Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Net jeigu koronavirusas bus užkardintas, atradus vakciną, arba natūraliai užsibaigs, anksčiau ar vėliau išsivyniojęs iki savo loginės pabaigos, pasaulis ir toliau gyvuos kaip neišsprendžiamas paradoksas.

Lėlės. Slaptai.lt nuotr.

Gerai įsivaizduodamas, kad mano toliau pateikiamas palyginimas nėra pernelyg elegantiškas ir gali sukelti neteisingas asociacijas, jo neatsižadu vien dėl to, kad tokio, kaip pamatysite, kerėpliško sugretinimo būdu galiu pabandyti labiausiai reljefiškai išsakyti savo pasišlykštėjimą ir baimes.

Štai paauglystės metais kartas nuo karto vargindavo įkyrus sapnas, kad neva dalyvauju savo vestuvėse su gyvenusia už kelių kaimų nuo mano gimtinės klaikiai nesimpatiška, nesveiko proto, ligos subjauroto veido ir labai nevalyva moteriške, o už kiaulienos patiekalų gausiai užkrauto vaišių stalo sėdi skleisdama liūdną šviesą paslaptinga nepažįstamoji, gedinti dėl mano sužaloto likimo.

Žinia, prezidento niekas nevadina tautos nuotaka, juolab – žmona (neduokDie), tačiau išgirdęs Aušrinės Armonaitės pasiūlymą tautai, kad neva Remigijus Šimašius būtų puikus prezidentas https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/ausrine-armonaite-simasius-butu-puikus-prezidentas.d?id=84566441, prieš akis išvydau nevalyvos bobšės su subjaurotu snukiu iš košmariško sapno vaizdinį.

Ne, jokiu būdu ne gražiosios Laisvės pirmininkės veidas ar išpuoselėtas įvaizdis pažadina tokį košmarą (ji greičiau savo paaugliška veido išraiška paradoksaliai yra panaši į aną nepažįstamąją), o – pasiūlymas įsivaizduoti R. Šimašių prezidento poste, savo drastiškumu galinčiu prilygti nebent parabolei apie kiaulę nuotakos rūbais, besiropščiančia ant altoriaus. Jeigu užmiršote, kalbama apie Laisvosios rinkos instituto terpėje užsiveisusią lervą, kuri niekados netapo drugeliu, apie žmogystą, tarpininkavusią įduodant Tarakonui laisvės kovotoją, apie tautos didvyrių atminimo Vilniaus mieste naikintoją.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kad ir kaip norėtumėme atsiriboti nuo kasdieninių politinių realijų, deklaruodami savo apolitiškumą, LR prezidento įvaizdis visados išlieka svarbiu simboliniu kapitalu, šalia vėliavos ir kitų laisvės bei nepriklausomybės simbolių. Todėl pasiūlymas pabandyti įsivaizduoti R.Šimašių LR prezidento poste, yra nešvankus pasiūlymas, žeidžiantis žmogaus ir piliečio orumą.

Seimo narė Aušrinė Armonaitė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Taigi, šalia R.Šimašiaus, gretinant jį su kitais politikais, galime pradėti įsivaizduoti, kad net Ramūno Karbauskio povyza įgyja taurų žmogišką pavidalą, nekalbant jau apie Gitaną  Nausėdą, kuris savo stotu tokiame gretinimo santykyje arba sąlyginių skaičių pasaulyje atsiremia į debesis.

Kaip  atrodo, A.Armonaitė savo pasiūlymu pabandyti įsivaizduoti R.Šimašių prezidento poste vis tik labiausiai pasitarnavo G.Nausėdai, dėl kurio įvaizdžio dabar privalėtų susirūpinti visi sveiko proto žmonės, besibaugindami, jog apnykusią ir patuštėjusią vietą po kelių metų gali pabandyti užimti tokie personažai kaip Šimašius. Pasaulyje, kuriame prasidėjo ir tęsiasi juodosios mišios, negalima atmesti ir tokios galimybės, jog į S. Daukanto aikštę kada nors pabandys iškilmingai išjoti koks nors Šimašius, pasibalnojęs ožį.

Didžiausias mūsų likimo paradoksas yra tai, kad pats gyvenimas yra mirtina liga.

Anąkart, pasitinkant jaunystės išbandymus, pasąmonė sapne pabandė įvaizdinti pasižadėjimą gyvenimui, kur už kiauliena apkrauto stalo liūdėjo mano anima. Kitą kartą taip drąsiai tikriausiai sapnuosiu tik savo mirtį, su ta išlyga, jog anima į puotą nebus įleista.

