Seimo narė Aušra Maldeikienė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Europarlamentarė Aušra Maldeikienė įstojo į Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partiją. Tai, kad žinoma politikė penktadienį prisijungė prie valdančiosios konservatorių partijos, Eltai patvirtino TS-LKD vykdantysis sekretorius Martynas Prievelis.
„Penktadienį vyko Vilniaus Šeškinės posėdis ir Aušra Maldeikienė tapo Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos nare“, – Eltai sakė M. Prievelis.
A. Maldeikienė yra buvusi Seimo narė ir dabartinė Lietuvos atstovė Europos Parlamente. A. Maldeikienė buvo išrinkta į Seimą 2016–2020 m. kadencijai, o 2019 m. su visuomeniniu rinkimų komitetu laimėjo mandatą į Europarlamentą ir tapo 1 iš 11 Lietuvoje išrinktų Europos parlamento narių. Europarlamente ji prisijungė prie Europos Liaudies Partijos (Krikščionių demokratų) (EPP) grupės.
(Apie „Žurnalisto išpažintį“ ir „Redaktoriaus testamentą“)
8. Kuo silpnesnė valdžia, tuo stipresnė žiniasklaida, ir atvirkščiai
Iš G. Vainausko prisiminimų galima atsekti ištisą spaudos ir valdžios santykių naratyvą, kurio leitmotyvas – visokeriopi valdžios mėginimai pažaboti nepriklausomos žiniasklaidos galią. Ir vis dėlto klaidinga būtų mistifikuoti laisvo žodžio ir valdančiosios valdžios konfliktiškumą.
Viskas priklauso nuo istorinių aplinkybių ir valdančiosios jėgos intelektualinio pajėgumo. Kuo silpnesnė ideologinė ir intelektualinė valdžios viršūnė, tuo labiau ji pažeidžiama, tuo greičiau ima vengti demokratinėje šalyje neišvengiamos idėjų ir politinių nuomonių įvairovės. Tuo tarpu „Lietuvos rytas“ nuo pat pradžių, kaip prisimena G. Vainauskas, tapo atviras nuomonių įvairovei. „Tai turtino laikraštį, traukė skaitytojus. Net tame pačiame dienraščio numeryje leisdavome pasisakyti skirtingoms partijoms atstovaujantiems politikams, juo labiau, kad iš pradžių po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos politiniame gyvenime dalyvavo daug stiprių asmenybių – iškilių mokslininkų, menininkų, visuomenės veikėjų“ (p. 152). Jų skelbiamos nuomonės ir idėjos, politiniai ir ekonominiai siūlymai anaiptol ne visados sutapdavo su valdančiųjų partijų programomis ir jų įgyvendinimo būdais. Šalyje tvyrojo karštų diskusijų įtampa.
Gedvydas Vainauskas. Redaktoriaus testamentas
To negana. Pirmieji nepriklausomybės metai Lietuvoje buvo kupini įnirtingos politinės kovos, kurioje dalyvavo ne tik lietuviškos idėjos ar nuomonės. Ypač aktyvios darėsi užsienio valstybių remiamos antilietuviškos – prorusiškos ir prolenkiškos – jėgos, pretendavusios sugrąžinti Rusijos įtaką šalyje ir net atplėšti nuo Lietuvos Vilniaus kraštą.
Nekontroliuojama nuomonių įvairovė viešoje erdvėje ir spaudoje kartais darėsi politiškai grėsminga ir nederėtų stebėtis anuometinių konservatorių planais nacionalizuoti perdėm politiškai margą žiniasklaidą. Įžvalgiausias nepriklausomos Lietuvos politinis strategas Vytautas Lansbergis nepalaužiamai siekė sukurti ir stiprinti ką tik atgavusios nepriklausomybę Lietuvos politinį stabilumą visais įmanomais būdais, tarp jų – plačiau neviešinimais, pusiau slaptais, konfidencialiais. Ir, atrodo, neatsitiktinai.
V. Landsbergis išsiskyrė iš visų šalies vadovų pirmiausia tuo, kad dviejų epochų sandūroje jis išsaugojo gilią, beveik genetinę panieką ir priešiškumą bolševikinei sistemai, kai tuo tarpu nemaža jo amžininkų politikų vis dar jautė nostalgiją lygiavinio socializmo tvarkai buvusioje Sovietų Sąjungoje, kur išaugo ir padarė daugiau mažiau įspūdingas karjeras. Tuo pačiu keliu bandė vėliau eiti ir V. Landsbergio globota prezidentė Dalia Grybauskaitė, deja, turėjusi įtartinos praeities šleifą. Pasak G. Vainausko, „vieša paslaptis, kad dažną ankstyvą rytą pas prezidentę užsukdavo V. Landsbergis. Prezidentūroje kuždėta, kad jis, o ne D. Grybauskaitė dešimtmetį buvo faktinis šalies vadovas – jo mintys neretai virsdavo prezidentės veiksmais“ (p. 331).
Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Paradoksas čia toks, kad teoriškai ir kategoriškai neigiant rusišką bolševizmą, V. Landsbergiui teko kurti gelžbetoninę konservatorių partiją, kurioje vyrauja daugumos priimtų sprendimų besąlygiškas vykdymas, visiškas individų paklusnumas generalinei partijos linijai ir taktikai. Iki šiolei galime stebėti įspūdingus manevrus, žaibiškai šalinant iš pareigų neklusniuosius partijos narius ir vėl maloningai grąžinant juos į ankstesnes pareigas už sumaniai pademonstruotą paklusnumą.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
G. Vainauskas prisimena savo iškalbingą susitikimą su naujuoju konservatorių partijos lyderiu Gabrieliumi Landsbergiu, kai šis paskambino 2016 –ųjų vasarą. „Atsiliepiau – jis pasiūlė susitikti prie pietų stalo ir pasišnekėti. – Apie ką? – pasiteiravau. – Šiaip, be jokių išankstinių įsipareigojimų, – išgirdau atsakymą, ištartą tvirtu, neįsiteikiančiu balsu. Susitikome ir abu maloniai nustebome. Pasirodo, daugeliu atvejų – apie politinius procesus, verslą, migraciją, socialinius iššūkius mudviejų požiūriai sutapo [ …] G. Landsbergiui užsiminiau, kad Tėvynės sąjunga, kurios vairą jis perėmė, per visą savo gyvavimo istoriją nė karto neužsakė reklamos „Lietuvos ryte“. “Pats esi jaunas žmogus ir turbūt nežinai, kad konservatoriai – vienintelė Lietuvos partija, kuri niekada nesireklamavo mūsų laikraštyje, reklamą stengiasi užsakyti tik jiems palankiuose, gerokai mažesnio tiražo leidiniuose. Tačiau jų skaitytojai ir taip balsuos už Tėvynės sąjungą. Jums būtų daug naudingiau save pristatyti pas mus, nes gal jus išgirs ir liberaliau mąstantys rinkėjai“, – pasiūliau G. Landsbergiui. – Negali taip būti! – nusistebėjo jis. – Grįžęs į štabą pasakysiu, kad užsakytų mažiausiai du puslapius jūsų laikraštyje“ (p. 347).
Deja, pažadas liko tik pažadu. Ir, G. Vainausko manymu, ne dėl jaunojo G. Landsbergio, kuris redaktoriui pradžioje „pasirodė esantis klastingojo senelio priešingybė“, kaltės: „Neabejoju, G. Landsbergis kalbėjo nuoširdžiai. Tačiau prabėgo visa Seimo rinkimų kampanija, o konservatoriai taip ir neužsakė „Lietuvos ryte“ ne tik dviejų, bet ir vieno politinės reklamos puslapio. Kaip tai galima paaiškinti? Pasirodo konservatorių sukurta sistema stipresnė už jų naują lyderį ir jam, matyt, buvo griežtai paaiškinta, kad dar jo senelio nubrėžtų raudonųjų linijų nevalia peržengti. Nors finansiškai „Lietuvos rytui“ ta reklama – labai menkas praradimas, man rūpėjo išsiaiškinti tikrąją padėtį. Tai būtų tarsi signalas, kad keičiantis konservatorių vadovybės kartoms Lietuva bus mažiau priešinama. Pažadas liko netesėtas. Supratau: G. Landsbergis nėra savo žodžio šeimininkas, ir jam bus nelengva tapti tikru partijos lyderiu“ (p. 348).
Beje, dera patikslinti, kad „senelio nubrėžtos raudonosios linijos“ pačiam braižytojui nebuvo dogma. Strategiškai mąstantis Vytautas Landsbergis dalykiškai rinkdavosi tinkamiausią taktiką konkrečiomis aplinkybėmis konkrečiu momentu. G. Vainausko knygoje randame epizodą, kai prabėgus kelioms dienoms po to, kai sovietų desantininkai išvarė žurnalistus iš Spaudos rūmų, „Lietuvos ryto“ redaktorių pasikvietė pasikalbėti Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas V. Landsbergis.
„Tai mane nustebino, – prisimena redaktorius – tada jau nebuvo jokia paslaptis, kad jis įtariai žvelgė tiek į mane, tiek į „Lietuvos rytą“. Pokalbis truko gerą pusvalandį. Labiausiai įsiminė V. Landsbergio žodžiai, kad mes, žurnalistai, per lengvai pasitraukėme iš Spaudos rūmų: „Reikėjo rimčiau priešintis. Pasaulis turėjo pamatyti daugiau kraujo“. Ir vis dėlto išsiskiriant G. Vainauskas išgirdo esminį taktinį tikslą: „po tokių įvykių suvienyti jėgas turime visi – politikai, žurnalistai, medikai, verslininkai, darbininkai, – žodžiu, visa tauta“ (p. 87-88).
9. Dvi politinės sferos – „aukštoji“ ir „žemoji“
Kada ir kodėl taktika pasikeitė, jei prisiminsime, kad naujai išrinktas konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis jau nebegalėjo įvykdyti savo duoto pažado „Lietuvos rytui“? Po minėto susitikimo su G. Landsbergiu G. Vainauskas pastebėjo: „Jis gali greičiau sulaukti palankaus vertinimo tarptautinėje arenoje, nes yra jaunas, gabus, išsilavinęs, bet sunkiai taps savas senajai konservatorių gvardijai“ (p. 348).
Ir štai G. Vainausko prognozė pildosi, šiandien jau turime žinią, kad G. Landsbergis kartu su mūsų prezidentu Gitanu Nausėda yra pakviestas dalyvauti 2023 m. pradžioje garsiajame Davoso susitikime, kur įtakingiausi planetos žmonės svarsto žmonijos problemų optimaliausius sprendimus.
