Lietuviškasis teisingumas

Pas­ta­ruo­ju me­tu ži­niask­lai­da vis daž­niau pri­me­na vi­suo­me­nei, kad įsta­ty­mai tu­ri bū­ti vyk­do­mi. Va­di­na­si, iš­ki­lo pro­ble­ma. Juk de­mo­kra­tinėje vals­ty­bė­je įsta­ty­mas – ka­ra­lius. Du­ra lex, sed lex (žiau­rus įsta­ty­mas, bet įsta­ty­mas), tai­gi jį bū­ti­na vyk­dy­ti.

Tai daž­nai kar­to­ja ir LSDP gar­bės pir­mi­nin­kas Alo­y­zas Sa­ka­las. Ta­čiau įsta­ty­mus ruo­šia tei­si­nin­kai pro­fe­sio­na­lai. Pri­ima Sei­mas.

Kaip api­bū­di­na­mi pras­ti įsta­ty­mai? „Pras­ti įsta­ty­mai – žiau­riau­sia ti­ro­ni­jos for­ma“, – sa­kė ai­rių kil­mės an­glų po­li­ti­kas, fi­lo­so­fas Ed­mun­das Ber­kas (1729–1797). Bet­gi ti­ro­ni­ja su tei­sin­gu­mu lyg ir ne­si­de­ri­na?

Apie tai, kad įsta­ty­mai ga­li bū­ti ne­vy­kę, dis­ku­tuo­ti ven­gia­ma. Rei­ka­lau­ja­ma tik be­są­ly­giš­kai juos vyk­dy­ti. Ar tai tu­rė­tų reikš­ti, kad vi­si įsta­ty­mai ge­ri? Fak­tiš­kai vi­suo­me­nė izo­liuo­ta nuo ins­ti­tu­ci­jų, ku­rios tu­ri tik­rin­ti pri­im­tų įsta­ty­mų ko­ky­bę – tai aki­vaiz­du, ste­bint Kon­sti­tu­ci­nį teis­mą. Pa­ra­dok­sas: į šį teis­mą ga­li kreip­tis tik įsta­ty­mų ren­gė­jai ir lei­dė­jai bei tei­sė­jai by­los nag­ri­nė­ji­mo me­tu, bet tai da­ry­ti im­pe­ra­ty­vo nė­ra.

Continue reading „Prof. Vladas Vilimas: demokratiška teisėsauga – teisingumo sąlyga valstybėje” →