Lenkijos saugumo tarnybos ABW emblema
Varšuva, kovo 20 d. (PAP-ELTA). Devyni Lenkijos vidaus saugumo agentūros (ABW) sulaikyti asmenys, įtariami šnipinėjimu Rusijai, šalyje veikė neilgai, pirmadienį naujienų agentūrai PAP sakė už informacijos saugumą atsakingas vyriausybės komisaras.
Stanislawas Zarynas pridūrė esąs tikras, kad jie nebuvo įsitraukę į ilgalaikę operaciją.
Praėjusią savaitę vidaus reikalų ministras Mariuszas Kaminskis paskelbė, kad ABW išardė Rusijai dirbančią šnipų grupę. Jo teigimu, „įtariamieji vykdė žvalgybos veiklą prieš Lenkiją ir rengė sabotažo veiksmus Rusijos žvalgybos užsakymu“.
Pirmadienį S. Zarynas PAP sakė, kad įtariamieji, kaip manoma, rinkę informaciją apie ginklų siuntas į Ukrainą, veikė neilgai, nes Lenkijos saugumo tarnybos „pakankamai anksti aptiko jų pėdsakus ir neutralizavo didžiausią grėsmę“. Pasak S. Zaryno, tai tikrai nebuvo operacija, trukusi nuo karo pradžios, „ji prasidėjo neseniai“.
S. Zarynas pridūrė, kad ABW dirbo „labai dinamiškai“, padedama kitų žvalgybos tarnybų.
„Neatmetame, kad teks areštuoti daugiau asmenų, nes žinome, kad įrodymų šioje byloje yra labai daug, mes dar juos analizuojame ir žiūrėsime, kur tai nuves bylą tiriančias tarnybas, – sakė jis. – Tikrai nelaikome šio tyrimo baigtu“.
Pasak S. Zaryno, svarbiausias Rusijos tikslas yra nutraukti Lenkijos ir Ukrainos bendradarbiavimą ir Vakarų karinę paramą Ukrainai, šnipų tinklas to ir siekė.
S. Zarynas taip pat sakė, kad sekant ir suimant įtariamuosius užsienio saugumo tarnybos nedalyvavo. Jis teigė, kad dėl ABW veiksmų buvo konfiskuota elektroninė įranga geležinkelio maršrutams stebėti, įskaitant vaizdo kameras, GPS siųstuvus ir atminties korteles.
Šnipų paieška. Slaptai.lt nuotrauka
Varšuva, vasario 27 d. (AFP-ELTA). Antradienį sukaks metai, kaip vienas ispanų žurnalistas sėdi Lenkijos kalėjime. Jis buvo suimtas ir apkaltintas šnipinėjimu Rusijai, nors, pasak jo advokatų, Lenkijos prokurorai nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų.
Laisvai samdomą žurnalistą Pablo Gonzalezą, dirbusį Ispanijos internetinėje naujienų svetainėje „Publico“ ir televizijoje „La Sexta“, 2022 metų vasario 28 dieną netoli sienos su Ukraina sulaikė Lenkijos žvalgybos tarnybos.
Jis buvo suimtas praėjus vos keturioms dienoms po to, kai Rusija pradėjo karą Ukrainoje. Nepaisant to, kad už grotų praleido metus, teismo data nepaskirta, o jo advokatai tebėra nežinioje dėl kaltinimų šiam 40 metų žurnalistui, kuris gimė Maskvoje, bet būdamas devynerių persikėlė gyventi į Ispaniją.
„Įtariamajam pateikti kaltinimai susiję su šnipinėjimu Rusijos Federacijos slaptųjų tarnybų naudai“, – penktadienį naujienų agentūrai AFP sakė prokuratūros atstovas spaudai Lukaszas Lapczynskis.
Jei P. Gonzalezas bus pripažintas kaltu, jam gresia maksimali 10 metų laisvės atėmimo bausmė. Jo advokatas ispanas Gonzalo Boye sakė, kad prokurorai nepateikė įrodymų, patvirtinančių jų kaltinimus. „Jei jie būtų turėję ką nors konkretaus, būtų atsiuntę mums visą ieškinį, kad galėtume pateikti gynybos argumentus“, – sakė jis AFP.
Žiniasklaidos organizacijos „Reporteriai be sienų“ (RSF) Ispanijos padalinio vadovo pavaduotoja Edith Rodriguez teigė, kad Lenkijos valdžios institucijos turėtų „arba pagrįsti jam metamus kaltinimus, arba jį paleisti“. „Visa kita yra jo pamatinių teisių pažeidimas“, – sakė ji.