Kai kam gali pasivaidenti, kad kartojasi niekieno nepatvirtinti gandai apie dar mažai kam anuomet žinomo Vytauto Landsbergio lemtingą pakvietimą prieš keletą dešimtmečių į Bilderbergo forumą (JAV), kur įtakingi veikėjai ir ekspertai iš Europos ir Šiaurės Amerikos neformaliose diskusijose aptaria abiejų kontinentų problemas, nors oficialiai neatskleidžiamos nei pranešėjo, nei bet kurio kito dalyvio tapatybė ar pareigybė. Visi pakviestieji dalyvauja kaip asmenys privataus susitikimo formate ir jokios rezoliucijos nesiūlomos, jokie politiniai pareiškimai nedaromi. Galime šiandien didžiuotis, kad joks Lietuvos politikas nėra susilaukęs tokios rimtos tarptautinės paramos ir pripažinimo kaip Vytautas Landsbergis.
Kaip seksis Gabrieliui Landsbergiui? Iš kavos tirščių buriant, vaidenasi įvairūs scenarijai…
G. Vainauskas po susitikimo su G. Landsbergiu ėmė įtarti, kad šis „pradeda blaškytis, kai atsiduria išankstinių nuostatų ir noro keisti pasaulį kryžkelėje“ (p. 348). Politologijos terminais galima būtų sakyti, kad kryžkelė šiuo atveju reiškia pasirinkimą tarp aukštosios politikos ir žemosios politikos. Kryžkelėje stovi ne tik dabartinis konservatorių lyderis, bet ir jo vadovaujama partija. Utopinis variantas: Gabrielius Landsbergis oriai tęs Vytauto Landsbergio „aukštąją politiką“ (šalies ir tarptautinis saugumas), o praktiškesnieji konservatoriai imsis „žemosios politikos“, ūkiškai tvarkydami mūsų krašto ekonominės, materialinės, kultūrinės ir socialinės gerovės reikalus mieste ir kaime.
Ar taip nutiks? Nežinia, nors vis labiau aiškėja, kad ne itin perspektyvu ir dora vardan tarptautinės vieno asmens karjeros aukoti žemiškuosius partijos pažadus tautai ir pačios tautos ūkiui naudingus tarptautinius ryšius (ne tik su Kinija…). Visa tai be reikalo kenkia konservatorių reitingams. Nors kas tie reitingai? Kasdien kintantys skaičiukai…
Šiandien belieka tik stebėti ir stebėtis, kaip laikui bėgant, keičiantis kartoms, gelžbetoninė konservatorių partijos vienybė nuolatos stiprėjo ir stiprėja. Jeigu D. Grybauskaitė stiprino savo poziciją, dalindama lojaliems saviškiams atsakingas valstybines pareigas, tai naujai atėjusi į valdžią po valstiečių pralaimėjimo konservatorių partija su savo koalicine „Laisvės partija“ galimai dalina lojaliems saviškiams stabilias materialines pozicijas ir pajamas iš sparčiai privatizuojamos valstybinės nuosavybės akcijų bei dividendų naujai steigiamose bendrovėse.
Pridėjus prie to vis dar tekančius iš Briuselio piniginius srautus, tvarkomus konservatorių pareigūnų įvairiose ministerijose, neverta stebėtis, kad Seimo pozicija, užsitikrinusi daugumą Seime, gali linksmai pasišaipyti iš susiskaldžiusios opozicijos purkštavimų.
Nes ką gi realiai gali pasiūlyti savo rinkėjams ir šalininkams opoziciniai veikėjai? Turiu galvoje ne tik Seime sėdinčius politikus, bet ir skaitlingus filosofinių bei moralinių vertybių gynėjus, įvarytus į opozicines susiskaldžiusių ambicingų asmenybių stovyklėles, sunkiai begyvuojančias alternatyvioje žiniasklaidoje ar socialiniuose tinkluose, iš kurių nuolat skamba narsi publicistinė valdžios kritika. Net triukšmingai vykdomos Seimo opozicijos parodomosios apklausos atskiriems ministrams pavirsta beprasmiais farsais, iš anksto žinant, kad visus ministrus nūdienė valdančioji partija demonstratyviai paliks savo postuose net po garsiausių jų „prisidirbimų“, po viešai matomų interesų konfliktų ir net apsijuokimo tarptautiniu mastu.
Konservatorius išrinkusi tauta dabar gali tiktai tylėti ir laukti, kada viskuo apsirūpinusi ir galutinai įsiviešpatavusi Lietuvoje konservatorių partija su visa savo koalicija, diegiančia universalias Briuselio rekomendacijas be jokio atsižvelgimo į Lietuvos specifiką, vis dėlto atsigręš į savo silpstančią dėl emigracijos ir ekonominių krizių tautą. Atsigręš ir imsis konkrečios „žemosios politikos“.
Kol kas, deja, mus valdančios partijos neretai susitapatina Lietuvos piliečių akyse su kitataučių geopolitinių galių ir instrukcijų vykdytojomis Lietuvos padangėje. Žvelgiant iš šalies, retkarčiais susidaro įspūdis, kad nemaža politikų dalis jau nebegirdi nei laisvo žodžio, skambančio žiniasklaidoje ir interneto erdvėje, nei tautiečių mitinguose skelbiamų reikalavimų.
