Haubicos vamzdis. Slaptai.lt nuotr.
Varšuva, rugsėjo 27 d. (Ukrinform-ELTA). Maždaug pusė Lenkijos piliečių (47,2 proc.) teigiamai įvertino neseniai šalies ministro pirmininko Mateuszo Morawieckio paskelbtą pareiškimą, kad Varšuva nebetieks ginklų Ukrainai, nes ketina ginkluotis pati.
Taip teigiama „Rzeczpospolita“ užsakymu IBRiS centro atliktoje apklausoje.
Pažymima, kad beveik tiek pat apklausos respondentų lenkų (44,5 proc.) blogai įvertino šį Lenkijos vyriausybės vadovo pareiškimą, o 8,3 proc. apklaustųjų neturi tvirtos nuomonės šiuo klausimu.
Pabrėžiama, kad daugiausiai premjero M. Morawieckio išsakytos idėjos šalininkų yra tarp valdančiosios partijos „Teisė ir teisingumas“ (PiS) rinkėjų (71 proc.), vyresnio amžiaus žmonių (60 proc.), kaimo vietovių gyventojų (60 proc.), žemo išsilavinimo žmonių (71 proc.), taip pat tų, kurie gauna žinias iš valstybinių kanalų TVP ir TVP Info (daugiau kaip 70 proc.).
Rugsėjo 22-23 d. IBRiS centras apklausė 1000 respondentų.
Rugsėjo 20 dieną interviu „Polsat News“ M. Morawieckis pareiškė, kad Varšuva nebesiųs ginklų Kyjivui dėl savo pačios kariuomenės didelio masto perginklavimo ir modernizavimo. Šis pareiškimas sukėlė Vakarų sąjungininkų susirūpinimą. Vėliau Lenkijos vyriausybės atstovas spaudai Piotras Muelleris patikslino, kad Lenkija ir toliau padės Kyjivui, visų pirma vykdydama anksčiau pasirašytas sutartis dėl ginklų gamybos Ukrainai. Jis patikino, kad Jasionkoje netoli Žešuvo esantis mazgas, per kurį į Ukrainą keliauja didelė dalis ginklų, ir toliau veiks kaip įprasta.
Kaip buvo pranešta anksčiau, pradiniame karo etape Lenkija perdavė Ukrainai daug ginklų ir karinės įrangos, įskaitant tankus T-72, tankus PT-91 „Leopard 2“, haubicas „Krab“, oro gynybos sistemas „Piorun“ ir kt. už bendrą maždaug 3 mlrd. dolerių sumą.
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda. Andriaus Ufarto (ELTA) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda, reaguodamas į viešoje erdvėje pasirodžiusią informaciją, kad Lenkija stabdo ginklų tiekimą Ukrainai, akcentuoja, jog tarp šių dviejų šalių kilumus nesutarimus reikia kuo skubiau išspręsti. Prezidentūros teigimu, būtent šią poziciją Lietuvos lyderis ir išsakė susitikimuose su šių šalių vadovais.
„Dėl bendro, svarbiausio, tikslo – Europos gynimo nuo agresyvios ekspansinės Rusijos politikos – nesutarimai tarp Ukrainos ir Lenkijos turėtų būti išspręsti maksimaliai greitai. Lenkijos vieta paramos teikime yra išskirtinė. Sprendimai turi būti rasti, nes toliau gilinti krizę būtų neatsakinga“, – susitikimuose su Ukrainos ir Lenkijos valstybių vadovais išsakytą G. Nausėdos poziciją perdavė Prezidento komunikacijos grupė.
Pasak šalies vadovo, svarbu suvokti, kad kalbama ne apie atskirų šalių, o viso regiono ir net žemyno saugumą.
„Kaip rodo istorija, tik bendromis pastangomis, palaikydami ir padedami vienas kitam galime atremti išorinės grėsmės pavojų.
Tuo tarpu vieši nesutarimai, kokios priežastys juos bekeltų, ne tik pakerta vienybę, bet ir padeda priešo propagandai“, – akcentavo prezidentas.
Prezidentas kalbėjosi su Ukrainos ir Lenkijos Prezidentais dėl grūdų vežimo procedūrų per Lenkiją lengvinimo ir tranzito per Lietuvą didinimo, taip sumažinant spaudimą.
Artimiausiu metu Prezidentas tęs pokalbius tiek su Ukraina, tiek su Lenkija, teigia Prezidentūra.
Volodymiras Zelenskis. Ukrainos lyderis. EPA_ELTA nuotr.
ELTA primena, kad Lenkija trečiadienį pareiškė, jog nebeginkluos Ukrainos ir dėmesį skirs savo pačios gynybinėms reikmėms, sąjungininkėms susiginčijus svarbiu Kyjivo kovos su įsiveržusia Rusijos kariuomene momentu.
Aštrėjant ginčui dėl ukrainietiškų grūdų eksporto, Lenkija išsikvietė Ukrainos ambasadorių, norėdama išreikšti jam protestą dėl prezidento Volodymyro Zelenskio komentarų Jungtinėse Tautose. Ukrainos lyderis pareiškė, kad kai kurios šalys tik apsimeta, jog palaiko Kyjivą, kurio karinės pajėgos šiuo metu vykdo kontrpuolimą. Tai įžeidė Varšuvą, kuri yra viena ištikimiausių Ukrainos rėmėjų nuo pat Rusijos visapusiškos invazijos pradžios 2022 m. vasarį. Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis. ELTA / Marius Morkevičius
Didelė dalis kitų sąjungininkų siunčiamų ginklų Ukrainą pasiekia per Lenkijos teritoriją. Lenkija taip pat yra priėmusi šimtus tūkstančių ukrainiečių pabėgėlių, kuriems teikia įvairią paramą.
Lenkijos prezidentas Andžėjus Duda. EPA-ELTA nuotr.
Įtampą tarp Varšuvos ir Kyjivo pakurstė Lenkijos sprendimas uždrausti grūdų importą iš Ukrainos. Varšuva tokį žingsnį žengė siekdama apsaugoti lenkų ūkininkus. Grūdai Lenkijoje yra jautri tema, šalies kitą mėnesį laukiant rinkimams. Dabartinė dešiniojo sparno vyriausybė turi didelį regionų, kuriuose verčiamasi ūkininkavimu, palaikymą.
Kyjivas po ambasadoriaus iškvietimo paragino Lenkiją „palikti emocijas nuošalyje“ ir laikytis „konstruktyvaus“ požiūrio.
Sakartvelo vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Varšuva, rugsėjo 19 d. (PAP-ELTA). Antradienį Lenkijos sienos apsaugos tarnybos pareigūnai deportavo 30 Sakartvelo piliečių, iš kurių 11 kėlė grėsmę šalies saugumui.
„Šios operacijos tikslas – grąžinti į tėvynę Sakartvelo piliečius, kurie nelegaliai buvo Lenkijos teritorijoje“, – sakė žurnalistams tarnybos atstovė Anna Michalska.
„Iš viso perduota 30 Sakartvelo piliečių, tarp jų – 11 asmenų, keliančių grėsmę valstybės saugumui ir viešajai tvarkai. Devyni iš jų padėjo migrantams nelegaliai kirsti Baltarusijos ir Lenkijos sieną“, – pabrėžė A. Michalska.
Pasak pareigūnės, operacija buvo surengta bendradarbiaujant su agentūra „Frontex“, kuri padengė dalį išlaidų, susijusių su lėktuvo užsakymu, palydos ir medicinos personalo užtikrinimu. Operacijoje dalyvavo 49 Lenkijos sienos apsaugos tarnybos darbuotojai.
