Sausio 13-osios laužai. Sausio 13-osios minėjimas 2017-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Minint Laisvės gynėjų dienos 32-ąsias metines, ketvirtadienį vakare vėl bus uždegti atminimo laužai Nepriklausomybės aikštėje, prie Vilniaus televizijos bokšto ir prie Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos pastato.
Iškilminga laužų uždegimo ceremonija – tai tik vienas iš ketvirtadienio renginių, kurie prasidės iškilminga laisvės gynėjų rikiuote Seimo Lietuvos laisvės gynėjų galerijoje. Vėliau laisvės gynėjai susirinks Seimo Kovo 11-osios Akto salėje į susitikimą „Ko galima pasimokyti iš Ukrainos.“
Seimo Lietuvos laisvės gynėjų ir Vitražo galerijose skelbiamos atvirų durų valandos. Čia atvykę vilniečiai ir sostinės svečiai galės apžiūrėti parodas, vyks vaikų kūrybinės dirbtuvėlės (tema „Laisva Lietuva“), rengiamas koncertas, bus demonstruojama vaizdo medžiaga. Parodos, viktorinos, susitikimai vyks ir Seimo lankytojų centre.
Prisiminti istorines akimirkas bus galimanuotraukų ir dokumentų parodoje „Mes buvome ten“. Tai gyva atmintis, kurią užfiksavo fotoaparatų blyksniai ir tų dienų žmonių liudijimai.
„Nuotraukose – MES, Lietuvos žmonės, ginantys ir saugantys Lietuvos laisvę TEN, kur į ją kėsinosi Nepriklausomybės priešai. Į mus žvelgia daug šviesių beginklių drąsuolių veidų – jauni ir seni, budėję naktį ir dieną, statę barikadas, užtvaras, savanoriai Parlamento viduje, dirbantys Aukščiausiosios Tarybos deputatai. Nuotraukose matome necenzūruotą bevardę žmonių kūrybą, atsirasdavusią spontaniškai, atsiliepiant į to meto aktualijas. Žmonės liudija tų dienų įvykius nuotraukose, savo rankas nubraižytose schemose ir dokumentuose“, – sako parodos organizatoriai.
Atvirų durų valandų metu Seimo Laisvės gynėjų galerijoje bus galima aplankyti Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui skirtą parodą „Drąsa ir atsakomybė“. Joje pristatomos prezidento veiklos akimirkos nuo jo inauguracijos iškilmių 2019 metais iki šių dienų, kai jam tenka vadovauti kovojančiai valstybei. Nuotraukose atskleidžiama, kaip prezidento ir jo vadovaujamos šalies likimą pakeitė lemtingoji 2022 metų vasario 24-oji.
Sausio 13-osios laužai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimo rūmuose taip pat eksponuojama paroda apie Ukrainos pasipriešinimą Rusijos invazijai „Mūšis už Kyjivo regioną 2022 m.: ginkluotųjų pajėgų ir piliečių pasipriešinimas Rusijos invazijai“.
„Kyjivo regiono savivaldos administracijos specialistai iš daugybės jų įrašytos vaizdo medžiagos iš karo nusikaltimų zonos Kyjivo regione epizodų parengė virtualios realybės parodą. Ji sudarys galimybę kiekvienam, neabejingam tam, kas vyksta, pažvelgti į rusų okupantų daromus karo nusikaltimus. Kol Kremlius deda visas pastangas atgrasyti Vakarų partnerius nuo pagalbos Ukrainai, mes jaučiame kolektyvinę atsakomybę – padaryti viską, kad išlaikytume pasaulio dėmesį Ukrainai, tokiu būdu išsaugodami demokratinį tarptautinės bendruomenės pagrindą“, – sako parodos rengėjai.
Vilniečiai ir sostinės svečiai kviečiami užsukti ir į Seimo skaityklą. Ten eksponuojama paroda primins apie Lietuvai lemtingą laiką ir leis pažinti žuvusiuosius ne tik kaip didvyrius, bet kaip paprastus žmones, kurie mokėsi, mylėjo, dirbo, studijavo, kūrė. Parodoje pirmą kartą visuomenei demonstruojami ir kai kurių žuvusiųjų asmeniniai daiktai, kuriuos paskolino Lietuvos nacionalinis muziejus. Muziejaus Istorijos rinkinių skyriaus vyresn. muziejininkė Irena Mikuličienė padėjo atrinkti daiktus, kuriuos buvo perdavę Sausio 13-ąją žuvusiųjų artimieji. Sausio 13-osios barikadų fragmentas prie Lietuvos Seimo. Slaptai.lt nuotr.
Igno Šimulionio vaikiški batukai ar Tito Masiulio vaikystės piešiniai ir pirmasis jo sąsiuvinis su dailiai išrašytais žodžiais primins, koks nenuspėjamas ir permainingas žmogaus likimas. Ypač jautru žvelgti į Rolando Jankausko lėktuvo bilietus, su kuriais jis grįžo iš kariuomenės: jautru tai, kad R. Jankauskas 1990 m. lapkričio pabaigoje parskrido baigęs tarnybą kariuomenėje Vladivostoke, o, nepraėjus nė mėnesiui, žuvo gindamas Lietuvos laisvę. Parodoje eksponuojami ir kitų žuvusiųjų pažymėjimai, bilietai, liudijimai, kiti asmeniniai daiktai.
Ketvirtadienį vakare rengiama Sąjūdžio valanda prie Seimo esančioje Nepriklausomybės aikštėje. Vilniaus įgulos karininkų ramovėje vyks tradicinis parlamento gynėjų susitikimas, o šv. Jonų bažnyčioje – koncertas „In memoriam“.
Seimo Sausio 13-osios memorialas. Olgos Posaškovos (LRS kanceliarijos) nuotr.
Laisvės gynėjų dienos išvakarėse lankytojams bus atvertas atnaujintas Seimo Sausio 13-osios memorialas, dengiantis fragmentą barikadų, stovėjusių per lemtingus 1991-ųjų įvykius.
„Informuojame, kad Seimo Sausio 13-osios memorialas yra baigtas remontuoti ir lankytojams bus atvertas sausio 12 d. nuo 15 iki 21.30 val. ir sausio 13 d. nuo 12.30 iki 14.30 val.“, – teigiama Seimo kanceliarijos komentare Eltai.
Seimo Sausio 13-osios memorialas buvo pradėtas remontuoti 2021 metų rugsėjo mėnesį.
Memorialą prieš porą dešimtmečių sukūrė „Vilniaus architektūros studija“, laimėjusi Kultūros vertybių apsaugos departamento ir Architektų sąjungos surengtą konkursą. Architektai išsaugojo autentišką 1991 m. parlamento gynybinių sienų fragmentą ir smulkiosios architektūros elementus, kurie yra apsaugoti. Seimo kanceliarijos teigimu, kitiems išardytų barikadų fragmentams apsaugos reikalavimai nėra taikomi.
Laisvės gynėjų dienos minėjimas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Ketvirtadienį prasidėjusi diskusija dėl Laisvės gynėjų dienos minėjimo metu šūkavusių protestuotojų, Seimo narių bendrame susirašinėjime tęsėsi ir penktadienį.
Darbo partijos frakcijos narys Mindaugas Puidokas bendru laišku kreipėsi į parlamentarus, siekdamas paneigti Seimo nariams išplatintą ir, pasak jo, melagingą informaciją. „Darbietis“ tikina, kad jis kartu su Regionų frakcijos nare Beata Petkevič Laisvės gynėjų dienos minėjimo metu su minia šūkavo ir skandavo „gėda“ tik kalbant valdančiųjų lyderėms – premjerei Ingridai Šimonytei ir Seimo pirmininkei Viktorijai Čmilytei-Nielsen. Politikas tvirtina, kad renginio metu kalbant Laisvės premijos laureatei Bernadetai Mališkaitei iš Seimo narių lūpų neišsprūdo nė viena rimtį sudrumsti galėjusi skanduotė.
„Informuojame, kad pilietės (…) laišku Seimo nariams išplatinta melaginga ir šmeižianti Seimo narius Beatą Petkevič ir Mindaugą Puidoką informacija. Tik kalbant Seimo pirmininkei Viktorijai Čmilytei-Nielsen ir Premjerei Ingridai Šimonytei minia skandavo „gėda“, – parlamentarams nariams išsiųstame laiške rašo M. Puidokas.
„Kalbant scenoje kitiems – laiške minimi Seimo nariai neskandavo jokių skanduočių. Jeigu nebus paneigta ši tikrovės neatitinkanti informacija – bus kreiptasi su ieškiniu į teismą“, – tikino jis.
Kaip Eltai teigė M. Puidokas, galiausiai jis sulaukė ir minimą laišką išplatinusios autorės pripažinimo, kad tikrovės neatitinka pateikta informacija, jog kalbant Laisvės premijos laureatei du Seimo nariai rėkė „gėda“.
Į šį „darbiečio“ laišką iš karto sureagavo Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas Eugenijus Gentvilas, retoriškai pasiteiravęs, kokių veiksmų ėmėsi pats M. Puidokas, kad užtikrintų, jog minėjimą trikdžiusi „banda nebaubtų“. Liberalas pabrėžė, kad M. Puidokas visgi buvo minioje, kuri išliko triukšminga ne tik kalbant premjerei ar Seimo pirmininkei.
