Latgala

Politinės intrigosSkaitomiausios

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Nustebino, kad į Prezidento Gitano Nausėdos sušauktą Užsienio politikos koordinacinės tarybos posėdį buvo pakviestas VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas Šarūnas Liekis. Ar istorikas Š.Liekis – būtent tas asmuo, be kurio negalėtų išsiversti ši taryba?

Tendencingumai dėl įvykių Pietų Kaukaze

Nemanau, jog Lietuva privalo vadovautis principu, esą „kitokį požiūrį turinčius asmenis vejame šalin“. Nėra blogai, kai žmonės nebijo viešai dėstyti savo požiūrių. Tačiau vis tik nereikėtų pamiršti, jog šis istorikas dar visai neseniai LRT.lt portale kėlė klausimą „O gal pripažinkime Kalnų Karabacho-Arcacho nepriklausomybę?“

Demokratinėje valstybėje tokia nuomonė galima. Tačiau už užsienio politiką atsakingos institucijos privalančios neužmiršti, jog tokie istoriko Š.Liekio pareiškimai prieštarauja visuotinai Pasaulyje įsigaliojusioms teritorinio vientisumo taisyklėms. Negalima ignoruoti, jog šis emocingas Š.Liekio akibrokštas – diametrialiai priešingas NATO ir Europos Sąjungos nuomonei, jog Kalnų Karabachas yra neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Šūkavimai dėl tautų apsisprendimo teisės šiuo konkrečiu atveju neverti nė sudilusio skatiko bent jau todėl, kad armėnų tauta turinti valstybę – Armėniją. Tik pamanyk – vienos valstybės armėnams neužtenka. Jie norėtų turėti net dvi valstybes!?

Profesorius Šarūnas Liekis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bent akimirkai įsivaizduokime, jog Lietuva įsiklauso į istoriko Š.Liekio raginimus – pripažįsta Kalnų Karabachą esant Arcachu. Kas tuomet nutiktų? Šitaip Lietuva sukurtų precedentą, kuris leistų pasaulyje subujoti pačioms įvairausioms teritorinėms pretenzijoms – nuo Šalčininkų, Latgalos, Narvos ir baigiant į gabalus draskoma Ukraina, Gruzija, Moldova. Nesusipratimų sąrašą nesunku pratęsti: kokios garantijos, jog savas valstybes ilgainiui nesumanys kurti gausiai Prancūzijoje, JAV gyvenantys armėnai, Vokietijoje įsikūrusi skaitlinga turkų bendruomenė, Didžiojoje Britanijoje apsistoję išeiviai iš Indijos, nekils naujų karų buvusios Jugoslavijos žemėse? Jei iš naujo pradėsime braižyti valstybių sienas, ar pavyks jas braižyti taikiai, be barnių, pykčių? Jei konkrečioje teritorijoje gyvena gausi bendruomenė, tai dar nereiškia, kad ji visuomet turinti teisę kurti valstybę. O santvarka, demokaratinė ar diktatūrinė, čia niekuo dėtos. Nemanau, jog prof. Š.Liekis neišmano šių elementarių dalykų. Tik kodėl jis (ne vien jis) kursto aistras ten, kur jos visiškai nereikalingos? Jei jis – tendencingas Pietų Kaukazo reikaluose, kokios garantijos, jog bus objektyvus dėl kitų sudėtingų užsienio politikos temų?

Lietuvos požiūris į Pietų Kaukazo skaudulius, į Armėnijos – Azerbaidžano – Turkijos nesutarimus – vis dar dažnusyk nenuoseklus, prieštaringas. Lyg ir suprantame, jog Azerbaidžanas – teisus, o Armėnija – neteisi, bet vis tiek gudraujame, slapukaujame. Imkime konkretų pavyzdį: 2011 metų gegužės mėnesį buvo paskelbta publikacija, kurioje rašoma, esą „Armėnijoje viešinti Dalia Grybauskaitė ragino Kalnų Karabachą konfliktą spręsti taikiai“.

O jei taikiai – nepavyksta?

Sakysite, kas gali būti gražiau už humanišką požiūrį? Neapsigaukime. Tokius lozungus derėtų traktuoti kaip beprasmius, nes, mano įsitikinimu, tarsi užkeikimą kartojant „tik taikiai“ visuomet privalu pridurti, o kaip siūloma elgtis, jei konflikto nepavyskta taikiai neutralizuoti? Kvailas, prmityvus socialinių tinklų komentatorius turįs teisę gromulioti pačias didžiausias nesąmones. Tuo tarpu tuščiai burnos neaušinantis valstybės vadovas, ištaręs „tik taikiomis priemonėmis“, čia pat, nedelsdamas, privaląs paaiškinti, kokių priemonių jis grebtųsi, jei konflikto nepavyktų išrutulioti taikiai. Tokia laikysena būtų garbinga, sąžininga.

Dalia Grybauskaitė – Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet Lietuvos politikai, istorikai, komentatoriai iki šiol dažnai apsiribodavę būtent raginimu „spręskime taikiai“. Jie apsimesdavę neva nežinantys, jog okupantai iš svetimų žemių retai tepasitraukia gražiuoju, be kraujo praliejimo. Vis dar tebeieškau lietuviškoje spaudoje pranešimų, kaip Lietuvos prezidentai, Seimo pirmininkai, užsienio reikalų ministrai būtų aiškiai, nedviprasmiškai raginę Armėniją grąžinti Azerbaidžanui bent tuos su Kalnų Karabachu niekaip nesusijusius septynetą rajonų, kuriuos 1992 – 1994-aisiais okupavusi pripažįsta net pati Armėnija. Kol kas tokių neradau.

Beje, oficialusis Jerevanas iki šiol įrodinėja, esą septynetas rajonų  (Džabrailas, Agdamas, Fizuli, Kubadly, Zangilanas, Kialbedžaras ir Lačynas) jai reikalingi kaip saugumo koridoriai. Lietuvoje, deja, atsirasdavę „išminčių“, šaukiančių, girdi, Armėnijai jie tikrai būtini siekiant apsisaugoti nuo piktų kaimynų. Šiuo klausimu Armėnijai palankūs Lietuvos komentatoriai net nesusimąstydavę, jog, teisindami Armėnijos veiksmus dėl minėtų septynių rajonų, jie norom nenorom teisina ir tuometinio Kremliaus agresiją prieš Baltijos šalis 1940-aisiais. „Vargšui“ Stalinui neva juk taip pat reikėję buferio, kuris saugotų SSRS nuo Vokietijos puolimo.

Kur ieškoti patikimesnės informacijos?

Žvilgsnis į Rytų Europos studijų centrą

Vienas iš tų, objektyviai į Pietų Kaukazo problemas žvelgiančiųjų, – Lino Kojalos vadovaujamas Rytų Europos studijų centras. Oficialiame jų tinklalapyje skelbiamose apžvalgose „Pasaulio pulsas“ bent jau aiškiai pabrėžiama, jog „Arcacho pasaulis nepripažįsta ir regioną laiko Azerbaidžano dalimi“. Šiame portale nevengiama pasakyti, jog „Armėnija – Rusijos sąjungininkė, jog Armėnijoje – Rusijos karinė bazė“.

Rytų Europos studijų centras

Taip pat nebijoma cituoti VD Universiteto Regionistikos katedros prof., islamo tyrinėtojo Egdūno Račiaus nuomonės, jog Kalnų Karabacho konfliktas nėra religinis. Į šiuos profesoriaus žodžius derėtų atidžiai įsiklausyti tiems mūsų religiniams fanatikams, kurie į ginčą dėl Kalnų Karabacho primityviai žvelgia vien per prizmę, esą „bjaurūs musulmonai skriaudžia vargšus krikščionis“.

Jei atvirai, būtent šiame portale, nepaisant kai kurių niuansų (esą Azerbaidžanas nenorėjo orientuotis į Vakarus, esą dabartinis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas – didžiausias demokratas, esą Vakarai labai nuoširdžiai stengėsi sutaikyti Azerbaidžaną su Armėnija), į Azerbaidžano – Armėnijos konfliktą, į Turkijos vaidmenį šiame regione žvelgiama užtektinai objektyviai ir nešališkai.

Žvilgsnis Turkijos pusėn

Tačiau kiek nustebino 2020-ųjų rugpjūtį ten paskelbta Justino Mickaus analizė „Lietuvos ir Turkijos santykiai bei Baltijos regiono saugumas“ (mokslinis redaktorius – dr. Deividas Šlekys). Pirmiausia turiu pripažinti, jog šis tekstas (paskelbtas eesc.lt, 2020 metų rugpjūtis) – ne tik reikalingas, bet ir įdomus, informatyvus. Turkija – įtakinga, galinga valstybė, palaikanti Azerbaidžaną. Turkija – svarbi NATO narė. Tad Lietuvai, norim ar nenorim, tiesiog privalu pažinti turkus.

Justinas Mickus. Lietuvos ir Turkijos santykiai

Taip pat šio teksto autorius – vienas iš tų, kurie, man regis, stengiasi nuoširdžiai perprasti visus Lietuvos – Turkijos diplomatinių santykių niuansus. Atidžiai skaitant minėtą J.Mickaus analizę rasite daug teisingų išvadų. Pavyzdžiui, Turkija galinti rimtai paveikti Lietuvos interesus, sakykim, blokuodama NATO planus ginant Baltijos valstybes, o Lietuva per daug maža, kad galėtų stumtelėti šią valstybę sau norima linkme. Lietuvą neramina Turkijos sprendimas rinktis rusiškas S-400 raketines gynybos sistemas, Ankaros griežtas tonas persekiojant Fetulos Giuleno (Fethullan Gulen) šalininkus, aštrūs Ankaros ginčai su Prancūzija ir Vokietija, ignoruojamos žmogaus ir spaudos teisės bei lasvės…

Kur – lietuviškųjų klaidų analizė?

Tačiau leiskite paklausti, kodėl šioje analizėje tepateikiamas tik vakarietiškas požiūris į F. Giuleno judėjimą, o apie oficialius Turkijos argumentus – nė mur mur? J.Mickaus darbas apie Lietuvos –  Turkijos santykius vadintinas moksliniu (ne šiaip sau nurodytas mokslinis redaktorius). O moksliniame darbe, kurį skelbia ne privatus leidinys, bet Rytų Europos studijų centras, turėtų būti bent trumpai išdėstyti Ankaros argumentai, patinka jie mus ar ne. Tada aš, skaitytojas, lygindamas vakarietiškąjį ir turkiškąjį variantus, galėčiau pats susidaryti savo nuomonę. Ar ne taip?

Į akis krenta ir kitas keistas aspektas – nė kiek neanalizuojamos Lietuvos klaidos, padarytos bendraujant su Turkija. Neanalizuojamos todėl, kad jų nėra, ar todėl, kad siekiama jas nutylėti?  Bet kokiu atveju – toks elgesys nėra toliaregiškas. Mokslinio darbo autorius pripažįsta, jog Turkija reikalinga Lietuvai ir kaip karinė sąjungininkė (pavyzdžiui, ji turinti patirties kovojant prieš privačią rusų karinę kompaniją Wagner, ji turi interesą neutralizuoti Rusijos keliamas grėsmes, turkų karo lakūnai jau saugoję mūsų oro erdvę, Turkija užmezgusi draugiškus santykius su Ukraina, Gruzija, Azerbaidžanu, siekia plėtoti per jos teritoriją Europon tiesiamus dujotiekius ir naftotiekius), ir kaip šalis, su kuria būtina intensyviau plėtoti prekybinius santykius.

Diana Nausėdienė su Armėnijos premjero sutuoktine Ana Hakobian. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Tikrasis Anos Akopian veidas. Karinėse pratybose – su automatu rankose. Socialiniai tinklai

Tačiau drįstu manyti, jog realiai Lietuva elgiasi taip, tarsi jai sarbiausia būtų palaikyti … kuo draugiškesnius santykius su Turijos oponente Armėnija. Analizėje pasigedau svarstymų, kodėl tuometinis Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis skridęs oficialaus vizito į Armėniją, bet ne į Turkiją, kodėl naujojo Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos žmona Diana Nausėdienė buvo priėmusi kažin kokį taikos planą dėl Kalnų Karabacho atvežusią Armėnijos premjero N.Pašiniano žmoną, o ne Turkijos vadovų žmonas, taip pat, be abejo, turinčias nuomonę apie nesusipratimus dėl Kalnų Karabacho. Lietuvoje pastatyti net trys armėniški hačkarai, o turkams svarbaus akcento mūsų miestuose – nė vieno.

