Nikolas Fandos, Džulijan Barns / „The New York Times“
Trejetą metų trukęs Respublikonų partijos vadovaujamo Senato Žvalgybos komiteto tikrinimas patvirtino JAV žvalgybų vertinimus, jog Rusija aktyviai kišosi į Amerikos prezidento rinkimus 2016-aisiais metais. Ši Senato komisija taip pat nustatė, kad JAV žvalgybos, brėždamos tokias išvadas, elgėsi objektyviai, sąžiningai, nesivadovaudamos politinėmis simpatijomis ir antipatijomis. Taip skelbia leidinys „The New York Times“.
Senato komiteto pirmininkas senatorius Ričardas M.Baras (respublikonas, išrinktas Šiaurės Karolinoje) pareiškė nematantis jokių priežasčių, kodėl reikėtų neigti tokią Amerikos žvalgybų analizę.
Ši Senato Žvalgybos komiteto išvada paskelbta būtent tuo metu, kada JAV žvalgybų veikla priekabiai tikrinta, ar nepiktnaudžiavo savo įgaliojimais, nebuvo tendencinga. Tai reiškia, kad JAV politikai labai priekabiai tikrino savo šalies slaptąsias tarnybas, ar jos nesutirštino spalvų, teigdamos, jog Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas akivaizdžiai rėmė Donaldo Trampo kandidatūrą. Tiksliau tariant, peržiūrėtos visos 2017-aisiais surašytos JAV žvalgybų išvados.
Kai kurie D.Trampo sąjungininkai suskubo kritikuoti žvalgyboms palankią Senato ataskaitą. Artimiausi, ištikimiausi D.Trampo bičiuliai mano, kad JAV žvalgyba vis tik elgėsi tendencingai, teigdama, esą Kremlius tų rinkimų metu palaikė D.Trampą. D.Trampo ištikimiausi bendražygiai mano, jog Kremliui tiesiog rūpėjo sukelti kuo didesnį chaosą. D.Trampas nebuvo Kremliaus taikinys.
„The New York Times“ taip pat rašo, kad senatoriai netrukus skelbs dar vieną oficialią išvadą, kuri vertins D.Trampo rinkimų štabo ir Rusijos atstovų kontaktus. Ir vis tik konstatuojama, jog po specialiojo prokuroro Roberto Miulerio tyrimo, D.Trampui iškeltos apkaltos ir kilusios kronaviruso pandemijos, ši tema – ar Rusija išties rėmė konkretų kandidatą – amerikiečiams jau nebeįdomi.
Taigi tris metus trukęs tyrimas – užbaigtas. Tiek demokratai, tiek respublikonai priėmė bendrą sutarimą, jog JAV žvalgybininkai buvo objektyvūs ir sąžiningi. Tuo pačiu – jie teisėtai tyrė ir sąžiningai vertino buvusio britų žvalgybininko Kristoferio Stilo, ataskaitose įvardinto informacijos šaltiniu „Crown“, parodymus, jog tikrai būta ryšių tarp D.Trampo rinkimų štabo ir Rusijos valdžios atstovų. Vertindama „Crown“ parodymus JAV žvalgybos netvirtino, jog yra būtent taip, kaip teigia tas pensijon pasitraukęs britų slaptųjų tarnybų atstovas. Bet kadangi tuometinis JAV prezidentas Barakas Obama reikalavo, kad ataskaita apimtų visus įtarimus ir abejones, „Crown“ surinkta dosje nebuvo atmesta.
Vadinasi, Senato ataskaitos autoriai gina Žvalgybos komiteto 2018-aisiais padarytas išvadas. Viena iš svarbiausių išvadų: nėra akivaizdžių įrodymų, jog Rusija kenkė kandidatei Hilary Klinton, o D.Trampą – rėmė. Nenustatyta ir akivaizdžios D.Trampo ir V.Putino komandų koordinacijos.
Manoma, kad galutinės išvados bus panašios į tas, kurias surašė specialusis prokuroras Robertas Miuleris. O jis, be kita ko, užfiksavo daug Rusijos ir D.Trampo atstovų kontaktų. Taip pat pripažino, jog D.Trampo komanda buvo pasiruošusi priimti Rusijos siūlomą paramą.
Tačiau specialusis prokuroras R.Miuleris taip pat tvirtino, kad jam trūksta įrodymų, leidžiančių JAV pareigūnus kaltinti surengus sąmokslą.
Atskrido į Amsterdamą. 2018 metų balandžio 10 diena. Defensie.nl nuotr.
Keturi rusai pavasarį atskrido į Hagą su diplomatiniais pasais, juos pasitiko Rusijos pasiuntinybės Nyderlanduose darbuotojas. Tai patvirtina oro uosto vaizdo stebėjimo kameros įrašas. Dabar visi juos pažįsta: tai GRU karininkai – kibernetiniai šnipai.
Reportažas iš slapto žvalgybos generolų pasitarimo
Abreviatūra! Ne, tai ne kokia ypatinga šnipų rezidentūra ar koks slapto veikimo būdas, o tiesiog kalbos dalykas – santrumpa, sudėtinio pavadinimo pirmosios raidės. Dar 2010 metais buvusi Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo vyriausioji žvalgybos valdyba buvo pervardyta tiesiog į „vyriausiąją valdybą“, tai yra santrumpoje neteko „r“ raidės, tačiau iki šiol visur – žurnalistų tekstuose ir oficialiuose dokumentuose šmėkščioja po senovei grėsmingai tebeskambanti „GRU“, reiškianti Rusijos gynybos ministerijos užsienio žvalgybos ir Rusijos ginkluotųjų pajėgų centrinės žvalgybos tarnybą. „2018 metais pagrindine Rusijos abreviatūra – ir šalies viduje, ir už jos ribų – tapo GRU“, – neseniai leidinyje „Meduza“ parašė specialusis korespondentas Danijilas Turovskis („ГРУ — это вообще что? Кого берут в шпионы? И почему их так часто раскрывают?“).
Rugsėjo pradžioje Britanijos policija paskelbė įtariamuosius byloje dėl pasikėsinimo nunuodyti buvusį GRU karininką Solsberyje. Pateikė seriją iš vaizdo stebėjimo kamerų darytų nuotraukų, rodančių, kur buvojo du iš Maskvos atskridę rusai kovo 2–4 dienomis. Oro uoste, Solsberio geležinkelio stotyje, traukinyje į Londoną, vėl Solsberyje – pakeliui į rajoną, kur nukentėjusio Sergejaus Skripalio namas, ir grįžtant į geležinkelio stotį, Hitrou oro uoste… Tą pačią dieną ministrė pirmininkė Tereza Mei parlamento posėdyje tvirtai pareiškė, jog šiedu Rusijos piliečiai, kuriems prokuratūra pateikė kaltinimą kėsinimusi nužudyti, yra „GRU agentai“.
Britų tyrėjų įtarimas šiuos du vyrus galėjus apipurkšti nuodais buvusio GRU karininko namų durų rankeną krito ant jų po 5000 valandų trukmės vaizdo stebėjimo kamerų įrašų peržiūros. Asmenų atpažinimo programa nurodė atvykėlių pasų duomenis, tačiau tyrėjai pamanė juos galint būti suklastotus ir paragino visus prisidėti prie įtariamųjų atpažinimo. Rusijos vadovybė ėmėsi žygių, kurių nebūtų prireikę vyrukams nepakliuvus CCTV kamerų objektyvą. Prezidentas Vladimiras Putinas patikino įtariamuosius esant nieko nedėtus civilius asmenis („Mes žinome, kas jie tokie, mes juos radome“) ir paragino juos pačius prisistatyti žiniasklaidoje. Tiedu taip ir padarė. Užsieniui bylojančiame Rusijos valstybiniame televizijos kanale RT jie prisipažino tomis dienomis lankęsi Solsberyje, tačiau teigė norėję pamatyti turistų lankomą tenykštę katedrą…
„Tiesiog turistų“ atsakymai į RT vyriausiosios redaktorės Margaritos Simonian klausimus susilaukė Anglijoje daugybės pašaipių atsiliepimų (Hilarious; Utterly ridiculous; Laughing stocks!). „Būtų tikrai juokinga, jeigu nebūtų taip liūdna ir tragiška“, – tėvynainių replikoms nepritarė žiniasklaidoje – juk viena moteris mirė, našlaičiais liko trys vaikai ir ją nužudė žmonės, iš kurių dabar visi šaiposi. Rimtieji parašė ir apie britus ištikusį kognityvinį disonansą: iš televizoriaus ekrano kažin ką svaičiojantys žmonės visiškai neatitiko britų galvose susiklosčiusio rusų šnipų – blogio įkūnytojų, pavojingų, puikiai parengtų – vaizdinio. Apžvalgininkams pasirodė, kad ne tik Rusijos žvalgybos reputacijai suduotas mirtinas smūgis – „šiuo nevykusiu vaidinimu Rusija pati sau paskelbė nuosprendį“.
Ne per seniausiai žiniasklaidoje pasirodė pranešimai apie Rusijos gynybos ministerijoje įvykusį slaptą pasitarimą, kuriame kalbėta apie triukšmingai žlugusius karo žvalgybos šnipų ir diversantų žygius JAV, Britanijoje, Nyderlanduose, Juodkalnijoje. Pagarsinta netgi tai, kokiais epitetais apdalijo žlugdytojus (дремучая некомпетентность; беспредельное разгильдяйство; дебилы; еще бы буденовки надели). Daugiausia kliuvo kibernetiniams diversantams, mėginusiems prieiti prie Cheminio ginklo draudimo organizacijos (OPCW) kompiuterinių tinklų Hagoje, ir juos globojusiam Rusijos pasiuntinybės Nyderlanduose sekretoriui, GRU pulkininkui. Visa tai opoziciniame leidinyje „МБХ Медиа“ paskelbė rusų žurnalistas Sergejus Kanevas (rugsėjo pabaigoje skubiai išvažiavo iš Rusijos – išgirdęs gresiant būti apkaltintam prisidėjimu prie pasikėsinimo į Putiną rengimo). Kiti leidiniai pasigavo ir šio žurnalisto šaltinio pranašavimą, kad „artimiausiu metu Generalinio štabo vyriausioje valdyboje bus vykdomas didelis valymas ir kai kuriuos generolus paprašys pasitraukti“.
Bagažinėje rasta šnipinėjimo aparatūra. Defensie.nl nuotr.
Dar kalbama apie Gynybos ministerijoje sklandančius gandus, esą rugsėjo viduryje GRU viršininkas Igoris Kolobovas buvo iškviestas į Kremlių pasiaiškinti ir gavo tiek pylos, kad parsiradęs namo sunegalavo. Neatmetama, kad iki metų pabaigos jį pašalins iš pareigų, o jo vietą užims išeivis iš Leningrado generolas Sergejus Gizunovas; jį vadina „Putino akimis ir ausimis“ karo žvalgyboje, o daugiau apie jį beveik nieko nežinoma… Gandai – suprantamas dalykas, tačiau slaptame generolų pasitarime kalbėta atpasakojimais – to dar nebuvo. Tetrūksta garso ir vaizdo įrašų…
Rusų kibernetinės medžioklės ypatumai
Šių metų pradžioje TV kanalas „Cargrad“ (įkūrė verslininkas, „rusų pasaulio“ imperinio sparno rėmėjas Konstantinas Malofejevas) pranešė, jog „rasta įrodymų Vakarų sportininkus vartojus dopingą“. Esą kibernetinių įsilaužėlių grupė „Fancy Bears“ paskelbė naujų dokumentų apie Vakarų sportininkams taikytas išimtis dėl draudžiamųjų preparatų vartojimo, jomis pasinaudojo tų ir tų šalių olimpiečiai. Taigi bausdami Rusijos sportininkus „Vakarai savo akyje rąsto nepastebi“, o vietiniai liberalai dėl to kaltina Rusijos prezidentą („А виноват Путин: Хакеры нашли доказательства приема допинга олимпийцами“). Po kelių dienų Putinas pripažino, kad Rusijoje „vis dėlto buvo dopingo vartojimo ir naudojimo atvejų“, tačiau „tokių pavyzdžių daug pasaulyje“, tik jie, girdi, šitaip neišpučiami.