Iskander-M
Varšuva, rugpjūčio 23 d. (ELTA). Rusija, anot Lenkijos prezidento Andrzejaus Dudos, perkelia taktinius branduolinius ginklus į kaimyninę Baltarusiją. Tai jis pareiškė antradienį Varšuvoje spaudos konferencijoje su Portugalijos prezidentu Marcelo Rebelo de Sousa, praneša agentūra AP.
„Iš tikrųjų šis procesas vyksta, mes tai matome“, – sakė A. Duda.
Taktiniai branduoliniai ginklai skirti naudoti mūšio lauke ir yra trumpojo nuotolio.
Gegužės pabaigoje Rusijos ir Baltarusijos gynybos ministrai pasirašė susitarimą dėl Rusijos taktinio branduolinio ginklo dislokavimo Baltarusijoje. Maskva perdavė Minskui raketų kompleksų „Iskander-M“, kurie gali paleisti raketas su branduoline kovine galvute.
Baltieji rūmai. EPA – ELTA nuotr.
Vašingtonas, rugpjūčio 1 d. (ELTA). „Wagner“ samdiniai, anot Jungtinių Valstijų, nekelia ypatingos grėsmės Lenkijai ar kitoms NATO sąjungininkėms. Vašingtonas įdėmiai seka padėtį Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje, sakė Nacionalinės saugumo tarybos atstovas spaudai Johnas Kirby‘is, kurį cituoja agentūra „Reuters“.
„Wagner“ grupuotės samdiniai šiuo metu yra Baltarusijoje ir čia treniruoja baltarusių specialiąsias pajėgas. NATO narė Lenkija dėl to prie sienos sustiprino savo ginkluotąsias pajėgas.
Nebesuprantu, kas mums nutiko? Paaiškinkite šių eilučių autoriui – Lietuva vis dar demokratinė, žodžio ir nuomonės laisvę gerbianti valstybė, ar jau – žlugusi šalis, nes čia leidžiama kalbėti ir rašyti tik taip, kaip nurodoma „iš viršaus“?
Kada KODĖL taps TODĖL?
Jei mes – demokratai, tai neturėjo kilti jokio šurmulio dėl Seimo nario Remigijaus Žemaitaičio išsišokimų. Laisvoje visuomenėje turėtų būti leidžiama skaudžiomis temomis ginčytis visaip – net ir grubiai, netaktiškai, naudojant bjaurius epitetus, skaudžius palyginimus. Brandi visuomenė leidžia net klysti analizuojant sudėtingas temas. Nuo klaidų niekas neapsaugotas.
Jono Mikelinsko knyga „Kada Kodėl taps Todėl”
Taip, kaip parlamentaras R. Žemaitaitis leptelėjo socialiniuose tinkluose žydų ir lietuvių bei žydų ir palestiniečių temomis, – tikrai netinkamas tonas. Tokius Gordijaus mazgus teisinga analizuoti tik taip, kokį kelią pasirinko, sakykim, rašytojas Jonas Mikelinskas savo veikale „Kada Kodėl taps Todėl“ arba istorikas Gintaras Vaičiūnas savo naujausioje knygoje „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais“. Kruvinos temos čia narpliojamos santūriai, pagarbiai, atsargiai, remiantis faktais, dokumentais, bet tuo pačiu – atvirai. Nenutylint visiems nemalonių aplinkybių.
Jei lietuvių autorių neužtenka vardan objektyvumo, imkime žydų darbus. Pavyzdžiui, G. Finkelšteino knygą „Holokausto industrija: kaip išnaudojama žydų kančia“ arba I. Pappės veikalą „Palestinos etninis valymas“. Čia į žydiškas temas patys žydai žvelgia be pagražinimų. Santūriai, remdamiesi faktais, bet nieko nenutyli, nieko neslepia.
Palestinos etninis valymas. Knygos viršelis
Taigi šių eilučių autoriui patinka būtent J. Mikelinsko, G. Vaičiūno, G. Finkelšteino ir I. Pappės, o ne politiko R. Žemaitaičio tonas. Bet užsipulti seimūną R. Žemaitaitį bauginant apkaltomis, baudomis ar pašalinimais iš partijos, mano supratimu, – taip pat nepriimtina taktika. Kaip nepriimtina neseniai visuomenę audrinusi seimūno, istoriko Valdo Rakučio pasmerkimo kampanija, kaip netoleruotina tuometinio Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktoriaus Ado Jakubausko pjudymo operacija.
Gintaras Vaičiūnas. Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais
Jei Lietuva tikrai atsikračiusi nepilnavertiškumo kompleksų, privalome leist R. Žemaitaičiui kalbėti „be stabdžių“. Tokia demokratijos kaina. Tribūna suteikiama visiems, net ir niekus tauškiantiems.
Juolab kad „kolaborantų ir patriotų tema“ niekur nedingusi. Ji tebeegzistuoja. Ji – amžina. Be abejo, lietuvius įmanoma išprievartaut, nes mūsų – vos trys milijonai. Lietuvius lengva paverst abejingais, apolitiškais, nes Lietuva per maža, kad pajėgtų kaip lygus su lygiu ginčytis su Izraeliu ir JAV. Liūdniausia, baisiausia, kad taip greičiausiai ir nutiks – tapsime savo tikrosios istorijos nežinantys mankurtai. Tačiau tada pripažinkime – gyvename sumaniai slepiamos cenzūros sąlygomis.
Ką pasakytų Matas Valeika?
Kita tema – lenkiški užrašai Vilniaus krašte. Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Audrius Valotka pareiškė, kad Vilniaus rajone esantys lenkiški Bieliškės ir Ažulaukės kaimų užrašai – „Bieliszki“ ir „Orzełówka“– turi būti pašalinti. Anot A. Valotkos, šie užrašai ne tik žymi istorinę lenkų okupacinę teritoriją, bet ir pažeidžia Lietuvos įstatymus.
Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.
„Tai yra Lietuva, čia galioja Lietuvos įstatymai ir jokių lenkiškų vietovardžių čia būti negali. Ir viskas. (…) Lietuvoje gali būti tik lietuviški vietovardžiai. Tai reglamentuoja valstybinės kalbos įstatymas ir, apskritai, yra bendra tokia europinė praktika“, – ketvirtadienį LRT radijui teigė A. Valotka.
Man regis, labai teisinga pozicija. Poną A. Valotką derėtų pasveikinti už principingumą. Bet kas nutiko Lietuvoje? Tiek žurnalistai, tiek politikai, tiek teisininkai, tarsi sulaukę komandos „pulk“, Valstybinės kalbos inspekcijos viršininką kaltina pačiomis bjauriausiomis nuodėmėmis. Vienas iš pikčiausių priekaištų – neva Lietuva kiršinama su savo strategine partnere Lenkija. Panašu į provokaciją? Suprask, šiandien Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykiai kaip niekad puikūs, Lietuva jaučia karinę Lenkijos paramą, ir tai labai svarbu, nes Rusija jau pusantrų metų naikina Ukrainą, nėra jokių garantijų, jog nebus puolamos ir Baltijos šalys. Tad kam reikėjo kelti triukšmą dėl kelių lentelių? Atsirado net karštakošių, kurie svarsto, ar pono A. Valotkos nederėtų išspirti iš viršininko pareigų.
Demokratinėje visuomenėje svarstykime visus variantus. Ir vis tik vienpusiškas A. Valotkos pjudymas – įtartinas. Vienas įtakingos televizijos žurnalistas – vedantysis net lygino: Punske ir Seinuose gausu viešų užrašų lietuvių ir lenkų kalbomis, tad kodėl Pietryčių Lietuvoje negalėtų kaboti lietuviški – lenkiški užrašai?
