Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Audrius Valotka. Josvydo Elinsko (ELTA) nuotr.
Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Audrius Valotka sako, kad Vilniaus rajone esantys lenkiški Bieliškės ir Ažulaukės kaimų užrašai – „Bieliszki“ ir „Orzełówka“– turi būti pašalinti. Anot A. Valotkos, šie užrašai ne tik žymi istorinę lenkų okupacinę teritoriją, bet ir pažeidžia Lietuvos įstatymus.
Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.
„Tai yra Lietuva, čia galioja Lietuvos įstatymai ir jokių lenkiškų vietovardžių čia būti negali. Ir viskas. (…) Lietuvoje gali būti tik lietuviški vietovardžiai. Tai reglamentuoja valstybinės kalbos įstatymas ir, apskritai, yra bendra tokia europinė praktika“, – ketvirtadienį LRT radijui teigė A. Valotka.
„Ar lietuvių tauta norėtų, kad lenkiškais užrašais būtų markiruota lenkiška okupacinė zona? Ir tai vadinti tradiciniais užrašais? Aš su tuo nesutinku. (…) Tai yra okupacinė zona, kur vyko nuožmi lietuvių polonizacija. Žymėti visą tą teritoriją lenkiškais užrašais – manau, kad pasipriešinimas bus labai didelis“, – pažymėjo kalbos inspekcijos viršininkas.
Valstybinė kalbos inspekcija yra įpareigojusi Vilniaus rajono savivaldybę pašalinti prie Bieliškės ir Ažulaukės kaimų esančius lenkiškus užrašus „Bieliszki“ ir „Orzełówka“. Tačiau savivaldybė nesutinka su tokiu inspekcijos nurodymu ir yra kreipusis į administracinių ginčų komisiją, remdamasi Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos nuostatomis. Polonizacijai – griežtas ne. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Visgi, kaip pažymi A. Valotka, šios konvencijos nuostatos Lietuvoje negalioja.
„Lietuvos teismai yra pasisakę šiuo aspektu, kad konvencija yra deklaratyvaus pobūdžio dokumentas, kol jo nuostatos neperkeltos į mūsų teisę, teismai jomis nesiremia“, – sako A. Valotka.
Protesto prieš šiandieninę Vilniaus polonizaciją plakatai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.
„Tai yra mūsų, rytų Lietuvos, Vilniaus, Šalčininkų rajono įprastas teisinis nihilizmas. Jie žino, kad tai yra neteisėta, pavyzdžiui, Vilniaus rajono savivaldybė visiškai ką tik pralaimėjo analogišką bylą, kada buvo prie Lavoriškių užkabintas lenkiškas užrašas „Gmina Lawaryszki“. Ką tik pralaimėję vieną bylą, iškart kreipėsi į teismą tuo pačiu klausimu“, – pažymi kalbos inspekcijos viršininkas.
Ketvirtadienį Administracinių ginčų komisija spręs Valstybinės kalbos inspekcijos ir Vilniaus rajono savivaldybės ginčą dėl vietovardžių lentelių lenkų kalba Vilniaus rajone pašalinimo.
Vilnius – Lietuvos sostinė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sostinėje minimos Vilniaus grįžimo Lietuvai 80-osios metinės.
Pirmadienį Rasų kapinėse rengiama žuvusiųjų už Vilnių ir Lietuvą karių pagerbimo ceremonija.
Vakare Vilniaus karininkų ramovėje (VKR) koncertuos VKR vyrų choras „Aidas“ ir folkloro ansamblis „Vilnelė“.
1939 m. Lietuvos kariuomenės vadas įsakė: „Vilniaus rinktinės kariai, Jums teks labai garbinga ir istorinė pareiga pirmiems įžengti į Vilniaus krašto žemes ir mūsų sostinę Vilnių. (…) Jūs būsite pirmieji mūsų kariuomenės reprezentantai lietuviškame Vilniaus krašte.“
1939 metų Lietuvos kariuomenės žygis į Vilnių vainikavo ilgas lietuvių tautos kovas ilgaamžei istorinei sostinei ir valstybės vientisumui išsaugoti.
1939 m. rugpjūčio 23 dieną Sovietų Sąjunga ir Vokietijos Reichas pasirašė nepuolimo sutartį, kurioje pasidalijo įtakos zonas. Lietuva atiteko Vokietijos įtakos sferai.
Tų pačių metų rugsėjo 1-ąją prasidėjus Antrajam pasauliniam karui tarp Vokietijos ir Lenkijos, naciai ne kartą siūlė Lietuvai pasiųsti kariuomenę ir atsiimti Vilnių. Lietuvai atsisakius tai daryti, rugsėjo 28 d. Vokietija ir Sovietų Sąjunga pasirašė papildomą slaptą protokolą, kuriuo Vokietijos Reichas perleido Lietuvą sovietų įtakos sferai.
Gedimino pilies bokštas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
1939 m. spalio 10 d. Maskvoje pasirašyta „Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos-Sovietų savitarpio pagalbos sutartis“.
Atgavusi Vilnių, Lietuva turėjo įsileisti Raudonosios armijos įgulas.
1939 m. spalio 27 d. Lietuvos kariuomenė pradėjo žygį į Vilnių, o spalio 28 d. įvyko oficialus kariuomenės sutikimas buvusioje Elzės Ožeškienės (dabar Vinco Kudirkos) aikštėje.
