Aberdyno universitete atidarytas Lenkijos-Lietuvos studijų centras užsiims Abiejų Tautų Respublikos istorijos paveldo tyrinėjimu. URM nuotr.
Škotijoje, Aberdyno universitete, atidarytas Lenkijos-Lietuvos studijų centras. Jis užsiims vienos ilgiausiai trukusių politinių sąjungų Europoje – Abiejų Tautų Respublikos – istorijos paveldo tyrinėjimu.
Pagal pranešimą, pirmąjį tokį centrą Jungtinėje Karalystėje atidarė Lietuvos ir Lenkijos ambasadoriai Jungtinėje Karalystėje Renatas Norkus ir Arkady Rzegockis.
Lenkijos-Lietuvos studijų centras įkurtas vieno žymiausių Abiejų Tautų Respublikos tyrinėtojų Jungtinėje Karalystėje, Aberdyno universiteto profesoriaus Roberto I. Frosto iniciatyva.
Studijų centro atidarymo proga surengtas simpoziumas, skirtas Liublino unijos 450-osioms ir Krėvos sutarties 633-iosioms metinėms pažymėti. Mokslininkus ir muziejininkus sutelkusiame simpoziume Lietuvai atstovavo istorikai Artūras Vasiliauskas, Mindaugas Šapoka, Tomas Balkelis ir Valdovų rūmų direktoriaus pavaduotoja Jolanta Karpavičienė.
Simpoziumas surengtas Aberdyno universitetui bendradarbiaujant su Lietuvos ir Lenkijos ambasadomis Jungtinėje Karalystėje.
Vilniaus Arkikatedra ir Valdovų rūmai – iš paukščių skrydžio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos karalystės iždiniai turtai
Juridiniai Gediminaičių iždinės išteklių klausimai nebuvo šiaip sau kokie formalūs dalykėliai ar dekoratyvinės formulės, kurių pasitaiko Krėvos akto retoriniuose pasažuose.
Abi pusės puikiai žinojo, kas turima galvoje ir ką žūtbūtinai dera iš anksto aptarti.
Juk reikalas lietė Gediminaičių dinastijos (kaip Dlugošas primena, Jogailos „tėvo ir senelio“) sukauptus turtus, kurių mastą netrukus galėjo pajusti visa lenkų aukštuomenė ir Krokuvos miestiečiai, atvykus jaunikiui Jogailai su lietuvių palyda į Jadvygos valdas.
Pats Dlugošas, aprašinėdamas Jogailos kelionę iš Lietuvos į Lenkiją, neužmiršta paminėti, kaip Jogaila „kartu su savo broliais ir daugybės dvariškių palyda ir vežimais, kuriais veža savo savo iždinės lobius ir didžiulius įvairių daiktų turtus (thezauros suos et plurimam rerum variarum supelectilem ferentibus) atvyksta į Lenkiją.[1] Dlugosz, 1386 m.).
Iš Dlugošo sužinome ir Jogailos atsivežto thezauro pobūdį.
Jau kitą dieną po susitikimo su Jadvyga, Jogaila atsiuntė jai per Vytautą, Morisą ir Švitrigailą didžios vertės dovanas iš aukso, sidabro, brangenybes ir apdarus“.
Valdovo karūna. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Galime neabejoti, kad iš savo atsivežtos iždo dalies Jogaila netrukus išmokėjo Krėvos sutartyje sutartą kompensaciją hercogui Vilhelmui 200 000 florinų už vedybų sutarties netesybas. Be to neužmirškim, kad netrukus Jogaila nemažiau elegantiškai sutvarkė ir kito buvusio pretendento į Jadvygos ranką ir sostą maištingojo Mazovijos kunigaikščio Ziemovito IV karingus užmojus susigrąžinti Lenkijos sostą pagal Piasto kilmę ir teisę. Matydamas, kaip negarbingai ir neteisingai (su pakviestos vengrų kariuomenės pagalba!) Mažosios Lenkijos didikai atmetė Ziemovito IV, tikrojo Piastų palikuonio teisę į Lenkijos sostą, Jogaila pasirūpino, kad Ziemovitui būtų išmokėta milžiniška pagal anuos laikus 600 000 sidabrinių Prahos grašių suma (apie 2 gramai sidabro 1 grašyje Jogailos laikais; už 300 grašių galėtum nusipikti arklį), o Ziemovitas savo ruožtu 1386 m. pripažino Jogailos valdžią, tampdamas Lenkijos vasalu. Idant vasalo padėtis per daug moraliai neprislėgtų garbingojo Piastų palikuonio, įžvalgusis Jogaila dar ištekino už Zemovito savo seserį Aleksandrą, o jos kraičiui pridėjo prie Ziemovito valdų ištisą Belzos kunigaikštystę. Šaunios vestuvės apvainikavo žiaurių dinastinių tarpusapio kovų ir ir didikų anarchijos pabaigą Lenkijos karalystėje (ypač Didžiojoje Lenkijoje), kur ilgam stojo civilizuotai valstybei būdinga vidinė tvarka ir paklusnumas aukščiausiajai valdžiai, šiuo atveju – Jogailai, „Lenkijos karaliui iš Dievo malonės“…
Iš to paties Dlugošo galime sužinoti, kad Jogailos atsivežti tezaurus nesiribojo tiktai monetomis. “Šlovingos Lenkijos karalystės istorijos“ autorius neužmiršta paminėti, kad „karalius Vladislovas (katalikiškas Jogailos krikštavardis) po karūnavimo, dosniai atsidėkodamas, apdovanoja gausiomis dovanomis visus žymesnius lenkų ponus. Ypatingą dosnumą parodė Krokuvos vaivadai Spytkui iš Melštino. Jam padovanojo savo basutes, prabangiai išdabintus brangakmeniais, auksu, didžiai vertingais perlais ir didelės vertės puošniais akmenėliais“ ( op .cit. , p.206-207).
Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Gražus aprašas, o bendrąja prasme Jogailos iždinius išteklius galima būtų įvertinti iš apmaudaus Dlugošo pastebėjimo, kad Jogaila savo atsivežtais turtais, kuriuos dalino lenkų didikams ir šlėktai po savo karūnavimo, ištvirkino lenkus, kadangi Jogailos „turtai pakeitė lenkų kuklumą į puikybę“ (op.cit. p. 203).
Maža to kuklusis kanauninkas Dlugošas daro gana kategorišką išvadą, kad
„Lenkų šlėkta, kuri iki tol buvo laikoma ant pavadžio toli nuo godumo, pradėjo pirmą kartą valdant lietuviui Vladislovui [Jogailai] kelti sprandus ir didžiuotis, ir nesaikingais pageidavimais draskyti Lenkijos karalystę. Tie įpročiai išsilaikė iki mūsų laikų, kai visur matome mažiau dorybės, o daugiau gobšumo“.
Visą tai apmąstydamas dievobaimingais lenkų Istorijos Tėvas su kartėliu prabyla, jog „lenkai, atmetę su pasidygėjimu ir lengvabūdiškai savus, paveldėjimo teisę turinčius kunigaikščius, kildinančius savo giminę iš krikščionių tėvų, paaukojo Dievui leidus už bausmę dėl jų, lenkų, nusižengimų, Lenkijos karūną pagonių dux/ui, svetimšaliui“ (op. cit., p. 204).
Būsimieji pagoniškos Lietuvos karalystės iždo tyrėjai, tikėkimės, pasinaudos gausesniais duomenimis ir dokumentais, tačiau ir šiandien galima teigti, jog Krėvos akte numatytas Lietuvos karalystės Gediminaičių iždinės turtų paaukojimas ir naudojimas abiejų karalysčių – Lietuvos ir Lenkijos – labui, yra svarbus dinastinės unijos tarp Lietuvos ir Lenkijos aspektas.
Istoriniai Gediminaičių idėjos rezultatai abiems karalystėms
Plačiau pažvelgus, galima būtų daryti išvadą, kad būtent Krėvos sutarties pakte atspindėtas tikslinis iždo panaudojimas abiejų karalysčių reikalams, galėtų stipriai paremti dviejų Gediminaičių idėją, kurią O.Haleckis, kaip matėme, apibūdino kaip Jogailos ir Vytauto sumanytą dviejų karalysčių sutartinį valdymą.
Žinoma, O.Haleckio sintezė gali būti diskutuojama dėl vienokių ar kitokių detalių, tačiau savo bendra reikšme, be abejo, randa patvirtinimą ne istoriografiniuose ginčuose, o istorinės raidos realybėje.
Prisiminkime Gediminaičių idėjos įkūnijimo rezultatus abiems Gediminaičiams dar gyviems būnant:
„Užtenka priminti, kad Anžu dinastijos valdymo laikais Lenkija buvo maža valstybė – be Raudonosios Rusios, be Mozūrijos, su neapsisprendusiomis Kujavija, dobriniškomis ir voluiniškomis žemėmis, o jai iš Rytų grėsmingai laikėsi Liuksemburgai, iš Šiaurės – Kryžiuočių ordinas iš Rytų lietuvių ir totorių antpuoliai, viduje valstybę niokojo vidinės kovos Didžiojoje lenkijoje. Ogi Jogailos viešpatavimo metais čekai ir vengrai siūlė lenkų karaliui savas karūnas, Brandenburgija turėjo atiduoti lubuska žemę, Skandinavijos kraštai sudarinėjo taikos sutartis su Lenkija, buvo sutriuškintas keliasi karais Vokiečių ordinas, užtikrinta siena su Lietuva, totorių ordų chanai ieškojo lenkų-lietuvių valstybės paramos kovose dėl Skrajaus, o Moldavija, Besarabija ir Volinė pripažino leno priklausomybę ir lenkiškos karūnos viršenybę. Kai prieš Jogailos įžengimą į Lenkijos sostą rytinės Lenkijos srytys, antpuolių nuniokotos, teturėjo maždaug vos 2 gyventijus vienam kv.kilometrui, tai XV_XVI a. jų skaičius išaugo iki keliolikos“.
Tokie tad Krėvos akto vaisiai Lenkijai.
Tačiau Lenkija tebuvo dalis abiejų Gediminaičių valdomos valstybės.
Sutartinai ir kantriai rutuliojo savo strategiją Gedimino anūkai Jogaila ir Vytautas iki lemiamojo Žalgirio mūšio ir štai istorinis rezultatas lenkų istoriko mediavisto, Jogailos epochos tyrinėtojo Stefano M.Kučinskio (Stefan Maria Kuczyński, 1904 – 1985) paskaičiavimais:
„Žalgirio epochoje lenkų- lietuvių valstybė jau buvo didžiausiu teritoriniu atžvilgiu valstybiniu organizmu Europoje, didesniu už vokišką Romos imperiją ir už Maskvos kunigaikštiją, apimdama 1 milijoną 200 tūkstančių kv.km.“[2]
Deja, „senesnieji lenkų istorikai, eidami paskui Dlugošą, nepripažino karaliui Jogailai ne tik gabumų ir kultūros, bet ir karinio talento, ir darė iš jo beraštį analfabetą. Jie net akimirkai nesusimąstė, kad valdant tam tariamam analfabetui, ir, pasak Dlugošo, „lėkšto proto ir mažų gabumų prasčiokui“, Lietuva ir Lenkija tapo didžiausia ir viena galingiausių valstybių Europoje“.
Dviejų Gediminaičių įkūnyta idėja smarkiai pakeitė ir Lietuvos likimą:
„Lietuva, kuri ateinant į sostą Jogailai [1377 m, po Algirdo mirties – A.B.] buvo padalinta į skaitlingas paveldėtas dalis (Jogaila turėjo vienuolika brolių, apie keturiolika pusbrolių iš tėvo pusės), o jų valdytojai vykdė savarankišką, neretai pražūtingą visai valstybei politiką, prisijungdami prie kaimyninių kraštų prieš savąjį didįjį kunigaikštį, taigi toji Lietuva buvo suvienyta „aukščiausiojo Lietuvos kunigaikščio“ Jogailos ir jo bendravaldžio pavaduotojo ( wspolrządcy i zastępcy) didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto rankose.“
Lenkų istoriko pastebėjimu, „pirmaisiais Jogailos valdymo [Lietuvoje – A.B.] metais, kai priešai supo kraštą iš visų pusių ir aiškėjo gniuždanti kryžiuočių persvara, lietuviai ėmė svarstyti, ar ne laikas palikti tėvų žemę ir ieškotis kur nors svetur sau tėviškės (Dlugosz, Dziela wszystkie, t.IV, p. 467), tačiau paskutiniaisiais bendro Jogailos ir Vytauto valdymo metais (wspolrządow Jagielly i Witolda) viešpatavo taika su Maskva, totorių ordos ieškojo paramos lenkų-lietuvių valstybėje, o Vokiečių ordinas po Melno taikos (1422 m.) jau niekados daugiau nepuolė lietuviškų teritorijų“. (op. cit., p. 72-73).
Štai dviejų Gediminaičių strategijos ir glaudaus bendradarbiavimo istoriniai rezultatai, kaip juos pamatė XX a. antrosios pusės lenkų istorikas.
Kodėl lenkų didikai ir senesnieji lenkų istorikai to nepastebėjo ar nenorėjo pastebėti? St. M.Kučinskis turi savo atsakymą:
„Vien tik lenkų XV šimtmečio didikų išdidumas ir tautinis XIX amžiaus istorikų šovinizmas bei okcidentalizmas neleido jiems pastebėti Jogailos, „laukinio barbaro“ iš Rytų, akivaizdaus iškilumo virš „vakarietiškų“ Mažosios Lenkijos ponų“ (op. cit.,p. 78).
Kiek pastebėjau, St.M. Kučinskis nemini Gediminaičių idėjos žymiausio autoriaus O. Haleckio, nors socialistinėje Lenkijoje gal ir nebuvo sąlygų minėti, o juo labiau plėtoti emigranto O.Haleckio idėjas ir istorines koncepcijas.
Visai dėl kitų politinų priežasčių bei nuotaikų, manyčiau, O.Haleckio interpretacijos ir išankstinės dviejų Gediminaičių idėjos koncepcija nepatiko ir, suprantama, negalėjo patikti tarpukario lenkų istorikams, dirbusiems karinio Lietuvos prijungimo prie Pilsudskio Lenkijos šovinistinėje atmosferoje.
Kaip ten bebūtų, palikime tiek dviejų Gediminaičių bendros strategijos idėją, tiek konkretų Gediminaičių iždinės turtų punktą Krėvos akte būsimiems istorikų tyrimams, o patys, aptarę Krėvos akto užfiksuotus titulus bei ryškesnes interpretacijas istoriografijoje, tęskime toliau Lietuvos karalystės juridinio statuso aptarimą platesniame nei Krėvos aktas istoriniame bei teisiniame kontekste.
Informacijos šaltinis:Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.
Istoriografija de traditione – Lietuvos „inkorporavimas“
Istorijos rašymas neatsiejamas nuo ankstesnių istorijos rašinių pažinimo, ir kiekvienas būsimasis istorikas jau savo Alma Mater rūmuose privalomai supažindinamas su ankstenių istorikų darbais, kuriuos privalo suminėti savo vėlesniuose rašiniuose vienu ar kitu istorijos klausimu. Istorikų rašiniuose tai vadinama problemos ar temos istoriografija, kurią privalu pateikti kiekvienos knygos ar tyrimo pabaigoje kaip “Literatūros sąrašą”.
Didinga Trakų pilis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kiekvienos problemos ar temos ankstesnė istoriografinė literatūra atspindi tos temos ar problemos tyrimo tradiciją, tačiau kiekvieno naujos generacijos istoriko teisė, o gal ir pareiga atrasti ir išryškinti savo paties santykį su istoriografine tradicja. Čia žinomi iš praktikos tik du keliai: arba
1) istorikas priima tradiciją ir ją visaip kartoja bei plėtoja savo tekstuose, arba
2) istorikas atranda istorinių duomenų bei argumentų, griaunančių ar klibinančių senąją tradiciją, ir savarankiškai atsisako tradicijos teiginių ir dogmų, pasiūlydamas naujus problemos sprendimo ar novatoriškus temos aiškinimo variantus.
1385 m. Krėvos akto istoriografinė literatūra sudarytų didžiulį sąrašą, kurį galima rasti specialioje literatūroje, tad mums nėra reikalo jo čia perrašinėti, kaip tai privalo daryti istorijos mokslo studentai.
Žymiausias XX a. Krėvos akto interpretavimo novatorius lenkų istorikas Jan Adamus nusakė kelis svarbiausius akto interpretavimo etapus Lenkijos istorikų pastangose vienaip ar kitaip aiškinti Krėvos aktą.
Pasak jo, pirmasis, tradiciją pradėjęs etapas, arba, jo žodžiais tarus, „pirmoji fazė siekia nuo XIX a. pirmosios pusės iki to amžiaus pabaigos. Pagrindinis šio laikotarpio bruožas yra perdėm silpnas susidomėjimas klausimu dėl Lietuvos ir Lenkijos visuomeninių-teisinių santykių apskritai, o ypač unijos pradžioje. Vieni autoriai visiškai netyrinėjo šio klausimo, tuo tarpu kiti savo nuomones formuluoja lakoniškai, nepagrįsdami ir dažniausiai gana neaiškiai ir miglotai“[1].
J.Adamus teigimu, tiktai du istorikai sudarė tam tikro laipsnio išimtį: Lelevelis ir Danilovičius (paryškinta J.Adamus/o). „Tiedu parašė trumpai ir be įrodymų; „įjungimas“ (wcielienie). Šiame lakoniškame pasakyme sunku įžiūrėti ar įspėti (trudno się domyslac) personalinę uniją“.
