Karių savanorių priesaika Lietuvai – prie partizanų memorialo Kryžkalnyje. Lietuvos kariuomenės nuotr.
Penktadienį Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) kariai savanoriai iškilmingai prisieks Lietuvai. Daugiau nei 60 karių savanorių priesaiką duos istorinėje vietoje – prie Lietuvos partizanų memorialo Kryžkalnyje, pranešė Lietuvos kariuomenė.
Kario priesaika – išskirtinis aktas, įtvirtinantis asmenines moralines vertybes ir santykį su Valstybe, šalimi, kurią laikai savo Tėvyne, įsipareigojimus jai, sakoma Lietuvos kariuomenės pranešime.
„Šiais metais tai jau trečioji karių savanorių priesaika, dar šešios bazinių įgūdžių kurso laidos yra suplanuotos, visas jas tradiciškai vainikuos priesaika, kurios metu naujieji savanoriai įsipareigos ginti mūsų šalį“, – sako Krašto apsaugos savanorių pajėgų vadas plk. Linas Kubilius.
Pasak Lietuvos kariuomenės pranešimo, prieš duodami priesaiką kariai savanoriai tris savaites dalyvavo Baziniame kario savanorio įgūdžių kurse (BKSĮK) Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio motorizuotame pėstininkų batalione. Kursų metu kariai susipažino su ginkluotės, taktikos, topografijos, logistikos, ryšių ir medicinos teorija bei praktika. Kiekviename BKSĮK lankosi KASP vadas kartu su vyriausiuoju puskarininkiu, kurie susitinka su kariais, pasveikina juos pasirinkus kario kelią, pasikalba apie jų tarnybos perspektyvas.
Bazinis kario savanorio įgūdžių kursas vyko netgi COVID-19 pandemijos metu – praėjusiais metais 7 kartus buvo organizuotas BKSĮK, po kurio Lietuvai iškilmingai prisiekė nauji kariai savanoriai. Šiais metais Baziniai kario savanorio įgūdžių kursai numatomi: gegužės 30 d. – birželio 17d., birželio 27 d. – liepos 15 d., rugpjūčio 1 d. – rugpjūčio 19 d., rugsėjo 26 d. – spalio 16 d., lapkričio 21 d. – gruodžio 9 d. Karių savanorių priesaika Lietuvai – prie partizanų memorialo Kryžkalnyje. Lietuvos kariuomenės nuotrauka
Iškilmingos karių savanorių priesaikų ceremonijos vyksta Lietuvai istorinėse vietose – gruodį kariai prisiekė Jiezne prie paminklo trims karių savanorių kartoms atminti, vasarį – prie Vyčio paminklo šalia Kauno pilies, kovą – prie memorialo Lietuvos partizanams atminti. Istorinėje vietoje duota kario priesaika sustiprina ir daugelio mūsų pasiryžimą saugoti mūsų laisvę.
Į tarnybą Krašto apsaugos savanorių pajėgose gali būti priimami nuo 18 iki 60 metų amžiaus pagrindinį išsilavinimą (pageidautinas – vidurinis) turintys Lietuvos Respublikos piliečiai, pagal fizinį pasirengimą, sveikatos būklę bei moralines savybes tinkami kario savanorio tarnybai. Kario savanorio tarnyba prasideda kariui pasirašius sutartį, po kurios jis dalyvauja trijų savaičių trukmės Baziniame kario savanorio įgūdžių kurse. Baigęs šį kursą ir prisiekęs Lietuvos Respublikai, karys savanoris paskiriamas į kuopą ir su savo vienetu yra rengiamas individualioms, specialisto bei kolektyvinėms užduotims.
Karys savanoris pratybose per metus dalyvauja nuo 20 iki 50 dienų. Mokymai dažniausiai rengiami savaitgaliais, tačiau įvairūs kursai ir ilgesnės trukmės pratybos vyksta ir darbo dienomis. Kario savanorio tarnyba yra nenuolatinė karo tarnyba, suderinama su civiliniu darbu, mokslais ar studijomis.
Karo muziejus pristato išskirtinę monetą – dvigubą auksinį dukatą. Muziejaus nuotr.