(Pabaiga)

2020.06.23; 15:17

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Nustebino šiųmetinis, Seimo patvirtintas biudžetas.

Aš ne apie tai, geras jis ar blogas. Eilučių jame daug, ir jose galima rasti visko, ir teigiamo, ir neigiamo. Žiūrint, kas ko jame ieško.

Aš pamėginau jame paieškoti, kiek dėmesio ir kokia finansine išraiška ši vyriausybė skiria jo opiausių problemų sprendimui. Deja, paaiškėjo, kad vyriausybė tokių problemų net nemato.

Ji, pavyzdžiui, didžiuojasi, skyrusi krašto apsaugai ne tik su NATO suderėtuosius 2 proc. biudžeto, bet ir dar daugiau. Ką tai reikštų? Gal vyriausybės įžvalgumą? Gal ji numato, jog pakeitus etninius lietuvius „gastarbaiteriais“ bei ES mums primestais migrantais iš Afrikos ir Azijos, pastarųjų „valstybinio patriotizmo“ nebeužteks apginti valdžiai ne tik nuo užsienio priešų, bet ir nuo savos alkanos minios. O kad gyventojų etninės, tautinės sudėties kaita neišvengiama, aiškėja iš to, kad vyriausybė ignoruoja pačią opiausią Lietuvos valstybės problemą: demografinę krizę. O juk valdžiai duoną ir briliantus kažkas uždirbti turės ir rytoj!

Uždarinėjamos mokyklos bei gimdymo skyriai rajonų ligoninėse, tuštėjantys Lietuvos miestai ir kaimai šaukte šaukia, jog skaudžiausia mūsų problema – mažėjantis gyventojų skaičius, mažėjantis gimstamumas, kurį dar paaitrina didėjanti emigracija. Niekam ne paslaptis, kad emigruoja ne šiaip sau darbingo amžiaus vyrai ir moterys – emigruoja būsimieji tėvai, gimdytojai… Bet, atrodo, tie, kurie išbūrė dabartinį biudžetą, turi rimtų problemų su klausa. Visuomenės balso jie negirdi. Todėl viena ranka lyg ir davę vaikus auginantiems tėvams trisdešimt grašių, kita ranka skubiai atėmė jų turėtą mokestinę lengvatą. Kad kažkam nekiltų noras dar porą vaikelių padovanoti Lietuvai?…

Deja, neišgirdo valdžios buhalteriai ir ne kartą Lietuvoje viešėjusio lietuvių kilmės Nobelio ekonomikos premijos laureato Roberto Šilerio, kuris, paklaustas, ką reikėtų daryti Lietuvai, kuri kenčia nuo didelės emigracijos ir žemo gimstamumo lygo, atsakė: „Manau, kad situaciją pakeisti galėtų Vyriausybės politika, kuri numatytų paskatinimą jaunoms mamoms daryti karjerą ir auginti vaikus. Auginti vaikus turėtų būti lengviau.“ 

S. Skvernelio kabineto ministrai bei jų patarėjai neišgirdo ir kito R. Šilerio patarimo. Pažymėjęs, jog „protų nutekėjimas“, emigracija yra palietusi daugelį pasaulio šalių, Nobelio premijos laureatas pridūrė: „labai svarbu turėti gerą aukštojo mokslo sistemą, nes daug žmonių išvažiuoja studijuoti užsienyje ir po to ten lieka. Turint gerus universitetus šalyje galima būtų sulaikyti šiuos žmones“.

O ką daro vyriausybė, kad jaunimas studijuotų Lietuvoje? Ant bado dietos ir toliau laiko dėstytojus bei studentus, o po to veidmainiškai stebisi ir dargi priekaištauja, kad studijų ir mokslo lygis Lietuvoje niekaip nekyla! 

Gandrai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Beje, aš tų kelių šimtų priedo prie algos prokurorams nepagailėčiau, bet tik su viena sąlyga: kad jie, jų šeimos už kiekvieną pridėtą šimtelį užaugintų valstybei … po vaikelį. Juk niekas rimtai nesitiki, kad socialiai atsakingas šeimas traukti tėvynę iš demografinės duobės įkvėps tie trisdešimt eurų, kuriuos vyriausybė dalins kiekvienam vaikui, nepriklausomai nuo šeimos, kurioje vaikas auga, socialinės-ekonominės padėties!?

