Kyjivas, vasario 10 d. (ELTA). Rusijos Rostovo srities Novočerkasko miesto tardymo izoliatoriuje mirė Krymo totorių aktyvistas Džemilis Gafarovas, praneša UNIAN.
Pasak Krymo totorių Medžliso vadovo Refato Čubarovo, jam buvo 60 metų.
Prieš mėnesį visuomeninis susivienijimas „Krymo solidarumas“ informavo, kad Dž. Gafarovo sveikatos būklė smarkiai pablogėjo. Politinis kalinys dar 2017 metais patyrė miokardo infarktą. Vėliau jam buvo nustatytas dar ir inkstų nepakankamumas. Reikiamas gydymas Krymo totorių aktyvistui tardymo izoliatoriuje nebuvo suteiktas.
Rusijos federalinė bausmių vykdymo tarnyba politinio kalinio mirties kol kas nekomentuoja.
Rusijos FSB darbuotojai sulaikė Dž. Gafarovą 2019 metų kovą po kratų Krymo totorių aktyvistų namuose. Jis buvo vienas iš 24 žmonių, kuriuos Rusijos jėgos struktūros tada pasodino už grotų.
Nuosprendis Dž. Gafarovui ir kitiems Krymo totoriams buvo paskelbtas šių metų sausio 11 d. Jie buvo nuteisti 13 metų kalėti už „Krymo musulmonų bylą“. Dž. Gafarovas taip pat buvo apkaltintas dalyvavimu organizacijos „Hizb ut-Tahrir“, kurią Rusija 2003 metais pripažino teroristine, veikloje.
UNIAN primena, jog praėjusių metų spalį vykusiame „Krymo viršūnių susitikime“ buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad Rusija atnaujino masinę praktiką, kai dingsta žmonės, kurie nepaklūsta okupantams.
R. T. Erdoganas. Turkijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Turkijos atsisakymas pripažinti Rusijos parlamento rinkimų rezultatus Kryme sukėlė Maskvos pyktį.
„Mes nepriimame tokių pareiškimų“, – antradienį Maskvoje sakė Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas, kurį citavo naujienų agentūra „Interfax“. Anot jo, Krymo klausimu abiejų šalių pozicijos yra „visiškai priešingos“.
„Tikimės, kad Turkija pakeis savo poziciją“, – pridūrė D. Peskovas. Rusija 2014 m. aneksavo Krymo pusiasalį ir šio žingsnio nepripažino daugelis kitų šalių.
Turkija anksčiau pasmerkė rinkimų organizavimą Kryme. Rezultatai, anot šalies Užsienio reikalų ministerijos, neturi „jokio teisėtumo“. „Turkija toliau palaiko Ukrainos teritorinį vientisumą ir nepripažįsta neteisėtos Krymo aneksijos“, – pridūrė ministerija.
Ukraina prieš tai taip pat priešinosi rinkimų apylinkių atidarymui Kryme. Parlamento rinkimai pasibaigė sekmadienį ir vyko tris dienas. Turkija palaiko gerus santykius tiek su Rusija, tiek su Ukraina.
Rusija ir Turkija bendradarbiauja, siekdamos rasti sprendimą konfliktui Sirijoje. Abi šalys taip pat nori glaudžiau koordinuoti veiksmus Afganistano klausimu.
Turkijai Rusija taip pat yra svarbi dujų tiekėja.
Anot D. Peskovo, nuomonių skirtumai neturi įtakos dvišaliams santykiams. „Turkija neabejotinai yra mūsų partnerė“, – teigė jis.
Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
www.iskauskas.lt
Vienu požiūriu vis garsiau skambanti iniciatyva sukurti ES ginkluotąsias pajėgas filosofo Vytauto Radžvilo įvertinta tiksliai: Merkel ir Macrono pasiūlymas naudingas Putinui. Kodėl? Sena jo svajonė supriešinti JAV ir Europą pildosi.
Ši idėja nėra nauja. Diskusijos pagyvėjo tuomet, kai 2003 m. Briuselyje priimtas sprendimas dislokuoti ES policijos pajėgas Balkanų šalyse, tiksliau – tvarkai Makedonijoje palaikyti, perimant šias funkcijas iš NATO taikdarių (EUROFOR), nebuvo labai vykęs. Regione, ypač pasienyje su Albanija ir Kosovu, siautėjo nusikalstamos grupuotės, kurias, kaip buvo įtariama, inspiravo Serbija.
Kelių šimtų Europos policininkų kontingentas nesusidorojo su padėtimi šiose buvusiose Jugoslavijos respublikose, be to, strigo koordinacija su NATO misija, tad gimė idėja kurti savas ginkluotąsias pajėgas. 2015 m. kovą, kaip rašė politologas Vadimas Volovojus, Europos Komisijos pirmininkas J. C. Junckeris „tiesiog susprogdino eterį savo pasiūlymu sukurti ES kariuomenę“.
„Vieninga Europos armija parodytų pasauliui, kad tarp ES šalių daugiau nebus karo. Tokia armija taip pat padėtų mums suformuoti bendrą užsienio ir saugumo politiką ir leistų Europai prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta pasaulyje. Su savo armija Europa galėtų užtikrinčiau reaguoti į grėsmes taikai ES narėse arba kaimyninėse valstybėse. Bendra Europos armija pasiųstų aiškią žinią Rusijai, kad mes rimtai pasiruošę ginti savo europines vertybes“, – tada pareiškė EK vadovas.
JAV prezidentas Donaldas Trampas su žmoma. EPA – ELTA nuotr.
NATO tam neprieštaravo. Tuo pat metu šviesą išvydo Europos politikos studijų centro paruošta ataskaita „Daugiau vienybės Europos gynyboje“, kurios rengimo vadovu buvo ne kas kitas, o pats Javieras Solana – buvęs NATO generalinis sekretorius bei ES Vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai. Šiame dokumente, be kita ko, rašoma, kad Europa turi turėti „politinę ir karinę galimybę autonomiškai vykdyti intervencines operacijas už ES ribų“, o plėtoti europinę gynybinę integraciją gali „vienodai mąstančių šalių grupė“.
Įdomu, kad pirmoji šiai idėjai pritarė Vokietija, ilgai po kapituliacijos 1945 m. neturėjusi teisės savo ribotas ginkluotąsias pajėgas naudoti už valstybės sienų. Paskui tam pritarė Prancūzija. Buvo manoma, kad B. Obama pritars šiam pasiūlymui, nes, kaip rašė „US News“, ES kariuomenė galės apginti ne NATO narius Europoje, o, be to, europiečiai pagaliau pradės patys mokėti už savo saugumą.
Tada idėją palaikė Suomija, net ES nepriklausanti Turkija, kuri pažadėjo Europos kariuomenei duoti 60 tūkstančius karių (bėda tik ta, kaip rašo V. Volovojus, kad vokiečiai ir prancūzai priešinasi turkų narystei ES). Palankiai pasiūlymą įvertino Austrija ir Švedija.
Rusijai aneksavus Krymą, kilus karui Ukrainoje, išsiplėtus migrantų antplūdžiui į Europos šalis, „Union Europa Forces“ (UEF) idėja įgavo pagreitį. Europietiškų ginkluotųjų pajėgų kūrimo sumanymas buvo aptartas 2016 m. rugpjūtį vykusiame Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos lyderių uždarame susitikime italų lėktuvnešyje „Garibaldi“ prie Ventotene salos. Britams traukiantis iš ES, italai, kuriems ypač aktuali pabėgėlių problema, finansai ir šlyjanti ekonomika, tampa geri idėjos bendraautoriai.
Ar Europa neišbarstys savo saugumo ir gerbūvio? Slaptai.lt nuotr.
Vienu pirmųjų rimtesnių idėjos realizavimo momentų tapo Europos parlamento 2017 metų vasarį priimta rezoliucija Europos Sąjungoje įsteigti vieningą kariuomenę. Motyvas aiškus: vieningos Europos ginkluotosios pajėgos gali kainuoti ES šalims pigiau, nei gynybos išlaidų didinimas iki 2 proc. bendrojo vidaus produkto, kaip to nuosekliai reikalauja naujasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas.