„Puidokai, bandai ir tiems ir kitiems įtikti. Buvai bandoje ir baubei tik prieš vadžią. Prieš žuvusius, sakai, nebaubei? O ką padarei, kad ta banda nebaubtų? Nieko, tiesiog džiaugeisi, kad pavyko tiek „baublių“ sukviesti“, – bendrame susirašinėjime, M. Puidokui adresuotame atsakyme, rašė E. Gentvilas. „Populistinis menkysta“, – pridūrė jis.
Būtent šis liberalo atsakymas sukėlė Regionų frakcijos narės Agnės Širinskienės reakciją. „O siaube, koks lygis. Kolega, Jūs čia žmones, Lietuvos piliečius, banda vadinate? Gerai supratau?“, – replikavo ji.
Laisvės gynėjų dienos minėjimas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Į E. Gentvilo atsakymą M. Puidokui sureagavo ir Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ seniūnas Saulius Skvernelis. „Buvo šunauja, dabar banda“, – lakoniškai atrašė ekspremjeras.
Tuo metu Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) narė Asta Kubilienė paprašė kolegų ją pašalinti iš bendro susirašinėjimo. „Sveiki gerb. kolegos, gal savo negatyvą galėtumėte „išpilti ne prie visų“? Ar Jūsų savijauta tokia bloga? Ir tam yra priežasčių? Daugiau orumo“, – prašė A. Kubilienė.
ELTA primena, kad ketvirtadienį, minint Sausio 13-ąją, Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo vyko Laisvės gynėjų dienos minėjimas ir Laisvės premijos įteikimo ceremonija.
Šio renginio metu įvyko ir Lietuvos šeimų sąjūdžio protestas prieš pandemijos politiką. Mitingo dalyviai šūksniais ir švilpimu sudrumstė Nepriklausomybės aikštėje vykusį oficialų Laisvės gynėjų dienos minėjimą. Švilpiančioje ir pasipiktinimą valdžia reiškusioje minioje buvo ir Seimo narių – gėda valdžiai šaukė M. Puidokas ir B. Petkevič.
Protestuotojai nušvilpė Seimo pirmininkės V. Čmilytės-Nielsen ir premjerės Ingridos Šimonytės sakytas kalbas. Švilpti minia ėmė ir kalbant vienai iš kronikos bendradarbių Bernadetai Mališkaitei. Būtent „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ bendradarbiams per vykusį minėjimą buvo įteikta Laisvės premija.
Iškilmingoje ceremonijoje dalyvavo ir prezidentas Gitanas Nausėda. Prezidentas protestuotojų buvo pasitiktas kur kas pagarbiau.
Po renginio tiek premjerė, tiek Seimo pirmininkė žurnalistams sakė, kad per renginį triukšmavę žmonės pademonstravo nepagarbą žuvusiųjų artimiesiems. Kiek vėliau situaciją pakomentavo ir prezidentas G. Nausėda. Išplatintame komentare šalies vadovas apgailestavo, kad Lietuvai ypač svarbaus minėjimo metu dėmesys buvo sutelktas kitiems tikslams.
Protestuojantys per Sausio 13-osios minėjimą. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Opozicijos atstovai neskuba smerkti Sausio 13-osios minėjimo prie Seimo metu šūksniais ir švilpimu valdančiųjų kalbas trikdžiusių protestuotojų. Opozicinėms partijoms priklausantys politikai mano, kad protestuotojų pasipiktinimą sukėlė valdančiųjų sprendimai ir šiuo metu ypač išryškėjusi psichologinė emocinė atskirtis visuomenėje.
R. Karbauskis: protestuotojai rėkė matydami tribūnoje tuos žmones, kuriais nebepasitiki
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis akcentuoja, kad Laisvės gynėjų dienos proga prie Seimo vykusio minėjimo metu protestuotojų pasipiktinimą nulėmė valdančiųjų priiminėjami sprendimai.
„Geriausiai atspindi situaciją Vytauto Landsbergio žodžiai, kad tie, kurie protestuoja, jam nėra tauta, nėra Lietuva. Aš manau, kad galima įvardinti, jog tai yra pripažinimas to, kad šita valdžia jau atitrūko visai nuo realybės ir gyvena savo pasaulyje, kurį susikūrė. Ir tas žmonių pyktis bet kokiu atveju gimsta iš to, kokia yra politinė darbotvarkė, kokie sprendimai priiminėjami, kokie įvykiai vyksta santykyje su Kinija ir t.t.“, – Eltai R. Karbauskis.
LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
„Žmonės tai mato, žmonės tai vertina, ir tas vertinimas yra labai neigiamas. Jeigu šnekėtue apie nusivylimą dabartine valdžia, jis yra totalus“, – pridūrė jis.
R. Karbauskis pabrėžia nenorįs kritikuoti minėjimo metu šaukusių protestuotojų, nes, pasak jo, tokia jų reakcija buvo neišvengiamai matant renginyje kalbas sakančius valdančiuosius.
„Tikrai nesiimsiu šitoje vietoje kritikuoti tuos, kurie šaukė ir t.t., nes jie mato tribūnoje žmones, kuriais jie jau nepasitiki, kurie veda Lietuvą į dugną. Aš esu tikras, kad visi šiandien Lietuvoje žmonės, ar jie buvo mitinge šiandien vienoje pusėje, ar iš viso mitinguose nebuvo, jie visi supranta, kokia tai simbolika, kaip tai svarbu, kaip mes turime būti dėkingi tiems žmonėms, kurie paaukojo savo gyvybes, savo sveikatą ir išsaugojo savo nepriklausomybę. Bet šiandien žmonės paprasčiausiai reagavo į tuos valdžios asmenis, kurie tiesiog yra beviltiški“, – sakė R. Karbauskis.
„Žmonės yra privaryti iki tokios situacijos, kad jie jau nebegali savo reakcijos į valdžią neparodyti net ir šią dieną. Ir tai jau parodo, kaip yra blogai Lietuvoje, žmonės paprasčiausiai rėkte rėkia“, – taip pat pažymėjo politikas.
G. Paluckas: tiek pozicijai, tiek opozicijai reikia bendrai minkštinti situaciją
Savo ruožtu Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) frakcijos Seime seniūnas Gintautas Paluckas mano, kad tokią protestuotojų aštrią reakciją Sausio 13-osios minėjimo metu nulėmė ypač didelė psichologinė emocinė atskirtis Lietuvoje.
„Vertinu kaip išskirtinį minėjimą, nes per trisdešimt metų, manau, kad tai pirmas toks minėjimas už tvorų, su riksmais ir švilpimais. Mes, aišku, galime moralizuoti ir sakyti, kad ir gėda, ir amoralu, ir nepagarba, bet tai konstatavę turime pamėginti ir įsivaizduoti, tai kokios būklės yra žmonės (…), kad jiems šventų dalykų nėra likę, kokia jų emocinė ir psichologinė būklė ir kaip mes iki šito kaip visuomenė nuriedėjome“, – akcentavo G. Paluckas.
„Nes didesnės psichologinės emocinės atskirties Lietuvoje, kokia yra dabar turbūt nėra buvę nuo tų „Jedinstvos“ laikų, kaip čia buvo sakyta“, – taip pat sakė jis.
Gintautas Paluckas. Mariaus Markevičiaus (ELTA) nuotr.
G. Paluckas pabrėžia, kad šią visuomenėje susidariusią sudėtingą situaciją būtina spręsti tiek valdantiesiems, tiek ir opozicijai, siekiant mažinti visuomenės susiskaldymą.
„Aš tokią dieną tikrai nenoriu valdančiųjų kalti prie kryžiaus eilinį kartą, yra už ką ir kada tai daryti, bet iš esmės tai yra visa visuma elgesio, sprendimų, atsainumo… Į tai reikia pasižiūrėti labai labai rimtai visoms politinėms jėgoms – ir pozicijai, ir opozicijai, kad tokių klaidų nedaryti ir bendrai minkštinti tą situaciją, rasti susikalbėjimo kažkokį būdą, vidurkį kažkokių pozicijų“, – Eltai teigė G. Paluckas.
„Nes ta emocinė psichologinė būklė tų žmonių, kurie net Sausio 13-ąją pamiršo, kad yra šventų dalykų: aukos, nepriklausomybė, tai yra išskirtinė situacija ir tik moralizavimu, kad štai vieni geri, kiti kvaili, baisūs ir blogi čia mes neatsipirksime, nes ta atskirtis, skilimas yra labai gilus“, – pabrėžė socialdemokratų atstovas.
Ketvirtadienį, minint Sausio 13-ąją, Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo vyko Laisvės gynėjų dienos minėjimas ir Laisvės premijos įteikimo ceremonija.
Šio renginio metu įvyko ir Lietuvos šeimų sąjūdžio protestas prieš pandemijos politiką. Mitingo dalyviai sudrumstė Nepriklausomybės aikštėje vykusį oficialų Laisvės gynėjų dienos minėjimą. Protestuotojai nušvilpė Seimo pirmininkės V. Čmilytės-Nielsen ir premjerės Ingridos Šimonytės sakytas kalbas. Iškilmingoje ceremonijoje dalyvavo ir prezidentas Gitanas Nausėda. Prezidentas protestuotojų buvo pasitiktas kur kas pagarbiau.
Prisimename 1991 metų Sausio 13-ąją. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.Sausio 13-osios barikadų fragmentas. Slaptai.lt nuotr.
Laisvės gynėjų dienos trisdešimtmečio išvakarėse Seimas vieningai priėmė šiam jubiliejui skirtą rezoliuciją.
Už dokumentą, kurio projektą pateikė konservatorius, Kovo 11-osios Akto signataras Emanuelis Zingeris, antradienį balsavo 117 Seimo narių, niekas nebuvo prieš, susilaikė 1 parlamentaras.