Per savo šimtametę veiklą Vytauto Didžiojo karo muziejus (įsteigtas 1921 m. vasario 16 d. Kaune) išgyveno pakilius kūrybos periodus ir sunkius okupacijų laikus. Per jo veiklos metus muziejaus rinkinius praturtino istorinės vertybės, atskleidžiančios ne tik karybos tradicijas, bet ir turtingą Lietuvos praeitį. Šiuo metu, kaip praneša Vytauto Didžiojo karo muziejus, vien tik numizmatikos rinkinyje saugoma ir tiriama 39 tūkstančiai numizmatikos, faleristikos bei bonistikus eksponatų. Tarp jų – ir reta auksinė moneta – dvigubas dukatas (it. Doppio Ducato), nukaltas 1509–1522 metų laikotarpiu Šiaurės Italijoje, Feraros kunigaikštystėje (kalyklos meistras Paulo Zerbinato). XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje Feraros kunigaikštystė tapo tarptautiniu kultūros centru, garsėjančiu architektūra, muzika, literatūra ir vizualiaisiais menais.
Monetos averse pavaizduotas profiliu pasisukęs į kairę 3-iasis Feraros kunigaikštis Alfonsas I d,Este su šarvais. Aplinkui, ties monetos kraštine, lotyniškai parašyta „Kas yra Dievo“. Įdomus faktas, kad kunigaikščio pirmoji žmona buvo Ana Marija Sforca (1476–1497) – Bonos Sforcos teta. Bona Sforca Lenkijos karaliene ir Lietuvos didžiąja kunigaikštiene tapo 1518 metų balandžio 18-ąją, kai, palikusi Šiaurės Italiją, ištekėjo už karaliaus ir didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo. Po dvejų metų ji pagimdė sūnų Žygimantą Augustą. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, primena muziejininkai, driekėsi platus Bonos Sforcos asmeninių valdų tinklas su dvarais, kaimais, miesteliais bei savivaldžiais miestais. Šiose žemėse įvykdytos reikšmingos ūkio reformos. Tad žinant Bonos Sforcos ryšius ir monetos kalybos datą, galima spėti, kad dvigubas auksinis dukatas į Lietuvos teritoriją pateko atvykus Bonai Sforcai. Monetos viršutinėje dalyje išmušta kiaurymė ir įverta grandelė. Tikėtina, kad moneta naudota kaip asmens papuošalas.
Anot Muziejaus fondų saugotojo Edvino Vaidoto, kaip ši moneta pateko į Lietuvos teritoriją, iš tiesų yra mįslė. Į Vytauto Didžiojo karo muziejų ji buvo pristatyta 1967-aisiais. Moneta rasta XIX a. išartuose Plemborto dvaro (Raseinių r.) laukuose. Šis dvaras pirmą kartą Raseinių žemės teismo knygose minimas 1586-aisiais. Tuomet jis priklausė Žemaitijos kaštelionui Mikalojui Tolvaišai, vėliau – jo sūnui Adomui. 1642 metais dvarą, kaip Joanos Tolvaišytės kraičio dalį, perėmė Minsko ir Žemaitijos kaštelionas Jonas Alfonsas Lackis, paskui – įtakinga vengrų kilmės Eperješų giminė. 1775 metais dvarą įsigijo Žemaitijos tijūnas Stanislovas Daugirdas, o nuo 1891-ųjų dvare šeimininkavo archeologas, muziejininkas ir dailininkas Tadas Daugirdas. Plemborgo dvaras Daugirdų giminei priklausė iki pat Antrojo pasaulinio karo.
1967-aisiais išskirtinė vertybė – dvigubas auksinis dukatas – pateko į Kauno valstybinio istorijos muziejaus (nuo 1990 metų – Vytauto Didžiojo karo muziejus) rinkinius. Muziejui šią retą monetą, norėdamas, kad ji būtų prieinama visuomenei, padovanojo poetas, filosofas ir kovotojas už Lietuvos laisvę Mindaugas Tomonis (1940–1975), turėjęs nedidelę numizmatikos kolekciją.
Vilniaus geležinkelių stotyje. Slaptai.lt nuotr.
Deja, likimas jam nebuvo malonus. Dirbdamas Paminklų konservavimo institute, M. Tomonis 1974 metais viešai atsisakė vykti į Kryžkalnį ištirti paminklo sovietinei armijai būklės. Negana to, savo rašytame pasiaiškinime reikalavo demokratijos, spaudos ir sąžinės laisvės, o visų svarbiausia – atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Po to, kai M. Tomonis atsisakė vykti į karinius SSSR kariuomenės mokymus, o Ateizmo muziejaus lankytojų knygoje parašė du ilgus tekstus, kuriuose atvirai pasmerkė sovietinę ateizmo propagandą, jis, kaip tuo metu buvo įprasta susidoroti „su netinkamais žmonėmis“, du kartus buvo priverstinai „gydomas“ psichiatrinėje ligoninėje.