Priežasčių, kodėl Lietuva turi moralinę teisę nepatikliai žvelgti į Lenkiją, nors Varšuvos ir Vilniaus santykiai šiandien kuo puikiausi, – dešimtys. Paminėsiu tik keletą. Pirma, Lenkija oficialiai iki šiol neatsiprašiusi mūsų už Pietryčių Lietuvos okupaciją – du dešimtmečius trukusią grubią, žiaurią, cinišką polonizaciją. Nuo šios temos oficialioji Varšuva visuomet diplomatiškai išsisuka. Tiesiog pripažįstama, kad Vilnius – Lietuvos sostinė. Bet apie lenkiškas okupacijas – jokio aiškaus pareiškimo pačiu aukščiausiu lygiu. Jei Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda – nuoširdus Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos draugas, kodėl negalėtų tarti bent kelių atsiprašymo žodelių, sakykim, prie dr. Jono Basanavičiaus paminklo Vilniaus senamiestyje? Bet net tada Lietuva turėtų išlikti budri, nes … prezidentų parašais sutvirtintos sutartys kartais pamirštamos, sulaužomos. Šiandien valdžioje – A. Duda, o kas vadovaus Lenkijai rytoj, poryt?
Antroji priežastis – Vilniaus ir Vilniaus krašto miestelius lyginti su Seinais ir Punsku neteisinga. Milžiniškas skirtumas. Vilnius niekad nebuvo Lenkijos teritorija. O Seinai ir Punskas – lietuviškos žemės, kurias želigovskiai ir pilsudskiai kadaise okupavo. Mes niekad nebuvome užgrobę Varšuvos ir ten gyvenusių lenkų nepersekiojome už tai, kad šie kalba ir rašo lenkiškai, neprievartavome jų kalbėti vien lietuviškai, nelietuvinome jų pavardžių.
Matas Valeika. Dvidešimt penkeri metai Vilniaus krašte
O Lenkija du ilgus dešimtmečius lenkino Pietryčių Lietuvą. Apie tai išsamiai rašyta Mykolo Biržiškos knygoje „Vilniaus Golgota. Okupuotosios Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919-1928 metų dienoraštis” (pirmą kartą išleista 1930 m. Vilniui Vaduoti sąjungos Kaune B.Šėmio vardu).
Apie žiaurius lenkinimus rasite žinių ir Mato Valeikos knygutėje „Dvidešimt penkeri metai Vilniaus krašte“ (pirmą kartą „Spaudos fondas“ išleido 1934 metais Kaune; 2-oji fotografuotinė laida išleista 1989 metais „Minties“ leidyklos dėka). Beje, antrajame knygutės viršelyje apie M. Valeiką štai kas rašoma: „Įsiveržusių lenkų suimtas ir kalintas Lukiškių kalėjime, iš kur buvo išvaduotas, todėl vėliau lenkai jį nuteisė mirties bausme ir paskyrė 3000 auksinų, kas jį išduos“ (Lietuvių enciklopedija, 32 tomas, JAV, Bostonas, 1965 metai).
Kam prisiminiau šiuos darbus? Niekas neragina kerštauti. Bet jei Lenkija – nuoširdi Lietuvos bičiulė, kodėl jai į lenkų kalbą neišsivertus šių istorinių darbų ir neišplatinus savo knygynuose didžiuliais tiražais? Kodėl bent vieną sykį lenkams nepažvelgus į 1918 – 1940-uosius metus Vilniaus krašte lietuvių akimis?
Trečioji priežastis – skirtingos svorio kategorijos. Lietuvių – saujelė. Lenkų – per trisdešimt milijonų. Lietuva nekelia Lenkijai nė menkiausio pavojaus. O Varšuva mus galėtų lengvai pavergti ir kariškai, ir politiškai, ir kultūriškai. Tad jei mūsų strateginis partneris nuoširdžiai mus myli, turėtų suprasti mūsų baimes ir atsargumus. Vardan gerų santykių Varšuva galėtų Lietuvai grąžinti Punską, Seinus, Suvalkus. Apie reparacijas – nė nebekalbu, neužsimenu.
Bet kamuolys spardomas tik į vienus vartus. Lietuviai privalo įsiklausyti į visus lenkiškus pageidavimus, pradedant lenkiškomis lentelėmis ir baigiant lenkiškomis raidėmis lietuviškame alfabete, o štai lenkams suprasti lietuvių godų – nereikia.
Kodėl nutylima oficialiojo Baku pozicija?
Dabar – apie Azerbaidžano ir Armėnijos tarpusavio santykius. Kodėl toks tendencingas lietuviškas žvilgsnis į Kaukazą? Tarsi ir čia mums kažkas iš viršaus griežtai nurodė neieškoti tiesos ir teisybės. Mums leista vien aklai palaikyti Armėniją.
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. EPA – ELTA nuotr.
Pavyzdžiui, AFP ir ELTA agentūros liepos 21-ąją citavo Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano pareiškimus, esą iškilo didelė naujo karo su Azerbaidžanu tikimybė, esą Baku vykdo genocidą ginčijamame Kalnų Karabacho regione, esą azerbaidžaniečiai savivaliauja uždarę Lačino koridorių.
O kur, leiskite paklausti, Azerbaidžano pozicija? Jei esame demokratai, jei mums visuomet rūpi išgirsti abi puses, kodėl pamirštame pridėti Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo nuomonę? Jei tai būtų tik pirmas kartas, kuomet žinia pateikiama vien Jerevanui naudinga linkme, – galėčiau nekreipti dėmesio. Bet proarmėniškos tendencijos vyrauja beveik visoje Lietuvos žiniasklaidoje. Azerbaidžano nuomonės dažniausiai nutylimos. O jei ir nenutylimos, Azerbaidžano pareiškimai sutalpinami į vieną sakinį, kai N. Pašinianui leidžiama tarti dešimt sakinių.
Žodžiu, žvilgtelėkime atidžiau į žinutę, kurią pacitavau. Net trys grubios klaidos. Kalnų Karabachas – jokia ginčijama teritorija. Tarptautinė teisė bei taisyklės, kuriomis vadovaujasi Vakarai, analizuodami šalių teritorinio vientisumo klausimus, vieningai pripažįsta šį regioną esant išskirtinai azerbaidžanietišku. Taigi, žiūrint per tarptautinę prizmę, jokių ginčų nėra. Žodis „ginčijama“ čia tikrai netinka.
Azerbaidžano pasieniečiai. Įteikiama Azerbaidžano vėliava
Į akis krenta ir atkaklus kartojimas, esą Karabachas – vis dar – Kalnų, nors oficialusis Baku, susigrąžinęs didžiąją dalį šio regiono 2020-ųjų rudenį karinėmis priemonėmis, pavadinimą „Kalnų Karabachas“ pakeitė į pavadinimą „Karabachas“. Tad kodėl lietuvių skaitytojams nepranešus apie šiuos pakeitimus?
Karabachas – tai Azerbaidžanas. Slaptai.lt fotografija
Dar stebina N. Pašiniano pasipiktinimai, kodėl azerbaidžaniečiai uždarė Lačino koridorių. Atvirai sakant, kvailas N. Pašiniano klausimas. Jei Karabachas – azerbaidžaniečių, kodėl jie negalėtų Lačino koridoriaus blokuoti? Savo namuose turi teisę elgtis kaip tinkami.
Juolab kad oficialusis Baku tvirtina: civiliams gyventojams, negabenantiems nei ginklų, nei narkotikų, leidžiama judėti pirmyn ir atgal be trukdžių. Lačino koridorius uždarytas tik ginkluotiems armėnų separatistams. Bet apie tai daugelyje lietuviškos žiniasklaidos pranešimų – nė užuominos.