Kaip pasielgė Lietuvos Mokslų Akademija?

Štai J.Mickus tarsi pripažįsta, jog Turkiją gali erzinti, kam 2005 metais Lietuva priėmė rezoliuciją, kuria pripažino buvus armėnų tautos genocidą. Tačiau šį Lietuvos žingsnį, mano supratimu, per daug lengvai pateisina: Lietuva neva galinti deeskaluoti Seimo 2005 metų priimtus sprendimus pripažįstant armėnų tautos genocidą kaip nuoseklų rūpinimąsį tautų, etninių grupių ir žmogaus teisių problemomis.

Turkų mokslininkas Turgutas Kerem Tuncel, kurio paskaitos neįsileido Lietuvos Mokslų Akademija. Slaptai.lt nuotr.

Ar tikrai? Kodėl J.Mickaus mokslinėje studijoje smulkiai nepapasakota, kaip toji rezoliucija buvo priimta? Ogi pustuštėje Seimo posėdžių salėje Naujųjų metų švenčių išvakarėse, kai daugeliui parlamentarų rūpėjo šventinės dovanos ir šventinės vakarienės. Bet svarbiausia štai kas: rašant apie 2005-ųjų priimtą rezoliuciją visuomet būtina pabrėžti, jog Lietuva, prieš žengdama lemtingąjį žingsnį, nė nepasistengė išklausyti Turkijos argumentų. Prieš priimdama Armėnijai palankią rezoliuciją mes nenusiuntėme į Turkijos archyvus nė vieno istoriko, nė vieno tyrinėtojo. Žodžiu, neišklausėme antrosios pusės. Tai – skandalinga. Tai – nedovanotina. Solidi, rimtai į politiką žvelgianti, valstybę reprezentuojanti institucija taip neturėjo pasielgti. Pirma – išsami turkiškų archyvų analizė (Armėnija į savo archyvus neįsileidžianti), ir tik po to – išsami diskusija dėl genocido Seimo plenarinių posėdžių salėje. Juk pareiškimas dėl genocido – tai ne niekuo neįpareigojantis sveikinimas nepriklausomybės dienos proga. Tai – rimtas kaltinimas.

Beje, 2019-ųjų metų gruodžio 13 dieną Lietuvoje reziduojantis Turkijos ambasadorius Gokhanas Turanas drauge su Eurazijos studijų centro vyresniuoju analitiku, mokslų daktaru Turgut Kerem Tuncel buvo susiruošę į Lietuvos Mokslų Akademiją – ten ketino pristatyti turkiškąjį požiūrį į tragiškus tiek turkams, tiek armėnams 1915-uosius metus. Bet paskutinę akimirką Turkijos ambasadoriui ir jį lydintiems istorikams bei politikams nebuvo leista išdėstyti savo nuomonės. Lietuvos Mokslų Akademija jų neįsileido. Nors Turkijos ambasada su MA vadovybe buvo iš anksto susitariusi dėl salės.

Kur – Armėnijos ambasados intrigų analizė?

Lietuvos Mokslų Akademija, neįsileidusi Turkijos ambasadoriaus lydimų turkų istorikų. Slaptai.lt nuotr.

Taigi MA neįsileido Turkijos, kurios karo lakūnai jau saugojo mūsų padangę, ambasadoriaus! Tuo tarpu Armėnijos ambasadoriui Tigranui Mkrtčianui su savais istorikais kiek anksčiau leista kiek tik geidžia širdis vienoje iš MA salių kritikuoti tiek tuometinę Osmanų imperiją, tiek dabartinę Turkijos valdžią. J.Mickaus analizėje „Lietuvos ir Turkijos santykiai bei Baltijos regiono saugumas“apie šį incidentą – nė žodelio. Nesuprantu, nesuvokiu, kaip apsiverčia liežuvis kalbėti apie Lietuvos – Turkijos tarpusavio santykius ir nutylėti šį nepagarbų spjūvį Turkijos pusėn? Iš Turkijos reikalaujame milžiniškos karinės apsaugos, bet turkams neleidžiame nė prasitarti diskutuojant dėl istorinių įvykių? Man regis, rašydamas šį veikalą J.Mickus privalėjo ne tik paminėti buvus tokį skandalą, bet ir reikalauti iš Lietuvos Mokslų Akademijos vadovų oficialaus, išsamaus paaiškinimo, kas, kaip ir kodėl juos paskutinę akimirką privertė pakeisti nuomonę – Turkijai atsukti nugarą? Primityvūs akademijos pasiaiškinimai, jog salės netikėtai prireikė kitam labai svarbiam renginiui, – neįtikinami. Nė neabejoju, jog tąsyk intrigas sumaniai kurpė Lietuvoje reziduojantys Armėnijos diplomatai.

Turkijos ambasadorius Gokhan Turan. Slaptai.lt nuotrauka

Žodžiu, skaityti J.Mickaus darbą buvo įdomu. Bet nuolat kirbėjo mintis retoriškai paklausti, ar autorius prašęs Turkijos ambasados paaiškinimų? Šį klausimą nusiunčiau Turkijos ambasadoriui G.Turanui. Nepaprastasis ir įgaliotasis Turkijos ambasadorius Gokhanas Turanas atsakęs: „Ne, niekas pas mus nesikreipė“.

Turkijos nuomonių laikyti šventa tiesa nebūtina. Į oficialias Turkijos pozicijas verta žiūrėti kritiškai, priekabiai. Bet jei siekiame kuo didesnio objektyvumo, jų negalima ignoruoti. Mums reikia žinoti, koks oficialus Ankaros požiūris į F.Giuleno judėjimą, kodėl ji pasirinkusi rusiškas raketas, kodėl kai kuriuos kurdų kovotojus laikanti teroristais, kodėl nesutaria dėl teritorinių vandenų su Graikija, kodėl jai nepriimtinas Prancūzijos prezidento elgesys.

Jei analizuosime vien Prancūzijos, JAV, Armėnijos ar Graikijos žvilgsnį į Turkiją, visko iki galo nesuprasime. Ilgainiui tik malkų priskaldysime.

2021.01.17; 06:00

Gordijo mazgas

Julius Panka, šio komentaro autorius

Šiame straipsnyje tęsiame pažintį su įtakingais Latvijos žmonėmis. Taip jau yra, kad visada žmones labiau domino neigiami, kontraversiški personažai, nei padorūs ir tvarkingi piliečiai. Todėl ankstesniuose straipsniuose šiek tiek aptarę įtakingiausius Latvijos oligarchus, šiame pamėginsime pristatyti vieną žymiausių pastarųjų dešimtmečių šios šalies kenkėjų.

Jei paklaustume eilinio lietuvio, kas mūsų šalyje žymiausi paskutinių keleto dešimtmečių Lietuvos nepriklausomybės priešininkai, išgirstume pačius įvairiausius atsakymus. Vieni tikriausiai prisimintų Burokevičių, Kuolelį, Švedą ir Jarmalavičių, kiti antilietuviškos organizacijos „Jedinstvo“ lyderį Vladimirą Ivanovą, tikriausiai nebūtų užmirštas ir Algirdas Paleckis bei Valdemaras Tomaševskis… Tai žmonės, kuriems laisva Lietuvos valstybė atrodo kaip ašaka įstrigusi gerklėje, jie dėjo visas pastangas, kad liktume grubiuose laukinio Rytų kaimyno gniaužtuose.

O įžvalgesni skaitytojai gal dar paminėtų ir tokius antivalstybiškai nusiteikusius personažus kaip Petras Auštrevičius, kuris ne tik kad nejaučia kaltės, kad buvo apgailėtinas Lietuvos atstovas derybose dėl narystės Europos sąjungoje, bet dar ir prieš keletą metų įkūrė Lietuvos eurofederalistų judėjimą, kurio galutinis tikslas Lietuvos valstybingumo panaikinimas. Arba neseniai viešojoje erdvėje „sublizgėjęs“ naujai iškeptas liberalusis konservatorius „eurotautininkas“ Bernardas Gailius. Pastarasis veikėjas neseniai publikavo tekstą, kad tautinės valstybės jau mirė ir jas reikia tinkamai palaidoti, kad visi ankščiau ar vėliau ištirpsime nutautėjusių mankurtų apgyventame multikultūriniame darinyje – Europos federacijoje, ir siūlė susitaikius su šia lemtimi stengtis iš to išpešti kuo daugiau naudos. Taip ir norisi prisiminti maždaug prieš  dešimtmetį pasakytus tuometinio Seimo pirmininko Viktoro Muntiano žodžius: „jei prievartauja ir niekaip negali išsivaduoti, pamėgink nors malonumą pajausti…“ Taigi užderėjo Lietuvoje ne vienas ir ne du veikėjai, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių galėtų būti išvadinti išdavikais ir galėtų pretenduoti į kokį nors „Judo kilpos“ ordiną ar „30 sidabrinių“ medalį. Bet šis straipsnis ne apie Lietuvą.

Liūdnai pagarsėjęs Vladimiras Lindermanas. Baltnews nuotr.

Latvijos „judų“ sąrašą galima būtų pradėti nuo ypatingai spalvingos ir vis dar aktyviai politiniame ir visuomeniniame gyvenime besireiškiančios asmenybės – Vladimiro Lindermano, dar žinomu pravarde „Abelis“. Tai šiemet šešiasdešimtmetį švęsiantis politikas. Nors Vladimiras neslepia savo žydiškos kilmės, savo veiklą vykdė tik Rusijoje ir Latvijoje. Tai vienas ryškesnių rusų nacionalbolševikų politinės krypties lyderių. Jį galima apibūdinti kaip labai prieštaringą asmenybę, 1989 metais jis aktyviai prisidėjo prie Latvijos Tautos fronto veiklos (tai Lietuvos Sąjūdžio atitikmuo Latvijoje), redagavo laikraščio „Atmoda“ (Atgimimas) rusišką variantą. Prisidėjo prie Rusijos disidentinių leidinių platinimo ir leidybos. Nuo 1991 metų pradėjo leisti savo laikraštį pavadinimu Ješčo” (Ещё) (Dar), kuris buvo atvirai erotinio, kartais net pornografinio turinio. Tačiau vulgarybių ir laisvo sekso pripildytuose tekstuose jis mėgdavo dėstyti ir politines, ideologines tezes. 1994 metais Rusijos Federacijos prezidento įsaku leidinys „Jesčo“ buvo uždraustas ir jo leidyba nutrūko, Lindermanas buvo įsitikinęs, kad taip su juo susidorojo įtakingi konkurentai.

Maždaug tuo pačiu laiku jis susipažįsta su kita ne mažiau prieštaringa asmenybe – Eduardu Limonovu. Šis veikėjas – rusų nacionalbolševizmo ideologijos kūrėjas, tiesa, pats daug metų gyveno užsienyje, Sovietų sąjungos buvo išmestas iš šalies neva už disidentinę veiklą ir kūrybą. Labai keista, kad tuo metu, kai milijonai sovietinių piliečių svajodavo apie nors trumpą pasisvečiavimą už geležinės uždangos, dalis disidentų būdavo tiesiog ištremiami iš Sovietų sąjungos. Tokių pavyzdžių buvo ir Lietuvoje. Galbūt, jei ateityje bus atverti sovietinio saugumo archyvai, esantys Maskvoje, mes sužinosime, kodėl aštunto dešimtmečio viduryje ir vėliau tokie disidentai, kaip Alfonsas Svarinskas būdavo nuteisiami kalėti lageriuose ir kalėjimuose arba nužudomi, kaip kunigai Juozas Zdebskis ar Česlovas Laurinavičius, o tokie kaip savo tautą niekinantis Sovietinės Lietuvos himno žodžių autoriaus sūnus Tomas Venclova ar nuolatos pleištą lietuvių ir žydų santykiuose kalantis klounas Arkadijus Vinokuras būdavo tiesiog ištremiami į užsienį, kur gaudavo visokias disidentų stipendijas ir galėdavo sau leisti prabangaus latro gyvenimo būdą. Kol kas apie tai galime tik spėlioti.