Antrąją fazę, pasak J.Adamus, atvėrė Lewicki, bet ne Koneczny. Kadangi Koneczny rašo senoviškai ir lakoniškai „incorporata“ [lenkiškai vis tas pats „wcielienie“, tai yra „įjungimas“ Lietuvos į Lenkiją – A.B.] ir jo vėlesni darbai nepadarė didesnės įtakos kitiems. Lewicki pirmą kartą plačiau išrutulioja pradinės inkorporacijos teoriją ir pateikia jai sąlyginai gausius motyvavimus […] Lewickio motyvavimai, nors sąlyginai išsamūs, daro keistą įspūdį šiais laikais, kai pripratome dar tiksliau pagrįsti savo tezes; matosi kažkokie likučiai beletristiškai aiškinant istorines problemas. Tokia buvo Lewickio teorija ir kaip tokia, ji ryškiai atsiriboja nuo savo romantiškųjų pranašautojų. Ne iš karto prigijo jo teorija lenkų istorijos moksle; tik po keliolikos metų prisijungė prie jos Prochaska, o dar vėliau po kelių metų – du pirmaeiliai ir didelio pelnyto autoriteto istorikai Balzer ir Kutrzeba, dar vėliau Haleckis. Tokiu būdu po gerų 20 metų, kuomet Lewickio teorija buvo beveik vos žinoma, taigi po 20 metų „inkubacijos“ jinai iš karto pasikeitė beveik į mokslinę dogmą“ (ten pat, p. 274).
Beje, J.Adamus ir Lowmianskio nuomone, dar Lewickio teorijos „inkubaciniu“ periodu buvo jai iškelti kontrargumentai nelenkiškoje literatūroje. Tačiau J.Adamus įsitikinimu, prieš Lewickio teoriją „nevykusiu būdu pasisakė Hruszewskis, o jau po karo [Pirmojo pasaulinio karo – A.B.] Czubatyj ir Pfitzner, nemažiau nevykusiu būdu. Kaip man atrodo, jų pasisakymai neturėtų susilaukti jokio atbalsio ir tolimesnė problemos tyrimo istoriografinė linija niekaip nesietina su tais pasisakymais (mano paties pozicija turi su jais tik tam tikrą išorinį panašumą)“.
Trečioji fazė, J.Adamus teigimu, prasidėjo su Kolankowskio veikalu „Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorija Jogailaičių laikais‘ (Dzieje Wielkiego Księstwa Litewskiego za Jagielonow, t. 1, 1930). Nors Kolankowskis, pasak J.Adamus, „neabejotinai stovi ant inkorporacijos teorijos pamato ir net stengiasi praplėsti inkorporaciją tolimesniems 1401-1446 metams, vis dėlto jis iškėlė esminį klausimą ir tuo šį tą pajudino senoje Lewickio teorijoje, tuo pačiu aktualizavo visos teorijos daug esmingenės revizijos iš pamatų reikalą“ (uczynil aktualną spragę gruntownieszej rewiziji calej teorini“ (ten pat).
Taigi, J.Adamus, apžvelgęs anuomet naujausią Krėvos akto literatūrą, atrodo, su nemaža viltimi 1930 m. tikėjo, kad prasidėjo nauja problemos tyrimo era:
„Atsirado būdinga situacija: mūsų problemos [Krėvos akto – A.B.] tyrime jau nebėra dogmų, problema keliauja iš rankų į rankas, nuo vieno varstoto ant kito ir susilaukia palaipsniui vis giliau siekiančio išaiškinimo. Palyginus smulki ir ištisai tęsianti inkorporacijos liniją Kolankowskio revizija suteikia stimulą mano moksliniam straipsniui [Panstwo litewskie w latach 1386-1398; 1932 m.]. Tiesą sakant, bendrais bruožais jis buvo jau užbaigtas prieš pasirodant Kolankowskio veikalui, bet Kolankowskio tyrime mano koncepcija rado rimtą impulsą ir užsikabinimo tašką (punk zaczepienia)“ (ten pat, p. 275).
Deja, kaip pastebėjo pats J.Adamus, šiek tiek nustebęs, o gal įskaudintas ir nusivylęs, po jo mokslinio straipsnio publikacijos „pradžioje nebuvo jokių ženklų, kad jis gali sukelti didesnį susidomėjimą.“ Kelių atsiliepimų autoriai (Zajączkowski, Dąbkowski) pritarė kai kuriems teiginiams, bet esminiais klausimais be jokių argumentų nepritarė, o Vilniuje įvykusiame VI Visuotiniame lenkų istorikų suvažiavime (1935) problemos žinovai (Kutrzeba ir kt.) vengė rimčiau atsiliepti, o minėtas Kolankowskis tiek suvažiavimo pranešime, tiek vėlesnėje jo publikacijoje (Jagielonowie i unia; 1936) iš viso pasistengė… nutylėti J.Adamus publikacijas ir išvadas“ (ten pat, p. 275 ir toliau).
Gal tuo per daug ir nederėtų stebėtis, jei prisiminsime, kad 1935 m. į Vilnių suvažiavo iš Lenkijos bene visos pirmojo ryškumo lenkų istoriografijos žvaigždės, o kas gi tuo metu buvo Adamus?
Ogi mažai kam žinomas Vilniaus miesto archyvo vedėjas ir dėstytojas ką tik atkurtame lenkiškame Vilniaus unversite, kuris turėjo imti skleisti mokslo šviesą šioje naujoje, ką tik inkorporuotoje į Lenkijos valstybę „paribio žemėje“.
Tiesa, pats J.Adamus, manau, solidžiai rengėsi suvažiavimui, kuriame, beje, padarė net du pranešimus, ir, atrodo, net nemanė pasiduoti nei Lenkijos istorikų autoritetams, nei jų panaudotai „nutylėjimo taktikai“.
Kiek galiu spręsti iš mūsų apžvelgiamo straipsnio, kuris, berods, buvo paskutinis Lietuvos istoriografijos klausimais paskelbtas (1938 m.) J.Adamus straipsnis, keturiasdešimt trečius brandos metus pradėjęs autorius buvo kupinas sumanymų plėtoti savo novatoriškas idėjas, tačiau netrukus prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ne tik išbloškė istoriką iš Vilnius, bet ir įvėlė į karo suirutę[2].
Kaip ten bebūtų, paties J.Adamus novatoriškas įnašas į Krėvos akto tyrimus šiandien jau visų pripažintas.
Pirmiausia pripažinimas liečia vadinamąją „inkorporavimo teoriją“, kurią J.Adamus bene pirmasis taip ryžtingai iškėlė už mokslinio tytimo ribų.
Tačiau tai ne vienintelis J.Adamus pasiekimas Krėvės akto moksliniame tyrime.
Lietuvos „vasaliteto“ Lenkijai hipotezė
Daug mažiau žinoma, kad J.Adamus, argumentuotai atmetęs gana beprasmiškus begalinius vieno žodžio Krėvos akte, o būtent lotyniško žodžio „applicare“ aiškinimus bei vertimus lenkų istorikų darbuose, vienas pirmųjų nuvainikavo ir kitą Krėvės akto interpretacinę teoriją, kurią prieš karą suformulavo Oskaras Haleckis.
Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O.Haleckis iškėlė dienos švieson Vengrijos karaliaus Liudviko I laišką, tikslau jo pastraipą, kurioje pranešama, kad … Podolės kunigaikštystės“ (Dukatus Podolie) valdovai Aleksandras ir Borisas prijungia (aplicuerunt) savo kunigaikštystę su vienuolika pilių prie Vengrijos karalystės karūnos ir gauna ją iš minėtos karalystės valdyti feodo teise (aplicuerunt Coronam Regni Ungarie et receperunt in feodum a Corona dicti Regni).
Pats O.Haleckis savo atrastą šaltinį pirmiausia interpretavo kaip galimą analogiją Krėvos aktui, kadangi ir vienu (vengrišku), ir kitu ( lenkišku) atveju „sąvoka applicare coronae buvo tiek apibendrinta , kad joje galėjo tilpti paprasta leno priklausomybė“.
Šiaip ar taip, atradimas, O.Haleckio nuomone, paneigė Lietuvos tiesioginio inkorporavimo į Lenkiją teoriją.
Savo ruožtu tas pats atradimas leido O.Haleckiui padaryti principinę išvadą:
„…tai nepaneigiamai išaiškina, kad applicare coronae regni nereiškia nieko kito, kaip tik atiduoti įvardintą žemę nurodytai karūnai leno teise. Taigi pasirodo, kad nuo pat pradžios, užuot primesti lietuviškoms ir rusiškoms žemėms visišką, betarpišką įjungimą į lenkų valstybę, kas būtų – reikia atvirai pasakyti – ir neteisinga, ir neįmanoma įvykdyti, buvo nuspręsta paremti uniją leno santykiais“[3]
Pačiam J.Adamus naujoji O.Haleckio teorija atrodo neįtikinama, kadangi remiama vien tik Krėvos akto tekstu. Jo nuomone, toks pamatas
„… yra gana nepatikimas, ir tai parodo geriausiai tas faktas, kad Haleckis ir Lowmianskis, panašiai suvokdami „applicare“ reikšmę, priėjo visiškai priešingų išvadų. Pirmasis čia mato įrodymą, kad inkorporacija (aišku, tiesioginė) nebuvo akte numatyta, o antrasis daro priešingą išvadą, kad būtent tokia inkorporacija buvo numatyta.“
Mums šiuo atveju įdomiausias J.Adamus priekaištas O.Haleckiui:
„Haleckio samprotavimui tenka iš esmės priešpastatyti tokį argumentą: iš tikrųjų „applicare“ galėjo reikšti taip pat ir Lietuvos leno priklausomybę Lenkijai, tačiau kaipgi mes galėtume įsivaizduoti tą leno pavaldumą (ową lenną zawislosc)? Reikėtų įrodyti, kad Jogaila 1386-1401 m. nebuvo tikrasis Lietuvos valdovas, kadangi negalėjo būti vienu metu senjoras ir vasalas (pabrėžta J.Adamus). Tam tikras šios neišbaigtos Haleskio koncepcijos liekanas rasime ir pas Lowmianski, o būtent ten, kur jis šneka apie „feodum oblatum“ (p. 56, 141). Iš tikrųjų ryškėja tam tikros analogijos tarp Lietuvos ir Lenkijos santykių pirmaisiais metais ir „feodum oblatum“, tačiau tie analogiški panašumai nėra pilni, kadangi nebuvo „feodum oblatum“ atveju tokio santykio, kad vienas asmuo būtų ir senjoras, ir vasalas“ ( ten pat, p. 300).
Reikia pasakyti, kad J.Adamus, kritiškai vertindamas ir neretai atmesdamas kitų istorikų teorijas bei hipotezes, pats vis dėlto nesiryžo duoti galutinio atsakymo į Krėvos akto teisinę ir politinę mįslę.
Paskutinės klausimo publikacijos žodžiai baigiasi savo teisumo įsitikinimu ir istoriko viltimi:
„Mielai norėtume pripažinti kieno nors atliktą problemos pagilinimą, ir net patys svajojame apie atnaujintą darbą ties šiomis problemomis. Kol kas vis dėlto darome išvadą, kad visos mūsų tezės atlaikė kritikos išbandymus iš skaitlingų ir ne bet kokių mokslininkų pusės, išlaikė egzaminą, ir susilaukė tik pagilnimo ir iš dalies papildymo“ (ten pat, p. 314).
Paradoksalu, bet po keletos dešimtmečių užmaršties ir sugrįžimo prie Lietuvos inkorporavimo į Lenkijos karalystę teorijos lenkų ir Tarybų Sąjungos istorikų oficialiose veikaluose, Krėvos akto problema vėl atgijo Lietuvoje nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse ir jau nepriklausomoje Lietuvoje.
Bandymai reanimuoti atmestas koncepcijas
Lietuvos nepriklausomybės išvakarėse žinomas lietuvių istorikas Edvardas Gudavičius populiariame savaitraštyje „Gimtasis kraštas“ paskelbė du susietus straipsnius „Krėvos sutarties teisinė esmė“ (1989, Nr. 2 ) ir „Krėvos sutarties faktinė esmė „ (Nr 9), kurie gana greitai susilaukė Lietuvos teisės istoriko A. Andriulio poleminio straipsnio „Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas – antimonarchas? (žurn. Socialistinė teisė, 1989, Nr. 4, p. 36-42).
Manau, kad mums ne tik verta, bet ir būtina sugrįžti prieš šios retos ir ypatingos diskusinės polemikos, kurioje susikirto Lietuvos teisės specialistas ir būsimasis naujos „Lietuvos istorijos nuo seniausių laikų iki 1569 metų“ (I t., 1999) autorius.
Būtina sugrįžti, mano galva, pirmiausia dėl mums rūpimo Lietuvos karalystės klausimo, o ne tam, kad dar kartą imtume gilintis į tai, kaip pačioje Lietuvoje tuo metu buvo suvokiamas ir interpretuojamas 1385 m. Krėvos aktas.
Akivaizdu, kad tiesioginio Lietuvos inkorporavimo į Lenkijos karalystę teorija jau buvo atmesta ir Lietuvoje.
Tačiau E.Gudavičius minėtuose „Gimtojo krašto“ straipsniuose, ir daug ankstenėje mokslinėje publikacijoje „Krėvos sutarties (1385 m.) tikslai ir jų įgyvendinimo galimybės“ (Lietuvos Mokslų Akademijos darbai. A serija. – 1977, t.1(580, p. 67-74) iškėlė vadinamąją „Lietuvos valstybės išlikimo po Krėvos sutarties ir užsimezgusį jos vasalinį ryšį su Lenkija“ koncepciją.
Tiesa, po kelių metų (1993 m.) polemizuodamas su A.Andrulio 1989 m. straipsniu, istorikas iš pat pradžių pareiškė:
„Visų pirma aš nesu koncepcijos apie Lietuvos valstybės išlikimo po Krėvos sutarties ir užsimezgusį jos vasalinį ryšį su Lenkija autorius. Jos autorius – J.Adamus, ką, beje, aš esu nurodęs [minėta 1977 m. publikacija – A.B.]. Aš tik toliau plėtoju J.Adamaus požiūrį, kuriam pritariu bei ieškau naujų argumentų jam paremti.
Antra, J.Adamaus (ir mano) pagrindinė tema: ar Krėvos sutartis pripažino Lietuvos valstybę“[4]
Šiame patikslinime keistas tik vienas dalykas, kurį gal būt ir kiti mano skaitytojai pastebės, prisiminę ką tik mūsų aptartą teoriją apie Lietuvos vasalinį ryšį su Lenkija pagal leno teisę. Matėme, kad šios teorijos ar koncepcijos autorius buvo anaiptol ne J.Adamus, o, kaip matėme, O.Haleckis. Savo ruožtu J.Adamus tikrai atkakliai ir įtikinamai apgynė koncepciją, kad Krėvos aktas nepanaikino Lietuvos valstybingumo, kaip teigė ne vienas lenkų istorikas.
Tiek to…
Dviejų puikių lietuvių intelektualų polemiką verta ir būtina prisiminti, kadangi joje labai ryškiai buvo iškelta ir diskutuojamas Krėvos aktą sudariusių atstovų, taigi ir Lietuvos bei Lenkijos valstybinio lygiateisiškumo klausimas.
Istorijos teisės specialisto nuostabą, atrodo, sukėlė būtent ta pati skeptiška nuostaba, kurią buvo jau išsakęs, kaip matėmė, ir J. Adamus, neigdamas O.Haleckio teoriją apie Lietuvos leno priklausomybę Lenkijai net keliais argumentais, tarp jų – teisiniu bei loginiu argumentu, kad Jogaila „negalėjo būti vienu metu senjoras ir vasalas“.
Lietuvis teisininkas tik žymiai skeptiškiau teigia tą patį su nemaža doze ironijos:
„Taigi kurie Lietuvos ir Lenkjos,Vytauto ir Jogailos santykių momentai patvirtina E.Gudavičiaus skelbiamą Lietuvos vasalitetą Lenkijai? Vienu ir pagrindiniu argumentu yra tas, kad po Krėvos sutarties „didysis Lietuvos kungaikštis Jogaila tapo Lenkios karaliaus Jogailos nominaliniu vasalu“. Išties, labai painūs turėjo būti LDK ir Lenkijos santykiai, kad būtų galima taip neįprastai juos paaiškinti. Tačiau įdomu, kad tokia išvada pateikiama remiantis ne Krėvos akto nuostatomis, o po jo atsiradusiais teiniais dokumentais. Tokiu būdu sugestiuonuojama mintis, kad ne pats aktas tiesiogiai sukūrė siuzereno ir vasalo valstybių tarpusavio santykius, o tik sudarė prielaidas jiems atsirasti. Todėl čia ir esanti pati bendriausia Krėvos akto teisinė esmė. Manytume, kad tokia Krėvos akto traktuotė labai vienareikšmiai apibūdina tarpvalstybinius santykius ir suteikia šiam dokumentui fatališkos klaidos žymę, po kurios Lietuvai belieka tik apgautos ir pažemintos valstybės vaidmuo. Žinoma, teoriškai galima prielaida, kad Jogaila, tapdamas Lenkijos karaliumi, galėjo susidvejinti, nors tokių dokumentų istoriniai šaltiniai nepateikia. Tačiau, kad toji valdovo savybė taptų tarpvalstybinių santykių pagrindu, kyla rimtų abejonių“[5].
Mums nėra reikalo gilntis į polemikos detales, juolab kad E.Gudavičius savo atsakyme A.Andriuliui nuginčija bene kiekvieną jo teiginį paeiliui, kiekvieną kartą teigdamas, jog oponentas neteisingai suprato ir net iškraipė jo, E.Gudavičiaus, teiginius.
Savo ruožtu ir A.Andriulis papunkčiui sukritikuoja dalinius istoriko teiginius, tarp jų ir atskirų Jogailos brolių bei giminaičių, valdžiusių savo žemes Lietuvoje bei Rusioje, mūsų jau minėtas vėlesnes vasališkos ištikimybės Jogailai, Jadvygai ir/ar Lenkijos karūnai priesaikas, kurių nemaža buvo surašyta jau po Krėvos akto.
