Vatikano gvardiečiai. EPA – ELTA nuotr.Vatikanas. EPA-ELTA nuotr.
Vatikanas, balandžio 12 d. (AFP-ETA). Ukrainos ambasadorius prie Šventojo Sosto antradienį išreiškė „susirūpinimą“ dėl plano, pagal kurį per Didžiojo penktadienio ceremoniją, kurioje dalyvaus popiežius Pranciškus, rusės ir ukrainietės moterys turėtų kartu nešti kryžių.
Šis taikos gestas Rusijos karo Ukrainoje fone turėtų įvykti per Kryžiaus kelio procesiją šalia Romos Koliziejaus penktadienio vakarą.
Ambasadorius Andrijus Jurašas tviteryje parašė, kad „supranta ir pritaria Ukrainos ir daugelio kitų bendruomenių susirūpinimui dėl idėjos penktadienį Ukrainos ir Rusijos moterims kartu nešti Kryžių“.
„Dabar mes dirbame šiuo klausimu, bandydami paaiškinti jos įgyvendinimo sunkumus ir galimas pasekmes“, – rašė jis.
A. Jurašas neatsakė į AFP prašymus pakomentuoti savo poziciją, taip pat nebuvo komentarų ir iš Vatikano.
Moterys turėtų kartu nešti kryžių vieną Kryžiaus kelio – tradicinės procesijos, kurios 14 skirtingų stočių primena Jėzaus kančią ir mirtį nuo jo pasmerkimo iki palaidojimo – atkarpą.
Popiežius Pranciškus paragino žmones būti kukliais. EPA-ELTA nuotr.
Ceremonija vyksta Didįjį penktadienį, Jėzaus nukryžiavimo dieną, likus dviem dienoms iki Velykų – vienos svarbiausių krikščionių kalendoriaus švenčių. Ukrainos miestai po Rusijos bombardavimų. EPA – ELTA nuotr.
Dėl koronaviruso 2020 ir 2021 metais sumažintas procesijos variantas buvo surengtas Šventojo Petro aikštėje Vatikane.
Popiežiui artimas jėzuitų teologas Antonio Spadaro tviteryje patvirtino, kad kilo „prieštaravimų“ dėl idėjos rusėms ir ukrainietėms kartu nešti kryžių.
„Reikia suprasti vieną dalyką: Pranciškus yra ganytojas, o ne politikas“, – rašė jis.
Valstybės atkūrimo dienos proga prezidentas Gitanas Nausėda už nuopelnus Lietuvai, už jos vardo garsinimą pasaulyje, už atsidavimą jai kasdieniu prasmingu darbu įteikė valstybinius apdovanojimus žmonėms, vertiems didžiausio pagerbimo.
Šią svarbią Lietuvos istorijai dieną šalies vadovas pasirėmė signatarų pavyzdžiu ir priminė, kiek daug per trumpą žmogišką gyvenimą gali nuveikti iškilios asmenybės, vedinos talento, darbštumo, kilnių idėjų ir ryžto, kurie iš pažiūros neįmanomus dalykus paverčia įmanomais.
„Šiandien mes žinome, kad yra daug būdų dirbti Tėvynės naudai, ir nė vienas iš jų nėra vienintelis įmanomas. Todėl nuoširdžiai džiaugiuosi šiandien čia matydamas gausų būrį Lietuvai nusipelniusių, šviesių žmonių. Kiekvienas, kuriam šiandien įteikiamas apdovanojimas, nuveikė kur kas daugiau, nei įpareigoja profesinė ar pilietinė pareiga”, – ceremonijos metu kalbėjo prezidentas.
Šalies vadovas nuoširdžiai dėkojo tiems, kas kuria Lietuvos mokslą, rūpinasi jos saugumu, buria išeivių bendruomenes, puoselėja lietuviškąją kultūrą. Taip pat tiems, kurie į dienos šviesą iškėlė 1863-iųjų sukilimo didvyrių palaikus ir taip grąžino mums svarbią turtingos istorijos dalį. Prezidentas išreiškė dėkingumą ir svečiams iš užsienio, nepaliaujantiems tiesti draugiškas tautas jungiančius tiltus.