Ispanijos užsienio reikalų ministras Jose Manuelis Albaresas praėjusią savaitę parlamentui sakė, kad kaltinimai P. Gonzalezui yra „labai rimti“, tačiau tyrimas vyksta „laikantis įstatymais numatytų terminų“. „Jis nėra paliktas ir aš labai atidžiai stebiu šią bylą“, – pridūrė ministras.
Praėjus kelioms dienoms po jo sulaikymo pasienio mieste Pšemislyje, Lenkijos kontržvalgybos agentūra ABW apkaltino P. Gonzalezą, kad jis yra Rusijos karinės žvalgybos tarnybos GRU agentas. „Jis vykdė operacijas Rusijos naudai, naudodamasis savo, kaip žurnalisto, statusu“, – teigė ji.
Liublino apeliacinis teismas pratęsė ikiteisminį P. Gonzalezo sulaikymą iki gegužės 24 dienos, AFP sakė teismo atstovė spaudai Dorota Janicka.
Kai po tėvų skyrybų P. Gonzalezas su motina persikėlė gyventi į Ispaniją, jis turėjo pasą Pavelo Aleksejevičiaus Rubcovo vardu pagal savo tėvą, tačiau gavęs Ispanijos pilietybę jis pasivadino ispanišku vardu, naudodamas motinos pavardę – Pablo Gonzalezas Yague.
Lenkijos saugumo tarnybos ABW emblema
Varšuva, gruodžio 17 d. (TASS-ELTA). Lenkijos specialiosios tarnybos iš šalies pabėgusį karį laiko Baltarusijos specialiųjų tarnybų įkaitu, kurio parodymais negalima tikėti. Tai penktadienį Lenkijos spaudos agentūrai pranešė Lenkijos specialiųjų tarnybų darbą koordinuojančio ministro spaudos sekretorius Stanislawas Žarynas.
„Propagandinės tezės, paremtos tarnybą palikusio kario, perėjusio į priešo pusę, pasakojimais ir pozicija, nekelia pasitikėjimo. Teisinė bėglio padėtis paverčia jį Baltarusijos tarnybų įkaitu – jis pabėgo pas agresorių tuo metu, kai agresorius užpuolė jo tėvynę“, – pareiškė S. Žarynas.
Anot jo, dabar bėglys mėgins imtis priemonių, kad išvengtų baudžiamosios atsakomybės. „Minėtas karys anksčiau turėjo problemų su įstatymais, taip pat ir susijusių su agresijos apraiškomis, ir ruošėsi palikti kariuomenę. Šiuo metu jo padėtį apsunkina tai, kad jo veiksmai laikytini dezertyravimo aktu, tai baudžiama laisvės atėmimu iki 10 metų,“ – priminė jis.
S. Žaryno teigimu, bėglys pasmerktas bendradarbiauti su Baltarusijos valdžia, todėl visi jo pareiškimai ir veiksmai, kuriuos artimiausiomis dienomis paskleis Minskas, „turėtų būti vertinami kaip visiškai nepatikimi“.
Per pokalbį su Baltarusijos žiniasklaida pabėgęs karys kritikavo Lenkijos valdžią. Visų pirma jis televizijos kanalui „Belarus-1“ sakė, kad jo akivaizdoje kariškiai pasienyje nukovė du savanorius.
Lenkijos ginkluotosios pajėgos penktadienį patvirtino, kad jų karys dingo prie rytinės šalies sienos. Lenkijos ginkluotųjų pajėgų operatyvinis vadas generolas Tomaszas Petrovskis pareiškė, kad Varšuva sieks, jog į Baltarusiją pabėgęs karys būtų patrauktas atsakomybėn už dezertyravimą.
Knygos apie šnipus ir žvalgybininkus. Slaptai.lt nuotr.
Gintaras Visockas
„Visuomenė niekuomet nejautė ir negali jausti valstybei iškilusių pavojų ir gyvena tuo, ką mato, todėl ne kartą prisieina padėti daug energijos ir triūso, kad įrodžius, kiek artimas yra pavojus, kiek reiks dar mums pergyventi, kad atsikračius tų pragaištingų idėjų, kiek laiko dar prisieis kovoti, kad nebūtume vergais, kad jėga ir dvasia atsispirti visiems, kurie griauna mūsų nepriklausomybės pamatus“.
Šiuos žodžius yra ištaręs M.Lipčius, vienas iš aktyviausių, gabiausių tarpukario Lietuvos karinės žvalgybos darbuotojų (žuvo 1942 metais sovietinėje katorgoje).