Dar stebina N. Pašiniano užsispyrimas naudoti terminą „genocidas“. Tai juk Armėnija 1988 – 1994-aisiais jėga išvijo iš Karabacho ir gretimų septynių rajonų visus azerbaidžaniečius. Jei ką ir galima kaltinti dėl genocido, tai – armėnų separatistus, įskaitant jų teroristines organizacijas ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak.
Vėl priminsiu – vos prieš šimtą metų net Armėnijos sostinėje Jeravane dauguma gyventojų buvo azerbaidžaniečiai. Armėnai sudarė mažumą. Bet šiandien Jerevane nerasite nė vieno azerbaidžaniečio. Jie iš Jerevano, kaip ir vėliau – iš Karabacho, pasitraukė ne savo valia. Tik kokiame lietuviškame laikraštyje, kokioje lietuviškoje televizijoje buvo išsamiai pasakojama apie milijoną azerbaidžaniečių, kuriems teko priverstinių pabėgėlių dalia?
Štai kodėl vis dažniau atrodo, jog esame suspausti cenzūros replėmis. Kas tie nematomieji, laikantys suspaustas cenzūros reples?
Lenkijos vėliava ir herbas. Slaptai.lt foto
Briuselis, birželio 30 d. (Ukrinform-ELTA). Reaguodama į Rusijos branduolinių ginklų dislokavimą Baltarusijos teritorijoje, Lenkija kreipiasi į NATO, prašydama leisti dalyvauti vadinamojoje branduolinio dalijimosi (Nuclear Sharing) programoje.
Tai penktadienį Briuselyje pareiškė Lenkijos vyriausybės vadovas Mateuszas Morawieckis, praneša „Ukrinform“ korespondentas.
„Atsižvelgiant į tai, kad Rusija ketina dislokuoti taktinius branduolinius ginklus Baltarusijoje, mes kreipiamės į NATO dėl dalyvavimo branduolinio dalijimosi programoje“, – sakė Lenkijos premjeras.
Jis pridūrė, kad galutinis sprendimas šiuo klausimu priklausys nuo JAV.
„Mes reiškiame norą greitai veikti šia kryptimi. Mes nenorime sėdėti sudėję rankas, kai Putinas eskaluoja įvairius grasinimus“, – sakė Lenkijos Vyriausybės vadovas.
Pagal branduolinio dalijimosi programą JAV taktiniai branduoliniai ginklai šiuo metu yra dislokuoti Belgijoje, Vokietijoje, Italijoje, Nyderlanduose ir Turkijoje. Apie galimybę dalyvauti branduolinių išteklių mainų programoje Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda kalbėjo interviu Lenkijos žiniasklaidai dar praėjusių metų spalį.
Neseniai lankydamasis Kyjive, A. Duda pareiškė, kad Rusijos taktinių branduolinių ginklų dislokavimas Baltarusijoje, taip pat „Wagner“ samdinių permetimas į šią šalį „keičia saugumo architektūrą regione“.
Birželio viduryje apsišaukėlis Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka paskelbė, kad į jo šalį jau gabenami Rusijos taktiniai branduoliniai ginklai.
Varšuva, gegužės 15 d. (ELTA). Lenkijos ambasada Maskvoje nusiuntė Rusijos URM notą dėl nugriauto paminklo represijų aukoms lenkams, kuris buvo pastatytas prie Irkutsko. Notoje smerkiamas ir kryžiaus represijų aukomis tapusių lietuvių atminimui pašalinimas, praneša portalas „rmf24“.
Gegužės 12 d. Lenkijos ambasadorius Krzysztofas Krajewskis informavo, kad Pivovarichos vietovėje prie Irkutsko, masinių represijų aukų palaidojimo vietoje, buvo nugriautas paminklas, skirtas lenkams, ir šalia stovėjęs kryžius, skirtas lietuviams.
„Jie buvo pašalinti alėjų tiesimo šiose šiurpą keliančiose kapinėse dingstimi ir nežinia kur yra“, – sakė žurnalistams Lenkijos diplomatas.
Anot jo, tai buvo padaryta prieš pat gegužės 9-ąją.
Manoma, kad Pivovarichoje buvo nužudyta 15–17 tūkst. žmonių.
Prisimenu, kaip kadaise džiūgavau, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą ir NATO. Maniau, kad Lietuva tapo kaip niekad saugi. Buvau įsitikinęs: jokios karinės okupacijos bei milžiniškos katastrofos dabar mūsų nepasieks.
Anų laikų optimizmas nūnai išgaravęs. Negaliu sakyti, jog šalis, kurią vadinu savo Tėvyne, šiandien neturėtų nė menkiausių saugumo garantijų. Tačiau neapsiverčia liežuvis ištarti ir žodžio „saugi“. Bjauriausia, kad mes, lietuviai, dėl dviprasmiškos padėties – „nei saugi, nei atidūrusi mirtinam pavojuje“ – niekuo dėti. Tiksliau sakant, mūsų kaltė dėl nesaugumo – menkutė. Dar aiškiau kalbant, mes dėl šios situacijos mažiausiai kalti.
Mūsų didžiausia kaltė – nenorime auginti daug vaikų. Jei kiekviena mūsų šeima augintų bent po tris vaikus, – būtų visai kita šneka. Mes ne tik netirptume, bet net po truputį gerintume savo „demografinę padėtį“. Dabar gi nenumaldomai nykstame. Dar keletas tokių „vaisingų“ dešimtmečių, ir mūsų nebeliks. Liūdniausia, kad niekas iš Lietuvos politikų, komentatorių, ekonomistų, filosofų nežino, kaip būtų galima lietuvius priverst auginti bent trejetą mažylių. Vienintelė paguoda, kad šio galvosūkio nepajėgia išlukštenti ir daugelis kitų Europos Sąjungai priklausančių šalių.
O visos kitos mūsų bėdos – mums primestos mūsų sąjungininkų ir strateginių partnerių. Šitaip kalbu kiek apibendrindamas. Nereikėtų šių žodžių suprasti vienpusiškai.
Tvora išvirtusi. Slaptai.lt nuotr.
Ir vis dėlto mūsų mylimi sąjungininkai bei godotini strateginiai partneriai dažnusyk elgiasi taip, tarsi būtų mūsų priešai. Štai turime sieną su bjauraus diktatoriaus Aleksandro Lukašenkos valdoma Baltarusija. A. Lukašenka – ypatingas diktatorius. Jis flirtuoja su Ukrainą užpuolusiu Rusijos diktatoriumi Vladimiru Putinu. Regis, Briuselis ir Strasbūras turėtų džiaugtis, jog statome aukštą tvorą su Baltarusija, jog neįsileidžiame iš Baltarusijos į Lietuvą plūstančių nelegalių migrantų. Juk kas yra tie neteisėtai įsibrovusieji – mes nežinome. Tarp jų gali būti ir teroristų, ir finansinių aferistų, ir Rusijos bei Baltarusijos šnipų. Tačiau Briuselyje ir Strasbūre gyvena tetų ir dėdžių, kurios ir kurie kaltina Lietuvą „nežmonišku elgesiu“. Prievartauja mus plačiai atverti duris: kas nori – tegul užeina į svečius. Lietuva nusipelnė, jų manymu, tapti … niekieno teritorija, kurią trypti leidžiama visiems, kas tik pavadins save „politiniu pabėgėliu“.