„Seimas, vieningai pritardamas rezoliucijai, manau, padarė gražią įžangą į sausio 13-osios minėjimą“, – taip balsavimą apibendrino Seimo vicepirmininkas Paulius Saudargas.
Beje, po diskusijų Seimą pasiekęs pakoreguotas rezoliucijos variantas tenkino tiek valdančiuosius, tiek ir opoziciją.
Rezoliucijoje kalbama apie Sausio 13-osios – Laisvės gynėjų dienos –reikšmę Lietuvos valstybės ir pasaulio istorijai. Joje neabejojama, kad tikslinga Sausio 13-ąją – Laisvės gynėjų dieną – paskelbti nedarbo diena.
Galutiniame rezoliucijos variante pasikeitė formuluotės dėl Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio vaidmens. Pirminiame projekte buvo primenama apie tai, kad „istorinę pergalę laimėjo Lietuva, kuriai tuo metu vadovavo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis“. Pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Tuo metu Seimo priimtoje rezoliucijoje akcentuojama, kad „istorinę pergalę laimėjo Lietuva, kurios Aukščiausiajai Tarybai-Atkuriamajam Seimui vadovavo aukščiausias Lietuvos Respublikos pareigūnas Vytautas Landsbergis“. Prof. Vytautas Landsbergis ir kunigas Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Priimtoje rezoliucijoje „Dėl Laisvės gynėjų dienos trisdešimtmečio“ Seimas pareiškė didžiausią pagarbą Lietuvos laisvės gynėjams ir aukoms, tą tragišką 1991 m. sausio 13-osios naktį apgynusioms Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Rezoliucijoje pažymima, kad 1991 metų Sovietų Sąjungos agresijos prieš 1990 m. kovo 11 d. atkurtą nepriklausomą Lietuvos Respubliką metu Nepriklausomybės atkūrimo akto signatarai, Laisvės gynėjai, savanoriai parodė ryžtą ir pasiruošimą kovoti ir žūti už Laisvę, gindami Lietuvos parlamentą.
Dokumente pabrėžiama, kad Sausio 13-oji visoms kartoms leidžia suprasti, kad Laisvė nėra tik duotybė, ji nebuvo dovanota – ji iškovota krauju. Taip pat pažymima, kad šis įvykis yra vienas iš veiksnių, prisidėjusių prie Sovietų Sąjungos ir totalitarinio komunistinio režimo žlugimo, demokratijos ir žmogaus teisių įtvirtinimo posovietinėje erdvėje, Vidurio ir Rytų Europos šalių sugrįžimo į demokratinių Europos valstybių šeimą. Sausio 13-osios laužai. Sausio 13-osios minėjimas 2017-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sausio 13-oji – mūsų atmintyje. Paroda Lietuvos seime. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Priimtu teisės aktu smerkiami Rusijos Federacijos institucijų sprendimai persekioti Lietuvos Respublikos teisėjus, prokurorus ir kitus teisėsaugos pareigūnus, tyrusius ir nagrinėjusius baudžiamąją bylą dėl nusikaltimų žmoniškumui, padarytų 1991 metų Sovietų Sąjungos agresijos metu.
Lietuvos Vyriausybė raginama imtis efektyvių priemonių, kad būtų užtikrintas į neteisėtus Rusijos Federacijos procesus įtrauktų Lietuvos teisėjų, prokurorų ir kitų teisėsaugos pareigūnų saugumas.
Taip pat pabrėžiama, kad be pasirengimo ginklu ginti savo laisvę labai svarbu stiprinti neginkluotą laisvės gynybą – ugdyti visuomenės atsparumą melui ir dezinformacijai, puoselėti istorinę atmintį.
2021 m. sausio 13 d. bus minimos Laisvės gynimo 30-osios metinės. Šio jubiliejaus minėjimas dėl pandemijos pirmą kartą vyks virtualioje erdvėje.
Opozicijos mitingas Minske sutraukė tūkstančius baltarusių. EPA-ELTA nuotr.
Laisvės premijų komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė ketvirtadienį ketina pateikti Seimui nutarimo projektą dėl 2020 metų Laisvės premijos paskyrimo Baltarusijos demokratinei opozicijai.
Jei Seimas pritars, ši premija Baltarusijos demokratinei opozicijai bus įteikta Laisvės gynėjų dieną – 2021 m. sausio 13-ąją.
Gruodžio 8 d. naujoji Seimo Laisvės premijų komisija pasiūlė parlamentui 2020 m. Laisvės premiją skirti Baltarusijos demokratinei opozicijai.
Laisvės premija siekiama įvertinti asmenų ir organizacijų laimėjimus ir indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją, skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą.
Sausio 13-osios barikados. Vilnius. Vytauto Visocko nuotr.
Sugrįžus diskusijoms dėl galimybės sausio 13-ąją paskelbti nedarbo diena, Lietuvos parlamentinių partijų atstovai nesutaria, vietoje ko Laisvės gynėjų diena galėtų atsirasti nedarbo dienų sąraše. Politikai vardina argumentus, kodėl Sausio 13-oji negalėtų pakeisti lapkričio 2 ar gegužės 1-ąją numatytų laisvadienių. Siūlomas ir kompromisas – nepaisyti, kiek viena diena kainuoja valstybei ir 16 šventinių dienų turinį sąrašą išplėsti.
Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Kirkščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) pirmininkas Valdemaras Tomaševskis, komentuodamas susidariusią situaciją tvirtina, kad negali būti jokios kalbos apie vienų dienų išbraukimą iš nedarbo dienų sąrašo kitų dienų įtraukimo sąskaita. Jis priduria, kad Lietuvoje apskritai galėtų būti įteisinta daugiau laisvadienių.
„Kuo daugiau laisvų dienų – tuo geriau. Nemanau, kad Lietuvoje yra per daug laisvadienių. Apskritai pasaulis eina ta kryptimi, kad penktadienis būtų paskelbta nedarbo diena, bent jau kai kurių profesijų atstovams. Tai vyksta dėl didelio gyvenimo tempo, žmonės praranda sveikatą ir turi pailsėti. Tad viena papildoma diena nieko nereiškia. (Per metus – ELTA) iki 20 dienų galėtų būti laisvos“, – teigė V. Tomaševskis. Sausio 13-osios barikados. Vytauto Visocko nuotr.
Visgi vienas iš Sausio 13-osios projekto sumanytojų, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys Laurynas Kasčiūnas linkęs nesutikti. Parlamentaras teigia, kad kiekviena papildoma nedarbo diena prideda papildomos įtampos valstybės ekonomikai.
„Iš tikrųjų lengviausia turbūt būtų pasakyti – pridėkite dar vieną dieną. Statistika rodo, kad mes tarp ES šalių jau dabar turime beveik daugiausia nedarbo dienų, o jeigu pridėtume dar papildomą dieną, taptume lyderiais. Tai, be abejo, turi savo kainą valstybės ekonomikai, kadangi dėl vienos nedarbo dienos išskaičiuojama apie 40-50 mln. eurų. Tai ne juokas, todėl manyčiau, kad reikia kompensacijos ar sukeitimo mechanizmo. Tad ir Valdemaro Tomaševskio pasisakymą vertinčiau truputėlį kaip populistinį“, – teigė L. Kasčiūnas.
Tuo tarpu Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininkas Gintautas Paluckas šiai idėjai oponuoja teigdamas, kad įteisinti naują šventinę nedarbo dieną apskritai nėra reikalinga. Nors jis pritaria V. Tomaševskio idėjai, kad žmonėms galėtų būti skiriama daugiau laisvadienių. Tačiau kaip geresnę alternatyvą švenčių minėjimui jis įvardina ilgesnes kasmetines atostogas, kurių metu, pasak jo, žmonės galėtų kokybiškiau pailsėti. Be to, G. Palucko manymu, nacionalinės šventės gali būti sėkmingai minimos ir nepaverčiant jų nedarbo dienomis.
„Mes galime ir turime teisę nusistatyti valstybei svarbias nacionalines šventes, kurių metu mes nedirbame, bet lygiai taip pat turime pagalvoti, kad kažkas turi dirbti. Kalbant apie įvairias papildomas nedarbo dienas, reali alternatyva galėtų būti ilgesnės kasmetinės atostogos žmonėms. Tai yra kokybiškesnis poilsis. O kalbant apie šventes – joms visiškai nereikalinga nedarbo diena. Iki šiol puikiausiai švęsdavome Sausio 13-ąją, eidavome kūrenti laužų bei kitaip minėdavome šią dieną. Todėl gal nekarpykime po papildomą netikrą nedarbadienį, o pridėkime papildomų dienų prie kasmetinių atostogų, arba atskiroms grupėms, kurios ypatingai kenčia nuo to galimo perdegimo sindromo. Tai yra normali praktika“, – teigė G. Paluckas.
Nesutariama dėl Gegužės 1-osios svarbos Lietuvoje
Dar metų pradžioje teikiant siūlymą Sausio 13-ąją paskelbti nedarbo diena buvo siūloma tai padaryti Gegužės 1-osios sąskaita. Visgi tam paprieštaravo profesinių sąjungų atstovai, o Trišalė taryba pasiūlė Sausio 13-ąją skelbti nedarbo diena vietoje Vėlinių – lapkričio 2 dienos.
Būdamas vienas iš Sausio 13-osios projekto iniciatorių, L. Kasčiūnas teigia, kad Gegužės 1-oji – tarptautinė darbo diena – savo svarba valstybei nusileidžia tiek Vėlinėms, tiek Sausio 13-ajai.