Iš tiesų – baisu net įsivaizduoti, kaip greitai būtų ištikusi mūsų valstybę nelaimė, jeigu vadovybė nebūtų tiek daug jėgų ir lėšų skyrusi karinės žvalgybos, karinės kontržvalgybos reikmėms, jeigu nebūtų turėjusi tokių sumanių, gabių, išsilavinusių žvalgybos specialistų kaip J.Žilinskas, M.Lipčius, A.Užupis, pulkininkas V.Sizychas (rusas), kapitonas L.Prušakevičius (baltarusis), A.Avižienis, A.Chmieliauskas, P.Tamošiūnas…
Nuo 1918-ųjų vasario 16-osios iki pat okupacijos 1940-aisiais metais Lietuvos žvalgai, karo atstovai didžiausią dėmesį skyrė trims valstybėms – Lenkijai, Vokietijai bei Sovietų Sąjungai. Ir mūsų žvalgų aktyvi veikla dažniausiai būdavo sėkminga. Žvalgai jiems skiriamų pinigų veltui nešvaistė.
Pavyzdžiui, Lietuvos žvalgybos skyrius itin daug prisidėjo prie sėkmingos karinės operacijos Klaipėdos krašte. Kad mums pavyko susigrąžinti Klaipėdą, daug pasidarbavo būtent žvalgai. Lietuviai 1920 – 1922 metais, rizikuodami gyvybe, sugebėjo surinkti išsamios, tikslios, patikimos informacijos ne tik apie gyventojų nuotaikas Klaipėdos krašte, bet ir apie okupacinę prancūzų kariuomenę, lenkų konsulato darbuotojus.
Nepaisydami rimtų pavojų, mūsų žvalgai dieną naktį stebėjo prancūzų prefektūrą, uostą. Kai tuometinis ministras pirmininkas E.Galvanauskas pritarė sukilimo idėjai Klaipėdos krašte, Žvalgybos skyriaus viršininkas M.Lipčius 1922 metų rudenį į uostamiestį nusiuntė patyrusių žvalgų grupę, kuriai buvo pavesta iki galo išsiaiškinti, kokios realios Klaipėdos išvadavimo galimybės. Prasidėjus sukilimui, tiksli informacija apie įvykius kasdien pasiekdavo Lietuvos Respublikos Prezidentą. Kai 1923 metų sausio 15 dieną sukilėlių vadas J.Budrys pranešė apie pergalę uostamiestyje, Lietuvos prezidentūra jau žinojo apie sėkmę. Džiugią naujieną pirmieji prezidentui pranešė žvalgai.
O štai sekant Lenkijos kariuomenę, Lietuva patyrė skaudžių nuostolių. 1920 metų spalio pabaigoje į lenkų nelaisvę pateko mūsų žvalgybos darbuotojas A.Chmieliauskas. Lenkai, prieš nužudydami suimtąjį, jį dar ilgai ir žiauriai kankino, mėgindami išgauti paslapčių.
Tačiau sunkiausia, matyt, buvo tiems mūsų žvalgams ir karo ekspertams, kurie dirbo Maskvoje. Iš slaptos sovietų Rusijos pareigūno G.Čičerino direktyvos, paskelbtos Maskvoje 1921 metais, aiškėja, kad bolševikai laikėsi itin klastingos taktikos. Tos taktikos esmė – žadėti kaimyninėms valstybėms viską, ko jos pageidaus. O iš tiesų Maskva slaptai darė tai, kas nesiderino su gražiais jos pažadais. Maskva atkakliai siekė įgyvendinti visas savo imperines užmačias. Pavyzdžiui, kaimyninėse valstybėse, taip pat ir Lietuvoje, užsiėmė aktyvia ardomąja veikla.
Štai buvęs krašto apsaugos ministras K.Žukas, ėjęs ministro pareigas 1920 – 1921 metais, yra rašęs, jog sovietų diplomatas Akselrodas, dirbęs Kaune, žino viską, kas kalbama uždaruose Lietuvos Vyriausybės ir gynybos posėdžiuose. Matyt, Maskva turėjo savo informatorių pačioje Krašto apsaugos ministerijoje.
Sunkiausiomis ir nesaugiausiomis sąlygomis 1920 – 1922 metais Maskvoje darbavosi karo atstovas Kazys Svilas. Įdomu tai, jog Rusija įkurdino Lietuvos atstovybę … pačiame „čekistų lizde“ – užsienio reikalų liaudies komisariate. Rusai viską žinojo apie mūsų atstovybę – kas, kada ir su kuo išeina, kada grįžta ir t.t. Vieną sykį kapitoną K.Svilą, grįžtantį į savo darbo kabinetą su pažįstamu lietuviu, sulaikė čekistai ir pradėjo įžūliai kamantinėti. Tada Lietuva nusiuntė į Maskvą protesto notą. Bet Maskva net neatsiprašė. Ši nenormali padėtis tęsėsi iki pat 1922-ųjų metų.