Norime išlikti lietuviais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Bet ko norėti iš mūsų politikų? G. Vainauskas dalijasi įtarimu, kad „greitai šiuolaikinis žmogus gal išvis nenorės girdėti apie prasmę ir beprasmybę, tiesą ir melą ar kitas tariamas atgyvenas. Jis geis viską tik kuo greičiau išmesti iš galvos. Juk šiais laikais neretai išlaisvina pinigai ir advokatai, o ne tiesa [ …] Jau tampa nebesvarbu, kas iš tiesų dedasi pasaulyje – pilasi melagingos informacijos srautai, jie užtvindo socialinius tinklus, televizijas. Kai nelieka kritinio mąstymo, galima žmonėms įpiršti bet kokią mintį – svarbu ją patraukliai įpakuoti“ (p. 149). Kalbant apie madingiausias iliuzijų pakuotes, dažnai verta atkreipti dėmesį į glamūrinėje žiniasklaidoje ir provincinėje televizijoje šlovinamą idealą „Gera ten, kur mūsų nėra“. Kitaip sakant, globalizmo laikais gera visur, tik ne Lietuvoje. Negana to, peršama pranašystė su globalistų ūbavimais apie greitą ir neišvengiamą Europos tautų nykimą.
Ką jau čia bekalbėti apie mažytę Lietuvėlę!.. Jai reikia kuo skubiau pritaikyti nutautintos valstybės be istorinės praeities modelį. Kas gali būti patraukliau – jauki valstybėlė su visais šabloniškais šiuolaikinės civilizacijos teikiamais malonumais, kurie „trupinių politikos“ principu bus sumaniai paberiami nuo turtingųjų stalo varganiems Lietuvos piliečių sluoksniams. Paberiami ne iš kažin kokios atgyvenusios krikščionybės „artimo meilės“, o vien tiktai tam, kad netikę piliečiai nemitinguotų ir nekeltų riaušių iš nevilties dėl gyvenimo ant skurdo ribos, dėl nepakeliamų mokesčių už elektrą ir šilumą, dėl varganų, antisanitarinių savo būstų ar neįperkamų butų, dėl savo kasdienio juodo triūso ir nepajėgumo suteikti savo vaikams geriausią sveikatos priežiūrą, aukštesnį išsilavinimą, įdiegti jiems kilnesnę kultūrą ir t.t.
Kam nepatinka, gali jau dabar nešdintis iš Lietuvos. Aktyvioji tautos dalis taip ir daro, o pasyvioji jau nebeturi jėgų ir ryžto nei emigruoti, nei eiti į protestų mintingus, juo labiau kelti riaušes dėl valdančiųjų savivalės. Nuolatiniais mokesčių kaitaliojimais ir didinimais sukaustyta vidurinioji klasė retėja ir G. Vainauskas, ko gero, tiktai kaip gražų prisiminimą galėtų puoselėti JAV žiniasklaidos vadovų jam kažkada duotą patarimą „Žurnalistai visuomet turi ginti viduriniosios klasės interesus, nes ji yra visuomenės stuburas“ (p. 93). Besipučianti Lietuvos biurokratija ex oficio yra ir liks besielė instrukcijų administratorė, besimėgaujanti savo stabilia padėtimi ir asmenine gerove.
Betgi visos lazdos turi du galus. Mūsų valdančiųjų ir verslo žmonių viltys, esą nenuoramas lietuvius emigrantus pakeis paklusnūs ir pigesni imigrantai iš dar skurdesnių šalių, deja, yra neilgalaikės. Praktika rodo, kad jos pasmerktos maždaug dviejų-trijų generacijų gyvavimui. Europos Sąjungos patirtis akivaizdžiai patvirtina, kad aktyvūs atvykėliai iš skurstančių šalių ne tik sugeba kelti vandališkas riaušes, kurias sunkiai malšina daug efektyvesni nei Lietuvos policijos būriai. Jau antroje kartoje imigrantai ima perimti daugumą įvairiuose rinkimuose, palaipsniui įsitvirtina aukščiausioje šalies valdžioje ir pradeda teisiškai išradingą senųjų šalies šeimininkų nuosavybės perėmimą į savo rankas. Nuo aukščiausių postų, nuo dailių ofisų ir jaukių apartamentų senamiesčiuose iki sodybų sodybėlių ir restauruotų dvarelių prie ežerų ežerėlių… Dabartinė valdžia džiaugsmingai ruošia sau ir savo vaikams baltos duonos sumuštinį, netikėdama, kad jau antroje ar trečioje kartoje gardus sumuštinis nukris apsivertęs sviestu žemyn. Apsivers visa patrauklaus turto ir verslo sistema anaiptol ne buvusių šalies šeimininkų ir jų atžalų džiaugsmui.
Ir ką tada lietuviai? Ogi nieko. Gal tik mūsų protėviai dausose atsidus: o juk buvo pasakyta – nepjauk šakos, ant kurios pats sėdi…
Kelias į laisvę. Slaptai.lt foto
Kas aukštai, o kas žemai – istorinės akimirkos klausimas. Belieka laukti, kad mūsiškės partijos vis dėlto nepersipjaus tarpusavyje, gelžbetoninės koalicijos nesubyrės, kaip subyrėjo ir išsilakstė, kur šilčiau, buvusieji socdemai, valstiečiai, įvairiausi liberalai ir kiti vienkartiniai reformatorių sambūriai. Blaiviai ir tolerantiškai suderinus „aukštąją“ ir „žemąją“ politikas, kiekviena viešpataujanti partija tikrai suklestės ir atsigręš, jei kada nors atsigręš, į visų okupantų iškraipytos lietuvių tautos istorijos restauravimą, lietuvių kultūros rėmimą ir laisvų orių Lietuvos piliečių švietimą bei ugdymą bent kultūriškai nepriklausomoje šalyje.