Dar 2010 m. „Respublikos“ diskusijų platformoje svarstėme, kuo Lietuvai būtų naudingas naujas ES jėgos mechanizmas. Jau kuris laikas Briuseliui nepakanka priemonių, kuriomis galima būtų kontroliuoti tai, kas dedasi ES valstybėse narėse. Mat ekonominiai ir politiniai svertai ne visuomet veikia taip, kaip norėtųsi.
“Šiuo metu mechanizmai, kuriais Briuselis gali priversti atskiras ES valstybes nares imtis susitvarkyti savo darže, nėra labai patikimi. O netvarka atskirose valstybėse kenkia visai Sąjungai, – kalbėjo šių eilučių autorius. – Be abejo, kariuomenė sustiprintų ES įtaką. Tikėtina, kad ji galėtų atlikti savotišką įbauginimo funkciją, tarkime, prieš nepaklusnias ar nenorinčias susitvarkyti Bendrijos nares”.
Amerikos kariai Arkikatedros aikštėje Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Bet kaip ir NATO, Europos armija negalėtų kištis į jos narių vidaus reikalus. „Tai tik dar labiau padidintų piliečių nepasitenkinimą savo šalies valdžia ir ES”, – tada pritarė V. Volovojus. „Veikiausiai tai labiau būtų savotiškos policijos funkcijos, panašios į tas, kurias ES šiuo metu atlieka Kosove. Pavyzdžiui, viešosios tvarkos palaikymas, karių rengimas, vietinių pareigūnų mokymas. Tokiu atveju ES kariuomenė skirtųsi nuo Aljanso funkcijų”, – anuomet svarstė diskusijos dalyviai.
Iš tiesų, idėja rizikinga, dėl jos apsispręsti bus nelengva. Juo labiau, kad ES atotrūkis nuo JAV pastaruoju metu didėja. D. Trampas daug pastangų deda vengdamas Rusijos ir Kinijos keliamų grėsmių, o JAV karinė galia, kaip pastebi laikraštis „The New York Times“, nagrinėjantis 90 puslapių Kongreso komisijos parengtą pranešimą „Dėl nacionalinės gynybos strategijos“, tolydžio mažėja. Komisija rekomenduoja 3-5 proc. virš infliacijos tempų kasmet didinti JAV karinį biudžetą, kad, be kita ko, augtų NATO karinis dalyvavimas aljanso Rytų flange ir Baltijos šalyse.
Bet štai D. Trumpas kalba kitaip. Jis sukritikavo E. Macrono pasiūlymą kurti vieningas Europos ginkluotąsias pajėgas – „realią Europos armiją“, kad „apsisaugotume nuo Kinijos, Rusijos ir netgi Jungtinių Valstijų“. Amerikos vadovui ypač nepatiko mintis, kad Europai kada nors gali tekti gintis ir nuo Amerikos. D. Trumpas savo „Twiterio“ paskyroje idėją pavadino „labai įžeidžiama“. Gi Prancūzijos lyderis tai pavadino „tviterio tauškalais“.
Vilniečiai – drauge su svarbiausios Lietuvos partnerės kariais – amerikiečiais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kol kas neaišku, kokia Lietuvos pozicija šiuo klausimu. Rusijos naujienų agentūra „Sputnik“ išplatino pranešimą, esą D. Grybauskaitė paragino E. Macroną „priešintis ordoms iš Rytų“. Žinoma, sunku įtarti, kad Lietuva, pritardama UEF idėjai, sutinka būti įtraukta, kaip V. Radžvilas rašo, į Merkel-Putino paktą, panašų į Miuncheno sąmokslą, kad ji dėl to grįžtų į Rusijos įtakos sferą. Jos pasirinkimas, kaip ir prieškarių, labai ribotas…
Užtat stebina tai, kad V. Putinas nedvejodamas pritarė Europos armijos kūrimui. A. Merkel paaiškino, kad UEF „parodytų pasauliui, jog karas Europoje neįmanomas“. Kitaip tariant, bet kokioms Rusijos pastangoms įžiebti ir išplėsti konfliktą Senajame žemyne būtų užkirstas kelias. Maskvos išskaičiavimas čia aiškus: JAV ir ES supriešinimas po „Brexit“ lūžio ir pabėgėlių invazijos, naudingas V. Putinui, siekiančiam suskaldyti ir taip traškančią Bendrijos vienybę bei pakirsti NATO slinktį link vakarinių Rusijos sienų. Kitaip sakant, Vakarų galios sumažėjimas pačių Vakarų rankomis…
Kur du pešasi – trečias laimi. Lietuva bet kuriuo atveju ketina stoti pralaimėjusių pusėn. Ar iš tiesų kartojasi 1938-ųjų situacija?
Buvusio Vokietijos federalinio kanclerio Gerhardo Schroderio pavardė atsidūrė Ukrainos „valstybės priešų“ sąraše. Vyriausybei artimas portalas „Mirotvorec“ („Taikdarys“), turintis ryšių su Vidaus reikalų ministerija Kijeve, priskyrė socialdemokratų politiką „antiukrainiečiams“.
Buvęs kancleris į sąrašą veikiausiai įtrauktas po interviu Vokietijos laikraščiui „Aachener Nachrichten“, kuriame jis demonstravo supratimą Rusijos įvykdytai Ukrainos Krymo pusiasalio aneksijai 2014 metais.
„Negi jūs rimtai manote, kad kuris nors Rusijos prezidentas ateityje tai vėl atšauks? Šią realybę vieną dieną reikės pripažinti“, – sakė G. Schroderis. Jis, be to, atkreipė dėmesį į tai, kad pusiasalį 1954-aisiais tuometinis sovietų premjeras Nikita Chruščiovas padovanojo Ukrainai. Ir Rusija, ir Ukraina tada buvo TSRS dalis.
G. Schroderis palaiko draugiškus ryšius su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Nuo Krymo aneksijos Rusijos ir Ukrainos santykiai yra sudėtingi. Jau kovą Ukrainos užsienio reikalų ministras Pavelas Klimkinas užsiminė apie sankcijas G. Schroderiui.
„Valstybės priešų“ sąraše yra tūkstančiai pavardžių, tarp jų – buvusios Ukrainos premjerės Julijos Tymošenko. Du sąraše buvę opozicionieriai 2015 metais buvo nužudyti Kijeve.
G. Schroderio žmona teigė esanti sunerimusi. „Mano šalyje ir mano kultūroje mes nesuprantame tokių išpuolių prieš demokratišką politiką, ypač – buvusį federalinį kanclerį“, – sakė iš Pietų Korėjos kilusi Soyeon Schroder-Kim.
Apie europarlamentarę Eleni Teocharus (Eleni Theocharous) nieko nežinotume, jei ne trys skandalai, į kuriuos ši politikė įsipainiojo.
Pirma, ji kaip stebėtoja dalyvavo vadinamuosiuose Rusijos prezidento rinkimuose Kryme, tokiu savo elgesiu tarsi pripažindama, jog ginčija Ukrainos teisę į Krymą – palaiko Rusijos karinę pusiasalio aneksiją.
Antra, Azerbaidžane jai iškelta baudžiamoji byla. Azerbaidžane ji tapo persona non grata po to, kai nelegaliai nuvyko į Kalnų Karabachą (be oficialaus Azerbaidžano leidimo). Armėnų ir rusų ginkluotųjų pajėgų okupuotą azerbaidžanietiškąjį Kalnų Karabachą ji aplankė Vakaruose veikiančios armėnų diasporos prašymu.
Bet tai – ne paskutinis jos išsišokimas. Dabar nepageidaujamu asmeniu ji tapo ir Albanijoje, šalyje, kuri siekia narystės Europos Sąjungoje (Albanija – rimta kandidatė tapti ES nare). Ši politikė supykdė Albanijos vadovybę pareiškusi į ekstremistinius panašių pareiškimų apie šios šalies Konstituciją. Be kita ko, kiti jos pareiškimai priminė Albanijai reiškiamas teritorines pretenzijas dėl pietų Albanijos. Albanijos valdžiai pasirodė, kad ponia Eleni Teocharus kelia šalies saugumui grėsmę, todėl įtraukė ją į „juoduosius sąrašus“. Nuo šiol ji negalės patekti ne tik į Pietų Kaukaze esantį Azerbaidžaną (jos nepageidauja ir Ukraina), bet ir į Europos centre esančią Albaniją.
