VSAT pareigūnai patruliuoja prie Lietuvos-Baltarusijos valstybinės sienos. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Per praėjusią parą, nuo antradienio vidurnakčio iki trečiadienio, pasieniečiai iš Baltarusijos į Lietuvą draudžiamose vietose neleido patekti 281 migrantui.
Įleistųjų į Lietuvą dėl humanitarinių priežasčių antradienį nebuvo.
Šis VSAT pareigūnų neįleistų užsieniečių skaičius – 281 – yra antras pagal dydį šiemet nuo rugpjūčio 2 d., kai pasieniečiai teisėtai gali nepriimti iš Baltarusijos einančių migrantų. Didesnis neįleistųjų per parą skaičius buvo tik rugpjūčio 4 d. – 321.
Pirmadienį VSAT pareigūnai neįleido 73 iš Baltarusijos ėjusių migrantų, sekmadienį – 97, šeštadienį – 98, penktadienį – 126, ketvirtadienį – 58, trečiadienį – 87.
Antradienio vakarą ties Druskininkų savivaldybe Baltarusijos pusėje prie sienos buvo iššauta apie 20 pavienių šūvių. Popiet pasieniečiai Medininkų kontrolės punkte tikrino iš Baltarusijos įvažiavusio maršrutinio autobuso Minskas–Vilnius keleivių dokumentus. Irako pilietė pateikė savo šalies pasą ir esą jos vardu išduotą leidimą gyventi Vokietijoje. Šis dokumentas irakietei turėjo suteikti teisę į Šengeno erdvę patekti be vizos. Pasieniečiai nustatė, kad vokiškas leidimas yra visiška klastotė. Be to, VSAT pareigūnai išsiaiškino, kad irakietės pase buvę Belgijos ir Vokietijos atvykimo bei išvykimo spaudai irgi yra suklastoti. Užsienietė neįleista į Lietuvą ir grįžo į Baltarusiją.
Nuo rugpjūčio pradžios, kai pasieniečiai įgijo teisę neįsileisti draudžiamose vietose iš Baltarusijos einančių užsieniečių, jų į Lietuvą nepateko 6298 (vidurnakčio iš antradienio į trečiadienį duomenys). Tarnybinių ginklų Lietuvos pasieniečiams ir jiems talkinantiems kariams praėjusią parą pasienyje panaudoti neteko. Sienos kontrolė Lietuvos pusėje vykdoma sustiprintu režimu.
Ar galima taip, t. y dora pavadinti knygą, kai doru ar nedoru paprastai yra vadinamas žmogaus poelgis arba tokiu įvardijimu yra tituluojamas pats žmogus, kai jo elgesys įgyja pagal vertybinį kriterijų atpažįstamą pastovumą?
Galiausiai, kokia knyga gali būti pavadinta dora, jeigu linkstame į tokį įvardijimą, gal tai visų pirma yra etikos vadovėliai ar etiketo aprašai, mokantys mus gražaus elgesio.
Tačiau dabar, pagautas stipraus įspūdžio, tvirtinu, kad viena iš doriausių lietuvių raštijoje yra ką tik pasirodžiusi Daliaus Stanciko istorinių aktualijų knyga „Kūju per Lietuvos istoriją“ (Valstybingumo studijų centras, 2020-ieji). Tai išties yra dora knyga savo esme ir kitaip jos pavadinti neįmanoma!
Kartais skaitytojas, užvaldytas meninės tiesos sugestijos, sako, kad tas ar kitas autorius rašo labai teisingai, tokiu būdu suponuodamos išvados, kad knygos gali būti teisingos ir nelabai teisingos, galimybę. Tačiau nuoroda į dorą knygą, kaip atrodo, turi daugiau komponentų nei dažniau pasitaikantis kalbėjimas apie teisingą rašymą ir teisingos knygos pavyzdį.
Kūju per Lietuvos istoriją. Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.