Lietuva jau senokai murkdoma įteisinti ir dvigubą pilietybę. Ką čia bekalbėti – užsimenama net apie daugybinę pilietybę. Esą tai yra šventa žmogaus teisė – turėti tiek pilietybių, kiek geidžia širdis. Štai krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas teigia, kad karinės divizijos suformavimui Lietuvoje kasmet iki 2030 m. reikėtų išleisti vidutiniškai po 200 mln. eurų. Aš – visomis keturiomis už tai, kad Lietuva turėtų diviziją. Stipri kariuomenė – stipri valstybė, ypač kai tavo kaimynė – iki beprotybės agresyvi Rusija. Tikiu, jog net pinigų surasime formuojamai divizijai. Bet, leiskite retoriškai paklausti, iš kur paimsime tiek kareivių, jei negimdome vaikų, jei saviškiams leisime turėti bent dvi – tris pilietybes, jei be menkiausių trukdžių jau senokai suteikiame galimybę lietuviams laisvai keliauti po visą ES teritoriją?! Dar pridėkime aplinkybę, kaip tautiškumą, lietuviškumą, nacionalumą mūsų mokyklose ir universitetuose stelbia kosmopolitizmai ir liberalizmai, kaip mūsų mokyklose ir universitetuose mokinius ir studentus „leidžiama“ supažindinti su minimaliomis „karinėmis žiniomis“, dar prisiminkime pastangas įteisinti galimybę nebaudžiamiems truputėlį „parūkyti žolelių“, ir turėsime pripažinti, jog Lietuva … nepajėgi suformuoti brigados. Neužteks jaunų, stiprių, drąsių vyrų.
Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.
Regiu ir kitą svarbią bėdą. Ar benorėsime ginti Lietuvą? Kas gi šiandien belikę iš Lietuvos? Ar mes gerbiame savo kalbą? Drįstu manyti, jog lietuvių kalbą niekina visi tie mūsų europarlamentarai, prezidentai, ministrai, kurie garbingose Briuselio ar Strasbūro tribūnose šneka ne lietuviškai, bet tik angliškai, nors mūsų kalba – oficiali ES kalba. Lietuvių kalba niekinama ir tuomet, kai paklūstama strateginės partnerės Lenkijos spaudimui į lietuviškąjį alfabetą įbrukti keletą lenkiškų raidžių sugriaunant visą struktūrą, visą konstrukciją. Tarsi niekas iš mūsų neskaitė kalbininko Vinco Urbučio veikalo „Lietuvių kalbos išdavystė“, tarsi neįsidėmėjo poeto Justino Marcinkevičiaus formulės, kas yra lietuvių kalbos išdavystė? Lietuvių kalbą niekina ir tie žurnalistai, politikai, kurie perša nuomonę, jog lietuvių kalba – labai sudėtinga, todėl nenutiks nieko blogo, jei atsisakysime keliolikos lietuvių kalbos vartojimo taisyklių. Kitaip tariant: leiskime saviems kalbėti ir rašyti netaisyklingai. Svarbiausia, kad būtų patogu. Kaip noriu, taip pliurpiu.
Lietuvių kalbos išdavystė – visos Lietuvos išdavystė
Kartais Lietuva primena šalį, kuri tėra … Lenkijos provincija. Lietuvos politikas Emanuelis Zingeris visai neseniai ragino, jog Lietuva švęstų Gegužės 3-osios Konstituciją, nors tame prieš kelis šimtus metų parašytame dokumente – nė žodelio apie Lietuvą ir lietuvių teises. Ten – vien lenkiškos teisės. Tiesa, po kelių mėnesių anuomet buvo išleistas tos prolenkiškos Konstitucijos priedas, kur Lietuva ir lietuviai – jau paminėti. Tad kodėl apsimetame nežiną, kaip elgtis? Visi savigarbos nepraradę lietuviai turėtų, mano supratimu, liaupsinti ne lenkiškąją Konstituciją, o būtent Konstitucijos priedą, kuriame įrašytas žodis „Lietuva“.
Imkime kitą pavyzdį. Vilniuje neseniai atidarytas Lenkų kultūros namų priestatas, kurio statybos truko beveik dvejus metus. Ceremonijoje dalyvavo net Lenkijos Ministras Pirminkas Mateuszas Morawieckis. Labai gražu, kad Lietuva ir Lenkija – draugauja. Tačiau ši draugystė, regis, tik į vieną pusę. Jei Lenkija į lenkų kalbą išsiverstų Mykolo Biržiškos veikalą „Vilniaus Golgota“ ir ją išleistų specialiu veikalu, paskui Varšuvoje surengtų objektyvią tarptautinę konferenciją apie „okupuotos Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919-1928 m. dienoraštį“, tuomet manyčiau, jog oficialioji Lenkija – objektyvi, sąžininga, išties nori bičiuliautis. Bet oficiali Varšuvos laikysena byloja, jog beveik dešimt kartų gausesnė lenkų tauta nelinkusi atsiprašyti lietuvių už Vilniaus okupaciją, visomis išgalėmis nutyli šią temą arba ją subtiliai pakreipia į kitas temas, pavyzdžiui, patys lietuviai kalti, nesupratę genialaus Pilsudskio ir Želigovskio plano. Liepia, kad mes pamirštume lenkinamus Punsko, Seinų, Suvalkų lietuvius. Esą jie vis tiek bus sulenkinti. O juk vardan gerų santykių mums galėtų net grąžinti Punską ir Seinus. Vietoj to mus šantažuoja kaip tik išmano, nes šiandien visą dėmesį tenka koncentruoti į galimą Rusijos agresiją. Taip, Rusijos agresija prieš Baltijos šalis – joks sapnas, jokia fantastika. Taip pat akivaizdu, kad nuo Rusijos atakų be Lenkijos ramsčio neapsiginsime. Bet kodėl tokia didelė draugystės su Lenkija kaina? Vaizdžiai kalbant, kodėl norėdami sulaukti Lenkijos karinės paramos būtinai turime sulenkėti?
Bjauru ir tuomet, kai Izraelio ambasada vis įžūliau kišasi į Lietuvos vidaus reikalus, labai garsiai ir aršiai smerkdama mūsų politikus, istorikus, žurnalistus, išdrįsusius brūkštelėti bent vieną nepalankų žodį, o Lietuvos valdžia klusniai lyg prasikaltęs mokinukas puola verkšlenti „daugiau taip nedarysiu“. Įspūdis toks, jog Lietuva tėra … Izraelio priedas. Jau ko vertas vien istoriko parlamentaro Valdo Rakučio „suvalgymas“ arba ankstesniojo Izraelio ambasadoriaus neva draugiškas, neva neutralus vizitas į Lietuvos gyventojų rezistencijos tyrimų centrą pamokant, kaip mums privalu nagrinėti žydams jautrias temas (keistas sutapimas – po to krito LGGRTC direktorius Adas Jakubauskas).
Paskutinysis incidentas: Izraelio ambasada užsipuolė Seimo narį Remigijų Žemaitaitį, socialiniuose tinkluose tarusį žodį apie Palestiniečių mokyklos netoli Betliejaus nugriovimą.
Izraelio ambasadai siūlyčiau elgtis kukliau, net jei R. Žemaitaitis pasielgė netinkamai. Lietuva – ne Izraelio provincija. Užuot svaidęsi pasmerkimais į savo kalbas išsiverskite rašytojo Jono Mikelinsko senokai išleistą knygą „Kada kodėl taps todėl“? Labai vertingas darbas norint suvokti, kas, kaip ir kodėl klostėsi Lietuvoje tuo lietuviams ir žydams itin tragišku metu.
Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte. Istoriko Gintaro Vaičiūno veikalas. Slaptai.lt nuotr.