Neseniai Pensilvanijos Vakarų apygardos didysis žiuri pateikė kaltinimus septyniems asmenims – dėl kibernetinių atakų, elektroninio sukčiavimo, asmens duomenų vogimo ir pinigų plovimo. Visi yra Rusijos piliečiai ir tarnauja GRU. Nusikalstamą veikimą pradėjo po to, kai 2015 metais vykdyti nepriklausomi tyrimai išaiškino Rusijoje veikiant valstybės palaikomą sportininkų dopingo kontrolės duomenų klastojimo sistemą. Tai skelbiančiam „Maklareno pranešimui“ (2016) pritarė Pasaulinė dopingo kontrolės tarnyba (WADA), JAV atitinkama žinyba (USADA), Kanados sporto etikos centras (CCES), Tarptautinio sporto arbitražo teismas (TAS/CAS). Tarptautinis olimpinis komitetas neleido daugiau kaip 100 Rusijos sportininkų dalyvauti Olimpinėse vasaros žaidynėse Rio de Žaneire (2016). Į šių organizacijų kompiuterinius tinklus pirmiausia ir nusitaikė GRU diversantai (iš viso atakavo daugiau kaip 30 organizacijų).
GRU šnipai įregistravo interneto svetainių adresus (wada.arna.org, wada.awa.org, tas-cass.org), kurie vos viena raide skyrėsi nuo tikrųjų (wada-ama.org, tas-cas.org), ir siuntinėjo šių organizacijų darbuotojams elektroninius laiškus, masindami kreiptis į jų sukurtas svetaines. Taip pat jie sekiojo tarptautinius pareigūnus šių kelionėse, nepraleisdami progos atakuoti „iš arti“. Antai 2016 metais Rusijos kibernetiniai diversantai buvo du kartus atvykę į Rio de Žaneirą – prieš prasidedant Olimpinėms žaidynėms ir joms vykstant. Antros išvykos metu dviem GRU šnipams pavyko per vietinį Wi-Fi tinklą įsismelkti į vieno Tarptautinio olimpinio komiteto nario paskyrą ir per ją iškrapštyti kai ką iš WADA duomenų talpyklos ADAMS, o per aukšto USADA pareigūno paskyrą – prisibrauti prie šios organizacijos išteklių. Rugsėjo viduryje rusai Lozanoje per Wi-Fi viešbutyje, kur gyvena WADA konferencijos dalyviai, įsilaužė į aukšto CCES pareigūno paskyrą ir per ją pasiekė šios tarnybos tinklus Kanadoje. Be kitų dokumentų, jie pavogė maždaug 250 sportininkų iš 30-ies šalių medicininių tyrimų duomenis.
Kaltinamoje išvadoje sakoma apie GRU sumanytą visuomenės nuomonės klaidinimo kampaniją. Dalį pavogtų duomenų rusai skelbė kompiuterinių įsilaužėlių grupės „Fancy Bear“ svetainėse – pakoregavę juos taip, kad ant sportininkų kristų įtarimas vartojus draudžiamus preparatus tarptautiniams dopingo kontrolieriams nuolaidžiaujant. „Fancy Bear“ vardu elektroniniais laiškais ir kitais būdais kreiptasi į 186 žurnalistus su užuomina pasinaudoti pavogtais duomenimis. Kibernetinėmis atakomis ir dezinformavimo kampanija, pasak JAV generalinio prokuroro Džefo Sešnso, „buvo siekiama nukreipti dėmesį nuo dopingo programų, palaikomų Rusijoje valstybiniu lygiu“.
Neišdegė nei Hagoje, nei Lozanoje
JAV teisingumo ministerija nurodė, kad GRU žygius, be JAV federalinio tyrimų biuro (FBI), aiškinosi Kanados policija, prisidėjo Nyderlandų karo žvalgybos ir saugumo tarnyba (MIVD), Šveicarijos generalinio prokuroro kanceliarija, Didžiosios Britanijos nacionalinės saugumo ir žvalgybos tarnybos, kitų valstybių atitinkamos žinybos. Tą pačią dieną Nyderlandų gynybos ministerija pranešė apie MIVD pareigūnų sužlugdytą GRU kibernetinių teroristų grupės mėginimą per Wi-Fi tinklą patekti į Hagoje įsikūrusios Cheminio ginklo draudimo organizacijos (OPCW) kompiuterinius išteklius. Tai atsitiko pavasarį, praėjus kiek daugiau kaip mėnesiui nuo kėsinimosi nunuodyti buvusį GRU karininką Solsberyje. OPCW specialistai dalyvavo šio nusikaltimo tyrime ir nustatė išpurkštame mirtiname mišinyje buvus „Novičok“ klasei priskiriamų nervus paralyžiuojančių medžiagų.
Olandams nepavyko sučiupti GRU diversantų nusikaltimo vietoje, tačiau pabėgę rusai prie OPCW buveinės paliko jų išnuomotą automobilį su bagažinėje sudėtais kibernetinei atakai reikalingais įtaisais. Rusus sulaikė netoliese esančiame viešbutyje išeinančius iš lifto. Kadangi turėjo diplomatinius pasus, tuoj pat išskraidino į Maskvą. Olandams teko rusų turėti po 20 tūkstančių eurų ir dolerių. Taip pat kvitas, liudijantis Maskvoje važiavus taksi į oro uostą iš skersgatvio, kurio artumoje įsikūrusi karinė dalis 26165 (jos teritorijoje, teigiama, veikia 85-asis specialiosios tarnybos centras, kuriame tarnauja šifruotojai, dešifravimo algoritmų kūrėjai, iš čia vykdomos kibernetinės atakos).
Jų diplomatiniai pasai. Defensie.nl nuotr.
Tikrinant olandams tekusį rusų kompiuterį paaiškėjo jį buvus jungiama prie tinklų Rusijoje, Šveicarijoje, Malaizijoje ir Nyderlanduose. Olandų manymu, Malaizijoje GRU diversantai kėsinosi pavogti dokumentus, susijusius su reisu MH17 skridusio šios šalies kompanijos lainerio katastrofos virš Donbaso 2014 metais tyrimu. Šveicarijoje jie atakavo Tarptautinio olimpinio komiteto tinklus. Hagoje sulaikyti rusai turėjo bilietus traukiniui į Bazelį ir, manytina, buvo nusitaikę į Špyco kurortiniame miestelyje veikiančią OPCW akredituotą radioaktyviųjų ir cheminių medžiagų laboratoriją. „Labor Spiez“ kovo pabaigoje tyrė žudikų Solsberyje išpurkštus nuodus. Olandai padarė išvadą Rusijos vadovybę mėginus iššniukštinėti, kas nustatyta ir kas aiškinamasi tiriant chemines atakas Sirijoje, Malaizijos lėktuvo katastrofą Donbase, pasikėsinimą nunuodyti Solsberyje. Tai sužinojus, būtų imtasi tyrėjų ieškomų įkalčių naikinimo ar kokių kitų veiksmų tyrimams pakenkti.
Šveicarijos federalinės žvalgybos tarnybos vadovas (NDB) naujienų tarnybai „Reuters“ pasakė, kad šalyje yra daug Rusijos šnipų ir kad dabar jie veikia aktyviau negu anksčiau. Šį kartą Žanas Godenas ne tik patvirtino šalies prokuratūrą tiriant dviem rusams iškeltą baudžiamąją bylą (iškėlė dar pavasarį – žurnalistai apie tai žinojo dar prieš olandams prabylant apie kontržvalgybinę operaciją), tačiau ir paskelbė „manytinų GRU bendradarbių“ pavardes. Abu – pavasarį Hagoje paleistieji, kuriuos olandai pavadino „kibernetiniais operatoriais“ (kiti du vykdė „agentūrinę žvalgybą“). Šveicarai juos įtaria prisidėjimu prie WADA būstinės Lozanoje kibernetinės atakos ir „mėginimu“ gauti duomenų iš Špyco mieste esančios laboratorijos.
Olandų vaizdo stebėjimo kamera Maskvoje
Olandai ilgai tylėjo apie pavasarį įvykdytą kontržvalgybos operaciją ir prabilo spalio 4-ąją – kaip ir JAV teisingumo ministerija. Pastarosios paskelbtame 7 kaltinamųjų sąraše pasirodė esą tie patys keturi GRU diversantai, kuriuos pavasarį išprašė iš Olandijos. Likusius tris randame tarp 12 GRU darbuotojų, kuriems JAV generalinė prokuratūra dar vasarą pateikė kaltinimus kišimusi į JAV prezidento rinkimus. Tada amerikiečiai nustatė, kad rusų šnipai atakavo kompiuterius, priklausančių asmenims, susijusiems su JAV demokratų partijos veikla, įsismelkė į šios partijos kongreso rinkimų komiteto ir galiausiai nacionalinio komiteto elektroninius išteklius. Vien šios partijos kandidatės į JAV prezidentus Hilari Klinton rinkimų štabo vadovo pašte rado daugiau kaip 50 tūkstančius laiškų. Pavogtus dokumentus rusai skelbė apsimetę „rumunų hakeriu Guccifer 2.0.“, jų pačių sukurtoje interneto svetainėje „DCLeaks“, taip pat perdavė kaltinamojoje išvadoje nurodytai „Organization 1“ (WikiLeaks?). Du GRU šnipai įsiskverbė į vienos valstijų rinkiminės komisijos svetainę ir pavogė apie pusės milijono rinkėjų duomenis…
2016-ųjų pavasarį–vasaros pradžioje GRU šnipai mažiausiai 10 kompiuterių įdiegė šnipinėjimo programą, kuri įrašinėjo spaudinėjamus klavišus, fotografavo matoma ekrane ir siuntė šiuos duomenis į serverį, kurį jie nuomojo Arizonoje. Tačiau rusai neįtarė, kad juos pačius seka. 2017-ųjų pavasarį JAV nacionalinio saugumo tarnybos (NSA) atstovai pranešė ant GRU diversantų pėdsakų amerikiečius užvedus „sąjungininką Vakaruose“. Praėjus vieneriems metams išaiškėjo: tai buvo Nyderlandų karo žvalgybos ir saugumo tarnyba (MIVD). Olandų agentams pavyko ne tik rasti pastatą Maskvos centre, iš kur rusai vykdė kompiuterines atakas, bet ir įtaisyti koridoriuje vaizdo stebėjimo kamerą…
Sumaišė Kremliaus lošikams kortas
2016 metų lapkritį Rusijos valstybės dūmoje šventė Donaldo Trampo išrinkimą JAV prezidentu – su mintimi greitai neliksiant sankcijų jungo. Metams baigiantis, vieną rytą, Maskvos centre nuosavame automobilyje rado negyvą Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FSB) generolą Olegą Jerovinkiną. FSB neabejotinai pridėjo ranką prie trumpo pranešimo, paneigusio žiniasklaidoje sušmėžavusį žodį „nušautas“: 61-erių metų vyrą ištiko širdies priepuolis. Velionis nuo 10 dešimtmečio vidurio dirbo Rusijos prezidento administracijoje, kur kontroliavo valstybės paslapčių apsaugą (jį vadino „Kremliaus paslapčių saugotoju“). Nuo 2008 metų vadovavo Rusijos vyriausybės pirmininko pavaduotojo Igorio Sečino sekretoriatui, o kai šis 2012 metais tapo valstybinės kompanijos „Rosneft“ direktoriumi – perėjo į šią kompaniją.