1975 metų lapkričio 5 dieną ant geležinkelio bėgių rastas mįslingai žuvusio M. Tomonio kūnas, tragišką kovotojo už laisvę, dovanojusio retą vertybę – dvigubą dukatą, istoriją priminė Vytauto Didžiojo karo istorijos muziejaus atstovė Dovilė Andrijauskaitė.
Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė dalyvavo Telšių rajone vykusiame Rainių tragedijos minėjime. Vyriausybės kanceliarijos nuotr.
Rainiai – tai dar vienas liudininkas, rodantis, kokia didelė laisvės kaina, teigia ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė.
„Kiekviena skaudžius įvykius menanti vieta yra unikali, kaip ir žmonės, kurie jose kentėjo. Jokiais racionaliais argumentais negalime paaiškinti to, kas nutiko prieš 80 metų Rainiuose. 75 žmonės buvo ne tik nužudyti, bet ir žiauriai kankinami bei žeminami. Sunku net suvokti, kokia naikinimo mašina gali tapti žmogus, kurio širdyje ilgą laiką kaupiasi neapykanta ir įsitikinimas, kad kitas yra kliūtis, trukdis“, – sakė I. Šimonytė Telšių rajone vykusiame Rainių tragedijos minėjime.
Nors šią tragediją ir bandyta nuslėpti, ja manipuliuoti ir paversti sovietinės propagandos įrankiu, verčiant kaltę kitiems, tačiau tiesa galiausiai išaiškėjo. Tai suteikia vilties, bet kartu ir liūdina, nes kai kurių valstybių pastangos klastoti istoriją vis dar matomos ir šiandien.
Premjerė taip pat aplankė Lietuvos partizanų memorialą Kryžkalnyje, vėliau susitiko su partizanų ryšininku Albinu Kęstučiu Bersėnu-Stirniuku. A. K. Bersėnas teikė jiems pagalbą pasipriešinimo metu.
Kartu su A. K. Bersėnu I. Šimonytė apsilankė Ariogalos partizanų bunkeryje – Daugėliškių miško Lietuvos partizanų vadavietėje. 1948 m. pavasarį įrengtas bunkeris tapo visos Prisikėlimo apygardos štabu, iš kurio apygardos vado įsakymai pasiekdavo tolimiausius taškus.
Kryžkalnyje atidengtas monumentas Lietuvos partizanams – kovotojams už šalies nepriklausomybę. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
Sekmadienį Kryžkalnyje, Raseinių rajone, atidarytas memorialas, kuriuo įamžintas Lietuvos partizanų, paaukojusių gyvybes už Tėvynės laisvę nelygioje pokario kovoje su sovietų okupantais, atminimas.
„Šiandien prisimename tuos, kurie negailėdami savęs kovojo už Lietuvos laisvę, ir tuos, kurie šioje kovoje pražuvo – pašauti girių tankmėje, susprogdinti žeminėse, paniekinti miestelių aikštėse. Tai, kas anuomet atrodė kaip pralaimėjimas, mūsų akyse prilygsta pergalei – žmogaus dvasios triumfui didžios neteisybės akivaizdoje. Ir po daugelio metų partizanų kovų istorijoje tebeaidi balsas Tautos, kuri nebuvo nutildyta ir nebuvo nugalėta”, – atidarymo ceremonijoje kalbėjo prezidentas Gitanas Nausėda.
Prezidentas pabrėžė, kad tai buvo karta, per trumpą laiką patyrusi net tris savo krašto okupacijas, kurių viena buvo žiauresnė už kitą. Ji aiškiai suvokė, kad tik laisva tauta ir nepriklausoma Lietuvos valstybė gali užtikrinti piliečių saugumą ir orią būtį. Jos laisvės troškimą geriausiai įkūnijo 1949-ųjų vasario 16-osios Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Deklaracija, kuri apibrėžė siekį atkurti pamatinėmis Vakarų civilizacijos vertybėmis grįstą laisvą, demokratišką, orią Lietuvą. Būtent tokį troškimą mūsų karta įgyvendino 1990-ųjų kovo 11-ąją.