Tiesa, E.Gudavičius ir pats pripažįsta, kad „vis dėlto vad. homogaliniai aktai iš tikrųjų yra pati silpniausia J.Adamaus (ir, žinoma, mano) požiūrio vieta“, tačiau… vėl grįžta prie savo bet kokias kritines pastabas atmetančios retorinės metodologijos ir ima įtikinėti, kad silpniausioji „požiūrio vieta“ kaip tik ir yra stipriausia.
Mat, „vad. homogaliniai aktai ryškiai parodo tai, ko negalima pasakyti apie patį Krėvos aktą. Jeigu bus įrodyta, kad valstybė, kurios sudedamosios dalys yra susietos su kita valstybe vasaliniais ryšiais, nėra pastarajai vasalinė, sutiksiu, kad klydau. Tokių įrodymų A.Andriulis nepateikė ir, manau, negalės pateikti“ (ten pat, p. 142).
Įrodinėjimo eiga tiesiog puikiausias kazuistikos pavyzdys: pirmiausia pripažįstama, jog homogalinės priesaikos yra silpniausia požiūrio vieta, po to pareiškiama, kad tie priesaikų aktai ryškiai parodo, ko negalima atrasti Krėvos akte, o tada pergalingai reziumuojama, kad oponentas niekados negalės pateikti įrodymų, „kad aš klydau. Nebent jais jis laiko paskutinį aptariamos jo citatos sakinį“.
Koks tas sakinys, mums nesiteikiama priminti.
O tas A.Andriulio sakinys logiškas ir aiškus: „…būtent šie dokumentai yra silpniausias vasaliteto ryšius teigiantis įrodymas. Jie tėra asmeninės ištikimybės aktai, nesurišti jokiomis garantijomis, kurios liestų tų kunigaikščių valdas […] Niekas tokių priesaikų nevykdydavo, kai tik pasijusdavo galį jų nesilaikyti.“ ( p.37).
Skamba gana ciniškai, kaip kiekvienas realios istorijos faktas, bet ir čia lietuvių teisės specialisto nuomonė susišaukia su teisės istorijos specialisto nuomone, ir ne bet kokio, o to paties J.Adamus. Beje, šį kartą lenkų istorikas pasisako kiečiau už A.Andriulį.
Pasak J.Adamus, „homogalinio akto egzistavimas (panašiai, kaip vėlesni kryžiuočių homogaliniai aktai, arba prūsų ir, pavyzdžiui, mozoviečių, moldavų ir kt. kunigaikščių aktai) turėjo iš esmės tikktai tesinę vertę ir jeigu faktinių santykių situacija (uklad stosunkow faktycznych) leisdavo, ta vertė galėjo būti grynai popierinė (wartosc ta mogla byc czysto papierowa“ (J.Adamus, Najnowsza literatūra., p. 304).
Jeigu jau pykstama ant Andriulio, būtų logiška supykti ir ant gerbiamo Adamus…
Bet ne!
E.Gudavičiaus poleminiame straipsnyje ir toliau visais punktais „malamas į miltus“ tik A.Andriulis ir su tokiu azartu „malamas“, kad prieinama iki akivaizdžios demagogijos, be kita ko absurdiškai pareškiant, kad „V.Andriulis [gal A.Andriulis? – A.B.] nesugeba savo teiginių išsakyti, neprieštaraudamas sau pačiam, nėra pakankamai susipažinęs su klausimo šaltiniais, istoriografija, viduramžių diplomatika ir leno teise, aktus bando analizuoti iš jų vertimo, nemokėdamas originalo kalbos…“
Čia nutrauksiu „nuosprendžių oponentui“ sąrašą, kadangi pastarasis kaltinimas tiesiogiai liečia mums pirmiausiai rūpimą Krėvos akte įvardintą Lietuvos karalystės titulą.
Informacijos šaltinis:Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.
(Bus daugiau)
2017.06.18; 09:00
[1] Adamus, J. Najnowsza literatura o Akcie Krewskim. – In: p.273
[2] Palikus Vilnių, Janui Jozefui Adamus teko tvarkyti įvarius archyvus čia Jeruzalėje, čia Škotijoje, vėliau dėstyti valstybės teoriją bei istoriją Oksfordo universiteto lenkiškame Teisės fakulteto skyriuje. Tiktai 1947 m. grįžo į Lenkiją ir ėmė dirbti Lenkų teisės istorijos katedroje ką tik įkurtame (1945 m.) Lodzės universitete docentu, vėliau (nuo 1954 m.) ypatinguoju profesoriumi (profesor nadzwyczajny). Be kita ko dėstė lenkų – lietuvių santykių istoriją, ir, manau, būtų labai įdomu, jei kada atsirastų galimybė kokiu nors būdu susipažinti su šių J.Adamus paskaitų tekstais ar tik planais, konspektais ir panašiais šaltiniais, jeigu jie išliko kokia nors forma.
Kodėl buvo konfiskuotas pirmasis Jano Dlugošo „Kronikos“ leidimas?
Mes jau gana plačiai, nors tik pačiais bendriausias aspektais aptarėme, kokio milžiniško masto įtaką padarė Janas Dlugošas ir jo Kronika (Annales) lenkų istorinei savimonei, lenkų vėlesnėms kronikoms ir istoriografijai, grožinei literatūrai ir kinematografijai, pedagogikai ir lenkų kultūros propagandai užsieniuose.
Lietuvos sargybiniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Bet štai istorinis paradoksas – ilgą laiką Dlugošo kronika ir jos nuorašai buvo nepageidaujami Lenkijoje. Dar daugiau: kuomet 1615 m., tai yra – praėjus daugiau nei 130 metu nuo kronikos baigimo, privatus leidėjas Felicijus Herbertas išleido kronikos tris knygas, čia pat buvo paskelbtas karaliaus Žygimanto III Vazos (1566 – 1632) pasirašytas raštas, draudžiantis Dlugošo kronikos platinimą, tiražas buvo konfiskuotas, o kiek vėliau konfiskuota ir spaustuvė.
Šitaip lenkų istorijos Tėvo veikalas tapo „pogrindine literatūra“ Lenkijoje, kur plito vienu kitu nuorašu. Ir tik po šimto metų Rusijos caro dvaro patarėjas baronas Henryk Huysennas išleido užsieniuose (Leipcige) du tomus (1711-1712) Dlugošo kronikos. Patys lenkai tik artėjant 400-tosioms Dlugošo mirties metinėms ėmė rengti visų Dlugošo Raštų leidimą (Opera omnia), kur ir buvo išspasdintas pirmasis Kronikos vertimas į lenkų kalbą (t.II-VI; 1867 -1870) ir tekstas lotynų kalba (t.X-XIV; 1873-1879).
Kaip matome, Dlugošo kronikos leidyba pavirto savotišku detektyvu su daugeliu mįslių. Pirmiau pasižiūrėkime, kaip jas aiškina patys lenkai.
Naujausio (1961-2006) kronikos leidimo lenkų kalba rengėjai pateikia visą virtinę hipotetinių atsakymų iš įvairių laikų. Lenkų XVI a. rašytojas jėzuitas Varževskis (Krzysztof Warszewicki, 1543 – 1603) aiškino, esą kronikoje „pateiktas detalus kelių bei upių aprašas privalo būti laikomas paslaptyje, kadangi juo gali pasinaudoti priešai ir būtent dėl to lenkai stabdė Dlugošo publikaciją. Papebrochas [Daniel Papebroch; 1628 – 1714; belgas jėzuitas hagiografas] tvirtino, jog lenkai sustabdė tolimesnį Dlugošo tomų spausdinimą [galvoje turimos minėtos konfiskacijos], vengdami išviešinti daugelį karalystės paslapčių. Įdomi yra Šimono Starovolskio (Szymon Starowolski, 1588 1656; iš senosios Lietuvos kilęs rusinas katalikas, rašęs lotyniškai) pozicija, esą Dlugošas negalėjo būti išspausdintas todėl, kad labai jau daug įvairių dalykų parašė be deramos pagarbos ir “veraci calamo” [tiesiakalbe plunksna]”[1] .
Daugiausia, be abejo, pasako paties karaliaus Zigmanto III pasirašytas minėtas draudimo raštas, kuriame karaliaus ir ponų tarybos vardu smerkiamas leidėjas, kuris nusprenė „išleisti veikalą apie Respublikos [Žečpospolitos] padėtį ir lenko vardo garbę, nors [tas veikalas] mūsų protėvių tyliu sutarimu dėl sarbių priežasčių buvo uždraustas. Todėl, esant Karalystėje daugeliui žmonių, kuriuos knyga įžeidė, ir vardan Respublikos bus naudingiau, jei privatus žmogus [leidėjas] nepasisavins to, kas mums priklauso”, taigi siūloma ir patariama, kad „toji knyga būtų sulaikyta, nebūtų leidžiama ją viešai rodyti ir pardavinėti” ( op. Cit, p 31).
Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taigi naujojo leidimo rengėjai XX a. buvo linkę manyti, kad „nuolat kylantį klausimą, kodėl taip ilgai Dlugošo nespausdino, bandant argumentuoti baime, esą bus paviešintos valstybinės paslaptys, galima būtų išaiškinti tuo, kad buvo bijoma sugriauti karalystės autoritetą, o būtent – valdančiosios dinastijos ir didikų”. Rengėjai iš dalies remiasi dar ir tuo faktu, kad Dlugošo pasekėjo ir kompiliatoriaus gydytojo, astrologo, alchemiko ir Krokuvos akademijos profesoriaus M.Miechovito (Maciej Miechowita, lot. Matthias de Miechow, 1457 – 1523) istorinis veikalas, lotynų kalba parašyta „Lenkų kronika” (Chronica Polonorum), buvo konfiskuota dar anksčiau (1519 m.), o po dviejų metų pataisytas tekstas buvo išspausdintas (1521 m.) ir laisvai platinamas kaip pirmoji spausdinta Lenkijos istorija.
Kalbėdami apie pataisas, naujo leidinio rengėjai teigia, kad veikalą karaliaus dvaras leido spaudinti tik po to, kai buvo pašalintos skandalingos pastraipos apie Jogailos paskutinės žmonos karalienės (nuo 1424 m.) Sofijos Alšėniškės (1405 – 1461) įtartinus meilės ryšius ir gandus apie neteisėtą Jogailos sūnų gimimą ir pan…
Tačiau tai tik dalis tiesos. Verta paminėti bent kelis nutylėtus aspektus.
Pirmiausia akivaizdu, kad Miechovitos kronikoje buvo tęsiama antilietuviška Dlugošo tradicija ir ypač neigamai įvertinta Jogailos anūko Aleksandro (lenk. Aleksander Jagiellończyk, 1461 – 1506; Lietuvos didysis kunigaikštis nuo 1492, Lenkijos karalius nuo 1501 m.) veikla.
Ir neatsitiktinai – juk Aleksandro Jogailaičio politiką ir Lietuvos, ir Lenkijos laikotarpiu iš dalies galima apibūdinti Lietuvos didikų priesaku, jam duotu Vilniuje patvirtinant Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu 1492 m.: valdyk tautą „pagal lietuviškus papročius, arba pagal Vytauto pavyzdį”. Ta pačia intencija buvo sušvelnintas Aleksandro Jogailaičio brolio, tuometinio Lenkijos karaliaus Jono Albrechto (Jan I Olbracht (Albrecht), 1459 – 1501; Lenkijos karalius nuo 1492 m.) pralaimėjimas žygyje į Moldovą, nors būtent po to žygio, kur žuvo apie 5000 bajorų raitelių, Lenkijoje paplito posakis, esą Olbrachto laikais pražuvo šlėkta (Za króla Olbrachta wyginęła szlachta).
Tačiau būtų vienpusiška apriboti Dlugošo (ir jo kompiliatorių) veikalų nespausdinimą ar konfiskavimą vien kronikų autorių nusistatymu prieš Jogailą ir lietuviškąją pirmųjų Jogailaičių kartą, kurią nuo Dlugošo laikų visaip menkino senoji lenkų istoriografija.
Paradoksalu, bet vyskupo sekretorius, kunigas (nuo 1440 m.), kanauninkas, Jogailos sūnaus Kazimiero nominuotas (1479 m.) Lvovo vyskupu Janas Dlugošas itin daug surašė savo kronikose tokių dalykų apie dvasininkiją, kad būtent katalikų hierarchai Lenkijoje gana nepalankiai žiūrėjo į Dlugošo kronikos viešinimą ir platinimą.
Žinomas viduramžių vokiečių bibliografas Davidas Braunas (David Braun, 1664 – 1737), kilęs iš Prūsijos ir ilgainiui surinkęs nemažą senųjų lenkiškų ir prusiškų spaudinių biblioetką (Bibliotheca Brauniana), atrodo, gerai žinojo Dlugošo veikalo konfiskacijos 1615 m. istoriją. Dar daugiau – savo veikale apie senuosius spaudinius D.Braunas aiškiai tvirtina, kad ir anksčiau Lenkijoje „ši magistro kronika buvo vienuolynuose ir kai kurių didikų namuose slepiama; iki pat 1615 metų, kai Felicijus Herburtas, Joano sunūs, ištraukė ją į dienos šviesą ir išspausdino Dobromilyje Joano Šeligo spaustuvėje”[2].
Aptardamas Dlugošo veikalo spausdinimo kliūtis ir piktindamasis, kad lenkų spaustuvininkai iki pat 1711 m. Lepcige vokiečių parengto leidinio ignoravo Dlugošą („štai iki kiek tęsėsi nedėkingų lenkų spaustuvininkų abejingumas savo pagrindiniam Istorikui”!), D. Braunas prabyla apie tas veikalo ignoravimo ir konfiskavimo priežastis, kurias labai retai teikiasi prisiminti katalikiškos Lenkijos kultūros istorikai. Pirmiausia D.Braunas primena Dlugošo pasekėjo Kromerio teiginį, kodėl Dlugošo veikalas taip ilgai buvo slepiamas: „akivaizdu, kad dėl paties Dlugošo nuoširdaus ir neatsargaus tiesumo (candida et incauta Simplicitas), kuomet ne tik nusidėjusius Bažnyčios vyrus, bet ir patį Popiežių, dvasininkų smarkiai, bet paslapčia nekenčiamą, jisai savo veikalu išviešina” (ibidem). Paties Badeno nuomone, Dlugošas „visiškai nieko nekalba be pagarbos, tik paprasčiausiai siaubingus popiežių ir aukštų dvasininkų nusikaltimus ir nuodėmes (horrenda crimina) dėsto, kas neretai ir pasimato Pasišventusių vyrų ir doros šlovės Rašytojų plunksnos šviesoje be leidimo [iš aukščiau], būtent dėl to ir buvo nutrauktas Herburto pradėtas Dlugošo veikalo leidimas” (ibidem).
Vokiečių bibliografas labai paprastai įvardina tai, ką iki šiolei vengia viešai aptarinėti lenkų kultūros bei literatūros istorikai. O juk Davidas Badenas visiškai teisus: Dlugošo nuoširdumas ir dievotumas vertė jį neretai sakyti tiesą, kuri didžiai nemaloni ir nepageidautina buvo ne tik Jogailaičių dinastijai, bet ir visai katalikiškai lenkų dvasininkijai ir net lenkų tautos katalikiškajai savimonei įvairiais istorijos tarpsniais.
Čia galima būtų ilgai ir nuobodžiai dėstyti skaitlingus Dlugošo kronikų epizodus, kuriuose iškyla pakankamai neigiamas įvairiausių lenkų dvasininkų įvaizdis, pradedant vyskupų kurstomomis vidinio karo riaušėmis ir baigiant atskirų vyskupų meilės nuotykiais ir tokiomis mirties diagnozėmis, kurios akivaizdžiai liudija vyskupą sirgus paskutinės stadijos „gėdingąja liga” sifiliu… O kur dar Dlugošo pateiktos žinios apie Romos popiežius, nepasižymėjusius aukšta dorove ar meile dvasinėms gėrybėms, jei prisiminsim jo pranešimus apie žūtbūtines popiežių ir antipopiežių tarpusavio kovas, apie pelningų vyskupijų dalinimus popiežių giminėms arba šaunią istoriją, kaip popiežius Bonifacas IX pardavė Rygos miestą kryžiuočiams už 15 tūkstančių florinų…
Betgi sutikime šiuo atveju su Dlugošo cenzoriais ir dorovingais lenkų literatūros istorikais: kam gi viešinti tokius negarbingus dalykus ir faktus apie Romos popiežius ir lenkų viduramžių dvasinininkiją?
Juo labiau, kad galima aptarti kur kas kilnesnius dalykus.
Kaip daromi istoriografiniai praeities įvaizdžiai ir mitai
Imkim, pavyzdžiui, pirmosios Jogailos žmonos Jadvygos Anžietės įvaizdį Dlugošo kronikoje. Kaip žinome, Jadvyga Lenkijoje beveik iš karto po mirties buvo daugelio laikoma ir vadinama šventąja ir netrukus ėmė plisti nemaža legendų apie jos padarytus stebuklus. Jano Dlugošo kronikos nemaža prisidėjo prie Jadvygos kulto stiprėjimo Lenkijoje nuo XV a. iki pat mūsų laikų. Tačiau įdomu pažymėti, kad Jadvygos įvaizdis jo kronikose gana prištaringas arba, švelniau tarus, mįslingas.