Liūdnai pagarsėjęs Eduardas Limonovas

Susipažinęs su Limonovu ponas Lindermanas iš karto užsitarnavo jo pasitikėjimą. Įsteigė visuomeninį judėjimą „Uzvara“ (Pergalė), kuris iš esmės tapo Rusijos nacionalbolševikų partijos filialu Latvijoje. Kai 2002 metais Rusijoje prasidėjo Eduardo Limonovo teismai už ekstremizmą, Lindermanas atvykęs į teismą prisiėmė didžiąją dalį nacionalbolševikų vedliui mestų kaltinimų sau, tuo įnešdamas sumaištį Rusijos teismuose prieš Limonovą. Maždaug tuo pat metu Latvijos specialiosios tarnybos atliko kratą Vladimiro Lindermano namuose Rygoje. Krata buvo vykdoma viską fiksuojant filmuotoje medžiagoje, jos metu buvo rasta ginklų, sprogstamųjų medžiagų ir atsišaukimai, kviečiantys nuverti teisėtą Latvijos valdžią. Netrukus po to Latvijos teisėsaugos institucijos paskelbė tarptautinę „Abelio“ paiešką dėl neteisėto ginklų ir sprogstamųjų medžiagų laikymo, kurstymų nuversti teisėta valdžią ir planų pasikėsinti į tuometinės Latvijos prezidentės Vaivos Vykės Freibergos gyvybę.

Iš karto po tarptautinės paieškos paskelbimo Vladimiras Lindermanas pasiprašė politinio prieglobsčio Rusijoje, tačiau jam nepavyko susiderinti abiem pusėms priimtinų politinio prieglobsčio suteikimo sąlygų. Kremliaus valdžia pareikalavo iš „Abelio“ nutraukti bet kokią politinę veiklą Rusijoje mainais į politinio pabėgėlio statusą. Savaime aišku savo kovingumu jau spėjusiam išgarsėti veikėjui tai buvo griežtai nepriimtina sąlyga. 2003 metais Rusijos teisėsaugos organai suėmė Lindermaną ir sprendė apie jo išdavimą Latvijai, tačiau užtarus aukštai sėdintiems žmonėms, buvo priimtas sprendimas atmesti Latvijos prašymą. Latvija nenusileido ir siuntė pakartotinus prašymus Rusijai. Tuo pat metu Vladimiras Lindermanas nesėdėjo rankų sudėjęs ir stengėsi aktyviai dalyvauti Rusijos vidaus politikoje, jis išrenkamas į Nacionalbolševikų partijos Centro komitetą ir tampa pirmuoju Eduardo Limonovo pavaduotoju. Partija išgyvena pakilimo laikotarpį, visoje Rusijoje kuriasi nauji skyriai, drąsiai reiškiamos revanšistinės ir radikalios idėjos pradeda traukti nemažai jaunimo.

Taip dėliojantis aplinkybėms Rusijos teismai persigalvoja ir priimamas sprendimas Vladimirą Lindermaną perduoti Latvijai, pirmos instancijos teismo sprendimas apskundžiamas, bet apeliacinis teismas patvirtina žemesniojo teismo sprendimą. Todėl 2006 metų vasarą „Abelis“ įsodinamas į traukinį „Maskva – Ryga“, bet… kelionės metu pradingsta kaip į vandenį. Latvijos pusė praneša, kad neturi duomenų, kad įtariamasis kirto Latvijos sieną. Prabėgus dar porai metų, 2008 metų vasario mėnesį Vladimiras Lindermanas vėl sulaikomas Maskvoje, konspiraciniame bute. Teismas vėl priima sprendimą išsiųsti jį iš šalies. Pradžioje nerimstančiam politiniam veikėjui pasiūloma prašyti prieglobsčio Izraelyje, kuris, kaip žinome, dažnai suteikia juridinę apsaugą įvairius nusikaltimus visame pasaulyje padariusiems žydų tautybės asmenims.

Tačiau visų nuostabai „Abelis“ atsisako prašytis prieglobsčio ir galų gale yra išsiunčiamas į Latviją, kur jo laukia baudžiamosios bylos nagrinėjimas. Byla užsitęsia beveik dvejus metus, bet pasibaigia visišku ekstremisto išteisinimu. Iš kalėjimo paleistas Vladimiras nesėdi rankų sudėjęs, iš nepatenkintų kolonistų ir jų palikuonių įkuria judėjimą „Rodnoj jazyk“ (Gimtoji kalba), kuris surenka reikiamą kiekį parašų ir organizuoja Latvijoje referendumą dėl rusų kalbos kaip antrosios valstybinės statuso. Ačiū Dievui, Latvijos patriotai susitelkia ir nelemtasis referendumas pralaimi triuškinamu rezultatu.

Iš karto po nepavykusio referendumo šis veikėjas susijungia su atvirai neonacistines idėjas propagavusia rusakalbių partija, kuri keletą kartų keitė pavadinimus ir veiklos formas, jos lyderis visada buvo marginalas iš Liepojos Jevgenijus Osipovas, sugebėjęs suderinti atvirai reiškiamą simpatiją Vokietijos nacionalsocialistų ideologijai ir simboliams su rusišku imperiniu šovinizmu. Lindermanas tampa naujos partijos „Za rodnoj jazyk“ vadovu, o Osipovas jo pavaduotoju. Tačiau net tarp nedraugiškai į Latviją žiūrinčios rusakalbių mažumos, partija didelio susidomėjimo ir palaikymo nesulaukė ir 2015 metais teismo buvo uždaryta. Po partijos uždarymo Vladimiras Lindermanas išplatino pranešimą spaudai, kad Latvijoje nėra demokratijos ir kad jis yra priverstas trauktis į pogrindį. Tačiau pogrindyje šis veikėjas neužsibuvo. Dar tais pačiais 2015 metais jis pakliuvo į valstybės saugumo policijos rankas dėl separatistinių idėjų platinimo. Lindermanas ragino dalyje Latvijos įkurti Latgalos liaudies respubliką, pagal vadinamųjų Donecko ir Luhansko teroristinių gaujų pavyzdį.

Paskutinis plačiau nuskambėję Lindermano nuotykis, tai jo aktyvus dalyvavimas kovojant prieš Latvijos švietimo reformą, kuri panaikina kitataučių mokyklas, de facto įteisindama perėjimą prie viso mokymo proceso organizavimo valstybine kalba. Jis surengė keletą mitingų, kuriuose pasisakė labai radikaliai, už ką buvo suimtas ir tik po daugiau kaip savaitės paleistas. Nors jo kalbose buvo labai daug neapykantos skatinimo, bet teismai jį vėl išteisino ir paleido.

Straipsnį baigiant galima apibendrinti, kad tokie asmenys kaip Vladimiras Lindermanas yra labai pavojingi šalių, kuriose jie gyvena, nacionaliniam saugumui. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad jie eiliniai marginalai ar tiesiog politikos paraščių klounai, taip tikrai nėra. Kad ir kaip bežiūrėsi, šis ir į jį panašūs veikėjai labiausiai naudingi Kremliui. Visų pirma Lindermanas kelia sumaištį Latvijos visuomenėje, kurios žymią dalį sudaro sovietmečiu atvykę kolonistai ir jų palikuonys. Nors didelė Latvijos rusakalbių dalis savo ir savo šeimų ateitį sieja su Latvija, tačiau sukurstyti tokių kaip Lindermanas, jie kovoja už tautinių mažumų jaunimo getų, vadinamų rusakalbėmis mokyklomis, išlikimą.

Latvijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Antra, tokių lindermanų pavojingumo priežastis – tai jų nuolatos laimimos bylos. Dažniausiai scenarijus klostosi taip: ekstremistas padaro ką nors balansuojančio ant nusikaltimo ribos, kai yra suimamas, garsiai visam pasauliui šaukia, kad yra pažeidžiamos jo kaip žmogaus teisės ir kad Latvijoje yra politinių kalinių. Tai juodina Latvijos tarptautinį įvaizdį ir kursto aistras visuomenėje, galų gale kažkuriame etape teismai jį išteisina ir po kiek laiko viskas prasideda iš naujo.

O geriausias įrodymas, kad tai nėra tiesiog paprastas, suklaidintas ir naivus aktyvistas, galėtų būti jo ilgametė veiklos patirtis, atsisakymas slėptis Izraelyje ir nebijojimas susidurti su realui laisvės apribojimu. Buvimo arešto ir įkalinimo sąlygose laiko jam galėtų pavydėti ne vienas recidyvistas, tai tikriausiai galima daryti išvadą, kad kalėjime jis jaučiasi kaip namie.

O mes, lietuviai, apsidairykime aplinkui ir pagalvokime, kokie lindermanai yra apnikę mūsų šalį ir ar šio ilgamečio Latvijos priešo aktyvizmo istorija neprimena kai kurių personažų Lietuvoje. Tik juos gerai pažinę ir perpratę galėsime justi saugūs savo šalyje, nes priešas nesnaudžia, Kremliaus šeimininkas griežia dantimis, norėdamas atkurti Tautų kalėjimą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.12; 18:45

Politinės intrigosSkaitomiausios

Problemų ištakų Lietuvos ir Latvijos santykiuose galima ieškoti labai giliai, dar priešistoriniuose laikuose, kai baltų gentys ne visada gražiai ir darniai sugyveno tarpusavyje. Tačiau šiame straipsnyje pamėginsime apsiriboti paskutiniu šimtmečiu, trumpai apžvelgdami tarpukario, Antrojo Pasaulinio karo, pokario ir sovietmečio laikotarpius, pagrindinį dėmesį skirdami santykių raidai po abiejų valstybių nepriklausomybės atgavimo. 

Visi keliai vedė į Rygą

Latvijos herbas

XX amžiaus pradžią abi baltų tautos pasitiko supančiotos carinės Rusijos okupacinėmis grandinėmis, visas Baltijos šalių regionas vadinosi Rusijos Šiaurės Vakarų kraštu, tautų neskyrė jokios sienos išskyrus administracinį Rusijos gubernijų pasidalinimą. Pasienio gyventojai dainose apdainavo tradicijas, kai vieni pas kitus eidavo alaus atsigerti ar klumpakojo pašokti.

Tuometinis regiono pramonės centras buvo Ryga, kur tuo metu vykdavo dirbti ir daug lietuvių. Kadangi Latvijoje baudžiava buvo panaikinta beveik pusę amžiaus ankščiau nei Lietuvoje, ūkininkai buvo turtingesni, ūkiai ekonomiškai stipresni, todėl netrūko darbinių migrantų iš Lietuvos į Latviją ir žemės ūkyje.

Visai kita carinė politika

Tačiau jei į tą laikotarpį pažvelgtume atidžiau – pamatytume įdomių detalių. Latvių tauta nejautė tokios neapykantos rusų okupacijai, kaip lietuviai. Latviai, kaip beje ir estai, natūraliai krypo į asimiliacinius procesus. Jie po truputį rusėjo.

Todėl carinė valdžia vykdė visai kitokią politiką dabartinės Latvijos ir Estijos teritorijoje, nei Lietuvoje ar Baltarusijoje. Kai lietuviška spauda lotyniškomis raidėmis buvo griežtai uždrausta ir persekiojama, latviai laisvai spausdino latviškas knygas sau įprastu gotišku raidynu, kai tūkstančiai lietuvių šeimų po pralaimėto 1863 metų sukilimo prievarta buvo ištremti į Sibirą, tūkstančiai latvių šeimų savanoriškai išvyko kolonizuoti tuo metu menkai apgyvento Sibiro platybių, ten gavo žemės ir įkūrė savo latviškus kaimus.

Latgalą engė taip pat kaip Lietuvą

Tuo metu, kai lietuviai katalikai krauju gynė savo bažnyčias, kad jos nebūtų uždaromos ir verčiamos cerkvėmis (geriausias to pavyzdys – žymiosios Kražių skerdynės), latviai dažnai ištisais kaimais savanoriškai pereidavo į stačiatikių tikėjimą.

Latvijos vėliavos

Aišku, norint būti visiškai tiksliems, kalbant apie carinės valdžios politiką ir vietinių gyventojų preferencijas, reikia aiškiai išskirti Latgalą. Šiam katalikiškam ir nuo seno artimai susijusiam su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste regionui ir jame gyvenantiems latgaliams Rusijos valdžios politika nesiskyrė nuo taikomos Lietuvoje, buvo draudžiamos latgalietiškos knygos, parašytos lotynišku raidynu, uždarinėjamos bažnyčios ir t.t.