Kitų metų pradžioje, naktį iš sausio 10-osios į 11-ąją, JAV prezidentu išrinktas Donaldas Trampas patyrė itin skaudų Demokratų partiją palaikančios žiniasklaidos smūgį. Vakare CNN pranešė Kongreso lyderius susitikime su keturiais JAV žvalgybos tarnybų vadovais gavus 35 puslapių dokumentą apie Trampo ankstesnius ryšius su Rusija. Jį turintys taip pat pagrindiniai leidiniai ir pats prezidentas; JAV specialiosios tarnybos, tikino jų vadovai, niekaip neprisidėjusios prie šios žvalgybinės ataskaitos radimosi. O naktį leidinio „Buzzfeed“ svetainėje pasirodė šio dokumento kopija. Rytą apie jį žinojo 2,5 milijono interneto skaitytojų ir būsimo prezidento netinkami nuotykiai Maskvoje bei jo ryšiai su Kremliaus pareigūnais kaip mat tapo svarbiausia politine tema.
Netrukus savo nuomonę dėl skandalą sukėlusios ataskaitos pareiškė ir Putinas: jos užsakovus jis pavadino „blogesniais už prostitutes“, „žmonėmis, neturinčiais jokių moralinių apribojimų“ (kaip paprastai, veidmainiavo – antai 2009 metais buvo parodytas FSB suklastotas vaizdo įrašas, turėjęs paliudyti nepageidaujamo JAV diplomato ryšį su prostitute Maskvoje). Naująjį Baltųjų rūmų šeimininką kompromituojantis dokumentas – Steele dossier – paskatino JAV teisingumo ministeriją gegužės mėnesį pradėti specialųjį tyrimą dėl poveikio JAV prezidento rinkimams. Šis tyrimas iškėlė dienos švieson ir Kremliaus įsakymų vykdytojus – GRU šnipus ir diversantus.
Kristoferis Stilas – buvęs britų MI6 bendradarbis, šnipinėjo Maskvoje, o išėjęs į atsargą įkūrė privačią žvalgybos kompaniją („Orbis“). „Stilo dosjė“ kalbama ne tik apie Maskvos prostitutes, tačiau ir apie slaptą Sečino susitikimą su Trampo užsienio politikos patarėju Maskvoje dėl sankcijų atšaukimo ir galimybės amerikiečiams už tai įsigyti 19% „Rosneft“ akcijų. Apie tai esą pranešęs „Rusijos šaltinis, artimas „Rosneft“ prezidentui Igoriui Sečinui“. Greičiausiai „Orbis“ buvo papirkusi kaip tik Sečino „dešiniąją ranką“ – generolą Jerovinkiną („The Telegraph“). „Stilo dosjė“ išvadose taip pat rašoma: „Buvęs aukštas Rusijos žvalgybos karininkas mano FSB turint kompromituojamų duomenų, pakankamų Trampui šantažuoti.“ Ne vienas šio reikalo tyrėjų tikina, kad tas „žvalgybos karininkas“ – Sergejus Skripalis.
Aleksandras Petrovas ir Ruslanas Boširovas. EPA-ELTA nuotr.
2010 metais derantis dėl JAV išaiškintų 10 „nelegalų“ mainų į Rusijoje demaskuotus „kurmius“, britai pasiekė, kad į pastarųjų sąrašą įtrauktų ir bausmę atliekantį Skripalį. Esama žinančių išlaisvintą rusą Anglijoje pratęsus bendradarbiavimą su Kristoferiu Stilu, kuris jį globojo Maskvoje. Freelancer, kaip jį pavadino vienas amerikiečių analitikas, nevengė pasitarnauti ir kitiems, kai pasiūlydavo. Ne be šio „laisvojo menininko“ piršto Estijos specialiosios tarnybos 2016 vasarą sulaikė šalies gynybos pajėgų vyriausiojo štabo karininką, šnipinėjusį GRU naudai. BBC redaktorių Marką Urbaną, savo neseniai išleistoje knygoje („The Skripal Files“) parašiusį buvusį karininką gyvenant kaip daugelis sovietinių pensininkų – su televizoriumi ir Putinu jame, senas šnipas apmovė kaip mažą vaiką.
Kodėl Londone toks tirštas rūkas
Dėl pasikėsinimo Solsberyje, Maskvai paprašius, įvyko Jungtinių Tautų Saugumo tarybos posėdis. Diplomatų korpuse reto įžūlumo Rusijos atstovas išjuokė Didžiosios Britanijos highly likely („itin tikėtina“), Vakarų žurnalistus apkaltino vadovaujantis „fašistinės propagandos taktika“ ir, kaip jam pačiam ir Kremliaus žiniasklaidai pasirodė, sutriuškino visus britų pramanus. Jo kalboje klausimai skambėjo kaip oponentų klastos demaskavimas. Kokia logika reikėjo vadovautis pasikėsinimui parinkus prezidento rinkimų ir pasaulio futbolo čempionato Rusijoje išvakarėse laiką? Jeigu buvusį karininką medžiojo specialiųjų tarnybų profesionalai su ypatingai pavojingu preparatu, tai kodėl neprivedė reikalo iki galo?
Paskelbus įtariamuosius ir jiems atsikirtus per RT, „specialiųjų tarnybų profesionalai su ypatingai pavojingu preparatu“ virto anekdotų herojais. Armėnų radijo klausia: „Kodėl Londone kovo mėnesį toks tirštas rūkas?“ – „Tai rusai nuodija savo išdavikus“. „Iš Rusijos pabėgusių išdavikų dabar laukia ne šiaip likvidavimas, o didžiausias pažeminimas – nuo šiol juos nuodys pederastai.“ Arba: „Iš kur du paprasti turistai sužinojo Margaritos Simonian telefono numerį?“ – „Paskambino mobiliuoju Putinui ir tas pasakė.“
Kiti rimtai klausė po RT laidos: kam reikėjo šito akivaizdžiai nevykusio spektaklio? Negi Rusijos specialiosioms tarnyboms ir visai valstybei vadovauja tokie apgailėtini nemokšos? Dar kiti: o gal tai tam tikros rūšies patyčios (trolling)? Britanijai ir visam pasauliui parodytas didysis pirštas? Šių dviejų vis viena nesugaus, o kuo kvailiau visa vaizduojama, tuo didesnis įžeidimas britams ir jų valstybei. Pasigirdo ir balsų, kad per RT parodė ne tuos vyrukus, kuriuos įamžino vaizdo stebėjimo kameros Anglijoje… Kai kurie ekspertai nutarė GRU vyrukus po „Solsberio incidento“ iš tikrųjų tyčia paliekant pėdsakus realiame ir virtualiame pasaulyje, tačiau dėl kita. Girdi, Rusijai netgi naudingas jų šnipų žygių pagarsinimas: „klastingieji Vakarai“ visaip stengiasi suteršti Kremliaus „baltą ir švelnų kailiuką“, o Maskva nepasiduoda ir po visą pasaulį atkakliai ieško „tiesos“.
Kaip prisimename, netrukus po nuodijimo Solsberyje Britanijos vidaus reikalų ministras Amberas Radas pavadino pasikėsinimą „įžūliu ir protu nesuvokiamu aktu“. Buvęs SSRS valstybės saugumo komiteto (KGB) ir Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos (SVR) karininkas „Laisvės radijui“ pasakė GRU operacijas Solsberyje ir kitur rodant, kad „jie iš tikrųjų tapo įžūlesni“. Viena vertus, pasak šio nuo 2001 metų Prancūzijoje gyvenančio Putino režimo kritiko, smarkiai sumenko jų „profesinis lygis“, kita vertus, jie tebetiki užsienyje padarysiantys ką nori ir kur nori.
Olandų istorikas Benas de Jongas DW kalbėjo, kad pastaruoju metu Rusijos karo žvalgybai suduotas, jo žodžiais, „neabejotinai stiprus smūgis“. Maža to, kad daugybę jų atskleidė, dar ir parodė esant nemokšomis. „Aš manau, kad jie padarė siaubingų klaidų. Taškas.“
Iš skandalų neišbrendantis Jozefas Blateris. Youtube.com nuotr.
Neseniai įvyko buvusio Tarptautinės futbolo asociacijų federacijos vadovo Jozefo Blaterio „privatus susitikimas“ su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Tačiau daug įdomiau, kokia proga FIFA prezidentas prieš keliolika metų Maskvos restorane gėrė konjaką su Rusijos „kortų karaliumi“?
Parodęs pirštu į parako statinę
Likus mėnesiui iki Pasaulio futbolo čempionato pradžios, Vokietijos TV kanalas ARD pranešė, kad Rusija neįsileidžia jiems kuriančio žurnalisto Hajo Zepelto (Hajo Seppelt). Dėl to subruzdo žurnalistų organizacijos, Vokietijos užsienio reikalų ministerija ir net kanclerė Angela Merkel pakėlė balsą. Tarptautinė futbolo asociacijų federacija (FIFA) paskelbė oficialų pareiškimą Rusijos pusę turint paaiškinti tokį akibrokštą. Rusijos pasiuntinybė Vokietijoje pripažino, kad šis žurnalistas įrašytas į nepageidaujamų jų šalyje asmenis, tačiau viza jam išduota ir jis galės dirbti čempionate tokios pačiomis teisėmis kaip ir visi.
Viskas baigėsi tuo, kad Zepeltas pats atsisakė vykti Maskvą, kaip pasakė kolegoms – nusprendė kartu ARD vadovais, iš Federalinės kriminalinės policijos tarnybos (BKA) ataskaitos sužinoję, kad Rusijoje jis negalėsiąs jaustis saugus. Tą patį jam patarė ir užsienio reikalų ministras. Mat Rusijos tyrimų komitetas irgi pasakė savo žodį: žurnalistui būnant Rusijos teritorijoje tyrėjai pasistengsią apklausti žurnalistą baudžiamojoje byloje, iškeltoje buvusiam šalies dopingo kontrolės laboratorijos direktoriui. Į JAV pabėgęs ir žiniasklaidoje visaip išgarsėjęs pabėgėlis Grigorijus Rodčenkovas tėvynėje įtariamas piktnaudžiavimu ir kitais nusikaltimais.
Vienas Valstybės dūmos deputatas apie vokiečių žurnalistą pasakė: jis „vykdo užsakymą diskredituoti Rusijos sportą“. Daugelis Rusijoje ant jo griežia dantį: „Vakarų užsakymu jis sutrypė į purvą didžiąją sporto valstybę“. Šiaip jau jis išgarsėjo kaip atkakliausias kovotojas su draudžiamų preparatų vartojimu sporte. Jo sukurtose dokumentiniuose filmuose tuo kaltinami ne vienos valstybės sporto veikėjai: buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos, Kinijos, Kenijos, Meksikos, Šiaurės Korėjos, Didžiosios Britanijos. Britams atėjo eilė po to, kai ARD parodė tris filmus su liudijimais prieš Rusijos sporto veikėjus. Rusai labiausiai ir nukentėjo: Tarptautinis olimpinis komitetas neleido Rusijai dalyvauti 2016 vasaros žaidynėse Brazilijoje kaip valstybei, tas pats atsitiko šių metų žiemos žaidynėse Japonijoje ir tuo, atrodo, nesibaigs.