„Nuoširdžios padėkos žodį siunčiu visiems, kurie negailėdami laiko ir jėgų dirba, siekdami mūsų šalies ir jos žmonių gerovės. Jūs esate pagrindiniai valstybės pamatų kūrėjai, kuriais visi pagrįstai galime didžiuotis. Leiskite mums sekti Jūsų pavyzdžiu”, – teigė valstybės vadovas.
Ordino „Už nuopelnus Lietuvai” Didįjį kryžių prezidentas įteikė Kauno valstybinio choro meno vadovui ir vyriausiajam dirigentui, profesoriui Petrui Bingeliui ir Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro meno vadovui ir vyriausiajam dirigentui, profesoriui Gintarui Rinkevičiui.
Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi apdovanoti Remigijus Bridikis, Tomas Galius ir Aidis Meželis – Valstybės saugumo departamento pareigūnai, kuriems apdovanojimai bus perduoti.
Ordino „Už nuopelnus Lietuvai” Karininko kryžiumi apdovanoti akademikai, Mokslų akademijos tikrieji nariai Vladas Algirdas Bumelis, Henrikas Žilinskas, Gintautas Žintelis. Taip pat Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Vladas Terleckas.
Šis Ordino „Už nuopelnus Lietuvai” Karininko kryžius taip pat skirtas keturiems užsienio piliečiams, kurie apdovanojimo atsiimti atvykti negalėjo, todėl jis bus įteiktas kitą kartą: generolui majorui Timothy Johnui Hilty – buvusiam JAV Pensilvanijos gvardijos ir Lietuvos kariuomenės ryšių stiprintojui; Davidui Johnui Hobbsui – buvusiam NATO Parlamentinės Asamblėjos generaliniam sekretoriui, reikšmingai prisidėjusiam remiant Lietuvos poziciją regioninio saugumo klausimais; atsargos generolams Jamesui Normanui Mattisui ir Herbertui Raymondui McMasteriui, reikšmingai prisidėjusiems stiprinant JAV ir Lietuvos strateginį gynybinį bendradarbiavimą.
Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžius įteiktas Jonui Šilinskui – aktyviam antitarybinės agitacijos ir propagandos skleidėjui sovietų okupacijos metais.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi apdovanoti Gytis Grižas, Arūnas Kalėjus ir Valdas Steponaitis – Lietuvos nacionalinio muziejaus darbuotojai, archeologai, aktyviai dalyvavę surandant Lietuvos istorijai išskirtinės reikšmės 1863-1864 m. sukilimo dalyvių palaikus. Šis ordinas įteiktas ir rašytojui, vertėjui Teodorui Četrauskui bei profesorei, Rytprūsių istorijos tyrinėtojai Ruth Margarete Christine Leiserovitz.