Iš vienos pusės, Dlugošas labai nuosekliai, atkakliai, dažnai net nusikalsdamas istorinei tiesai stengiasi iškelti Jadvygos paveikslą iki katalikško moters idealo aukštumų. Pirmiausia Dlugošas tvirtina, kad Jadvyga buvusi itin graži ir kaip tik todėl jai ėmė pirštis lietuvių kunigaikštis Jogaila, „kuomet tiksliai sužinojo iš nuolatos kartojamų gandų ir iš savo paties dažnai siuntinėjamų žvalgybon pasiuntinių pranešimų, esą minėta karalienė [Jadvyga] yra taip neapsakomai graži, jog visi pripažįstą, kad šiuo metu nėra jai lygių visame pasaulyje” (op. Cit. , 1385 m.).
Tendencingasis lenkų kronininkas Janas Dlugošas. Antoniego Gramatyki piešinys
Mes jau aptarėme, kaip noriai ir dosniai Dlugošas prirašo karalienei Jadvygai įvairius jos vyro karaliaus Jogailos nuopelnus viduramžių lenkų civilizavimui, mokslui ir kultūrai. Dlugošas naudojasi kiekviena menkiausia proga karalienės Jadvygos išaukštinimui. Netgi tada, kada Jogaila, vykdydamas savo dosniųjų piršlybų pažadus, surašytus garsiajame 1386 m. Krėvos akte, įsako visai eilei Raudonosios Rusios miestų pareikšti vasališką ištikimybę Lenkijos karalystei, Dlugošas visą „atplėštųjų žemių” grąžinimą Lenkijai pavaizduoja kaip narsios karalienės Jadvygos nuopeną. Kronikose atsiranda patetiškas istorinis pasakojimas apie tai, kaip „Jogailai nesant namuose [tai yra Lenkijoje] karalienė Jadvyga surinkusi kariuomenę patraukia į Rusią ir išvijusi vengrus lengvai atgauna visą Rusią, kurią jos tėvas buvo atplėšęs nuo [Lenkijos] karalystės”.
Smagu skaityti, kaip nuostabiai vadovauja lenkų riterių kariuomenei šešiolikmetė Jadvyga, kuri „pelnė tokią riterių simpatiją ir prisirišimą, kad visi jai paklusdavo kaip vyrui ir klusniai vykdė visus jos įskaymus. Kur čia iki karalienės Jadvygos lygintis prancūzų nacionalinei didvyrei Žanai d’Ark (Jeanne d’Arc; 1412 – 1431), kuri su tokiais vargais vadavo Prancūziją nuo okupantų anglų! Karalienė Jadvyga „trumpiausiu laiku užima pilis Pšemysle, Jaroslave, Grodeke, Haliče ir Tremblovkoje ir Lvovo miestą, ir pilį ant kalno ir visus kitus rusinų miestus arba riterių šturmo dėka, arba geranoriškai aniems pasidavus […] Užimtas ir pasidavusias pilis paveda lenkų ponams [valdyti], o minėtas Rusios žemes, neteisingai ir neteisėtai atplėštas nuo Lenkijos karalystės, suvienija ir prijungia prie tos pačios karalystės, idant šituo didvyrišku žygiu pelnytų sau amžiną atminimą lenkų širdyse“ (op. cit., 1390 m.). Didvyriškoji žmona, kaip matome, pati įkūnijo savo vyro priešvestuvinius pažadus.
Kas čia dabar supaisys, kad Jadvygai bevykdant savo legendinį žygį ne visi Raudonosios Rusios miestai ir pilys iš karto atvėrė karalienei savo vartus. Tik tada, kai Vytautas, susiderinęs su Jogaila, įvedė į Raudonąją Rusią savo kariuomene, tik tada, atrodo, neklusnūs rusinų ir vengrų kunigaikščiai pajuto didžią pagarbą ir meilę savo naujajai valdovei. Nors jeigu kalbėtume dar atviriau, tektų prisiminti, kad visas žygis į Raudonąją Rusią buvo iš dalies didinga povestuvinė lenkų didiko Spitkos kelionė į savo uošvio valdas, kurias, Jogailos sprendimu, derėjo gražiai ir tauriai perleisti naujajam žentui, kuris, savo ruožtu, buvo padaręs įvairių paslaugų Jogailai… Betgi čia smulkūs, nuobodūs faktai.
O mitų kūrimas reikalauja ne tiek faktų, kiek lakios vaizduotės. Ir tenka pripažinti, Janui Dlugošui vaizduotės užteko.
Informacijos šaltinis:Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.
2017.06.11; 06:27
Bus daugiau
[1] Jana Dlugosza Roczniki, czyli kroniki sławnego Królestwa Polskiego. Księga pierszwa. Warszawa, 1960, p. 25.
[2] De scriptorum Poloniæ et Prussiæ historicorum, politicorum & jctorum … in bibliotheca Brauniana collectorum, virtutibus et vitiis, catalogus, et judicium, 1723, p. 19. Čia ir toliau mano versta iš lotynų kalbos. Lotyniškai tekstas prieinamas Google bibliotekoje.
Klaidinantys Krėvos akto vertimai iš lotynų kalbos
Stengiuosi, kaip minėjau, remtis pirminiais istorijos šaltiniais. Tai nėra toks paprastas užsiėmimas, kaip gali atrodyti iš šalies.
Šiek tiek liūdna, šiek tiek gėda, bet ir viltinga, kad bent XXI šimtmečio pradžioje lietuvių istorikai galėjo atvirai, nepriklausomos Lietuvos Prezidento rūmuose, pristatydami pirmąją naujos serijos Lietuvos užsienio politikos dokumentai knygą (1385 m.rugpjūčio 14 d. Krėvos aktas., Vilnius, Žara, 2002), prisipažinti, kad iki tol neturėjome tokio šaltinių rinkinio, kurį būtų parengę patys lietuvių istorikai.
Rašytojas, literatūrologas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Net tą patį Krėvos aktą, saugomą Lenkijoje, lietuviai istorikai žinojo ir galėjo interpretuoti tiktai iš lenkų paskelbtų fragmentų ar lenkiškų vertimų. Situaciją pagerino ir kitas pradėtas leisti serijinis leidinys Istorijos šaltinių tyrimai (redkolegijos pirmininkas A.Dubonis), kurio pirmasis tomas (sudarytas Dariaus Ananavičiaus ir Dariaus Barono) pasirodė 2008 m.
Tačiau kartoju, nežinai žmogus, ar verkti, ar džiaugtis, kai skaitai optimistinius mūsų spaudos pranešimus, jog XXI šimtmetyje pagaliau pirmą kartą per visą mūsų šalių istoriją lietuvių mokslininkai galėjo tyrinėti Krėvos akto pergamentą, savarankiškai atlikti teksto vertimą iš originalo į lietuvių kalbą ir t.t.
Ir ką gi mes gavome?
Naujausias Krėvos akto vertimas, pažymėtas moksliniu Lietuvos istorijos instituto leidinio indeksu, teikia labai keistą itin svarbios Lietuvos istorijai teksto vietos vertimą.
Ten, kur lotyniškai rašoma apie Jogailos įsipareigojimą iš savo turtų kompensuoti galimus „abiejų karalysčių – tiek Lenkijos, tiek Lietuvos“ – nuostolius (regnorum utrorumque, tam Poloniae, quam etiam Litvaniae), kažkokiu stebuklingu būdu išnyksta titulas „karalystė“. Vertime vietoje „abiejų karalysčių“ atsiranda šiaip sau „dvi valstybės“, atseit žadama padengti „abiejų valstybių – Lenkijos ir Lietuvos – nuostolius“[1]).
Jau minėjau, kad man tokie teksto vartimai nesuvokiami ir nepateisinami nei tekstologiniu šaltiniotyros požiūriu, nei šaltinių vertimo akademinės praktikos normomis. Ypač kai kalbame ne apie kokią nors savo išmanymu istoriko išsiverstą šaltinio citatą kokioje monografijoje ar laikraštiniame interviu.
Čia juk susilaukėme kruopščiai parengto pirmojo leidinio daug žadančioje serijoje „Lietuvos užsienio politikos dokumentai“, galime džiaugtis, kad leidinyje paskelbti dokumentai smulkiai aptariami visais įmanomais aspektais: nurodoma, kad Krėvos akto tekstą sudaro 26 eilutės, kuriose tilpo 560 lotyniškų žodžių, ir visas tas tekstas surašytas tamsiai rudu rašalu ant neišvaizdaus vidutinės kokybės pergamento (op. cit., p. 39). Specialistai kruopščiai ir kantriai aptarė dokumentą ir jo nuorašą paleografiniu požiūriu. Aiškinosi rašto grafinę išvaizdą ir estetinį jo vaizdą, lyginant su įvairiais kitais epochos dokumentais, siekiant ką nors konkretesnio pasakyti apie aktą surašiusį asmenį ir aplinką, iš kurios jis galėjo būti“.
Atidžiai išnagrinėta mažųjų ir didžiųjų raidžių rašyba, atskirų raidelių užrašymai ir net raidžių pradžios užrašymo ypatybės ir t.t., svariai įrodant, kad dokumentas nėra vėlesniųjų laikų falsifikatas ir tikrai „neprieštarauja XIV a. paskutinio ketvirčio dokumentų puošybinėms tendencijoms.
Taigi naujieji tyrimai neneigia akto parašymo datos (1385), tačiau chronologiškai griežtai jos ir neapriboja. Likdama mokslinio tikslumo stovykloje, paleografinę analizę Rūta Čapaitė užbaigia išvada, jog rašto tyrimas „neneigia akto parašymo datos (1385 m.), tačiau chronologiškai griežtai jos ir neapriboja. Tokia rašto grafika ir estetika šaltiniuose sutinkama ir anksčiau, ir vėliau“(op. cit., p.). Maža to leidinyje pateikiam nuodugni Rimšos studija, kurioje aptariami neišlikę, bet buvę prie dokumento prikabinti aktą pasirašiusių Vytauto, Kaributo, Skirgailos, Lengvenio, Jogailos antspaudai ir užrašai juose pagal išlikusius piešinius etc.
Ir štai toje, kaip sakoma, mokslinio medaus statinėje akį rėžia deguto šaukštas – konkreti lotyniškai užrašyta titulinė formulė „regnum“ (karalystė) išverčiama į lietuvių kalbą, išmetus karalystės titulą…
Kitaip sakant – abi karalystės – tiek Lietuvos karalystė, tiek Lenkijos karalystė netikėtai paverčiamos valstybėmis… be jokio titulo!
Šitoks istorinio dokumento teksto vertimas niekaip nepateisinamas. Bet vėlgi, nebūčiau linkęs kuo nors kaltinti puikios vertėjos Eugenijos Ulčinaitės, juoba kad ir čia už jos pečių stovi, ko gero, vis ta pati anachronistinė tradicija, kurią jau esame aptarę, kalbėdami apie karalių titulus dalinančius arba atimančius istorikus.
Čia būtina pastebėti, kad šitaip Krėvos aktas dažniausiai verčiamas į lenkų kalbą nuo seno. Beveik visuose Lenkijos mokyklų vadovėliuose ir interneto svetainėse pateikiamas senasis, XX a. pradžios H.Mosnickio vertimas iš jo 1919 m. išleistos knygos „Unia Litwy z Polską. Dokumenty i wspomnienia“ (Warszawa- Lublin- Lodz), kur matome jau standartu paverstą Lenkijos ir Lietuvos karalysčių „perdirbimą“ į šiaip sau valstybes“, nors Mosnickis išsisuko iš viso be jokio titulavimo ir net be žodžio „valstybė“, atseit, „kaip Lenkija, taip ir Lietuva“ (tak Polska, jak Litwa ), ir… amen…
Jokių karalysčių – nei Lietuvos karalystės, nei Lenkijos karalystės.
Krėvos aktas – Lietuvos karalystę liudijantis dokumentas
Sunku suprasti tokias ir panašiais šaltinių vertimo machinacijas.
Kiekvienas vertimas, mano galva, tėra vertėjo sąžinės, kompetencijos ir talento kūrinys, negalintis atstoti originalo. Anksčiau, kaip minėta, lietuvių istorikų tyrimus greta visokiausių cenzūrų pančiojo dar ir tas faktas, kad tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje jiems tekdavo neretai rašyti Lietuvos istorijos puslapius be realios galimybės pamatyti istorinių šaltinių ir dokumentų originalus, o Krėvės aktas lietuviams iš viso nebuvo rodomas, tad visi versdavosi lenkiškais vertimais.
Dabar gavome prieigą prie originalo, o nusenusių vertimo standartų neatsikratome.
Nežinia, kiek ilgai lenkų ir lietuvių istorikams tradicionalistams pavyks blokuoti savo leidiniuose teisingus šaltinių vertimus, ir jų vietoje brukti nusenusias arbai tendencingai palaikomas klišes, verčiant Lithuanian regnum (Lietuvos karalystė) į Lietuvos „valstybę“, „kraštą“ ar „kunigaikštystę“ ir pan.
Galima tik karčiai pasiguosti, kad teisingi ir adekvatūs originalui Krėvos akto vertimai jau ima vis dažniau rodytis kitomis kalbomis.
Antai, lenkų teisės istorikas Grzegorz Kazimierrz Walkowski neseniai paskelbė Krėvos akto naują vertimą tiek į lenkų kalbą, tiek į anglų. Ir abiem atvejais išvertė mus dominančią akto pastraipą korektiškai, neatsižvelgdamas į jokią politinę ar istoriografinę konjunktūrą Lenkijoje ar svetur.
Vertime į lenkų kalbą skaitome „królestw obu, tak Polski, jak i Litwy“.
Analogiškai anglų kalba – „both Polish and Lithuanian Kingdoms“.[2]
Mūsų artimiausi kaimynai baltarusių istorikai taipogi vis dažniau atsisako lenkiško vertimo kalkių ir patys verčia Krėvos tekstą iš lotyniško originalo. Anksčiau baltarusių istorikai teikdavo vertimus iš lenkų kalbos ir, žinoma, juose nebuvo vietos „Lietuvos karalystei“, „Lietuva“ ir tiek.[3].
Džiugu, kad mūsų dienomis Baltarusijos istoriografijoje teises įgauna korektiškas Krėvos akto vertimas, kur skaitome apie „abi karalystes, tiek lenkų, tiek lietuvių“ (абодвума каралеўствамі, як Польшчай, так і Літвой[4])…
Kada mūsų nepriklausomoje Lietuvoje bus atsisakyta klaidingų vertimų ir atstatyta tekstologiškai teisinga, neiškraipyta Krėvos akto tekste užfiksuota Lietuvos karalystės titulatūra šiuolaikinės Lietuvos leidiniuose, elektroninėse enciklopedijose ir įvairių mokyklų vadovėliuose bei rekomenduojamų skaitinių publikacijose, deja, sunku pasakyti ir net įsivaizduoti.
Kol kas ir Lietuvos istorijos instituto akademiniuose leidinuose, ir viešoje erdvėje dauginamas tas pats nekorektiškas Krėvos akto vertimas, kur atkakliai nutylima ir slepiamas „Lietuvių karalystės“ titulas, teikiant vietoje jo nieko nesakančią abstrakčią klišę „Lietuvių valstybė“.
Informacijos šaltinis:Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.
(Bus daugiau)
2017.05.24; 15:00
[1]1385 m. Rugpjūčio 14 d. Krėvos aktas. Sudarė J.Kiaupienė. Lietuvos istorijos institutas. – Vilnius, 2002, p.22.
[2] Union in Kreva 1385 A.D. Translation from Latin into English Walkowski Grzegorz Kazimierz, 2013. Cit. pagal: http://polishkingdom.co.uk/unionkreva.html
[3] Pvz., Minske rusų kalba 2012 m. pradėtoje leisti chronologinėje monografijų serijoje „Istorija velikogo kniažestva litovskogo ot roždenija do liublinskoj uniji (1236 -1569), ili 333 goda borjby za vozvyšenije i vyžyvanije“ pateikiami dokumentų priedai. Penktoje serijos knygoje „Jogailo i vitovt – borjba za vlastj (1382 – 1392) radame Krėvos akto tekstą lenkiškai, žinoma, be „Lietuvos karalystės“, ir vertimą į rusų kalbą pagal tradicinę lenkišką klišę (lenk. „tak Polska jak Litwa“ = „как Литва, так и Польша“ rusiškai), p. 154-155.
[4] Naują vertimą speciai internetinei svetainei padarė A. Lickevičius (А. Ліцкевіч).Cit. pagal: starbel.narod. ru. http://archive.today/baDH
Lietuvos valdovų santykis su Jadvygos dvipatystės kazusu
Visos aukščiau paminėtos skandalingos aplinkybės, susijusios su Anžujiečių ir Habsburgų planais sutuokiant savo nepilnamečius palikuonis ir pačios Jadvygos veiksmai stengiantis galutinai įkūnyti savo santuoką su Vilhelmu Habsburgiečiu, be abejo, negalėjo likti paslaptyje ilgesnį laiką.
Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nepilnamečių santuoka, matyt, iš viso nekėlė lietuviams didesnių klausimų, kadangi piršlybų derybose ir Krėvos sutartyje Jogaila, matyt, be didesnių prieštaravimų pasižadėjo sumokėti už Anžujiečius (mirusį Jadvygos tėvą Liudviką ir dar gyvą motiną Elžbietą Bosnietę) visą 200 000 florinų baudą už vienašališkai nutrauktą sponsalia de futuro (nepilnamečių santuoką). Kurį laiką paslaptyje galėjo būti laikomi tik vėlesnieji Lenkijos sostan jau atsisėdusios (1384 m. spalio 15 d.) Jadvygos susitikinėjimai su Vilhelmu, kuris 1385 m. vasarą, pasak Dlugošo, „nelauktai atvyko į Krokuvą“ su visais savo turtais ir manta.
Matyt, penkiolikmetis jaunikaitis tikėjosi ramiai ir ilgam apsigyventi savo teisėtos žmonos karališkuose rūmuose, nors pradžioje jis nebuvo įleistas į Vavelio pilį ir turėjo apsigyventi, kaip minėjome, greičiausiai pas Gnievošą.