Tokį lūkestį, beje, labai trumpai ir aiškiai išsakė G. Vainauskas, kuomet pirmą kartą susitiko su ką tik prisiekusiu naujuoju Lietuvos prezidentu Gitanu Nausėda, kuomet Prezidentūros kieme buvo surengtas priėmimas kone tūkstančiui svečių. “Pasitaikė proga pasikalbėti ir su pačiu prezidentu. Tada išgirdau: „Visi man kažko linki, o ko jūs iš manęs laukiate?“ Tariau vieną sakinį: “Noriu jaustis laisvu žmogumi laisvoje šalyje – ko pasigedau jūsų pirmtakės laikais“ (p. 335).
Britų premjerė Lis Truss. EPA – ELTA foto
Londonas, spalio 20 d. (ELTA). Jungtinės Karalystės (JK) premjerė Liz Truss ketvirtadienį paskelbė, kad traukiasi iš einamų pareigų.
Kaip rašo BBC, kalbėdama Dauningo gatvėje, L. Truss nurodė, kad apie tai informavo karalių Karolį III.
Ji tapo trumpiausiai valdžiusia premjere JK istorijoje – šiame poste ji išbuvo tik 45 dienas.
Politikė nurodė, kad traukiasi, nes esą negali įgyvendinti visų savo įsipareigojimų.
Pasak L. Truss, valdančioji Konservatorių partija kitą savaitę planuoja išsirinkti naują lyderį. Ji ir toliau eis premjerės pareigas, kol bus rastas jos įpėdinis.
Borisas Johnsonas pažadėjo Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui tolesnę tvirtą Jungtinės Karalystės paramą. EPA – ELTA foto
Londonas, liepos 7 d. (dpa-ELTA). Po to, kai paskelbė, kad traukiasi iš britų premjero pareigų, Borisas Johnsonas pažadėjo Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui tolesnę tvirtą Jungtinės Karalystės paramą.
Vyriausybės atstovė ketvirtadienį sakė, jog B. Johnsonas telefonu patikino V. Zelenskį, kad Didžioji Britanija tiek, kiek reikės teiks Ukrainai „gynybinę paramą“. Jis, be to, kartu su partneriais ir sąjungininkais sieks išspręsti Rusijos vykdomą Ukrainos grūdų eksporto blokadą.
„Jis padėkojo prezidentui V. Zelenskiui už viską, ką jis daro dėl laisvės, už jo draugystę ir už ukrainiečių tautos draugiškumą“, – sakė atstovė. V. Zelenskis savo ruožtu padėkojo premjerui už ryžtingus veiksmus remiant Ukrainą.
B. Johnsonas nuo karo pradžios du kartus Kyjive susitiko su V. Zelenskiu. Dabar baigiantis pokalbiui telefonu, premjeras pareiškė: „Jūs esate didvyris, visi jus mėgsta“.
Prieš tai B. Johnsonas po milžiniško savo partijos spaudimo pasitraukė iš Konservatorių partijos vadovo pareigų. Tačiau jis liks premjero poste, kol bus išrinktas įpėdinis.
Ukrainos prezidento patarėjas Mychailas Podoliakas po B. Johnsono pasitraukimo vaizdo ryšiu padėkojo jam už paramą.
Saulius Skvernelis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Opozicijos lyderis Saulius Skvernelis tvirtina, kad opozicija artimiausiu metu imsis veiksmų dėl Seimo Užsienio reikalų komiteto (URK) pirmininko Žygimanto Pavilionio pasisakymų, jam bendraujant su Rusijos opozicionieriumi Leonidu Volkovu apsimetusiu pašnekovu.
Ekspremjeras tvirtina, kad nepaisant to, jog tai galima laikyti pasisakymu, tokie URK pirmininko pareiškimai tiesiog iliustruoja jo tikrąją nuomonę bei nepagarbą Lietuvos prezidento institucijai.
„Galima įvardinti kaip provokaciją, pačios formos nereikėtų diskutuoti, bet turinys daug pasako, ką žmonės galvoja realiai ir po to kalbasi žinodami, kad kalbasi privačiai. Tie pasisakymai yra pirmiausiai nepagarba prezidento institucijai, po to tokia keista leksika apie savo galimybes, įvardinant net tam tikrus kontaktus su galima mafija. Susireikšminimas beribis“, – atsakinėdamas į žurnalistų klausimus prieš Seimo posėdį kalbėjo S. Skvernelis.
Opozicijos lyderis keistais vadina ir ministrės pirmininkės Ingridos Šimonytės, bei Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos pirmininko Gabrieliaus Landsbergio pasisakymus, užstojant Ž. Pavilionį.
„Keista, kad ir ministrė pirmininkė, ir partijos pirmininkas mąsto taip, kaip komiteto pirmininkas. Galbūt atvirkščiai turėtų būti“, – teigė ekspremjeras.
Pasak jo, šį konservatoriaus pasisakymą reikėtų vertinti ne kaip pavienį įvykį, o visame valdančiųjų politikos kontekste.
„Reikia žiūrėti kontekste. Ne iš vieno fakto. Visi tie skandalingi pasisakymai, kliurkos užsienio politikoje, manau, daro rimtą problemą. Valdantieji turėtų pagalvoti, ar tai nekenkia šalies interesams“, – svarstė S. Skvernelis.
Opozicijos lyderis mano, kad tai, ar Ž. Pavilioniui reikėtų palikti URK pirmininko postą, yra aukštus etikos standartus esą deklaravusių valdančiųjų klausimas. Žygimantas Pavilionis. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Tai yra valdančiųjų klausimas. Jie deklaravo prieš rinkimus apie aukštus moralės, etikos, skaidrumo standartus. Tai dabar tegul pavertina, ar tai atitinka, nekalbant apie profesinę kompetenciją“, – sakė jis.