„Lietuvos laisvės kovų istorija mums primena, kad ir po tamsiausios nakties ateina šviesus rytas. Net ir iš giliausio miego pabudusi tauta gali pakeisti savo likimą. Net ir laikinų pralaimėjimų kartėlis užgrūdina plieną. Kartais viskas, ko reikia, – gyva, nesuklastota istorinė atmintis. Lyg gili žaizda, įsirėžusi į tautos audinį, ji neleidžia patogiai jaustis nelaisvėje, susitaikyti, nurimti. Ji vis iš naujo primena, kad tautos ir šalies, o ir kiekvieno iš mūsų laisvė – tai pamatinė vertybė, kurią reikia sergėti ir ginti, ir dėl kurios verta kovoti”, – teigė prezidentas.
Šalies vadovas palinkėjo, kad šis kalavijas ir žuvusiųjų atminimo siena amžiams bylotų apie neišmatuojamą laisvės kainą ir primintų mūsų pareigą stiprinti valstybę, dėl kurios sudėta šitiek aukų.
„Džiaugiuosi savo tauta ir žmonėmis, kurie širdies ir šauksmo vedini susirinko čia. Šis monumentas įamžina ir įprasmina partizanų aukas vardan Lietuvos laisvės. Stabtelėkime ir susimąstykime – Lietuvos moterų ir vyrų, tuo metu jaunuolių ir merginų, kuriems gyvenimas dar buvo prieš akis, apsisprendimas buvo aukoti savo gyvybę. Vardan ateities, suvokiant, kad gyventi kovoje už dabartinę mūsų laisvę liko mažiau nei metai. Jie nugalėjo savo mirtį. Didžiuojuosi mūsų tauta, kad suvokiame pokario kovos prasmę ir kainą”, – teigė ceremonijoje dalyvavęs ministras pirmininkas Saulius Skvernelis.
Premjeras nuoširdžiai padėkojo visiems, kurie savo atkaklumu, iniciatyva, tikėjimu ir nuoširdžiu darbu prisidėjo prie šios nepaprastai svarbios ir prasmingos idėjos įgyvendinimo.
Kaip ELTA jau skelbė, Vyriausybės pastangomis užbaigtas dar prieš gerą dešimtmetį a. a. monsinjoro Alfonso Svarinsko pradėtas kilnus darbas ir pastatytas monumentas Lietuvos partizanams – pagarbos ir padėkos ženklas kovotojams už Lietuvos nepriklausomybę. Kryžkalnyje atidengtas monumentas Lietuvos partizanams – kovotojams už šalies nepriklausomybę. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
Memorialo statybai, investicijų projektui įgyvendinti Vyriausybė 2019-2020 m. iš valstybės biudžeto skyrė 505 tūkst. eurų. Dar 29,98 tūkst. eurų buvo skirta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, kad šis sudarytų elektroninį istorinių archyvinių duomenų apie žuvusius, mirusius tremtyje bei kalinimo vietose Lietuvos partizanus žinyną.
Memorialo projekto autoriai – skulptorius Tadas Gutauskas ir architektas Saulius Pamerneckis.
Memorialą sudaro lietuviško kalavijo formos apie 25 m aukščio obeliskas; apie 30 m ilgio atminimo siena su Vyčio kryžiaus formos plieno stelomis, kuriose išpjauta apie 11 tūkst. žuvusių partizanų pavardžių; Nežinomo Partizano kapas; Pagerbimo aikštė; taip pat ir 2018 m. lapkričio 25 d. atverta visuomenei memorialo dalis, skirta Kęstučio apygardos partizanams pagerbti, kurią sudaro koplyčia-varpinė ir šalia koplyčios įrengtos devynios betoninės nuožulnios plokštumos su Kęstučio apygardos partizanų slapyvardžiais, pavardėmis, gimimo ir mirties datomis.
Prie laiptų, vedančių į memorialą, ateityje numatoma pastatyti Lietuvos partizanų istorijos informacinį paviljoną-muziejų.
Prie memorialo statybos darbų organizavimo ir įgyvendinimo prisidėjo Raseinių rajono savivaldybė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Kultūros ministerija, Vyriausybės kanceliarija.
Lietuvi, bene kiekvieno iš Jūsų giminėje yra žuvusių ar nukentėjusių už Tėvynės laisvę, todėl kviečiame nelikti nuošalyje ir nedelsiant prisidėti prie jų nemarios kovos įamžinimo!
Atėjo lemiama akimirka, jeigu mes dabar startuojame, tai prisidės ir Lietuvos valstybė. Todėl prašome kaip galima greičiau paremkite paminklo Lietuvos partizanams pastatymą Kryžkalnyje.
