Kipre įdiegti teisingą pajamų pasidalijimo mechanizmą, liautis bauginus Turkijos musulmonų mažumą Vakarų Trakijoje, nustot reikalauti ES sankcijų Turkijai.
Turkijos teisinė pozicija
Turkijos pozicija grindžiama įvairiais tarptautinių teismų sprendimais ir principais.
Kai linija nubrėžta vienodu atstumu tarp žemyninės Turkijos ir žemyninės Graikijos, visos Graikijos salos, esančios į rytus nuo šios linijos, iškreipia teisingumą. Turkija teigia, kad šioms saloms neturėtų būti suteiktas KŠ / IEZ statusas. Šią poziciją patvirtina daugybė tarptautinių teismų sprendimų ir valstybinės praktikos.
Saloms, iškreipiančioms teisingumą, neturėtų būti suteikta jūrinės teritorijos jurisdikcija (KŠ/ IEZ).
Pagal perteklinę graikų / Kipro graikų poziciją, visos salos automatiškai turi KŠ / IEZ statusą, remiantis vien JT jūrų teisės konvencijos 121 straipsniu dėl salų valdymo. Tačiau teisės ir ribos yra skirtingos sąvokos.
Pertekliniai graikų/KG dueto teiginiai agresyviai pasireiškia Sevilijos žemėlapyje, suteikiančiam Antalijos įlanką kaip vienintelę reikšmingą jūrinės jurisdikcijos zoną Turkijai. Tai akivaizdžiai nepriimtina ilgiausią žemyninę pakrantę turinčiai Viduržemio jūros rytų šaliai.
Kastelorizo sala yra šių graikiškų perteklinių pretenzijų pavyzdys. Graikija tvirtina, kad 10 km2 sala (Kastelorizo), esanti 2 km atstumu nuo žemyninės Turkijos dalies ir 580 km nuo žemyninės Graikijos, turėtų sudaryti 40. 000 km2 KŠ / IEZ zoną.
Mano supratimu, tik išklausius šiuos turkų argumentus galima svarstyti, kuri pusė – teisi. Tačiau šių turkiškų argumentų pasigedau lietuviškoje žiniasklaidoje…
2020.10.18; 08:44
Turkija – ir egzotiška, rytietiška šalis, ir kartu pasaulietiška, su vakarietiška specifika valstybė. Ne veltui ji išsidėsčiusi ant dviejų žemynų – Azijos ir Europos. Gal tas dvilypumas lemia jos globalinę politiką, kurią mums nelengva suprasti, ir tas suvokimas kartais vienpusis. Dažnai į tą politiką Ankara įberia aštrių turkiškų prieskonių…
Pastaraisiais metais Turkijos užsienio politika suaktyvėjo. Ji tapo bekompromisė, jeigu tuos kompromisus suprastume tik kaip aklą ištikimybę Vakarų standartams, narystei NATO ir izoliuotai suprantamoms demokratinėms vertybėms. Tiesa, žmogaus teisių srityje sunku Turkiją vertinti objektyviai. Pavyzdžiui, kas be emocijų atsakys į klausimą, kodėl ši šalis vadinama pasaulio kalėjimu žurnalistams? Arba kodėl kurdų tautinės mažumos noras sukurti savo valstybę taip žiauriai malšinamas?
Ieškoma „atpirkimo ožio“…
Bet visa tai vertinant bandykime suprasti ir Ankarą, visą šį musulmoniškąjį kraštą. Sakykime, po tragiškų kruvinų išpuolių Paryžiuje Europoje pagilėjo islamofobija, o po pabėgėlių antplūdžio krikščioniškoji visuomenė apskritai ėmė ignoruoti bet kokį dialogą su tuo pasauliu ir vengti su juo dalykinių kontaktų. Tai atsiliepė ir ES bei Turkijos santykiams. Bandydama laviruoti tarp Rytų ir Vakarų, Ankara metėsi į radikalius sprendimus, kurie suerzino jos senus partnerius. Turiu galvoje bičiulystę su Rusija – šios ginkluotės pirkimą ir bendrus veiksmus Sirijoje. Ar čia nėra ir Briuselio kaltės, kad turkai „atšalo“ nuo senojo žemyno ir apskritai nuo Vakarų?
Prieš gerą pusmetį mes jau rašėme, kaip Europa atbloškė Turkiją link Rusijos (https://slaptai.lt/ceslovas-iskauskas-europa-pati-atbloske-turkija-link-rusijos-diskusines-pastabos/). Taip, tai buvo diskusinės pastabos, nes paprastai politiniuose procesuose nebūna vienos pusės kaltės. Straipsnyje rašėme, kad Turkija NATO nare tapo 1952 metais, ir pietiniame Europos flange ji yra labai svarbus saugumo dėmuo. Kaip šiandien bevertintgume, ji sulaiko Rusijos ir amortizuoja tokių režimų kaip Iranas siautėjimą Viduriniuose Rytuose, be to, užtikrina nors sąlyginį stabilumą Afganistane, Irake ir kitose regiono valstybėse.