Dar viena problema, dėl kurios pluša vyriausybė – kad Lietuvoje niekuo gyvu nesumažėtų socialinė atskirtis.

Na, tai kas, kad tiek mūsų nuo Laisvosios rinkos instituto nepriklausomi ekonomistai, tiek ir užsienio ekspertai jau daug metų kritikuoja mūsų valdžią dėl to, jog Lietuvoje – pasibaisėtina socialinė atskirtis, nepadoriai didelis skirtumas tarp didžiausio ir mažiausio atlyginimo. Šiemet kai kuriuose universitetuose tas skirtumas padidėjo iki dešimties kartų: jauno dėstytojo alga (ir tai tik tuo atveju, jei jis dirba pilnu etatu) – 500 Eur., o rektoriaus – 5000 Eur.

Bet vyriausybė to nemato, o protingų ekonomistų patarimų negirdi. Jai, pavyzdžiui, labiau rūpi, kad neišalktų ir taip  keturženkliais skaičiais savo atlyginimus skaičiuojantys prokurorai. Jiems mėnesinį atlyginimą numatoma kelti šimtais (600-800) eurų. Nuo prokurorų savo pretenzijomis pa(si)didinti atlyginimus neatsilieka ir kitų teisėsaugos institucijų darbuotojai: teisėjai, Specialiųjų tyrimų tarnybos tyrėjai ir kt.

Paaugliai prie paminklo Karaliui Gediminui. Slaptai.lt nuotr.

Nežinau, kokiu – dvasiniu, intelektiniu ar biurokratiniu – kurtumu reikėtų aiškinti tą faktą, kad biudžeto autoriai negirdi vos ne mantra tampančio užsienio ekonomistų, ekspertų raginimo mažinti socialinę atskirtį, kuri, jų vieninga nuomone, tampa rimta grėsme mūsų valstybės ateičiai. Priešingai, jie esamą atskirtį savo sprendimais tik dar labiau didina. Pavyzdžiui, pora eurų pakėlė darbo užmokesčio bazinį dydį visiems, todėl tiems, kurių atlyginimas sukosi aplink minimumą, alga padidės vos keliais eurais, o tiems, kurių atlyginimas buvo skaičiuojamas tūkstančiais eurų, dabar jis didės … šimtais.

Kaip atrodo, dėl to skirtumas tarp atlyginimų, socialinė atskirtis padidės ar sumažės? Neabejoju, kad į tą klausimą teisingai atsakys net matematiką prastokai mokantys moksleiviai, todėl tokį Seimo patvirtintą vyriausybės sprendimą kitaip kaip pasityčiojimu iš sunkiai besiverčiančios mūsų visuomenės daugumos pavadinti negalima.

Viena, ką vyriausybė išgirdo ir pritaikė sau iš gerbiamo ekonomisto pastabų, tai jo mintį, jog „šiandien jau nebereikia žmonių, kurie žino daug faktinės informacijos, reikia tų, kurie geba ją interpretuoti“.

Taip mūsų valdžia ir daro: nesigilina į realią padėtį šalyje, užmerkia akis į faktus, o tuos faktus, kurie šiaip taip iki jos prasimuša, interpretuoja taip, kaip patogu jai, valdžiai bei jos liberaliesiems kardinolams iš Laisvosios rinkos instituto. Todėl ir turime, ką turime: lyg ir biudžetas, bet lyg ir ne mums, o kažkokiai kitai, virtualiai, trijų milijonų Lietuvai…

2017.12.18; 04:41

knystautas_00

Gražią pergalę iškovojo, nebijau sakyti, visa Jungtinė Karalystė. Pagal lietuviškąjį biudžeto skylių kamšymo scenarijų be pensijų ir bibliotekų turėjo būti „paaukoti“ ir miškai.

Išparceliavimui pritarusi koservatorių ir liberalų (visai kaip pas mus) vyriausybė patyrė žiaurų fiasko. Ketino surinkti per 250 milijonų svarų – milijardą litų. Bet brandi, įtakinga šalis susivienijo ir garsiai pasakė „ne“. 84 proc. britų šiandien švenčia pelnytą pergalę. Tiek jų nesutinka su valstybinių miškų privatizavimu. Iš kur tokia vienybė, iš kur toks susiklausymas?

Continue reading „Valstybiniai miškai Didžiojoje Britanijoje neprivatizuojami – taip nutarė piliečiai”