Naujame filme, parodytame šių metų pradžioje, Zepeltas suteikė žodį Jungtinėse Valstijose slapstomam Rodčenkovui ir pasakė, kad jo pėdsakus uostinėja Rusijos specialiosios tarnybos; Rusijos olimpinio komiteto vadovas esą pareiškęs: „Rodčenkovą reikia sušaudyti!“ Likus kelioms savaitėms iki pasaulio futbolo čempionato Rusijoje pradžios, buvęs laboratorijos vadovas vėl prabilo – šį sykį apie tai, kad 2014 metais buvo suklastoti Rusijos futbolininkų dopingo kontrolės mėginiai: esą sporto ministras Vitalijus Mutka jam nurodęs, kad neturi būti „teigiamų“ (rodančių vartojus draudžiamus preparatus) futbolininkų mėginių. „Jis buvo mano viršininkas, ir aš padariau taip, kaip jis įsakė.“ (Rusijos rinktinei šiame čempionate didele persvara nugalėjus pirmuosius du varžovus, JAV dopingo kontrolės tarnybos vadovas paragino FIFA patikrinti Rusijos futbolininkus, kaip tai daroma sportininkams nelauktai pasiekus labai gerų rezultatų.)
Vokiečių žurnalistas tvirtina, kad Rusijoje gyvuoja valstybės palaikoma dopingo sistema su didžiuliu priedangos aparatu, iš kur ir tampoma už virvučių. Visas sportas Rusijoje yra visiškai kontroliuojamas vyriausybės ir Sporto ministerijos. Valstybės įvaizdžiui ir prestižui pasaulio akyse pagerinti nėra tinkamesnio instrumento nei sportas. Dėl to ir olimpinės žaidynės Sočyje, ir Pasaulio futbolo čempionatas. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas „geriau nei kas kitas pasaulyje suprato, kad per sportą galima daryti politiką. Tamsiąją pusę mėginama pakišti po dangčiu, tačiau tai yra kaip parako statinė, kuri kada nors tikrai sprogs.“ Dėl šių žodžių ir visa kita Hako Zepeltas Rusijos žiniasklaidoje vadinamas „parsidavėliu žurnalistu“. O į Maskvą atsisakė vykti todėl, kad esą „išsigando“.
Buvusio prezidento padangėje lieka apsiniaukę
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas čempionato dienomis priėmė keleto valstybių vadovus, o neseniai įvyko jo „privatus susitikimas“ su vienu „aistruoliu“, atvykusiu, kaip paaiškino žurnalistams, „pasimėgauti Pasaulio čempionatu“. Pats atvykėlis, buvęs Tarptautinės futbolo asociacijų federacijos prezidentas Jozefas Blateris, valstybinei naujienų tarnybai TASS pasakė, kad „truputį pasikalbėjome, be kita ko, prisiminėme 2010 m. gruodžio 2 d. įvykius (tą dieną FIFA vykdomojo komiteto nariai balsavo dėl to, kurioms dviem valstybėms suteikti teisę rengti 2018/2022 metų Pasaulio futbolo taurės turnyrus, nugalėjo Rusija ir Kataras – red.). Tada jis (Putinas – red.) buvo vyriausybės pirmininkas. Jam pranešė, kad Rusija laimėjo teisę rengti pasaulio čempionatą ir jis tuojau pat atskrido į Ciurichą, kur surengė spaudos konferenciją. Toliau mes kalbėjomės tik apie pasaulio čempionatą“. Jau anksčiau Blaterio spaudos sekretorius pranešė žurnalistams, kad buvusį FIFA vadovą atvykti į Pasaulio čempioną pakvietė Rusijos prezidentas, su kuriuo jį daug metų sieja „artimi santykiai“, Rusija įgijo teisę rengti pasaulio futbolo čempionatą tuo laikotarpiu, kai FIFA prezidentu buvo Blateris.
FIFA emblema
Rusiškai rašantis armėnų leidinys (Rusarminfo.ru) pranešė, kad Blaterį kelionėje į Maskvą atlydėjo sugyventinė ir ta „labai graži moteris, kurios nuotrauka kabo labiausiai matomoje vietoje Blaterio namuose Ciuriche“, esanti armėnė. NTV priminė ankstesnius Jozefo Blaterio žodžius, kad Pasaulio čempionato Rusijoje rengėjų pastangos nusipelno didžiausių pagyrimų ir kad jis iki paryčių negalėjo užmigti po Rusijos rinktinės pergalės prieš Egiptą. Dar kiti parašė, kad atvyko 82 metų „buvęs“ ir tiek.
Tuo tarpu didieji leidiniai pasistengė paaiškinti, kodėl „Putino kvietimu“. RT: FIFA etikos komitetas nušalino Blaterį nuo veiklos, susijusios su futbolu, šešeriems metams ir jis atvyko į Pasaulio čempionatą kaip privatus asmuo. TASS paaiškino, dėl ko nušalino: jo nurodymu FIFA pervedė 2 milijonus Šveicarijos frankų Europos futbolo asociacijų federacijos (UEFA) prezidentui Mišeliui Platiniui 2011 metais. Tačiau „Blaterio atvykimas nėra FIFA etikos komiteto sprendimo pažeidimas, nes buvęs futbolo veikėjas pasaulio čempionato rungtynes lanko kaip privatus asmuo“. RBK pranešė ne tik apie FIFA etikos komiteto sprendimą: 2015 metų rugsėjį Blateriui ir Platiniui iškėlė baudžiamąją bylą. Pagrindas pradėti tyrimą buvo tai, kad Blateris išmokėjo Platiniui 2 milijonus Šveicarijos frankų kaip atlygį už darbą specialiuoju patarėju FIFA 1998–2002 metais. 2018 metų gegužę prancūzų leidinys „Le Monde“ pranešė, kad Platinis atleistas nuo visų kaltinimų.
Apie tai, kad „Šveicarijos prokuratūra atsiėmė kaltinimus buvusiam UEFA prezidentui dėl korupcijos“, gegužės pabaigoje paskelbė daugybė rusiškai rašančių leidinių. Esą tai leidiniui „Le Monde“ pasakė Platinio interesams atstovaujantis advokatas, gavęs prokuroro laišką: byla nutraukiama trūkstant įkalčių. Pats Blateris Twitter‘yje parašė: „Tai geras ženklas man. Aš nekantriai laukiu tolesnių įvykių.“ Laukia greitai stosiant giedrą Blaterio padangėje ir daugybė jo gerbėjų Rusijoje. Tuo tarpu tolesni įvykiai gali susiklostyti ir priešingai jų lūkesčiams. Blateris jam iškeltoje byloje įtariamas aplaidžiu pareigų vykdymu ir grobstymu, taigi 2 milijonai frankų Platiniui – tik vienas epizodų. Kita vertus, Platinio advokatas žurnalistus suklaidino. AFP prokuratūroje sužinojo: tyrimas dėl korupcijos buvusio UEFA prezidento atžvilgiu nenutrauktas ir radusis naujų įkalčių jis bus tęsiamas toliau.
Žurnalistai atkreipė dėmesį, kad Blateris pastarąjį kartą viešai lankėsi užsienyje 2015 metų vasarą – kaip tik Rusijoje, kai Sankt Peterburge vyko Pasaulio futbolo čempionato atrankos turnyro burtų traukimo ceremonija. Tada Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė FIFA prezidentą Jozefą Blaterį esant ypatingai nusipelniusį tarptautinį sporto veikėją. „Jeigu kas ir vertas Nobelio premijos, tai būtent tokie žmonės“, – pasakė jis šveicarų TV ir radijo kompanijai RTS. Jis asmeniškai netikįs nė vienu žodžiu iš to, kas kalbama apie Blaterio korupciją. Žurnalistai prisiminė kolegos Endriu Dženingso žodžius, kodėl Blateris vengia rodytis už Šveicarijos sienų – kurio nors miesto gatvėje sustos policijos automobilis ir šerifas pasakys: „Prašom sėstis, ponas Blateri“. Tuo tarpu Rusijoje jis gali jaustis saugus.
Neregėto masto sąmokslas
Beje, ir Jozefas Blateris – tik vienas įtariamų tyrime, kurį nuo 2015-ųjų pavasario atlieka Šveicarijos prokurorai. Visuomenė apie tai sužinojo po to, kai gegužės 27-osios ankstyvą rytą šveicarų policija Ciuricho viešbutyje sulaikė penkis aukšto rango FIFA veikėjus. Generalinė prokuratūra paskelbė, kad sulaikytieji ir kiti su FIFA susiję asmenys įtariami „kriminalinio pobūdžio“ veikimu ir „neteisėtu praturtėjimu“ vykstant varžytuvėms dėl teisės surengti 2018 ir 2022 metų pasaulio futbolo čempionatus. Šveicarai taip pat pranešė, kad tyrimą dėl galimos korupcijos FIFA veikloje nepriklausomai nuo jų, tačiau derindama veiksmus atlieka su JAV teisingumo ministerija.
Amerikiečiai ta proga žurnalistams prikalbėjo tiek ir tiek. JAV generalinė prokurorė Loreta Linč pasakė, kad Federalinis tyrimų biuras su kitomis žinyboms atskleidė iki tol neregėto masto sąmokslą: pradedant 1991 metais dvi futbolo valdininkų kartos, naudodamosi savo postais, ėmė „milijonų dolerių“ kyšius iš marketingo kompanijų mainais į komercines teises FIFA turnyruose. JAV mokesčių tarnybos vadovas Ričardas Veberis: geriausi pasaulio finansų detektyvai ir šios srities specialieji agentai išaiškino sudėtingas pinigų plovimo schemas, aptiko dešimtis milijonų dolerių, slepiamų lengvatinio apmokestinimo zonose – Honkonge, Kaimanų saloje, Šveicarija. „Iš tikrųjų vyko pasaulinis sukčiavimo čempionatas ir dabar mes parodėme FIFA raudonąją kortelę“. FTB direktorius Džeimsas Komis: „Šveicarijoje suimti asmenys reguliariai naudojosi amerikiečių finansine sistema savo transakcijoms slėpti“.
FTB visą tai narpliojo ketverius metus, o ant pėdsakų užėjo tirdami kai kurių Rusijos organizuotų nusikalstamų grupuočių veikimą. „The New York Times“ parašė amerikiečių tyrėjus supratus, kokį milžinišką darbą reikia atlikti, kad būtų iki galo atskleistos „galingiausios sportinės organizacijos“ paslaptys. Teisingumo ministerijos atstovas: „Procesas gali užtrukti ne vienerius metus“.
2016 metų pavasarį FIFA pripažino tyrėjų išvadą, kad buvo papirkinėjami vykdomojo komiteto nariai, kurių balsai lėmė 1998 ir 2010 metų pasaulio čempionatų šeimininkais būti Prancūziją ir Pietų Afrikos Respubliką. FIFA teisininkai kreipėsi į Niujorko apygardos teismą, kur atkeliavo FIFA valdininkų korupcijos byla, su prašymu pripažinti organizaciją nukentėjus nuo atsakovų ir išieškoti iš jų ne mažiau kaip $38 milijonų žalai atlyginti; žala gali ir padidėti, nes federacija tebekenčia dėl jos reputacijos pažeminimo.
FTB ir antrankiai
2017 metų pavasarį Prancūzijos prokuratūra ėmėsi tyrimo dėl galimo papirkinėjimo renkant šalis, 2018 ir 2022 metų pasaulio futbolo čempionatų šeimininkes. Įtariama korupcija, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, nusikalstamas susitarimas. Prancūzų tyrėjai apklausė buvusį FIFA prezidentą Jozefą Blaterį. Šveicarijos tyrėjai daugiau tylėjo. Praėjusių metų vasaros pradžioje šios šalies generalinis prokuroras Michaelis Lauberas žiniasklaidai pranešė, jog tiriamos 25 bylos dėl korupcijos Tarptautinėje futbolo federacijoje.