„Pirmiausia man yra keista, kad skaičiuojame 30-us Lietuvos nepriklausomybės metus ir Sausio 13-oji vis dar nėra paskelbta nedarbo šventine diena. Būtent šią dieną įvyko lūžis šiuolaikinėje Lietuvos istorijoje, kadangi Vakarai galų gale suprato, kad lietuvių tauta nori turėti nepriklausomybę. Tai – moralinės pergalės diena.
Visgi natūralu, kad reikia galvoti apie (nedarbo dienų – ELTA) sukeitimą. Iš tų visų esamų nedarbo dienų vis vis dėlto aš būčiau linkęs galvoti apie Gegužės 1-ąją. Pirmiausia Gegužės 1-oji neturi labai gilių tradicijų mūsų tautoje, visų antra, daliai visuomenės ši diena asocijuojasi ir su sovietmečiu. Šios dienos minėjimas buvo primestas, jame vyravo labai daug sovietinės simbolikos, labai daug raudonos spalvos. Ir todėl aš galvočiau, kad svarba negalima nė lyginti Gegužės 1-osios su Sausio 13-ąja.
Kalbant apie Vėlines, žmonės nori aplankyti savo tėvų, protėvių kapus, galų gale šią dieną vyksta ir partizanų kapų lankymas. Manyčiau, tai visuomenei reikalingesnė nedarbo diena“, – kalbėjo L. Kasčiūnas.
Jam antrino ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos narė Agnė Širinskienė, teigdama, kad jei prireiktų pasirinkti, ar atsisakyti Vėlinių, ar Gegužės 1-osios nedarbo dienos siekiant kaip laisvadienį įteisinti Sausio 13-ąją, ji pasirinktų atsisakyti Gegužės 1-osios.
„Jei man asmeniškai reikėtų rinktis, aš greičiausiai siūlyčiau atsisakyti Gegužės 1-osios. Reikia vertinti, kiek mūsų kultūrai yra svarbesnė Gegužės 1-oji diena, kuri kai kuriems greičiausiai asocijuojasi ir su sovietmečiu, ir kiek mums yra svarbios Vėlinės, kurių metu daug žmonių lanko artimųjų kapus“, – teigė parlamentarė. Sausio 13-osios barikadų fragmentas prie Lietuvos Seimo. Slaptai.lt nuotr.
Visgi G. Paluckas tvirtina, kad Sausio 13-ąją paskelbti laisvadieniu vietoje Gegužės 1-osios būtų kvailystė, kadangi ši šventė svarbi viso pasaulio mastu. Negana to, jis pabrėžia, kad net jei visos trys minimos šventės netektų nedarbo dienos statuso, jų minėjimo tradicijų ir svarbos tai niekaip nepakeistų.
„Sausio 13-ąją skelbti nedarbo diena vietoj Gegužės 1-osios vertinčiau kaip didžiulę kvailystę, nes Gegužės 1-oji tiktai Lietuvoje asocijuojasi su sovietmečiu. Bet tai yra pasaulinė dirbančiųjų šventė, ir tą dieną yra minimi ir vertinami įvairūs pasiekimai žmogaus teisių ir darbo santykių srityje. Nematau problemų, jeigu tiek Sausio 13-oji, tiek Gegužės 1-oji būtų darbo dienos.
Nepaisant to, būtų minimi tie pasiekimai, dėl kurių žmonės kovojo šimtmetį. Lygiai tą patį galėčiau pasakyti apie Vėlines“, – kalbėjo G. Paluckas.
ELTA primena, kad Vyriausybė praėjusią savaitę posėdyje pritarė siūlymui sausio 13-ąją – Laisvės gynėjų dieną – skelbti nedarbo diena.
Ministrų Kabinetas rekomenduoja naują laisvą dieną skelbti vietoje lapkričio 2 dienos laisvadienio, nes, anot Vyriausybės, Lietuva ir taip turi daug švenčių dienų, o ekonomikai tai atsiliepia neigiamai.
Lietuva šiuo metu turi 16 šventinių dienų. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nurodo, kad tiek šventinių dienų Europos Sąjungoje turi tik Bulgarija ir Vengrija, o bendras Europos Sąjungos šventinių dienų vidurkis yra 12.
Prezidentas Gitanas Nausėda teigė pritariantis paskelbti Sausio 13-ąją nedarbo diena.
„Taip, aš sutinku su Sausio 13-osios dienos paskelbimu nedarbo diena“, – pirmadienį Birštone sakė G. Nausėda.
Visiškai sutinku su Kastyčiu Stalioraičiu, straipsnyje „Neužmirštuolės simbolis“ https://slaptai.lt/kastytis-stalioraitis-neuzmirstuoles-simbolis/ tariančiu blaivų ir drauge labai reikalingą žodį dėl prasmingai prigijusios tradicijos Sausio 13 dieną atlape segėti Neužmirštuolės žiedą, solidarizuojuosi su autoriumi, stojančiu prieš kai kurių mūsų tautiečių norą paniekinti šį simbolį, traktuojant jį kaip baisų alergeną ar pavojingą užkratą (tik nesakykite, prašau, kad Neužmirštuolės žiedas, be visa ko kito, dar neva gali priminti kažkokį masonerijos simbolį, tokios insinuacijos, atsirandančios ieškant kvailių, yra vertintinos kaip žmogaus intelekto pažeminimas).
Solidarumo su slaptai.lt autoriumi ženklan perspausdinu savo straipsnelį „Neužmirštuoliškumo technologijos“, pirmą kartą publikuotą prieš eilę metų dienraštyje lrytas.lt
X X X
Istorijos garbingų datų ir atmintinų dienų minėjimuose paprastai prasikiša butaforijos perteklius, kartais truputėlį pradeda varginti pasikartojantys metai iš metų, taigi pabodę ritualai. Tačiau toks valstybės ir tautos istorijos švenčių instrumentarijus neturėtų būti laikomas kažkokia veidmainyste, kurios neva padaugėja, kai pradeda trūkti gyvo jausmo ir autentiško santykio su garbingomis datomis. Tie pasikartojantys ritualai ir sąmonės užkrovimas simbolika, kaip yra pastebėjęs truputėlį kita proga garsus gruzinų tautybės mąstytojas M.Mamardašvili, tai – atminties gaminimo mašina, kuri padeda įtvirtinti žmogišką būtį.
Tiesą sakant, nežinau to, kas pirmasis pasiūlė ar parodė pavyzdį Laisvės gynėjų dieną Sausio 13-ąją įsisegti į atlapą Neužmirštuolės žiedą, tačiau žemai lenkiu galvą prieš žmogų, padovanojusį mums genialią idėją. Nežinau jokio kito taip tinkančio minėtai dienai simbolio, niekas negali prilygti taupumu ir talpumu, bandant išsakyti neišsakomą jausmų antplūdį, kaip Neužmirštuolės demonstracija ant krūtinės, žinia, suteikiant teisę taip byloti už mus visus visų pirma valstybę reprezentuojantiems asmenims.
Neužmirštuolės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kitas klausimas – ar neužmirštuoliškumo idealas išgaruoja iškart kaip kamparas, kai yra nusivelkami iškilmingi Sausio 13 dienos paminėjimo surdutai? Ar, tarkime, kasdienybėje valstybės vyrai jau turi teisę pamiršti didėjančią žmonių socialinę atskirtį, kitas bėdas, kurios iškart subujoja kaip piktžolės, jeigu nėra purenamas atminties laukas, leidžiame sau užmiršti ir užsimiršti?
Pagal natūralią sąmonės ritmiką žmogui yra būdinga užmirti, išsibarstyti, pasidalinti tarp aplinkybių. Nekalbėkime dabar apie tai, kad neva tik antroje gyvenimo pusėje žmogus išbarsto plaukus, dantis, sveikatą, būna ir taip, kad dar jaunystėje pameta galvą, tiesą sakant, kiekvieną dieną nugyvename padalinti situacijų, sąlygų, aplinkybių, suskaidyti kasdienybės įvykių į skirtingas projekcijas, išsibarstę per visą horizontą. Savo ruožtu būdas surinkti save į vieną tašką, apskritai sugebėjimas puoselėti vientisumo idealą yra vadintinas atmintimi.
Kokiomis priemonėmis paprastai yra palaikomas atminties gyvastingumas priešpriešoje su natūraliu žmogaus polinkiu išsibarstyti, viską užmiršti ir dar užmiršti, kad užmiršome?
Regis, išties nėra geresnio būdo surinkti save į vieną visumą kaip vakarinė malda, kai persukdamas kaip kino juostą prabėgusios dienos vaizdus atmintyje stoji į akistatą su Kūrėju, pats prisiimdamas kaltę už padarytus ar nepadarytus darbus.
Sausio 13-osios barikados. Vytauto Visocko nuotr.
Vakarų filosofijoje toks surinktumo idealas yra puoselėjamas keliant būties apmąstymo užduotį. Dar antikoje įsitvirtino išvada, kad būtis reiškiasi per visą esiniją nediferencijuotu, t. y. nesuskaidytu atskirų daiktų savybėmis būdu kaip visados ta pati būtis, drauge čia skelbiant, jog būties idėjos surinktumo forma yra logos. Į lietuvių kalbą graikiškas žodis logos verčiamas dviem reikšmėms: a) logos – tai žodis, b) logos – tai mintis, tačiau daug sakantis faktas yra tai, kad graikiškos kilmės žodis logos yra veiksmažodinis daiktavardis, atsiradęs veiksmažodžio „surinkti“ pagrindu.