Armėnų lobistas Kasparas Karampetianas
Tai, kad E.Teocharus tapo nepageidaujama ir Azerbaidžane, ir Albanijoje, – smūgis Vakaruose veikiantiems Armėnijos lobistams. Minint su nuo Kipro išrinktos politikės pavardę dažniausiai prisimenamas ir briliantais prekiaujantis armėnų verslininkas Kasparas Karampetianas. K.Karampetianas prisimenamas ne atsitiktinai, ne šiaip sau. Tarp E.Teocharus ir K.Karampetiano greičiausiai esama ryšio. Mat briliantų verslu užsiimantis Kasparas kilęs iš Graikijos. Kaip praneša kai kurie Azerbaidžano leidiniai, sakykim, haqqin.az, būtent K.Karampetianas organizavo jos neteisėtą, prieš Azerbaidžano teritorinį vientisumą nukreiptą kelionę į Kalnų karabachą.
Svarbu įsidėmėti ir tai, kad Vokietijos teisėsauga, šiuo metu atliekanti plačią operaciją prieš šalyje veikiančias armėnų nusikalstamas grupuotes, pastarosiomis dienomis apklausė kaip liudytoją ir Bundestago deputatą, forumo Vokietija – Armėnija įkūrėją Albertą Veilerį. Prieš Vokietijoje veikiančią armėnų mafiją nukreiptoje baudžiamojje byloje – ir daugiau žinomų politikų pavardžių. Joje minima net Vokietijoje reziduojančio Armėnijos ambasadoriaus pavardė.
Vokietijos politikas Albertas Vaileris
Kai kurie Vokietijos leidiniai jau svarsto, ar tik Vakaruose veikiantys armėnų lobistai neturi slaptų ryšių su Vokietijos, Ispanijos, JAV teisėsaugos intensyviai persekiojamais armėnų mafijos atstovais. Vokietijos analitikai įtaria, kar Armėnijos lobistai ir armėnų mafija gali bendradarbiauti bent jau kai kuriais klausimais. Pavyzdžiui, siekiant armėnų rankose išlaikyti iš Azerbaidžano atplėštą Kalnų Karabachą.
Dar viena įdomi detalė: Vokietijos teisėsaugos apklaustas Bundestago narys A.Veileris (Vaileris) taip pat įtrauktas į Azerbaidžane nepageidaujamų asmenų sąrašus. Įtrauktas už tai, kad neinformavęs oficialiojo Baku lankėsi armėnų okupuotame Kalnų Karabache. Azerbaidžanas jo neįsileido net tąsyk, kai politikas turėjo atskristi į Baku ne kaip turistas, ne kaip privatus svečias, o kaip oficialios Vokietijos kanclerės Angelos Merkel delegacijos narys. Nepaisant to, kad Vokietijos kanclerė A.Merkel norėjo skristi į Azerbaidžaną turėdama ir šį politiką kaip patarėją, Baku nenusileido savo principams ir A.Veileriui neišdavė vizos. A.Merkel į Baku buvo priversta skristi be A.Veilerio.
Žodžiu, E.Teocharus veikla leidžia spėti, jog Vakaruose veikiančios armėnų nusikalstamos grupuotės, dažnusyk vadinamos tiesiog mafija, gali turėti ryšių su kai kuriais Europos Parlamento ir Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos nariais. Ypač įtartini tie, kurie dalyvauja akivaizdžiai prieš Azerbaidžaną nukreiptoje veikloje – važinėja į Kalnų Karabachą be Azerbaidžano valdžios leidimo, tuo pačiu leisdami suprasti, kad tokiais konkrečiais veiksmais ginčija Azerbaidžano teritorinio vientisumo principus (tiek NATO, tiek Europos Sąjunga oficialiai pripažįsta, kad Kalnų Karabachas – ne armėniška teritorija, tai – Azerbaidžano žemės).
Informacijos šaltinis – http://sprotyv.info/ru/news/kiev/eleni-teoharus-edinstvennyy-deputat-evroparlamenta-uchastvovavshiy-v-shou-vybory
Rusija ketvirtadienį įvedė finansines sankcijas šimtams Ukrainos piliečių ir dešimtims bendrovių bei apibūdino jas kaip atsakomąsias priemones į Kijevo veiksmus prieš Maskvą.
Rusijos premjeras Dmitrijus Medvedevas pasirašė Vyriausybės spaudos tarnybos paskelbtą dokumentą, kuriuo reikalaujama įšaldyti 322 Ukrainos piliečių ir 68 įmonių turtą.
Sąraše yra buvusi Ukrainos premjerė Julija Tymošenko ir Ukrainos vidaus reikalų ministras Arsenas Avakovas. Taip pat įtrauktos kelios cheminių medžiagų gamybos ir kasybos įmonės.
Maskva teigia, kad sankcijos susijusios su „nedraugiškais Ukrainos veiksmais Rusijos piliečių ir juridinių asmenų atžvilgiu“.
Rusija ir Ukraina stipriai nesutaria nuo Krymo aneksijos 2014 metais. Jungtinės Valstijos ir Europa jau pritaikė Maskvai kelis sankcijų etapus dėl veiksmų Ukrainoje.
Rusijos policija išvaiko protestuojančius Maskvoje. EPA – ELTA nuotr.
Kol partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininkas Remigijus Žemaitaitis interviu leidiniui „Ekspres Nedelia“ atvirauja, kokių nemalonumų jis susilaukė sukritikavęs Europos Sąjungos pritaikytas sankcijas Rusijai, tie patys Vakarai, kuriems mes, beje, irgi priklausome, vėl rengia naujų sankcijų paketą dėl Skripalių apnuodijimo Didžiojoje Britanijoje.
Rusija visaip bando neigti prisidėjusi prie buvusio Rusijos agento ir jos dukters apnuodijimo, tačiau britų žvalgybos tyrimas rodo, jog nutiko kitaip.
Tuo labiau, kad precedento jau būta.
2006 metais lapkričio mėnesį apnuodytas radioaktyviu poloniu mirė buvęs Rusijos žvalgybos agentūros FSB pareigūnas Aleksandras Litvinenka. Su savo žudikais jis susitiko Londone, bare, kur išgėręs arbatos, pasijuto blogai. Ir nors buvo nustatyti A. Litvinenką nunuodiję asmenys – verslininku tapęs buvęs KGB darbuotojas Andrejus Lugavojus, pastaruoju metu dirbantis Rusijos valstybės Dūmoje, ir Dmitrijus Kovtunas, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas atsisakė juos išduoti Didžiajai Britanijai.
Tai sukėlė didžiulį tarptautinį skandalą. Tačiau Rusijai tai buvo nė motais.
Karinio parado Maskvoje belaukiant. EPA – ELTA nuotr.
Rusija, kuri tapo supuvusios ir sugriuvusios Sovietų sąjungos teisių perėmėja, per visą savo istoriją paranojiškai medžiojo tuos, kurie vienu ar kitu metu pereidavo į kitą barikadų pusę. Žodžiu, išdavikus.Tai sėkmingai darė Vladimiras Iljičius, vėliau Josifas Visarijonavičius, šios tradicijos sėkmingai tęsiamos ir šiandien, įžūliai meluojant visam civilizuotam pasauliui, nors faktai turėtų badyti akis.
Rusijos valdžia jau ne vienerius metus savo propagandoje, nukreiptoje prieš Vakarus, naudoja du jau seniai nustekentus arkliukus: esą dar praėjusio amžiaus 90- aisiais metais Rusija buvo parklupdyta ant kelių, nes net pačiame Kremliuje šeimininkavo amerikiečiai; o kai pakilo, kai iki kosminių galimybių sustiprėjo jos ginkluotosios pajėgos, galinčios nušluoti nuo žemės paviršiaus piktuosius priešus, hedonistiniai Vakarai, siekdami užkariauti Rusijos žemes dėl jose esančių begalinių gamtos išteklių, vėl ją nori parklupdyti.