Beje, ar Izraelio ambasada žino, kad dienos šviesą vos prieš keliolika dienų išvydo istoriko Gintaro Vaičiūno veikalas „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais“ (LGGRTC; 2023 metai)? Labai vertingas tyrimas, nes panašios tendencijos anuomet klostėsi ir kituose Lietuvos regionuose. Jei Izraelio ambasadorius myli tiesą ir teisingumą, kodėl nenori žinoti J. Mikelinsko bei G. Vaičiūno gvildenamų faktų, palyginimų, išvadų? Kodėl Lietuva, trokšdama gerų santykių su Izraeliu, būtinai privalo žvelgti į savo istoriją tik Tel Avivo ir Jeruzalės akimis? Kodėl, vardan Tel Avivo ir Jeruzalės palankumo, privalome tapti didesniais Izraelio patriotais nei patys žydai? Kas lietuvius taip įbaugino, kad šie nedrįsta giliau pažvelgti į palestiniečių bėdas? Manote, jog nežinome? Iš Vašingtono tuoj atlėks JAV kongresmenų ir senatorių delegacija grūmodama kumščiu: jei netrepsėsite pagal Izraelio muziką, prarasite Amerikos karinę paramą. Štai kaip painu ir sudėtinga. Padėtis be išeities.
Ginkluotas kardu. Slaptai.lt nuotr.
Todėl ir liūdna: Lietuva seniai praradusi savigarbą. Mums primestas nepilnavertiškumo kompleksas. Kas tik netingi, tas mus stumdo. Kai literatūros kritikas, literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys išleido labai rimtą tyrinėjimų veikalą „Lietuvių Karaliai ir Lietuvos Karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“, kur, remdamasis senovės dokumentais, įrodo Lietuvą turėjus ne vieną, o net keliolika karalių ir vieną karalienę, daug lietuvių istorikų stojo piestu. Esą A. Bučio knygoje išvardintų mūsų valdovų vis tiek negalima traktuoti buvus karaliais, mat jie – tik didieji kunigaikščiai. Suprask, lietuviai – mažiukai, lietuviai – silpnučiai, lietuviai niekaip negali vadintis karaliais. Štai lenkai turi teisę turėti daug karalių, o mums užteks ir to vieno – Karaliaus Mindaugo.
Todėl šiandien galvoje kirba du klausimai. Pirmasis: iš kur sukrapštysime karių brigadai? Antrasis: ar ilgainiui bebus norinčiųjų ginti nepilnavertiškumo kompleksų užspaustą Lietuvą, kuri negerbia savo kalbos, istorijos, kultūros?
Bloomberg
Niujorkas, kovo 5 d. (ELTA). NATO sąjungininkai demonstruoja vienybę remdamos Ukrainą, tačiau įtampa tarp Vokietijos ir Lenkijos gali pakenkti bendroms pastangoms teikti paramą gynybos pajėgoms. Apie tai praneša rbc.ua portalas remdamasis naujienų agentūra „Bloomberg“.
Pažymima, kad ginčai tarp Varšuvos ir Berlyno dėl raketų, tankų ir atsarginių dalių pasiekė naują lygmenį, net kai Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis ragina Vakarų rėmėjus paskubinti ginklų tiekimą, kol viena iš pusių nepradėjo pavasarinio puolimo.
Lenkijos vadovai, kaip pranešama, nepraleidžia progos apkaltinti Berlyną, pavyzdžiui, dėl delsimo siųsti tankus į frontą. Vėliau, kai Vokietijos kancleris Olafas Scholzas uždegė žalią šviesą tankų „Leopard“ perdavimui, lenkai mėgino vykdyti įsipareigojimus ir siųsti savo senesnius „Leopard“ modelius, kaltindami Vokietiją, esą ši neatsiuntė atsarginių dalių.
„Pagrindinė atsakomybė tenka Vokietijai, kuri yra svarbiausia šių tankų gamintoja. Mes jau seniai raginame Vokietijos pusę prisijungti prie tankų koalicijos ir tiekti ne tik tankus, bet ir atsargines dalis“, – teigė Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda.
Pasak vieno pareigūno, kuris panoro kalbėtis anonimiškai, Lenkijos vyriausybė mano, kad Vokietija labiau stengiasi konkuruoti su Lenkija dėl tarptautinio savo paramos Ukrainai pripažinimo nei iš tiesų perduoti Kijevui visa tai, ko jam reikia.
Be to, išryškėja senos nuoskaudos. Pavyzdžiui, Vokietijos ambasadorius aštriai sureagavo tviteryje į Lenkijos gynybos ministro Mariuszo Blaszczako komentarus, neva Vokietijos energetikos politika siunčia Maskvai milijardus. Lenkijos herbas. Slaptai.lt nuotr.
„Ar ministras žino, kiek milijardų zlotų Lenkija kasmet pervesdavo Maskvai mainais už Rusijos energijos išteklius?“ – pranešime klausė ambasadorius Thomas Beggeris. Vyriausiasis A. Dudos patarėjas užsienio politikos klausimais Marcinas Przydaczas sakė, kad dėl tokių komentarų su ambasadoriumi turėjo „ilgą pokalbį“.
Vis dėlto O. Scholzo vyriausybė įsitikinusi, kad pasibaigus rinkimams šalyje įtampa nuslūgs.
Atsakydama Vokietija taip pat „pereina į puolimą“. Berlynas pažymi, kad Lenkija stengiasi sutvarkyti pasenusią įrangą, kad ją galėtų perduoti Ukrainai. Briuselyje vykusiame NATO susitikime gynybos ministras Borisas Pistoriusas išsakė susirūpinimą, ar pavyks laiku surinkti du pilnus „Leopard 2“ batalionus, kad būtų galima reaguoti į Rusijos pavasarinį puolimą.
Vokietijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Kaip pranešama, Lenkija gali pristatyti pirmuosius keturis „Leopard 2“ tankus Ukrainai per ministro pirmininko Mateuszo Morawieckio vizitą į Kijevą ir tuo pralenkti Berlyną. Nors Varšuva skundžiasi, jog dislokavimą gali apsunkinti atsarginių dalių stygius.
Vokietija teigia, kad tokie skundai turėtų būti adresuojami ginklų gamintojams. Kadangi jų sandėliuose daugiau nebėra A4, Vokietijos kariuomenė tokių atsarginių dalių neturi. Bet A. Duda pažymėjo, kad ši problema egzistuoja dar nuo 2015 metų.
Nepaisant nusiskundimų dėl tankų ir ginklų, oficialūs Berlyno asmenys tvirtina, kad kitos dvišalės sritys funkcionuoja sklandžiau. Pavyzdžiui, vienas aukšto rango pareigūnas paminėjo stabilų bendradarbiavimą dėl priešraketinės gynybos sistemos „Patriot“, kurią Vokietija padovanojo Lenkijai siekdama paremti priešlėktuvinę gynybą.
Kaip jau anksčiau skelbta, Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistoriusas įsitikinęs, kad Ukraina gali gauti du „Leopard 2“ batalionus.
JAV prezidentas Joe Bidenas. EPA – ELTA foto
Varšuva, vasario 20 d. (ELTA). Lenkijos prezidento patarėjas Marcinas Przydaczas pareiškė, kad JAV prezidento Joe Bideno vizitu Ukrainoje parodytas Vašingtono įsipareigojimas remti Kyjivą dabartiniame Rusijos sukeltame kare, praneša CNN.
„Sveikiname jo drąsų sprendimą nuvykti į Ukrainą ir vertiname tai kaip aiškų ženklą, liudijantį JAV įsipareigojimą ir jo (J. Bideno) asmeninį dėmesį tenykštei situacijai, ir kartu aiškiai signalizuojantį, kad JAV laikosi išvien su savo sąjungininkais ir partneriais ir kad esama tikrumo, jog Ukraina gali laimėti“, – komentavo M. Przydaczas.