S. Skvernelis tikino, kad „artimiausiu metu“ bus galima pamatyti, kokių konkrečių veiksmų opozicijoje esantys parlamentarai imsis Ž. Pavilionio atžvilgiu.
„Opozicija imsis veiksmų komiteto pirmininko atžvilgiu“, – tikino opozicijos lyderis, kartu pažymėdamas, jog klausimų kelia ne tik konservatoriaus pasisakymai, bet ir konkretūs veiksmai išvykus į komandiruotę.
„Tegul (Ž. Pavilionis – ELTA) sugrįžta į Lietuvą. Juo labiau ten yra ir kitų niuansų dėl asmeninių reikalų, komandiruotės ir lydinčiųjų dalykų“, – kalbėjo S. Skvernelis.
ELTA primena, kad daugiausiai dėmesio Lietuvos viešojoje erdvėje sulaukė įraše, kuriame su Rusijos opozicionieriais apsimetusiais provokatoriais bendravo URK pirmininkas, Ž. Pavilionio išsakyti teiginiai, esą nereikėtų kreipti dėmesio į prezidento Gitano Nausėdos požiūrį užsienio politikos klausimais.
„Tu nekreipk dėmesio (…). Premjerė galvoja kaip aš. Užsienio reikalų ministras galvoja kaip aš, mes esame didžiausia partija, pas mus – parlamentinė respublika, o prezidentas tik simbolinis“, – iškarpytame pokalbyje apie demokratijos siekį Rusijoje teigė Ž. Pavilionis.
Užsienio reikalų ministro G. Landsbergio teigimu, šį pokalbį galima vertinti tik kaip provokaciją.
„Šio pokalbio turinys gali būti vertinamas tik vienareikšmiškai – tai manipuliatyvi provokacija, kurios auka gali tapti bet kuris Lietuvos politikas. Pasitikiu Žygimantu Pavilioniu, o tai, kad jis buvo pasirinktas provokacijų taikiniu, matyt, rodo, kad jo darbas ir iniciatyvos erzina, yra neparankios Kremliui, o Lietuvos balsas yra girdimas pasaulyje bei itin nervina režimus Rytuose“, – Eltai atsiųstame komentare sakė G. Landsbergis.
Ingrida Šimonytė ir Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Tuo tarpu Prezidentūros reakcija kiek kitokia. Šalies vadovo patarėjo Rido Jasiulionio teigimu, vertinant Ž. Pavilionio pasisakymus prasminga atkreipti dėmesį ir į G. Nausėdos metiniame pranešime deklaruotus teiginius apie brandumą.
„Prezidento statusas yra apibrėžtas LR Konstitucijoje. Bandymai jį iškraipyti susilpnina tarptautines Lietuvos pozicijas. Prezidentas savo metiniame pranešime atkreipė dėmesį, jog Lietuvos užsienio politikos sėkmė tiesiogiai priklauso nuo demokratijos brandumo šalies viduje: „Tik jausdamiesi stiprūs ir vieningi šalies viduje, įgysime daugiau užsienio politikos svertų. Galėsime įtaigiai kalbėti Europai ir pasauliui, burti sąjungininkus ir lemti tarptautinius sprendimus.“
Prezidentas mano, kad spręsti dėl Seimo komitetų vadovų tinkamumo eiti pareigas turi pats Seimas“, – Eltai atsiųstame komentare sakė R. Jasiulionis.
Naujuoju Didžiosios Britanijos ministru pirmininku ir konservatorių partijos lyderiu antradienį tapo Borisas Johnsonas, skelbė BBC.
B. Johnsonas surinko 92 153 balsų, o jo oponentas Jeremis Huntas – 46 656 balsų. Iš 160 000 rinkimuose galėjusių dalyvauti konservatorių partijos narių, balsavo 87,4 proc. narių.
Konservatorių partijos nariai pastarąsias dvi su puse savaites dėl naujo vadovo balsavo paštu. Tai pirmasis atvejis, kai partijos atstovai išrinko partijos pirmininką, kuris iš karto taps šalies premjeru.
Kandidatas ministro pirmininko pareigas oficialiai perims trečiadienį.
Buvusi premjerė Theresa May apie atsistatydinimą paskelbė po to, kai konservatorių partijos atstovai parlamentarai sukilo prieš jos „Brexit“ politiką.
Atsistatydinimo pareiškimą Didžiosios Britanijos karalienei ji oficialiai įteiks trečiadienio popietę.
Netrukus po to vyks naujojo premjero oficialus priėmimas Bakingamo rūmuose, tada B. Johnsonas ir perims T. May pareigas.
Mėnesį trukusios politinės kampanijos metu pagrindinė diskusijose dominavusi tema buvo pasitraukimas iš Europos Sąjungos. Jeremis Huntas, Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius, pasisakė už oficialų išėjimo iš ES susitarimą. Jis teigė, kad jei taptų premjeru, būtų pasiruošęs prašyti skirti daugiau laiko – pratęsti „Brexit“ terminą, kad būtų galima iki galo susitarti.
B. Johnsonas sakė esąs pasiryžęs Didžiąją Britaniją išvesti iš ES spalio 31 dieną, jei prireiks, ir be susitarimo. Naujasis premjeras teigė, kad visi ministrai, dirbsiantys jo kabinete, turėtų tam pasiruošti.
Ketvirtadienį Didžiosios Britanijos Bendruomenių Rūmai nepritarė iniciatyvai, raginančiai šalies vyriausybę susitarti su Briuseliu dėl „Brexito“ terminų atidėjimo, praneša televizijos kanalas „Sky News“.