Tačiau Turkijos vaidmuo aljanse pastaruoju metu pasikeitė, ir daug kam atrodo, kad R. T. Erdoganas balansuoja ant netikėto pasirinkimo ribos – Rusija ar NATO. Kalbama net apie Turkijos pasitraukimą iš bloko, nors Šiaurės Atlanto sutarties 13-as (velnio tuzinas!) straipsnis nenumato galimybės išmesti narę iš šio karinio klubo. Yra tik galimybė pačiai palikti bloką, ir R. T. Erdoganas ja gali pasinaudoti, jeigu JAV ir Europa ir toliau jį erzins savo sankcijomis, Briuselis beatodairiškai priešinsis iš Rusijos perkamai ginkluotei ir – svarbiausia – nepripažins kurdų teroristais. Šita visa santykių ir ambicijų bakchanalija puikiai naudojasi Maskva.
Kipras – nesantaikos akmuo
Tačiau Ankaros santykiai su ES, švelniai tariant, vadintini „įšaldytais“. Nuo 2005 m. spalio, kai prasidėjo derybos dėl Turkijos stojimo į bendriją, pagrindinis ir gana ultimatyvus Briuselio reikalavimas – palikti 1974 m. okupuotą šiaurinę Kipro dalį. Bet pasakykite: nors konflikte su Graikija salos okupacija buvo abejotinas žingsnis (okupantų primestą valią, tik rūstesne forma, puikiai žinome ir mes), ar realu pačioje derybų pradžioje iškelti sunkiai įgyvendinamą sąlygą? Tai ilgų ir slogių derybų objektas, o ne ultimatyvus reikalavimas, žinant, kad jis neįgyvendinamas tuojau pat… Peršasi mintis, kad Briuselio derybininkai patys užkirto kelią Turkijos narystei ES.
Esu lankęsis Kipre – tiek graikiškoje, tiek turkiškoje dalyje. Nedidelę 9250 km² pločio salą automobiliu pervažiavau skersai išilgai. Graikiškas Kipras seniai yra bendrijoje, čia daugiau kultūrinio palikimo, egzotikos ir įdomybių, tačiau – pasakysiu atvirai – daugiau ir betvarkės. Turkai geriau pertvarkė savo infrastruktūrą turizmo reikmėms. Čia ir viešbučiai sutvarkyti, ir lankytinos vietos pritaikytos atvykstantiems, ir paslaugų sistema lankstesnė. Tiesa, tiek kiprijotų (taip vadinami Graikijos Kipro gyventojai), tiek turkų nuomonės vienų apie kitus panašiai prastos. Kerinėjoje – didžiausiame turkų užimtos teritorijos uoste (turkiškai Girne) – vieno inteligentiškos išvaizdos viešbučio tarnautojo nesusilaikiau nepaklausęs, kokią naudą Ankara gavo iš šios prieš 45 metus įvykdytos agresijos. „Naudą? – angliškai perklausė jis. – Mūsų iki šiol nepriima į Europos Sąjungą. Bet mes ten ir nesiveržiame“, – išdidžiai pridūrė turkas.
Prieš 15 metų prasidėjusiose derybose Ankara sutiko normalizuoti santykius tarp Kipro turkų ir graikų bendruomenių, tiesa, formaliai. Tas normalizavimas dabar atrodė maždaug taip: 80 vietų Kipro parlamente turkams buvo skirtos 24 vietos, tačiau jos iki šiol laisvos, nes turkai nesiunčia ten savo atstovų; 2008-ųjų pradžioje Kipre įvedus eurą, vadinamoji Šiaurės Turkų Kipro Respublika atsisakė šią ES valiutą pripažinti savo pusėje, ir dabar Kerinėjos restoranuose ar parduotuvėse ją priima labai nenoriai, mat, dažniausiai neturi grąžos…
Turkija – amžina kandidatė…
Turkams įstoti į bendriją nepadeda jokie argumentai: nei istoriniai (1570 – 1878 m. saloje viešpatavo Osmanų imperija), nei dingstis okupacijai (esą turkai įžengė į salą, kai karinė Graikijos chunta 1974 m. liepą mėgino nuversti pirmąjį Kipro prezidentą dvasininką Makarios III ir kai iškilo pavojus turkų kiprijotų bendruomenei). Briuselis yra priėmęs ne vieną rezoliuciją, reikalaujančią išeiti iš Kipro, išvesti savo kariuomenę ir taip „sudaryti deryboms palankų klimatą“.