Jūs tai galite padaryti: skirdami iki 2% gyventojų pajamų mokesčio į „Tėvynės partizanų laisvės kovos įamžinimo sąjungos“ įm./k. 303472436 sąskaitą LT 47 7300 0101 4220 5090 ar pervesdami bet kokią pinigų sumą.
Paminklą turėtų sudaryti paminklinė grupė, kurią sudarytų 30 – 40 metrų aukščio obeliskas su paauksuotu „Vyčio kryžiumi“, matomu 20 km spinduliu, siena su 20 000 simbolinių mažų „Vyčio kryžių“ su visų žuvusių Lietuvos partizanų pavardėmis po kiekvienu iš jų, taip labai akivaizdžiai parodant žūčių už Lietuvos laisvę mastą, nežinomo partizano kapas su amžinąją ugnimi ir originali skulptūrinė grupė ,,Partizanai žvalgyboje“.
Šiuo paminklu mes siekiame įprasminti ir įamžinti 20 000 Lietuvos partizanų, tikrųjų Lietuvos kariuomenės karžygių, besikovusių su okupantu, nemarios Laisvės kovos atminimą, skirtą „Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio“ Deklaracijos 70 – mečiui ir Lietuvos kariuomenės 100 – mečiui, paminėti.
Paminklas, kaip informacinio karo ginklas, gina Lietuvos partizanų garbę kovoje su Rusijos propaganda, juodinančia jų kovą, kartu kviečia lietuvių tautą budėti, bet kuriuo momentu būti pasiruošusia apginti Valstybę, Laisvę ir Nepriklausomybę. Tai pirmas valstybės lygmens paminklas Lietuvos partizanams, kurį remia Lietuvos kariuomenė.
Pervesdami pinigus būtinai nurodykite savo adresą, žuvusio giminaičio partizano vardą ir pavardę.
Daugiau informacijos apie Sąjungą rasite: www.kryzkalnispartizanai.lt, Pamėnkalnio g. 13, Vilnius LT-01114, info@kryzkalnispartizanai.lt, tel.: + 37068774413
Informacijos šaltinis – Tėvynės partizanų laisvės kovos įamžinimo sąjunga.
„Aš žinau, Niliuk, kad ir toliau grumsiuosi ne dėl savo vieno, bet dėl mudviejų garbės, kame Tu, Brangioji, lydėsi mane savais pergyvenimais ir sava malda“, – rašė partizanas Juozas Lukša – Daumantas žmonai paskutiniame laiške. Juozas Lukša grįžo kovoti į okupuotą Lietuvą ir 1951 m. rugsėjo 4 d. žuvo išduotas, pakliuvęs į pasalą.
Seime surengta paroda „Karas po karo”. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„<…> nes okupantai nė vieno iš mūsų nepasigailėjo. Ir negailės, ir plėš, ir alins mūsų tautą tol, kol ji neišmoks gintis taip, kaip bitės gina savo avilį, kol visi kaip vienas nepasitiks priešo su ginklu rankoje”, – tardamas paskutinį žodį sakė partizanas Juozas Streikus.
Lietuvos pokario partizanų kova už Lietuvos laisvę buvo išskirtinis reiškinys. Tai ne vien didvyriška kova su daug galingesniu priešininku, neteisėtai šeimininkavusiu Lietuvos žemėje. Tai ne vien bunkeriai, pasalos ir išdavystės, miestelių aikštėse suguldyti žuvusiųjų partizanų subjauroti kūnai. Tai ir daugybė asmeninių gyvenimo tragedijų, išskirtų šeimų, daug skausmo, tačiau ir daug tvirtybės, valios kovoti iki pabaigos. Tai herojiškas lietuvių tautos karas tada, kai daugeliui kitų Europos šalių jis jau buvo baigtas. Tai karas, kuriame buvo įrodyta, kad maža tauta gali būti labai stipri ir nepalaužiama iki pat šaknų.
Karas po karo truko devynerius metus, apėmė visą dabartinę Lietuvos teritoriją. Partizanai veikė pagal organizuotą struktūrą, dėvėjo nepriklausomos Lietuvos kariuomenės uniformas, 1949 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją. Partizaniniame kare dalyvavo apie 50 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų, žuvo daugiau kaip 20 tūkst.
