Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė laikosi pozicijos, kad maisto kainos kyla vien tik dėl sutapusių nepalankių veiksnių. Pasak jos, kainų augimo priežastis galime matyti pažiūrėję į gamybos ar netgi tik žaliavų kaštus. Ir tai, jos manymu, nėra problema, kurią galima išspręsti lengvatomis.
„Žinau, kad nesinori to girdėti, nes visada norisi ieškoti kažkokios užmačios, bet pasaulyje atsitiko labai dideli kainų šokai. Praėjusių metų pradžioje kviečių kainos, aliejaus kainos ir daugelio kitų žaliavų kainos buvo sušokusios į kosminius lygius. Taip, dabar jos šiek tiek nukritusios, bet jos išlieka beveik 50 proc. aukštesnės negu buvo iki 2021 metų Jūs pažiūrėkite į supirkimo kainas ir pamatysite, kad jos yra išaugusios nuo 50 proc. iki 70 proc. Žinoma, kad turės įtakos maisto produktų kainoms. Negana to, dar yra darbo užmokesčio aspektas ir energetikos aspektas“, – ketvirtadienį Delfi TV laidoje „Iš esmės“ aiškino I. Šimonytė.
Pasak premjerės, jeigu egzistuotų kiti faktoriai, kurie yra kalti dėl kainų kilimo, Lietuvos infliacijos lygis būtų išskirtinis tarp Europos Sąjungos (ES) valstybių. Bet, anot jos, visoje ES galima matyti infliaciją kuri yra virš 10 proc. ar net artėjanti prie 20 proc. ribos.
„Preliminariu Lietuvos banko vertinimu, iš esmės tos, fundamentalios priežastys ir lemia prekių kainų šuolį. Nes jeigu tai nebūtų sukelta išorinių faktorių, tai to nebūtų kitose šalyse. Bet tai yra situacija, kuri matoma visoje Europoje. Nėra praktiškai nei vienos ES valstybės kur būtų matoma mažesnė nei dviženklė infliacija“, – sakė ministrė pirmininkė.
Taip pat, I. Šimonytė tvirtina, kad 0 proc. pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifo maisto prekėms įvedimas nepasiteisintų. Pasak jos, Lenkijoje, kur tokia idėja buvo vykdoma, nematomas joks kainų kritimas ar infliacijos mažėjimas. Negana to, jos teigimu, Lietuvoje įvesta lengvata maisto paslaugų tiekėjams nenulėmė pigesnių produktų ir paslaugų.
„Pridėtinės vertės mokestis maisto produktams buvo sumažintas Lenkijoje. Lenkijos infliacija nėra tolima nuo mūsų. Ji yra apie 18 proc., mes turime 20 proc. Nepaisant visų šių priemonių, tai nėra didelis skirtumas. Taip pat turime ir savo pavyzdį, tai yra lengvatos maisto paslaugų tiekėjams, dėl kurių buvo labai daug kaitinama aistrų prieš biudžeto priėmimą. Tai irgi lengvata buvo nustatyta, bet per visa tą laiką kainos tik didėjo“, – komentavo ji.
Galiausiai politikė tvirtino, jog dabartinis infliacijos lygmuo ir aukštos kainos yra ekonominio šoko rezultatas, kuriam išspręsti gerų iniciatyvų ji dar sakosi negirdėjusi.
„Bėda yra paprasta. Tiesiog ekonomiką krečia didelis šokas. Ir nėra kažkokių paprastų būdų kurie maisto kainas sumažintu ar pakeistų situaciją energetikos rinkoje“, – teigė I. Šimonytė.
ELTA primena, kad Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos (LSDP) seniūno pavaduotoja Rasa Budbergytė yra teigusi, jog Lietuvoje reikalingas Švedijos pavyzdžiu paremtas tyrimas – ar infliacija šalyje nulemta objektyvių ekonominių priežasčių, ar jas taip pat lemia verslininkų veiksmai.
Tuo tarpu premjerė Ingrida Šimonytė mano, kad dėl išaugusių maisto kainų Lietuvos bankas galėtų padaryti išsamesnį tyrimą, kuris atskleistų, kas vyksta šalies rinkoje. Visgi, pasak jos, akivaizdu, kad situacija nulemta to, jog sutapo labai daug nepalankių veiksnių.
Metinei infliacijai daugiausia įtakos turėjo pieno ir jo produktų, sūrio ir kiaušinių, kietojo kuro, mėsos ir jos produktų, šilumos energijos, degalų ir tepalų, elektros energijos, duonos ir grūdų produktų, daržovių, gaminių ir medžiagų būsto priežiūrai ir remontui, restoranų, kavinių ir panašių įstaigų viešojo maitinimo paslaugų kainų padidėjimas bei garso ir vaizdo priėmimo, įrašymo ir atgaminimo įrenginių kainų sumažėjimas.