Turkija pirmą narystės ES paraišką Briuseliui pateikė dar 1959 m. Po 4 metų su ja pasirašyta Asociacijos sutartis. Tikra šalimi-kandidate Turkija tapo 1999-aisiais.Pradėjus Turkijos derybas dėl narystės, nuo 2005-ųjų buvo atidaryta 12 derybinių punktų iš 35. Vadinasi, ji yra viena koja Europos bendrijoje (pavyzdžiui, yra Europos Tarybos narė). Bet jau daugiau kaip dešimtmetis derybos yra apmirusios: dėl Turkijos atsisakymo taikyti muitų sąjungos nuostatas Kiprui buvo įšaldyti 8 punktai.
Tarptautinių santykių ekspertas Georgi Zacharievas, dirbantis Pietryčių Europos parlamentinio bendradarbiavimo regioniniame sekretoriate, aiškina kitą aspektą, kodėl tos derybos beviltiškai įklimpo.
Pirma. Vos 3 proc. Turkijos yra Europos žemyne, likę 97 proc. nusidriekę Mažosios Azijos pusiasalyje. Į Europos Sąjungą įsiliejus tiems trims procentams europietiškos Turkijos, iš tikrųjų teritorija išsipūstų net 783,562 kv. km, o gyventojų skaičius padidėtų maždaug 75 milijonais.
Antra. Problema taptų ne tik Turkijos geografinė padėtis, bet ir būsima įtaka ES. Prognozuojama, kad 2050 metais Turkijos gyventojų skaičius pasieks 91 milijoną. Tai būtų didžiausia ES šalis, kuri turėtų daugiausia vietų Europos Parlamente ir stipriai konkuruotų su dabartinėmis lyderėmis Vokietija, Prancūzija, Italija, Didžiąja Britanija. Tad europiečiai būgštauja, kad į ES priėmus musulmonišką šalį, štai tokios mečetės taps europietiško kraštovaizdžio norma. Kaip tuomet Briuselis spręs pabėgėlių, saugumo, energetikos, žmogaus teisių, galų gale etines problemas? Galbūt dėl to didžiosios ES narės nenori įsileisti Ankaros į savo draugiją?
Trečia. G. Zacharievas pateikia tokį pavyzdį: įsivaizduokite, jei pavyktų pagaliau gauti bevizį režimą 75 milijonams turkų ir dar 23 milijonams nuo karo bėgančių sirų. Argi tai nebūtų puikus sandėris? Klausimas retorinis, bet jis nebe pagrindo baugina Europą ir Briuselyje sėdinčius klerkus.„Europos nacionalistai nenori net pagalvoti, kad ši didelė musulmoniška šalis, mūsų kaimynė, prisijungtų prie ES. Turkijos ekonomika ir gyventojų skaičius dešimt kartų didesni nei Bulgarijos, jos įsiliejimas į bendrą ES rinką tokių pažiūrų asmenis paprasčiausiai gąsdina. Šioje situacijoje žaidžiama žmonių istorine atmintimi, kuomet Bulgarija net penkis šimtmečius buvo okupuota Osmanų imperijos…“, – sako ekspertas.
Visas šis „baimių paketas“ sukuria politinę derybinę atmosferą, kurią pavadintume beviltiška.
Naujos sankcijos Turkijai?
Turkijos narystės ES problema dangstoma jos šiltais santykiais su Rusija, nepaklusnumu NATO, padidėjusiu aktyvumu Viduržemio jūros regione. O tuo metu Briuselis plečia keršto kampaniją: kaip pranešė portalas Aljazeera.com (https://www.aljazeera.com/news/2020/07/turkey-threatens-response-eu-imposes-sanctions-200706202848481.html), ES nori Turkijai įvesti papildomas sankcijas dėl naftos gavybos, vykdomos Kipro ekonominėje zonoje. Atsakydamas į tai, liepos 6 d. Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Čiavušolu (Mevlüt Çavuşoğlu), susitikęs su ES diplomatijos vadovu Džozepu Borelu (Josep Borrell), pareiškė, kad, jei ES įves naujas sankcijas Ankarai, Turkija atsakys tuo pačiu ES.
Priminsiu, kad vasarį ES įvedė sankcijas Turkijai, niekaip nesibaigiant ginčams dėl Kipro ateities, taip pat įvykus incidentui Viduržemio jūroje tarp turkų ir prancūzų karo laivų. Tuomet Prancūzija apkaltino Turkiją pažeidus JTO ginklų embargą Libijoje. Šioje Afrikos valstybėje Prancūzija ir Turkija yra skirtingose barikadų pusėse, nors abi priklauso NATO.Pasak M. Čiavušolu, Prancūzija elgiasi nesąžiningai ir turi atsiprašyti Turkijos, ES ir NATO, kad juos visus apgaudinėja.
Ar tokiomis sąlygomis įmanomas produktyvios derybos dėl Turkijos dalyvavimo Europos reikaluose? Neabejotina, kad šiam procesui pagalius į ratus kaišioja ir Europos Sąjunga, vadinasi – ir Lietuva.