Dar didesnė paslaptis, stropiai saugoma nuo lietuvių, turėjo būti 1385 metų rugpjūčio m. 23 d. keisti įvykiai Vavelio pilyje ir karalienės Jadvygos miegamajame, iš kurio Vilhelmui teko sprukti pro langą baltinių krepšyje.
Šiaip ar taip, kuomet Jogaila su didžiule palyda pagaliau pasirodė Krokuvoje, nei jis, nei jo artimieji, matyt, dar nieko tikro nežinojo apie keistus įvykius Krokuvos pilyje. Bent jau toks įspūdis susidaro iš Dlugošo pasakojimo apie tai, kaip 1386 m. vasario 12 d. lietuvių valdovas Jogaila „su didžiule ne tik lietuvių, bet ir lenkų ponų palyda, didžiai iškilmingai paradiškai įjojo į Krokuvą, o įvestas į Krokuvos pilį, pirmiausiai eina pas karalienę Jadvygą, kuri laukia savo kambaryje su didžia ponių bei panelių palyda, ir nuoširdžiai su ja pasisveikina. Išvydęs jos nepaprastą grožį (kalbant apie grožį, buvo manoma, jog visame pasaulyje nebuvo jai lygių), apimtas nuostabos [Jogaila] kitą dieną jai pasiunčia per kunigaikščius Vytautą (jau grįžusį iš Prūsijos), Borisą ir Švitrigailą didžiai vertingas dovanas iš aukso, sidabro, brangenybes ir apdarus“ (op. cit., kn. 10, 1386 m.).
Sakytum, viskas gražu ir pranašauja puikų būsimųjų sutuoktinių gyvenimą.
Tačiau – nota bene! Sekantis po žodžių apie brangias dovanas sakinys Dlugošo pasakojime atrodo tarsi deguto šaukštas medaus statinėje! Dlugošas perteikia bjaurų gandą: „Žmonės pasakoja, jog tuo pačiu metu ir austrų kunigaikštis taipogi atvyko iš Austrijos į Krokuvą paslapčia, persirengęs pirkliu, ir atvyko ne be Lenkijos karalienės Jadvygos leidimo, ir visą tą laiką, kol [jau karūnuotas] Lenkijos karalius Vladislovas Jogaila buvo Krokuvoje, slapstėsi arba Lobzovo pilyje Juodajame Kaime, arba Morštynų namuose, ir apie tai žinojo keletas asmenų“.
Sunku pasakyti, ar pats Jogaila ir apskritai visa lietuviškoji palyda anuomet ką nors žinojo apie besislapstantį Krokuvoje Volhelmą. Greičiausiai ne.
Tačiau mažlenkių didikų slaptosios tarnybos, matyt, nesnaudė ir pasistengė kuo greičiau likviduoti ne tik skandalingą, bet ir grėsmingą situaciją. Kas gi būtų, jei lietuviai sužinotų, kad Vilhelmas vėl pasirodė Krokuvoje ir dar su Jadvygos leidimu ar jos slaptu kvietimu? Taigi, kaip rašo Dlugošas, tučtuojau „buvo surengtos kruopščios paieškos Morštynų namuose, bet [Vilhelmas] užsiropštė ant specialiai tokiam atvejui parengtų balkių židinyje ir šitaip apgavo karališkuosius šnipus“ (ibidem).
Atlikęs savo šventą istoriko pareigą užrašyti viską, ką žino ar yra girdėjęs, šiuo atveju – pranešęs mums apie pakartotinį persirengusio Vilhelmo pasirodymą ir slaptą gyvenimą Krokuvoje po Jogailos ir Jadvygos vestuvių, Dlugošas pats pasistengia išelektrinti pavojingą savo pasakojimo epizodą. Nors galimas dalykas, kad visą Vilhelmo pakartotino atvykimo intrigą Dlugošas nuslopino daug vėlesniu įrašu į senesnį tekstą, kadangi toks senų tekstų peržiūrėjimas bei papildymas būdingas visam didžiojo istoriko darbui (nors kai kuriuos įrašus, matyt, yra padarę jo sekretoriai, perrašinėję Dlugošo padiktuotus ar atskirai surašytus tekstus[1]).
Taigi kitu sakiniu mums pranešama, jog „paminėtas Vilhelmas, priėjęs, vadinasi, išvados, jog nepajėgs atgauti Lenkijos karalystės ir karalienės Jadvygos, susituokia su Joana, jau mirusio Sicilijos karaliaus Karolio Durazzo dukra, dabartinio [Sicilijos] karaliaus seserimi. Trumpai su ją pagyvenęs pasimirė“ (ibidem).
Deja, net šitoji žinia (mano nuomone, vėliau įrašyta faktografiniu stiliumi) neišsprendža inrigos ir nenuostabu, kad vėliau Dlugošui vėl tenka grįžti prie Vilhelmo antrosios slaptos viešnagės Krokuvoje. Be to, žinia netiksli ir netgi savaip nuvainikuoja romantiškąjį Vilhelmą. Reikia pasakyti, kad būtent Vilhelmas Habsburgietis, kitaip negu jo mylimoji santuokinė Jadvyga, nesusirišo su jokia kita moterimi tol, kol buvo gyva Jadvyga… Tik po jos mirties (1399 m.) praslinkus porai metų vedė Vilhelmas paminėtąją Joanną, beveik Jadvygos bendraamžę (gim. 1373 m.), ir iš tikro neilgai (nuo 1401 m.) su ja pagyvenęs, nepalikęs vaikų mirė 1406 m.
Pasaulio įvykių istorijoje išliko, ko gero, tik dėka savo romantiškai tragiškos meilės Jadvygai, nors kronikos paliko mums ir desperatišką Vilhelmo atsižadėjimą nuo savo jaunutės sutuoktinės. Paaiškėjus, kad Romoje iš popiežiaus kurijos neįmanoma sulaukti teisinės paramos, Vilhelmas pagaliau pats išdidžiai ir pakankamai skaudžiai Jadvygos atžvilgiu atsisakė savo santuokinių teisių: „nedera Austrijos kunigaikščiui siekti parsidavusios paleistuvės“ („nie przystało księciu Austrii dobijać się o ladacznicę”[2]). Neatrodo, kad lengvai ištrūko šie žodžiai Vilhelmui, kuris įėjo į istorijos analus su prievardžiu der Freundliche – Vilhelmas Malonusis, bičiuliškasis…
Tuo tarpu Vilhelmo Habsburgiečio slapto atvykimo į Krokuvą intriga, kaip rodo istoriniai šaltiniai, ne blėso, o priešingai – netrukus pasiekė savo skandalingą kulminaciją, kurią mes jau esame aptarę. Nepaisant klaidingų Dlugošo ir visų jį atkartojusių lenkų ir ne tik lenkų istorikų, rašytojų, katalikiškųjų beletristų bei žurnalistų begalinių tikinimų, esą Jadvyga netrukus po sutuoktuvių išvyko kartu su Jogaila į Lietuvą krikštyti pagonių lietuvių ir todėl vadintina Lietuvos Krikštytoja, šiandien akivaizdžiai mokslininkų istorikų įrodyta, kad jaunoji karalienė liko Krokuvoje ir nevyko su Jogaila į Lietuvą.
Dar daugiau – naujasis skandalas karališkoje šeimoje, kaip jau esame apterę, kilo būtent tada, kada Jogaila grįžo iš Lietuvos po krikšto ceremonijų ir išgirdo bjaurius gandus apie karalienės neištikimybę jam nesant, tiksliau – apie Jadvygos susitikinėjimus su slapta Krokuvoje atsiradusiu Vilhelmu…
Lietuvių reakcija, be abejo, buvo audringa. Turiu galvoje ne tik Jogailą, bet ir Vytautą. Narsiojo Kęstučio sūnus buvo tiek įsižeidęs ir perpykęs, kad lenkų didikai rado kitą išeitį, suorganizavę mūsų jau aptartą tribunolą Gnievošui iš Delevicų. Visi liko patenkinti ir, kaip rašo Dlugošas, išgąsdinti „tokios rūsčios bausmės“ Gnievošui (paloti šuns balsu ir sumokėti keliasdešimt pinigėlių!), „visi kiti pataikūnai ir šmeižikai nebeturėjo drąsos žadinti vieno sutuoktinio įtarinėjimus dėl kito sutuoktinio. O pastarųjų bendrasis gyvenimas toliau tekėjo be įtarinėjimų, rietenų ir barnių, itin malionioje sutuoktinių sąjungos atmosferoje, nuolatinėje santarvėje ir abipusėje meilėje“ (op. cit., kn. 10, 1389 m.).
Įdomiausia, kad po teismo itin gerai sekėsi ne kam kitam, o ponui Gnievošui iš Delevicų. Prasidėjo tikras ir pavydėtinai greitas jo karjeros polėkis…
Tikrai įdomūs buvo laikai…
Beje, skaitytojui palieku paspėlioti, kam turėjo būti dėkingas Gnievošas už savo gražią karjerą po tribunolo. Pirma versija: gal karalienei Jadvygai už tai, kad kaltinamas teisme ponas Gnievošas tylėjo kaip žemė? Antra versija: gal karalius Jogaila norėjo atsidėkoti ponui Gnievošui už tai, kad pranešė karaliui, ką veikė karalienė, kol jos vyras karalius krikštijo Lietuvą?
Jogaila, kaip liudija Dlugošas, mokėjo ir mėgo dosniai atsidėkoti už paslaugas ir ištikimybę…
Bet man ne tai įdomiausia šioje painioje ir graudžioje istorijoje.
Mane labiausiai stebina lietuvių valdovų tolimesni santykiai su Jadvyga. Nė vienas nuo jos nenusigrįžo, nė vienas – nei santūrusis Jogaila, nei karštakraujis Vytautas – Lietuvos ir Lenkijos istorijose iki šiolei vengiama detaliau nagrinėti keblią teisinę Jogailos bei Jadvygos vedybų situaciją ir laikinas Jogailos karaliavimo po vedybų ir jo karūnavimo (1386 m. kovo 4 d.) garantijas, kurios teisiniu požiūriu gana netikėtai ir pasibaigė su Jadvygos priešlaikine mirtimi 1399 m. liepos 17 d.
Lenkijos sosto likimas vėl tapo nebeaiškus, lygiai kaip po Jadvygos tėvo Liudviko mirties, kai Lenkija neteko ją valdžiusio karaliaus.
Šį kartą nelaimė buvo dar lemtingesnė, kadangi Jadvygos pagimdyta mergaitė mirė beveik iš karto, o po kelių dienų mirė ir gimdyvė Jadvyga.
Visiems, o pirmiausiai, pačiam Jogailai, tapo aišku, kad su Jadvygos mirtimi išrinktasis karalius Jogaila neteko juridinių teisių toliau valdyti Lenkijos karalystę, kuri buvo teisėtas Jadvygos paveldas, turėjęs atitekti pagal kilmę, kraują ir paveldėjimo teisę Jadvygos palikuonims. O jų nebuvo…
Našlys Jogaila netenka Lenkijos karaliaus statuso ir titulo
Teisės požiūriu „Lenkijos karaliaus“ titulas reiškė, kad šitaip tituluojamas asmuo yra tikrasis Lenkijos valdovas pagal paveldėjimo teisę ir tituoluojams Rex (karalius) nepriklausomai nuo lyties. Tuo tarpu Lenkijos karalienės titulą (Regina Poloniae) galėjo turėti tiktai Lenkijos karaliaus žmona pagal santuokos teisę.
Kitaip sakant, oficialusis Jadvygos titulas Rex Poloniae atspindėjo tikrąją krašto valdovo teisę į Lenkijos karalystę, bet jos vyras Jogaila turėjo tik nominalų Lenkijos karaliaus titulą, gautą po to, kai Lenkijos atstovai, net nedalyvaujant Jogailai, išrinko jį Lenkijos karaliumi ir paskyrė jam žmoną – tuometinį „Lenkijos karalių“ Jadvygą.
Klastingas teisinis niuansas čia buvo toks, kad Jogaila nei po minėto išrinkimo Lenkijos karaliumi (1386 m. sausio 12 d.), nei po oficialių vedybų su Jadvyga (vasario 18 d.) ir net po iškilmingo karūnavimo Lenkijos karaliumi (kovo 4 d.) neprilygo savo teisine padėtimi Jadvygai, kuri dabar tapo Lenkijos karaliene pagal vedybas (Regina Poloniae) ir kartu išsaugojo Lenkijos valdovo (Rex Poloniae) teises pagal paveldėjimą.
Tokiu būdu turime konstatuoti ir pripažinti, kad viduramžių teisės pagrindu Jogaila gavo Lenkijos karaliaus sostą pagal garsiąją iure uxoris teisę (lot. – žmonos teisės dėka), tai yra – gavo sostą tik todėl, kad vedė Lenkijos sosto paveldėtoją. Iš čia neišvengiama teisinė pasekmė – vyras, tapęs monarchu pagal iure uxoris, yra lygiateisis monarchas kartu su savo žmona ir užima lygiavertę poziciją valstybėje, tačiau… tik tol, kol gyva žmona. Žmonai mirus, toks vyras praranda visas teises į sostą.
Lenkijos karalystė atsidūrė juridinės dviprasmybės situacijoje.
Juk vadinamoji Krėvos unija, kurią kelis šimtmečius lenkų istorikai bandė prilyginti Lietuvos įjungimo (inkorporavimo) į Lenkijos karalystę teisiniam dokumentui, faktiškai tebuvo, kaip šiandien didžiuma istorikų pripažįsta, tik Jogailos piršlybų pažadus patvirtinantis dokumentas. Paprasčiau tarus, tai buvo tik personalinė unija pagal viduramžių iure uxoris, kuri automatiškai prarado juridinę galią mirus vienai iš dviejų vedybinės sutarties personų.
Jogaila puikiai suprato, kad mirus Jadvygai jis prarado teisę į Lenkijos sostą, taigi, iškilmingai palaidojęs Jadvygą, pareiškė, Dlugošo žodžiais tariant, visai karališkajai tarybai ir Lenkijos didikams, kad jam, Jogailai, dabar „nedera pasilikti svetimoje karalystėje, kadangi mirė sosto paveldėtoja, karalienė Jadvyga”[3]. Pareiškė ir… išvyko atgal į Lietuvą.
Smagu skaityti, kaip Dlugošas neriasi iš kailio, kelis kartus pasikartodamas ir vis mėgindamas įtikinti savo skaitytojus, kad Jogaila paliko Lenkiją „iš didelės baimės, jog bus pašalintas iš Lenkijos Karalystės” (ibidem). Mėgina įtikinti lengvatikius, bet čia pat priverstas aprašinėti, kaip lenkų didikai, išgirdę apie karaliaus norą grįžti į Lietuvą, atkalbinėjo Jogailą „nuo tokio baisingo ir silpnadvasiško plano ir užtikrino jo buvimą Lenkijos soste, išsklaidydami visus nuogąstavimus. Tvirtino, kad yra kita paveldėtoja, karalienės Jadvygos giminaitė, o būtent Cilės grafo dukra Ona, lenkų karaliaus Kazimiero II anūkė, ir kad ją reikia sujungti santuokos ryšiais su Vladislovu [Jogaila]” (ibidem)
Antrosios Jogailos vedybos vardan Lenkijos sosto
Atrodo, Jogaila nusileido prašymams, bet vis dėlto išvyko iš Lenkijos ir grįžo į Krokuvą, jei tikėsime Dlugošu, tik tada, kai lenkų piršliai atsigabeno iš tolimos pilies būsimają nuotaką į Lenkiją.
Štai čia ir įvyko netikėtas neregėtas dalykas, kurio negaliu nutylėti, kadangi jis tiesiogiai susijęs su dinastinių personalinių vedybų paradoksais ir lemtingais jų padariniais. Atvykstančios Onos, „sugrįžtančios Piastų anūkės” pasitikti, kaip gražiai rašo J.Dlugošas ir dar gražiau atkartojo jo pasekėjas čekų kilmės lenkų istorikas Šajnocha savo kapitaliniame keturių tomų veikale „Jadwiga i Jagiello” (1861), kurį ir pacituosiu, „išėjo visa Lenkijos sostinė su kryžiais rankose ir visų bažnyčių relikvijomis, su visų luomų ir miesto cechų vėliavomis, su stebuklingos laimės sulaukusios tautos džiaugsmo šūksniais, su pačiu karaliumi tarp kunigaikščių ir didikų”[4] . Bet kas gi čia?
Vos tik Jogaila išvydo nuotaką, visko mačiusiam našliui dingo bet koks noras vesti Onutę – tokia negraži jam buvo… Ore pakibo ir vedybų planas, ir Lenkijos karalystės likimas. Jogaila, pasak Dlugošo, taip persiuto, kad „ilgą laiką mėgino išvengti vedybų ir nutraukti jas, kadangi mergelė Ona atrodė jam per mažai graži. Dėl tos pačios priežasties niršo net ant savo piršlių Jono iš Obichovo, Hinčkos iš Rogovo ir Jono Našono, kad tie, išvydę merginą, vis dėlto nusprendė tęsti piršlybas. Tos pačios priežasties sukeltą nenorą priveikė tiktai po poros metų, pasidavęs daugelio patarėjų prašymams” (ibidem, p.311)…
O kas vyko Lenkijos karalystėje per tą porą metų? Faktiškai ir teisiškai du metus tęsėsi vadinamasis „karaliaus nebuvimo laikotarpis” (interregnum), nors viešai apie tai nebuvo niekam, atrodo, pranešta. O ir kaip pranešti džiūgaujančiai tautai apie taip keistai sustabdytas vedybas? Lenkų didikai, matyt, sumanė, o Dlugošas mums perteikė sumanymo prasmę, pranešdamas žinią, esą vedybos pristabdytos „dėl tos priežasties, kad minėta mergina nemokėjo jokios kitos kalbos, išskyrus vokiečių, jinai karaliaus valia išbuvo beveik aštuonis mėnesius Krokuvoje, visą tą laiką mokydamasi lenkų kalbos. Kuomet išmoko suprasti lenkiškai, nors dar negalėjo kalbėti, tuomet buvo išleista už karaliaus” (ibidem). Žinomas lenkų meno istorikas Miečyslavas Genbarovičius (Mieczysław Gębarowicz; 1893 – 1984) savo studijoje „Florijoniškasis psalmynas ir jo genezė“ teigia, jog šitokia žinia buvo išgalvota ir viešai paskelbta grynai diplomatiniais sumetimas, norint laimėti laiko, kadangi reikėjo įtikinti Jogailą, nenorintį vesti tokios bjaurios [brzydka] išrinktosios, esą vedybos būtinos[5].
