Leidykla „Briedis“ pristato Vokietijoje gyvenančio rusų istoriko Aleksandro Goguno knygą „Klaida, 1941 metai“. Joje pasakojama apie Stalino ketinimus užkariauti Europą ir nušviečiamos kitos mažiau žinomos istorijos temos, pateikiami pastarųjų dviejų dešimtmečių straipsniai ir interviu su Antrojo pasaulinio karo ekspertais, Sovietų Sąjungos totalitarizmo žinovais.
Paskutiniame knygos skyriuje publikuojami anksčiau neskelbti Vokietijos, Rusijos, Ukrainos, Moldovos archyvų dokumentai apie 1941 m. įvykius, Kremliaus šeimininko sumanymus ir siekius. Be to, pateikiama Rumunijos specialiųjų tarnybų ir NKVD pranešimų, Raudonosios armijos ir laivyno žvalgybos bei operatyvinio planavimo dokumentų, Trečiojo reicho diplomatų pranešimų, karo dalyvių atsiminimų, kitų anksčiau nežinomų tos epochos liudijimų, pavyzdžiui, Stalino nurodymas dėl Lenkijos SSR sukūrimo jau 1939 metais.
Garsus istorikas ir knygos „Ledlaužis“ autorius Viktoras Suvorovas apie šią knygą rašo: „1941 m. birželio 22 d. Vokietijos kariuomenė užgriuvo Sovietų Sąjungą triuškinamuoju smūgiu. Praėjo 80 metų, bet ginčai nerimsta. Atrodytų, dėl ko ginčytis? Dar pirmoje klasėje mokytoja Marjivana kiekvienam iš mūsų aiškiai išdėstė, liepė išmokti atmintinai ir raiškiai padeklamuoti: „Vasaros naktį, auštant, Hitleris davė įsakymą savo kariuomenei ir pasiuntė vokiečių kareivius prieš visus sovietinius žmones. Tai reiškia – prieš mus.“ Viskas galutinai aišku ir paprasta. Ėmė Hitleris ir įsakė. Tačiau atidžiai įsižiūrėjus, regis, buvęs aiškus vaizdas darosi neryškus. Kuo labiau domimės, tuo daugiau klausimų kyla. Ir reikia turėti nemažai drąsos tuos klausimus pateikti bent jau sau. Ryžtingas tyrinėtojas Aleksandras Gogunas narsiai stoja į durtynes su Kremliaus oficialia propaganda. Jis kelia klausimus, į kuriuos joks Kremliaus ideologas neturi atsakymų. Gogunas parašė knygą, kuri bus smerkiama, jam ant galvos pasipils įžeidinėjimų ir prakeiksmų lavina, bet niekam nepavyks paneigti jo išvadų, sumenkinti jo atradimų reikšmės.“
1980 m. Leningrade (dab. Sankt Peterburgas) gimęs A. Gogunas studijavo istoriją ir filosofiją. Pagrindinės jo temos yra Antrasis pasaulinis karas, ginkluotas antisovietinis pogrindis, Stalino baudžiamosios operacijos, ypač Vakarų Ukrainoje. Autorius žinomas kaip Putino režimo kritikas, griežtai smerkiantis Rusijos agresiją Ukrainoje. Gimtojoje šalyje jo knygos paskelbtos „juodinančiomis“ ir išimamos iš prekybos. 2016 m. lietuviškai jau buvo išleista A. Goguno knyga „Stalino komandosai“.
Knygą „Klaida, 1941 metai“ iš rusų kalbos vertė Vytautas Leščinskas.
Viktoro Suvorovo – Rezuno trilogija apie sovietų imperijos grobuoniškumą
Jau nebe pirmą kartą kartoju: savo šalies istorijos pažinimas yra kertinis akmuo, ant kurio statomas būsimų kartų, tautos ir valstybės ateities rūmas. Lemtingas 1939-ųjų rugpjūtis – gera proga tai dar kartą priminti. O priminti dera ne dėl to, kad ugdytume aklą senų nuoskaudų ar atsako jausmą, bet kad pasimokytume iš istorijos klaidų ir mokėtume skirti bičiulį nuo priešo.