Sergejų Skripalį sulaiko Rusijos slaptosios tarnybos
Ir Krymo aneksija 2014 – aisiaisvisai nebuvo aneksija, o tik jo sugrįžimas į „gimtąjį“ uostą: „vozvratilsia v rodnuju gavanju“… Karas Rytų Ukrainoje irgi nėra Rusijos sukurstytas, tai – tiesiog pilietinis Ukrainos karas. O Vakarams tai tiesiog pretekstas smaugti „krikščioniškąsias vertybes puoselėjančiai“ matuškai Rusijai…
Mums nereikia konflikto tarp lietuvių ir rusų, sako R. Žemaitaitis. Juk toks konfliktas turi tiesioginę neigiamą įtaką ekonomikai. Anot jo, pritardama sankcijoms Lietuva galvojo apie politinę naudą, gaunamą šią akimirką, o ne apie pasekmes žmonėms ir šalies ekonomikai. „Mes gyvename kaimynystėje, todėl santykiai su kaimynais turi būti geri“, – tvirtina „Tvarkos ir teisingumo“ lyderis.
Su R. Žemaitaičiu galima būtų sutikti tik dėl vieno jo išsakyto punkto: paprasti Rusijos žmonės tikrai nekalti, kad dėl Vakarų sankcijų patiria didžiulius ekonominius sunkumus.
Lietuvių dainoje bet yra ir tokie žodžiai: „Nieks kits čia nekaltas, mergužėle, tu pati…“.
Tačiau toks kai kurių mūsų politikų šunuodegiavimas ir vandens pylimas ant akivaizdžiai visam civilizuotam pasauliui priešiškos valstybės malūnų sparnų, turėtų priversti suklusti visus, dar sveikai mąstančius, mūsų valstybės piliečius.
Juolab kad gyvename svarbių iššūkių ir labai svarbių šaliai rinkimų išvakarėse.
V. Putinas – Austrijos užsienio reikalų ministrės vestuves. EPA-ELTA nuotr.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas gina savo dalyvavimą Austrijos užsienio reikalų ministrės Karin Kneissl vestuvėse. „Tai buvo visiškai privati kelionė“, – pareiškė jis trečiadienį Sočyje bendroje spaudos konferencijoje su Suomijos prezidentu Sauliu Niinistu.
Austrijos opozicija aštriai kritikavo ministrės sprendimą į vestuves pasikviesti V. Putiną ir kaltino ją savo jungtuves pavertus politiniu instrumentu.
V. Putinas šeštadienį prieš savo susitikimą su Vokietijos kanclere Angela Merkel sudalyvavo K. Kneissl vestuvėse Gamlice netoli Graco. Per pusantros valandos trukusią savo viešnagę jis įteikė nuotakai gėlių puokštę, o jo iš Rusijos atsivežtas kazokų choras surengė pasirodymą. Be to, V. Putinas šoko su ministre. Austrijoje pasipiktinimą sukėlė tai, kad diplomatijos vadovė po šokio padarė gilų reveransą prieš Kremliaus vadovą.
V. Putinas trečiadienį pripažino, kad savo viešnagę Austrijoje išnaudojo ir politiniams pokalbiams. „Nepaisant šventės, mums pavyko pasikalbėti su užsienio reikalų ministre ir Austrijos kancleriu“, – sakė jis. Kancleris Sebastianas Kurzas po apsilankymo vestuvėse palydėjo V. Putiną automobiliu į Graco oro uostą. Austrija iki metų pabaigos pirmininkaus ES.
V. Putinas pabrėžė, kad Alpių šalis vaidina „didelį, labai pozityvų vaidmenį ne tik dvišaliuose santykiuose, tačiau ir kuriant dialogą tarp Rusijos ir ES“. Kai Suomija sausį perims iš Austrijos pirmininkavimą ES, esą „gali būti padaryta ir kažkas teigiamo atkuriant normalius rusų ir europiečių santykius“.
ES ir Maskvos santykiai yra įtempti ypač dėl Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos 2014 metais ir jos vaidmens konflikte Rytų Ukrainoje. Dėl to ES taiko sankcijas Rusijai.
V. Putinas vis kaltinamas siekiantis suskaldyti ES, ypač – per ryšius su populistinėmis partijomis šalyse narėse.
Ketvirtadienį užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius su JAV valstybės sekretoriaus padėjėju A. Wessu Mitchellu telefonu aptarė strateginį Lietuvos ir JAV bendradarbiavimą saugumo klausimais. JAV atstovas dar kartą patvirtino, kad šalies politika Rusijos atžvilgiu ir glaudus bendradarbiavimas su Baltijos šalimis nesikeičia.
Tą pačią žinią pakartojo ir ketvirtadienį Vilniuje viešėjusi JAV Kongreso delegacija, vadovaujama Atstovų rūmų Asignavimų komiteto Valstybės, užsienio operacijų ir susijusių programų pakomitečio pirmininko Halo Rogerso.
Kongreso atstovai pabrėžė Lietuvos skiriamo dėmesio transatlantiniam bendradarbiavimui, gynybos išlaidų iki 2 proc. BVP didinimui svarbą.
Ministras padėkojo JAV atstovams už paramą Ukrainai ir Krymo aneksijos nepripažinimo politiką. Transatlantinė vienybė būtina užtikrinant bendrą atsaką Rusijos agresijai.
Grupė kairiųjų pažiūrų čekų politikų sukėlė Ukrainos vyriausybės pasipiktinimą dar kartą apsilankiusi Rusijos aneksuotame Krymo pusiasalyje, pirmadienį pranešė Čekijos naujienų agentūra CTK.
Skelbiama, kad Europos Parlamento (EP) narys Jaromiras Kohličekas ir keli aukšti pareigūnai, priklausantys Čekijos komunistų partijai, dalyvavo Sevastopolyje vykusiame Juodosios jūros flotilės parade.
Be kita ko, jie planavo vykti į Jaltą ir „Arteko“ vaikų stovyklą.
Ukraina kritikavo politikų apsilankymą teritorijoje, kurią 2014 metų kovą aneksavo Rusija. Europos Sąjunga ir daugelis kitų šalių Krymo aneksijos nepripažįsta.
Kijevas įspėjo, kad Čekijos įstatymų leidėjams gali grėsti „plataus spektro sankcijos“.
Rusija pasišaipė iš JAV pareiškimo, kad Vašingtonas nepripažins Maskvos įvykdytos Krymo aneksijos, teigdama, kad JAV politika Ukrainos atžvilgiu ateityje dar gali pasikeisti.
„Žinome tas „ištikimas deklaracijas“, – sarkastiškame komentare socialiniame tinkle „Facebook“ rašė Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova.
Atstovė teigė mananti, kad Vašingtono pozicija Krymo klausimu dar gali pasikeisti – galbūt ateityje, kai šaliai vadovaus naujas lyderis.
Pasak M. Zacharovos, Bendras išsamių veiksmų planas dėl Irano branduolinių ambicijų pažabojimo ir Paryžiaus klimato kaitos susitarimas „neseniai taip pat buvo oficiali JAV politika“, nes taip „asmeniškai nusprendė“ D. Trumpo pirmtakas Barackas Obama.
„O tada atėjo Trumpas ir nusprendė kitaip“, – trečiadienį vakare socialiniame tinkle rašė M. Zacharova.
JAV vyriausybė trečiadienį pareiškė nepripažinsianti Rusijos įvykdytos Ukrainos Krymo pusiasalio aneksijos. Toks pareiškimas padarytas D. Trumpui vis aktyviau mėginant sušvelninti pasipiktinimą, kilusį po itin prieštaringai vertinamo praėjusios savaitės susitiko su Rusijos vadovu Vladimiru Putinu.
D. Trumpas trečiadienį, be kita ko, paskelbė atidedantis planuotą naują susitikimą su V. Putinu iki kitų metų. Tą jis padarė kitą dieną po to, kai Kremlius pranešė, kad V. Putinas ir D. Trumpas Helsinkyje susitarė toliau palaikyti „naudingus kontaktus“.
Jungtinės Valstijos nepripažins Rusijos įvykdytos Krymo pusiasalio aneksijos, trečiadienį, atsakinėdamas į įstatymų leidėjų klausimus apie Vašingtono užsienio politiką, pareiškė JAV valstybės sekretorius Mike’as Pompeo.
Tokį sekretoriaus pareiškimą pasveikino tiek Europos Sąjungos, tiek Ukrainos pareigūnai.
Po praėjusią savaitę Helsinkyje vykusio JAV prezidento Donaldo Trumpo ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino susitikimo buvo pasigirdę spėlionių, kad Vašingtonas gali pradėti daryti nuolaidų Maskvai Krymo klausimu.