Premjeras Saulius Skvernelis ir jo vyriausybė vėl grasina įvesti naujus mokesčius. Gyventojai nepritaria, politinis sezonas įtemptas, bet, rodos, be naujų automobilių ir nekilnojamojo turto mokesčių valdantieji nenurims.
Koks naujų mokesčių tikslas?
Finansų ir aplinkos ministrai bando aptakiai kalbėti apie perskirstymą, taršos mažinimą, bet tai neįtikina. Iš visumos aišku, kad tikslas yra vienas – daugiau pinigų į biudžetą.
Aplinkos ministras sako, kad reikia apmokestinti taršius automobilius ir duoti žmonėms po 1 tūkst. eurų, kad pirktų naujesnius. Lietuvoje yra beveik 1,5 mln. automobilių, du trečdaliai dyzeliniai, vidutinis amžius 14 metų. Kad ir į kokią automobilių valdytojų grupę taikytų ministras, kad ir kaip stengtųsi, 30 mln. suplanuotą biudžetą išdalinus po 1 tūkst., tai išeina vos 30 tūkst. automobilių arba 2 proc. viso parko.
O vien per 2018 metus Lietuvoje įregistruota 187 tūkst. naudotų transporto priemonių. Per 2019 m. pirmą ketvirtį beveik 50 tūkst. Tai tokie planai panašūs į Don Kichoto kovą su vėjo malūnais švaistant mokesčių mokėtojų išteklius.
O kas bus, išdalinus tuos pinigus? Per kelis mėnesius automobilių perpardavėjai vėl į Lietuvą priveš dar daugiau senų automobilių. O kas gaus tą 1 tūkst. – savininkai, pardavėjai, įmonės ar perpardavėjai? Kas kontroliuos, kaip išleidžiami pinigai? Kas tikrins, kad žmogus atidavęs seną automobilį utilizavimui, rytoj nenusipirks dar senesnio? Kaip nepasiturintis žmogus, gavęs 1 tūkst. eurų išmoką, sugebės nupirkti naujesnį automobilį, kurio jis anksčiau neįpirko, nes neišgalėjo?
Lygiai tokie pat skylėti yra ir finansų ministro Viliaus Šapokos išvedžiojimai apie poreikį apmokestinti nekilnojamąjį turtą. Sakoma, kad reikia „visuotinio“ apmokestinimo. Jeigu visuotinio, tai kodėl galioja gausybė lengvatų įmonėms ir organizacijoms? Valstybės kontrolės duomenimis, nekilnojamojo turto mokesčio lengvatų per metus pritaikoma apie 40 tūkst. kartų. Nuo nekilnojamojo turto mokesčio atleistas Lietuvos bankas, žvakių gamintojai, laidojimo namai, bankrutavusios įmonės, aplinkos apsaugos bendrovės, garažų bendrijos, profesinės sąjungos, kūrybinės dirbtuvės ir dar kiti keisčiausi pasirinkimai. Jau nekalbant apie stambiausius lengvatininkus – valstybę ir savivaldybes.
Šis lengvatų sąrašas nesisteminis, sudarytas lobistiniais pagrindais ir nėra socialiai teisingas. Ne kartą teikiau pataisas, kad visas lengvatų sąrašas būtų likviduotas, bet valdantieji niekad nepritaria, tai kaip mokestis gali būti „visuotinis“?
Vietoj naujų mokesčių, verčiau atsisakyti lengvatų
Jei valdantieji pripažintų, kad naujų mokesčių įvedimo tikslas yra surinkti daugiau pinigų į biudžetą, tai galima būtų protingai svarstyti alternatyvas, kurios būtų socialiai teisingesnės ir tikslingesnės.
Be nekilnojamojo turto lengvatų, kuriomis naudojasi juridiniai asmenys, lengvatų mūsų šalyje nors vežimu vežk.
Su verslo liudijimais Lietuvoje dirba per 100 tūkst. asmenų, bet ekspertai sako, kad daliai tai ne būdas veikti, o galimybė „optimizuoti“ mokesčius. Statybų, automobilių remonto, transporto ir kitų sektorių bendrovės skundžiasi, kad net negali įdarbinti darbuotojų pagal darbo sutartį, nes jie neišgalėtų konkuruoti su „patentininkais“. Juk jokia paslaptis, kad dirbantys su verslo liudijimais gali legaliai mokėti mažesnius mokesčius. Sudaromos nelygiavertės sąlygos. Kaip pavadino Raimundas Kuodis – gyvulių ūkis.