Atrodo, senos tiesos, bet jos iki šiol ginčijamos ne tik užsienio oponentų, bet ir saviškių.
Dingstį šiems samprotavimams davė naujas Berlyno Humboldto universiteto polonistikos profesoriaus emerito Heinricho Olschowsky‘o straipsnis vokiečių laikraštyje „Der Tagesspiegel“ (http://www.tagesspiegel.de/meinung/hitler-stalin-pakt-der-weisse-fleck/8653986.html), kuriame pagrindžiama, kodėl 2009 m. balandį Europarlamentas sulygino fašizmo ir stalinizmo nusikaltimus ir paskelbė Nacizmo ir stalinizmo aukų atminimo dieną Europoje. Autorius primena, kad ši idėja buvo paskelbta Prahos deklaracijoje 2008-ųjų birželį, kurią pasirašė Vaclavas Havelas, Joachimas Gauckas, Vytautas Landsbergis ir kiti (Prahos deklaracija „Dėl Europos sąžinės ir komunizmo“ lietuviškai paskelbta http://www.komisija.lt/download_file.php?id=153 ).
Nuo pat Petro I laikų Rusija nesulaikomai veržėsi į Europą ir pasaulį. Ūkio reformų pasimokęs iš kolonijinių Vakarų valstybių, Rusijos imperatorius pastatė galingą laivyną ir sukūrė didžiulę kariuomenę. Bet jam nepavyko įveikti turkų, užimti Krymo ir per Juodąją jūrą patekti į Europą. Karas su Švedija taip pat išsekino.
Kitų Rusijos carų globaliems planams sutrukdė nuolatiniai perversmai, rūmų intrigos ir karai su kaimynais. Nors iki I pasaulinio karo galingas karo carinės Rusijos koziris buvo grūdų eksportas, kaip dabar energetiniai resursai, tačiau lemiama ekspansijos į Vakarus jėga buvo karinė.
Germanai nuo seno puoselėjo viltis užkariauti jeigu ne visą pasaulį, tai bent Europą ir nuo kryžiuočių laikų vis siuntė savo riterius į Rytus. Bet 1410 m. liepos 15 d. netoli Tanenbergo ir Griunvaldo vykęs Žalgirio mūšis tarp jungtinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės pajėgų ir Teutonų ordino padarė galą šiai du šimtmečius trukusiai kryžiuočių invazijai. Netrukus pagal Torūnės taikos sutartį Žemaitija iki gyvos galvos užleista kunigaikščiui Vytautui, Lenkijai atiteko Dobrynė, Kryžiuočių ordinas Lenkijai ir Lietuvai sumokėjo šešių milijonų grašių kontribuciją. Ir nors lietuviai neįveikė daugybės kryžiuočių pilių Prūsijoje, jiems teko pasitraukti iš kai kurių užimtų žemių, atokvėpis atėjo. Žinoma, istoriniu laiko matmeniu – neilgam.
Viktoras Suvurovas – Rezunas. Gordonua.com nuotr.
XX a. dvi galingos jėgos – vokiečiai ir rusai – vėl susidūrė. I pasaulinis karas, sutrypęs pocarinę Lietuvą, vėl nuginė kaizerio kariuomenę į savo urvą. Reichą iš pelenų prikėlė austrų kilmės iš esmės bemokslis politikas, save laikęs mąstytoju, filosofu ir menininku, Adolfas Hitleris. III reichą jis pasuko irgi į Rytus.