Versalio politikos užkulisiai

Versalio taikos konferencijoje Lietuvos delegacijos vadovas Augustinas Voldemaras stengėsi šalintis Latvijos ir Estijos delegacijų, nes manė, ir visai pagrįstai, kad Lietuvos klausimas turėtų būti sprendžiamas atskirai nuo kaimynių. Esminis skirtumas tarp Baltijos šalių buvo jų teisė į suverenitetą, į valstybingumą. Nei Latvija, nei Estija per visą latvių ir estų tautų istoriją nebuvo turėjusios savo savarankiškų valstybių, o Lietuva turėjo garbingą suverenumo istoriją.

Todėl pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui Lietuvos atveju kalbėta apie nepriklausomybės atstatymą, o dėl Latvijos ir Estijos pasaulio galingieji turėjo apsispręsti, ar leisti susikurti šioms naujoms valstybėms ar neleisti.

Sienų demarkacijos bėdos

Sienų demarkacija tarp Lietuvos ir Latvijos taip pat buvo nelengva ir komplikuota problema. Neįsigilinus galima būtų stebėtis, kaip draugiškos, niekada nekariavusios šalys negali pasidalinti teritorijos, tuo labiau, kad ši siena, buvo nubrėžta dar XIII –XIV amžiaus lietuvių kovose su vokiečių ordinais.

Deja, viskas buvo labai sudėtinga, ir po keleto metų derybų ir nesibaigiančių ginčų, kurie pareikalavo ne tik diplomatų darbo laiko ir nervinės įtampos, bet ir žmonių aukų, kai pasienyje per lietuvių ir latvių karių susišaudymą žuvo vienas karys ir keletas buvo sužeista.

Kai politikai suprato, kad toliau taip tęstis negali, jie pasikvietė nešališkus, abiems pusėms priimtinus ekspertus ir tik tada, kai demarkavimo komisijos su ekspertais, vadovaujamais Didžiosios Britanijos atstovo Džeimso Simpsono, pervažiavo visą pasienį, galų gale siena buvo nustatyta ir politikai pasirašė galutinius sienos demarkavimo dokumentus.

Dar vienas juodas katinas

Dar vienas juodas katinas, perbėgęs tarp latvių ir lietuvių santykių, tai Vilniaus krašto klausimas. Latvijos santykiai su Lenkija klostėsi visai kitaip nei Lietuvos. Lenkija iš karto atsisakė savo pretenzijų į Latgalą, kurioje gyveno nemažai sulenkėjusių gyventojų, iš bolševikų atėmę Daugpilį Lenkijos kariai savanoriškai iš jo pasitraukė, perleisdami jį Latvijos kariuomenės kontrolei.

Lietuvos kariuomenės dieną – iškilmingas karių paradas Vilniaus Katedros aikštėje. Žygiuoja Latvijos kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Latvijos diplomatija visą tarpukarį žaidė atsargų, bet nelabai sąžiningą žaidimą, ji bijodama didesnės konfrontacijos su Lenkija neparėmė Lietuvos siekių susigrąžinti savo istorinę sostinę. Milžiniškai lietuvių nuostabai Latvija netgi atidarė konsulatą Vilniuje, siuntė savo sportininkų delegacijas į žaidynes Vilniuje, nevengė Vilniaus aplankyti ir Latvijos oficialūs asmenys, taip pat buvo palaikomi ekonominiai ryšiai su lenkų užgrobtu Vilniumi.

Latvija rėmė nepriklausomos Lietuvos egzistavimą, tačiau dėl Lenkijos okupuotos Lietuvos teritorijos laikėsi neutraliai, jos oficialūs asmenys ne kartą yra pasisakę, kad latviai ginklu paremtų lietuvius tik tokiu atveju, jei lenkai pultų Kauną ir kėsintųsi į „etnografinės Lietuvos teritoriją“. Lietuviai tokią Latvijos poziciją laikė išdavikiška ir nedraugiška. Kadangi Vilniaus klausimas lietuviams buvo prioritetinis ir tikrąja tą žodžio prasme šventas, tai negalėjo neįkalti tam tikro nepasitikėjimo pleišto tarp tautų.

Baltijos kelio didybė

Trys Baltijos šalys bendradarbiavo nuo pat 1988 metų, kai pradėjo kurtis Sąjūdis ir Estijos bei Latvijos tautos frontai, vieni iš kitų ėmė pavyzdį, važinėjo vieni pas kitus į mitingus, derino veiksmus, kol 1989 metų rugpjūčio 23-ą trijų Baltijos šalių bendradarbiavimas perėjo į aukščiausią lygį – pasaulis pamatė nepaprastai gražią akciją – susikibusių rankomis, laisvės savo tautoms siekiančių žmonių grandinę, Baltijos kelią. Atrodė, kad šių šalių niekas negali išskirti, nes jų istorija, kultūra ir laisvės siekis jas sutelkė į nedalomą puokštę.

baltijos_kelias
Baltijos kelias. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau labai dažnai gražūs žodžiai, siekiai ir vertybės atsimuša į kasdieninių buitinių nesutarimų rutiną. Taip įvyko ir šį kartą. Estija pasuko link sau etniškai labai artimos Suomijos, Lietuvos politikai pradėjo lankstytis ponams iš Lenkijos, kažkodėl būtent šią šalį, nuo kurios lietuvių tauta amžių bėgyje ne kartą yra skaudžiai nukentėjusi. O Latvija liko gana vieniša tarp dviejų Baltijos sesių ir stengėsi jų atžvilgiu vykdyti sau palankią politiką.

Iš Baltijos kelio vienybės liko tik simbolinė trijų Baltijos šalių vėliavų pakėlimo ceremonija per valstybines šventes ir tarpparlamentinė Baltijos asamblėja, kuri irgi tapo tam tikru nieko nesprendžiančiu diskusijų klubu.

Viena didžiausių problemų dabartiniuose Lietuvos ir Latvijos santykiuose išlieka sutarties dėl Lietuvos ir Latvijos jūros sienos ratifikavimas. Derybos dėl sienų prasidėjo iš karto po abiejų valstybių nepriklausomybės paskelbimo.

Dėl sausumos sienos papildomų klausimų nekilo, nes ji nustatyta pagal teoriškai buvusią sieną tarp Lietuvos SSR ir Latvijos SSR, o ši buvo nustatyta pagal tarpukario valstybes skyrusią sieną. Tačiau kadangi sąjunginės Sovietų sąjungos respublikos jūros sienos tarp savęs neturėjo, nes visos jūros, kurios ribojosi su SSRS vadinosi SSRS teritoriniai vandenys, dalinantis jūros sieną iškilo rimtų nesutarimų.

Ne veltui sakoma, kad istorija kartojasi, buvo deramasi dėl kiekvieno jūros sienos metro ir tik po 9 metų sudėtingų diskusijų ir derybų galų gale buvo pasirašyta tarpvalstybinė jūros sienos sutartis tarp Lietuvos ir Latvijos respublikų. Beliko nedidelis formalumas – sienos sutarties ratifikavimas abiejų šalių parlamentuose.

Abrenės rajonas atiteko Rusijai

Lietuvos Seimas sutartį pasirašė netempdamas laiko, dar tais pačiais metais, tačiau jau daugiau kaip 18 metų sutartis dulka Latvijos Saeimos stalčiuose ir visai neaišku, kiek metų ar dešimtmečių ji dar ten dūlės.  Keisčiausia, kad Latvijos parlamentas beveik 30 metų vilkindamas jūros sienos su Lietuva ratifikavimą, jau prieš dešimt metų pasirašė gėdingą sienos sutartį su Rusija, pagal kurią pokario metais atplėštas Abrenės rajonas (dabar vadinamas Pytalovo) liko Rusijos teritorijoje, priskirtas Pskovo apskričiai. Lietuvos diplomatai daro prielaidą, kad maždaug toje vietoje, kur turi eiti jūros siena tarp Lietuvos ir Latvijos, gali būti naftos, todėl latviai neskuba pasirašyti sutarties, kad netyčia ta nafta neatitektų Lietuvai.

Išoriškai demonstruojama dviejų Baltijos sesių draugystė baigiasi visur, kur prasideda ekonominiai interesai ar tiesiog elementari biurokratija.

Vadinamasis „kiaulių karas“

Galime prisiminti kad ir ne kartą iki šalių įstojimo į Europos Sąjungą kilusį vadinamąjį „kiaulių karą“ tarp Lietuvos ir Latvijos, kai pastaroji nusprendė įvesti papildomą muitą lietuviškai kiaulienai, o Lietuva pradėjo įvedinėti papildomus muitus tuo metu Lietuvoje populiariai latviškai produkcijai, tokiai kaip konditerijos gaminiai, aliejus, kai kurie žemės ūkio produktai.

Biurokratinio bukaprotiškumo pavyzdžių irgi yra ne vienas. Daug pasako kad ir tas faktas, kad per beveik 20 nepriklausomybės metų Baltijos šalys nesugebėjo pasirašyti sutarčių dėl asmenų laisvo judėjimo tarp šalių, pasienio šlagbaumus ir kūdikiškai smalsių pasieniečių naivius ir erzinančius klausimus „Kur ir kokiu tikslu vykstate?“, bei kiekvieno asmens dokumentų ir asmeninių daiktų patikrą panaikino tik Šengeno sutarties įsigaliojimas. Sunku suprasti, kodėl tautos, kurios okupacijos metu, esant svetimai priešiškai kariuomenei, išdrįso susikibti rankomis be jokių sienų ir pasieniečių, nesugebėjo susikurti sau „vidinio Šengeno“ ir perkasę kelius, sugriovę valstybes jungusius tiltelius ir tiltus tarpusavyje bendravo kaip svetimos.

Informacinė izoliacija

Kitas biurokratinis keistumas – visiška informacinė izoliacija tarp Lietuvos ir Latvijos televizinės erdvės. Lietuvos kabelinės televizijos šeria lietuvius visa eile lenkiškų ir rusiškų kanalų, galima matyti baltarusiškas ir ukrainietiškas televizijas, nesunku užsisakyti angliškų, vokiškų, prancūziškų ar net arabiškų kanalų transliavimą, bet pamėginkite užsisakyti bent vieną latvišką kanalą ir suprasite begalinį mūsų kabelinių televizijų skurdą, tai tiesiog bus neįmanoma misija. 

Atrask Latviją. Slaptai.lt nuotr.

Visi suprantame, kad kabelinės televizijos negalvoja apie kultūrą, prioritetus ar vertybes, jų vertybė viena – pinigas, bet juk turime valstybę, Ryšių reguliavimo tarnybos ir kitų institucijų biurokratus, negi valstybė negali pasistengti, kad lietuviai galėtų žiūrėti ir latviškus televizijų kanalus? Juk lietuviui išmokti latvių kalbą nėra sunku, tereikia pusmetį žiūrėti latvišką „Panoramą“ ir nebereikės laužyti liežuvio rusų ar anglų kalbomis, norint Rygoje sutikto brolio latvio paklausti kelio.

Norėtųsi tikėti, kad stiprėjant globalizacijos iššūkiams padėtis pradės keistis į gerą, juk esame nedidelės tautos, nukraujavusios nuo milžiniškos emigracijos, prievartaujamos eurobiurokratų ir terorizuojamos ginklais žvanginančio kruvino kaimyno, tačiau kol kas prošvaisčių nesimato.

Dujų ūkis

Nesugebame sureguliuoti savo dujų ūkio, nors visi suvokiame, kad kooperuotis bendram tikslui apsimoka ne tik žmonėms, bet ir šalims, ypač jei jas jungia bendri siekiai ir bendros problemos. Lietuva turi labai brangų dujų terminalą, kurį Latvijai ir Estijai siūlo eksploatuoti kartu, tačiau kol kas iki galo taip ir nepavyksta susitarti, nors sveikas protas kužda, kad susitarus būtų pigiau, bet kada politikai klausė sveiko proto?

Aišku, dėl to, kad nepavyksta susitarti dėl dujų terminalo, negalima kaltinti vien kaimynų – Lietuvos pusė padarė klaidą, kad nesugebėjo su kaimynėmis dėl bendro jo eksploatavimo susitarti iki tol, kol jį išsinuomavo.