Kita vieša paslaptis, kad turgūs yra šešėlio bastionai. Teisėsaugos įstaigos nuolat vykdo reidus šiuose „verslo centruose“ ir turbūt nė karto negrįžo be rastų pažeidimų. Tai kodėl nėra politinės valios civilizuoti šių vietų, kad mokesčiai būtų mokami tokie pat kaip ir bet kurioje normalioje parduotuvėje?
Nauji mokesčiai ar lengvatų panaikinimas, štai tikrasis pasirinkimas. Gyventojų nuomonė ir ekspertų nuomonė vieninga – geriau netikslingų lengvatų naikinimas, o ką išgirs Vyriausybė?
Lietuvą pasiekė dvi žinios. Pirmoji, kad Lietuva pagal GINI indeksą, kuris fiksuoja pajamų nelygybę, yra atsilikėlė visoje Europoje, na ir, antroji, kad valdantieji ketina didinti PVM tarifą šildymui ir karštam vandeniui.
Abi žinios susijusios tarpusavyje. Daugumą mokesčių moka vidurinė klasė, kurią kiekviena vyriausybė nori vis daugiau apmokestinti, tuo tarpu turtingieji arba „gudrieji“ prie bendrų reikalų prisideda simboliškai, todėl nenuostabu, kad GINI indeksas rodo didelį mūsų šalies atotrūkį nuo išsivysčiusių šalių.
Valdantieji pradėjo gražiai, o baigs kaip visada?
Premjeras Saulius Skvernelis ir jo komandos nariai labai teisingai kalbėjo per rinkimų kampaniją ir iškart po rinkimų. Jie žadėjo, kad visi gyventojai bus lygūs prieš įstatymą ir mokės mokesčius nuo visų gaunamų pajamų. Dabar taip nėra. Lietuvoje veikia regresiniai mokesčiai, kai kuo daugiau pajamų gauni, tuo mokesčių moki mažiau. Įvairios mokesčių mokėtojų grupės arba nemoka jokių mokesčių, nes slepia pajamas, arba moka tik simboliškai. Brigada darbuotojų su verslo liudijimais stato daugiabučių kvartalus, turguose smulkieji verslininkai po 20 metų dirba nuostolingai, direktorių ir vyriausiųjų buhalterių atlyginimai nesiekia minimalios algos ir t.t. Taigi nenuostabu, kad šalyje klesti didelė nelygybė, kuri yra viena iš didžiausių valstybės problemų ir tiesioginė paskata emigracijai.
Valdantieji žadėjo, kad visi gyventojai taps lygūs prieš įstatymą, bet po truputį tos kalbos tilo tilo, kol apskritai iš Vyriausybės programos išnyko. O dabar girdime, kad Premjeras su finansų ministru paskelbė, kad pagrindinis taikinys bus PVM tarifas centriniam šildymui. Vietoj to, kad mokesčius paskirstytų tolygiau, kaip Skandinavijoje, tai einama lengviausiu keliu ir didinami mokesčiai tiems, kurie ir taip moka jų daugiausiai.
Net daugelį mokestinių lengvatų panaikinusi Andriaus Kubiliaus vyriausybė po ilgų diskusijų paliko galioti PVM lengvatą šildymui, nors 2008 metų krizė buvo smarkiai sumažinusi valstybės biudžeto įplaukas. Tuomet Vyriausybė aiškiai suvokė, kad centriniu šildymu naudojasi ne turčiai, bet vidurinioji klasė, kuri ir taip patiria didžiausią finansinį spaudimą.
Ar turčiai gyvena daugiabučiuose?
PVM didinimo šalininkai sako, kad centriniu šildymu naudojasi turčiai, kuriems nereikia jokių lengvatų. Bet ar tikrai turčiai gyvena butuose? Net karvei aišku, kad turčiai renkasi gyventi privačiuose namuose, kurie beveik visi yra šildomi ne centriniu šildymu, bet dujomis, mediena, anglimis ir kt. Butuose gyvena vidurinės klasės miestiečiai, kurie ir taip yra labiausiai apmokestinti. Mokytojai, tarnautojai, įmonių ir biurų darbuotojai dažnai neišgali įpirkti namo, todėl renkasi butą. Naujus butus Vilniuje ir kituose miestuose renkasi jaunos šeimos. Dažnai nedidelis apie 50 kv. m. butas tampa pirmu šeimos būstu, kuriame auga vaikai.
