koncentracijos stovykla

Trumposios naujienos

Vokietijos kanclerė Angela Merkel buvusioje Aušvico koncentracijos stovykloje pagerbė nacių žiaurumų aukas. Prie vadinamosios Juodosios sienos ji sustingo tylos minutei ir padėjo vainiką. Čia buvo sušaudyta tūkstančiai Aušvico kalinių.
 
Prieš tai kanclerė apžiūrėjo dujų kamerą ir krematoriumą. A. Merkel lydėjo Lenkijos ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis ir memorialo direktorius bei Aušvico-Birkenau fondo prezidentas Piotras Cywinskis.
 
Visi trys jie ėjo ir prie liūdnai pagarsėjusių vartų su cinišku užrašu „Arbeit macht frei“ („Darbas išlaisvina“). A. Merkel apžiūrėjo kalinių blokus, kuriuose eksponuojami tokie daiktai, kaip tuščios nuodo „Ciklonas B“ skardinės – ciano vandeniliu Aušvice masiškai buvo žudomi žmonės.
 
Po to A. Merkel apsilankė ir buvusioje Aušvico-Birkenau mirties stovykloje. Čia ji turėjo pasakyti kalbą. Tai pirmasis A. Merkel apsilankymas Aušvice. Prieš ją čia jau buvojo kancleriai Helmutas Schmidtas ir Helmutas Kohlis.
 
Aušvicas-Birkenau per Antrąjį pasaulinį karą tada Trečiojo Reicho užimtoje Lenkijoje buvo didžiausia nacių koncentracijos stovykla. Čia buvo nužudyta apie 1,1 mln. žmonių, dauguma jų – žydai. Stovykloje gyvybės neteko ir 80 000 lenkų, kurie nebuvo žydai, 25 000 romų bei 20 000 sovietų karių. Mirties stovyklą Raudonoji armija išlaisvino 1945 metų sausio 27 dieną.
 
A. Merkel apsilankymo Aušvice priežastis yra dešimtosios Aušvico-Birkenau fondo gyvavimo metinės.
 
Aušvico-Birkenau fondas buvo įsteigtas 2009-aisiais. Jo iniciatorius – tuometis Lenkijos užsienio reikalų ministras ir buvęs Aušvico kalinys Wladyslawas Bartoszewskis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.07; 00:15
Politinės intrigos

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Net daugelį ieškančių tiesos Jono Noreikos istorijoje baugina ir klaidina žydų suvarymo į geto ir jų turto konfiskavimo faktas.

O tiesa paprasta. Pas tave į kabinetą įsiveržia ginkluotas nacis, įremia tau į smilkinį pistoletą ir liepia vykdyti įsakymą, neperžengiantį gyvybės ribos. O, ne, aš nevykdysiu jūsų įsakymo, aš atsistatydinu, turėjo išdidžiai pareikšti Jonas Noreika. Ir gauti kulką į kaktą? Toks pasirinkimas?

Vėliau, kai jau pistoleto prie smilkinio nebuvo, jis pasirinko Štuthofą.

Naujoji atminimo lenta, skirta Jono Noreikos garbei. Slaptai.lt nuotr.

Apie tai, kaip naciai susidorodavo su nepaklusniais europiečiais, net savais vokiečiais, literatūros su įrodymais – kiek nori. Žinoma, pistoletas galėjo būti, galėjo ir nebūti. Galėjo pakakti ir ginkluotų automatininkų kieme. Ir komendanto tonas galėjo būti mandagus.

Tik ne J. Noreika, jei gyvas būtų, civilizuotoje valstybėje turėtų įrodinėti, kad buvo pistoletas ar automatininkai, o tie, kurie jį kaltina, įrodyti, kad jų nebuvo ir kad J. Noreikai iš viso nieko nebūtų atsitikę už įsakymo nevykdymą.

2019.09.08; 09:30

 
Politinės intrigos

Neretai kalbant apie Lietuvos valstybės veikėjų veiklą nacių okupacijos metais jie apibūdinami epitetu „kolaborantai”. Girdi, jei jie ir neprisidėjo prie Holokausto, tai mažų mažiausiai kolaboravo su naciais, o tai – nenuplaunama dėmė jų biografijoje, ir todėl jie negali būti viešai pagerbiami.

Iš Lietuvių kalbos žodyno:

Kolaborantas – (pranc. collaborationniste < lot. collaboro – bendradarbiauju; terminas pradėtas vartoti Prancūzijoje, vėliau Belgijoje, Olandijoje) – išdavikas; asmuo, bendradarbiaujantis su visuomenės daugumos neremiama valdžia; šalies pilietis, bendradarbiaujantis su okupacine valdžia.

Bendradarbiavimas – tai bendras darbas kokiam nors tikslui pasiekti.

Ryškūs nebendradarbiavimo su naciais pavyzdžiai – Kazys Škirpa ir Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Abu juos naciai rado Laikinosios Vyriausybės (ne nacių) paskirtus į pareigas. Ir nei vienas, nei kitas nebendradarbiavo su naciais taip, kaip suprantamas bendradarbiavimas.

Yra kitas, lietuviškas, žodis – „prisitaikymas”. Prisitaikė prie aplinkybių, bet nesusitaikė su jomis. Būtent todėl naciai K.Škirpai Berlyne paskyrė namų areštą, o karui baigiantis suėmė ir išsiuntė į politinių internuotųjų stovyklą. O J. Noreiką jie patalpino Štuthofo konclageryje.

Mano akimis žiūrint, žmogaus įvardinimas kolaborantu, jei jis toks nebuvo, – įžeidimas ir šmeižtas.

Dar neišsiaiškinau, ar prokuratūra privalo savo iniciatyva ginti viešąjį interesą, kai šmeižiamas ir įžeidinėjamas nebegalintis pats apsiginti Lietuvos valstybės veikėjas. Bet gal kas nors, perskaitęs šias eilutes, išmano mirusiųjų šmeižto ir įžeidimo bylas?

2019.08.18; 15:09

romu-mergaites
Politinės intrigos

2011 metais pirmą kartą Vokietijos istorijoje minint nacionalsocializmo aukas kalbėjo ir čigonų holokaustą išgyvenęs asmuo – Zoni Weisz. Čia pateikiame Irenos Tumavičiūtės parengtą tekstą apie romų holokaustą.

1945 m. sausio 27 d. Raudonoji armija išvadavo Osvencimą/Aišvicą. Ši diena yra nacionalsocializmo aukų atminimo diena. Nuo 1996 m. tą dieną Bundestago plenarinių posėdžių salėje vyksta aukų atminimui skirtas renginys. 2011 m. sausio 27 d. pirmą kartą Bundestage kalbėjo romų atstovas Zoni Weisz, holokaustą išgyvenęs ir Nyderlandų Romų atsovas (vokiškai: Sinti und Roma).

Visi Zoni Weisz giminės – tėvai, broliukai, sesutės, tetos, dėdės ir tolimesni giminės tapo čigonų holokauso aukomis – žuvo koncentracijos stovyklose. 

Continue reading „“Pamirštasis holokaustas”” →