J. Bidenas su netikėtu vizitu į Ukrainą atvyko pirmadienio rytą. JAV prezidentas po neilgos viešnagės šioje šalyje išvyko į Lenkiją, kur numatytas jo susitikimas su lenkų prezidentu Andrzejumi Duda.
Vokietijos Bundestagas. EPA – ELTA nuotr.
Varšuva, sausio 3 d. (AFP-ELTA). Lenkijos užsienio reikalų ministerija antradienį pranešė gavusi oficialią Vokietijos notą, kurioje atmetamas Lenkijos reikalavimas išmokėti reparacijas už Antrojo pasaulinio karo metais patirtus nuostolius.
„Vokietijos vyriausybės teigimu, klausimas dėl reparacijų ir kompensacijų už karo metu patirtus nuostolius lieka uždarytas ir ji neketina pradėti derybų“, – sakoma ministerijos pareiškime.
Ministerija pridūrė, kad Lenkija „ir toliau sieks kompensacijos už Vokietijos agresiją ir okupaciją 1939-1945 metais“.
Antradienį Varšuva taip pat pranešė, kad kreipėsi į Jungtines Tautas, prašydama paremti jos pastangas gauti karo kompensacijas. Lenkijos vėliava ir herbas. Slaptai.lt foto
Nuo pat atėjimo į valdžią 2015 metais Lenkijos valdančioji Teisės ir teisingumo partija (PiS) dažnai kėlė karo reparacijų klausimą, pabrėždama, kad Vokietija šiuo klausimu turi „moralinę pareigą“.
Lenkija rugsėjo mėnesį apskaičiavo, kad Antrojo pasaulinio karo nuostoliai siekė 1,3 trilijono eurų, ir nusiuntė Berlynui oficialią diplomatinę notą, reikalaudama kompensacijos.
Berlynas ne kartą atmetė šias pretenzijas, teigdamas, kad Lenkija 1953 metų susitarimu oficialiai atsisakė tokių reikalavimų.
Tačiau Lenkijos konservatoriai teigia, kad jų šalį pasirašyti dokumentą privertė Sovietų Sąjunga.
Varšuva, gruodžio 30 d. (PAP-ELTA). Per apklausą tinklalapyje wpolityce.pl 67 proc. lenkų teigė, kad didžiuojasi pagalba, kurią Lenkija suteikia su Rusija kovojančiai Ukrainai.
18 proc. apklaustųjų teigė, kad tuo nesididžiuoja, 5 proc. negalėjo pasakyti.
Pasididžiavimą Lenkijos pagalba Ukrainai jaučia 85 proc. Lenkijos valdančiosios Vieningosios dešiniųjų koalicijos šalininkų ir 84 proc. pagrindinės opozicinės grupės „Piliečių koalicija” rinkėjų.
Apklausą internetu gruodžio 23–27 dienomis atliko „Socialinių pokyčių“ apklausų vykdytoja, apklausti 1054 lenkai.
Patriot raketa
Varšuva, gruodžio 3 d. (dpa-ELTA). Pusė lenkų nepatenkinti valdančiosios konservatorių partijos „Teisė ir teisingumas“ (PiS) politika Vokietijos atžvilgiu, rodo apklausa.
Dienraščio „Rzeczpospolita“ užsakymu SW tyrimų instituto atliktos apklausos rezultatai paskelbti šeštadienį.
Apklausos duomenimis, 50,5 proc. apklaustųjų neigiamai įvertino premjero Mateuszo Morawieckio vyriausybės politiką Berlyno atžvilgiu. Kita vertus, 18,7 proc. pritaria M. Morawieckio kursui, o dar 30,8 proc. teigė neturintys nuomonės šiuo klausimu.
Keletas PiS vyriausybės veiksmų pastaruoju metu sukėlė susierzinimą Vokietijos ir Lenkijos santykiuose. Pavyzdžiui, prieš 10 dienų Vokietijos gynybos ministrė Christine Lambrecht ir jos kolega iš Lenkijos Mariuszas Blaszczakas susitarė, kad Lenkijoje, NATO šalyje, bus dislokuotos Vokietijos „Patriot“ oro gynybos sistemos, skirtos apsaugoti jos oro erdvę. Netrukus M. Blaszczakas supykdė Berlyną, pasiūlęs dislokuoti šias sistemas Vakarų Ukrainoje. Kai kurios NATO šalys baiminasi, kad Rusija gali traktuoti tokį žingsnį kaip tiesioginį bloko įsitraukimą į karą.
Lenkijos vėliava ir herbas. Slaptai.lt foto
Šią mintį anksčiau iškėlė PiS lyderis Jaroslawas Kaczynskis. Siekdamas patraukti rinkėjus, 73 metų politikas vis dažniau pasitelkia antivokišką retoriką.
Spalio pradžioje Lenkija išsiuntė Berlynui diplomatinę notą, reikalaudama daugiau nei 1,3 trilijono eurų kompensacijos už žalą, patirtą per Antrąjį pasaulinį karą ir vokiečių okupaciją. Vokietijos vyriausybė atmeta bet kokius reparacijų reikalavimus. Vokiečiai laiko, kad šią problemą išsprendė sutartis dėl suvienytos Vokietijos užsienio politikos aspektų.
Lapkričio 29-30 dienomis internetu apklausta 800 pilnamečių asmenų.
Varšuva, lapkričio 19 d. (dpa-ELTA). Palaidotas pirmasis iš dviejų Lenkijos piliečių, šią savaitę žuvusių per raketų smūgį pasienyje su Ukraina, šeštadienį pranešė naujienų agentūra PAP.
Valstybinės 62 metų stovyklos administratoriaus laidotuvės nedideliame Pševoduvo kaime vyko su karine ceremonija. Joje dalyvavo 2-ojo žvalgybos pulko iš Hrubešovo garbės kuopa. Lenkijos televizijos rodytuose kadruose buvo matyti dideli gedulo vainikai su Lenkijos ir Ukrainos vėliavų spalvų juostomis.
Antradienį raketa pataikė į grūdų sandėlį kaime, esančiame vos už 6 km nuo sienos su Ukraina. Per sprogimą žuvo ne tik šis 62 metų vyras, bet ir 60 metų traktorininkas. Antrojo vyro valstybinės laidotuvės įvyks sekmadienį.
Artimųjų prašymu, abejos laidotuvės bus privačios. Šie du vyrai yra pirmieji civiliai NATO narės Lenkijos gyventojai, žuvę dėl Rusijos karo prieš Ukrainą.
Šiuo metu Vakarai daro prielaidą, kad tai buvo ukrainiečių priešlėktuvinė raketa, naudota gintis nuo Rusijos kariuomenės atakų. Tačiau iš karto po sprogimo žiniasklaidoje taip pat buvo pasirodę pranešimų apie Rusijos raketą.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis iki šiol tvirtina, kad tai buvo rusiška raketa, tačiau pripažino, kad šimtu procentų tiksliai nežino, kas įvyko.
Leidykla „Briedis“ pristato lietuvių skaitytojui jau pažįstamo autoriaus Regimanto Dimos knygą „Žavingasis šunsnukis. Lietuviškoji J. Pilsudskio biografija“.
Leidykla „Briedis“ pristato lietuvių skaitytojui jau pažįstamo autoriaus Regimanto Dimos knygą „Žavingasis šunsnukis. Lietuviškoji J. Pilsudskio biografija“.