Doru visų pirma galime pavadinti tik tokį istorinį veikalą ar apybraižą, kurioje istorinių tyrinėjimų pamatu tampa empirinė bazė, faktiniai duomenys, šaltinių įvairovė. Kitaip tariant, doru būtu galima vadinti tik tokį istorinį tyrinėjimą, kai kurpiamos išvados yra dengiamos faktų visuma, panašiai kaip piniginiai ženklai yra atsparūs nuvertėjimui tik tada, kai yra dengiami auksu. Filosofinė spekuliacija, deranti filosofijoje, istorinių tyrinėjimų publikacijoje nebūtų didelis gėris. Savo ruožtu minėtasis D.Stanciko tyrinėjimas maloniai nustebins skaitytoją neįtikėtina šaltinių ir nuorodų įvairove, beveik maniakiniu kruopštumu, fokusuotu dėmesingumu aptariamų dalykų faktinėms aplinkybėms, taip pat sąžiningumu išryškinant nepatogiais vadinamus faktus.
Didelis dėmesingumas faktams leido D.Stancikui tapti tikru atradėju, pateikiant sensacijoms prilygstančius faktus, kaip, pavyzdžiui, fakto, jog Jonas Noreika-generolas Vėtra dalyvavo antinacinio pasipriešinimo pogrindyje, nustatymas su visa jo metrika. Skamba labai paradoksaliai, bet istorikui didžiausią šlovę atneša faktų „atradimas“, kai darbas su šaltiniais leidžia pagrįstai nurodyti į anksčiau nežinomas įvykių faktines aplinkybes, dėl ko iš esmės gali pasikeisti buvę vertinimai ir įsišakniję prietarai.
Kita vertus, D.Stanciko studija „Kūju per Lietuvos istoriją“ nėra sausų faktų suvestinė. Čia kalbama apie dalykus, kurie emociškai užgauna mus visus. Kaip tikriausiai daugumai skaitytojų yra žinoma iš publikacijų slaptai.lt, D.Stancikas aptaria šmeižikiškų išpuolių prieš lietuvių tautą ir jos puoselėtus idealus istoriją, prasidėjusią su bolševikine okupacija ir tebesitęsiančią bangomis iki mūsų dienų, Lietuvai atkovojus nepriklausomybę.
Tas bandymas apdergti Lietuvą, jos laisvės ir nepriklausomybės siekius viso pasaulio akyse, serijiniu būdu gaminant klastotes, yra savotiškas istorinis fenomenas. Jo gyvybingumą šiandien palaiko tie patys užsakovai, pakeitę arba net nesiteikę pakeisti iškabų.
Dažniausiai tiražuojamas Lietuvos neprietelių melas yra kurpiami teiginiai apie lietuvių tautos masinį dalyvavimą žydų žudynėse, poringės apie tai, kad neva Lietuva pradėjo pasaulinį Holokaustą, o gal net sukėlė antrąjį pasaulinį karą. Tačiau knyga „Kūju per Lietuvos istoriją” (portale slaptai.lt straipsniai buvo skelbiami šiuo pavadinimu – „Su kūju – per istoriją ir Lietuvą“) nėra tik paprastas ideologinių klišių ar atvirai melagingų klastočių užginčijimas, buvusį ženklą pakeičiant į priešingą, dėl nuodugnumo ir dėmesingumo faktinėms aplinkybėms minėtą D.Stanciko studiją būtų galima pavadinti istorine – fenomenologine Lietuvos šmeižto dekonstrukcija.