„Noriu užtikrinti komitetą, kad JAV nepripažįsta ir nepripažins Kremliaus įvykdytos aneksijos“, – Senato užsienio reikalų komitetą tikino M. Pompeo.
„Jungtinės Valstijos kartu su sąjungininkais, partneriais ir tarptautine bendruomene atmeta Rusijos mėginamą įvykdyti Krymo aneksiją ir žada laikytis tokios nuostatos tol, kol bus atkurtas Ukrainos teritorinis vientisumas“, – tvirtino JAV diplomatijos vadovas.
Rusija turėtų „nutraukti Krymo okupaciją“, pabrėžė M. Pompeo ir pridūrė, kad savo veiksmais Maskva atsiribojo nuo tarptautinės bendruomenės.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas nesvarsto apie referendumo galimybę Rytų Ukrainoje – apie tai Baltieji rūmai paskelbė paplitus spėlionėms, kad Rusija sieks surengti balsavimą separatistų rankose esančioje teritorijoje, kurio rezultatai būtų pripažinti tarptautiniu mastu, praneša naujienų agentūra dpa.
Rusijos užsienio reikalų ministerija nepaneigė, kad tokio referendumo galimybė buvo aptarta per Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir JAV prezidento susitikimą Suomijoje praėjusią savaitę.
V. Putinas ir D. Trumpas susitiko akis į akį, dalyvaujant tik vertėjams. JAV valdžios atstovai teigia nežinantys, kas tiksliai buvo aptarta.
JAV nacionalinės saugumo tarybos atstovas spaudai Garrettas Marquisas sakė, kad „vadinamojo referendumo organizavimas Ukrainos dalyje, kurios nekontroliuoja vyriausybė, būtų neteisėtas“.
Be to, JAV gynybos departamentas paskelbė, kad Ukrainai bus skirta dar 200 mln. JAV dolerių paramos įvairioms rengimo programoms ir misijų poreikiams.
Taigi bendra nuo 2014 m. skiriamos paramos suma išaugtų iki 1 mlrd. JAV dolerių, be jau neseniai leistų ginklų pardavimų, įskaitant prieštankinius ginklus.
Penktadienį Rusijos ambasadorius JAV Anatolijus Antonovas sakė žurnalistams, kad V. Putinas ir D. Trumpas aptarė „konkrečius pasiūlymus“, kaip išspręsti konfliktą Rytų Ukrainoje. Žurnalistams paklausus, ambasadorius nepaneigė, kad ten galėtų būti surengtas referendumas.
Prieš JAV prezidento Donaldo Trumpo ir jo kolegos iš Rusijos Vladimiro Putino susitikimą Baltieji rūmai pabrėžė, kad JAV nesitaikys su Rusijos įvykdyta Krymo aneksija. „Mes nepripažįstame Rusijos mėginimo aneksuoti Krymą“, – Vašingtone pareiškė D. Trumpo atstovė Sarah’a Sanders.
Sankcijos Maskvai, kurias Vašingtonas paskelbė dėl aneksijos, bus išlaikytos tol, kol Rusija grąžins Krymą Ukrainai, pridūrė ji.
D. Trumpo patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Johnas Boltonas savaitgalį užsiminė, kad JAV gali svarstyti apie savo pozicijos dėl Krymo pakeitimą. Pieš tai D. Trumpas kategoriškai neatmetė galimybės pripažinti Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją. Atsakydamas į reporterių klausimą, ar jis nori atsisakyti aneksijos pasmerkimo, D. Trumpas praėjusią savaitę išsisukinėdamas teigė: „Mes pažiūrėsime“.
Ukrainos Krymo pusiasalį kaimynė Rusija aneksavo 2014 metų kovą. Prieš tai po kelis mėnesius trukusių smurtinių protestų, kurie nusinešė per 100 gyvybių, nuo valdžios buvo nuverstas Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius. Rusijos daliniai galiausiai Simferopolyje užėmė Krymo parlamentą ir kitas strategiškai svarbias pusiasalio vietas.
Ginčytiname referendume dauguma pusiasalio gyventojų pasisakė už prisijungimą prie Rusijos. Tačiau aneksijos nepripažįsta praktiškai nė viena šalis.
D. Trumpas ir V. Putinas turėtų susitikti liepos 16-ąją Suomijos sostinėje Helsinkyje. Rusijos vyriausybė pirmadienį pareiškė, kad Krymas nebus pokalbių tema. V. Putinas ne kartą pareiškė, kad pusiasalis yra neatskiriama Rusijos dalis, sakė Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas žurnalistams nepaneigė, kad Rusijos įvykdyta Ukrainos Krymo pusiasalio aneksija gali būti pripažinta, kai jis liepos mėnesį susitiks su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, praneša naujienų agentūra AFP.
Žurnalistų paklaustas, ar JAV pozicija nesikeis ir ji toliau reikš nepritarimą 2014 m. įvykusiai aneksijai, D. Trumpas atsakė, kad „teks pažiūrėti“.
D. Trumpo atsisakymas patvirtinti ilgalaikį JAV nepritarimą Rusijos intervencijai Ukrainoje turėtų kelti nerimą Europos sąjungininkams prieš liepos mėnesį įvyksiantį NATO viršūnių susitikimą.
Vakarų valstybių lyderiai dalyvaus NATO susitikime Belgijoje liepos 11 d., o po kelių dienų, liepos 16 d., JAV prezidentas Helsinkyje susitiks su V. Putinu.
Pripažinimas, kad Krymas niekada nebeatiteks Ukrainai, būtų itin didelė Rusijos pergalė, kuriai po aneksijos buvo įvestos griežtos tarptautinės prekybos sankcijos.
Šis meškinas, papuoštas Vokietijos ir Lietuvos vėliavomis, stovi prie Vokietijos ambasados būstinės Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Dujotiekis Nord Stream 2 yra politinis Putino projektas. Taip Vladimiras Putinas nori suskaldyti Europą. Mes negalime jam to leisti. Gazprom‘as yra ir liktų vienintelis Nord Stream 1 ir Nord Stream 2 tiekėjas, dominuojantis dujotiekio savininkas ir operatorius. Tai pažeidžia pagrindines ES energijos rinkos taisykles.
Gazprom‘as taip pat yra vienas pagrindinių Kremliaus pajamų šaltinių ir politinis instrumentas. Bendrovė remia ir netiesiogiai prisideda prie neteisėtos Krymo aneksijos, karo Rytų Ukrainoje, okupacinės politikos Moldovoje ir Gruzijoje, karo Sirijoje bei propagandinių bei kenkėjiškų išpuolių prieš Europos vienybę. Jei Europos Sąjunga nuspręstų uždegti žalią šviesą Nord Stream 2, tai prilygtų šizofreniškam Rusijos valdžios politikos palaikymui, kurios tikslas – susilpninti ES ir kovoti prieš ją. Tokiu būdu Europos dujotiekių tinklas ir ES teisės aktai būtų naudojami įgyvendinti politiniam tikslui – sugriauti Europos vienybę.
Todėl kartu su ELP frakcijos ir kitais kolegomis aš palaikau Europos Komisijos teisės akto pasiūlymą: visi dujotiekiai iš trečiųjų šalių turi atitikti ES energijos vidaus rinkos taisykles. Šios taisyklės reikalauja dekartelizacijos, tarifų reguliavimo, prieigos taisyklių kitiems rinkos dalyviams.
Apgailestauju dėl neutralios Vokietijos vyriausybės pozicijos, kurią politiniu spaudimu primeta Vokietijos socialdemokratai. Todėl dujotiekis Nord Stream 2 traktuojamas kaip įprastas ekonominis projektas. Kaip toks šis projektas buvo išnagrinėtas pagal galiojančius įstatymus ir kitus teisės aktus ir gavo visus leidimus iš Vokietijos valdžios institucijų.
Noriu pasakyti aiškiai ir tiksliai: žinoma, Vokietija yra suinteresuota sudaryti harmoningus ir sklandžius sandorius su mūsų pagrindiniu dujų tiekėju – Rusija. Tačiau didžioji Vokietijos visuomenės dalis atmeta Putino politiką, nes jis veikia ne demokratiškai, ne pagal įstatymus, nesąžiningai ir nepatikimai. Deja, visi šie punktai nėra įtraukti į Vokietijos įstatymus, kurie reguliuoja ir reglamentuoja jūros aplinkosaugą ir jūrininkystę, taip pat dujotiekių vamzdynų tiesimą sausumoje.