Jei tektų rinkti įtakingiausią XX a. lietuvių kilmės asmenį, išmanančiam žmogui pasirinkimas būtų lengvas – Juzefas Pilsudskis. Šio žmogaus biografija daugeliui lietuvių iki šiol menkai pažįstama. Dažnam lietuviui jis – šunsnukis, klastingai atplėšęs Vilnių nuo Lietuvos, o lenkams – valstybės atkūrėjas, pusdievis. Bet ne kiekvienas žino apie žemaitišką giminės kilmę.
Žvelgiant objektyviai, J. Pilsudskis labiausiai nusipelnė Europai bolševikinio raudonojo maro sustabdymu 1920 m., kai Budiono raiteliai, traukdami revoliucines dainas, jojo į Berlyną kelti pasaulinės revoliucijos. Šiuo metu mėginant sustabdyti Rusijos imperializmą, J. Pilsudskio idėjos kaip niekad aktualios. Taip, šis žmogus jau prieš šimtą metų žinojo ir darė tai, ką dabar su dideliu vargu sužino Vakarai ir daro Ukraina.
Paskaitykite šio „žavingojo šunsnukio“ lietuviškąją biografiją – akys atsivers. Skaitytoją derėtų įspėti dėl šio rašytojo rašymo stiliaus, kuris susiformavo audringame verslininko ir regbininko gyvenime iki penkiasdešimties metų. Vėliau po nedidelės pusės amžiaus krizės Regimantas nusprendė keisti gyvenimą ir rašyti. Ir tai daro iki šiol. Tad skaitykite atsargiai, neišsigąskite aštraus vyriško žodžio ar gruboko humoro.
R. Dima XIX amžiaus istorijoje aptiko neįtikėtinų Žemaitijos bajorų veiklos epizodų Azijoje. Jų nuotykiai prašyte prašėsi istorinių romanų. R. Dima atliko šią misiją ir išleido romanus apie Joną Prosperą Vitkevičių arba Batyrą – „Vilniaus plovas“ (2015) bei apie kitą neįtikėtiną personažą Bronislovą Grombčevskį – „Bronislovas ir imperatorius“ (2016).
Knyga apie J. Pilsudskį yra šių istorinių romanų trilogijos trečioji dalis.
Lenkijos vėliava ir herbas. Slaptai.lt fotoVokietijos Bundestagas. EPA – ELTA nuotr.
Varšuva, rugsėjo 10 d. (dpa-ELTA). Lenkija nori įtrauki Izraelį į derybas su Vokietijos vyriausybe dėl per Antrąjį pasaulinį karą nacistinės Vokietijos padarytos žalos atlyginimo. Pirmiausiai su diplomatine nota bus kreiptasi į vyriausybę Berlyne, vokiečių žurnalui „Spiegel“ sakė Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis.
„Mes norime derėtis Berlyne ir pasikviesti ir Izraelio atstovus – juk pusė lenkų aukų buvo žydų kilmės žmonės“, – pridūrė jis.
Praėjusią savaitę parlamento komisija Varšuvoje pateikė ataskaitą, kurioje karo žala Lenkijoje vertinama, 1,3 trln. eurų. Valdančiosios PiS partijos pirmininkas Jaroslawas Kaczynskis tada pakartojo reikalavimą dėl reparacijų.
Vokietijos vyriausybė atmeta reikalavimą dėl reparacijų, nes mano, kad šis klausimas politiškai ir teisiškai išspręstas sutartimi „Du plius keturi“. Ši sutartis leido suvienyti Vokietiją dešimtojo dešimtmečio pradžioje, nes šalis pripažino esamą sieną su Lenkija.
Lenkijos vėliava ir herbas. Slaptai.lt foto
Varšuva, liepos 30 d. (dpa-ELTA). Lenkija kreipėsi į Vokietiją, prašydama jos pateikti „geresnį“ pasiūlymą dėl tankų tiekimo.
Lenkijos gynybos ministras Mariuszas Blaszczakas atitinkamą prašymą išsakė laiške, kurį išsiuntė savo Vokietijos kolegei Christine Lambrecht. Laiško turinį penktadienio vakarą paviešino portalas „wPolityce“. Portalo duomenimis, laiške teigiama, kad Varšuva laukia „rimto pasiūlymo“, kuris „padėtų sustiprinti Lenkijos ir viso regiono gynybos pajėgumus“.
Prieš kelis mėnesius Lenkija sutiko perduoti Rusijos užpultai Ukrainai savo senesnę įrangą, tačiau mainais į modernesnę vokišką techniką.
Pasak M. Blaszczako, jo šalis iki šiol pristatė ginklų Ukrainai už beveik 1,7 mlrd. eurų. „Dėl to mūsų gynybos pajėgumuose atsirado spragų“, – tvirtino gynybos ministras.
Lenkija nebuvo patenkinta pradiniu Vokietijos pasiūlymu pristatyti jai 20 tankų „Leopard 2“. Kai Varšuvos nepasitenkinimas tapo viešu, Ch. Lambrecht M. Blaszczakui išsiųstame laiške aiškino, kad jos šalis turi tik nedideles šių tankų atsargas. Ji pasiūlė Lenkijai kartu užsisakyti naujų „Leopard 2“.
„Noriu pabrėžti, kad nesitikime įgyti jokio nepelnyto pranašumo“, – savo Vokietijos kolegei atsakė M. Blaszczakas. Pasak jo, Varšuva nori jau panaudotos technikos, kuri būtų gerai pažįstama šalies kariuomenei.
Varšuva, liepos 27 d. (AFP-ELTA). Trečiadienį Lenkija pasirašė sutartis pirkti Pietų Korėjos ginklų, įskaitant tankus, artileriją ir naikintuvus. NATO narė, besiribojanti su Rusija ir Ukraina, stiprina savo gynybą.
Apie kokias suma kalbama sutartyse, pasirašytose su „Korea Aerospace Industries“ ir „Hyundai“ atstovais per ceremoniją Lenkijos sostinėje, nepranešta. „Mes mokomės iš to, kas vyksta Ukrainoje“, – po ceremonijos žurnalistams sakė gynybos ministras Mariuszas Blaszczakas.
„Laikas spaudžia, turime apginkluoti Lenkijos kariuomenę“, – pridūrė jis.
Gynybos ministerijos pareigūnai sakė, kad pirmasis iš 48 lengvųjų kovinių naikintuvų FA-50 bus pristatytas kitais metais. Šie orlaiviai kartu su JAV gamybos slaptaisiais lėktuvais F-16 ir galiausiai F-35 turi pakeisti vis dar Lenkijos oro pajėgų naudojamus sovietinius MiG-29.
„Korea Aerospace Industries“ vadovas Ahnas Hyunho sakė, kad bendrovė planuoja laipsniškai perkelti lėktuvų gamybą į Lenkiją. Lenkija taip pat pirks iš pradžių 180 K2 „Black Panther“ tankų, kuriuos gamina „Hyundai Rotem“, o galiausiai įsigis daugiau nei 800 specialaus varianto, pavadinto K2PL, tankų, kurių gamyba Lenkijoje bus pradėta 2026 metais.
Tikimasi, kad šiais metais bus pristatytos 48 haubicos K9, tačiau Lenkijos gynybos ministerija pranešė, kad dar maždaug 600 jų bus pradėta įsigyti 2024 m., o jų gamyba šalyje prasidės 2026 metais. Anksčiau šį mėnesį Lenkija pranešė, kad iš Italijos ginklų bendrovės „Leonardo“ perka 32 AW149 daugiafunkcinius karinius sraigtasparnius už 1,75 mlrd. eurų. Šalis taip pat užsisakė 366 amerikietiškus „Abrams“ tankus ir Europos „žemė-oras“ raketų sistemas. Lenkija praėjusiais metais užbaigė susitarimą pirkti 32 karo lėktuvus F-35 ir turi maždaug 50 naikintuvų F-16.