Kaip jau minėjau, D.Stanciko studija, liečianti jautriausias naujausiųjų laikų Lietuvos istorijos temas, įdarbina visas skaitytojo emocijas, o kartais įkaitina kraują iki virimo temperatūros. Todėl negaliu atsistebėti dėl to, kaip pačiam autoriui pavyksta išsaugoti blaivų kalbėjimo toną, išvengiant sutirštinimų ar nepagarbių epitetų oponentų atžvilgiu, net kai yra kalbama apie piktybiškai apsimelavusias ir stipriai papuvusias būtybes. Savo ruožtu dvaro istorikai, negalėdami nuneigti naujų interpretacijų atsiradimo Lietuvos padangėje faktą dar D.Stancikui publikuojant būsimos knygos medžiagą slaptai.lt internetiniame dienraštyje, pabandė forsuotai nutylėti paties autoriaus pavardę, maždaug tokia intonacija, kad neva kažkokie įtartini tipai drumsčia vandenį su neaiškiomis hipotezėmis. Tai, žinoma, rodo pačių dvaro istorikų apgailėtiną lygį.
Be visa ko kito, studijos autorius labai jautriai kalbą apie Holokaustą ir jo aukų atminimą. Tačiau šiandien mus skaudina ir tai, kad Holokausto atminties tema neretai jau įgyja kraupiai iškreiptus pavidalus, tampa Holokausto industrijos intoksikacijų prasiveržimo, pinigų darymo, valdžios kaupimo, lipimo per kitų galvas, siekiant tarptautinės karjeros, spaudimo, žmonių niekinimo, tautų šantažo, kartais net visiškos begėdystės apsireiškimo įtikrovinimo tema.
Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.
Holokausto atminties tema kartas nuo karto tampa ta uždanga, po kuria tvarkomi nešvarūs reikaliukai, o ta proga galima būtų pasakyti dar ir taip, kad šiandien Holokausto temos begėdiško eksploatavimo savanaudiškais tikslais sferoje pirmaisiais smuikais groja Rusijos specialiosios tarnybos, ne patys geriausi žydų tautos atstovai, o Lietuvoje taip pat ir lietuvių kilmės piliečiai dėl konjunktūrinių sumetimų ir polinkio į prostituciją, tokiu būdu planuodami padaryti karjerą ar užsitikrinti bent žinomumą ir įtakingų žmonių palaikymą.
Savo ruožtu D.Stanciko istorinių apybraižų studija „Kūju per Lietuvos istoriją“ yra dora knyga visų pirma dėl istorinio tyrimo ir išvadų antikonjunktūrinio pobūdžio. Tai ne toks jau dažnas dalykas šalyje, kur naujosios konjunktūros nuodingi debesys kyburiuoja neišsisklaidę ir temdo tikrovės vaizdinius.
O vis dėlto, apie ką šį knyga, – kažkas dar paklaus. Tai dora knyga apie tiesą ir melą.
Tai išties dora knyga apie tiesą ir melą, apie melą ir tiesą.
Šiaulių apygardos prokuratūra perdavė teismui baudžiamąją bylą dėl svetimo prekių ar paslaugų ženklo naudojimo.
Baudžiamojoje byloje kaltinamas 31-erių šiaulietis G. K., kuris buvo uždarosios akcinės bendrovės, registruotos Kaune, vadybininku, o vėliau – vadovu. Neturėdamas prekių ženklo savininko leidimo, vyras, kaip įtariama, pateikė realizavimui ir laikė svetimais prekių ženklais pažymėtą didelį kiekį prekių.
Ikiteisminio tyrimo, kurį atliko Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai, metu surinkta duomenų, kad nuo 2015 metų liepos iki 2016 metų kovo kaltinamasis bendrovės vardu fiziniams asmenims ir kitoms įmonėms įsikūrusioms skirtingose Lietuvos vietovėse, taip pat ir bendrovėms Lenkijoje, Latvijoje, už žymiai mažesnę nei rinkos kainą, pardavė įvairių žinomų prekės ženklų skalbimo, higienos ir valymo priemonių.
Pasak kaltinamojo suklastotas prekes jis įsigijo siekdamas brangiau parduoti ir kažkiek užsidirbti. Pavyzdžiui, visiems gerai žinomo gamintojo 250 ml talpos šampūno buteliuką jis įsigijo vos už 1 eurą, o pardavinėjo po 1,50 euro.