Kaip ten bebūtų buvę, bet Jogaila gerus metus nesirodė Lenkijoje, kol 1401 m., atgavęs dvasios pusiausvyrą Lietuvos giriose bemedžiodamas, sugrįžo į Lenkijos karalystę. Ir ne šiaip sau sugrįžo, o „atsiveždamas su savimi visokiausios rūšies žvėrienos, kurios primedžiojo Lietuvoje“ (ibidem, kn.10, p. 317) ir 1402 m. paėmė į žmonas mergelę Oną, ta proga surengęs lietuviško masto vestuves, kurias, pasak Dlugošo, „savo atvykimu pagerbė Lietuvos didysis kunigaikštis Vyautas su savo žmona Ona ir daugybė kunigaikščių ir grafų iš įvairių šalių, kurie suvažiavo pakviesti į vestuves. Kuomet karaliaus dvare buvo paskelbas riterių turnyras, kunigaikščiai, grafai ir riteriai keletą dienų kovėsi tarpusavyje ietimis ir linksminosi. Pasibaigus vestuvių iškilmėms tiek Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas su žmona Ona, tiek ir visi kiti kunigaikščiai, grafai ir svečiai buvo pagerbti prabangiomis Lenkijos karaliaus Vladislovo Jogailos dovanomis prisiminimui“ (ibidem).
Kaip matome, Jogaila antrą kartą pasidavė lenkų didikų iškalbingiems piršliams ir vėl, dabar jau visiškai teisėtai kaip Lenkijos valdovas atsisėdo į Lenkijos sostą. Bet tai jau kita istorija, išeinanti už šios knygos temų bei problemų rato.
Mes gi grįžkime prie Krėvos sutarties teksto, kuris saugo mums itin svarbią žinią, deja, ignoruotą ištisais šimtmečiais.
Informacijos šaltinis:Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.
(Bus daugiau)
2017.05.21; 05:37
[1] Plačiau apie Jano Dlugošo istoriko darbo metodą bei įpročius galima sužinoti iš specalių darbų
[3] Jana Dlugosza Roczniki, czyli kroniki sławnego Królestwa Polskiego. Księga 10, kn. 10, p. 308. Čia ir toliau cituota iš naujausio daugiatomio akademinio leidinio. Mano versta iš lenkų kalbos.
[4] Szajnocha K. Jadwiga i Jagiełło. 1374 – 1413. Opowiadanie historyczne. – PIW, Warszawa, 1974, t.IV, p. 496
[5] M.Gębarowicz. Psalterz Florianski i jego geneza., Wroclaw, 1965, p. 221
Krėvos sutarties dalyvių titulai ir juridiniai statusai (nuotakos pusė)
Viduramžiais titulai, o ypač valdovų titulai, buvo daug rimtesnis ir svarbesnis dalykas, negu mums šiandien atrodo. Neretai titulas lemdavo lemtingus posūkius valstybės raidoje.
Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys (Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Keisti dalykai Lenkijos ir Lietuvos suartėjimo istorijoje prasidėjo kaip tik nuo titulų painios įvairovės, kurią čia būtina trumpai priminti.
Lenkijoje po kelių šimtų metų dalinių ksionžentų (ksiąžęta, ducis) tarpusavo vaidų bei kovų XIV a. antroje pusėje sustiprėjo valstybinės vienybės siekis, kurį galutinai įkūnijo Kazimieras Didysis (Kazimierz III Wielki; 1310 – 1370), tapęs ketvirtuoju per visą tautos istoriją legitiminiu visos Lenkijos karaliumi ir Lenkijos karalystės juridinio statuso atkūrėju (žr. knygos IV dalį).
Tačiau Kazimieras Didysis, nepalikęs vyriškos giminės paveldėtojų, pats prieš mirtį atidavė Lenkijos sostą svetimšaliui ir kitataučiui valdovui, o būtent – savo sesers Elžbietos vyrui Vengrijos karaliui Liudvikui I (pranc. Louis Ier d’Anjou; vengr. Nagy Lajos, lenk. Ludwik Węgierski, Andegaweński ; 1326 – 1382), nors dar buvo Lenkijoje gyvų Piastų dinastijos palikuonių.
Lenkija atsidūrė kaimynų valdovų rankose.
Maža to – jau mirties patale gulėdamas Kazimieras Didysis padovanojo savo anūkui Kazimierui Slupskiui Sieredžiaus, Lečynės ir Dobrynės žemes (Sieradzkiej, Łęczyckiej i Dobrzyńskiej) su visais miestais, o tai reiškė faktišką Mažosios Lenkijos atskėlimą nuo Didžiosios Lenkijos, valstybės teritorinė vienybė buvo suskaldyta. Taigi, po Kazimiero Didžiojo mirties Lenkiją ėmę valdyti svetimšaliai, atvirai kalbant, valdė ją labai prastai. Mūsų minėtas Liudvikas Anžujietis, gavęs iš savo dėdės Kazimiero Didžiojo sostą, nesiteikė net gyventi Lenkijoje, kurios, pasak jo, „oras jam buvęs per atšiaurus“.
Pats Liudvikas I iš tėvo pusės buvo garsios prancūziškos Anžu dinastijos atstovo Vengrijos karaliaus soste Karolio I (pranc. Charobert d’Anjou-Sicile; vengr. Károly Róbert; 1288 – 1342) sūnus. Bet galima spėti, kad ne vien dėl garsios dinastijos ar giminystės ryšio paskutinis lenkiškos Piastų dinastijos valdovas Kazimieras Didysis dar 1336 m. pažadėjo atiduoti Lenkijos karaliaus sostą Vengrijos karaliui. Lenkijos karalystės sosto teisių perdavimas Vengrijos karaliui buvo savotiškas atlygis už karinę, diplomatinę bei finansinę Vengrijos pagalbą Lenkijai. Vengrija su savo aukso kasyklomis tuo metu jau buvo tapusi įtakinga Europos valstybe, tad Kazimieras Didysis ne kartą rėmėsi Vengrijos karaliaus parama savo karuose su rusinais ir vokiečiais.
Taigi, vos tik bevaikis Kazimieras mirė, Lenkijos sostas atiteko Liudvikui I, kuris skubiai atvyko į Lenkiją ir iš karto buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi, prisidėdamas (nuo 1370 m) Lenkijos karaliaus titulą prie savo itin turtingos titulatūros – Vengrijos, Dalmatijos, Chorvatijos, Ramos, Serbijos, Halicjos, Lodomero, Komanijos, Bulgarijos, Lenkijos karalius, Salerno kunigaikštis, Montte Sant Angelo valdovas…
Užsidėjęs Lenkijos karaliaus karūną Liudvikas tuoj pat grįžo į Vengriją, su savim išsiveždamas visas Lenkijos karalystės regalijas, idant lenkams nekiltų pagundos karūnuoti kokį kitą pretendentą. Lenkiją paliko valdyti regentės teisėmis (iš lot. regens – valdantis; nesančio monarcho valdžią vykdantis) savo motinai Elžbietai Lokietkienei (Elżbieta Łokietkówna; 1305 – 1380), tarp kita ko, kaip minėjom, Lietuvos karaliaus Gedimino dukters, nuo 1333 m. Lenkijos karalienės Aldonos Onos Gediminaitės (apie 1309- 1339), anytai[1].
Maža to – Liudvikas dar nurėžė nuo Lenkijos teritorijos Silezijos žemes, prijungęs prie Vengrijos karalystės. Neužmirškim, jog prieš tai ne kas kitas, o Kazimieras Didysis atidavė Kryžiuočių ordinui visą Pamarį su miestais ir priėjimu prie Baltijos jūros.
Lietuvos Karalystės pilių ir tvirtovių maketų konkursas Lietuvos Seime. 2011-ieji metai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taigi, kaip rašo lenkų istorikas, „pakanka prisiminti, kad valdant senos prancūzų grafų Anžu (Kapelingų) dinastijos atstovams, Lenkijos karalystė buvo maža valstybėlė – be Raudonosios Rusios, be Mozūrijos, su neužtikrintais Kujavais, Dobžynės ir Vielunos žemėmis, o jai grėsė iš Vakarų Liuksemburgų dinastija, iš Pietų – Kryžiuočių ordinas, iš Rytų – lietuvių ir totorių antpuoliai, be to – valstybė buvo nuniokota pilietinio karo Didžiojoje Lenkijoje“[2]
Savo ruožtu, kai mirė Vengrijos ir Lenkijos karalius Liudvikas I, Lenkiją oficialiai vis dar valdė Liudviko paskirti regentai – jo paties motina Elžbieta Lokietkienė (Elżbieta Łokietkówna; 1305 – 1380) ir kiti du Liudviko I statiniai, neturėję, savaime suprantama, Lenkijos karaliaus titulo. Teisiniu požiūriu Liudviko motina niekados nebuvo Lenkijos karaliene, o Lenkiją valdė Liudviko pavedimu kaip regentė.
Lenkijoje prasidėjo interregnum laikotarpis, ne itin ilgas, bet kupinas įnirtingų tarpusavio kovų dėl vieno ar kito pretendento teisės atsisėsti į Lenkijos karaliaus sostą.
Čia būtina pažymėti, kad Krėvos sutarties neakivaizdinė dalyvė ir Jogailos piršlybų delegacijos adresatė Elžbieta Bosnietė, nuotakos Jadvygos motina, pas kurią keliavo į Vengriją lietuvių ir lenkų atstovai, taipogi niekados nebuvo karūnuota Lenkijos karaliene, kaip ir regentė Elžbieta Lokietkinė.
Taigi Krėvos sutartyje Elžbietai Bosnietei suteiktas titulas buvo gana dekoratyvus, diplomatiškai pagražintas: „Dievo malone Vengrijos, Lenkijos, Dalmatijos ir t.t. karalienė“ (…dei gracia Regina Ungarie, Poloniae, Dalmacie etc.).
Kita vertus, diplomatinės retorikos srityje ir Elžbieta Lokietkienė, ir jos marti Elžbieta Bosnietė mėgdavo pavadinti save „Lenkijos karaliene“ (regina Poloniae). Šiuo požiūriu Elžbietos Bosnietės titulavimas Krėvos akte „Lenkijos karaliene“ psichologiškai, bet ne teisiškai pateisintas lygiai taip pat, kaip Jogailos titulavimas tame pačiame akte slaviškos kilmės titulu „Dievo valia Didysis Lietuvos kunigaikštis“ (Nos Jogalo virtute Dei dux magnus Litwanorum).
Tuo tarpu pačios nuotakos titulas Krėvos akte yra nusakytas bene tiksliausiai juridiniu požiūriu – kreipiantis į motiną, jos duktė Jadvyga vadinama „Lenkijos karaliene“:
„ …Šviesiausia valdove, šių išganingų apeigų vardan tegu Jūsų Didenybė priima šį poną didijį kunigaikštį Jogailą kaip sūnų ir tegu atiduoda jam kaip teisėtą žmoną savo mylimą dukterį, garbingą ponią Jadvygą, Lenkijos karalienę“ (pro tanto saluberrimo misterio suscipiat vestra maiestas eundem dominum Jagallonem magnum ducem in filium et inclitissimam principem Hedvigim filiam vestram carissimam, reginam Poloniae, sibi in legitimam consortem copulantes. – vert. E.Ulčinaitės).
Deja, ir Jadvygos titulas Krėvos akte nebuvo preciziškai tikslus.
Jadvyga – iš Dievo malonės Lenkijos karalius (Dei Gracia Rex Poloniae)
Vengrijos ir Lenkjos karalius Liudvikas I neturėjo sūnų, bet mirdamas paliko tris dukteris, kurios, deja, negalėjo sėsti į Lenkijos karalystės sostą, kadangi Lenkų tradicijos draudė sodinti į Lenkijos valdovų sostą moteriškę.
Minėtos Lenkijos interregnum laikotarpio sumaištys ir kovos iš dalies sustiprėjo kaip tik dėl to, kad visų trijų Lenkijos dalių – Mažosios Lenkijos su Krokuvos centru, Didžiosios Lenkijos su Gniezno centru, o taip pat nepriklausomos Mazovijos – didikai nesutarė ne tik dėl būsimo Lenkijos karaliaus kandidatūros, bet ir dėl Liudviko I dukterų teisės karaliauti Lenkijoje.
Pats Liudvikas vienu metu buvo numatęs atiduoti abu Vengrijos ir Lenkijos sostus vyresniajai dukrai Marijai, kurią buvo pažadėjęs išleisti už šv. Romos imperatoriaus Karolio IV sūnaus Žygimanto Liuksemburgiečio, kuris, beje, pagal motinos liniją buvo Lietuvos karaliaus Gedimino proanūkis, Aldonos Gedminaitės anūkas.
Medininkų pilis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau Liudvikui I mirus, našlė Elžbieta Bosnietė skubos tvarka, kitą dieną po vyro laidotuvių, surengė dvylikametės Marijos karūnavimą „Vengrijos karaliumi“. Toks titulas buvo pirmą kartą Vengrijos istorijoje suteiktas moteriškei, siekiant, ko gero, pabrėžti jos monarchiškas teises ir užkirsti kelia Zigmunto Liuksemburgiečio pretenzijoms į Vengrijos karaliaus sostą. Mažametės Marijos karališkąją valdžią, be abejo, perėmė ir vykdė regentės teisėmis ne kas kitas, o Elžbieta Bosnietė.
Elžbieta Bosnietė, kaip minėta, niekados nebuvo karūnuota nei Vengrijos, nei Lenkijos karaliene, tačiau atkakliai kovojo, kad jos dukterys paveldėtų sostus: Marija – Vengrijos, o Jadvyga – Lenkijos.
Vengrijos karaliumi karūnuotos Marijos vedybos su kokiu nors įtakingu Europos valdovu sunkiai sekėsi. Pradžioje motina savo keturiolikmetę dukterį Mariją (1371 – 1395), kuri jau buvo vaikystėje pagal sutartį sutuokta su Zigmuntu Liuksemburgiečiu, sutuokė 1385 m. balandžio mėnesį „neakivaizdiniu“ būdu (nedalyvaujant jaunikiui) su Prancūzijos karaliaus Karolio V sūnumi Liudviku Orleaniečiu. Deja, niekas vedybų nepripažino, o Marijos tėvo pažadus prisimindamas šaunusis Zigmuntas Liuksemburgietis, su kuriuo vėliau tiek visokių keistų derybų turėjo Vytautas ir Jogaila, ryžtingai įsiveržė su savo kariuomene į Vengriją ir, nepaisydamas Elžbietos protestų, pats 1385 m. lapkričio 11 d. vedė jau „ištekėjusią Mariją“…
Elžbieta Bosnietė nepasidavė ir pasikvietė į pagalbą Neapolio karalių Karolį III (Carlo III di Napoli,; 1345 – 1386). Gaila, bet ji nenumatė, kad Karolį III palaikys jos priešai Vengrijoje, Dalmatijos ir Kroatijos baronai, kurie atvykusį Karolį paskelbė Vengrijos karaliumi Karolio II vardu, kaip vyriausiąjį Anžu dinastijos itališkos atšakos atstovą. Išgirdęs apie Karolio atvykimą į Vengriją, naujais Marijos vyras Zigmuntas Liuksemburgietis skubiai sugrįžo į Bohemiją (Čekiją), o Karolis atžygiavęs nuvertė nuo sosto, jo įsitikinimu, neteisėtą „Vengrijos karalių Mariją“, ir pats buvo karūnuotas Vengrijos karaliumi 1385 m. gruodžio 31 d., dalyvaujant nelaimingoms ir pažemintoms Elžbietai Bosnietei ir jos dukrai Marijai.
Tačiau Elžbieta Bosnietė nenorėjo pasiduoti ir šį kartą. Netrukus ji pasikvietė naująjį Vengrijos karalių į svečius į savo rūmus, o ten atvykęs (1386 m. vasario 7 d.) patiklusis Anžujietis, vos kelis mėnesius pakaraliavęs Vengrijoje, buvo Elžbietos meilužio vengro Mikolajaus Garos ir jo bendrininko Forgačo nudurtas Bosnietės apartamentuose, pačiai Elžbietai, kaip praneša metraštininkai ir istorikas beletristas K.Šajnocha, dalyvaujant ir šaukiant: „Gerai rėžk, Forgačai, gausi Gimešą ir Gačą!“ Nežinau, ar gavo Forgačas valdyti žadėtus už žmogžudystę miestus, bet pačiai Elžbietai viskas baigėsi kraupiai, nes perdurtasis Karolis II Vengrietis mirė nuo žaizdų, o gal tiesiog buvo pribaigtas vasario 24 d. Tiesa, po Karolio II pašalinimo, keturiolikmetė Marija vėl buvo sugrąžinta į Vengrijos karaliaus sostą, o jos motina Elžbieta Bosnietė toliau valdė Vengriją regentės teisėmis, nenujausdama savo šiurpaus tragiško likimo [3]…
Savo oficialaus vyro Zigmunto pagaliau išvaduota Marija (vėlgi kraupoka istorija) tarsi iš anksto atkartojo būsimąją Jadvygos mirtį: dvidešimt ketverių metų Mariją mirė 1395 m. gimdydama, kartu mirė ir naujagimis kūdikis.[4]
Kodėl suminėjau visus šius įvykius Vengrijoje ir jų tikslias datas?
