Į rankas pateko 1994-aisiais metais į lietuvių kalbą išversta bei Kaune leidyklos “Europa” išleista Davido Leviso knyga “Seksšpionažas” (apybraižas sudarė ir vertė V.Junevičius). Žinoma, knyga – įdomi. Tačiau būtų dar įdomiau sužinoti, kiek joje tiesos, o kiek – pagražinimų, sutirštinimų. Juk patikrinti faktų, kurie skelbiami D.Leviso knygoje, – neįmanoma. Juolab kad dauguma knygos herojų pavardžių – pakeistos. Todėl skaitant “Sekspionažą” nė akimirkai nepaliko mintis, jog galbūt bent jau kai kurios iš šių istorijų yra sugalvotos tik tam, kad būtų galima išleisti skaitytojų noriai perkamą bestselerį bei užsidirbti gražaus pinigėlio.
Tiesa, knygos autorius D.Levisas turi rimtą argumentą, kodėl pakeitė herojų pavardes. Įžangoje jis rašo, esą “tarp daugybės pažįstamų, padėjusių surasti reikiamus žmones ir suteikusių galimybę su jais pasikalbėti, neatsirastų nė vieno, kuris nepasibaisėtų perskaitęs šiame leidinyje savo tikrąją vardą ir pavardę”.
Continue reading „Seksšnipinėjimo mokyklos – mitas ar tikrovė”