Tiesa, M.Heideggeris tvirtina, kad nuo Sokrato laikų Vakarų mąstysenoje prasideda būties užmaršties istorija. Kita vertus, minėtoji M.Heideggerio ištara liudija, kad vis dėlto neužmiršome, jog kažką ypatingai svarbaus užmiršome, o tai savo ruožtu leidžia drąsiai kelti atminties aktualizacijos užduotį.
Kaip žinome, Platonas kalba apie amžinų provaizdžių pažinimą kaip jų atsiminimą, kuris esą leidžia įveikti sielos išsibarstymą laike. Lietuvių kalba skelbia, kad tokia atminties technologija yra menas. (Lietuvių kalbos žodyne nurodomos dvi neva skirtingos žodžio „menas“ reikšmės. 1. Kūrybinis tikrovės atspindėjimas vaizdais. 2. Užminimas, mįslė, atmintis. – www. lkz.lt.)
Sausio 13-osios barikados. Vilnius. Vytauto Visocko nuotr.
(Norite tikėkite, norite ne, bet yra rimtas pagrindas, neapsiribojant tik šiuo įtaigiu pavyzdžiu, teigti, kad lietuvių kalba yra net labiau imli Platono įžvalgom nei senoji graikų kalba).
Žinoma, kalbame dabar apie menantį meną, o ne apie pramogų industriją.
Vis dėlto neapleidžia kankinantis įspūdis, kad kažką fatališkai užmišome pasirodydami šiame pasaulyje, tarsi iš anksto būtume pagirdyti užmaršties upėje. Ar tai savo ruožtu reiškia, kad viską prisiminsime tik po mirties, kai ims ir išgaruos šio pasaulio apžavai?
Kas liktų iš Lietuvos, jeigu pamirštume savo šalies vardą:
kebezynas plerpso taip atsikerojęs šebekštynas
susibėgę pėdsakai kryžiuojas: žebenkštynas
stagarai kažkokie kopiantys aukštyn
nepažįstama vietovė jau tikrai: tai bent!
atsigręždamas tari „.. ta flora fauna“
neįvardintų žolelių vabalėlių kraštas tyras
čia neguodžia mitas kad kadais gyveno faunas
kanapinių pėdos atstumia įvaizdį satyro
ten per properšas dangus kažkur nutolęs
išsitrynę pavadinimai – kiaurymių kosmas
visos gėlės tapusios jau užmirštuolėm
jeigu kalbasi kažkas tai rodos kad žodžius atkosti
Ketvirtadienį Seime bus pristatyta nacionalinio mokinių piešinių konkurso „Mes užaugome laisvi“, skirto Laisvės gynėjų dienai paminėti, darbų paroda.
Sausio 13-osios barikadų fragmentas. Slaptai.lt nuotr.
Parodą atvers ir geriausių darbų autorius apdovanos Seimo pirmininko pavaduotoja Irena Degutienė. Sveikinimo žodį tars Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro direktorius Algirdas Sakevičius, mokinių darbų vertinimo komisijos pirmininkas, Vilniaus dailės akademijos Piešimo katedros profesorius Jonas Kazlauskas. Koncertuos Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos moksleiviai.
Laisvės gynėjų dienai skirto konkurso organizatorius – Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras ir Dailės mokytojų asociacija – antrą kartą pakvietė 7-18 metų Lietuvos mokyklų mokinius pažinti, apmąstyti ir pasirinkta menine raiška atspindėti praeities ir dabarties sąsajas.
Vertinimo komisijai buvo pateikti 523 piešiniai, kurie buvo įvertinti trijose amžiaus grupėse: I amžiaus grupė (7-10 metų), II amžiaus grupė (11-14 metų) ir III amžiaus grupė (15-18 metų). Kiekvienoje jų išrinkti 5 laureatai, įdomiausiai interpretavę konkurso temą. Komisiją džiugino ir darbų mastas, ir temos interpretacijų gausa, ir dailės žanrų įvairovė. Mokiniai rinkosi vaizduoti istorines scenas, partizanų kovos siužetus, šių dienų atpažįstamus objektus ir svajones apie ateitį. Jauniausieji dailininkai išsiskyrė interpretacijų įvairove, jų darbeliuose dominuoja valstybiniai simboliai, Trispalvė.
„Parodoje eksponuojami darbai atskleidžia, kad jaunoji karta, gimusi ir augusi jau Nepriklausomoje Lietuvoje, giliai ir savitai suvokia Laisvę“, – pažymi konkurso organizatoriai.
Seime surengta paroda „Karas po karo”. Garbė Lietuvos partizanams. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimo Laisvės premijų komisija siūlo 2018 metų laisvės premiją skirti septynių partizanų grupei.
Tokį apdovanojimą siūloma skirti Jonui Čeponiui, Juozui Mociui, Bronislovui Juospaičiui, Jonui Kadžioniui, Vytautui Balsiui, Juozui Jakavoniui, Jonui Abukauskui.
Premija siekiama įvertinti asmenų ir organizacijų laimėjimus ir indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją, skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą. Pretendentais Laisvės premijai gauti gali būti Lietuvos ir užsienio valstybių fiziniai, viešieji ir privatūs juridiniai asmenys, nusipelnę laisvei, demokratijai ir žmogaus teisėms.
Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai.
Premija įteikiama Laisvės gynėjų dieną – Sausio 13-ąją.
Laisvės premija yra skirta Rusijos kovotojui už laisvę, žmogaus teises ir demokratiją Sergejui Kovaliovui, Lietuvos laisvės lygos įkūrėjui, „45-ių pabaltijiečių memorandumo“ iniciatoriui, politiniam kaliniui Antanui Terleckui, kovotojui už Lietuvos laisvę ir žmogaus teises, aktyviam Lietuvos neginkluoto pasipriešinimo dalyviui, politiniam kaliniui, pogrindinės spaudos leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ steigėjui, redaktoriui, Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komiteto nariui, arkivyskupui Sigitui Juozui Tamkevičiui, Lenkijos visuomenės veikėjui, disidentui, vienam iš „Solidarumo“ lyderių, žurnalistui, eseistui ir politikos publicistui, Lenkijos dienraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiajam redaktoriui Adamui Michnikui, Prezidentui Valdui Adamkui ir Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkui, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui Vytautui Landsbergiui, laisvės gynėjai, politinei kalinei Nijolei Sadūnaitei.
Sausio 13-osios minėjimas Lietuvos Seime 2015-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sausio įvykių paminėjimo laikas kaskart priverčia prisiminti, perversti į praeitį besitraukiančios istorijos puslapius. Vis dar skelbiami valstybei lemtinguose įvykiuose dalyvavusiųjų prisiminimai, interpretacijos, praeities šlovingų ir tragiškų įvykių spinduliuose bando pasišildyti dabarties realijų žvaigždės – politikai, valstybės ir visuomenės veikėjai.
Vis dėlto akis labiau užkliūna ne už fejerverkų, kurie nušviečia vakarinį sostinės dangų ir turėtų lyg ir įprasminti 1991-ųjų sausio įvykių reikšmę, bet už publikacijos „Respublikos“ savaitraštyje – tuomet buvusiu dienraščiu ir vienu iš visuomenės informavimo lyderių.
„Arnoldas Barysas, 1991-ųjų sausį praradęs sveikatą prie Radijo ir televizijos pastato, per šiųmetį tragiškos valstybės datos minėjimą bandys pasikalbėti su valstybės vadovais. Jei nepavyks – tada tiesiog pažvelgti jiems į akis. Laisvės gynėjas kasdien kaunasi dėl valdžios dėmesio trupinio saujelei tokių kaip jis – ligotų, neįgalių, skurstančių ir išduotų valstybės. Tos valstybės, dėl kurios jie gulė po tankais ir pakartotų tą patį, jei tik jai iškiltų grėsmė“, – rašo savaitraščio žurnalistė Jūratė Kielė.
Ko gero, spaudos darbininkė pataiko. Valstybė linkusi išsiaukštinti savo valdytojus, stovėjusius prie valdžios vairo tais ir šiais laikais, ir linkusi užmerkti akis prieš įvykių liudininkus, kurie ne pasakojo apie sovietinius tankus, kvietė, sprendė, ruošėsi susidūrimui, tačiau iš tiesų prieš juos atsidūrė ir atliko pareigą Tėvynei – buvo sužeisti arba žuvo.
Draugai ir priešai
Ne vienas toks tūlas A. Barysas yra. Laikas nuo laiko apie tuo metu nuo sovietų nukentėjusius piliečius ir jų vargus persiskaitome spaudos puslapiuose ir netrukus pamirštame. Tačiau norėtųsi užduoti retorinį klausimą – kas tą Lietuvos išsilaisvinimo naktį buvo pareiga, koks buvo tikslas ir kas jį pasiekė? Sąmoningai ar nesąmoningai formuojama nuomonė, kad tikslą pasiekė Lietuva, t.y. visi, vadovaujami šlovingųjų šalies vadovų, tiksliau vieno jų – Atkuriamojo Seimo pirmininko. Tiesos yra, tačiau antrame plane tokiu būdu visada atsiduria tie, kurie ne tik siekė ir ketino, tačiau kovojo taip, kaip šiuo atveju ir galėjo kovoti paprasti piliečiai, kurie bandė rankomis sustabdyti tankus ar pakliuvo į kulkų skridimo trajektorijas. Iš pilkos minios masės kulkos išplėšė tik žuvusiuosius, vyko jų iškilmingos laidotuvės, jų vardais pavadintos gatvės, dedami vainikai ant jų kapų.