Šalies vadovas ordino „Už nuopelnus Lietuvai” Riterio kryžių įteikė poetui, žurnalistui, Punsko „Aušros” leidyklos direktoriui ir vyriausiajam redaktoriui Sygitui Birgeliui, aktyviam lietuvių istorijos paveldo puoselėtojui Lenkijoje; Carmen Caro Dugo – Vilniaus universiteto Užsienio kalbų instituto Romanų kalbos katedros docentei, profesorei, aktyviai lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo plėtotojai bei Lietuvos vardo skleidėjai Ispanijos Karalystėje; Kęstučiui Kasparavičiui, grafikui, knygų vaikams autoriui ir iliustruotojui; Markusui Oskarui Roduneriui, vertėjui, publicistui, aktyviam lietuvių literatūros ir jos istorijos skleidėjui vokiškai kalbančiose valstybėse; Gunčiui Ivarsui Smidchensui – Vašingtono universiteto Sietle docentui, aktyviam lietuvių kalbos, istorijos ir kultūros skleidėjui Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Ordino „Už nuopelnus Lietuvai” Riterio kryžius skirtas, bet jo atsiimti atvykti negalėjo Davidas Alanas Harrisas – Amerikos žydų komiteto vykdomasis direktorius, aktyvus Lietuvos interesų rėmėjas tarptautinėse organizacijose (JAV); Richardas Davidas Hookeris, Jr. – buvęs JAV prezidento specialusis patarėjas ir nacionalinio saugumo vyriausiasis direktorius Europai ir Rusijai, aktyvus Lietuvos saugumo ir gynybos interesų rėmėjas, daktaras (JAV); Gražina Theresa Ignė Marijošius – Šv. Mergelės Marijos nekaltojo prasidėjimo Vargdienių seselių kongregacijos vyresnioji sesuo, aktyvi lietuviškų ir krikščioniškų tradicijų ugdytoja ir rėmėja Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje ir kitose valstybėse gyvenančių lietuvių bendruomenėse; Katsuhiro Ochiai – Japonijos Hiracukos miesto meras, aktyvus dvišalio Lietuvos Respublikos ir Japonijos kultūros, sporto ir jaunimo mainų bendradarbiavimo skatintojas ir plėtotojas.
Ordino „Už nuopelnus Lietuvai” medaliu apdovanoti Dovilė Gimberienė – rašytoja, aktyvi literatūros ir teatro meno skleidėja; Birutė Karčauskienė – Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos direktorė; Daiva Kirtiklienė – Marijampolės Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos direktorė ir Vidas Kavaliauskas – Sakartvelo technikos universiteto Lietuvių kalbos ir kultūros centro vadovas.
Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius (po mirties) skirtas Mykolui Karpavičiui-Milonui, Dainavos Dzūkų rinktinės Margio tėvūnijos partizanų ryšininkui.
Ceremonijoje dalyvavo ir anksčiau skirtų apdovanojimų tuomet atsiimti negalėję žmonės: Vyčio Kryžiaus ordino medaliu apdovanotas Kostas Pranas Rimsa (Kanada), Sausio 13-osios atminimo medaliu – Mykola Polishchukas (Ukraina).
Kryžius – vienas populiariausių Lietuvoje krikščionybės simbolių. Visas krikščioniškas gyvenimas yra paženklintas kryžiaus ženklu. Nuo Krikšto kryžiaus ženklas lydi kiekvieną maldą, kiekvieną laiminimą. Pamaldumas kryžiui yra toks pat senas, kaip ir pati krikščionybė.
Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė
Gilias katalikybės tradicijas nacionalinėmis spalvomis padabino ypatinga Lietuvos istorija, kurioje katalikybė, o su ja ir kryžiai tapdavo ir vienu svarbiausių nacionalinės tapatybės simboliu, todėl jie tapo ir tautinio pasipriešinimo carinės Rusijos priespaudai bei sovietų okupacijai simboliu. Lietuvoje netgi susiformavo atskiras tautodailės pošakis – kryždirbystė, šalia dievdirbystės.
Šiandien, regis,
kryžiui vėl lemta tapti dvasinės, kultūrinės kovos dėl tautos išlikimo
simboliu. Tad pranciškonų brolijos sprendimas Kretingos bažnyčios 400 šimtų
metų jubiliejų pažymėti Kryžiumi, atrodo, neturėjo sulaukti rimtesnių
prieštaravimų. Bet juk esam lietuviai, o lietuviai pastaraisiais metais
išgarsėjo kaip viena irzliausių, viskuo nepatenkintų žmonių tauta. Todėl ir
Kretingoje statomas kryžius neišvengė kritikos. Vieniems nepatiko pats
sumanymas, kitiems – medžiagos, iš kurių buvo montuojamas kryžius, tretiems
užkliuvo vieta, kuri buvo jam numatyta…
Ką liudija tie ir kiti pabambėjimai? Gal tai, kad tapome taip išdresiruoti pamokymų būti tolerantiškais, atidiems tam, kas svetima, kas – kitoks, iš kitur, kad nebemokame džiaugtis tuo, kas gera, kas gražu savame mieste, savoje gatvėje, savame kaime?… Iš mūsų buities ir iš mūsų kultūros baigiamas išguiti jaukaus artumo „saviškiui”, „mūsiškiui” jausmas, atvirumas „gimtųjų namų“ kultūros reiškiniams.