Kernavėje pirmą kartą teko lankytis su mokyklos ekskursija. Iš Vilniaus važiavome senu sunkvežimiu labai prastu keliu, kuriame vietomis sunkvežimis klimpo, turėjome jį išlipę stumti.
Su bendraklasiais ir keliais mokytojais aplankėme piliakalnius, dainavome, šokome, aplankėme Kernavės muziejų, kuris buvo įsikūręs nacionalizuotos klebonijos patalpose. Dokumentas po stiklu bylojo, kad muziejaus steigėjai yra Kernavės pradžios mokyklos vedėjas Juozas Šiaučiūnas ir kun. Nikodemas Švogžlys.
Pirmą kartą Turgelių vidurinėje mokykloje lankiausi jau senokai – švenčiant Vasario 16-osios 90-metį. Tada parsivežiau gerų įspūdžių. Buvo daug dainų, šokių ir kalbų. Džiaugėmės, kad labai gražioje, neseniai pastatytoje mokykloje galėjome kalbėti lietuviškai, švęsti visiems lietuviams brangią Nepriklausomybės šventę. Juk Turgeliai 1920-1939 m. buvo lenkų valdžioje, ir šio krašto lietuviai laisvi tapo tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1990-ųjų Kovo 11-ąją.
Antrą kartą šioje mokykloje buvau vakar, birželio 28 dieną. Atvažiavau su keliais Tautininkų sąjungos aktyvistais į jaunųjų šaulių stovyklos atidarymą.
Visi mes turime auklėti savo vaikus taip, kad jie mylėtų savo Tėvynę, stropiai rengtūsi ginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, laikytūsi Lietuvos Respublikos įstatymų, rūpintūsi valstybės gerove ir dirbtų jos labui, visur ir visada elgtūsi taip, kaip dera doram Lietuvos piliečiui. Šiuos iškilmingus žodžius parašiau neatsitiktinai: juos girdėjau mokyklos salėje, kai prisiekė jaunieji šauliai , kai juos sveikino pedagogai, kariškiai, profesoriai, politikai, net Seimo narys (visus juos matote nuotraukose).
Tokie renginiai, tokios stovyklos – gera neretai niekinamo, pašiepiamo patriotizmo, Tėvynės meilės mokykla. Reikia tikėtis, kad šie jaunieji šauliai ateityje laimės ieškos pirmiausia savo Tėvynėje, bus pirmiausia Lietuvos, ne pasaulio piliečiai.
Kalbėjausi su Eimantu Tamulynu, Šalčininkų 11-os šaulių kuopos vadovu, kuris yra ir šios jaunųjų šaulių stovyklos vadovas.
Į Turgelių mokyklą susirinko šimtas vaikinų ir merginų (norinčių buvo žymiai daugiau, bet galimybės ribotos). Jauniausiam – aštuoneri, daugeliui – penkiolika šešiolika metų, yra ir buvusių moksleivių, kurie dabar jau rikiuotės šauliai, tarnauja kariuomenėje, policijoje. Jie geri pagalbininkai auklėjant, mokant pačius jaunuosius. Iš kokių mokyklų šie vaikai? Iš Kalesninkų, Eišiškių, Poškonių, Dieveniškių, Turgelių, Šalčininkų. 11-ai šaulių kuopai priklauso Vilniaus rajono Marijampolio būrys. Marijampolio mokykloje irgi yra šaulių. Yra vaikų ir iš Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos.
E.Tamulynas sakė, kad jaunųjų šaulių stovyklos Šalčininkų rajone kasmet rengiamos vis kitose vietovėse. Jau buvo Poškonyse, Dieveniškėse, Eišiškėse, Kalesninkuose. Šįmet – Turgeliuose, „tarp siūruojančių pušų, tarp žaliuojančių miškų, prie skaidriosios Merkio upės” (citata iš Turgelių vidurinės mokyklos himno).
Visa šimtinė moksleivių jau suskirstyta į būrius – pagal jėgas, pagal pomėgius ir polinkius. Stovyklos atidarymo diena pasitaikė lietinga, todėl teko keisti darbotvarkę, kai ką atidėti kitai dienai. Ketinta iškilmingai, su vėliavomis (kurias padovanojo Ryto draugija) eiti į Turgelių bažnyčią, paskui – ant Turgelių piliakalnio. Ten turėjo vykti stovyklos atidarymo renginiai.
Ne bėda. Kai oras bus palankesnis, jaunieji šauliai įvykdys užsibrėžtus tikslus: sportuos, dainuos, mokysis kariškų dalykų, susipažins su gražiomis Šalčios žemės apylinkėmis.
Skaitytojų dėmesiui siūlome A.Juškevičiaus ir J.Maceikos vadovo po Vilnių ir jo apylinkes (“Vilnius ir jo apylinkės”) trečiojo fotografuotinio leidimo pratarmę.
Kodėl tai darome?
Iki pat Lenkijos ultimatumo Lietuvai (1938 m. kovo 19 d.) Vilniaus krašte buvo žiauriai persekiojama lietuvių kultūra: likviduotos beveik visos svarbesnės Vilniaus lietuvių švietimo įstaigos, periodinė spauda.
Apie lietuvių kančias iki 1928 metų skaitėme M.Biržiškos “Vilniaus Golgotoje”. Pirmojo lietuviško vadovo apie Vilnių likimas lenkų okupacijos pabaigoje – dar vienas skaudus ir iškalbingas faktas ketvirtajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje.