2020.08.01; 07:00
NATO šalių valstybių ir vyriausybių vadovų susitikimas, kuris gruodžio 3 – 4 Londone, nebus tik šampano taurių kilnojimas aljanso 70-mečio proga. Jau tai, kad jis vyks Jungtinėje Karalystėje, kuri 1949 m. buvo viena iš dvylikos NATO steigėjų ir kuri dabar traukiasi iš Europos Sąjungos, kelia dviprasmiškų minčių apie bloko gyvastingumą.
Bet ir NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas neslepia, kad aljanso lyderiai svarstys dabarties iššūkius, kurie yra išties ne maži, ir planus padaryti jį „stabilumo tvirtove“. Susitarti bus sunku ypač po to, kai JAV prezidentas D. Trumpas, ultimatyviai reikalaujantis iš aljanso narių daugiau prisidėti prie jo sutvirtinimo, iš esmės ardo bloko pamatus, kai Prancūzijos prezidentas E. Macronas lepteli visa griaunančią frazę apie NATO „smegenų mirtį“, kai viena iš svarbiausių aljanso forpostų pietuose Turkija staiga pareiškia blokuosianti Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos planų pasirašymą, jei NATO nerodys daugiau politinės paramos turkų kovai su Šiaurės Sirijoje ir nepripažins jų organizacijos teroristine…
Štai čia ir apsistokime.
Turkija NATO nare tapo 1952 metais, ir pietiniame Europos flange ji yra labai svarbus saugumo dėmuo. Jis sulaiko Rusijos ir amortizuoja tokių režimų kaip Iranas siautėjimą Viduriniuose Rytuose, be to užtikrina nors sąlyginį stabilumą Afganistane, Irake ir kitose regiono valstybėse. Tačiau Turkijos vaidmuo aljanse pastaruoju metu pasikeitė, ir R. T. Erdoganas balansuoja ant netikėto pasirinkimo – Rusija ar NATO. Kalbama net apie Turkijos pasitraukimą iš bloko, nors Šiaurės Atlanto sutarties 13-as (velnio tuzinas!) straipsnis nenumato galimybės išmesti narę iš šio karinio klubo. Yra tik galimybė pačiai palikti bloką, ir R. T. Erdoganas ja gali pasinaudoti, jeigu JAV ir Europa jį erzins savo sankcijomis, Briuselis priešinsis iš Rusijos perkamai ginkluotei ir – svarbiausia – nepripažins kurdų teroristais. Šita visa santykių ir ambicijų bakchanalija naudojasi Maskva.
Bet mums reiktų kalbėti apie Ankaros ir ES santykius, nes iš esmės nuo jų prasidėjo visa ši priešprieša.
Beveik prieš 10 metų lankantis Kipre graikų kiprijotų net klausti nederėjo, koks jų požiūris į 1974 m. šiaurinę šalies dalį okupavusius turkus. Būčiau buvęs nesuprastas, netaktiškas arba apskritai nenutuokiantis politikoje. O štai Kerinėjoje – didžiausiame turkų užimtos teritorijos uoste (turkiškai Girne) – vieno inteligentiškos išvaizdos viešbučio tarnautojo nesusilaikiau nepaklausęs, kokią naudą Ankara gavo iš šios prieš 45 metus įvykdytos agresijos. „Naudą? – angliškai perklausė jis. – Mūsų iki šiol nepriima į Europos Sąjungą. Bet mes ten ir nesiveržiame“, – išdidžiai pridūrė turkas. Iš tiesų Kipras yra tarsi rakštis didžiuliame Turkijos kūne.
Jos derybos dėl stojimo į ES vyksta nuo 2005-ųjų spalio, kai Ankara sutiko normalizuoti santykius tarp Kipro turkų ir graikų bendruomenių. Tas normalizavimas dabar atrodė maždaug taip: 80 vietų Kipro parlamente turkams skirtos 24 vietos, tačiau jos laisvos, nes turkai nesiunčia savo atstovų; 2008-ųjų pradžioje Kipre įvedus eurą, vadinamoji Šiaurės Turkų Kipro Respublika atsisakė šią ES valiutą pripažinti savo pusėje, ir dabar Kerinėjos restoranuose ar parduotuvėse ją priima labai nenoriai, mat dažniausiai neturi grąžos…
Nors visoje šalyje turkai tesudaro 18 proc. gyventojų, 37 proc. jų užimamoje teritorijoje graikų kalba yra nepageidautina, tad dauguma šneka tiurkų kalba. Turkų zonoje jautiesi patekęs į didelį turgų – viskas perkama, parduodama, mainoma, derama, reklamuoja ir viliojama. Daugiau betvarkės, įžūlumo, tačiau daug kas ir pigiau negu dvejus metus eurą turinčioje graikiškoje dalyje. Sunku pasakyti, ar būtent dėl tokių turkų savybių, kurios išsikerojo dėl tradicijų, papročių, mentaliteto ir istorijos vingių, Briuselis vangiai reaguoja į nuolatinius ir nervingus Ankaros prašymus priimti į ES.