Prieš ketverius metus Rusija aneksavo Krymą. 2014 m. vasario 27 d. „žalieji žmogeliukai“ įžengė į pusiasalį. Kovo 18 d. aneksija buvo baigta.
Bet Rusijos prezidentas V. Putinas Krymo pusiasalio aneksijos klausimą iškėlė savaite anksčiau – per pasitarimą siaurame rate, vykusį prieš ketverius metus, naktį iš vasario 22-osios į 23-ąją, neseniai pareiškė buvęs Valstybės Dūmos deputatas Ilja Ponomariovas. Prezidentas buvo susijaudinęs ir įsiutęs: prieš tai, 22-ąją, vos nepateko į sraigtasparnio avariją Sočyje, kurą jis laikė užsienio specialiųjų tarnybų įvykdytu pasikėsinimu.
V. Putinas aiškiai skubėjo. Jo nuotaika buvo prasta. Tą pačią dieną iš Kijevo pabėgo V. Janukovyčius. Maidanas kunkuliavo, o Maskvos remiami separatistai niekaip negalėjo nuslėpti, kad į Ukrainos rytus veržiasi iki dantų ginkluoti Rusijos kareiviai, gabenama ginkluotė. Reikėjo užsitikrinti geras geopolitines pozicijas Juodosios jūros regione, motyvuojant tai JAV ir NATO interesais regione.
Paskui jis melavo. Kad į Rytų Ukrainą rusų savanoriai atvyksta pakariauti atostogų metu, o „žalieji žmogeliukai“ – tai vėlgi „entuziastai“, kurie esą komufliažinę uniformą gali nusipirkti bet kurioje karo reikmenų parduotuvėje. Nerangus buvo tas humoras, bet V. Putinas spaudos konferencijoje ir neslėpė pokštaująs. Juk visi žinojo: specialios paskirties būriai be atpažinimo ženklų įžengė į Krymą tam, kad užtikrintų referendumo spektaklį, izoliuotų ir šiaip bejėgius Ukrainos karinius dalinius ir užčiauptų burnas nepatenkintiems.
V. Putinas okupacijos ir aneksijos tempais pralenkė J. Staliną. KGB papulkininkis Krymo aneksiją įvykdė per pustrečio karto trumpesnį laiką, nei J. Stalinas tai padarė su Baltijos valstybėmis 1940 metų vasarą. Rusijos kariuomenė į Krymą įžengė vasario pabaigoje. Krymo aneksija buvo užbaigta kovo 18 dieną. Maždaug trys savaitės. J. Stalino sakalai į Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritoriją įžengė 1940 m. birželio 15 dieną. Lietuva buvo aneksuota ir inkorporuota į SSRS sudėtį rugpjūčio 3 dieną, t.y. net po 49 dienų.
Paskui V. Putinas girsis, kad referendume už pusiasalio prijungimą prie Rusijos balsavo 95 proc. Krymo gyventojų. Tiesa, čia J. Stalino jis nepralenkė: SSRS generalisimą išrinkdavo 99,99 proc. sovietų rinkėjų. Bet kaip ir jo pirmeivis, V. Putinas žadėjo, kad priims sprendimus, jog Kryme šalia ukrainiečių ir rusų būtų gera gyventi ir totoriams, kurių kalbą aiškino paskelbsiąs valstybine.
Totoriams jis priėmė kitokį nuosprendį: jų parlamentą – medžlisą – paskelbė teroristine organizacija ir išvaikė, totorių bendruomenės vadovus – teroristais ir neįsileido į pusiasalį. Apie Krymo totorių kalbą, priklausančią senai tiurkų kalbų grupei, žinoma, pamiršo.
Ar kitaip elgėsi J. Stalinas? Gal neatsitiktinai kone tuo pačiu metu, tik prieš 70 metų, 1944 m. gegužę apie 200 tūkstančių Krymo totorių buvo deportuota į Vidurinę Aziją, jų būstus užėmė atėjūnai. JAV leidinys „American Journal of Political Science“ rašė, kad kelionėje į tremties vietas ir pirmaisiais jos metais mirė apie 46 proc. Kryme gyvenusių totorių. Tik 1989 m., kai SSRS ėmė byrėti, jiems buvo leista grįžti į pusiasalį.
Krymo totoriai
Savo nugalėtojiškoje kalboje 2014 m. kovo 18 d. V. Putinas apgailestavo, kad Nikita Chruščiovas atidavė Krymą Ukrainai. Kremliaus ideologai ir šiandien kalba, jog tuometinis SSKP CK generalinis sekretorius tai padarė lengva ranka, netgi lengvai apgirtęs, esą gerokai padauginęs per iškilmes, skirtas 300-osioms Pereslavlio sutarties prijungti Ukrainą prie Rusijos metinėms…
Bet neseniai išleistoje Vitalijaus Portnikovo knygoje „Krymas. Realijos“ rašoma, kad tai buvo ne N. Chruščiovo, o tuometinio Ministrų Tarybos pirmininko Georgijaus Malenkovo – J. Stalino įpėdinio – dovana. Į tokias naujai sugalvotas pareigas N. Chruščiovas buvo paskirtas 1953 m. rugsėjį, jau po J. Stalino mirties, ir kitų metų pavasarį vykusiam prezidiumo posėdžiui jis dar nevadovavo.
N. Chruščiovas 11 metų dirbo Ukrainoje, bet nebuvo ukrainietis: jis rusas iš Kursko srities. Bet V. Putinui tai nė motais: paprastai Rusijos liaudžiai ir šis menkas melas tiko pagardinti Krymo aneksijos šou. Apžvalgininkai ironizuoja, kad anglišką Krymo pavadinimą (Crimea) Rusijos lyderis neatsitiktinai tapatina su crime (angl. nusikaltimas, kriminalas)…
***
Ketinau apsiriboti tik Krymo aneksijos tema ir V. Putinui priimtinomis „zekų“ (kalinių) manieromis, bet kaip ir anuomet, taip ir dabar dėmesį patraukė „lietuviškas“ niuansas: vasario pabaigoje trims Lietuvos piliečiams buvo paskelbtas nuosprendis, apkaltinus juos antivalstybine veikla. Jų nuoseklus raginimas priešintis eurui, Lietuvos narystei ES ir NATO, skalūninių dujų išgavimui Žygaičiuose, valdžios kritika, įvairių proklamacijų platinimas – dar pusė bėdos. Kai kuriuos jų veiksmus galima vertinti kaip radikalių nuomonių raišką.
Būtent prieš Kovo 11-ąją minėti veikėjai, susibūrę į 2013 m. spalį į Klaipėdos savivaldybėje registruotą viešąją įstaigą – judėjimą „Būkime vieningi“, šiaip jau pasisakę už pasaulio žemaičių vienijimąsi ir Žemaitijos karalystės paskelbimą, ėmė platinti provokacinę peticiją. Ją paskelbė Amerikoje registruotas 2007 m. sausį įsikūręs portalas Avaaz.org, kuris save įvardija žmogaus teisių gynėju. Šios organizacijos lyderis – žydų kilmės Kanadoje gimęs 41-rių metų Rickenas Patelis (tėvas gimęs Kenijoje, motina – britė), beje, turintis juodąjį karatisto diržą, giriasi, kad jos gretose yra apie 20 mln. žmonių visame pasaulyje, ir ji atstovauja „patiriančius neteisybę piliečius“. „Avaaz“ iš sanskrito kilęs hindi kalbos žodis reiškia „balsą“. Per JAV prezidento rinkimų kampaniją R. Patelis oponavo D. Trumpui.