Ginčai dėl „Via Baltica“

Ne vienerius metus tęsiasi ginčas dėl „Via Baltica“ europinės geležinkelio vėžės, kuri jau seniai turėjo sujungti trijų Baltijos valstybių sostines su Vakarų Europa, ginčo esmė grynai ekonominė, Latvija ir Estija nesutinka, kad vėžė, kuri eis per Kauną, turėtų atšaką į Vilnių, nes tam reikės papildomų lėšų. Kaip tai primena tarpukario Latvijos poziciją dėl Vilniaus. Nėra ko stebėtis, kai broliškų santykių nebelieka, prasideda vartotojiški santykiai.

Paskutinis šaukštas deguto

Paskutinis šaukštas deguto Lietuvos ir Latvijos santykiuose buvo šių metų liepos 20 dieną Latvijos užsienio reikalų ministro pareiškimas dėl Baltarusijoje statomos Astravo atominės elektrinės. Tuo metu, kai Lietuva iš paskutiniųjų stengiasi stabdyti šį pavojingą projektą, Latvija nesutinka jai padėti. „Latvija nesvarsto galimybės paremti Lietuvos iniciatyvą blokuoti elektros importą iš Baltarusijoje statomos Astravo atominės elektrinės“, pareiškė Latvijos užsienio reikalų ministras E. Rinkevičius ir pridūrė, kad „Latvija supranta Lietuvos susirūpinimą dėl Astravo AE saugumo, tačiau renkasi dialogą su Baltarusija“.

Tai galima drąsiai pavadinti draugiškų diplomatinių santykių fiasko ir „brolišku“ dūriu į nugarą.

Sunku pasakyti, kas kaltas dėl susidariusios situacijos, nes tiek istorija, tiek psichologija mus moko, kad viena pusė niekada nebūna kalta dėl visko, kaltę reikia dalintis. Vienos pusės padaryta diplomatinė klaida iššaukia kitos pusės neteisingą sprendimą, šis vėl nelieka nepastebėtas ir kaupiasi nuoskaudos ir nesutarimai, kurie kaip ėduonis dantį suėda šalių ir tautų vienybę.

Pasaka apie tris paršelius

Julius Panka. Šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mūsų šalys primena pasaką apie tris paršelius, kurie kiekvienas statėsi savo namelį ir tikėjosi išvengti vilko grėsmės, tačiau jų kvailas pasitikėjimas savimi vos nesibaigė tragedija, gerai, kad vienas iš jų buvo protingesnis ir pasistatė mūrinį namelį, kurio vilkas neįveikė, o jame spėjo pasislėpti ir persigandę šiaudinio bei medinio namelio savininkai.

Žvelgiant į Lietuvą ir Latviją neatrodo, kad jos stato tvirtas mūrines trobeles, nebent Estija darbuojasi rimčiau, tačiau tikriausiai jos namelio neužteks visoms trims apsiginti nuo ekonominių, karinių, socialinių ir kitokių vilkų. O gal dar nevėlu sutelkti jėgas ir pradėti tikrą, nesuvaidintą regioninį Baltijos sesių bendradarbiavimą, kuris yra būtinas mūsų šalių išlikimui? Labai norėtųsi tuo tikėti.

2017.08.15; 08:30

Aktualijos

Atrask Latviją. Slaptai.lt nuotr.

Latvija – arčiausia mums šalis visomis prasmėmis, labai panaši kalba, valstybės dydis, santvarka, keleto paskutinių šimtmečių istorinė patirtis.

Tačiau taip jau susiklostė, kad apie šią šalį Lietuvoje žinome labai nedaug. Galima drąsiai teigti, kad nebus daug lietuvių, kurie galėtų įvardinti dabartinį Latvijos prezidentą, ministrą pirmininką ar parlamento vadovą. Nė kiek nebūtų geriau, jei paklaustume, kiek žmonių Lietuvoje žino šiuolaikinės Latvijos muzikos atstovus, naujausius kino filmus, o tuo labiau politines peripetijas.

Sunku pasakyti, kas dėl to kaltas, gal mūsų žmonių žingeidumo trūkumas, gal visuomenės inercinė orientacija į kitas kaimynines valstybes, gal abejinga žiniasklaida, kuri beveik nenušviečia naujienų iš šiaurinio vektoriaus valstybių. Kaip visada, vieno kaltininko nerasime, kalta visuma, bet labai keista, kad nei viena kabelinės televizijos paslaugas teikianti įmonė nesiūlo latviškų kanalų. Jos pertekusios propagandiniais Rusijos kanalais, kurių siūlo ne vieną ir net ne dešimt, jos nemokamai į rinkinius kiša Lenkijos kanalus, baltarusiškus, ukrainietiškus, vokiškus, angliškus ir prancūziškus, tačiau tik ne latviškus.

Panaši situacija ir dėl mūsų televizijų ir radijo žinių laidų bei pagrindinių internetinių žinių portalų, ten pilna žinių iš Vakarų Europos, Amerikos, Artimųjų Rytų ir daugybės kitų regionų. Tačiau daug didesnė tikimybė, kad sužinosite naujienas iš kokios nedidelės valstybės Afrikoje, nei Latvijoje. 

Latvijos herbas

Šiuo atveju tikriausiai reiktų pagirti Latvijos žiniasklaidą, kurioje tikrai netrūksta žinių iš Lietuvos. Latvijos nacionalinės televizijos laidoje „Panorama“ beveik kiekvieną dieną galime išvysti bent naujieną iš Lietuvos, jei tai nebus reportažas, tai bent bėgančioje eilutėje bus kas nors pateikta iš Lietuvos aktualijų.

Aišku, galima būtų pagalvoti, kad Lietuva tokia įdomi ir dinamiška valstybė, kad kaimynams net norint nepavyktų nutylėti tas įdomias ir dėmesį prikaustančias naujienas, kurios kasdien nutinka Lietuvoje. Bet greičiausiai tai nebūtų tiesa, Latvija tikrai ne mažiau dinamiška ir įdomi šalis, apie kurią lietuviams reiktų žinoti ne mažiau, nei latviams apie Lietuvą.

Taigi pamėginkime šiek tiek praskleisti paslapties skraistę ir pažvelgti, kuo dabar kvėpuoja mūsų šiauriniai broliukai.

Politikos aktualijos: audringi savivaldos rinkimai

2017 metų birželio pradžioje Latvijoje vyko rinkimai į vietinių savivaldybių tarybas. Nors visame pasaulyje savivaldybių valdžia daugiausiai sprendžia ūkines miestų ir rajonų problemas, bet daugelyje šalių tai tampa tam tikromis politinių partijų treniruotėmis prieš parlamento rinkimus. Kiekvieną kartą mes tokią aiškią iliustraciją matome Lietuvoje, panašiai viskas vyko ir Latvijoje. Nupiešti aiškų Latvijos politinių jėgų paveikslą reiktų daug laiko ir tikrai neužtektų vieno ar keleto straipsnių, gal neužtektų net storos knygos.

Tačiau pamėginkime perprasti bent porą paskutiniu metu įtakingiausių politinių jėgų, kurios laimėjo daugiausiai mandatų paskutiniuose savivaldos rinkimuose, kokias vertybes jos atstovauja ir su kuo galima būtų jas lyginti Lietuvoje.

Daugiausiai balsų šiuose rinkimuose laimėjo partija, kurios pavadinimas labai ilgas ir painus: Nacionalinis aljansas “Viskas Latvijai!” – “Tėvynei ir Laisvei!/JLNN”. (Nacionālā apvienība „Visu Latvijai!” – „Tēvzemei un Brīvībai/LNNK”). Tai yra tautiška, konservatyvi partija, kuri susideda iš visų pagrindinių tautinių partijų, kurios 2010 metais galutinai susivienijo į vieningą už dešiniasiasias konservatyvias politikos vertybes pasisakantį junginį. Ši partija kasmet tampa vis įtakingesnė, dabartinėje koalicinėje vyriausybėje jai priklauso 3 ministrų postai – kultūros ministrė Dacė Melnbardė, teisingumo Dzintaras Rasnačas  vidaus ir regioninių reikalų – Kasparas Gerhardas. Jų partijos narė yra ir antra pagal svarbumą valstybės pareigūnė – Saeimos pirmininkė Inara Mūrniecė, taip pat jiems priklauso vienas iš aštuonių Latvijos atstovų Europos parlamente Robertas Zylė, jų merai valdo 6 savivaldybes ir dar 50 –yje savivaldybių ši partija turi savo atstovus.

Valdančioje koalicijoje ši politinė jėga yra jau trečią kadenciją, tačiau ne kartą jų ministrai turėjo palikti postus dėl savo politinių principų ir išpažįstamų vertybių. Tiesioginės šios partijos atitikmens Lietuvos politikoje nėra, tačiau dalinai jos vertybes Lietuvoje atstovauja dešinysis TS-LKD sparnas (talibai), kai kurie Tvarkos ir teisingumo ir LVŽS astovai. Pagal savo ideologiją ši partija būtų artimiausia nepatekusioms į Lietuvos parlamentą “Jaunosios Lietuvos” partijai ir Tautininkų sąjungai.

Vienas įdomesnių skandalų, vykusių rinkiminės kampanijos metu Latvijoje – tai visame pasaulyje išgarsėjusio asmens, dokumentinio filmo „Soviet story“ režisieriaus Edvino Šnuorės pasisakymas, dėl kurio oponentai kreipėsi į visas Latvijos teisėsaugos institucijas, o šioms atsisakius pradėti ikiteisminį tyrimą, buvo kreiptasi ir į Rusijos federacijos generalinę prokuratūrą.

Pačioje rinkiminės kampanijos finišo tiesiojoje 2017 metų gegužės antroje pusėje Nacionalinio Aljanso laikraštyje buvo išspausdinta trumpa parlamentaro Edvino Šnuorės žinutė rinkėjams „Už latvišką Latviją“, kurioje jis citavo prieškario Latvijos socialinių reikalų ministrą Adolfą Beržinį: „Jei mes įleisim rusišką utėlę į kailinius, iškrapštyti ją iš ten bus labai sunku.“

Prie jos pridėjo savo interpretaciją „Ir iš tikrųjų mes matome, kad sovietiniu laikotarpiu atvykę į šalį rusakalbiai, nors nuolatos keikia Latviją, bet iš jos neišvyksta…“ To užteko, kad šalyje kiltų skandalas, visokio plauko rusakalbių „teisių gynėjai“ išsitraukė nuvalkiotą nacizmo ir fašizmo kortą ir pradėjo ja mosuoti.

Liūdnai pagarsėjusio referendumo dėl Latvijos konstitucijos pakeitimo, kuris turėjo įteisinti rusų kalbą kaip antrąją valstybinę kalbą, organizatorius Vladimiras Lindermanas kreipėsi į Latvijos prokuratūrą dėl tautinės nesantaikos kurstymo. Žurnalistams jis teigė, kad Edvino Šnuorės pareiškimas jam tiesiogiai asocijuojasi su žymiąją Jozefo Gebelso fraze, kad „žydų, kaip ir utėlių naikinimas, tai ne ideologinis, o higienos klausimas“.

Latvijos teisėsaugai atsisakius pradėti ikiteisminį tyrimą, žymus rusų klapčiukas kreipėsi su pareiškimu dėl baudžiamosios bylos iškėlimo Edvinui Šnuorei į Rusijos Federacijos prokuratūrą. Beje, lietuviams turėtų būti įdomu, kad ponas Vladimiras Lindermanas bendrauja su Lietuvoje už sausio 13-osios aukų šmeižimą nuteistu veikėju Algirdu Paleckiu, organizuoja bendras akcijas ir konferencijas su liūdnai pagarsėjusiu Efraimu Zurofu.

Antra pagal laimėtų vietų skaičių savivaldos rinkimuose partija yra Santarvės centras (Saskaņas Centrs), paskutiniuose rinkimuose pasivadinęs Santarvė, socialdemokratinė partija (Saskaņa sociāldemokrātiskā partija). Šios partijos atstovas Nilas Ušakovas jau aštuonis metus yra Rygos meras, jai priklauso 1 iš 8 Latvijos Europos parlamento narių Anrejus Mamikinas.