Parlamentas atmetė Škotijos nacionalinės partijos frakcijos lyderis Iano Blackfordo pataisą, kurioje buvo siūloma mažiausiai trims mėnesiams atidėti Jungtinės Karalystės pasitraukimą iš ES, numatytą kovo 29 d. Prieš pataisą balsavo 315 parlamento narių, už – 93.
Parlamentarai taip pat nepritarė leiboristų lyderio Jeremy`io Corbyno pataisai, reikalavusiai, kad vyriausybė iki vasario 27 d. surengtų pakartotinį balsavimą dėl sutarties su ES arba leistų parlamentui balsuoti dėl alternatyvių planų. Už šią pataisą balsavo 306 deputatai, prieš – 322.
Trečiąją pataisą, pasiūlytą proeuropietiškai nusiteikusios Konservatorių partijos deputatės Annos Soubry, atšaukė ji pati. Pataisa reikalavo, kad vyriausybė per savaitę paskelbtų oficialią prognozę, kokių padarinių verslui ir prekybai turės pasitraukimas iš ES be sutarties.
Šias tris pataisas techniniam dokumentui, kurį anksčiau parlamentui pateikė ministrė pirmininkė Theresa May, balsavimui atrinko Bendruomenių Rūmų pirmininkas Johnas Bercow.
Bendruomenių Rūmai atmetė ir patį techninį dokumentą, turėjusį patvirtinti, kad parlamento nariai vis dar laikosi kurso, kurį jie patys pasirinko sausio pabaigoje. Prieš dokumentą balsavo 303 parlamento nariai, už – 258.
Didžiosios Britanijos žiniasklaida balsavimo rezultatus pavadino „smūgiu Th. May autoritetui“ ir jos pralaimėjimu.
Jaunasis naujasis socialdemokratų vadovas Gintautas Paluckas elgiasi nesolidžiai, neadekvačiai ir savo vidaus kovą dėl partijos sosto iškėlė aukščiau nei visos valstybės stabilumas. G. Paluckui rūpi sustiprinti savo silpną įvaizdį, nustumti iki tol buvusius įtakingus bičiulius, o koalicijos sugriuvimas, krizė vyriausybėje ir Lietuvos reputacija tarptautinėje erdvėje jam tėra antraeiliai reikalai. Tai tikrai ne valstybiškas požiūris.
Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius.
Gintauto Palucko kova
Vos tapo aišku, kad Algirdas Butkevičius atsisako toliau vadovauti socialdemokratų partijai, kilo sąmyšis ir vidinės rietenos. Jaunieji pradėjo intriguoti prieš senuosius, kairieji prieš turtuolius, socialistai prieš lddpistus, regionai prieš miestus. Kadangi nei viena stovykla neturėjo sutelkusi visos galios – skyrių paramos, svarbių postų ir pareigų, patriarchų paramos ir populiarumo visuomenėje – tai tos tarpusavio kovos ir vidinių rietenų aidai skamba iki šiol.
G. Palucko pergalė visuotiniuose socdemų partijos pirmininko rinkimuose buvo ne tarpusavio vaidų pabaiga, bet tik pradžia. Naujasis pirmininkas ėmėsi visų įmanomų būdų įrodinėti savo lyderystę. Senieji šulai arba turi nusilenkti ir nusižeminti prieš naująjį vadą, arba turi būti nustumti nuo galios. Be to, už G. Palucko nugaros laukia jaunieji socialdemokratai, kurie siekia galios ir postų, o juk viskas užimta, todėl būtina kažką patraukti.
Didžiausia kova užvirė tarp senųjų bičiulių ir jaunojo pirmininko. Senieji socdemai partijoje ir Seime yra įtakingi jau daugybę metų, kartu jie yra stabilumo, bet ir stagnacijos garantas. Jie yra visos lietuviškos socialdemokratijos veidas ir kai jiems buvo netiesiogiai pasiūlyta atsisakyti visko, tai kilo nepasitenkinimas. Juo labiau, kad nėra jokių būdų, kaip būtų galima perleisti G. Palucko komandai nei Seimo narių postų, nei ministrų kėdžių, nei juo labiau gausių valdininkiškų etatų. G. Paluckui gi rūpi kuo skubiau senuosius nustumti nuo valdžios ir sutelkti sau palankius bičiulius. Kad kova nevirstų susidorojimu, buvo imtasi vajaus parodyti Seimo frakcijos narius kaip liaudies priešus, kaip nutolusius nuo žmonių ir tik besigviešiančius valdžios. Tam organizuojamas skyrių balavimas dėl koalicijos.
Jei dėl tokių intrigų būtų smukdoma tik pati partija, tai nieko baisaus, tačiau G. Paluckas savo partiniais žaidimais atakuoja Vyriausybės stabilumą.
Ar tikrai skyrių balsavimas dėl koalicijos yra demokratinis ir grįstas politine logika? Juk de facto šis balsavimas tėra socialdemokratų skyrių pirmininkų lojalumo naujajam pirmininkui patikrinimas. Ar eilinis partijos narys iš kokios Akmenės turi pakankamai informacijos apie koalicijos vidines peripetijas, kad galėtų rimtai apsispręsti? Būtent vietos aktyvas jį indoktrinuoja ir nulemia kaip dauguma narių turi balsuos. Akivaizdus pavyzdys – Jonavos skyrius, kuriame G. Palucko konkurentai Sinkevičiai turi įtaką, balsavo taip, kaip buvo palanku Mindaugui Sinkevičiui. Skyriai, kurių pirmininkai linkę pripažinti naująjį pirmininką ir nori tęsti politinę karjerą, renkasi balsuoti taip, kaip nori naujasis pirmininkas.