Visa tai gerai, dora ir verta pagarbos, tačiau sugretinus su sausio įvykių patyrusiųjų realybe dabarties Lietuvoje, atsiskleidžia ir tam tikra šių įvykių butaforinė reikšmė jų lėmėjų galvose. Labai paprasta yra tik su mirusiaisiais – pagerbti, palaidoti jie tapo simboliais ir istorijos puslapį galima užversti. Likę gyvi – problema, nes jiems reikia valstybės pagalbos, juk už gydymą, vaistus užpuolusioji šalis nemokės, galų gale ir nebeliko tos šalies.
Dabar labai dažnai reikalaudami atlyginti okupacijos žalą iš Rusijos, pamirštamame, kad ir tos sausio 13-osios naktį tolimesnis sovietų siautėjimas buvo sustabdytas ne tik mūsų piliečių aukomis, bet ir Rusijos žmonių reakcija, pirmiausia, jų prezidento Boriso Jelcino. Nekyla abejonių, kad toks nuomonės formavimo elementas, Atkuriamojo Seimo susireikšminimas ir rusų niekinimas, į viešąjį diskursą instaliuojamas sąmoningai, kad didesni ir reikšmingesni sau atrodytume ir turėtume amžiną priešą, kuris pasitarnautų reikalui esant, kai reikia nukreipti dėmesį nuo šalies vidaus problemų.
Tikrovė ir jos scenarijus
Politikos pasaulyje realybė diktavo kitokias taisykles, nei atrodė mums paties dainuojantiems revoliuciją ir šokantiems liaudiškus ratelius prie Radijo ir televizijos pastato jau artėjant tankų kolonai iš Šiaurės miestelio. Persijos įlankos karu užsiėmusiai pasaulio bendruomenei įvykiai Lietuvoje nerūpėjo, tad reikėjo tikro kraujo ir čia pas mus Lietuvoje.
Tai, beje, puikiai suprato ir tuometiniai šalies vadovai, tačiau toli gražu ne visuomet suvokė eiliniai piliečiai, juk juos Vytautas Landsbergis kvietė ne žūti, bet „apginti“. Nors juk kiekvienai su tikrove nesusipykusiai galvai buvo aišku, kad objekto, kuris saugomas, jeigu jis bus puolamas, apginti nepavyks, galima tik atlikti pilietinę pareigą – žūti arba būti sužeistam. Iš esmės planas pasirodė teisingas, kai tik žuvo pirmieji žmonės, atsidūrėme pasaulio žinių tarnybų dėmesio centre, pirmoji Lietuvą pripažino Islandija, Nepriklausomybės byla iš mirties taško pajudėjo.
Sausio 13-osios minėjimo akimirka Lietuvos Seime 2017-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kai Lietuvai ir daugumai kitų šalių, kurios vadavosi iš sovietinės valstybės gniaužtų, viskas bemaž pavyko, galima tik pasidžiaugti istorijos sėkme ir išmintingais šalies valdytojų sprendimais. Tačiau niekada nederėtų pamiršti tų, kurie Lietuvos nepriklausomybę iškovojo ne kabinetuose, bet gatvėse, sąmoningai ar atsitiktinai pakliuvę į tankų ir kulkų trasas. Šiuo atveju, nebetinka pagraudenimas – „jeigu pamiršime“, nes iš tiesų mes jau pamiršome. Tai padarėme jau ne šiandien, o tuomet, kai pamiršome, kad svarbus šaliai – kiekvienas žmogus, koks jis menkas, gyvas ar sužeistas bebūtų.
Piliečiai savo valstybei jaučiasi nebereikalingi, pasiklauso liudininkų, pasižiūri istorijų ir užduoda sau klausimą – jeigu tuomet mes tebuvome tik „patrankų mėsa“, kaip elgtumėmės dabar, jei vėl koks Ramūnas Karbauskis ar Saulius Skvernelis mus tapti „patrankų mėsa“ paprašytų? Klausimas labai paprastas, sąžiningas ir tiesmukas. Atsakymas taip pat. Kaip valstybė elgiasi su savo piliečiais, tapusiais „patrankų mėsa“, kai to reikėjo, taip ir piliečiai elgsis, jei valstybės vadai pašauktų.
Žinoma, tai teorinis pasamprotavimas, nes nei S. Skvernelis, kuris save „pozicionuoja kaip premjerą“, nei R. Karbauskis, kuris savi pozicionuoja kaip „pilkąjį kardinolą“, niekur nešauks, nelaimės atveju, jie taip pat greičiau jau paims pavyzdį iš Lietuvos istorijos, prisimins prezidento Antano Smetonos nuotykius kertant Lietuvos – Vokietijos sieną. Piliečiai irgi elgsis skirtingai – kaip ir 1940 metais įžengus sovietų armijai – neišgirdome nei vieno šūvio, 1944–1956 m. – niekas tautos realiai nebešaukė, nes ir vadų nebebuvo, bet piliečiai ėjo kovojo ir žuvo, 1987–1990 m. – Sąjūdis buvo visuotinis šalies piliečių sukilimas, 1990–1991 m. – kova, kuri ne tik sujungė, bet ir atskyrė, be to, ji jau turėjo scenarijus.
Vyresnės kartos piliečiai puikiai prisimins tuo metu kino teatruose, berods ir per televiziją, nuolat transliuotą filmą apie taikų indų tautos išsivadavimą iš kolonijinės priespaudos – 1982 m. sukurtą režisieriaus Richardo Atenboroungh epinį biografinį filmą apie Mahatma Gandį. Kad Lietuvos projektas pavyktų, jis turėjo atitikti „Gandis“ filmo scenarijų. Atitiko ir pavyko. Įdomu, kad tą patį filmą matė ir tie, kurie sausio 13-ąją gynėsi, ir tie, kurie puolė – filmas buvo populiarus ir Rusijoje.
Nederėtų nuvertint jo reikšmės, juk ir prieš krepšinio varžybas žaidėjams neretai demonstruojami kovinę dvasią pakeliantys filmai. Priemonė – efektyvi. Skirtumas toks, kad po to, kai Nepriklausomybė buvo iškovota, vis vien sunku būtų įsivaizduoti, kaip Mahatmą Gandį audžiantį kuklaus audeklo gabalą kūnui apsisiausti, V. Landsbergį su smuikeliu Gedimino prospekte renkantį pinigėlius pietums. Nieko nepadarysi – L. Landsbergis – ne Gandis, ne tos svorio kategorijos, nes vieno jų idėjos buvo tikros, patikėtos, asmeniniu pavyzdžiu pademonstruotos, kito – nusirašytos ir geriau ar blogiau aktoriaus atlikos.
Taikus piliečių ir karinis valstybės pasipriešinimas
Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ar galėjo būti kitoks Lietuvos išsivadavimo scenarijus? Ko gero, taip. Galima būtų prisiminti su V. Landsbergiu dėl lyderio vaidmens Sąjūdyje konkuravusio Romualdo Ozolo prisiminimus, skelbtus dar 1999 metais žurnale „Naujasis židinys“. R. Ozolo sąžiningumu, skirtingai nuo jo konkurento, sąjūdžio bendražygiai nei karto nesuabejojo (nepainiokime sąžiningumą ir klaidas), tad tvirtinimu galima pasikliauti: „Niekada nesutikau ir nesutiksiu, kad moralu buvo kviesti beginklius žmones televizijos bokštą, spaudos rūmus ar telekomą ginti nuo tankais ginkluotų užkariautojų. Mūsų atkurtoji valstybė tada jau turėjo tegul ir nedideles gynybos jėgas, ir jos privalėjo ginti savo tikrai moralius piliečius, kad ir be ginklo einančius pastoti kelio priešui. Pabrėžiu: Lietuva tąsyk turėjo ne kariauti su Rusija, o ginti savo piliečius nuo ginkluotų okupacinės valdžios liekanų. Deja, ginti piliečių neįsakyta. Gynėjai spietėsi parlamente. Piliečiai buvo moralūs, vadovai – ne. Parlamentas rusų kariuomenės puolimo atveju buvo numatytas susprogdinti padegus benzino bakus, tuo pat metu pro barikadas ir spygliuotas vielas kai kam žinant pabėgimo landas. Nežinia ir kas bei kur būtų bėgęs ženklo skristi laukiančiu lėktuvu, bet būtų. Deja, tą sausio 13-osios naktį buvo jau ir emigravusių – į Lenkiją, Švediją“, – prisiminė šviesios atminties signataras.
Riaušės prie Lietuvos Seimo. Jas išprovokavo tuometinio premjero Andriaus Kubiliaus ekonominiai sprendimai. Slaptai.lt nuotr.
Ar reikėjo Lietuvai gintis kaip valstybei ir koks likimas būtų šalį ištikęs? Klausimas nevienareikšmis. Tačiau iš tiesų, tuo metų valstybė galėjo jau ne tik demonstruoti nuoširdų, kad ir beginklį pasipriešinimą, tačiau ir kovoti. Ginklų buvo pakankamai, savanorių – taip pat. Tai, kad tuometinis vidaus reikalų ministras Marijonas Misiukonis nenorėjo gynėjams perduoti 3000 policijos turėtų kovinių ginklų, tebuvo techninis klausimas, kurio rimtai, net svarstyti nederėtų. Ginklų tuo metu jau buvo galima įsigyti ir iš tų pačių sovietinių kariškių, kurie anaiptol nedegė noru už kažką kovoti.