Tai atvirai prorusiška partija, kuri Lietuvoje artimiausia būtų Lenkų rinkimų akcijai ir neparlamentinei marginalinei Liaudies partijai. Su Lenkų rinkimų akciją šią partiją galima lyginti dėl tautinės nesantaikos kurstymo, reikalaujant ypatingų sąlygų sovietiniu laikotarpiu atvykusiems kolonistams ir jų palikuonims, bendradarbiavimo su atvirai prokremliškomis visuomeninėmis organizacijomis ir veikėjais, sovietinių švenčių, tokių kaip “Pergalės diena” organizavimu, koloradinės juostelės simbolikos naudojimo ir panašiai.

Absoliuti dauguma šios partijos atstovų prastai moka valstybinę kalbą, reikalauja įteisinti rusų kalbą kaip antrą valstybinę, aršiai kovoja už rusakalbių mokyklų ir darželių išlikimą. Ši partija dažnai spekuliuoja socialine tematika, kadangi prie jos prisijungus neįtakinga Latvijos socialdemokratų partija, kartais rinkimuose naudojamas ir šis pavadinimas, ypač rajonuose, kur daug etninių latvių ir mažiau kolonistų ir jų palikuonių, arba tiesiog sudaromas koalicinis sąrašas, kad būtų matomas ir girdimas socialdemokratų terminas.

Tai irgi labai panašu į Lietuvos lenkų rinkimų akciją, kuri dabar pradėjo dengtis “Krikščioniškų šeimų sąjungos” vardu. 2009 metais ši partija, kaip ir kažkada Kazimiros Prunskienės įkurta Lietuvos liaudies partija, pasirašė oficialią bendradarbiavimo sutartį su Vladimiro Putino vadovaujama Rusijos partija “Vieningoji Rusija” (“Jedinaja Rosija”).

Įtakingiausia “Santarvės centro” partija yra stipriai nutautėjimo ir skurdo paliestuose Latgalos rajonuose, Rygoje ir didesniuose šalies miestuose – Daugpilyje, Venspilyje, Liepojoje, tose vietose, kur sovietmečiu privažiavo daug kolonistų ir etninių latvių procentas mažesnis.

Rygoje ji iki šių rinkimų rinkdavo daugiau nei 50 proc. balsų ir tam, kad galėtų šeimininkauti Latvijos sostinėje, jai net nereikėjo formuoti koalicijos, balsų užtekdavo ir svarbiausiems sprendimams priimti ir merą išrinkti (Latvijoje merai renkami savivaldybių tarybų).

Šiemet pirmą kartą iki daugumos Rygoje šiai partijai balsų pritrūko. Parlamente partija visada gauna daugiau nei 20 proc. balsų, o kartais ir daugiau nei 30 proc., bet niekada nėra buvusi valdančiojoje koalicijoje, nes latviškos partijos, nežiūrint jų politinių krypčių, skirtingai nei Lietuvos partijos, parlamente su kolonistais į koalicijas neina.

Galime pasidžiaugti, kad nors ši partija išlieka stipri ir įtakinga regioninėje politikoje, jos įtaka valstybės politikai yra minimali, o rinkimų rezultatai turi tendencija prastėti.

Visuotinis Latvijos šeimos gydytojų streikas

Kaip jau buvo minėta ankščiau, su latviais esame labai panašūs ir ne tik kilme, kultūra ir istorija, bet ir dabartinėmis problemomis, su kuriomis susiduria mūsų visuomenės ir valstybės. Medicina – tai iššūkis net ir išsivysčiusioms, turtingoms valstybėms, o ką jau kalbėti apie varganas postsovietines šalis. Ne išimtis ir Latvija, problemos tos pačios, kaip ir Lietuvoje – tragiškai maži atlyginimai, dėl kurių didelė dalis medikų emigruoja, o likusieji turi dirbti su daug didesniu krūviu ir dar klausytis nuolatinių nepatenkintų eilėmis pacientų piktinimosi.

Kita problema – nuolatinis lėšų plovimas diegiant elektroninę sveikatos priežiūros sistemą, kuri vietoje to, kad padėtų gydytojui operatyviau ir paprasčiau atlikti darbą, labai komplikuoja jį. Gydytojui faktiškai nebelieka laiko ligonio apžiūrai, nes nuolatos stringančios, netobulos programos duomenų pildymas atima daugiau laiko, nei jo skirta vieno ligonio priėmimui.

Nors Lietuvoje problemos identiškos, o Sveikatos apsaugos ministras didžiąją laiko dalį skiria kovai su alkoholio vėjo malūnais, padėtis daug ramesnė – gydytojai tyliai emigruoja, o gydytojų profesinės sąjungos nebylios arba jų balsas neprasimuša į viešąją erdvę.

Latvijoje viena labiausiai apkrautų, bet mažiausiai apmokamų medikų dalis – šeimos gydytojai ryžosi pačiam radikaliausiam sprendimui – neterminuotam streikui. Lietuvoje tikriausiai rimtesnio streiko nebuvo po to, kai teismai pripažino alų – strategine šalies preke ir uždraudė alaus gamyklų darbininkams streikuoti, parodomasis mokytojų streikas tikriausiai nesiskaito, nes nebuvo visuotinis ir faktiškai jokių rezultatų nepasiekė.

Taigi, kai Latvijos gydytojams trūko kantrybė, jie liepos 3-ą dieną, 12 valandą dienos pradėjo neterminuotą šeimos gydytojų streiką. Streiko metu gydytojai teikia tik būtiniausią pagalbą ir neatlieka savo įprastinių funkcijų, tuo sukeldami didelių nepatogumų pacientams. Gydytojų reikalavimai drąsūs, bet realūs, jie prašo, kad vyriausybė raštu įsipareigotų tris metus kelti gydytojų atlyginimų koeficientą: 2018 metais 30 proc., 2019 dar 30 proc. ir 2020 dar 30 proc.

Kitas reikalavimas – išplėsti gydytojų paslaugų, už kurias mokami pinigai skaičių, tuo irgi šiek tiek pakeliant skurdžius atlyginimus. Dar vienas reikalavimas – sustabdyti Latvijos šeimos gydytojams daromą spaudimą privalomai naudotis nuolatos stringančia ir nepatikima e-sveikatos (e-veseliba) programa tol, kol ši nepradės veikti greitai, efektyviai ir nepriekaištingai.

Pradžioje į streiką reagavusi gana vangiai po pirmos savaitės vyriausybė pradėjo žiūrėti rimčiau, sveikatos apsaugos ministrė netgi atšaukė savo atostogas, kad galėtų vadovauti deryboms.

Derybos davė šiokių tokių vaisių – po beveik savaitę trukusio streiko, gydytojai pakeitė streiko formą. Streikas tęsis iki spalio mėnesio arba iki tol, kol bus susitarta dėl gydytojų reikalavimų patenkinimo. 

Julius Panka. Šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tuo laikotarpiu šeimos gydytojai priiminės po ne daugiau kaip 20 pacientų per dieną, visai nevykdys nemokamų profilaktinių priemonių suaugusiems ir nesinaudos e-sveikatos kompiuterine sistema. Streikas jau dabar pakenkė Latvijos sveikatos sistemai, nes streikuodami šeimos gydytojai išrašo daug mažiau nukreipimų pas gydytojus specialistus, o šie nėra pilnai apkrauti, nors ankščiau tam, kad pas juos patektų, ligoniui tekdavo palaukti ne vieną savaitę. Latvijos šeimos gydytojai sako, kad prarasti neturi ko, ir streiką tęsia, kol valstybė patenkins jų reikalavimus.

Jei byrant sovietų imperijai trys Baltijos sesės nebūtų buvusios drauge – neaišku ar būtų pavykę taip lengvai išsprūsti iš Blogio imperijos gniaužtų. Vertinkime bendrą istoriją, neignoruokime bendrų pasiekimų ir domėkimės visų Baltijos šalių kasdienybe, gal ne tik praturtinsime savo žinių bagažą, bet ir pasimokysime iš kaimynų klaidų, kad patys jų nekartotume.

2017.07.20; 06:00

Aktualijos

Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia trečiąją pokalbio su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) lietuvių kalbos katedros profesoriumi, VDU Letonikos centro vadovu Alvydu BUTKUMI dalį. Prof. Alvydas Butkus – nuoširdus Latvijos bičiulis, aistrigas Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas. 

Šios diskusijos tikslas – kuo nuodugniau išsiaiškinti, kas, kaip ir kodėl trukdo konkretesnei Lietuvos – Latvijos draugystei.

Prof. A.Butkui pateikėme, regis, visus svarbiausius klausimus – ir dėl latviškų legionierių eitynių, ir dėl Lenkijos ir Rusijos ambasadorių spaudimo, ir dėl lietuvių chuliganų siautėjimo latviškuose miesteliuose, ir dėl bandymų prikergti neonacių etiketes, ir dėl turizmo perspektyvų, ir dėl Dieveniškių stovyklos, ir dėl niekaip neįgyvendinamų televizinių mainų, ir dėl skirtingų tautinių bendrijų įstatymo, ir dėl nesureguliuotos valstybinės sienos…

Apie Lietuvos – Latvijos santykius su prof. Alvydu BUTKUMI kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Kuo Latvija patraukli turistams?

Latvijoje esama daug lankytinų vietų, jau nekalbant apie Rygą. Ypač lietuvių turistams. Kai latviai rodo savo pilis, jie priversti minėti, jog tai – vokiečių ordinų statytos pilys ankstesnių baltų pilių vietoje. Lietuvoje pilys taip ir liko lietuviškos, nenugalėtos. Latvijos pilys – svetimtaučių palikimas. Bet Latvijoje esančios pilys taip pat apipintos gražiausiomis legendomis.

Prof. Alvydas Butkus, Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas. Slaptai.lt nuotr.

Beje, latviai žodžiu „pils“ vadina ir „pilį“, ir „rūmus“. Pavyzdžiui, Rundalės rūmai jiems yra „Rundāles pils“, arba „Pilsrundāle“. Tėrvetė turi puikų piliakalnį ir turtingą archeologijos muziejų. Šiaurėje – Siguldos, Turaidos, Cėsių pilys. Į rytus nuo Daugpilio – Naujinio pilies griuvėsiai ir jos maketas. Latviai didžiuojasi sava Šveicarija – Gaujos upės slėniu, gamtiniu zooparku Lygatnėje.

Įdomus latvių katalikų centras Agluonoje. Esama legendos, kad būtent ten žuvo mūsų karalius Mindaugas ir ten jis palaidotas. Pagerbdami mūsų valdovą, latviai sumanė pastatyti paminklą karaliui Mindaugui. Paminklo statybas inicijavo latviai, o konkursą laimėjo lietuvių architektai ir skulptoriai. Įdomus Reznos ežeras. Šalia jo ant Makuonkalnio kadaise stovėjo kryžiuočių pilis, kurią Kęstučio ir Algirdo laikais sugriovė lietuviai.

Tad Latvijoje yra ką pamatyti, yra ką veikti. Visko čia nesuminėsi. Tereikia susidomėti, pamilti, ir Latvija neapvils net pačių išrankiausių turistų.

O ir ramybės trokštantys lietuvių poilsiautojai Latvijos pajūryje vasaromis gali ne ką prasčiau pailsėti nei Lietuvoje. Jūra, smėlio kopos – lyg ir tokios pačios. Tačiau tarp lietuviško ir latviško pajūrio esama skirtumų. Lietuviškas pajūris nėra toks ilgas kaip latviškasis. Todėl vasarą mūsų pusė sausakimša. Minios žmonių, grūstis, nuolatinis triukšmas. Pasiilgę ramybės ir tylos mūsų poilsiautojai turėtų važiuoti tik į Latviją. Mūsų brolių pajūris tarsi negyvenamos salos krantas. Ištęstas, beveik be žmonių. Tikrai nėra taip tiršta kaip Palangoje ar Nidoje. Lietuviai jau yra „atradę“ poilsį ne tik Jūrmaloje, bet ir Ventspilyje, taip pat Liepojos pakrantėje.

O Jūrmalos humoro festivaliai, į kuriuos susirenka žymūs rusų artistai, dainininkai, humoristai, – Latvijos stiprybė ar silpnybė?

Latvijos silpnybė ir tuo pačiu – Rusijos stiprybė. Dar ir dėl to, kad rusiškasis humoras mums priimtinesnis, suprantamesnis nei amerikietiškasis. Taip, rusai išties turi puikių, subtilių, gilių humoristų. Bet Jūrmalos festivalis – tai pastangos išlaikyti Latviją rusiškos kultūros erdvėje. Jūrmalos festivalis – pirmiausia politika, ir tik paskui menas, humoras, kultūra.

