Valstybiniai miškai Didžiojoje Britanijoje neprivatizuojami – taip nutarė piliečiai


Print

Gražią pergalę iškovojo, nebijau sakyti, visa Jungtinė Karalystė. Pagal lietuviškąjį biudžeto skylių kamšymo scenarijų be pensijų ir bibliotekų turėjo būti „paaukoti“ ir miškai.

Išparceliavimui pritarusi koservatorių ir liberalų (visai kaip pas mus) vyriausybė patyrė žiaurų fiasko. Ketino surinkti per 250 milijonų svarų – milijardą litų. Bet brandi, įtakinga šalis susivienijo ir garsiai pasakė „ne“. 84 proc. britų šiandien švenčia pelnytą pergalę. Tiek jų nesutinka su valstybinių miškų privatizavimu. Iš kur tokia vienybė, iš kur toks susiklausymas?

Kodėl tautos sukyla, kai galingas instinktas pasako – saujelė žmonių su storomis piniginemis kėsinasi atimti mums itin brangius dalykus. Neabejoju, kad mąstančiai visuomenės daliai geras atsakymas yra sunkmetis. Krizę Anglijoje sukėlė tie patys JAV bankininkai su savo piramidėmis. Ir įvairūs „laisvosios rinkos“ institutai, atvirai besimeldžiantys pinigui. Kaip ir pas mus. O kai sunku, kitų problemų dažnai nematyti. Tad tautos instinktas turi būti labai stiprus ir suveikti laiku. O jei jis veikia sunkmečiu – žinok, tikrai stiprus.

Jungtinės Karalystės Aplinkos ministrė Caroline Spelman, matyt, kiek nesusigaudanti realybėje, pasiūlė miškus JK pilnai privatizuoti. Neapskaičiavo rezultato, pamiršo, kur gyvena. Ir štai premjeras D.Cameron eina į Parlamento tribūną ir žengia gana retą žingsnį. Visiškai atšaukia jo paties pristatytą miškų privatizacijos idėją. Ir pavadina ją klaida. Po to jau atgailauja ir ministrė.

Tai buvo tikras tautos susivienijimas, sako vienas kampanijos organizatorių. Daugybė informacijos keliavo per socialinius tinklus, kurie, kaip žinia, sukėlė Egipto revoliuciją ir dar nežinią ką sukels. Daug gerbiamų organizacijų (kaip National Trust su 3,8 milijono narių) aktyviai skatino debatus savo interneto resursuose, o Miškų Trestas (Woodland Trust) ir kiti siūlė galimybę žmonėms pasirašyti Peticiją. Ji surinko 533.000. parašų. Kad taip pas mus…

Daug kreditų keliauja žiniasklaidai. Tiek tradiciniai, tiek internetiniai leidiniai itin atsakingai reagavo ir labai plačiai informavo apie miškų išsaugojimo kampaniją. Pirmuose puslapiuose buvo dedami garsenybių ir žvaigždžių kreipimaisi į konkrečius Parlamento narius stabdyti šią pragaištingą iniciatyvą. O lemiamą tašką istorijoje padėjo ministrės Caroline Spelman čirškinimas televizijoje, kai ji bandė įrodinėti, jog žiniasklaida nesuprato jos intencijų. O po to jau viešai atsiprašė. Kad taip mums!

Mūsų miškų parceliavimo procesas praėjo eilę skaudžių priešgimdyvinių stadijų. Ir tiesioginio privatizavimo, ir urėdijų pavertimo UAB-ais. Ir LRI direktorės p.Vainienės palyginimą, jog miškas ir bulvių laukas – tas pats. Nepavyko. Dabar Seime ant stalo guli Miškų įstatymo pakeitimai. Siūlantys paversti miškus kolektyviniais sodais. Apsitverti. Lyg neturime aptvertų ežerų ar privatizuotų Žeimenos pakrančių. Ką gi, neturėsime ir grybų. Skirtingai nuo Skandinavijos, kur apie tvėrimus žmonės net nežino. Mūsuose padėtis kita. Mes gi unikalūs.

Tad, mieli tautiečiai, likite įkvėpti tokio šviežio britų pavyzdžio. Jis rodo, kad ir žmonės „gali“. Neabejotinai bus įvairiausių detektyvinių bandymų miškų privatizaciją keisti į, pavyzdžiui, „tobulinimą“, „gerinimą“, o dar geriau – „optimizavimą“. Greitai gamtosaugininkai bandys Prezidentės patarėjams įrodyti, jog gamtosauga nebegali likti tik podukra. Kad tai turi būti prioritetinė valstybinės politikos kryptis – kaip yra numatyta Europos Sąjungos politikos gairėse. Tad būkime budrūs, jei norime grybauti, uogauti ar žvejoti. Būkime budrūs, jei norime būti sveiki ir bent santykinai laimingi savo šalyje.

Voliuntaristinis požiūris į mūsų miškus – paskutinį gardų potencialios privatizacijos kąsnį – gyvas. Juk būtent taip iš piršto buvo išlaužtas  vienas milijonas kiekmetrių. Iškirsti papildomai, kad būtų užkamšytos biudžeto skylės. Ir čia jau pamiršus rugpjūčio škvalą, išguldžiusį oi kiek daug miško. Kirtimų apimtys didėja (o Lietuva ne), medienos kainos – taip pat. Ką gi, pasistenkime būti kaip britai. Kitaip visi liksime prie suskilusios mūsų miškų ir gamtos geldos.

Vytauto Visocko nuotraukoje: straipsnio autorius žymus gamtininkas Algirdas Knystautas.

2011.12.20


Prisijunkite prie diskusijos