Standartiškai 60 kv. m. bute gyvena 4 asmenų šeima, iš kurių du vaikai, pajamos siekia apie 1300 eurų arba 1-2 pensininkai, kurių pajamos 150–500 eurų. Tai čia paveikslas tų turčių, kuriems nereikia jokių lengvatų? Žadama, kad valstybė parems skurdžiai besiverčiančius, o kas parems normalius dirbančius žmones, kuriems reikia apmokėti vaikų ugdymą, mokėti paskolą už būstą ir kurie sumoka daugiausia mokesčių valstybei finansuoti?
Centrini šildymas yra neišvengiamas
Geriausi mokesčiai yra tokie, kurie ne tik sunkiai apeinami, bet ir turi reguliuojamąją funkciją. Centrinis šildymas kaip tik yra praktiškai neišvengiama paslauga. Valstybė labai griežtai reguliuoja, kad daugiabučiai beveik visada turi būti prijungti prie centrinio šildymo ir vartotojai jokio pasirinkimo neturi. Jau ir dabar šeimoms sunku sumokėti komunalinius mokesčius, tai siekiama dar ir valstybei iš to pasipelnyti? Vartotojai matydami, kad centrinis šildymas vis brangsta, galėtų nutarti atsijungti, bet valstybė to neleidžia, todėl mokesčio dydžio reguliavimas čia yra būtinas.
Dabar Lietuvoje šildytis dujomis ar malkomis yra žymiai pigiau nei centriniu šildymu. Ar tai normalu? Ekonomikos teorija teigia atvirkščiai: vienas generavimo šaltinis turėtų veikti efektyviau nei tūkstančiai atskirų. Valstybė turėtų padaryti viską, kad kiekvienas namas, nesvarbu, individualus ar daugiabutis, siektų įsivesti centrinį šildymą dėl jo efektyvumo, o ne aimanuotų dėl labai didelių sąskaitų.
Kodėl vis kliūna tik šildymas?
Pastaruoju metu valdantiems politikams vis užkliūna PVM tarifas šildymui. O kaip kitos PVM lengvatos: vaistams, viešajam transportui, spaudos leidiniams, viešbučiams ir t.t. Tai turčiai jomis nesinaudoja? Reiktų suprasti, kad, pasak iniciatorių, turčiai naudojasi centriniu šildymu, bet viešbučiai skirti tik socialiai pažeidžiamiausioms grupėms?
Lietuvoje net 62 proc. gyventojų gyvena daugiabučiuose namuose, beveik visi jie naudojasi centriniu šildymu ir visi jie per kainą sumoka dar ir taršos mokesčius, nuo kurių kitų šildymo būdų naudotojai yra atleisti.
Labai sunku apmokestinti tuos, kurie slepia pajamas, verčiasi nelegalia veikla, bet sukaupia daug turto? Taigi Vyriausybė vėl siekia eiti paprasčiausiu būdu ir dar labiau apmokestinti ir taip visus mokesčius mokančią vidurinę klasę.
Balandžio 17 dieną Lietuvos mokinių parlamentas (LMP) viešu laišku kreipėsi į visus aukščiausius šalies pareigūnus ir visus Lietuvos žmones. Laiške reiškiamas susirūpinimas dėl Švietimo ir mokslo ministro Dainiaus Pavalkio pasirašyto įsakymo, kuriuo neribotam laikui nustatomos lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio egzamino vertinimų lengvatos tautinių mažumų mokyklų moksleiviams.
„Reiškiame didelį nusivylimą Švietimo ir mokslo ministerija bei valdančiąja Seimo koalicija dėl neapgalvoto sprendimo, kuriuo yra diskriminuojami lietuviškų mokyklų abiturientai ir yra panaikinamos lygios teisės, stojant į aukštąsias mokyklas. Po tokio abiturientų likimą ,,statančio ant kortos“ įsakymo dar labiau padidėja jaunų žmonių nepasitikėjimas dabartiniais Lietuvos politikais, kurių veiksmai, mūsų akimis, griauna valstybės demokratijos pamatus “, – kategorišką požiūrį į valdančiųjų veiksmus išsakė Lietuvos moksleiviai.
Kartais ir pačios didžiausios kvailystės gimsta iš gana racionalių minčių. Tokia kvailystė yra Lietuvos politikoje vis dar vyraujanti nuostata, kad mokesčių lengvatos yra blogis. Ši kvailystė yra tuo juokingesnė, kuo labiau ją ginantieji apeliuoja į sveiką protą.
Idėjiniai šio pavojingo nesusipratimo autoriai bei nuožmūs lobistai sukasi aplink Laisvosios rinkos institutą (LRI). Jam būdinga skleisti niekur civilizuotame pasaulyje neįsitvirtinusias arba jau atmestas kraštutinio libertarizmo nuostatas.