Kaip bebūtų liūdna, bet Jūrmala jau seniai nebe latviškas kurortas.

Tokią pat politiką rusai puoselėja ir Lietuvoje. Vasario 16-osios ar Kovo 11-osios išvakarėse labai dažnai į Vilnių, Kauną ar Klaipėdą atvažiuoja žymus rusų atlikėjai. Jie tarsi atsitiktinai suguža į Lietuvą būtent tuomet, kai mes švenčiame nepriklausomybės šventes. Tokie sutapimai įtartini. Atvirai kalbant, mes puikiai suprantame, kodėl Vasario 16-osios, Kovo 11-osios ar Liepos 6-osios išvakarėse Rusija stengiasi į Lietuvą atsiųsti savų dainininkų. Net jei atvykusiųjų dainos ir humoras yra apolitiški, mes pralaimime. O jei prasprūsta ir tokių svečių, kurių patriotiškos nuostatos ar sovietizmo nostalgija akivaizdžiai kertasi su mūsų laisvės idėjomis, Lietuva pralaimi dvigubai skaudžiau.

Lietuva turi rimtą, veiklų Letonikos centrą. Letonikos centro įkūrimas – tai jau mūsų pergalė. Bendra Lietuvos – Latvijos pergalė.

Letonikos centras įkurtas 1995-aisiais metais. Tuoj švęsime 20-ies metų jubiliejų. Iš pradžių norėjome įkurti Baltų kalbų centrą. Bet tuometinis Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas prof. Egidijus Aleksandravičius pasiūlė būtent Letonikos variantą. Kad šis židinys būtų platesnio profilio, t.y. apimtų ne tik kalbą, bet ir literatūrą, istoriją, etnologiją, net, esant reikalui, – politiką. Šio centro įkūrimo idėją nuoširdžiai palaikė tuometinė Latvijos ambasada. Aprūpino baldais, padovanojo vertingų knygų. Vėliau daug knygų gavome iš Latvijos nacionalinės bibliotekos. Letonikos centras tapo rimtu latvių kultūros židiniu ir Kaune, ir visoje Lietuvoje. Vilniuje taip pat esama Latvistikos kabineto. Bet Letonikos centras šiuo metu – pats stambiausias.

Latvių kalba dėstoma visuose Lietuvos universitetiniuose miestuose. Lituanistams ji daug kur privaloma. Kitaip ir būti negali, nes neturime kito pasirinkimo – pasaulyje išliko tik dvi baltų kalbos ir dvi valstybės. Slavų pasirinkimas kur kas platesnis – rusų, baltarusių, čekų, kroatų, serbų… Latvių kalba Lietuvoje dėstoma ir Vilniaus universitete, ir Edukologijos universitete, ir Šiaulių universitete, ir Klaipėdoje, ir čia, Kaune. Latvių kalba įtraukta ir į Lietuvos vidurinių mokyklų antrųjų užsienio kalbų sąrašą. VDU ji dėstoma kaip užsienio kalba. Turime du latvių kalbos mokymosi lygius. Baigę pirmąjį lygį, studentai jau pajėgūs tęsti studijas Latvijos universitetuose, latviškoje aplinkoje.

Dėl tokių pat priežasčių Latvijos universitetuose dėstoma lietuvių kalba. Tradiciškai ji privaloma latvių filologijos studentams.

Erasmus mainų programa, leidžianti keistis studentais, – puikus sumanymas. Čia didelis komplimentas Europos Sąjungai, sukūrusiai tokias mainų sąlygas. VDU šį semestrą pagal šią programą studijuoja aštuoni studentai iš Latvijos.

Papasakokite apie savo knygas latviška tematika. Kiek jų, kodėl jos svarbios, aktualios?

Pirmiausiai norėčiau prisiminti, kaip spaudai rengta lietuviškų-latviškų pasikalbėjimų knygelė. Pradžia buvo pirmosios mano stažuotės Latvijos universitete metu 1980 m. Šlifavau savo šnekamąją latvių kalbą, tad paprašiau Filologijos fakulteto dekaną R. Bertulį supažindinti mane su kokiu studentu, norinčiu geriau išmokti lietuviškai. Supažindino su Albertu Sarkaniu. Jis mane mokė šnekamosios latvių kalbos, aš jį – lietuvių. Ruošdavome dialogus, o susitikę versdavome juos į gimtąją kalbą. Vėliau tie dialogai sugulė į pokalbių knygelę, kuri išėjo Vilniuje 1987 m. Šiemet dienos šviesą išvydo 4-asis šių pasikalbėjimų leidimas.

Savo pirmąją stažuotę Latvijoje prisimenu labai šiltai. Tuo metu buvo folklorinio sąjūdžio pakilmas Baltijos šalyse, tad ieškojau kontaktų ir su latvių folkloristais, su ansambliais, nes latvių folkloras man buvo kaip Kolumbui Vest Indija. Nuo tų metų prasidėjo VU Kauno vakarinio fakulteto (jame tada dirbau) filologų studentų draugystė su latvių kolegomis, keitimasis ansamblių vizitais, dalyvavimas bendrose ekspedicijose ir t.t.

Atkūrus nepriklausomybę, lietuvių kalbos mokėjimas Albertui Sarkaniui padėjo tapti pirmuoju Latvijos ambasadoriumi Lietuvoje. Jau būdamas ambasadoriumi, A. Sarkanis apsiėmė redaguoti ir išleisti Lietuvių-latvių kalbų žodyną; po dešimtmečio panašaus darbo ėmiausi aš, leisdamas Latvių-lietuvių kalbų žodyną. 2006 m. sumanėme šiuos žodynus perkelti ir į internetinę erdvę, nes rūpėjo, kad tokie žodynai pasiektų kuo platesnę auditoriją. Dabar šie žodynai prieinami ir tiems, kurie labiau mėgsta naršyti internete, nei vartyti knygas. Esu išleidęs ir trumpesnį Lietuvių-latvių, latvių-lietuvių kalbų žodyną (per 7000 žodžių), taip pat latvių kalbos pratimų knygelę.

Be šių tikslų, man dar norėjosi papasakoti lietuviams, kokia graži, įdomi mūsų kaimynė Latvija, nes informacijos apie ją Lietuvos visuomenei labai trūko. Taip 1990 m. atsirado knyga „Mūsų broliai latviai“, kur keturiuose skyriuose papasakojau apie turtingą Latvijos istoriją, etnografiją, tautosaką, kalbą. Paskui šią knygą gerokai papildžiau ir 1995 m. išleidau kitu pavadinimu – „Latviai“.

Atkūrus nepriklausomybę, užsimezgė valstybiniai Lietuvos ir Latvijos santykiai. Iš pradžių jie buvo gana dygliuoti. Būta nesusipratimų, ginčų. Nieko keisto, nes pradėjome narplioti temas, su kuriomis iki tol niekad nesusidūrėme. Turiu galvoje pirmiausia valstybinės Lietuvos – Latvijos sienos sureguliavimą. Paskui iškilo Būtingės tema. Latviai labai priekaištavo mums, kodėl savąją Būtingę statome taip arti Latvijos sienos. Latviai mus atakavo ekologiniais argumentais, kurių Lietuva apsimetė negirdinti. Latvių priekaištai Lietuvoje buvo traktuojami kaip konkurencijos baimė. Esą Latvija baiminasi, jog Būtingė – rimtas konkurentas Ventspilio uostui.

Tada aš Lietuvai aiškinau, kokios tikrosios latviško nepasitenkinimo priežastys. Juk latvių priekaištai nebuvo vien tik iš piršto laužti. Latviai žymiai atidžiau žvelgia į ekologines bėdas. Latviai stropiau saugo savąją gamtą. Šis nusiteikimas latviams įgimtas. Jų gamtosauginiai įstatymai žymiai griežtesni nei lietuviški. Jų etnokultūra pasižymi meile gamtai. Lietuviai dėl gamtosauginių reikalų mažiau pergyvena. Taigi tuokart teko stoti latvių pusėn.

Paskui Latvijoje kilo zirzimas, esą Latvija padovanojusi Lietuvai Palangą ir Šventąją. Taip, kadaise Palanga ir Šventoji priklausė Kuršo gubernijai. Bet tai atsitiko carų laikais. Tik praktiniais sumetimais rusų valdininkai tą lietuviško pajūrio ruoželį  1819 m. prijungė prie Kuršo gubernijos, o latviai 1919 m. įvedė į Palangą kariuomenę kaip į savo valstybės teritoriją.

Teko paprotinti brolius latvius. Palangą ir Šventąją susigrąžinom 1921 m., kai trečiųjų teismas – Dž. Simpsono vadovaujama komisija – nustatė dabartinę Lietuvos-Latvijos sieną. Dar vėliau viešojoje erdvėje skelbiau straipsnius, kuriuose svarsčiau, kas trukdo Lietuvai su Latvija keistis savo nacionalinėmis televizijomis, kodėl mieliau mes savanoriškai renkamės  rusiškų televizijų įkaitų dalią. Savo specifiką turėjo ir tebeturi Latvijos ir Rusijos santykiai – apie tą specifiškumą irgi norėjosi supažindinti Lietuvos visuomenę. Tokių probleminių straipsnių susikaupė ganėtinai daug. Juos sudėjau į krūvą. Šitaip dienos šviesą išvydo „Baltiškos impresijos“, publicistinių straipsnių rinkinys.

Kaip derėtų vertinti filosofo Arvydo Juozaičio knygas apie Latviją? Tai – solidus žingsnis į priekį?

Tokio stiliaus knygos apie Latviją reikėjo. Latviai džiaugiasi sulaukę lietuvio autoriaus dėmesio. Latviai džiaugiasi, kad jų šalis propaguojama Lietuvoje. Tačiau negalima pamiršti ir aplinkybės, kad A.Juozaitis vertina Latvijos istoriją publicisto akimis. Vertina subjektyviai, ne visuomet tiksliai. Kai kurie faktai jo veikaluose traktuojami per daug laisvai. Tos laisvos interpretacijos užkliuvo ir Latvijai. Žodžiu, latviai džiaugiasi sulaukę lietuviškų knygų apie savo valstybę ir tuo pačiu apgailestauja dėl laisvokų interpretacijų.

Man asmeniškai labiausiai nepatinka A.Juozaičio neigiamas požiūris į Latvijos legionierius. A.Juozaitis nesupranta, o aš puikiai suvokiu, kodėl Antrojo pasaulinio karo metais latviai ėjo tarnauti į tą legioną. Latviai ėjo tarnauti ne vokiečių esesininkams. Jie ėjo ginti savo valstybės nuo raudonųjų okupantų. Kitokio pasirinkimo latviai tuomet neturėjo. Latviai negalėjo tuo pačiu metu grumtis ir su Vokietijos, ir su SSRS kariuomene.

Ir nematau nieko blogo, kai buvę Latvijos legionieriai kiekvienais metais rengia viešas eitynes Rygos gatvėmis. Jie turi tokią teisę. Jie niekam nieko blogo nepadarė – tiesiog ypač sudėtingomis sąlygomis bandė apginti savo žemę nuo okupantų iš Rytų pusės.

O vėliau savojoje publicistikoje daug dėmesio skyrėte painiems Lietuvos – Lenkijos santykiams, kurie, kas ką besakytų, trukdo Lietuvos – Latvijos draugystei?

Lietuvos – Lenkijos nesutarimai ėmė įsibėgėti, kai 2006 m. Varšuvoje buvo įsteigtas Kresų institutas. Tokio instituto įkūrimas – atviras spjūvis Lietuvai. Po šio spjūvio netrukus (2008 m.) būta antrojo spjūvio – Lenko kortelė (Karta Polaka).

Puikiai prisimenu, kaip L.Kačinskis, jau būdamas Lenkijos prezidentu, pirmąsias Lenko korteles iškilmingai dalino Lietuvos piliečiams lenkams Vilniuje. Ir viešai, garsiai apgailestavo, jog šie lenkai Lietuvoje atsidūrė dėl …  sienų perstūmimo. Šalia stovėjęs tuometinis Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus pritariamai linkčiojo galva.