Kultūra pirmiausia yra
„tai, kas yra mūsų galvose“, – lakoniškai nusakė maestro Donatas Katkus ir
patikslino: „Labai dažnai kultūrą
tapatina su meno kolektyvais, dailininkais, tačiau tai yra laisva bendruomenė.
Jie užsikrečia menu, galbūt, yra garbėtroškos kažkokie momentai. Ne tai
svarbiausia yra. Kultūra yra tai, kas yra visų žmonių galvose, ką jie mąsto.“
O jei galvose yra vien
neigimas, vien kritika, ar tai galima vadinti kultūra? Vargu bau… Tad siūlau
pasižiūrėti į naująjį kryžių ramiai, „be pykčio“ ir paieškoti gerųjų jo pusių.
Kretingos kryžius unikalus. Jis – ne iš medžio, ne iš akmens, ne iš metalo ar kitų tradicinei kryždirbystei įprastesnių medžiagų. Ir ne todėl, kad autorius, talentingasis, praktiškai visą Žemaitiją, ypač Telšius puošiantis architektas Algirdas Žebrauskas būtų norėjęs „kad ir nežmoniškai, bet tik kitoniškai“, o todėl, kad sumanė jį kaip šviečiantį iš vidaus, „iš savęs“. O toks sumanymas reikalavo ir netradicinių sprendimų, pasirenkant medžiagas, visą konstrukciją.
Rezultatą turime? Kryžius šviečia? Šviečia. Ir tai –
labai prasminga.
Seniau, prieš kelis šimtmečius, kai ne tik kaimai, bet ir miestai naktį būdavo tamsūs, nešviesdavo ir bažnyčių bokštai. Bažnyčių bokštų apšvietimas plačiau paplito XX a. Kam nepatinka gūdžią naktį iš tolo šviečiantys bažnyčių bokštai? Ir kas gali paneigti, kad taip apšviesti, jie traukia į save ir tikinčiųjų maldas?..
O štai Kretingos kryžius šviečia pats, iš savęs, skleisdamas
į išorę, į pasaulį Kristaus malonę, atleidimą ir Prisikėlimo pažadą. Mums
belieka tik žiūrėti ir … tikėti.
Kryžiaus skleidžiama šviesa nėra apribota jokiais
išmatavimais, metrais ir centimetrais. Ji sklinda beribėje erdvėje, tiesdama
šviečiantį kelią į begalybę, ištirpstančią amžinybėje.
Kažkam
nepatinka vieta, kurioje iškilo Kryžius. Tačiau ji labai prasminga.
Kryžiaus ženklas kabo visuose krikščioniškuose namuose, stovi prie daugelio Lietuvos kaimų kryžkelių. Kryžius, kryžkelė, sankryža – šie objektai atkartoja vienas kitą ir grafiškai-architektūriškai, ir lingvistiškai, jungiami bendros šaknies kryž-. Juos jungia ir tam tikra bendra funkcija: pasirinkimo funkcija.
Kryžkelėje atsidūręs Žmogus Žemiškasis renkasi savo žemiškojo kelio kryptį.
Atsisukęs į Kryžių, Žmogus Dvasingasis
renkasi kryptį sielai, dvasiniam gyvenimui: arba žemyn, į žemę, paskutinę
bedvasio kūno priebėgą, arba į kairę-dešinę, kaip rodo kryžiaus skersinė
kryžma, į nesibaigiančias tiesos paieškas, ar, pagaliau, aukštyn, per kančią, tačiau
laisva dvasia – į nemirtingumą, į amžinybę.