Buvo galima ne tik kovoti, bet ir nugalėti. Kad tai nėra jokia fantazija, puikiai pademonstravo pirmasis Čečėnijos karas, kur saujelė ryžtingų idealistų laimėjo prieš daugiamilijoninę armiją. Nepriklausomai nuo to, į ką jų kova išvirto nužudžius teisėtą čečėnų lyderį Džoharą Dudajevą, tačiau pavyzdys atskleidžia, kad tuo metu Sovietinės šalies milžinės kojos jau buvo molinės.
Pirmoji nepriklausomybė, kurios 100-etį minėsime, buvo iškovota ginklu. Per 22 metus šalis sugebėjo tapti lygiaverte Europos valstybe ir pamatus antrajai nepriklausomybei, kaip parodė istorija, paklojo labai tvirtus. Antroji nepriklausomybė iškovota dainuojančios revoliucijos priemonėmis, su kraujo prieskoniu, kuris laiku ir sėkmingai „ištransliuotas“ į Europą.
Tik aplinkybės taip sutapo ar išties Nepriklausomybė pelnyta? Atsakymas nevienareikšmis, nes jei būtų pelnyta – tai gal nesileistų tie, kurie Nepriklausomybę pelnė, tapti tik skudurais po kojomis tiems, kurie iš Nepriklausomybės tik pasipelnė.
Kiek iškovota, kiek dovanota?
Realūs, skaudūs, subtilūs, kad neįžeistų tų, kurie už Lietuvą jau padėjo galvas (ne tik sausio 13-ąją) klausimai, tačiau jie turi būti apsvarstyti, nes manipuliavimo piliečių jausmais, padorumu, vertybėmis, šioje istorijoje akivaizdžiai esama.
Borisas Nemcovas. Slaptai.lt nuotr.
Turėtume didžiuotis tikrais laimėjimais ir tikrais pasiekimais, atpažinti tikrovę ir tiesą, tuomet ji būtų pamokanti, turėtų vertės ateities Lietuvai, o kai mokomės iš filme „aprašytos“ istorijos, išmokstame kažką, ko realybėje netgi neegzistuoja, t.y. beverčių dalykų – kokia to prasmė? Verta šiuo atveju priminti ir tai, kad Lietuva tikrą Nepriklausomybę pelnė pusmečiu vėliau, kai Maskvoje žlugo 1991-ųjų rugpjūčio pučas, subyrėjo Sovietų sąjunga ir Lietuvos nepriklausomybę pripažino Rusija. Neturėtume užmerkti akių ir aiškiau suvokti, kad Lietuvos byla sprendėsi anaiptol ne tik Nepriklausomybės aikštės Rūmuose Vilniuje. Dėl to mažesni netapsime, tačiau – tai leistų ir šiandien įvardinti bei atpažinti ir tikrus draugus, ir tikrus priešus.
Boriso Nemcovo pagerbimo akcija prie Rusijos ambasados Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip šioje vietoje nepaminėti jaunojo konservatorių lyderio Gabrieliaus Landsbergiuko iniciatyvos, pervadinti Latvių gatvę Boriso Nemcovo vardu. Iš vienos pusės, idėja lyg ir linksmai – pilietiškai atrodanti – Rusijos ambasada išvengusi Džocharo Dudajevo skvero adreso, pelnytų kitą reikšmingą priminimą, kurį tektų fiksuoti oficialiuose ambasados rekvizituose. Tačiau, kaip ir eilinių Lietuvos žmonių atveju – jie pamirštami, taip ir čia – pamirštamas pats B. Nemcovas, kuris po mirties tampa tik manipuliacijos įrankiu politikų rankose. Su Putino Rusija bendradarbiauti galėtų nebent Saulius Skvernelis tik jam žinomu būdu, galbūt paklausęs prezidentės patarimo, kad įmanoma tik atsiklaupus ant kelių. Gal jis ir pasiryžo lenktis, nors jo kolegos iš įkalinimo įstaigų priežiūros tarnybų to daryti ir nepatartų, nes pas mūsų kaimyną galioja zekiškos taisyklės.
Vis dėlto turime suvokti, kad Rusiją pakeisti galės tik patys rusai. Tad būtų geriau toje šalyje turėti daugiau draugų ir mažiau priešų, ir nesisvaidyti beprasmiškais demaršais tais atvejais, kai reikia dialogo, ypač su ta Rusijos žmonių grupe, kuri tikisi, kad ir jų šalis anksčiau ar vėliau taps demokratine. Todėl ir sausio įvykių kontekste derėtų pažvelgti į istoriją ne per peršamų tautiškai vaivorykštinių, tačiau, kad ir tamsių, tačiau tikrovės neslepiančių akinių stiklus. Deja, Lietuvos politinio elito terpėje įsigalėjo veidrodžių karalystė, kur patys sau labai gražūs, o savo ir svetimų šalių piliečiai – pamirštami.
Pagarba 100-ečio senjorams
Kadangi idėjos Lietuvai vis dar ieškoma, tad galima rimtai pasiūlyti dar vieną nekonformistinę, kuri galima tik kartą per 100 metų – Valstybė galėtų rasti būdą, tarkim, skirti vienkartinę, kad ir nedidelę premiją, ir pasveikinti pirmosios Nepriklausomybės liudininkus, kuriems šiuo metu nuo 78 iki 100 (ar daugiau) metų. Tai būtų prasminga, nes būtų pažvelgta į eilinius šalies piliečius, prisiminta, kad jų būvimas, gyvenimas šioje šalyje yra reikšmingas, suteiktų, kad ir trumpalaikio, bet tikro džiaugsmo visoje šalyje.
Suprantamas toks sprendimas būtų ir jaunesnėms kartoms, o valstybės finansams – tai taip pat yra pakeliama, nes ne tiek jau daug tokių žmonių ir belikę. Tai būtų žymiai prasmingiau, nei paleisti į padangę naują porciją kiniškų fejerverkų, surengti „N“-ąją konferenciją su tais pačiais valdžios žmonių veidais ir pasidabinti šviežia europinių neužmirštuolių kolekcija. Valstybei laikas susirūpinti savo piliečiais, kol jie dar yra, nors tai atsieitų ir truputį brangiau nei šventiniai žaidimai ir linksmybės danguje bei žemėje, nes fejerverkų dūmai išsisklaido, o žmonės išlieka, net ir išėjusieji yra prisimenami.
Šventės pamirštamos – kraujas atmenamas
Tekstas, ne apie šventes, o apie kraują, tad dera atlikti dar vieną santykių tarp valdžios ir piliečių pjūvį, kurį sieja sausio mėnuo. Kraujas Lietuvoje piliečiams susidūrus su jėgos struktūromis pralietas 2 kartus: 1991 m. sausio 13-ąją ir 2009-ųjų sausio 16-ąją. Pirmuoju atveju jėgos struktūros buvo svetimos, antruoju – savos. Tačiau piliečiai ir vienu, ir kitu atvejų buvo tie patys, nors kovoti ar protestuoti rinkosi ir dėl skirtingų priežasčių. Antrajai Lietuvos nepriklausomybei sausio 13-osios įvykiai visada išliks reikšmingi, kol šalis, antroji Nepriklausomybė, gyvuos. Tačiau – tai, kas šiuo metu šalyje vyksta, susiję labiau su 2009-ųjų įvykiais, net ir jų priežastys neišnykę, daugelis šalies gyventojų dar verčiasi iš ekonominės krizės metais sumažintų atlyginimų.
Įvyko sąmonės pokytis. 2009 m. patyrę, kad į protestus šalies valdantysis elitas atsakys brutalia jėga, už elito ribos atsidūrusi gyventojų dalis, nors jų ir dauguma, paniro į apatiją – „nieko pakeisti negalime“. Sunku būtų tikėtis iš šių piliečių patriotiškumo, susirūpinimo savo šalimi, jos ateitimi. Jeigu tokių intencijų ir esama – tai jau prilygsta didvyriškumui – „nepaisant nieko mes Tėvynę mylime“. Toks požiūris gražus, tačiau neteisingas ir nesąžiningas jų pačių atžvilgiu.
Šalyje kuriama sistema, kuri puikiai verstųsi su tais 30 proc. šalies gyventojų, kurie, jei ir nėra elitas, tačiau skurdo kartelę perkopia. Jiems priimtinos šalyje įsivyravę laisvos rinkos padiktuotos „teisingos“ kainos, mokesčiai, prekės, paslaugos ir teisės. Tačiau kur dėti tuos 70 proc.? Atrodo, kad tokios mintys labiausiai ir neduoda ramybės dabartiniam premjerui S. Skverneliui, jo globėjui oligarchui R. Karbauskiui ir tylinčiajai gražuolei Daukanto aikštėje Daliai Grybauskaitei.
Geriau – blogiau
Būtų ir antra idėja Lietuvai. Kadangi senjorų pasveikinti už tai, kad jie yra pirmosios Lietuvos nepriklausomybės liudininkais neapsimoka, premijas jie pravalgys ir vis vien numirs, reikia premijuoti tuos 30 proc. elitinių – tai būtų (dabar labai populiarus šūkis) „investicija į šalies ateitį“. Mažiausia, ką derėtų – tai įvesti Sodros lubas, sumažinti mokesčius daugiau uždirbantiems bei įteisinti viešą eutanaziją. Valdantysis elitas galėtų džiūgauti, kad viskas šalyje gerėja ir būtų iš daleis teisus, nes daliai žmonių iš tiesų viskas pagerėtų, o likusiesiems liktų „žaidimai“ – galėtų stebėti realybės šou laidas „Eutanazija“ per Lietuvos televiziją. Laidos būtų verksmingos, graudžios, pamokančios ir, ko gero, labai tikroviškos. Galbūt taip ir įvyks jei, kaip teigia LRT direktorius Audrius Siaurusevičius, Karbauskio – Skvernelio ir Co grupuotė visuomeninį transliuotoją perims į savo rankas.