Maskvos čekistai kai kada griebdavosi net teroro, politinių žmogžudysčių. 1921 metų gruodžio 6 dieną Lietuvos karo atstovo Maskvoje padėjėjas kapitonas Kostas Avižienis išsiuntė į Lietuvą dokumentus, iš kurių aiškėjo, jog M.Butkienė – Zablockaitė yra sovietų Rusijos ČK darbuotoja ir intensyviai renka duomenis apie Lietuvos kariuomenę, todėl ją būtina suimti. Nepraėjo nė mėnuo, ir kapitonas K.Avižienis buvo nužudytas Lietuvos atstovybėje Maskvoje. Nors žudikas buvo surastas ir teisiamas, Masva taip ir nepasistengė išsiaiškinti, ar žudikas Želdukovas – Pavlovas įvykdė politinę žmogžudystę.
Severino Vaitiekaus veikalas „Lietuvos žvalgyba”
Beje, net ir po mirties sovietai nepaliko K.Avižienio ramybėje. Pasienyje, Sebežo stotyje, čekistai neteisėtai atidarė ir patikrino karstą. Dėl neteisėto patikrinimo, žinoma, neatsiprašė. Šie faktai leidžia manyti, jog kapitonas K.Avižienis vis tik buvo nužudytas politiniais sumetimais.
Nepaisant sunkių darbo sąlygų Sovietų Rusijoje mūsų darbuotojas K.Svilas buvo laikomas vienu iš veikliausių Lietuvos karo atstovų. Kapitono K.Svilo ir jo bendražygių analizės leido perprasti klastingą Rusijos elgesį – viena kalbėti, o visai kitką daryti. Būtent Rusijoje dirbusių mūsų žvalgų pastebėjimai padėjo išsiaiškinti tikrąją Maskvos politiką – niekad neatsisakyti teritorinių pretenzijų į Baltijos šalis.
Labai įdomi situacija: antirusiškai nusiteikęs Lenkijos gynybos ministras Antonijus Macerevičius vis tik turi rimtų ryšių su Kremliaus atstovais.
Šią versiją pateikia leidinys Le Monde (straipsnio autorius – Jakobas Ivaniukas).
Taigi Lenkijos gynybos ministras Antonijus Macerevičius entuziastingai kritikuoja šiandieninę Rusiją, nevengia aštrių ir labai aštrių antirusiškų epitetų, jis priskiriamas patiems radikaliausiems Kremliaus kritikams.
Bet šitaip besielgdamas jis užsitarnavo dviprasmišką reputaciją.
Remiamas Jaroslavo Kačinskio vadovaujamos „Tiesos ir teisingumo“ partijos jis laikosi pozicijos, kad Lenkijos valdžią į Smolenską skraidinęs lėktuvas 2010 metų balandžio 10 dieną patyrė katastrofą dėl Rusijos ir tuometinio Lenkijos premjero Donaldo Tusko (dabar jis – Europos Tarybos pirmininkas) intrigų.
Tačiau į dienos šviesą iškilo keletas faktų, kurie byloja, kad buvęs „Solidarnost“ aktyvistas A.Macerevičius, būdamas antikremliškų nusiteikimų, vis tik draugauja su asmenimis, kurie bičiuliaujasi ir su Kremliumi, ir su Vladimiru Putinu.
Pavyzdžiui, Nacionalinį analitinį tyrimų centrą jis pavertė įstaiga, iš kurios į Gynybos ministeriją nuolat ateina dirbti ekspertų. Beje, kai kurie šio centro analitiniai darbai prieštarauja oficialiam Varšuvos požiūriui į Maskvą.
Štai Kšištofo Gajaus ir Gžegožo Kvasniako raporte apie Rusijos keliamas grėsmes NATO vaizduojamas kaip nepatikimas aljansas, taip pat mėginama pateisinti Rusijos intervenciją į Ukrainą.
Vienas iš epizodų, leidžiančių abejoti ministru, – tai jo elgesys 2006-aisiais metais, kai buvo naikinama Karinė informacinė tarnyba – karinė žvalgyba. Tąsyk jis buvo Gynybos ministro pavaduotojas, atsakingas už žvalgybą. Tuo metu egzistavo politinis susitarimas: ši dar sovietiniais laikais egzistavusi tarnyba Lenkijai atgavus laisvę turėjo būti reformuota.