Tačiau akivaizdu, kad aukščiausia užkarda Turkijos narystei Bendrijoje – Kipro okupacija. Turkams nepadeda nei istoriniai viduramžių argumentai (1570 – 1878 m. saloje viešpatavo Osmanų imperija), nei dingstis okupacijai (esą turkai įžengė į salą, kai karinė Graikijos chunta 1974 m. liepą mėgino nuversti pirmąjį Kipro prezidentą dvasininką Makarios III ir kai iškilo pavojus turkų kiprijotų bendruomenei). Briuselis yra priėmęs ne vieną rezoliuciją, reikalaujančią išeiti iš Kipro, išvesti savo kariuomenę ir taip „„sudaryti deryboms palankų klimatą“.
Ankara taip pat kviečiama nutraukti turkų gyvenviečių statybą užimtoje teritorijoje ir gražinti teisėtiems gyventojams „miestu-vaiduokliu“ vadinamą rytinį, taip pat kaip Nikosija padalintą miestą Famagustą (Amochostą, turkiškas pavadinimas Gazimagusa). Tai numato ir Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos 1984 m. priimta 550-oji rezoliucija. Ankara nevykdo pasirašyto su ES muitų sąjungos protokolo, pagal kurį ji privalo atidaryti savo uostus visoms Bendrijos šalims, taip pat ir Kiprui.
Turkija pirmą narystės ES paraišką Briuseliui pateikė dar 1959 m. Po 4 metų su ja pasirašyta Asociacijos sutartis. Pradėjus Turkijos derybas dėl narystės, nuo 2005-ųjų buvo atidaryta 12 derybinių punktų iš 35. Vadinasi, ji yra viena koja Europos bendrijoje (pavyzdžiui, yra Europos Tarybos narė). Bet jau geras dešimtmetis derybos yra apmirusios: dėl Turkijos atsisakymo taikyti muitų sąjungos nuostatas Kiprui buvo įšaldyti 8 punktai.
Suprantama, Ankaros okupacinė politika yra aukštas slenkstis narystei. Tačiau ir Briuselis neįvertina Turkijos geopolitinės reikšmės šiame regione ir jos nesieja su karinio aljanso interesais. 2010 m. Vokietijos kanclerė Angela Merkel viešėdama Ankaroje tesugebėjo Turkijai padaryti simbolišką žodinę nuolaidą, pažadėjusi kol kas tik „privilegijuotą narystę“ ES. Bet Turkija ją atmeta, teigdama, kad pasiryžusi „turėti viską arba nieko“.
Vieno – aukštos ambicijos, kito – nelanksti derybinė politika sudaro sąlygas Ankaros posūkiui Maskvos kryptimi. Turkiją nuo Vakarų dar labiau atbloškia nesutarimai dėl turkų invazijos į Šiaurės Siriją ir Rusijos ginklų pardavimai Ankarai. Šitoje ambicijų raizgalynėje iš dalies kalti ir netolregiški derybininkai iš Vašingtono ir Briuselio.
Taigi, dabar, kai verda ginčai dėl NATO ir ES ateities, kai D. Trumpas užsimojo bekompromisiniams santykiams su senuoju žemynu, dviejų europinių blokų politika turi būti labai pasverta, koordinuojama ir racionali. Bent jau Turklijos atžvilgiu.
2019.12.03; 11:13
Korupcija yra ta budinti tema, ypač dažnai aktualizuojama globalizacijai naikinant sienas, Šaltojo karo metais saugojusias laisvąjį pasaulį nuo autoritarizmo „puoselėtų“ įpročių.
Dabar vis dažnesnis leitmotyvas – išgyventi bet kuria kaina. Ir lietuviškoje žiniasklaidoje cituotas britų „The Guardian“, rugsėjo 18-ąją atskleidęs Kipre veikiančią vadinamųjų „auksinių vizų“ suteikimo schemą, pagal kurią Nikozija parduoda Europos Sąjungos (ES) pilietybę turčiams (taip pat esantiems po sankcijomis dėl Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos), korupcija įtariamiems posovietinės valdininkijos elito atstovams ir ne tik jiems.
Kipro vidaus reikalų ministerijos tinklalapyje skelbiama, kad pilietybę norintys gauti asmenys gali tai padaryti investuodami 2 milijonus eurų į šalies nekilnojamąjį turtą arba 2,5 milijono į Kipro kompanijas ar vyriausybės obligacijas. Naujai iškeptas pilietis neprivalo laikyti jokių kalbos testų nei pastoviai gyventi saloje, pakanka pasirodyti Kipre kartą per 7-eris metus.
Kipro vyriausybė tokiu būdu nuo 2013-ųjų uždirbo virš 4 milijardų dolerių, vien pernai išduota daugiau nei 400 pasų. „The Guardian“ juos gavusiųjų pavardžių nemini, nebent užuominas – pavyzdžiui, buvęs Rusijos dūmos narys arba iš azartinių turtų susikrovęs milijardierius.