Šis sausis – apatiškas, nieko reikšmingo jau nenutiks. Politikai pro Seimo langus gali drąsiai žvalgytis, net ir į veidrodžius žiūrėti laiko turės. Tačiau jei ir nenori pasižvalgyti po mūsų palengva šąlančios Tėvynės apylinkes, vis dėlto į statistiką pažiūrėti jiems nepakenktų. Moralas paprastas – laikas nusiimti rožinius akinius, patiems per juos žvalgytis gal ir gražu, bet juokingai jau net iš šalies žiūrinti tokie akiniuoti ilgaausiai žvairiai atrodo.
Atsiėmusi 2017-ųjų metų Laisvės premiją disidentė Nijolė Sadūnaitė praktiškai visą savo pasisakymą iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime skyrė buvusiam Garliavos skandalui.
Ji prisiminė ne tik skandalingų įvykių ir bylų aplinkybes, bet taip pat pareikalavo iš valstybės vadovų iki Vasario 16-osios – Valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo – jai ir visuomenei pateikti neginčijamus įrodymus, ar skandalo epicentre buvusi mergaitė „yra gyva ir sveika“.
Nors po šios istorijos praėjo nemažai laiko, N. Sadūnaitė reiškė susirūpinimą dėl mergaitės pagrobimo Garliavoje. Jos teigimu, per šį „brutalų neteisybės aktą dalyvavo dešimt kartų daugiau ginkluotų pareigūnų, nei neutralizuojant teroristą Bin Ladeną“.
Iškilmingo posėdžio dalyvius nustebino tokia laureatės kalba.
Po minėjimo paklausta žurnalistų, kaip ji jaučiasi gavus premiją, N. Sadūnaitė sakė, kad po savo tokios kalbos tikėjosi ir antrankių, ir cypės.
„Aš laukiau, kad po mano tos kalbos man antrankiukus ir į cypę, labai gerai maitina, valgai ir nemokamai gyveni, nemoki nei už būstą, nei už maistą“, – pajuokavo N. Sadūnaitė.
Žurnalistų apie laureatės kalbą paklaustas Premjeras Saulius Skvernelis sakė, kad „žmogus turi tą savo nuomonę, ji ją tvirtai turėjo nuo pat istorijos pradžios“, bet čia nėra tiesos.
„Nė viename žodyje nėra tiesos“, – trumpai pakomentavo S. Skvernelis.
Artėjant Sausio 13-ajai rengiama dar viena ,,Neužmirštuolės“ akcija. Dangstantis kilniu tikslu – telkti lėšas Krašto apsaugos savanorių pajėgoms – tęsiamos kryptingos pastangos sukurti ir visuomenės sąmonėje vietoje patriotų krauju aplaistytos Trispalvės įtvirtinti naują Lietuvos laisvės simbolį, neturintį nieko bendra su Tautos ir valstybės simbolika.
Lietuva švenčia nepriklausomybę. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Neužmirštuolės“ akcija skleidžiamas istorinę tiesą iškraipantis požiūris, kad Lietuvos valstybę atkūręs Sąjūdis buvo neaiškios „savaveiksmės“ pilietinės visuomenės kūrinys, o ne kovai už savo laisvę ir nepriklausomybę pakilusios Tautos susitelkimo ir politinės valios išraiška.
Tačiau Sąjūdžio idealas buvo ne egoistinė ir siaura pilietinės visuomenės individo laisvė tapti su savo tautine bendruomene ir valstybe ryšius nutraukusiu globalios rinkos vartotoju ar „pasaulio piliečiu“.
Tikrasis Sąjūdžio keltas tikslas pirmiausia buvo visos Tautos, kaip savarankiško istorijos ir politikos subjekto, nevaržoma teisė išskleisti savo kūrybines galias ir įtvirtinti save tarp kitų Europos ir pasaulio tautų. Sąjūdis siekė, kad atkurta Lietuvos valstybė taptų Tautos išlikimą per amžius turinčiais užtikrinti jos namais ir politine tikros demokratijos erdve, laiduojančia teisingumą visiems piliečiams ir saugančia lygias jų teises ir laisves.
Net sunkiausiais okupacijos metais brangintus ir Tautos atmintyje saugotus valstybės simbolius nuosekliai keičianti „Neužmirštuolė“ atspindi ir palaiko pastangas pakeisti šį Sąjūdžio tikslo supratimą. „Neužmirštuolė“ kviečia prisiminti aukas už laisvę, tačiau neatsitiktinai pasirenkama „talpi prasmėms“ atmintis.
Didžiuojamės, kad esame lietuviai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Propaguojant „Neužmirštuolę“ nuolatos kartojama frazė „auka už Laisvę“. Tačiau Sausio 13-osios aukos buvo sudėtos už labai konkrečią ir apibrėžtą laisvę: Tautos laisvę turėti valstybę ir pačiai valdyti save. Sausio 13-ąją buvo ginama būtent ši ir jokia kita laisvė ir tik šią laisvę simboliškai įprasmino Trispalvė ir kiti valstybingumo simboliai.
Seimo gynėjai žinojo, jautė ir matė, kad kovoja už šią konkrečią laisvę. „Neužmirštuolė“ perša visai kitokią – abstrakčią ir todėl tuščią laisvės sampratą. Dėl savo neapibrėžtumo ir miglotumo tokia laisvė savaime nenumato jokio asmens įsipareigojimo savo Tautai ir valstybei ir gali būti niekaip nesusijusi su Nepriklausomybės gynėjus žygdarbiui įkvėpusia laisvos Tėvynės vizija.
Brukant ,,Neužmirštuolę“ tęsiama sovietinė Tautos mankurtinimo – istorinės atminties trynimo ir perrašymo politika. Sausio 13-ąją didžiausia įmanoma – patriotų gyvybės – auka buvo sudėta ne tam, kad pasiryžusi susigrąžinti Nepriklausomybę šalis taptų globalios rinkos teritoriniu segmentu ir viršnacionalinės imperijos provincija. Aukotasi už Tautos teisę išlikti savimi nuo amžių jai priklausančioje žemėje ir už atkuriamą suverenią Lietuvos valstybę.
Daug geros valios ir patriotiškų žmonių remia ,,Neaužmirštuolės“ akciją neperprasdami jos antitautinio ir antivalstybinio pobūdžio. Neįvertinama tai, kad ši akcija skirta nupolitinti šalies piliečius atsiejant jų sąmonėje asmeninės laisvės troškimą nuo Tautos laisvės ir valstybės nepriklausomybės idealų.
Lietuviais norime ir būt… Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Todėl ji objektyviai silpnina Lietuvos visuomenės patriotines nuostatas ir šitaip griauna šalies nacionalinio saugumo pagrindus. Valstybę gali apginti ir išsaugoti tik sąmoningi ir patriotiški piliečiai, aiškiai suvokiantys Sąjūdžio kovos prasmę bei lietuvių tautos bei Lietuvos valstybės neatsiejamumą.
Todėl Sausio 13-ąją nepritarkime ,,Neužmirštuolės“ akcijai. Laisvės gynėjų dieną švęskime prisimindami, kad Sausio 13-ąją kritusius didvyrius įkvėpė ir jų kelią į nemirtingą auką nutvieskė vienintelė tikra – lietuviškos Trispalvės vėliavos skleidžiama meilės ir ištikimybės Tėvynei Lietuvai šviesa.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Sausio 13-osios ryte S. Daukanto aikštėje kartu su 25 Sausio 13-osios mokyklos mokiniais įžiebs užrašą #Laisvė, simbolizuojantį prieš ketvirtį amžiaus apgintą Lietuvos nepriklausomybę.
Šalies vadovė visus vilniečius ir sostinės svečius kviečia nusifotografuoti prie šios šviesos instaliacijos ir naudojant žymą #Laisvė socialiniuose tinkluose pasidalinti, ką kiekvienam piliečiui reiškia laisvė ir nepriklausomybė.
Šiandien Lietuva prisimena 1991-ųjų sausio 13-ąją, kai buvo atremta ir nugalėta sovietų agresija, kai Laisvę labiau mylėjome nei gyvenimą, kai jautėmės esą vieninga tauta, kuriai reikalinga valstybė.
Portalas slaptai.lt skelbia pluoštą Vytauto Visocko nuotraukų, pasakojančių apie šią įsimintiną dieną Lietuvos istorijoje.
Iškilmingas 1990-1991 m. Lietuvos valstybės gynėjų minėjimas “Atmintis gyva”, surengtas LR Seimo Kovo 11-osios salėje 2012 m. sausio 12 d.
Kunigo Roberto Grigo maldos invokacija, pradedant minėjimą.
Gerasis Dieve,
Kuris leidai tautas ir įkvėpei joms laisvės troškimą, dėkojame Tau už didžią dovaną, mūsų globai, meilei ir apsaugai pavestą: už Lietuvą ir už lietuvių tautą.
Dėkojame Tau, Viešpatie, už lietuvių pavaulio grožį: už girias ir lygumas, už Nemuną ir neriją, už dangaus debesis ir žemės grumstą, kuriuose įsispaudė rami, žmoniška ir narsi mūsų protėvių siela.