Norėjau, kad skaitytojas lengviau įsivaizduotų istorinę aplinką, kurioje tuo pačiu metu, tais pačiais mėnesiais Lietuvoje ir Lenkijoje vyko pasirengimai ir derybos dėl Jogailos vedybų su jaunesniąją Elžbietos Bosnietės dukterimi ir Marijos seserimi Jadvyga:
1384 m. pas Jogailą atvyksta speciali lenkų ponų delegacija su pasiūlymu vesti Jadvygą; 1385 m. sausio 18 d. Jogailos ir Jadvygos vedybų reikalu į Krokuvą atvyko Jogailos brolio Skirgailos vadovaujama delegacija; 1385 m. kovo pražioje lietuvių ir lenkų delegacija vyksta į Vengriją pas Elžbietą Bosnietę ir gauna jos sutikimą vedyboms; 1386 m. sausio 11 d. Mažosios Lenkijos atstovai susitinka su Jogaila Volkoviske ir pakviečia į Liubšiną, kur vasario 2 d. lenkų šlėktos suvažiavime jis paskelbiamas išrinktu kandidatu į Jadvygos vyrus ir Lenkijos sostą; vasario 12 d. Jogaila iškilmingai įjoja į Krokuvos karalių rūmus Vavelyje; vasario 15 d. pats Jogaila ir keli jo giminaičiai iš palydos pakrikštijami katalikais, kiti giminaičiai atsisako katalikiško krikšto, kadangi jau yra priėmę krikštą graikų pravoslaviškomis apeigomis; vasario 18 d. arkivyskupas Bodzanta sutuokia trečią dešimtį įpusėjusį Jogailą su dvylikamete Jadvyga; kovo 4 d. įvyksta iškilminga Jogailos karūnavimo ceremonija, ir Jogailai uždedama ant galvos skubiai pagaminta karūna, kadangi senoji Lenkijos karalių karūna, kaip sakyta, buvo Liudviko išsivežta ir liko Vengrijoje, kur, atrodo, pradingo be pėdsako.
Sakytum, viskas tuo ir pasibaigė, tačiau… Jogailai tai buvo tik pradžia galutiniam ir teisėtam įsitvirtinimui Lenkijos karaliaus soste.
Visos vėlesnės problemos buvo susijusios su pačios Jadvygos statusu Lenkijoje ir jos titulu.
Lenkijoje atsikartoje Jadvygos sesers Marijos istorija.
Lenkų didikai, panašiai kaip Vengrijos baronai, nenorėjo sutikti, kad Lenkijos karaliaus soste sėdėtų moteriškė. Liudvikui I ir Elžbietai Bosnietei teko per kelis kartus įvairiomis progomis dėrėtis ir dosniomis privilegijomis nusipirkti lenkų ponų balsus, kad jie sutiktų vienai ar kitai Vengrijos karaliaus Liudviko I dukterei pripažinti teisę į Lenkjos karaliaus sosto paveldėjimą. Papirkimo formos buvo įvairios: pirmiausia lengvatos lenkų ponams (gerokai sumažinta lenkų šlėktos duoklė karaliui ir visiškai atšaukta šlėktos prievolė eiti karinę tarnybą už Lenkijos ribų). Savo ruožtu lenkų šlėkta, pasimokiusi iš Liudviko I karaliavimo laikų, išsidėrėjo, kad Lenkijos sostą paveldėjusi Liudviko I duktė turės pastoviai gyventi Lenkijoje.
Didinga Trakų pilis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pradžioje pirmiausia turėta galvoje vyriausioji Liudviko I ir Elžbietos Bosnietės duktė Kotryna, bet ši pasimirė septintus metus eidama (1377). Vėliau kandidate buvo numatyta Marija, bet galiausiai, po atkaklių lenkų šlėktos tarpusavio ginčų bei vaidų, buvo pasirinkta Slovakijoje gimusi Liudviko I duktė Jadvyga su sąlyga, kad ji nuolatos gyvens Lenkijoje.
Taigi jaunutė Jadvyga (vengr. Anjou Hedvig, lenk. Jadwiga Andegaweńska; 1372 – 1399), dar Vengrijoje jai gyvenant, jau buvo tituluojama Vengrijos ir Lenkijos karaliaus dukterimi (Hedvigis filia regis Ungarie et Polonie). Vėliau, kuomet jos motina našlė Elžbieta Bosnietė apsisprendė Jadvygai atiduoti Lenkijos valdymo teises, nepilnametė mergaitė gavo naują heres Polonie (lot. Lenkijos paveldėtoja) titulą[5], nors anksčiau jai buvo numatytas Vengrijos sostas ir Jadvyga buvo tituluojama Vengrijos paveldėtoja (heres Ungarie )[6].
Šiaip ar taip po ilgų derybų su Lenkijos didikais, reikalavusiais, kad Jadvyga apsigyventų Lenkijoje, dešimtmetė Jadvyga atvyko į Lenkiją ir 1384 m. rudenį buvo lenkų arkivyskupo karūnuota, gaudama oficialų titulą Hedvigis Dei Gracia Rex Poloniae (Jadvyga iš Dievo malonės Lenkijos karalius), lygiai taip kaip jos vyresnioji sesuo Marija buvo tapusi „Vengrijos karaliumi“ .
Galima būtų pasišaipyti iš keblios situacijos, kai Lietuvos valdovas turėjo vesti „Lenkijos karalių”, o dešimtmetis/dešimtmetė „Lenkijos karalius” turėjo ištekėti už Lietuvos valdovo. Tačiau lenkiška tvarka buvo nediskutuojama. Panašioj sitacijos vėliau atsidūrė ir Steponas Batoras, kuomet jam piršo „Lenkijos karalių” Oną Jogailaitę. Skirtumas tik toks, kad šį kartą nuotaka buvo vyresnė už jaunikį[7]. ….
Informacijos šaltinis:Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.
2017.05.16; 19:38
(Bus daugiau)
[1] Plačiau apie Lenkijos karalienę Aldoną Oną Gedminaitę, pirmąją Kazimiero Didžiojo žmoną žr.: Rudzki Edward. Polskie królowe. t. I. Žony Piastow i Jagielonow. Warszawa, 1985, p.23-29
[3] Po Karolio II nužudymo prasidėjo sukilimas prieš Elžbietos Bosnietės valdžią Chorvatijoje. 1387 m. vasarą ją pačią kartu su Marija pagavo keliaujančias nužudyto Karolio šalininkai ir įkalino vaizdingoje Kroatijos pilyje Novigrade. Kadangi Zigmantas Liuksemburgietis žygiavo jų gelbėti, bet per daug neskubėjo vaduoti nei uošvienės, nei žmonelės, greitesnė pasirodė kerštingoji Karolio našlė neapolietė Margarita, nuo pat pradžių prieštaravusi vyro sumanymui sėsti į Vengrijos sostą. Jos paragintas chorvatas sargybinis, turėjęs saugoti abi belaisves, įėjo į pilies kambarį ir Marijos akyse pasmaugė (1387 m. sausio 17 d.) jos motiną Elžbietą Bosnietę. Kitą dieną jos lavonas buvo demonstratyviai pakabintas pilies bokšte, skelbiant, kad tas pats likimas laukia ir dukters Marijos, jei gelbėtojai nepasitrauks nuo pilies. Šitaip kraupiai baigė savo audringą gyvenimą Jogailos pirmoji uošvė Elžbieta Bosnietė.
[4] Lenkų rašytojas istorikas Ježy Jankovskis (Jerzy Jankowski ;1937–2001), rinkęs šaltinių duomenis Lenkijos monarchinių dinastijų kilmės bei degradacinio nuosmukio tyrimams, tvirtina, jog „Anžu dinastijos būdingas bruožas buvo itin greitas ištisų dinastijos atšakų išmirimas. Galima su didele tikimybe pripažinti (Można z dużym prawdopodobieństwem przyjąć), kad karalius Liudvikas buvo apsikrėtęs sifiliu (król Ludwik był zarażony syfilisem), nes paskutiniuosius savo gyvenimo metus praleido atsiskyręs vienuolyne, o kronikos autorius rašė, jog tuo metu sirgo raupsais. Raupsai čia tikriausiai niekuo dėti, nes Europoje jie jau pradėjo nykti. Liudviko susirgimas buvo greičiausiai paveldima liga, kurią jam perdavė tėvas, Karolis Robertas, taipogi savo gyvenimo pabaigoje neapleisdavęs pilies kambarių. Atrodo, kad Karolį Robertą užkrėtė jo antroji žmona Beatričė Liuksemburgietės 1317 m., kadangi jo nesantuokinis sūnus, gimęs iki šios datos, sulaukė šešiasdešimties metų amžiaus, kai tuo tarpu kiti jo vaikai, išskyrus Liudviką, mirdavo ankstyvoje jaunystėje. Jauname amžiuje ir be palikuonių mirė ir Liudviko dukterys: Koryna, Marija ir Jadvyga.[…] Sifilis tapo ir Jogailaičių giminės liga, nes pasireiškė būtent trečioje kartoje tarp Kazimiero Jogailaičio sūnų“ (Plačiau žr.: Jerzy Jankovski Monarsze sekrety. Wrocław 1995; http://toporzel.pl/teksty/krole.html)
[5] Jarosław Nikodem: Jadwiga król Polski. Wrocław: Ossolineum, 2009, p. 98
[6] J. Wyrozumski, Królowa Jadwiga między epoką piastowską a jagiellońską, Kraków , 1997, p. 92;
[7] Panaši situacija pasikartojo XVI a., kuomet Ona Jogailaitė (lenk. Anna Jagiellonka, 1523 – 1596), gediminaičių palikuonio Lenkijos karaliaus bei Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo ir italės Bonos Sforcos duktė, buvo išrinkta po tėvo mirties Lenkijos valdove su oficialiu titulu Anna Dei Gratia Rex Poloniae (Ona iš Dievo malonės Lenkijos karalius). Nuo Jadvygos titulo Onos Jogailaitės titulas skyrėsi tik tuo, kad prie jo buvo pridėtas dar vienas titulas – „Ona… Didysis Lietuvos kunigaikštis“. Kaip kadaise Jogaila, taip šiuo atveju Onos Jogailaitės būsimasis vyras, atsikviestas iš Vengrijos Steponas Batoras (vengr. Báthory István, 1533 – 1586) įkliuvo į komišką titulinę painiavą: turėjo vesti „Lenkijos karalių“ ir priedo – „Didįjį Lietuvos kunigaikštį“ … senmergę Oną. Gal ir neverta stebėtis, kad garsus karo vyras keturiasdešimtmetis su trupučiu Batoras, vedęs 53- erių metų Oną, po pirmosios vestuvinės nakties privengė žmonos ir dažniausiai gyvendavo Lietuvos Gardine, kaip prasitarė A.Šapoka, „iš dalies dėl to, kad nereikėtų kartu gyventi su savo sena žmona Ona“ (Lietuvos istorija, Kaunas, 1936, p. 294).
Politiniai interregnum konfliktai, kuriuos mes peržvelgėme tik vienu mums rūpimu titulatūros aspektu, įgavo dar platesnį pobūdį, kuomet į kovą su Jogaila įsijungė ir Kęstutaitis Vytautas, atsidūręs laisvėje.
Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Maža to – ilgainiui ryškėjo konfliktai tarp pačios Julianos sūnų Algirdaičių: kiekvienas karalaitis norėjo atsisėsti Vilniaus soste, bet ilgainiui liko tik du aršiausi pretendentai – Jogaila ir jo brolis jaunėlis Švitrigaila. Švitrigailos kova nusitęsė iki pat metų, kuomet jis pagaliau pasidavė etc. (žiūr. Matusas).
Visi tie įvykiai plačiai žinomi nuo mokyklos suolo, bet nedera užmiršti, kad Lietuvos karaliaus sostas tebebuvo neužimtas arba, viduramžiškai lotyniškai tarus, „vacante“, tai yra – laukiantis teisėto valdovo.
Lemtingą ribą (1385 – 1413 m.) nulėmė oficialus Lietuvos dinastinių valdovų statuso kitimas, savaime panaikinęs senuosius, iki 1385 m. egzistavusius lietuvių karalių titulus. Nuo XIV – XV a. sandūros ėmė vis labiau įsitvirtinti dviprasmė Lietuvos valstybės situacija, ėmė plisti nauji diplomatiniai Lietuvos valstybės ir jos valdovų įvardinimai.
Kas gi įvyko 1385 m.?
Atrodytų, nieko ypatingo: vienas iš daugelio Lietuvos valstybės valdovo Algirdo (1296 – 1377) sūnų, o būtent Jogaila (1351\ 1363 – 1434), sulaukęs brandoko amžiaus, pagaliau nusprendė vesti.
Po ilgokų žvalgytuvių Rusioje, kur ieškota tinkamos nuotakos, po ilgokų derybų su piršliais iš Mažosios Lenkijos (Krokuvos), kurie, berods, pirmieji (istorikai lig šiolei nesutaria, kas buvo piršlybų iniciatorius) ėmė piršti Jogailai savo ankstesnio karaliaus Liudviko dukterį Jadvygą, pats Jogaila pasiuntė savo pasiuntinius į Vengriją, kur gyveno nuotakos motina – Vengrijos, Lenkijos, Dalmatijos ir t.t. karaliaus Liudviko I našlė Elžbieta Bosnietė. Ten buvo detaliai tartasi dėl vedybų laiko bei sąlygų ir pagaliau 1385 metų vasarą buvo surašyta keistoka dinastinių vedybų sutartis, kurią Lietuvai priklausiusioje Krėvos pilyje (dabartinė Baltarusija) patvirtino čia susirinkę lietuvių ir lenkų elitinės valdžios atstovai. Iš jaunikio pusės sutartis buvo patvirtinta paties Jogailos ir jo trijų brolių (Skirgailos, Kaributo, Lengvenio) bei pusbrolio Vytauto antspaudais, dalyvaujant iš nuotakos pusės atvykusiems į Krėvos pilį Elžbietos ir lenkų ponų iš Krokuvos pasiuntiniams.
Sutartis keistoka, be abejo, ne todėl, kad Mažosios Lenkijos didikai pasistengė ištekinti už trečią dešimtmetį įpusėjusio Jogailos dvylikametę Vengrijos ir Lenkijos karaliaus Liudviko I dukterį Jadvygą – viduramžiais amžiaus skirtumas neturėjo jokios reikšmės dinastinėms vedyboms politiniais tikslais.[1].
Seniausias tarpvalstybinės reikšmės dokumentas, sudarytas tarp Lietuvos ir Lenkijos valdovų ir jų pasirašytas, buvo vadinamoji Krėvos sutartis. Mes neliesime milžiniškos istoriografijos, kuri atsirado sutarties teksto pagrindu. Nesistebiu, kad šio teksto tyrėja J.Kiaupienė įvardino Krėvos akto istoriografijos visumą „interpretacijų liūnu“[2]. Šimtametės diskusijos interpretuojant tekstą pagimdė aibes ginčų: ar iš tikrųjų Krėvos sutarties juridine galia Lietuvos valstybė pavirto Lenkijos karalių valdoma sudėtine Lenkijos karalystės dalimi? Ar tikrai Lietuva po šio akto tapo Lenkijos provincija, kuri turėjo šiokį ar kitokį valstybinį suverenitetą ir nuolatos kovojo dėl jo padidinimo bei stiprinimo iki pat XVIII a. pabaigos, kai Ketverių metų seimo sprendimais ir gegužės 5 d. konstitucijos tekstu Abiejų tautų Respublika buvo panaikinta ir jos vietoje paskelbta Lenkijos karalystė su vienu karaliumi valstybės soste, kuris turėtų būti paveldimas, bet ne šlėktos išrinktam karaliui atiduodamas?
Mums nėra reikalo gilintis į beribį istoriografinį liūną, juolab, kad po J.Kiaupienės sudaryto ir išleisto Krėvos dokumentų leidinio, kuriame, beje, sudėti, esminiai taškai istoriografinių tyrimų evoliucijoje iki pat mūsų dienų, daug kas paaiškėjo. Deja, galutinio taško čia dėti neįmanoma dėl daugelio neatsakytų iki šiol klausimų, kurias primena pati leidinio sudarytoja (žr.: p.68). Leidinyje apžvelgęs Krėvos akto diplomatinį pobūdį S.C.Rowellas konstatavo jog „pats Krėvos aktas tėra pasiuntinių susitarimą patvirtinantis tekstas“, kad jis nėra falsifikatas, kad „jame yra vienintelis sprendimas ir jis susijęs tik su Jogailos vedybomis. Tai vedybų sutartis (su tam tikromis sąlygomis), o ne valstybių susijungimo aktas“[3].
Įdomu, kad ir lenkų XIX a. pradžios intelektualai puikiai suvokdavo ir aiškiai apibūdindavo vedybinę dokumento prigimtį ir juridinę esmę. Pirmasis visą Krėvos akto tekstą lotyniškai paskelbęs literatūros istorikas, filosofas ir psichologas M.Višnevskis (Michał Wiszniewski; 1794 – 1865) apibūdino Krėvos dokumentą juridiškai ir nurodė du jo adresatus. Pirmiausia Jogailos diplomas (dyploma) skiriamas per vengrų pasiuntinius nuotakos motinai – karalienei Elžbietai, vengrų ir lenkų karaliaus Liudviko našlei (wdowy po Liudviku Krolu węgerskim i polskim), o po to – lenkų ponams (tudziež panom polskim). Taigi Jogaila šiuo raštu patvirtina savo paties ir savo brolių vardu tuos pažadus, kuriuos buvo davęs Elžbietai per savo pasiuntinius į Vengriją brolius Skirgailą ir Borisą (dane…objetnice… potwierdza)[4]. Žodžiu, raštas suvokiamas kaip piršlybose duotų pažadų patvirtinimas ne tik Jogailos, bei ir jo brolių vardu.