Tačiau A.Macerevičiaus raportas tapo pretekstu kilti rimtam skandalui. „Raporto publikavimas ženkliai susilpnino mūsų žvalgybos tarnybas. Šio dokumento jokiu būdu nebuvo galima viešai skelbti – jis turėjo likti slaptas, jis turėjo tapti ilgai saugoma karine paslaptimi“. Tai Bogdano Klicho, buvusio gynybos ministro Donaldo Tusko premjeriavimo (2007 – 2011) laikais, požiūris.
Beje, dar iki raporto paskelbimo A.Macerevičius užsakė jo vertimą į rusų kalbą. Ši užduotis buvo patikėta Irinai Obuchovai, kuri, būdama Rusijos piliete, priėmė Lenkijos pilietybę, bet vis tik nebuvo davusi Lenkijai karinės priesaikos. Tačiau, nedavusi karinės priesaikos, vertėja turėjo leidimą patekti į Karinės žvalgybos tarnybos štabą.
Kas toji Irina Obuchova? Jos biografijoje esama įdomių momentų. 1980 metais ji Maskvoje dirbo sovietinėje turizmo agentūroje „Inturist“, kurią nuo viršaus iki apačios kontroliavo Sovietų Sąjungos slaptoji tarnyba KGB. Ypač KGB buvo budri Šaltojo karo laikais. Šias pastabas pateikė Lenkijos rašytojas Vinsentas Severskij, buvęs Lenkijos žvalgybos papulkininkis.
„Tiesiai kalbant, ši turistinė sovietų kompanija buvo pati tikriausia rusų žvalgybos priedanga. „Inturiste“ dirbę asmenys neturėtų peržengti Lenkijos slaptųjų tarnybų būstinių slenksčio“, – įsitikinęs lenkų rašytojas V.Severskij.
1989-aisiais metais I.Obuchova apsigyveno Lenkijoje ir suartėjo su lenkiška „Solidarnost“. Ji ištekėjo už literatūros kritiko Mareko Zelinskio, kuris priklausė A.Macerevičiaus aplinkai, ir po komunizmo žlugimo padarė puikią diplomatinę karjerą.
2014-aisiais A.Macerevičius teisinosi, kad raportas išverstas į rusų kalbą buvo tik tam, kad būtų labiau prieinamas užsienio mokslininkams ir tyrinėtojams.
Lenkijos užsienio reikalų ministerija į „Le Monde“ klausimus atkirto: „Kaip mes jau ne sykį tvirtinome, įtarimai, esą A.Macerevičius gali būti susijęs su Rusijos slaptosiomis tarnybomis, – be pagrindo“.
Lietuvoje aprimo aistros dėl viešai paskelbtos VSD ataskaitos. Nuslūgo tiek kritiškai, tiek palankiai nusiteikusių vertintojų azartas įrodyti būtent savąją tiesą. Žodžiu, atėjo palankus metas dar sykį atidžiai peržiūrėti visuomenei skirtus viešus svarbiausios mūsų slaptosios tarnybos tekstus. Taip pat puiki proga dar kartą prisiminti tiek VSD kritikų, tiek VSD simpatikų publikacijas.
Kai analizuojamos viešos slaptųjų tarnybų atsakaitos, skubėt užimti kategorišką poziciją, – ne visuomet dėkinga taktika. Pirmieji įspūdžiai – ne visuomet tikslūs ir teisingi. Ypač kai kalbama apie Valstybės saugumo departamento (VSD) ataskaitą, kurioje, be jokios abejonės, nežinomųjų elementų žymiai daugiau nei žinomųjų. Ne veltui iki šiol gyva patarlė apie karštakošius, "kurie labai skubėjo ir todėl prajuokino pasaulį".
Žinoma, visus labiausiai domina toji lietuviškosios ataskaitos dalis, kurioje pirmą kartą viešai ir atvirai kalbama apie Rusijos ir Baltarusijos žvalgybas, agresyviai kenkiančias mūsų interesams tiek pačioje Lietuvoje, tiek užsienyje.
Viljamas Bellas (William Bell, 1921) – “HUS Auircraft Korp.” tarnautojas, suimtas už slaptos medžiagos apie konstruktorių projektus pardavimą Lenkijos žvalgybos atstovui Marianui Zacharskiui. Viljamas Bellas gavo apie 110 000 dolerių grynaisiais ir aukso monetų maždaug už 60 000 dolerių.
