Lietuvos byla – mano byla. Vytautas Antanas Dambrava

Kviečiame į Ambasadoriaus Vytauto Antano Dambravos mirties metinių minėjimą.

Iškilmingas minėjimas rengiamas Vilniaus įgulos Karininkų Ramovėje. 

Renginio data – 2017-ųjų metų vasario 5 diena. Minėjimas prasidės 12.30 min.

12.30 – Meninis prologas.

Renginį veda Gaudentas Aukštikalnis.

12.40 – V.A.Dambrava – Lietuvos laisvės šauklys, įžymus mąstytojas ir politikas.

Kalbės:

LR Seimo nariai Žygimantas Pavilionis, Antanas Vinkus, prof. Povilas Gylys, prof. Romualdas Grigas, KAM atstovai, LPD vadovas Juozas Dingelis, velionio brolis Kęstutis Dambrava.

14 – 14.30 – Knygos „Lietuvos byla – mano byla“ sutiktuvės. Autorius – Vidmantas Valiušaitis, leidyklos „Žara“ direktorė Ramutė Žandarienė.

Vilniaus karininkų Ramovės ir LPD informacija

2017.02.03; 05:44

video_cip

“Žodžiu bei plunksna už Tiesą ir Laisvę”, “Laisvės priešaušryje. Rezistento prisiminimai. 1970-1986”, “Lietuvos Laisvės Lyga: nuo “Laisvės šauklio” iki nepriklausomybės”…

Vartau disidento, Laisvės šauklio Antano Terlecko parašytas, sudarytas ir man su sūnumi Gintaru padovanotas knygas…

Visą gyvenimą buvęs nepaperkamas, neįbauginamas, nepalaužiamas, ėjęs priekyje, jis ir šiandien – jau pradėjęs devintą dešimtį – neabejingas Tautos likimui. Eina tik su tais, kurie neišdavė dėl gardaus valgio šaukšto, nenuleido rankų, kai Tėvynei vėl labai sunku.

Su Antanu TERLECKU kalbėjosi Slaptai.lt žurnalistas Vytautas Visockas.

Continue reading „Nepaperkamas, neįbauginamas, ėjęs priekyje…”

terleckas

Tau­ta, ne­ži­nan­ti sa­vo is­to­ri­jos, – tar­si au­ga­las su pa­kirs­to­mis šak­ni­mis, To­dėl nestebina, kad įvai­raus plau­ko oku­pa­ci­niai re­ži­mai sten­gė­si iš tau­tos at­min­ties iš­trin­ti jos pra­ei­tį, ypač su­si­ju­sią su anks­čiau tu­rė­tu vals­ty­bin­gu­mu, ar­ba pa­teik­ti sa­vo is­to­ri­jos ver­si­ją.

Šiuo at­ve­ju man rū­pi pa­žvelg­ti, kas nu­lė­mė Lie­tu­vos vals­ty­bės at­sta­ty­mą 1990 me­tais. Gin­kluo­ta par­ti­za­nų ko­va bu­vo pra­lai­mė­ta. Ta­po aki­vaiz­du, kad tuo ke­liu nie­ko ne­pa­siek­si, ir jos at­si­sa­ky­ta.

Pas­ku­ti­niais im­pe­ri­jos eg­zis­ta­vi­mo me­tais ne­pri­klau­so­my­bę at­gau­ti bu­vo sie­kia­ma tri­mis bū­dais: a) kon­spi­ra­ci­niu: tam tik­ros gru­pės lei­do at­si­šau­ki­mus, kė­lė vė­lia­vą, lei­do po­grin­di­nius lei­di­nius ir juos pla­ti­no tar­p ar­ti­mų­jų, b) vie­šu: ne­pai­sy­da­mi gre­sian­čių pa­vo­jų, ban­dė vie­šai veik­ti ir c) la­vi­ra­vi­mo: ba­lan­sa­vo ant le­ga­lu­mo ir ne­le­ga­lu­mo ri­bų: iš­nau­do­jo vi­sus vei­kian­čius įsta­ty­mus, ieš­ko­jo jų sil­pnų vie­tų ir taip sau­go­jo kul­tū­ri­nes ver­ty­bes ir is­to­ri­nę at­min­tį. Daž­nai šie bū­dai bu­vo tar­pu­sa­vy­je su­si­py­nę. De­ja, kol kas ne vis­kas aiš­ku ir ap­tar­ta. Dėl to ir ki­lo no­ras dar kar­tą pra­bil­ti apie da­ly­kus, ku­riuos ži­nau. Į iš­sa­mu­mą ne­pre­ten­duo­ju.

Continue reading „Iš­ėji­mas į vie­šu­mą, ar­ba Bai­mės sin­dro­mo įvei­ki­mas”