Nežinau, sąmoningai ar ne, bet kryžiaus vieta prie sankryžos Kretingoje pasirinkta tobulai: dabar kiekviename sankryžos kampe matome įsikomponavus vieną iš keturių „banginių“, ant kurių laikosi žmonija.
Viename kampe – kultūra: dalis buvusio grafų Tiškevičių rūmų parko, kurio takeliai veda į muziejų, į tą kultūros ir tradicijų saugyklą.
Antrame kampe – švietimas: ten stovi M.
Daujoto progimnazija.
Trečiame kampe – degalinė, moderniosios civilizacijos gyvybę palaikantis „kraujas”.
Ketvirtas kampas ilgus dešimtmečius
neturėjo prasmingo akcento. Jame augo medžiai, krūmai, gėlynai, už jų –
daugiabutis. Ir kaip tik šitame sankryžos, kryžkelės kampe dabar iškilo
pagrindinis krikščioniškosios religijos simbolis – Kryžius.
Ko reikia dar, kad galėtume nuoširdžiai
pasidžiaugti didelio žmonių kolektyvo – iniciatorių, projekto autorių, lėšų
aukotojų, statybininkų – bendro darbo vaisiumi? Tik atviros, pavydo ir
įtarinėjimų neapsunkintos širdies…
Kryžiai. Slaptai.lt nuotr.
Tokios pat širdies reikia ir tam, kad pasidžiaugtume kiek anksčiau kitame Lietuvos pakraštyje
išaugusiais Dievo namais – atstatyta Balbieriškio bažnyčia. Apie jos statybą
režisierius Remigijus Velička netgi filmą susuko: „Viltis ir stebuklas
Balbieriškyje“.
Nors ir kryžiaus, ir bažnyčios statybai lėšas aukojo visa tų parapijų tikinčiųjų bendruomenė, ir ten, ir čia nebuvo apsieita be kelių mecenatų, verslininkų, kurie ant savo pečių, teisingiau, ant savo biudžeto “įnešė“ pagrindinius statybai reikalingus finansinius srautus. Tai irgi – savotiška „geroji naujiena”, kuri papuošė besibaigiančius šimtuosius mūsų atkurtos valstybės gyvavimo metus, kuri neleidžia užgesti vilčiai, kad Lietuva dar yra ir bus reikalinga ne tik „pašalpiniams“, bet ir dirbantiems, kuriantiems lietuviams…
Kaip primena kunigas A. Toliatas, „mūsų dvasingumas, vidinė kultūra nebūtinai susijusi su
religingumu, tačiau neatsiejama nuo bendražmogiškų vertybių. /…/ Mūsų
dvasingumas liktų labai paviršutiniškas ir teoriškas, jeigu mes nebūtume
žmogiški, nes dvasingumo, religingumo pamatas yra žmogiškumas /…/, todėl jei
pradėtume kalbėti, žiūrėti, gilintis, skleisti susikalbėjimo, integralumo
kultūrą, manau, keistųsi ne tik mūsų religinis gyvenimas, bet ir mūsų santykių
aiškinimosi būdai – tiek išorinėje erdvėje, tiek privačiuose santykiuose,
šeimose. Dėl to gerėtų mūsų santykiai su artimiausiais žmonėmis, mikroklimatas
darbovietėse ir daugybė kitų dalykų, nes viskas yra su viskuo susiję“.
O Balbieriškio bažnyčios statybą
finansavęs verslininkas A. Paukštys turi vieną trumpą, bet labai konkretų
prašymą visiems mums: „Mielieji, nepraraskite tikėjimo. Neišvažiuokite iš šito
krašto“.
Neišvažiuokit… Nes dar šviečia
bažnyčios ir kryžiai…