Siekiant įamžinti šį neeilinį mūsų istorijos laikotarpį, Tėvynės partizanų kovos įamžinimo sąjunga siūlo Kryžkalnyje pastatyti paminklą Lietuvos partizanams. Šiai idėjai pritaria Lietuvos kariuomenės vadovybė. Tai būtų pirmasis valstybės lygmens paminklas partizanams. Šiuo projektu siekiama ugdyti Lietuvos Respublikos piliečių patriotiškumą, pagarbą Lietuvos partizanams ir Lietuvos kariuomenei, gilinti istorines žinias.
Kryžkalnis pasirinktas dėl palankios geografinės padėties ir todėl, kad Vakarų Lietuvos, tiksliau Raseinių krašto, partizanai Kęstutėnai Lietuvos partizanų sąjūdžiui vadovavo nuo 1947 metų. Kęstučio apygardoje buvo itin aukštas organizuotumo lygis, apygardos partizanų vadovybė vienijo Žemaitijos ir visos Lietuvos partizanus.
Paminklo (skulptūrinės grupės) projektas parengtas naudojant autentišką Lietuvos partizanų nuotrauką (žr. viršuje), kuri yra pavadinta ,,Partizanų žvalgyba“. Šia originalia skulptūra įprasminamas ir įamžinamas Lietuvos partizanų – karžygių nemarios Laisvės kovos atminimas, lietuvių tauta kviečiama būti budri, bet kuriuo metu pasiruošusi apginti savo valstybę, laisvę ir nepriklausomybę.
Projekto autorius – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo gynėjas skulptorius Gintautas Lukošaitis. Be daugelio kitų darbų, Gintautas Lukošaitis sukūrė paminklą LLKS Prezidiumo pirmininkui generolui Jonui Žemaičiui-Vytautui (prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos) ir kaip parengiamąjį (signalinį) Kryžkalnio skulptūrinės grupės darbą – antkapinį paminklą partizanui dimisijos pulkininkui Leonui Laurinskui-Liūtui Tauragėje.
Paminklą planuojama pastatyti gyventojų paaukotomis lėšomis.
Pirmuosius 10 tūkst. litų savo asmeninių santaupų paminklui pastatyti paaukojo a. a. partizano dim. plk. Leono Laurinsko-Liūto žmona Valerija Laurinskienė.
Prisidėti prie paminklo partizanams idėjos įgyvendinimo Jūs galite aukodami nurodytoje sąskaitoje.
,,Tėvynės partizanų laisvės kovos įamžinimo sąjunga“
į/k 303472436
Sąskaitos numeris: LT 47 7300 0101 4220 5090.
Adresas: Pamėnkalnio g. 13
Vilnius LT – 01114
Kontaktai:
Tel. +370 687 74413
El. p. info@kryzkalnispartizanai.lt
Televizijos bokšto ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo gynėjai, Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai, ėmėsi iniciatyvos ir nusprendė įamžinti Lietuvos partizanų atminimą, tikėdamiesi, kad projektą parems kiti tėvynės patriotai. Tam tikslui buvo įkurta ,,Tėvynės partizanų laisvės kovos įamžinimo sąjunga“ (TPLKĮS).
Šiai kilniai misijai paskatino neseniai anapilin išėję partizanai dimisijos pulkininkai a. a. Leonas Laurinskas-Liūtas ir a. a. monsinjoras Alfonsas Svarinskas.
Dim. plk. Leonas Laurinskas-Liūtas 1991 m. sausio 8–15 d., buvęs vienintelis iš likusių gyvų partizanų, drauge su kitais gynėjais buvo Lietuvos parlamento viduje, taip drąsindamas ir savo pavyzdžiu rodydamas ištikimybę priesaikai, kurią jis davė 1945 metais. Leonas Laurinskas-Liūtas, Lietuvos parlamento gynėjams paliko partizanų ryšininkų išsaugotą Kęstučio apygardos partizanų originalią vėliavą, prie kurios prisiekę jie ėjo į mūšį karo po karo metu. Leonas Laurinskas-Liūtas 1989 m. gegužės 7 d. Varniuose, atidengiant pirmąjį okupuotoje Lietuvoje paminklą Lietuvos partizanams, pažymėjo, kad partizanas yra nepalaužiama tautos dalis.
Pagrindinis TPLKĮS tikslas – tinkamai įamžinti visos Lietuvos partizanų didvyrišką ginkluoto pasipriešinimo kovą su sovietiniais okupantais ir puoselėti jų garbingą atminimą.