Išlikusiame Krėvos sutarties arba Krėvos akto originale bei nuoraše randame nemaža raštu užfiksuotų titulų, kurie XIV a. pabaigoje turėjo būti oficialūs ir abiem sutarties pusėm aiškūs bei priimtini.
Panagrinėkime juos visus iš eilės.
Tai principnės svarbos, mano manymu, dalykas, kadangi leidžia mums išsiaiškinti, kas ir kokia juridine teise remdamasis davė priešvedybinius pažadus Vengrijos karalienei Elžbietai, būsimos žmonos motinai.
Krėvos sutarties davėjo titulai ir juridinis statusas (jaunikio pusė)
Titulatūros požiūriu žvelgiant į Krėvos aktą, kuris pradedamas žodžiais „Mes, Jogaila“ (Nos Jagalo) nesunku pastebėti ganą painią pagrindinio veikėjo, kitaip sakant – dokumento davėjo Jogailos titulų įvairovę.
Mes jau esame apžvelgę Jogailos titulus, kuriuos jis naudojo įvairiose sutartyse ir kitokiuose tuolaikiuose Lietuvos valstybiniuose dokumentuose iki Krėvos sutarties.
Lyginant juos su Krėvos sutarties tekstu pirmiausia krinta į akis, kad priešvedybinėje sutartyje su Lenkijos karalienės Jadvygos motina ir lenkų atstovais, Jogaila niekur nepavartojo anksčiau taip mėgiamų titulų Lietuvos karalius , Didysis Lietuvos karalius.
Lietuvos valdovų rūmai naktį. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kodėl? Akivaizdu, kad atsakingoje tarptautinėje priešvedybinėje sutartyje, kur vienaip ar kitaip privalo būti aptartos piniginių bei teritorinių operacijų sąlygos, nė viena iš sutarties sudarytojų pusių nenorėjo ir negalėjo naudotis savavališkai sau suteiktais titulais. Juk kiekviena titulo dalis praktiškai reiškė ne ką kitą, o valdovo valdžioje esančiais žemių teritorijas. Galima neabejoti, kad būsimosios nuotakos pusė (vengrai ir lenkai) puikiai žinojo tuometinį Jogailos statusą, kuris buvo tolimas nuo visos Gediminaičių valstybės karaliaus statuso.
Nemaža dalis Algirdaičių, kaip matėme, atsisakė pripažinti Jogailą Didžiuoju karaliumi, tad jis negalėjo turėti šio titulo, nors jo motina, Algirdo našlė Julijona visai teisėtai buvo tituluojama Didžiąja Karaliene.
Kaip tik dėl to Krėvos sutartyje nematome Jogailos paveldėto, bet po išdavikų Jogailos sutarčių su Vokiečių ordinu Kęstučio anuliuoto ir paties Jogailos 1381 m. atsižadėto Didžiojo karaliaus titulo. Pastarojo titulo gavimas bei turėjimas buvo susijęs ne tik su testamentine buvusio didžiojo Lietuvos karaliaus valia, žodžiu išsakyta, anot metraščių, prieš pat mirtį, bet ir atitinkamomis aukščiausios valdžios karalystėje perdavimo bei patvirtinimo ceremonijomis, kurių, deja, nebuvo įvykdyta pasipriešinus daliai Algirdaičių.
Kita vertus, skaitant Krėvos sutartį, priklausančią tradiciniam (Rowell) žanrui, matome, kad lietuviškoji pusė nori kuo palankiau pristatyti jaunikį. Sutartis, kaip seniai tyrėjų nustatyta, susideda iš kelių skirtingo žanro dalių, ir būtent pirmojoje, piršlio oracijos dalyje, tai yra – Krėvos akte atpasakotoje piršlio kalboje Vengrijoje ir paties Jogailos vardu susakytame piršlio pažadų patvirtinime, lietuviai, kiek įmanydami stengiasi išaukštinti hierarchinę Jogailos padėtį Lietuvoje.
Ir vis dėlto daugiausia, ką jie galėjo padaryti, atsispindi jau pačioje pradžioje pateiktame retoriniame Jogailos titule: Mes, Jogaila, Dievo valia Didysis Lietuvos kunigaikštis, taip pat Rusios valdovas ir prigimtinis paveldėtojas“ (Nos Jogalo virtute Dei dux magnus Litwanorum Rusiaeque dominus et haeres naturalis“).
Titulas retorinis ir net dekoratyvinis, kadangi prieštarauja pačiai Krėvos dvasiai, kur visokeriopai akcentuojamas Jogailos pažadas priimti krikštą ir savo brolius su visais lietuviais pakrikštyti. Kitaip sakant, Jogaila piršlio šnekoje pristatomas ir pats prisistato kaip nekrikštas pagonis, tačiau Krėvos akte iš pat pradžių skelbiasi esąs didysis kunigaikštis iš Dievo valios (virtute Dei dux magnus).
Koks gi Dievas malonėjo paskelbti nekrikštą pagonį didžiuoju dux/u?
Akivaizdu, kad čia ne Dievo, o guvaus raštininko darbas ir jo paslaugi malonė surašant pompastiškos piršlio oracijos tekstą. Tiksliausiai tuometinę Jogailos hierarchinę būklę Gediminaičių dinastijoje, mano manymu, atspindi Krėvos akte dar paprotinės teisės sąvokas išsaugojęs titulas „princeps“, tai yra – vyriausias pagal amžių dinastijos atstovas.
Prie jo čia pat pridėtas jau slaviškos kilmės titulas „princeps Jagalo dux magnus Litwanorum etc“, kuris, kaip matėme, aptarinėdami Rytų ir Vakarų slavų titulus, turi pabrėžti dinastijos atstovo valdžią „vyriausiame mieste“ ( rusišk. stareišyj stol) arba „svarbiausioje kunigaikščių būveinėje“ (lenk. główna siedziba książęca). Viduramžiais svarbiausia lenkų kunigaikščių (dux) būveinė buvo laikoma Krokuva[5], o Lietuvos svarbiausioji sostinė nuo XIV a. pradžios tapo Vilnius, kuris Gedimino dokumentuose jau vadinamas „mūsų karališkasis miestas“.
Prie šio išplėstinio Jogailos titulo Krėvos akte visai teisėtai pridedamas papildomas titulas „dominus et haeres naturalis“, kadangi piršlybų sutarties patvirtinimo akte turėjo būti nurodyta jaunikio juridinė teisė į tėvo jam skirtą paveldą, pabrėžiant jog jis yra Rusios valdovas (dominus) ir paveldėtojas (haeres) pagal kraują (naturalis).
Betgi ir šis titulas pateiktas Krėvos akte, ypač jo vertimuose iš lotynų kalbos į kitas kalbas, gana abstrakčiai. Ką galėjo reikšti Krėvos sutarties patvirtinimo metu titulas Rusios valdovas (Rusiae dominus)? Kokios „Rusios“ valdovas ir paveldėtojas galėjo būti 1385 m. Jogaila, jeigu net kelių Lietuvos karalystei priklausiusių Rusios žemių valdovai, tarp jų – pirmosios santuokos Algirdaičiai, atsisakė pripažinti Jogailos viršenybę ir netgi jo teisę sėdėti Vilniaus soste?
Šie juridinės prigimties klausimai ypač svarbūs, tačiau, be abejo, nepalankūs ir nepageidaujami priešvedybinėje sutartyje. Manau, būtent todėl Krėvos akte atsirado dar vienas neteisėtas ar bent jau deklaratyvus punktas, kai pats Jogaila patvirtina visus dosnius savo piršlio pažadus lenkų ponams bei ir nuotakos motinai Elžbietai ne tik Krėvoje susirinkusių, bet ir „čia nesančių“ brolių vardu: „kartu su žemiau įrašytais mūsų broliais, savaime suprantama, ponais Skirgaila, Kaributu, Vytautu ir Lengveniu, lietuvių kunigaikščiais (ducibus Litwanorum), o taip pat ir kitų mūsų brolių, čia dalyvaujančių ir nedalyvaujančių vardu, patvirtiname… (in persona aliorum fratrum nostrorum, praesentium et absentium, processisse…) ir tt..
Dosnus piršlybinių pažadų dalinimas sutarties sudaryme nedalyvaujančių karališkos dinastijos atstovų, juo labiau brolių, vardu buvo, be abejo, drąsus, tačiau rizikingas dalykas, taip ir likęs pergamento skiautėje. Ne vienas brolis beveik iš karto atsisakė paklusti Jogailai ir Jogailą parėmusiam Vytautui Kęstutaičiui netrukus teko tiesiog iš vestuvių Krokuvoje puotos skubėti į Lietuvai priklausančią Rusią malšinti sukilusių Jogailos brolių, o vėliau ir pačiam Vytautui prisėjo stoti į ginkluotą kovą su Lenkijos soste įsitvirtinusiu Jogaila.
Beje, valstybinės reikšmės pažadų dalinimas nedalyvaujančių dinastijos atstovų vardu nebuvo vien tik etikos klausimas ar nekalta gudrybė.
Turint galvoje Krėvos akto dvasią ir tikslą, reikalas lietė esmines juridines „nedalyvaujančių brolių“ paveldo teritorijas ir teises.
Kiekvienas Algirdo sūnus turėjo savo valdžioje jam atitekusias etnines arba provincines Lietuvos karalystės žemes, kurių galbūt net nemanė nei priglausti, nei prišlieti, nei prijungti prie Lenkijos karalystės, kaip žadėjo Jogailos piršliai ir jis pats Krėvos akte įrašydamas lemtingą punktą: „minėtasis kunigaikštis [Jogaila] pažada savo Lietuvos ir Rusios žemes prie Lenkijos karalystės karūnos visiems laikams prijungti (Jagalo dux saepedictus promittit terras suas Litvaniae et Rusiae coronae regni Poloniae perpetuo applicare).
Jei laikysimės juridinio teksto raidės ir preciziškos prasmės, privalėsime konstatuoti, jog „minėtas dux Jogaila“ pažada tik jam pačiam Lietuvoje bei Rusioje priklausančias „savo žemes“ (terras suas) prijungti prie Lenkijos karūnos.
O kokios žemės teisiškai priklausė Jogailai Rusioje ir Lietuvoje 1385 m. vasarą?
Neabejotinai – tiktai domenai. Visa kita buvo juridiniu požiūriu ginčytina ir būtų teisėta tik tuomet, jeigu visi Krėvos pilyje „dalyvavę ir nedalyvavę“ broliai sutiktų tapti Jogailos vasalais ir duotų jam, kaip teisėtam magnus dux, ištikimybės priesaiką.
O to kaip tik ir trūko, jei kalbėsime apie „nedalyvaujančius brolius“. Bet Krėvos pilyje 1385 m. vasarą, atrodo, visi sutarties dalyviai skubėjo kiekvienas savo sumetimais – reikėjo raštu užfiksuoti piršlybų pažadų oficialų patvirtinimą, o apytikriai išsireiškimai bei terminai, kuriuos vėliau istorikai traktavo kaip kas išmanydamas, matyt, nebuvo atidžiau aptarti, o gal ir sąmoningai palikti detaliau nenusakyti, kad ateityje galėtų būti įkūnyti pagal galimybes ir aplinkybes.
Būtent to ir ėmėsi šiek tiek vėliau Jogaila, atsisėdęs Lenkijos soste, kai pradėjo skubiai ir atkakliai rinkti iš savo brolių ir kitų karališkos dinastijos atstovų, valdžiųjų įvairias Rusios žemes, vasalinės priesaikos raštus.
Tik surinkus tuos raštus Jogaila gavo juridinę teisę vadinti save Rusios valdovu, nes prieš tai jis buvo tik savojo „Rusios domeno“ valdovas, tai yra – tėvo jam paskirtų Rusios žemių valdytojas. Kitaip sakant, garsusis Krėvos sutarties sakinys, kad „minėtasis kunigaikštis [Jogaila] pažada savo Lietuvos ir Rusios žemes prie Lenkijos karalystės karūnos visiems laikams prijungti“ juridiškai gali ir turėtų būti traktuojamas tiksliai 1385 m. istoriniame kontekste.
O tai galėtų reikšti nieko kito, išskyrus tai, kas akte įrašyta: minėtas vyriausias Algirdaitis Jogaila pažada savo žemes (terras suas) Lietuvoje ir Rusioje prijungti prie Lenkijos karūnos karalystės visiems laikams.
Tas istorinis faktas, kad 1385 m. Jogailai priklausiusios žemės Lietuvoje ir jo domenas Rusioje anaiptol nesutapo nei su visa etninės Lietuvos karalystės teritorija, nei su visomis Lietuvos karūnai priklausančiomis Rusios žemėmis, turėjo būti ir buvo akivaizdus abiems Krėvos sutarties juridinėms pusėms.
Identiškai suvokė Krėvos akto juridinę esmę ir Janas Dlugošas, kuris, nors labai troško visos Lietuvos valstybės prijungimo prie Lenkijos karalystės, vis dėlto aiškiai formulavo juridinę Krėvos akto davėjo pasiūlą: Jogaila „jam priklausiusias Lietuvos, Žemaitijos ir Rusios žemes, kuriose turėjo pagal paveldėtą titulą ir įsigytą teisę pilną ir teisėtą valdžią, užrašė Lenkijos karalystei“ ir t.t. (Jagiełło „podległe mu ziemie Litwy, Żmudzi i Rusi, nad którymi z tytułu dziedzicznego i nabytego prawa sprawował pełną i prawowitą władzę, zapisał na zawsze królestwu Polskiemu, zjednoczył z nim, wcielił do niego” (Długosz, X, s. 202).
Tas pat, nors ne taip detaliai teisiniu požiūriu, įrašyta ir Krėvos akte: Jogaila pažada prijungti savo žemes (terras suas), kadangi juridinis lotynų kalbos terminas „sua“ reiškia ne tik ir šiuo teisiniu atveju ne tiek įvardį „savas, sava“ (suus, sua), kiek „nuosavybę“, šiuo atveju – „nuosavas žemes“, o ne šiaip sau – „savo žemes“.
Trumpai tarus, Krėvos akto davėjas Jogaila negalėjo duoti nei pažadėti duoti daugiau, negu įstatymiškai turėjo 1385 m. vasarą. Kokiu stebuklingu būdu Jogailos paveldėtos iš tėvo domeninės žemės („paveldėtos nuosavos žemės“) pavirto vėlesnėje lenkų istoriografijoje „visa Lietuva ir visa Rusia“, kurias Jogaila esą prijungęs 1385 m. sutartimi prie Lenkijos karalystės visiems laikams, būtų geras klausimas, jeigu jis nepriklausytų, kaip netrukus matysime, istoriografinės mitologijos sričiai, kur juridinių terminų ir titulų tikslumas vaidina žymiai mažesnįvaidmenį už patriotines istorikų vizijas.
Informacijos šaltinis:Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.
(Bus daugiau)
2017.05.08; 05:28
[1] Tiek Jogailos, tiek Jadvygos amžių nustatyti nėra lengva, nes istorikai iki šiol pateikia labai įvairias judviejų gimimo datas. Galimi Jogailos gimimo metai nurodomi įvairiuose šaltiniuose maždaug tarp 1351 ir 1363 metų, o Jadvygos gimimo data nurodoma dvejopai – 1373 m. arba 1374 m.
[2] Kiaupienė J. 1385 metai, Krėva: pasiklydę tarp tikrovės ir mito. – in.: 1385 m. Rugpjūčio 14 d. Krėvos aktas. Sudarė J.Kiaupienė. Lietuvos istorijos institutas. – Vilnius, 2002, p.46.
[3] Rowell S.C. Krėvos aktas: diplomatijos ir diplomatikos apžvalga“ – in. 1385 m. Rugpjūčio 14 d. Krėvos aktas. Sudarė J.Kiaupienė. Lietuvos istorijos institutas. – Vilnius, 2002, p.71-72.
[4] Michał Wiszniewski. Pomniki historyi i literatury polskiey. T.4, Krakow, P.92http://books.google.lt/books?id=ioIAAAAAcAAJ&pg=PR7&lpg=PR7&dq=jedna+bez+Pogoni,+kiedy+jeszcze&source=bl&ots=4M1JbwDbCc&sig=5Ko5zX2tacAGruYGne6w5XlzsV4&hl=lt&sa=X&ei=1OU0VKLaA-LQygPolYIw&ved=0CCMQ6AEwAA#v=onepage&q=jedna%20bez%20Pogoni%2C%20kiedy%20jeszcze&f=false
[5] Seniausiais laikais Krokuvos žemė priklausė Didžiosios Moravijos karalystei, o X a. pabaigoje (apie 960 m.) perėjo į čekų valdovų Boleslovo I ir Boleslovo II Pšemislidų valdžią. Bet pačioje amžiaus pabaigoje ( apie 999 m.) Krokuvą užkariavo lenkų kunigaikštis Boleslovas Narsusis , čeko Boleslovo II anūkas, ir įjungė į Piastų valstybę. Po to, kai 1000 m. Krokuvoje buvo įkurta vyskupystė ir 1038 m. mieste įsikūrė lenkų kunigaikštis Kazimieras Atnaujintojas ( Kazimierz I Odnowiciel ( 1016 – 1058) Krokuva tapo visų kitų lenkų kunigaikščių geidžiama „svarbiausiojo kunigaiškio būveine“. Kas sėdėjo Krokuvoje, nominaliai buvo vadinamas vyriausiuoju Lenkijos kunigaikščiu.