Toliau iškinamasi dėl įtarimą keliančių 172 pervedimų Šveicarijos bankuose tuo laikotarpiu, kai buvo varžomasi dėl teisės surengti 2018 ir 2022 metų turnyrus. 2017 metų pabaigoje „Le Monde“ parašė, kad praėjus 7 metams tuos rinkimus dengia „paslapties skraistė“. Šveicarijos prokurorai patikrino 180 pranešimų su įtarimais pinigų plovimu. Iš 22 tada balsavusiųjų FIFA vykdomojo komiteto narių trylika buvo nušalinti, pasitraukė arba jų veiksmai tiriami.
Šių metų vasario pradžioje sužinojome, kad Jungtinėse Valstijoje vykdomas platus tyrimas dėl didžiausių tarptautinių organizacijų (Tarptautinis olimpinis komitetas, futbolo ir lengvosios atletikos federacijos) ir marketingo kompanijų galimai neteisėtos veiklos. JAV prokurorai atkreipė akis į kompaniją „Helios Partners“, kuriai padedant ne viena valstybė laimėjo teisę rengti didelius sporto forumus. Amerikiečių manymu, rašoma, Rusija gavo teisę vykdyti 2014 olimpiadą Sočyje ir dabar pasaulio čempionatą padedant ir šios kompanijos neteistiems veiksmams. Kitame tyrime, „New York Times“ duomenimis, aiškinamasi įtarimus Alimžanui Tochtachunovui („Taivančik“). „Be valstybinių suėmimo orderių ir šaukimų į prisiekusiųjų teismą, amerikiečių leidinio autoriaus nuomone, gali būti kaltinamųjų išvadų, laikomos paslaptyje iki to momento, kai korumpuoti Rusijos veikėjai pasirodys tokiose vietose, kur juos galima suimti ir perduoti į JAV teisingumo rankas.“
PA nuotraukoje – MI6 būstinė Londone
Visiškai neseniai „The Daily Beast“ suteikė žodį škotų žurnalistui Endriu Dženingsui: „FTB tyrimas dar toli gražu nebaigtas.“ Britų leidinys pritaria savo pašnekovui: „Žaidimas dar nebaigtas.“ Škotų žurnalistas penkiolika metu tiria korupciją aukštuosiuose FIFA sluoksniuose, parašė apie tai ne vieną knygą. „Blateris ir FIFA vadovybė atitinka visus organizuotos nusikalstamos grupuotės požymius, – prieš keletą sakė vokiečių leidiniui „Bild am Sonntag“. – Korupcijos ir apgaulės mastas užgniaužia kvapą.“ Jis tvirtina, jog pradedant 2002-ųjų pasaulio futbolo čempionatu teisė rengti šiuos turnyrus buvo perkama. Kai kuriais atvejais ne tiek šalys geidė tapti rengėjomis per kyšius, kiek jų reikalavo balsuotojai.
Kaltindamas kitus pripažino buvus slaptą susitarimą
2015 metų spalio pradžioje FIFA etikos komitetas nušalino Jozefą Blaterį ir Mišelį Platinį nuo pareigų 90 dienų. Paskutinėmis mėnesio dienomis Blateris Rusijos naujienų tarnybai TASS kiek praskleidė tiek triukšmo sukėlusių rinkimų kulisus. Anot jo, 2010 metais buvo vidinis įsitikinimas, kad vienas Pasaulio čempionatas vyks Rusijoje – Rytų Europos valstybėje dar ne karto nebuvo tokio turnyro, o 2022-ųjų metų varžybų rengėja regėjosi JAV. Tad pasaulio čempionatų šeimininkėmis būtų tapusios dvi pagrindinės politinės pasaulio jėgos. Viskas klostėsi sklandžiai iki Prancūzijos prezidento Nikolia Sarkozi susitikimo su Kataro princo įpėdiniu – dabartiniu emyru. Tada Sarkozi pasakė Platiniui, kad 2022 metais neblogai būtų nuvažiavus į Katarą. Tai sumaišė visas kortas. Rinkimuose amerikiečiai turėjo laimėti prieš Katarą santykiu 12:10. Tačiau po to keturi Europai atstovaujantys FIFA vykdomojo komiteto nariai perėjo į Kataro pusę. Užuot džiaugęsi dviem puikiais pasaulio čempionatais, Rusijoje ir JAV, „mes kalbame apie FIFA krizę“.
Šis Blaterio interviu žiniasklaidoje sulaukė piktų, net sarkastiškų atgarsių. „Frankfurter Allgemeine Zeitung“: iki šiol visi manė, kad pasaulio čempionatų rengėjai išrenkami balsavimu, tuo tarpu Blateris pripažįsta, kad dėl to galima tiesiog susitarti! Futbolui padedant, gelia vokiečių laikraštis Blateriui ir Putinui, „mūsų žydrojoje planetoje vis dėlto surado vienas kitą du žmonės, apie kuriuos ir nepagalvosi, kad jie galėtų turėti bičiulių“. Blaterio žodžiais itin pasipiktinta Didžiojoje Britanijoje, kuri 2010 metų rinkimuose triuškinamai pralaimėjo Rusijai. „The Telegraph“ suteikė žodį Anglijos futbolo asociacijos direktorių tarybos pirmininkui Gregui Daikui: norėta susitarti dar iki balsavimo, tad galima teigti buvus sandėrį. Anglai savo paraiškos palaikymui išleido 21 milijoną svarų sterlingų ir dabar būtų neblogai susigrąžinti šiuos pinigus. Laikraštis „The Australian“: tai kam Australija, irgi pretendavusi į 2018 metų turnyro šeimininkes, išleido 45 milijonus savo dolerių, jeigu iš anksto buvo susitarta, kad čempionatas teks Rusijai? Britų „Mirror“ sarkastiškai klausė, ar tik Blateris nesiekia apsišaukti nepakaltinamuoju: užsimojęs apjuodinti Platinį jis apkaltino pats save – ar tai ne beprotystė? Ar tik nesirengia Blateris, šitaip dėkojantis Vladimirui Putinui už paramą, prašytis politinio prieglobsčio Rusijoje – nepavykus apsimesti bepročiu?
BBC atkreipė dėmesį, kad TASS neteisingai išvertė į rusų kalbą Blaterio pasakyta angliškai: „Dėl čempionatų, mes susitarėme, kad tai bus Rusija, nes Rusijoje, Rytų Europoje (…), o 2022 metais grįšime į Ameriką.“ Ne „buvo vidinis įsitikinimas“, o tiesiog „susitarėme“… Beje, leidiniui „The Financial Times“ Blateris papasakojo apie aukštųjų FIFA vadovų sprendimą dėl 2018 metų pasaulio čempionato („suderintą, tačiau ne raštiškai“) be kokių nors dviprasmybių: „Susitarėme, kad palaikysime dvi didžiąsias valstybes: Rusiją ir JAV.“ Balsavimą dėl JAV sužlugdė Platinis, atidavęs savo balsą Katarui. Tada pralaimėjusios šalys pradėjo „FIFA žlugdymo kampaniją.“
Su žmogumi, kuris aplošė pusę pasaulio
Rusijai laimėjus FIFA vykdomajame komitete vykusius rinkimus dėl 2018 metų pasaulio čempionato, jau po kelių dienų Rusijos paraiškos pateikimo komiteto narys, FIFA garbės narys Viačeslavas Koloskovas papasakojo apie tai, kas „laikyta paslaptyje ir tik dabar galima atskleisti“. Vyriausybės vadovas Vladimiras Putinas ne tik žodžiais palaikė paraišką, tačiau ir slapta susitiko su mažiausiai trečdaliu FIFA vykdomojo komiteto narių. Aktyviai talkino dirigentas Valerijus Gergijevas, atvedęs Blaterį, gerą savo pažįstamą, į Rusijos komitetą. Pats Koloskovas pažįstamas su Blateriu nuo 1980 metų, jie buvo nenugalima pora teniso kortuose. „Aš buvau 100% tikras, kad savo balsą Blateris atiduos už Rusiją.“
Tada, 2010-ųjų pabaigoje, kai Ciuriche Jozefas Blateris paskelbė Rusiją tapus 2018 metų pasaulio futbolo čempionato šeimininke, Maskvos delegacijos nariai netvėrė savo kailyje, o pirmoje eilėje sėdėjęs milijardierius Romanas Abramovičius nė nemirktelėjo. Tarytum būtų žinojęs, pastebėjo vienas žurnalistas, kad kitaip ir negalėjo būti. Buvęs britų specialiosios tarnybos MI-6 agentas Kristoferis Stilas irgi aiškinosi, kaip Rusijai pavyko gauti teisę rengti Pasaulio futbolo čempionatą 2018 metais. Jo duomenimis, svarbų vaidmenį suvaidino Abramovičius (vieno garsiausių Anglijos futbolo klubų savininkas) ir kiti oligarchai, taip pat valstybinė kompanija „Gazprom“. Rusijos futbolo akademijos prezidentą Abramovičių pirmą kartą tarp aukštų FIFA veikėjų pastebėjo 2010-aisiais Pietų Afrikos Respublikoje; ten vykusio Pasaulio futbolo čempionato metu jis bendravo ir su Blateriu. 2013 metų gruodį milijardierių, savo ištaigingąja jachta užplaukusį į Niujorką, apklausė FTB. Jo advokatas paaiškino amerikiečius domėjusius, kokiu būdu Rusija gavo teisę rengti pasaulio futbolo čempionatą – amerikiečiai įtaria šiame reikale buvus „korupcijos sudedamąją“.
2016-aisiais FIFA partneriu tapo Rusijos valstybinė kompanija „Gazprom“. Žurnalistai atskleidė, kad likus kelioms dienoms iki balsavimo viena „Gazprom“ bendrovių sudarė sutartį su Kipro naftos kompanija „Petrolina“, priklausančia FIFA vykdomojo komiteto nariui; po kontrakto pasirašymo „Petrolinos“ pajamos padidėjo vienu trečdaliu. Tas vykdomojo komiteto narys iš pradžių neigė: „Ne, ne, ne. Mes neturime jokių santykių su „Gazprom“. Kai vokiečių dokumentinio filmo kūrėjai jam parodė dokumentus, ėmė teisintis, jog Rusijos kompanija – viso labo klientė, o ne partnerė. Šis FIFA veikėjas turėjo reikalų ir su Kataru: viena valstybinių kompanijų nupirko iš jo žemės sklypą Kipre už 32 milijonus eurų. „Tai neturi nieko bendra su tuo, už ką aš balsavau, – gynėsi Kipro milijonierius. – Niekas nežino, kaip aš balsavau.“
Šių metų pradžioje „Mail on Sunday“ parašė apie Australijos rašytojos ir futbolo veikėjos pokalbį su Blateriu. 2010 metais, likus keliems mėnesiams iki balsavimo FIFA vykdomajame komitete, jis asmeniškai tarėsi su Kataro valstybiniu TV kanalu „Al Jazeera“ (dabar – „BeIN Sports“), kad šis pervestu FIFA 100 milijonų dolerių ir taip padėtų šaliai laimėti teisę rengti 2022 metų pasaulio futbolo čempionatą. Tą patį tvirtino ir vienas buvęs FIFA veikėjas: Blateris vadovavo, o jam talkino UEFA prezidentas Mišelis Platinis…
Rusijos žiniasklaidoje Kataro klastos irgi smerkiamos. Ir piestu stojama už Rusiją – tiesiog nekaltas avinėlis nuožmių plėšrūnų puotoje. Taip, Sporto ministras Vitalijus Mutka siuntinėjo laiškus FIFA vykdomojo komiteto nariams dėl „abipusių interesų“, tačiau tai – tik standartinė tokiais atvejais kalbos figūra. Viename laiške rašoma apie „partnerystę balsavimo metu“, tačiau tai, rusų galva, irgi tik kalbos grožybė… Tuo tarpu esama tam tikrų įkalčių, kad Rusija ir Kataras galėjo veikti netgi išvien. Šios valstybės sudarė sutartį dėl Rusijoje, Jamalo pusiasalyje, slūgsančių milžiniškų gamtinių dujų išteklių išgavimo. Ir energingiausiai šiame reikalą varė tuomečio emyro bičiulis, ilgametis FIFA vykdomojo komiteto narys, galiausiai iki galvos nušalintas nuo pareigų dėl daugybės korupcinių suktybių.