Netrukus peticija atsirado ir judėjimo „Būkime vieningi“ portale, bet prieš tai, 2013-ųjų rugpjūtį, jo lyderiai sukurpė ir V.Putinui bei A. Lukašenkai išsiuntė laišką, prašydamas apginti nuo laukiamos ekologinės katastrofos, išgaunant skalūnines dujas Žygaičiuose. Nepriklausomybės metinių proga rūpestis dėl ekologijos virto didžiuliu galvos skausmu, kad Krymo aneksijos pavyzdžiu Klaipėdos kraštas, šimtmečiais ėjęs iš rankų į rankas, atiteks Rusijai. Kartu su Karaliaučiaus sritimi tai taptų strateginiu placdarmu kovoti su „agresyviomis Vakarų užmačiomis rytinėje fronto linijoje“. Kitaip sakant, Krymo ir Rytų Ukrainos frontas galėtų persikelti ir prie Baltijos krantų… Minėtos ir jau neegzistuojančios viešosios įstaigos tinklalapis internete buvo atvirai prorusiškas, jame naujoji Ukrainos valdžia buvo vadinama fašistais, o konfliktas Kryme – JAV ir ES karu prieš Rusiją. Po keleto dienų paskelbta, kad po peticija jau surinkta daugiau nei 100 parašų. Organizatorių tikslas – surinkti 10 000 parašų.
Parašų rinkimo organizatoriai, aiškindami, kodėl Klaipėdos kraštas turėtų būti atplėštas nuo Lietuvos, teigė, kad Rusija tam turi ir juridinę, ir moralinę teisę. Esą paskutiniais Antrojo pasaulinio karo mėnesiais 1945 metais, vaduodami Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos nacių kariuomenės, žuvo apie 130 tūkst. sovietų karių. Bet vienos iš Klaipėdos miesto taryboje atstovautų politinių partijų „Rusų aljansas“ narys Aleksandras Michailovas tąkart atsiribojo nuo šios akcijos ir vadino ją provokacija.
Panašiai kaip Klaipėdos krašto gyventojai tuomet buvo kurstomi ir kaimynai latviai. Visi Latvijos gyventojai, tarp kurių rusų didesnė dalis negu Lietuvoje, taip pat buvo raginami pasirašyti peticiją dėl Latvijos stojimo į Rusijos Federacijos sudėtį. Parašų rinkėjai tikino, kad jei Latvija „vėl taptų Rusijos Federacijos dalimi“ (iš tikrųjų Latvija buvo okupuota Sovietų Sąjungos), tada visiems Latvijos gyventojams atsivertų didelės perspektyvos, daug didesnės negu dabar, kai Latvija yra ES narė. Buvo tikinama, kad išaugs darbo užmokestis, pensijos ir išmokos, o jau nafta ir dujos, kaip Kryme žadėjo Vladimiras Žirinovskis, bus tiekiamos kone nemokamai…
Akivaizdu, kad tokią provokacinę veiklą reikėjo nutraukti. Pernai balandį Klaipėdos apygardos teismas ėmėsi antivalstybine veikla kaltinamų trijų vyrų bylos. Neseniai paskelbtas nuosprendis, kurį puolė smerkti Rusijos propagandiniai kanalai, tokie kaip Sputnik ar Rusijos televizijos…
Neabejotina, kad panašūs eksperimentai, nors ir pridengiami patriotizmu, yra provokaciniai. Jie nėra nekalti, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, o zonduoja visuomeninę nuomonę, ruošia propagandinio karo dirvą, kursto separatines nuotaikas ir ieško ne tik rusakalbių bendruomenėje silpnų vietų. Šitaip formuojama intervencijos aplinka. Atrodytų, XXI a. nebėra vietos praėjusių šimtmečių karų metodams ir dingstims juos pradėti, tačiau Rusijos agresija Gruzijoje, Rytų Ukrainoje, Krymo aneksija rodo, kad, uždangsčius agresiją permatomu šydu, padedant Penktajai kolonai, galima viduramžiškais būdais susigražinti prarastas ir geidžiamas teritorijas.
Minint ketvirtąsias Krymo okupacijos metines, grupė Lietuvos visuomenės veikėjų, intelektualų, politikų ir žurnalistų susibūrė į Ukrainos Krymo draugų grupę.
„Rusijos įvykdyta Krymo aneksija – šiurkštus svarbiausių tarptautinės teisės principų ir Europos saugumo sistemos pažeidimas. Europos Sąjungos ir atskirų valstybių sankcijos, pritaikytos Rusijai dėl šio veiksmo, liudija politinį tarptautinės bendruomenės apsisprendimą. Tačiau sistemingi Kremliaus bandymai ištrūkti iš tarptautinės izoliacijos ir nustumti Krymo aneksijos klausimą į tarptautinės politikos paraštes skatina politikus, politikos apžvalgininkus, akademinio pasaulio atstovus, nepaisant skirtingų pažiūrų, pareigų ir statuso, burtis į neformalią asociaciją. Jos tikslas – kelti ir palaikyti Ukrainos teritorinio vientisumo atkūrimo iniciatyvas“, rašoma pranešime.
Ukrainos Krymo draugų grupės veiklos kryptys yra šios: parama tarptautinėms iniciatyvoms (diplomatinėms, informacinėms, ekonominėms), kurių tikslas – Krymo deokupacija; nelegalios Krymo aneksijos fakto pripažinimo skatinimas ir palaikymas tarptautiniu lygmeniu; Ukrainos suvereniteto ir teritorinio vientisumo atkūrimo idėjos palaikymas informacinėje erdvėje; žmogaus teisių stebėjimas aneksuotame Kryme, politinių kalinių paleidimo skatinimas.
„Siekiame, kad Ukrainos Krymo draugų grupės Lietuvoje įkūrimas taptų paskata analogiškoms iniciatyvoms ir kitose Vakarų valstybėse“, – teigia vienas iš grupės įkūrimo iniciatorių Seimo narys Laurynas Kasčiūnas.
Ukrainos Krymo draugų grupei priklauso Seimo nariai Aušrinė Armonaitė, Laurynas Kasčiūnas, Andrius Kubilius, Rūta Miliūtė, Juozas Olekas, Žygimantas Pavilionis, Gintaras Steponavičius, Virgilijus Alekna, Seimo narys, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Vytautas Bakas, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas prof. Lauras Bielinis, politikos apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas, žurnalistai Tomas Dapkus ir Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, Seimo narys, Liberalų sąjūdžio pirmininkas Eugenijus Gentvilas, istorikas dr. Vilius Ivanauskas, politologas Vytautas Keršanskas, politologas, Harvardo universiteto tyrėjas Linas Kojala ir kiti.
Trečiadienį Strasbūre surengtoje diskusijoje europarlamentarai skambino pavojaus varpais dėl Rusijos propagandos įtakos ES ir jos šalims, taip pat ragino stiprinti ES strateginę komunikaciją, praneša EP Informacijos biuras Lietuvoje.
Kremliaus inspiruojami duomenų nutekinimai, netikros naujienos, klaidinamos informacijos kampanijos ir kibernetinės atakos prieš ES ir jos nares ypač sustiprėjo po karo Ukrainoje, pažymėjo europarlamentarai diskusijoje su ES saugumo sąjungos komisaru Julianu Kingu. Jie priminė Rusijos mėginimus kištis į „Brexit“ kampaniją, taip pat į neseniai vykusius rinkimus Prancūzijoje, Vokietijoje bei Ispanijoje.
EP nariai apgailestavo dėl ribotų ES pajėgumų atsakyti į „Sputnik“, RT ir kitų milijardinėmis sumomis remiamų Rusijos propagandos įrankių netikrų naujienų kampanijas. Mažai ES strateginės komunikacijos komandai, kurią sudaro 17 tarnautojų, trūksta personalo ir lėšų, pabrėžė daugelis kalbėtojų.
Europarlamentarai ragino ryžtingai kovoti su Rusijos propaganda didinant visuomenės raštingumą žiniasklaidos srityje, rengiant informacines kampanijas, skatinant žiniasklaidos nepriklausomumą ir kokybę, taip pat tiriamąją žurnalistiką. Jie siūlė patobulinti audiovizualinių paslaugų direktyvą ir užtikrinti, kad nacionaliniai reguliuotojai netoleruotų neapykantos kurstymo.
EP nariai taip pat akcentavo būtinybę didinti žiniasklaidos valdymo, taip pat politinių partijų ir kampanijų finansavimo skaidrumą. Savo ruožtu jie atkreipė dėmesį, kad socialiniai tinklai tampa vienu iš pagrindinių naujienų šaltinių, todėl ragino jiems taikyti žiniasklaidos reguliavimo taisykles.