Valstybė – socialdemokratų intrigų įkaitė
Kol vyksta batalijos tarp bičiulių socialdemokratų, kvailio vietoje yra valstiečiai ir Ministras Pirmininkas. Oficialiai tarsi yra sakoma, kad koalicija netenkina, bet kuo netenkina? Jeigu kyla klausimų tarp koalicijos partnerių, būtų galima susėsti ir pasikalbėti, išsiaiškinti, bet socdemai tam neturi laiko, nes jie tuo metu riejasi tarpusavyje. Be to, ir neaišku su kuo galima kalbėtis. Naujasis lyderis dar per daug silpnas, o senieji vadai jau per mažai stiprūs.
Viešumoje viskas atrodo keistai. Nepaaiškinama, kuo bloga koalicija, tačiau kai kurie socdemai ne tik nebegina savo Vyriausybės pozicijų, bet dar gi kritikuoja aktyviau už bet kurį opozicionierių.
G. Palucko komanda grasina išėjimu iš koalicijos ir tai daro su absurdo teatro elementais – išeis, neišeis, išeis nuo naujos sesijos pradžios, nuo 20 dienos, nuo sausio 1 dienos… Na argi taip elgiasi aukščiausi pareigūnai, kuriems rūpi valstybės ateitis, jos tarptautinis autoritetas?
Visa tai daro didelę žalą Lietuvos reputacijai. Mūsų valstybė visgi jau yra pasiekusi tam tikrą brandą, kuri atsispindi ir Vyriausybių stabilume. Paskutinės dvi Vyriausybės dirbo visą kadenciją: Andriaus Kubiliaus ir Algirdo Butkevičiaus. Galima jas abi kritikuoti, bet negalima paneigti, kad jau buvome pasiekę politinių procesų stabilumo, net krizių laikotarpiais. O stabilumas yra politikoje ir ekonomikoje vertinama vertybė, požymis, kad politikai pasiekę tam tikrą politinės kultūros brandą, geba susitarti dėl tikslų, geba bendradarbiauti ir siekti kompromisų.
Dabar gi yra reali grėsmė, kad ši Vyriausybė neišdirbs viso 4 metų periodo. Tai būtų signalas, kad mūsų partinė demokratija negali peržengti kai kurių politikų asmeninių ambicijų. Pirmoji politinė ambicija buvo Ramūno Karbauskio režisuotas spektaklis po Seimo rinkimų, kad, neva, konservatoriai yra blogi, o jis dirbs su socialdemokratais. Antrą kartą tas pasikartojo G. Palucko atveju. Asmeninės nuoskaudos abiem atvejais buvo iškeltos aukščiau valstybės interesų, dabar matome to pasekmes.
Prieš pusę metų perskaičiau Jūsų straipsnį portale Slaptai.lt “Kodėl Lietuvos jaunimas bijo politikos?” – Gintarui Visockui rašo Jūratė Matulevičienė iš Miroslavo. – Skaičiau kelis kartus. Nesu nei jokia “buvusi”, nei “esama”, neragavusi jokių aukštųjų mokslų. Bedarbė. Esu dirbusi tik paprastus fizinius darbus. 2003 metais Miroslavo seniūnas įdarbino seniūnijoje. Tikriausiai neblogai dirbau, jeigu tų pačių metų rudenį patarė įsigyti krosnių kūriko teises.
Taip tapau pirmąja pečkūre naujai įrengtoje seniūnijos katilinėje. Aštuonerius metus žiemomis dirbau katilinėje, vasaromis – viešuosius darbus. Seniūnija įsigijo benzopjūklą, bet nebuvo žmogaus, turinčio leidimą su juo dirbti. Išmokau. Vasarą man vienai būdavo priskirtas traktoriukas: daug kartų reikėdavo šienauti. Nuosavu autobusiuku vežiodavau dirbančiuosius į kitas seniūnijos gyvenvietes, su jais kartu dirbdavau, paskui juos parveždavau namo. Nors kuras brangus, bet tuos patarnavimus atlikdavau negalvodama apie atlygį. Norėjau, kad mūsų krašte būtų gražiau.
Žymaus komunistų partijos veikėjo Algirdo Ferenso našlė, vertėja, prisiminimų knygų autorė Goda Ferensienė nemananti, jog būsimieji Seimo rinkimai taps bent šiek tiek pažangesni nei praėjusieji. Godos Ferensienės įsitikinimu, rinkimai būtų prasmingesni tuo atveju, jei stambiosios parlamentinės partijos leistų reitinguoti pirmuosius savo sąrašų dešimtukus. Štai tada atsirastų ir įtampos, ir netikėtumų, ir azarto, ir rinkėjai aktyviau eitų balsuoti. Bet nei socialdemokratai, nei konservatoriai – krikščionys demokratai vargu ar išdrįs tokiam “savo populiarumo patikrinimui”.
Videostudijos „SLAPTAI” viešnia taip pat svarsto, kuo neperspektyvios, neįdomios, keistos Vytauto Šustausko ir Kristinos Brazauskienės politinės jungtuvės, prisimena, ką prieš pat mirtį yra kalbėjusi pirmoji Algirdo Brazausko žmona. Kaip visada, G.Ferensienė – iš aštri, ir kandi.