Tiesa, viena pavardė į viešąją erdvę prasismelkė – Sirijos prezidento Basharo al Assado pusbrolio, įtakingo sirų verslininko Rami Makhloufo, kuris JAV diplomatinėje korespondencijoje pavadintas „korupcijos įsikūnijimu“. Iki 2013-ųjų Kipro pilietybė buvo suteikiama vyriausybės sprendimu, beje, tokiu būdu ją gavo to paties B. Al Assado brolis, kuriam nuo 2008 metų taikomos Junginių Tautų (JT) sankcijos. Primintina, kad Kipro pasas vienas gerbiamiausių planetoje – pasaulio pasų reitinge „Passport index“ jis yra 12 pozicijoje, nes jo turėtojui suteikia galimybę be vizos lankytis 146 valstybėse, įskaitant ES bei Šengeno zoną.
Be abejo, tai ne vien Kipro taikoma praktika. Mūsų kaimynė Latvija yra viena populiariausių tarp nekilnojamąjį turtą joje geidžiančių įsigyti rusų, svarus argumentas yra galimybė investavus gauti leidimą pastoviai gyventi. 2010-aisiais pradėjusi tokius leidimus dalinti mainais už 70 tūkstančių eurų nekilnojamojo turto pirkinį provincijoje bei 140 tūkstančių sostinėje, Ryga spėriai išdalino jų 17 tūkstančių, iš kurių 12 tūkstančių gavo Rusijos piliečiai – Jūrmala bei Ryga labai populiarios tarp pasiturinčių rusų, nors daugelis jų čia pastoviai ir negyvena.
Ispanija nuo 2013-ųjų spalio suteikia leidimą porą metų gyventi ir be kliūčių keliauti visoje ES užsieniečiams, kurie perka nekilnojamąjį turtą, kainuojantį nuo 500 tūkstančių eurų. Tokį pat leidimą gauna įsigiję Ispanijos vyriausybės obligacijų už porą milijonų eurų arba investavę milijoną į privačią kompaniją ar investicinį fondą. Praėjus dvejiems metams, galima pateikti prašymą pratęsti terminą tokiam pačiam laikui.
Portugalijoje pastovaus gyvenimo leidimo kaina irgi siekia ne mažiau 500 tūkstančių eurų už nekilnojamojo turto pirkinį, kurio negalima parduoti mažiausiai 5-eris metus, priešingu atveju rezidento statusas bus prarastas. Po 6-erių metų pastovaus gyvenimo galima teikti prašymą pilietybei gauti. Beje, atsisakyti tėvyninės pilietybės nereikalaujama.
Bulgarijoje minimalus slenkstis leidimui pastoviai gyventi siekia nuo 300 tūkstančius eurų už nekilnojamojo turto pirkinį. Kadangi Bulgarija yra ES narė, bet nepriklauso Šengeno zonai, rezidavimas šioje šalyje suteikia galimybę judėti Europoje su tam tikrais apribojimais.
Maltoje rezidento statusas suteikiamas užsieniečiams, įsigijusiems nekilnojamojo turto už ne mažiau 220–275 tūkstančių eurų arba nuomojantiems patalpas už 8,7– 9,6 tūkstančio eurų per metus.
Užtat Turkija suteikia leidimą metus pastoviai gyventi pirkusiems nekilnojamąjį turtą už bet kokią kainą, tiesa, jis nesuteikia galimybės laisvai keliauti po ES.
Lotynų Amerikos šalyje Panamoje pirkinys už ne mažiau kaip 300 tūkstančių dolerių suteikia užsieniečiui galimybę gyventi šioje šalyje 5-enkeris metus be teisės įsidarbinti. Pasibaigus šiam terminui galima pretenduoti į pilietybę su sąlyga, jei nekilnojamasis turtas neparduotas.
Nors Panama toli nuo Europos ir neatrodo ypač aktuali, šios šalies piliečiai be vizų keliauja ne tik po beveik visą Lotynų Ameriką, bet ir Šengeno zonoje.
„Auksinių vizų“ praktika veikiausiai neviliotų, jei nebūtų pelninga. Pasak Ispanijos ekonomikos, pramonės bei konkurencingumo ministerijos šių metų balandžio 25-ąją paskelbtos atsakaitos, tarp per pastaruosius porą metų „auksines vizas“ gavusių ne ES šalių atstovų pirmauja Rusijos piliečiai, 685 rusai už jas paklojo maždaug milijardą eurų. Portugalija vien 2016-ųjų gegužę iš „auksinių vizų“ uždirbo 96 milijonus eurų (išduoti 157 leidimai gyventi), 16,6 proc. daugiau nei balandį (išduota 130 leidimų).