Bet čia atsirado jo dvynys, pravarde Plieninis, kuris net buvo krimtęs kunigų seminarijos mokslų, jaunystėj dailiai rašė eiles, mėgo vaikučius ir taip pat turėjo vedlio charizmą. J.Stalinas buvo beveik 10 metų vyresnis už A.Hitlerį, todėl laikė save gudresniu. Nepaisant skirtingų ideologinių įsitikinimų, abu „gudruoliai“ lošė iš prieškario Europos likimo rizikinga korta, skaniai užsigerdami tautų vargais ir netektimis.
Mums, lietuviams, daugiau nelaimių atnešė vienas lošėjas su aklinai užsagstytu munduru ir pypke dantyse. Tai savo knygose „Ledlaužis“ ir „Paskutinė respublika“ pabrėžė ir sovietmečiu į Didžiąją Britaniją pabėgęs buvęs žvalgas Viktoras Suvorovas (Vladimiras Rezunas), kuris rašė, jog būtent J.Stalinas, o ne A.Hitleris inicijavo Molotovo – Ribbentropo pakto pasirašymą.
Taip, mes dabar jau nemažai žinome apie 1939-ųjų rugpjūčio 23-ąją Maskvoje pasirašytą Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutartį, dar vadinamą Molotovo – Ribbentropo paktu. Bet minėtame DELFI straipsnyje pastebėjau, kad iš tikrųjų J.Stalino ir A.Hitlerio sąmokslas pasidalinti Europą tebuvo 1920 m. nepavykusios akcijos sėkmingesnė tąsa. Abiem atvejais Lietuvos vaidmuo – didžiųjų grobuonių auka. Skirtumas tik tas, kad, pavyzdžiui, su Lenkija Lietuva 226 metus turėjo Abiejų Tautų Respubliką (ATR egzistavo 1569 – 1795 m.), bet po I pasaulinio karo Jozefas Pilsudskis, įkvėptas sėkmingo karo prieš vokiečius išvijusią Raudonąją armiją, sumanė atgaivinti Žečpospolitą iki I-ojo jos padalinimo 1772 m. buvusiose sienų ribose, bet jau dabar Lietuva būtų buvusi ne partnerė, o aneksuota Lenkijos tarnaitė.
Europos geopolitinis likimas taip susiklostė, kad II pasaulinio karo išvakarėse Lenkija tapo karščiausiu Rytų fronto epicentru. Naciams 1939 m. rugsėjo 1-ąją užpuolus Lenkiją, buvo įvykdytas, Bertoldo Brechto žodžiais, „ketvirtasis Lenkijos padalijimas“, o netrukus, po 17 dienų, Raudonajai armijai užėmus rytinius jos rajonus ir visą sovietinį pakraštį, prie SSRS buvo prijungtos Baltijos šalys. Rugsėjo 28-ąją beliko sukurpti dar vieną sąmokslą – pasirašyti SSRS ir Vokietijos „Draugystės ir sienų sutartį“ su vienu konfidencialiu ir dviems slaptaisiais protokolais.
Molotovo – Ribentropo pakto pasirašymas. Dešinėje – Josifas Visarionovičius Stalinas.
Pirmuoju Lietuva buvo išmainyta į Liublino ir dalį Varšuvos vaivadijų, o vokiečiai sau pasiliko Sūduvą. Tik vėliau, 1940 m. sausio 10 d., savitarpio pagalbos sutartimi kraštas buvo perduotas SSRS už 7,5 mln. dolerių.
Istorikai Algis Kasperavičius ir Nerijus Šepetys atidžiai išnagrinėjo šių paktų atsiradimo aplinkybes ir padarė išvadą, kad sąmokslas su naciais J.Stalinui buvo labiau reikalingas negu Berlynui. Bet jie taip pat įrodė, kad SSRS neišnaudojo vadinamojo „atokvėpio laikotarpio“ savo karinei galiai prie vakarinių sienų sutelkti. Vokiečiai per keletą pirmųjų karo mėnesių pasiekė Maskvos prieigas.