2014 metais vokiečių leidinys „Bild am Sonntag“ įdėjo nuotrauką, kurioje FIFA prezidentą Jozefą Blaterį matome su Alimžanu Tochtachunovu, daugeliui žinomą pravarde (Тайванчик) – su konjako taurėmis rankose; atokiau stovi tas pats Viačeslavas Koloskovas, tuometis FIFA viceprezidentas ir Rusijos futbolo sąjungos prezidentas. Nuotraukos darytos Maskvos restorane „China Club“ dar 2005 metų pradžioje. Jas žurnalistams davė vokiečių specialiosios tarnybos. Blateris dėl jų nesileido į ilgas kalbas: Galima rasti tūkstančius mano nuotraukų su man nepažįstamais žmonėmis. Šito pono aš neprisimenu.“
Alimžanas Tochtachunovas – Taivančikas
„Taivanietis“ dėl tokių žodžių galėjo smarkiai įsižeisti. Tai Vakaruose jį vadina „Rusijos gangsteriu“, o Rusijoje jis – „garsus verslininkas ir mecenatas“. Vladimirą Putiną pirmą kartą pamatė Monte Karle, kai tas ten lankėsi dar būdamas Peterburgo mero pavaduotoju, ir nuo to laiko labai gerbia. Tiesa, Vakaruose jo dosnumas nepripažįstamas. Jis įtariamas dar 2002 metų Žiemos olimpinėse žaidynėse papirkęs dailiojo čiuožimo varžybų teisėją ir padėjęs Rusijos sportininkei iškovoti aukso medalį. Jo ieško „Interpolas“. Jis laikomas „korupcijos sporte specialistu“. Vokiečių spauda: Tuo metu, kai Rusija kovojo dėl teisės surengti žiemos olimpiadą Sočyje, „Taivanietis“ buvo susitikęs su Rusijos vyriausybės atstovais ir kartu svarstė, kaip pakenkti Zalcburgui – konkurentu. „New York Times“ neseniai jį pavadino „vienu pagrindinių Putino korupcinės veiklos bendrininkų“. Jis pralobo dar Sovietų Sąjungos laikais, pogrindyje lošdamas kortomis. Kalbama, išlošęs vieną milijoną dolerių iš Monako princo.
Taivaniečiu“ vėl susidomėjo FTB. Gal sužinosime, kokia proga „kortų karalius“ ir FIFA prezidentas susitiko Maskvos restorane ir už ką gėrė? „Ar tai buvo vienintelis jų pasimatymas? „Bild am Sonntag“: „Dėl tokių prestižinių renginių kaip olimpinės žaidynės ir pasaulio futbolo čempionatas, vyriausybė, specialiosios tarnybos ir nusikalstamos grupuotės veikia išvien. Tai yra dalis Rusijos užsienio politikos.“
The Daily Beast komentuoja prielaidą, kad esama ryšio tarp FSB generolo Olego Jerovinkino mirties ir „sensacingo dosjė“ apie Donaldą Trumpą, kurį sudarė Kristoferis Stilas firmos Fusio GPS užsakymu.
„2016 metų gruodžio 26 rytą 61-rių Jerovinkinas buvo rastas negyvas savo mašinoje Maskvos centre. Žinomas Kremliaus ruporas Life News iš pradžių savo svetainėje pareiškė, kad Jerovinkinas buvo nužudytas, bet paskui greitai pakeitė medžiagą ir paprasčiausiai pranešė, kad Jerovinkinas mirė. FSB tyrėjus nedelsiant iškvietė į įvykio vietą, ir naujienų leidiniai netrukus pranešė, kad Jerovinkinas mirė nuo širdies priepuolio. Daugiau Rusijoje jis oficialiai nebebuvo minimas“, – pasakoja žurnalistė Emi Nait.
Jerovinkinas pradėjo dirbti KGB struktūrose 1976 metais, devyniasdešimtųjų viduryje tarnavo prezidento administracijoje, o paskui – vadovaujamas Igorio Sečino. „Būdamas Rosneft valdybos vadovas, Jerovinkinas buvo Sečino dešinioji ranka ir žinojo viską“, – sakoma straipsnyje.
„Stilas savo dosjė rašė, kad „rusų šaltinis, artimas Rosneft prezidentui Igoriui Sečinui, papasakojo detales apie slaptą Sečino ir Trumpo patarėjo užsienio politikos klausimais Karterio Peidžo susitikimą Maskvoje 2016 metų liepą. Jie neva tai svarstė dvišalį JAV ir Rusijos energetinį bendradarbiavimą, o taip pat su Ukraina susijusių ekonominių sankcijų Rusijai atšaukimą. Atsakydamas, kaip tvirtinta, Sečinas pasiūlė Trumpui iki 19 proc. Rosneft akcijų. Kaip buvo pranešta, Peidžas leido suprasti kad Trumpas nuims sankcijas, jeigu bus išrinktas prezidentu“, – rašo The Daily Beast.
FSB emblema
„Dalies Rosneft akcijų privatizavimo planas tuo metu niekam nebuvo žinomas, išskyrus Rosneft aukščiausius vadybininkus. Tai buvo ginčytinas klausimas, kaip ir numatytas planas, kad Rosneft pirks naftos kompanijos Bašneft kontrolinius akcijų paketus, atliktas spalio mėnesį“, – tęsė Nait.
„Vienas iš aukštų valdininkų, kurie iš pradžių pasisakė prieš tuos sandėrius, buvo ekonominės plėtros ministras Aleksejus Uliukajevas, suimtas 2016 lapkritį, apkaltinus, kad jis gavo iš Sečino 2 mln. dolerių kyšį. Tai buvo klasikinė provokacija, kuriai vadovavo Sečinas“, – sakoma straipsnyje.
Kaip pažymi The Daily Beast, net jei Jerovinkinas nebuvo informacijos šaltinis Stilui, „jis buvo atsakingas už nutekinimus, nes buvo Rosneft valdybos vadovas, ir saugumo klausimai buvo jo kompetencija“. „Lemtingas klausimas ne tas, ką jis padarė, o tas, kas manoma, kad jis padarė“, – pabrėžia žurnalistė.
„Tuo tarpu kai Uliukajevo byla ir Rosneft sandėriai, be abejo, įneša savo indėlį į intrigą dėl Jerovinkino mirties, dar labiau tikėtina, kad tikroji jo mirties priežastis buvo Stilo dosjė“, – daro išvadą The Daily Beast.
Tyrėjai artėja prie šaltinių, paminėtų gresiančiame sprogti Donaldo Trampo dosjė
Buvęs MI6 bendradarbis Kristoferis Stilas, sudaręs gresiantį sprogti ir ginčytiną Donaldo Trampo dosjė, dabar tyli, rašo Independent žurnalistas Kimas Sengupta.
„Bet jo pasakojimas apie JAV prezidento ryšius su Rusija tapo visateisiu tyrimo, kuris veržia žiedą aplink Baltuosius rūmus, elementu“, – tvirtina jis.
Žmogus, pasamdęs Stilą, kad šis sudarytų dosjė, – Glenas Simpsonas, vienas iš firmos Fusion GPS steigėjų, – davė parodymus uždarame JAV Senato Juridinio komiteto posėdyje. „Vėliau jis pabrėžė, kad neatsisako tvirtinimų, kurie buvo išdėstyti anksčiau, o komiteto nariai kuluaruose kalba, kad į tą medžiagą pažiūrėta ypač rimtai“, – rašo laikraštis.
„Tuo tarpu specialiojo prokuroro Roberto Miulerio grupė, atliekanti savą Kremliaus veiklos tyrimą, susisiekė su keliomis figūromis, kurių pavardės paminėtos dosjė, ir išklausė jų parodymus, įskaitant ir vieną figūrą, kuri, kaip sužinojo mūsų laikraštis, teikė svarbią informaciją“, – sakoma straipsnyje.
„Kai metų pradžioje (taip originale, – red. past.) Trumpas, jo šalininkai ir dešinioji žiniasklaida JAV ir Didžiojoje Britanijoje pranešė apie esamą Stilo dosjė, buvo imtasi darnių mėginimų paskelbti jį fantazija. Bet vėliau išaiškėjo, kad daugelis jame esančių tvirtinimų teisingi“, – teigia leidinys. Pasak autoriaus, dabar Miulerio komanda, Senato Žvalgybos reikalų komitetas ir Atstovų rūmų Žvalgybos reikalų komitetas „konkuruoja tarpusavyje, kad įkalbėtų Stilą duoti parodymus“.
„Tačiau Stilas nusprendė nevažiuoti į JAV, o taip pat šiuo momentu atsisako atsakinėti į Trumpo bylos tyrėjų klausimus kur nors kitur“, – rašoma leidinyje.
Leidinio nuomone, Miulerio tyrimas stumiasi į priekį. Atliktos kratos ir paimta kompiuterinė technika bei dokumentai Trumpo buvusio rinkimų štabo vadovo Polo Manaforto namuose. „Dar prieš 15 mėnesių Stilo namuose dažnai buvo minimi numanomi „neapskaičiuoti buhalteriniai“ mokėjimai, kuriuos Manafortas neva tai gavęs iš (Viktoro) Janukovičiaus partijos, ir rusų nuogąstavimai, kad to fakto paviešinimas gali sutrukdyti Kremliaus operaciją, skirtą Trumpui remti“, – sakoma straipsnyje.
„Istorija su Manafortu – tik vienas Stilo tvirtinimų, kurie vėliau pasitvirtino esą teisingi, pavyzdys“, – rašo laikraštis.
Kai kurie žmonės, nuodugniai žinantys Stilo dosjė, byloja, kad vienas iš „šaltinių“ galėjo būti Feliksas Sateris.
„Sateris – buvęs Trumpo dalykinis partneris, lydėjęs jį kelionėse į Rusiją. Trumpo paprašytas jis lydėjo Donaldą-jaunesnįjį ir Ivanką kelionėje į Maskvą, ir tuo metu buvo toks įtakingas žmogus, jog suorganizavo, kad Ivanka pasėdėtų ant prezidento Putino kėdės Kremliuje“, – sakoma straipsnyje.
Leidinys taip pat tvirtina, kad Sateris vaikystėje draugavo su Maiklu Koenu, asmeniniu Trumpo patikėtiniu. „Dosjė Stilas Koenas pavadintas viena iš svarbiausių Trumpo ir rusų jungiamųjų grandžių, o taip pat sakoma, kad Putino spaudos sekretoriui Dmitrijui Peskovui buvo pavesta vesti slaptą kampaniją Hilari Klinton rinkimų kampanijai sužlugdyti (pats Peskovas tai neigia)“, – rašo autorius.
Koenas neigė, kad turėjo kontaktų su rusais. „Bet elektroniniai laiškai, kurie neseniai prasiskverbė į spaudą, demonstruoja, kad 2016 metais Koenas prašė Peskovo padėti Trumpo projektui nekilnojamojo turto srityje – statant „Trumpo bokštą“ Maskvoje“, – rašo autorius.