Vokiečių verslo dienraštis „Handelsblat“ šių metų birželio 14-ąją nurodė, jog būtent išeivių iš buvusios Sovietų Sąjungos piniginių įplaukų dėka Kipro bankų sistema demonstravo įspūdingą augimą (galų gale jų lėšos devynis kartus viršijo šalies bendrąjį vidaus produktą) iki pat jos žlugimo 2012 metais. 2013-aisiais gelbėjant bankus (su Tarptautinio valiutos fondo ir ES institucijų pagalba) daug rusų prarado milžiniškas (nuo 47,5 proc.) neapdraustų sąskaitų sumas, vis dėlto dauguma liko ištikimi salai. Tiesa, praradusiems virš 3 milijjonų eurų kaip kompensacija išduotas Kirpo respublikos pasas be jokių papildomų sąlygų. Sala su sunkumais susidorojo greičiau nei daugelis tikėjosi (2016-aisiais ekonomika augo 2,8 proc., investicijos – net 26 proc.), veikiausiai ne be „auksinių vizų“ programos.
Nekilnojamojo turto sandorių Kipre praėjusiais metais lyginant su 2015-aisiais išaugo 43 proc., šiemet nuo sausio iki rugsėjo nekilnojamojno turto pirkėjų „priaugo“ dar 63 proc. Kipro universiteto ekonomikos profesorius Sofronis Clerides sunerimęs net prabilo apie nekilnojamojo turto „burbulo“ grėsmę.
„The Guardian“ paviešinta schema iki šiol bene akivaizdžiausiai, bet tik šiek tiek atskleidė, kaip veikia ši nuo publikos slepiama labai pelninga industrija. Be abejo, kyla klausimas, ar ir kiek ji kėsinasi ardyti ES pilietybės suteikimo tradiciją, nors Kipro respublikos finansų ministerija tvirtina, jog programa orientuota į tikrus investuotojus, kurie kloja Kipro verslo pamatus.
Bet kuriuo atveju „auksinių vizų“ prekyba apnuogina bent porą aplinkybių – viena vertus, laisvasis pasaulis yra labai geidžiamas, kas ką bekalbėtų, bet šalies nesitvardymas siekiant „greitų pinigų“ tą pačią šalį gali ir korumpuoti.
Vis garsiau ginčijamasi dėl „auksinių vizų“ teikimo schemos teisėtumo. Pasak studiją apie galimus piktnaudžiavimus (pavyzdžiui, pinigų plovimą) vykdant pilietybės suteikimą mainais už investicijas į vyriausybės obligacijas Vengrijoje paskelbusios „Transparency International Hungary“ teisės direktoriaus Miklos Ligeti, tai vis viena yra „juodasis kanalas“ gauti pilietybę. Irgi „business asusual“ naudai liudijanti aplinkybė, kad Europos parlamento narė nuo Portugalijos Ana Gomes kelis kartus iš vyriausybės mėgino gauti „auksinės vizos“ pelnytojų pavardes, galų gale nieko nepešusi padarė išvadą, jog viskas šioje schemoje net labai įtartina.
Dar šiemet Europos Parlamente ketinama diskutuoti dėl A. Gomes siūlomos pataisos, numatančios ypač kruopščias saugumo patikros procedūras, kurios visose šalyse turėtų būti atliekamos kiekvienu „auksinės vizos“ suteikimo atveju. Jau po Kipro istorijos antikorpucionė grupė „Global Witness“ pareikalavo griežtesnės „auksinių vizų“ politikos taikymo patikros.
2014-aisiais Europos parlamentas priėmė neįpareigojančią rezoliuciją, jog ES pilietybė negali tapti preke, nes leidimo gyventi suteikimas tik dėl disponuojamo turto prieštarauja lygių galimybių principui. Tada Strasbūre vykusiuose debatuose europarlamentaras nuo Rumunijos Sebastianas Bodu pareiškė, kad bet koks solidesne sąskaita banke disponuojantis gangsteris taip gali pelnyti teisę be kliūčių judėti visoje ES.
Kita vertus, kaip nurodo rusų investicijas ofšorinėse zonose nagrinėjanti Suomijos Ааlto universiteto ekonomikos docentė Svetlana Lediajeva, svarbiausia priežastis, dėl ko pasiturintys rusai renkasi Kiprą ar kitas „ofšorines vieteles“, ta, kad jie bijo prarasti savo pinigus, mat laiko tėvynę politiškai nestabilia ir nepatikima valstybe, kur nutikti gali bet kas.
Tiesa, jei ES vis dėlto ims aktyviau reaguoti ir spausti Nikoziją sunorminti pilietybės gavimą pagal europietiškus standartus, savo turtų saugumą siekiantiems užtikrinti rusams gali tekti ieškoti naujos šalies, kad įsigytų naują pilietybę.