Tiriant nusikaltimą specialistai nustatė, kad tyrimui pateiktų prekių apipavidalinimas neatitinka teisėtų gamintojų keliamų reikalavimų, jos pažymėtos registruotais prekių ženklais be prekių ženklų savininko leidimo.
Konstatuota, kad pateiktos prekės yra klastotės. Nors jos atrodo panašiai į originalius produktus, tačiau keletas aspektų privertė manyti, kad produktai yra nelegalūs. Pavyzdžiui, skalbinių dėmių valiklis buvo parduodamas raudonoje pakuotėje, nors jo originali spalva yra ryškiai rožinė, o kitų parduodamų prekių pakuotės buvo pilkšvai kreminės spalvos, nors turėtų būti skaisčiai baltos. Be to, informacija apie produktą ir naudojimo instrukcija buvo pateikta ne lietuvių kalba bei jų žemiausia rinkos kaina yra kone dvigubai didesnė nei buvo parduodamos kaltinamojo.
Pagal bendrovės sąskaitas faktūras patikrinta, kad iš viso buvo parduota beveik du tūkstančiai suklastotų prekių. Beveik tiek pat suklastotų prekių laikyta kaltinamojo bute, bendrovėje Kuršėnuose, name Šiaulių rajone. Nusikaltimu padaryta didelė virš 23 tūkstančių eurų žala dviem prekių ženklo savininkams.
Informaciją pateikė Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Gabrielė Gendvilaitė (Šiauliai).
„1983 metų balandį išskirtinė medžiaga Vokietijos savaitraštyje "Stern" apie anksčiau nežinotų Hitlerio dienoraščių įsigijimą sukėlė pasaulinę sensaciją. Leidėjai pažadėjo vėliau perduoti Vakarų Vokietijos Federaciniam archyvui saugoti daugiau kaip 60 ranka rašytų tomų.
Tačiau didelis lobis žurnalui prišaukė gėdą: netrukus išaiškėjo, kad tariami dienoraščiai yra klastotė“, – praneša "The New York Times".
„Dabar, po 30 metų, istorija netikėtai sulaukė epilogo: suklastotas istorinis dokumentas buvo priimtas į archyvą kaip realus. Vokietijos Federacinio archyvo atstovai pareiškė, kad "Stern" priklausanti klastočių kolekcija bus paimta į archyvą kaip žiniasklaidos istorijos, o ne fašizmo istorijos dalis“, – rašo straipsnio autoriai Krisas Kottrellas ir Nikolas Kulišas.
Autoriai primena, kad 1983 metais "Stern" skyrė žurnalistui Gerdui Haidemannui milijonus dolerių gausiai Hitlerio užrašų ir kitokių dokumentų kolekcija įsigyti. Dienoraščius taip pat įsigijo Britanijos laikraštis "Sunday Times".
Enkavedistų ir sovietinių teroristų Lietuvoje aukas ar jų artimuosius šokiravo Lietuvos generalinės prokuratūros pranešimas, jog ji nutraukia ikiteisminį tyrimą dėl Yitzhako Arado dalyvavimo apiplėšiant lenkų ir lietuvių valstiečius per „ekonomines akcijas“, sunaikinant 250 Lietuvos patriotų; dėl jo beveik metus trukusios enkavedistinės veiklos, nes, pasak nežinomo „humanitarinių mokslų daktaro (eksperto – istoriko)“, „atsiminimų knygoje savo veiklą Y.Aradas, kaip ir kiti sovietiniai partizanai, sureikšmino, neišvengė faktinių klaidų“.
Žinomos psichologijos profesorės Danutės Gailienės nuomone, reiškinį, kai nieko nežudęs asmuo sakosi nužudęs žmogų, galima laikyti patologija. Žinodamas tai, nejučiomis pradedi domėtis tokių „patologijos aukų“ pasirinktomis savo tekstų iliustracijomis. Šiandien aptarsime vieną iliustraciją iš Yitzhako Arado knygos „The Partisans“, išleistos Niujorke 1979 m.