JAV senatas kviečia buvusį britų slaptųjų tarnybų darbuotoją Kristoferį Stilą duoti parodymus dėl dosje apie Donaldą Trampą.
„The Independent“ leidinys teigia: JAV senatoriai iš Žvalgybos komiteto oficialiai kreipėsi į buvusį MI6 darbuotoją Kristoferį Stilą prašydami, kad šis kuo smulkiau paaiškintų aplinkybes dėl dosje, kurioje rašoma apie JAV prezidento Donaldo Trampo galimus ryšius su Rusija.
Užrašas skelbia – Vladimiras Putinas papirko FTB
Manoma, kad buvęs britų žvalgybininkas, kurio ataskaita sukėlė įvairiausių įtarimų, girdi, Rusijos slaptosios tarnybos turi daug D.Trampą kompromituojančios medžiagos, vargu ar važiuos į Ameriką duoti parodymų. Bent jau artimiausiu metu. Tačiau esama tikimybės, kad JAV politikai tiek iš demokratų, tiek iš respublikonų sparno patys nuvyks slaptam pašnekesiui pas K.Stilą į Didžiąją Britaniją.
„The Independent“ duomenimis, K. Stilas kol kas neatsiliepė į amerikiečių kvietimą bendradarbiauti. Bet gali taip nutikti, kad K.Stilas sutiks duoti paaaiškinimus amerikiečiams, jei tik šie garantuos jo saugumą.
Informacija apie bandymus prakalbinti K.Stilą viešumoje pasirodė tuo metu, kai dėl numanomų ar tikrų ryšių su Rusija buvo priverstas atsistatydinti JAV prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Maiklas Flinas bei JAV generalinis prokuroras Džefersonas Sešionsas.
Susiklostė unikali situacija. Nieko nestebina, kad JAV senatoriai ir kongresmenai siekia kuo daugiau sužinoti, ar Rusija lindo ir, jei taip, tai kaip lindo į JAV vidaus reikalus.
Informuoti šaltiniai taip pat teigia, kad Žvalgybos komitete dirbantys senatoriai patys atlieka nepriklausomą tyrimą dėl galimų Rusijos slaptųjų tarnybų intrigų kišantis į JAV vidaus reikalus. Šiai tyrėjų grupei rūpi, ar tikrai dabartinio JAV prezidento administracija turėjo slaptų ryšių su Kremliumi. Tačiau jie nerimauja, kad D.Trampo komanda mėgins sabotuoti bet kokius tokio pobūdžio tyrimus.
Neatmetama galimybė, kad JAV slaptoji tarnyba FTB net mokės honorarą K.Stilui, jei šis duos išsamius parodymus, kaip buvo rengiama triukšmo visame pasaulyje sukėlusi ataskaita. Beje, pasak „The Independent“, 2016-ųjų metų birželio mėnesį K.Stilas rašė specialiai FTB skirtame memorandume, kad „Trampo rinkimų štabo komanda pažadėjo Kremliui nesidomėti ardomąja Rusijos veikla Ukrainoje. Praėjus vos keturioms dienoms D.Trampas pareiškė, kad pripažįsta Krymo aneksiją, o jo pagalbininkai netrukus paprašė pašalinti iš Respublikonų partijos priešrinkiminės programos, kad D.Trampas, jei jis taps prezidentu, suteiks Ukrainai rimtos karinės pagalbos tramdant Rytų Ukrainos separatistus. K.Stilas tvirtino, kad D.Trampas taip pasielgė, nes žinojo, kad Rusijos programišiai įsilaužė į Demokratų partijos kompiuterius ir skaito elektroninius jų laiškus.
Leidinio duomenimis, ilgai netrukus K.Stilas rimtai nusivylė FTB, kadangi ši slaptoji tarnyba visą dėmesį skyrė ne Donaldo Trampo, o vien tik Hilary Klinton veiksmams įvertinti.
Donaldą Trumpą kompromituojanti medžiaga, kurioje kalbama apie galimus JAV prezidento ryšius su Rusijos valdžia, o taip pat kurioje pateiktos pikantiškos jo vizito Maskvoje detalės, – klastotė.
Bet pats tokios dosjė publikacijos faktas – tai šachas ir matas asmeniškai RF prezidentui Vladimirui Putinui, pareiškė leidiniui Gordon buvęs sovietų žvalgas, Putino bendrakursis KGB institute Jurijus Švecas, daugiau kaip prieš 20 metų emigravęs į JAV ir ten tapęs verslo žvalgybos analitiku.
2017 metų sausio 11 dieną, prieš devynias dienas iki naujojo JAV prezidento inauguracijos, amerikiečių leidinys „BuzzFeed News“ išspausdino 35 puslapių pranešimą apie Donaldo Trumpo ryšius su Rusijos valdžios atstovais. Dokumentą sudaro tarnybiniai užrašai, kurie, leidinio manymu, buvo sudėlioti buvusio Britanijos žvalgybos bendradarbio.
„The Wall Street Journal“ tvirtina, kad dokumento sudarytojas – buvęs MI6 agentas, o dabar Londono firmos „Orbis Business Intelligence Ltd.“ vadovas Kristoferis Stilas.
Publikuotame pranešime sakoma, kad Rusijos specialiosios tarnybos keletą metų rinko Donaldą Trumpą kompromituojančią medžiagą. Antai, dokumente tvirtinama, kad 2013 metais Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FSB) slapta kamera nufilmavo Trumpo ir rusų prostitučių orgiją Maskvos „Ritz-Carlton“ viešbutyje, o taip pat amerikiečių verslininkui artimų asmenų kontaktus su RF specialiųjų tarnybų agentais. Dosjė autorių šaltiniai tvirtina, kad surinkta kompromituojančia medžiaga „FSB pakankamai sukompromitavo Trumpą jo veiklos rėmuose Rusijoje, kad galėtų jį šantažuoti“.
Trumpą kompromituojanti medžiaga – apgaulė, bet pats jos paskelbimo faktas įvarė naująjį JAV prezidentą į griežtus rėmus Kremliaus atžvilgiu, o RF prezidentui Vladimirui Putinui ir išvis tapo spąstais. Apie tai interviu leidiniui „Gordon“ pareiškė buvęs sovietų žvalgas ir Putino bendrakursis iš Andropovo instituto, o dabar amerikiečių finansų analitikas Jurijus Švecas, daugiau kaip prieš 20 metų emigravęs į JAV.
Trumpo „dosjė“ – absoliuti apgaulė. Bet pats publikacijos faktas – tai šachas ir matas asmeniškai Vladimirui Putinui
– Kam ir kokiu tikslu, jūsų nuomone, prireikė paskleisti Trumpo dosjė Amerikos žiniasklaidai?
– Aš buvau vienas iš nedaugelio žvalgybos bendradarbių šaltojo karo metais, kuris pats radau, apdorojau ir užverbavau JAV pilietį kaip agentą, o paskui, remdamasis iš jo gauta informacija, rašiau ypatingos svarbos pažymas aukščiausiajai SSSR vadovybei. Taip gavosi, man paprasčiausiai pasisekė. Mano profesionali eksperto nuomonė: Trumpo „dosjė“ buvo surašyta neišeinant iš biuro.
– Ką tai reiškia?
– Profesionalų kalba tokia „dosjė“ vadinama informaciniu analitiniu dokumentu. Tokių dokumentų rašymas – tai amatas, kurio ilgai ir nuobodžiai mokoma, ir jis turi savas taisykles bei kriterijus. Jie beveik vienodi viso pasaulio specialiosioms tarnyboms. Tų taisyklių ir standartų analizė leidžia nustatyti, ar jums prieš akis realus dokumentas, ar, kaip mes sakome profesionalų žargonu, „fanera“.
Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.
Pavyzdžiui, yra meno ekspertai, kurie gali tvirtai pasakyti, ar jums prieš akis Rembranto paveikslas, ar klastotė, ir jų nuomonė bus priimta teisme, nors jie greta Rembranto nestovėjo. Lygiai tas pats ir su žvalgybos informaciniais dokumentais. Juose išdėstyta informacija turi atitikti tokius, pavyzdžiui, kriterijus, kaip slaptumas, aktualumas, informacijos patikimumas, ir būti parašyti visiškai konkrečiu būdu.
„Dosjė“ patikimumas profesiniu požiūriu lygus nuliui. Aš galiu paragrafą po paragrafo, sakinį po sakinio peržiūrėti tą dokumentą, kad tai įrodyčiau. Bet dabar to nedarysiu. Tai reikia aptarti su tais, kas turi ekspertinių žinių šiuo klausimu. Priešingu atveju tai bus tik kaip kalbos turguje apie stygų teoriją kosmologijoje.
– Paklausiu tiesiai: Trumpo dosjė – apgaulė?
– Absoliuti.
– Ir kokiame konkrečiame biure atsirado ta kompromituojanti medžiaga?
– Iš esmės, dabar tai jau nebesvarbu. Žymiai svarbiau „dosjė“ publikacijos faktas, nes tai šachas ir matas asmeniškai Putinui.
– Aš sutikčiau su jūsų argumentais, jeigu ne vienas „bet“. Trumpo dosjė surinko Kristoferis Stilas, beveik 20 metų išdirbęs britų žvalgyboje MI6. Būtent Stilas tyrė FIFA korupciją. Vargu ar tokio lygio profesionalas sutiktų regzti klastotę.
– Aš irgi sutikčiau su jumis, jeigu kadaise nebūčiau užsiiminėjęs „pagrindinio priešininko“ verbavimu.
Štai pirmajame „dosjė“ punkte iš esmės visiškai slaptos informacijos šaltiniu įvardijamas buvęs aukšto rango Rusijos žvalgybos pareigūnas, kuris dabar dirba Kremliuje, o tai pat dabartinis aukštas RF URM bendradarbis. Ir jie neva tai praneša žinias, kurias gali pranešti tik superagentas. CŽV ar MI6 bendradarbius, kurie kada nors yra užverbavę Maskvoje bent vieną tokio lygio agentą, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. O tokių, kas būtų užverbavęs tuo pačiu metu ir aukštą Rusijos specialiųjų tarnybų darbuotoją, ir aukšto rango URM bendradarbį, greičiausiai išvis nėra.
Be to, jeigu MI6 turėtų tokių agentų Maskvoje, jie būtų vertinami kaip didžiausias laimėjimas žvalgybos tarnybų istorijoje, su jais būtų dirbama kaip su superagentais. Ir jokio privačios žvalgybos kompanijos bendradarbio prie jų net per patrankos šūvį neprileistų.
Na ir, pagaliau, mes juk tiksliai nežinome, kad būtent Kristoferis Stilas parašė tą „dosjė“. Kol kas apie tai tik žiniasklaida tauškia. Beje, aš aptariau tą „dosjė“ su JAV ir Didžiosios Britanijos profesionalais. Mūsų nuomonės sutapo: dosjė nurodyti šaltiniai nekalbėjo to, kas jiems priskiriama. Nekalbėjo nei dokumento autoriui, nei jo informatoriams.
Trumpą „užmurzino“ Putinu. Vova seniai virto raupsuotuoju, prisilietimas prie kurio gali privesti prie politinės mirties bet ką, bent jau Amerikoje.
– Jeigu dosjė, kaip jūs tvirtinate, klastotė, tai kodėl JAV FTB pradėjo oficialų galimų Trumo ryšių su Kremliumi tyrimą?
– Aš nesakau, kad „dosjė“ buvo tuščias šūvis. Priešingai, jis davė pradžią įdomiems įvykiams. Kelis mėnesius tas dokumentas klaidžiojo po daugybę Amerikos žiniasklaidos redakcijų, ir net Senate, bet niekas negalvojo jo spausdinti. Paskui Amerikos žvalgybos vadovai pateikia Obamai ir Trumpui slaptą pranešimą apie Rusijos kišimąsi į JAV rinkiminę kampaniją, o prie jo prideda trumpą dviejų puslapių „dosjė“ santrauką su paaiškinimu: štai kokia informacija klaidžioja po šalį, anksčiau ar vėliau ji bus vieša, todėl mes norime, kad jūs būtumėte tam pasirengę.