Didesnį pažeminimą sunku ir įsivaizduoti. Jau tada V.Adamkus padarė nedovanotiną klaidą, savo tiesioginiu ar netiesioginiu pritarimu skatindamas lenkus pakelti Lietuvai reiškiamų nepagrįstų pretenzijų kartelę. Keblu išsiaiškinti, kas čia kaltesnis – asmeniškas V. Adamkaus nesusigaudymas ar tendencinga prezidento patarėjų įtaka. Tačiau dabar girtis, kad dėl to santykiai su Lenkija buvo idealūs, yra šiek tiek ciniška.

Antra didžiulė V. Adamkaus klaida – sutikimas iš švietimo ir mokslo ministrų atleisti akademiką Zigmą Zinkevičių. Kas dabar pasakys, kodėl iš tikrųjų buvo atleistas šis taktiškas ir kartu principingas ministras? Drįstu manyti, jog jei akademikas Z.Zinkevičius būtų ilgiau išsilaikęs ministro kėdėje, šiandien Lietuva tikrai neturėtų tokių skausmingų bėdų su Lietuvos lenkų bendruomene. Ministras dėjo milžiniškas pastangas, kad Lietuvos lenkai integruotųsi į lietuviškąją, o ne lenkiškąją terpę. Tos pastangos nebuvo brukamos per prievartą. Akademikas puikiai sutarė su Lietuvos lenkais. Tačiau juodosioms jėgoms draugiški Lietuvos lietuvių ir Lietuvos lenkų santykiai nebuvo reikalingi, ir Z.Zinkevičius buvo išstumtas.

Jūsų publikacijų lietuvių – latvių draugystės tema esama ir latviškoje spaudoje. Latviai džiaugėsi jūsų atvirumu ir nuoširdumu. Bet latviškoje spaudoje pasirodančiomis Jūsų publikacijomis, jei teisingai esu informuotas, pasipiktino Rusijos ir Lenkijos ambasadoriai. Ne tik piktinosi, bet ir reiškė pretenzijas Jūsų straipsnius spausdinusiems leidiniams. Ar tiesa, kad Jūsų publikacijomis ypač akylai domisi Rusijos ir Lenkijos ambasados?

Taip, Latvijos leidiniuose bent jau iki šiol skelbdavau savo pastebėjimus, interpretacijas. Ir žinau, kuo tai baigdavosi. O baigdavosi Rusijos ambasadoriaus vizitu į mano įžvalgas skelbusio leidinio redakciją. Rusijos ambasadorius piktindavosi, esą tendencingai interpretuoju faktus ir reiškinius. Jis norįs viešai papasakoti, kaip esą iš tikrųjų.

Šiemet lietuvių ir lenkų kalbomis Delfi.lt paskelbė mano straipsnį „Kaip savi šaudo (tiksliau – spjaudo) į savus“. Toje publikacijoje lyginau liūdnai pagarsėjusį Algirdą Paleckį su istoriku Alfredu Bumblausku, nurodęs daug panašumų. Skirtumas tik tas, kad žemindamas Lietuvą ir už ją kritusius, vienas propaguoja rusiškus, kitas – lenkiškus Lietuvos istorijos naratyvus.

Straipsnis buvo paskelbtas ir latviškai Latvijos laikraščio „Diena“ svetainėje. Po kelių savaičių redakciją pasiekė Lenkijos ambasadoriaus Latvijoje susierzinimas, kad „didieji politikai ir narsieji kareiviai“  Želigovskis ir Pilsudskis palyginti su „meganusikaltėliais“ Hitleriu ir Stalinu. Lenkijos ambasadorius reikalavo, jog mano publikacija būtų išimta iš leidinio „Diena“ svetainės. Tvirtino, jog Lenkijoje dėl tokių palyginimų atsidurčiau teisme. Laimė, „Diena“ pasielgė principingai – neišėmė. Tiesiog paskelbė ir Lenkijos ambasados sukurtąsias pastabas.

Tad Rusijos ir Lenkijos diplomatai bando daryti įtaką Latvijos žiniasklaidai. Latviai maniškių publikacijų neatsisako, tačiau pripažįsta, jog nuolatiniai lenkų ir rusų diplomatų priekaištai trikdo. Vieno straipsnio, tiesa, buvo atsisakyta – redaktorius prisipažino nebenorįs sulaukti naujų Rusijos ar Lenkijos ambasadorių priekaištų ar irzlių vizitų. Tada publikaciją pasiūliau kitam leidėjui, ir šis ją paskelbė.

Įtariu, kad panašiai gali veikti ir Lietuvoje reziduojantys Rusijos bei Lenkijos diplomatai.

Beje, dėl straipsnio „Litwa Środkowa“ Delfi.lt svetainėje (jis paskelbtas knygoje „Baltiškos impresijos“) 2008 m. Lietuvos lenkų sąjungos buvau apskųstas Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai. Į straipsnį reagavo ir vienas Lenkijos Seimo narys. Jis oficialiai kreipėsi į Lenkijos užsienio reikalų ministeriją, piktindamasis ir klausdamas, kokių priemonių Lenkijos URM  ėmėsi šiuo reikalu.

Lietuvos Seime įkurta tarpparlamentinė grupė artimesniems Lietuvos – Latvijos santykiams plėtoti. Bet jos veiklos – nematyti?

Taip, tokia grupė sudaryta. Bet ką ji veikia, nieko nežinau. Nežino ir visuomenė. Atvirai prisipažinsiu, net nežinau, kas jai vadovauja. Koks skirtumas – konkrečios veiklos vis tiek nematyti. Nors pats aktualiausias, svarbiausias uždavinys taip ir neatliktas – nesikeičiame savo nacionalinių televizijų programomis. Neapsikentę dėl tokio neveiklumo Gintaro Songailos tautininkai aname Seime buvo įkūrę alternatyvią grupę draugystei su latviais palaikyti. Bet šiandien G.Songaila – jau nebe parlamento narys, ir jo galimybės ženkliai sumažėjusios, nors, antra vertus, jo pradėtoji draugystė su Latvijos politikais sėkmingai tęsiama, tik jau ne parlamentiniu lygmeniu.

Esate minėjęs, kad Lietuva su Latvija iki šiol pykstasi net dėl valstybinės sausumos sienos. Gal žodis „pykstasi” – per riebus. Bet nesusipratimų vis tiek – gausu?

Abi valstybės jau priklauso Šengeno erdvei. Tad anksčiau iškasti grioviai skersai vieškelių, vedančių iš vienos šalies į kitą, jau nebereikalingi. Tie grioviai kadaise buvo didelis nesusipratimas. Lietuvos – Latvijos pasienyje gyvenantys lietuviai ir latviai turėdavo daryti milžiniškus lankstus, norėdami aplankyti anapus sienos esančius pažįstamus, gimines ar artimųjų kapus. Priversti būdavo kulniuoti keliolika kilometrų, kad galėtų į kaimyninę šalį patekti per oficialų sienos perėjimo  punktą. Visus, nesilaikančius šios taisyklės, pasieniečiai stropiai gaudydavo. Gaudydavo grybaujančias, uogaujančias bobutes, joms mielai išrašydavo baudos kvitus. Net vieną mergaitę, skubėjusią iš  mokyklos Lietuvoje namo į Latviją tiesiausiu keliu, pasičiupo, nuvežė į nuovadą ir tardė be tėvų ir advokatų žinios.

Latvija tuos griovius buvo užkasusi, sulyginusi. O Lietuva kai kuriuos griovius atnaujino. Esą buvo pažeista sienos konfigūracija, nustatyta dar XX a. gale. Bendra Lietuvos – Latvijos komisija tarėsi, kaip išvengti tokių nesusipratimų, bet nieko konkretaus nenutarė.

Būna, kad pasienyje su Lietuva gyvenantys latviai nukenčia nuo lietuvių chuliganų. Pavyzdžiui, pas Skaistkalnės gyventojus vis atvyksta lietuviai „bachūrėliai“ nuo Biržų pusės. Atvažiuoja ne draugauti, ne bičiuliautis – atsibeldžia nusiaubti Skaistkalnės: išdaužo langus, vitrinas, sumuša pasipainiojusius latvių jaunuolius, užgaulioja latvių merginas. Paskui nenubausti grįžta į Lietuvą.

Skaistkalnės seniūnė tvirtina, jog tokie biržiečių „vizitai“ reguliarūs. Apie tai informuota Lietuvos pusė. Bet nuo Biržų atplūstantys chuliganėliai nesutramdyti iki šiol. Kaip iki šiol iš Lietuvos pusės į Skaistkalnę Nemunėliu vis atplaukia kiaulių fermų srutos. Lietuviams, matyt, labai patogu. Srutos juk plukdomos į Skaistkalnę ir smarvę kelia būtent latviams. Bet ar toks elgesys – broliškas, džentelmeniškas? Ar taip lietuviai turėtų bendrauti su broliais latviais?

Bet nenoriu sudaryti nuomonės, kad pasienyje viskas tik juoda. Lietuvos ir Latvijos siena yra seniausia šiame regione, tad ir žmonių bendravimas abipus jos turi labai senas, nusistovėjusias tradicijas. Labai gražiai bendrauja pasienio mokyklos, daugelis seniūnijų, savivaldybių, atskiros žinybos. Jei toks intensyvus bendravimas apimtų ne tik pasienį, bet abi baltų šalis, daugelis čia minėtų bėdų išnyktų pačios.

Ar tiesa, kad latviai geriau sutaria su estais nei su lietuviais?

Latvijoje galima išgirsti juokaujant, jog latvius ir estus sieja viskas, išskyrus kalbą ir etnokultūrą, o lietuvių ir latvių nesieja niekas, išskyrus kalbą ir etnokultūrą. Tiesos yra, ir lietuviui nelabai malonu girdėti tokius sugretinimus.

Mes neturėtume pamiršti, jog latviai šimtmečiais gyveno vokiečių kultūros fone. Jei būtume itin tikslūs, latviams nuo 16 a. didžiulę įtaką padariusi liuteronų kultūra, siekusi, jog Biblija privalo būti kiekvienuose namuose. Tai reiškia, kad Biblija turi būti suprantama gimtąja kalba. Taigi latviai tapo raštingi vokiečių pastangomis. Kolonizatoriai vokiečiai vertė latvius mokytis latviško, ne vokiško rašto. Todėl vokiečiams priklausiusių latviškų teritorijų valstiečiai anksti tapo raštingais. 90 – 95 proc. Kuršo, Lifliandijos (ir Estliandijos) gubernijų gyventojų 19 a. antrojoje pusėje buvo raštingi. Raštingi gimtąja kalba.

O teritorijos, kurios pateko į lenkų įtaką, tokiu raštingumu nepasižymėjo. Į lenkiškos kultūros šešėlį patekusioje Latgaloje raštingų žmonių dalis buvo maždaug perpus mažesnė nei minėtose. Kodėl toks skirtumas? Lenkai vietiniams bandė primesti savąją kalbą. Lenkai mus ir latgaliečius spaudė mokytis svetimos, o ne savos kalbos, niekindami ir lietuvių, ir latgaliečių kalbą. Savo vaidmenį atliko ir katalikų bažnyčios nuostata, jog mužikui išmanyti Bibliją ir skaitinėti ją namuose nebūtina. Štai ir visa paslaptis.

Latvijoje būta ir posakio: „jis visai kaip lietuvis“. Šie žodžiai 19 a. gale ir 20 a. pradžioje turėjo neigiamą reikšmę. Suprask, taip pavadintas žmogus – nevykėlis, žioplys, mažaraštis, juodadarbis.

Tačiau aš nenorėčiau gilintis į tokius reiškinius. Savo dėmesį turėtume koncentruoti ne į paieškas, kas ir kodėl sugalvojo, sakykim, pravardę „zirga galva“. Mums pirmiausiai turėtų rūpėti kultūriniai ir informaciniai manai. Jei pavyks su latviais keistis nacionalinių televizijų programomis, jei sugebėsime užmegzti su jais glaudesnius internetinius ryšius, Lietuvos ir Latvijos draugystė tik stiprės. Ir kartu silpnės mums brukte brukama svetima mūsų etnokultūrai ir savimonei įtaka. Bendrumo su latviais siekti reikia ne tik Latvijos vėliavos pakėlimu per Lietuvos valstybines šventes.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) lietuvių kalbos katedros profesorius, VDU Letonikos centro vadovas Alvydas BUTKUS.

(Pabaiga)

2013.12.11