Taigi, daugiau kaip mėnuo tarp rugpjūčio 23-osios ir rugsėjo 28-osios sutarčių Maskvai ir Berlynui buvo reikalingas persidalinti Rytų Europą naujomis sąlygomis. A.Kasperavičius tvirtina, kad Baltijos šalių sostinėse jau įtarė, kad jos gali pereiti SSRS globon, tačiau pasipriešinti tam, ypač neturint patikimos informacijos, jos negalėjo. Lietuva, lyg liepsnojančioje jūroje plūduriuojantis laivelis, vis dar tikėjosi likti neutrali arba prisiglausti vokiečių farvateryje, tačiau jos likimas, kaip kai kas mano, nebe susitaikėliškos Lietuvos diplomatų ir vadovų kaltės, pasisuko kitaip…
Dabar ši mėsmalė tarsi pamirštama: žmogui būdinga, kad laikas pirmiausia ištrintų slogius prisiminimus. O čia dar savo trigrašį įkiša kokie paleckininkai, visokie „leftai“, anarchistai ir panašūs šiuolaikiniai „skrebukai“, kurie antrina ciniškiems rusų ir ne tik rusų istorikų postringavimams, esą Lietuva turėtų „tylėti ir Dievą mylėti”, nes tada juk susilaukė didelės naudos iš Molotovo – Ribbentropo pakto: atgavo Vilnių, vėliau – ir Klaipėdą. Gi tautiečiai graudenasi: antai, Suvalkai iki šiol priklauso Lenkijai, o didžiausias, gražiausias senojoje Lietuvoje Naručio ežeras ir Vytauto Didžiojo reprezentacinis Gardino pilių kompleksas – Baltarusijai…
Sunku ištrinti senas nuoskaudas. Kad tik neatsirastų naujų…
RF prezidentas užkūrė branduolinį katilą pačioje Rusijoje: jeigu Putinas išeis iš Donbaso – nuvils milijonų milijonus galvijų, pakilusių su patriotinėmis smalkėmis „Krymas mūsų“ ir „Naujoji Rusija“, pareiškė leidiniui „Gordon“ GRU žvalgas pabėgėlis, žinomas rašytojas Viktoras Suvorovas.
Buvęs SSSR Vyriausiosios žvalgybos valdybos bendradarbis Vladimiras Rezunas išgarsėjo Viktoro Suvorovo literatūriniu slapyvardžiu. Jo knyga „Ledlaužis“ visame pasaulyje pasklido kelių milijonų tiražu. Suvorovas tvirtino, kad pagrindinė Antrojo pasaulinio karo priežastis buvo Stalino politika, jo planas užgrobti Europą 1941 metų vasarą.
Viktoras Suvorovas gerai žinomas Lietuvoje, nors čia niekada nėra buvęs. Tiesą sakant, ką gali žinoti.
Daugeliui ne paslaptis, kad tikrasis jo vardas – Vladimiras Rezunas, kad jis – 1978 metais į Vakarus pasitraukęs GRU žvalgybininkas, dirbęs Ženevos rezidentūroje; už akių nuteistas mirties bausme, kuri iki šiol nepanaikinta.
Kai dirbau “Minties” leidykloje, man teko su juo kalbėti telefonu, ir jis, ir mes norėjome susitikti Lietuvoje, bet negalėjome užtikrinti šio Rusijos patrioto saugumo. Todėl ir sakau: ką gali žinoti, gal slaptai jis buvo pas mus atvykęs. Latvijoje lankėsi, iš ten kilusi jo žmona.
Viktorui Suvorovui turime būti labai dėkingi. Už tai, kad jis savo knygomis perrašė Sovietų Sąjungos – tos Blogio, Melo imperijos – istoriją. Nuo jos gimimo iki žlugimo, ypač daug dėmesio skirdamas Antrajam pasauliniam karui: jo prielaidoms, eigai ir pasekmėms.