Ir praktiškai išsyk po to vienas Vašingtono portalas spausdina tą „dosjė“ ištisai. Žmonės nustebę, mažiausiai 50 procentų amerikiečių, kurie balsavo prieš Trumpą, reikalauja: „Mes norime žinoti, ar tai tiesa, ar ne!“ Atsiliepiant į darbo žmonių norus pradedami du oficialūs tyrimai. Pirmąjį atlieka FTB, CŽV, NSA (Nacionalinio saugumo agentūra) ir JAV finansų ministerijos finansinių nusikaltimų skyrius. Teismas suteikia jiems plačiausius įgaliojimus, įskaitant teisę gauti bet kokią informaciją, taip pat ir visus NSA elektroninius perėmimus, kurių priskaičiuojama milijardai, ir reikalauti informacijos apie visas bankų transakcijas. Ir čia jau pakvipo svilėsiais.
Antrą tyrimą pradėjo Senatas su teise priverstinai (jei prireiks) iškviesti bet ką ir apklausti davus priesaiką. Amerikiečiams, įtariamiems dėl kokių nors negerų dalykų, tai beveik tas pats, kaip stoti prieš Paskutinįjį teismą.
Formaliai tie tyrimai žvelgia į artimiausių Trumpo padėjėjų ryšius su RF. Bet kas žino, į ką visa tai pavirs?! Votergeitas irgi prasidėjo nuo kažkokios smulkmės tyrimo.
„Jis atrodė kaip vidutinio amžiaus tipiškas Londono verslininkas, sutinkantis kolegą Hitrou oro uoste 3-iojo terminalo atvykimo salėje. Tamsi striukė ir marškiniai be kaklaraiščio, retėjantys ties smilkiniais kaštoniniai plaukai, toks Kristoferis Stilas sugebėdavo ištirpti minioje“, – rašo The Times.
„Financial Times egzempliorius užantyje – tai ženklas buvusiam Amerikos vyriausybiniam valdininkui, kuris ką tik nusileido po naktinio skrydžio iš Vašingtono“, – praneša straipsnio autoriai Tobis Harndenas ir Tomas Harperis.
„Bet kai jie privažiavo Stilo mašina prie jo jaukaus namo Surėjaus grafystėje, buvęs MI6 karininkas, galimas dalykas, suvokė, kad jo darbo dienos šešėlyje suskaičiuotos. Buvo lapkričio pabaiga, ir amerikietis atvyko tam, kad aptartų dosjė apie Donaldo Trumpo, kuris šio mėnesio pradžioje buvo išrinktas prezidentu, ryšius su Vladimiro Putino valdoma Rusija“, – sakoma publikacijoje.
Visų pirma dosjė užsakė turtingas verslininkas respublikonas, sukrėstas perspektyvos, kad šiurkštus nekilnojamojo turto magnatas bus jo partijos pasiūlytas kandidatu į prezidentus, praneša leidinys.
Jis pasamdė buvusių žurnalistų valdomą Vašingtono „tyrimų kompaniją“ Fusion GPS, kuri, savo ruožtu, kreipėsi į Stilą, kompanijos Orbis Business Intelligence vadovą.
Bet tai, ką aptiko Stilas, sukrėtė net jį – daug mačiusį buvusį žvalgybininką, dirbusį po priedanga Maskvoje Sovietų Sąjungos suirimo metu ir po to, sakoma straipsnyje.
Išnaudodamas savo plačius kontaktus, Stilas aptiko, kad Putino vyriausybė „palaikė kontaktus su Trumpu, teikė jam paramą ir pagalbą“ daugelį metų. O skandalingiausia, jo šaltinio duomenimis, buvo tai, kad Trumpas dalyvavo „iškrypėliškuose seksualinio pobūdžio veiksmuose“, „surengtuose ir vykusiuose stebint FSB“. Leidinys primena, kad, dosjė duomenimis, su FSB susijusios prostitutės rengė Trumpui „auksinio lietaus“ šou, šlapindamosios ant lovos, kurioje miegojo Barakas ir Mišelė Obamos per vizitą Maskvoje.
Šį mėnesį dviejų puslapių santrauka to, ką Stilas pradžioje įsivaizdavo kaip slaptą dosjė, buvo pridėta prie memorandumo apie Rusijos bandymus daryti įtaką rinkimams JAV ir pateiktas Obamai, sakoma straipsnyje.
„Matyt, nuogąstaudamas, kad jį identifikuos kaip pranešimo autorių, Stilas staiga praėjusį trečiadienį paliko savo namus, pasiėmęs žmoną ir vaikus“, – sakoma straipsnyje.
„Kodėl Stilas nusprendė išeiti iš priedangos? Kokie ilgalaikiai buvusio britų šnipo atakos prieš būsimąjį Amerikos prezidentą padariniai? Ir ar gali Trumpas iš tikrųjų būti rusų svajonių viršūnė – Kremliaus agentas Ovaliniame kabinete?“ – suka sau galvą Harndenas ir Harperis.
Maždaug 1986 metais Stilas, tada Girtono koledžo Kembridže studentas, gavo atsargų MI6 siūlymą bendradarbiauti, rašo laikraštis.
1990-aisiais Stilas buvo oficialiai paskirtas Britanijos ambasados Maskvoje antruoju sekretoriumi. Vėliau jis padarė sėkmingą karjerą MI6, pradėjęs vadovauti Rusijos reikalų biurui Londone, kur jam teko turėti reikalų su Aleksandro Litvinenkos nužudymo 2006 metais padariniais, praneša leidinys.
Kai kas mano, kad Litvinenkos nužudymas taip išvedė Stilą iš pusiausvyros, kad jis pradėjo vendetą prieš Rusiją, sakoma straipsnyje.
Beje, Stilo draugas tą versiją neigia. „Mintis, kad jis surengė kryžiaus žygį, – tai perdėta, – sako jis. – Jam pasiūlė atlikti darbą, ir jis atliko. Darbas, be abejo, buvo nukreiptas prieš seną priešą ir leido jam suderinti malonumą su nauda, bet tai buvo komercinis kontraktas“.
„Kai kurie Stilo dosjė fragmentai neatrodo panašūs į tiesą, ir mažai kas jame gali būti patvirtinta“, – pažymi autoriai.
„Bet tai, kad ne viskas dosjė yra tiesa, nereiškia, kad tai pasakytina apie viską“, – sako didelę patirtį šaltojo karo laikais įgijęs žvalgybos veteranas.
„Kažkokiu momentu vasaros pabaigoje ar rudeniop jis perdavė FTB dalį savo dosjė, bet nusivylė, kad biuras, atrodė, buvo labiau suinteresuotas tyrimu, susijusiu su Hilari Klinton elektroninio pašto slaptuoju serveriu, negu Trumpo ryšiais su Rusija“, – sakoma straipsnyje.
Stilas taip pat pradėjo skleisti savo išvadas tarp Amerikos žurnalistų, susitikęs su vienu iš jų – Mother Jones vyriausiuoju redaktoriumi Deividu Kornu.
„Kornas išspausdino kai kuriuos Stilo medžiagos fragmentus, bet nuslėpė nepadoriausias dosjė dalis, tad efektas buvo nereikšmingas. Po savaitės Trumpas buvo išrinktas prezidentu“, – rašoma leidinyje.
„Tačiau Stilas taip nerimavo dėl potencialios grėsmės Vakarų saugumui, tad pratęsė savo numanomų Trumpo ryšių su Rusija demaskavimo kampaniją, nepaisant to, kad dabar jis nebuvo saistomas sutarties ir, kaip pranešama, dirbo nemokamai“, – sakoma straipsnyje.
Kaip tik tada jis paskyrė susitikimą Hitrou oro uoste su buvusiu Amerikos valdininku, kuriam perdavė dosjė. Valdininkas, kaip manoma, įteikė jį senatoriui Džonui Makeinui, sakoma straipsnyje.
„Senato Žvalgybos komitetas penktadienį pareiškė, kad jis atliks tyrimą dėl Rusijos bandymų paveikti prezidento rinkimus ir, jei reikės, iškvies į teismą Trumpo padėjėjus. Jeigu Stilas apsispręs duoti parodymus, jis gali tapti pagrindiniu liudytoju“, – sakoma straipsnyje.
Po to, kai praėjusią savaitę buvęs britų žvalgybos MI 6 agentas Kristoferis Stilas išgarsėjo kaip dosjė apie Donaldą Trumpą autorius, jis iškart pasislėpė, nuogąstaudamas ne tik būsimojo JAV prezidento keršto, bet, pirmiausia, Rusijos keršto.
Buvusio KGB agento ir buvusio specialiųjų tarnybų vadovo Vladimiro Putino imperija kelia grėsmę Stilui dvigubais nemalonumais – dėl Rusijai pakenkusio dosjė ir dėl futbolo.
Tokias išvadas skelbia vokiečių žurnalo Der Spiegel apžvalgininkas Jensas Vainraichas.
Dalykas tas, kad Stilas, vadovaujantis firmai Orbis Business Intelligence Ltd, daugelį metų „rinko informaciją dominančia tema: kokiu būdu Rusija gavo teisę surengti 2018 metų pasaulio futbolo čempionatą“, sakoma straipsnyje. Tas klausimas kamuoja sporto pasaulį jau nuo 2010 metų gruodžio 2-osios, kai FIFA vykdomasis komitetas gana abejotinomis aplinkybėmis atidavė 2018 ir 2022 metų pasaulio čempionatus atitinkamai Rusijai ir Katarui.
Tą dieną, gruodžio 2-ąją, praėjus kelioms valandoms po FIFA sprendimo, Putinas, tada laikinasis premjeras, atskrido į Ciurichą ir surengė gana keistą spaudos konferenciją. Kai spaudos konferencijos įkarštyje jis pasakė manąs, kad rusų milijardierius Romanas Abramovičius neatsisakė idėjos remti Rusijos planą pasaulio čempionato atžvilgiu, tas pastebimai krūptelėjo ant kėdės ir tiesiog nutaisė pozą „ramiai“, rašo Vainraichas.
Romanas Abramovičius, Rusijos milijardierius
„Jeigu tikėsime Kristoferio Stilo tyrimo rezultatais, lemiamą vaidmenį suteikiant Rusijai teisę rengti pasaulio futbolo čempionatą suvaidino būtent Abramovičiaus ir dar keleto kitų oligarchų įsipareigojimai, o taip pat koncerno Gazprom pritraukimas, – perduoda Vainraichas. Stilo versija tokia, kad Putinas „neva tai davė specialų nurodymą 2010 metų vasaros pabaigoje, nes labai bijojo, kad Rusijos paraiška sužlugs“.
Maža to, Stilas ir kiti agentai slaptame pranešime Britanijos komitetui užfiksavo, kad pirmą kartą Abramovičius FIFA sluoksniuose pasirodė per pasaulio futbolo čempionatą PAR 2010 metais.
Pagrindinis Stilą dominęs klausimas buvo tai, kaip „Putinas ir tuometinis Kataro emyras Hamadas bin Chalifa Al Tanis (dabartinio emiro tėvas) ne tik sudarė mega sandėrį dėl gigantiško dujų telkinio Jamaloje eksploatavimo, bet ir sudarė Rusijos ir Kataro aljansą įgyti teisę surengti būsimuosius pasaulio futbolo čempionatus“, rašo žurnalistas.