Latvijos sostinė kartu su Berlynu, Londonu, Niujorku imta vis dažniau minėti kaip miestas, į kurį dažniausiai vyksta nusivylę Kremliaus vykdoma politika rusai. Po Krymo aneksijos 2014-ųjų pradžioje atvykstančiųjų skaičius išaugo tiek, kad leidimo gyventi suteikimą vien už būsto įsigijimą Latvijos valdžia pradėjo laikyti grėsme nacionaliniam saugumui ir nuo tų metų rugsėjo 1-osios įsigyjamo nekilnojamojo turto vertės slenkstį siekiant gauti leidimą gyventi pakėlė iki 250 tūkstančių eurų. Investuotojas gali pirkti tik vieną nekilnojamojo turto vienetą ir dar sumokėti 5 proc. mokestį nuo jo vertės.
Bet kuriuo atveju tai labai miglota, „paslaptinga“ praktika, nes su pinigais atkeliauja ir atitinkami įpročiai. Tikriausiai dauguma siekiančiųjų bet kuria kaina „įsipilietinti“ Europoje yra ne tik respektabilūs, bet ir padorūs, vis dėlto atvykę iš šalies su tam tikrais papročiais bei korupciniu „paveldu“, jie yra pažeidžiami, o tai savo ruožtu daro pažeidžiama juos priėmusią šalį.
2017.09.25; 08:00
Konkuruojančios šalys suskubo kviestis Rusijos pinigus, įstrigusius Kipre, pažymi "The Financial Times". Žurnalisto Ričardo Milnio nuomone, ypač išsiskiria Latvija. „Kipro teisininkai, dirbantys su klientais iš Rusijos, sako: kai buvo paskelbtas Kipro gelbėjimo planas, tiesiog po kelių valandų su jais susisiekė Latvijos bankai“, – sakoma straipsnyje.
Tiesa, oficialioji Ryga įtikinėja, kad jokio pinigų srauto iš Kipro nėra, pabrėždama, kad šalis tikisi pereiti prie euro. „Šiuo momentu mes nepastebime jokio Kipro pinigų srauto į Latviją. Į tą šalį atkreiptas dėmesys, ir mes neketiname konkuruoti dėl tų pinigų“, – sakė interviu laikraščiui Valdis Dombrovskis, Latvijos ministras pirmininkas.
Continue reading „Latvijos viltys ir Rusijos pinigų srautas”
„Kapitalistai pasirengę parduoti mums virvę, su kuria mes juos pakarsime“, – sakė Vladimiras Leninas. Jo įpėdiniu Kremliuje Vladimirui Putinui Kipras patvirtina, kad toks posakis teisingas“, – rašo Edvardas Lukasas leidinio "Daily Mail" straipsnyje.
„Vakarų finansinės problemos tapo jų Achilo kulnu. Godumas ir naivumas įtraukė ES narį, užimantį svarbią strateginę vietą, į riziką atsidurti Rusijos rankose“, – mano Edvardas Lukasas.
„Tikėtinas rezultatas bus nauda Kremliui, kuris pasiruošė gauti karinę jūrų bazę ir priėjimą prie dujų telkinių. Europai tai bus pažeminimas“, – tvirtina straipsnio autorius E.Lukasas.
Vieninga valiuta turi prisidėti prie Europos politinės ir ekonominės integracijos. Dabar ji stumia vieną iš savo silpniausių valstybių į režimo, kuris tik kalba apie demokratinius idealus, glėbį, rašo leidinys.
Continue reading „Edvardas Lukasas: Vakarai pralaimės pirmąjį mūšį naujame šaltajame kare”
Kaip susiję tarpusavyje Kipras ir mokamas parkavimas Maskvoje? Pernai Maskvoje atsirado parkavimo aikštelių, kur už parkavimą buvo galima sumokėti pasiuntus SMS žinutę numeriu 7757, pasakoja leidinys “The Financial Times”.
Didžiosios Britanijos žurnalistė Džil Dando buvo nužudyta 1999 metų balandžio mėnesį prie savo namų Londone. Televizijos žvaigždė, garsėjusi ne tik savo profesionalumu, bet ir grožiu, buvo nušauta.
Žudikas taikėsi jai į galvą. Tebuvo paleistas vienas taiklus šūvis. Ši akivaizdžiai užsakyta žmogžudystė tuo metu sukrėtė ne tik Didžiosios Britanijos visuomenę. Žinia apie televizijos įžymybės mirtį apskriejo visą pasaulį. Mat žurnalistė buvo labai populiari ne tik Didžiojoje Britanijoje, bet ir Amerikoje.
Tuoj po įvykio imta svarstyti, kam ir kodėl prireikė žurnalistės mirties. Pirmiausiai pradėta narplioti versiją, ar ši žmogžudystė neturi politinio ir finansinio pamato. Tačiau Dž.Dando tarsi ir neturėjo nei priešų, nei skolų, nei blogų įpročių. Todėl ilgainiui imta ieškoti visai kitų priežasčių: pavydo ar konkurencijos. Tikrieji žmogžudystės motyvai ėmė ryškėti, kai įsikišo Izraelio slaptosios tarnybos.
Continue reading „Britų žurnalistė Džil Dando nužudyta Rusijos mafijos įsakymu”