Komisaras J. Kingas atkreipė dėmesį, kad net Rusijos karinė doktrina bei jos generolai pateisina netikrų duomenų ir destabilizuojančios propagandos naudojimą. Jis sveikino europarlamentarų siūlymus sustiprinti ES strateginės komunikacijos komandą ir pridūrė, kad pavasarį Europos Komisija planuoja pristatyti kovos su netikromis naujienomis strategiją.
„Net ir tie, kas nėra girdėję žymiosios nacių propagandos ministro J. Gebelso frazės, jog milijoną kartų pakartotas melas tampa tiesa, jos teisingumu gali įsitikinti pažiūrėję dabartinio Kremliaus režimo valdomas televizijas. Padėtis verčia susirūpinti. Net ir nukentėjusi nuo naftos kainų smukimo ir gerokai mažiau – nuo ES sankcijų, Rusija kasmet už dešimtis milijonų eurų išleidžia tūkstančius melagingų ir neapykantą kurstančių žinučių. Beje, Putino režimo įkaite tapusi Rusija nėra vienintelis tokios grėsmės šaltinis. Radikalių religinių judėjimų keliama informacinė grėsmė pastaruoju laikotarpiu sumažėjo, bet tai nereiškia, kad ji išnyko. Džiugina kol kas tik tiek, kad čia, ES institucijose, jau suvoktas priešiškos propagandos keliamas pavojus. Dar prieš porą metų apie tokias informacines grėsmes kalbėjo tik atskiros, pavienės valstybės narės. Esu įsitikinęs, kad stiprindami strateginę komunikaciją einame teisingu keliu. Kartu norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad Europos atsparumą propagandai pradėti stiprinti turime nuo paties pagrindo – piliečių sąmoningumo didinimo“, – kalbėjo europarlamentaras Bronis Ropė (Žalieji).
Kitas Lietuvos išrinktas europarlamentaras Petras Auštrevičius (Liberalai ir demokratai) pabrėžė, kad „visame žemyne prasiskverbė masinė Kremliaus propagandos banga – nuo Vladivostoko iki Lisabonos“. Galiausiai, anot P. Auštrevičiaus, ji pasirodė kitoje Atlanto pusėje – ir Vašingtonas pasirodė esąs jai taip pat nepasiruošęs, kaip ir Londono, Paryžiaus, Madrido ar Barselonos politinė konjunktūra. „Aš ypač vertinu šiandieninių diskusijų dėl Rusijos pavadinimą. Taip, kalbame būtent apie Rusijos propagandą, kuria siekiama paveikti ES šalis, vadinasi – mus! ES atsakas į šį hibridinį karą nebus žiniasklaidos policija. Mūsų atsakas turi būti veiksminga ES žiniasklaidos politika, sukurta ginti liberalią Europos demokratiją, mūsų pagrindines vertybes ir gyvenimo būdą. Galiausiai, formuojant ES žiniasklaidos politiką, turime neapsiriboti tik rinkimų laikotarpiais, nes „Putino užsienio tarnyba“, „trolių fabrikai“ ir robotai dirba 24 valandas per parą“, pažymėjo P. Auštrevičius.
L. Andrikienė (Europos liaudies partija) teigė, kad „ES atsakas į Rusijos agresijos grėsmę iki šiol buvo silpnas, nes didelė mūsų politinio elito dalis, ypač Europos vakaruose, vis dar nepripažįsta šios grėsmės, su kuria susiduriame“. Anot jos, agresyvūs Kremliaus veiksmai yra precedento neturintys po Šaltojo karo: tai svetimų teritorijų okupacija ir aneksija panaudojant jėgą, nuolatiniai kitų valstybių sienų ir oro erdvės pažeidimai, precedento neturintis dezinformacijos naudojimas, priešiškas kišimasis į demokratinius rinkimus ir nuolatiniai kibernetiniai išpuoliai. „Faktas, kad kai JAV tyrinėja aiškiai priešišką prasiskverbimą į savo demokratijos tvirtovę, rinkimų procesą, tokie tyrimai Europoje niekur nebuvo pradėti, nors Rusijos įsikišimo atvejai Nyderlanduose, JK, Prancūzijoje, Vokietijoje yra akivaizdūs. Todėl privalome įvardinti Rusiją kaip pagrindinį priešiškos dezinformacijos šaltinį ir nedelsiant imtis praktinių veiksmų: pripažinti grėsmę, ištirti ir viešai demaskuoti priešišką Rusijos veiklą, padidinti STRATCOM pajėgumus iki reikiamo lygio ir skleisti supratimą už specialistų bendruomenės ribų“, – kalbėjo europarlamentarė.
„Baisu stebėti, kaip blėstančios žvaigždės vardas įsisuka Twitter‘yje. Tas kadaise garsus žmogus, kurį tu praktiškai užmiršai, gali būti negyvas – arba blogiau, iškilmingai pasakoti Pirsui Morganui apie savo gerą draugą Vladimirą Putiną“, – rašo Emi Cimerman leidinyje „The Daily Beast“.
Stivenas Sigalas, davęs interviu iš Rusijos per Skype, žvairomis žvilgčiojo per komiškai mažus akinių stiklus, smerkdamas „obamininkus“ ir Amerikos „vidaus priešus“, ironizuoja žurnalistė.
Kai Pirsas Morganas paklausė, kas gali rimtai žiūrėti į Sigalo patriotizmą, kai jis tiesiogiai kalba per Skype iš Rusijos, 65-rių metų amžiaus aktorius atsakė: „Visos šalys užsiima šnipinėjimu… Tačiau kvaila būtų manyti, kad Vladimiras Putinas turi ką nors bendro su kišimusi į rinkimus ar net kad rusai turi tokių technologijų“.
Suokalbio su Rusija istoriją jis priskyrė propagandai, prieš apibendrindamas, jog „Rusija ir Amerika turi būti puikios sąjungininkės“.
Dabar daug žmonių internete šaiposi iš Stiveno Sigalo, jo „didžiulės dažytos juodos ožio barzdos“ ir „gąsdinančių aštrių praplikimų virš smilkinių“, rašo autorė. „Bet kam išjuokti Sigalo virsmą senstančiu „Bondo priešu“, kai mes galime sumalti į dulkes jo beprotiškas politines pažiūras?“ – klausia ji.
Stivenas Sigalas
„Kaip liudija ypatingas tonas, kuriuo Stivenas Sigalas ištarė „Vladimiras Putinas“ per interviu Pirsui Morganui trečiadienį, jie – artimi draugai; iš tikrųjų, Putinas net šokiravo buvusį prezidentą Baraką Obamą 2013 metais, pasiūlęs paskirti aktorių Rusijos garbės atstovu Kalifornijoje ir Arizonoje“, – sakoma straipsnyje. BuzzFeed duomenimis, tas postas būtų jį padaręs „galimu Baltųjų rūmų ir Kremliaus tarpininku“.
Gal Putinas manė, kad „Sigalas, rytų kovų meistras, virtęs primirštu trilerių herojumi, buvo būtent tas žmogus, kuris atitrauks Amerikos ir Rusijos santykius nuo prarajos“.
Aktorių ir diktatorių susiejo bendra meilė kovų menams: Sigalas keletą kartų pademonstravo savo gebėjimus Rusijoje, rašo Cimerman, primindama, kad Putino ir Sigalo „draugystė“ užsimezgė 2011 metais. Aktorius taip pat palaikė Putiną 2014 metais sovietų sporto programos „Pasiruošęs darbui ir gynybai“ atnaujinimo reikaluose.
2014 metais Sigalas gyrė savo sporto salės draugelį Putiną kaip „vieną iš didžiausių pasaulio lyderių, jei ne patį didžiausią iš dabar gyvų esančių“, pridurdamas, kad „jis rūpinasi Rusija labiau, nei kas nors, ką aš pažįstu. Ir jis nebijo paprasčiausiai daryti tai, kas būtina“. Sigalą taip pat „garbino Čečėnijos tironas Ramzanas Kadyrovas“, ir jis pritarė Putino Krymo aneksijai 2014 metais“, priduria autorė.
„Visi tie meilikavimai Putinui atsipirko 2016 metais, kai Kremlius paskelbė, kad suteikia buvusiai žvaigždei pilietybę“, – rašo žurnalistė.
